Professional Documents
Culture Documents
817 1 41 52 LT
817 1 41 52 LT
BALYS SRUOGA
„Dievų miškas“
„Dievų miško“ pasirodymas
Atsiminimų knyga „Dievų miškas“ buvo išspausdinta praėjus 10 metų po rašytojo mirties
(1957). Ilgas knygos kelias iki skaitytojo rodo pokario laikų politinę bei kultūrinę padėtį. Sruogos
kūrinys partijos funkcionieriams kėlė asociacijas su stalininiais Sibiro lageriais, apie kuriuos viešai
prabilta tik XX a. pabaigoje. Tačiau „Dievų miškas“ išsiskiria iš visos Sibiro tremtinių literatūros.
Atsiribodamas nuo asmeninių išgyvenimų, Sruoga pagrindine koncentracijos stovyklos gyvenimo
vaizdavimo priemone renkasi ironiją. „...Aš žvalus ir giliai ironiškas — ne žmonių, su kuriais žūstu,
bet viso plačiojo pasaulio atžvilgiu“, — rašo jis laiške iš Štuthofo ir vėliau grįžęs namo šį ironijos
žvilgsnį suteikia memuarinės knygos pasakotojui.
Memuarai, dokumentika
„Dievų miškas“ — dokumentinė knyga apie dvejus metus, pasakotojo išgyventus nacių
koncentracijos lageryje. Minimos tikros vietovės, įvykiai, konkretūs sutikti žmonės (pavardės,
tautybės), laikomasi įvykių chronologijos (1943-1945 metai). Atsiminimų knygose paprastai
pasakojama sava gyvenimo istorija. Sruogos atsiminimai kiek kitokie — jie nuoseklaus siužeto
neturi, iš aprašytų įvykių nesudėstoma konkreti pasakotojo gyvenimo istorija. Tik atsiminimų
pradžioje ir pabaigoje pasakojama daugiau apie save (suėmimą, kelionę į lagerį, kelionę iš jo), o
visa knyga skirta lageriui ir jo gyventojams pavaizduoti.
Sruogos atsiminimai — liudijimas ateinančioms kartoms apie nusikaltimus ir žmogaus
dehumanizavimą. „Sruogai labiausiai rūpėjo, kaip fašizmas XX amžiaus viduryje galėjo paversti
žmogų žvėrimi“ (A.Samulionis).
Pasakotojas. Ironiškas pasakojimas
„Dievų miške“ pasakojama apie lietuvių inteligentus, kurie pateko į fašistinę koncentracijos
stovyklą — mirties lagerį, apibūdinama jos tvarka, prižiūrėtojai esesininkai bei jų pakalikai,
kalbama apie kalinius, jų santykius. Aprašoma koncentracijos stovyklos buitis: darbai, bausmės,
mityba, apranga. Fragmentišką knygos pasakojimą jungia bendra erdvė (Dievų miškų vadinama
vietovė Lenkijoje, kur buvo įkurtas lageris), laikas (nuo 1943 iki 1945 m.) ir pasakotojas — visų
įvykių liudininkas.
Pasakotojas yra ir kūrinio veikėjas, šio lagerio kalinys. Pasakotojo vaidmuo šioje knygoje
labai svarbus. Jo — beteisio kalinio — akimis matomas lagerio gyvenimas, tapomi sargų ir kalinių
portretai. Pasakojime dokumentiškai tiksliai perteikiami ten vykę įvykiai, tačiau pasakotojas nėra
bešališkas stebėtojas, įvykiai ir personažai nuolatos vertinami humanisto, su pasauline kultūra
susipažinusio intelektualo akimis. Šiurpūs Štuthofo gyvenimo epizodai pasakojami santūriai, be
sentimentų, beveik nekalbama apie gimtinės ir šeimos ilgesį, nedaug rasime ir atvirų pasipiktinimo,
protesto žodžių. Intelektualumas, blaivus žvilgsnis, distancija tarp pasakotojo ir vaizduojamos
tikrovės, net savotiškas ramumas išskiria „Dievų miško“ pasakotoją iš panašaus turinio lietuvių
literatūros.
Vertinamasis pasakotojo santykis su vaizduojamais dalykais dažniausiai reiškiamas ironija.
Tai bene svarbiausia stilistinė „Dievų miško“ pasakojimo priemonė. Žodis „ironija“ kilęs iš graikų
kalbos ir reiškia apsimetimą: kalbama tarsi pritariant, gėrintis, žavintis, o iš tikrųjų smerkiama,
piktinamasi ar peikiama. Taigi neigiamas pasakotojo požiūris į lagerio prižiūrėtojus esesininkus
parodomas ironiškai juos vadinant „narsuoliais“, „karžygiais“, prižiūrėtojo Majerio skonis statyti
kartuves šalia Kalėdų eglutės vadinamas „pavyzdingu“. Tokie antifraze vadinami apibūdinimai
pabrėžia pasakotojo pašaipą ir visišką pasmerkimą. Iš lagerio prižiūrėtojų šaipomasi vartojant
deminutyvines formas, jie vadinami „galvažudėliais“, „banditėliais“. Piešdamas lagerio vadovų
portretus, rašytojas pasitelkia satyrą ir groteską; prižiūrėtojų biografijos, būdo bruožai, iškrypusios
psichikos formos perauga į totalitarinės sistemos, sukūrusios žmogų naikinančius lagerius,
pasmerkimą.
Ironiškas požiūris neišnyksta ir kalbant apie nelaimingus kalinius ir apie save. Gailią šypseną
pasakotojui kelia kalinių bandymas prisitaikyti prie nužmoginančios lagerio aplinkos, save jis
ironizuoja kaip poetą, lyriką, patekusi į civilizacijos sukurtą pragarą, dirbantį beprotiškus darbus,
pasišaipoma ir iš kūrybos, kuri negelbsti nuo žiaurumo ir niekšybių. Taigi ironija Sruogai tampa ir
pasaulio vertinimo, ir savisaugos priemone, padedančia nepasiduoti žmogų naikinančiam lagerio
poveikiui; ironija tarsi kauke prisidengia kenčiantis, kitus užjaučiantis žmogus.
XX a. antrojoje pusėje ironiško pasakojimo tradiciją lietuvių literatūroje tęsė Antanas Škėma.
Jo romane „Balta drobulė“, kaip ir Sruogos kūrinyje, išsakomos abejonės dėl žmonijos visos
kultūros esmės: ar yra prasmė gyventi, kurti, jei žmogaus gyvybė nieko neverta. Pasaulis tarsi
subyra, žmogui nelieka jokių atramų — gali tik šaipytis iš pasaulio absurdiškumo ir savo beviltiškos
padėties. Būtent dėl egzistencinės ironijos „Dievų miškas“ yra artimas romanui „Balta drobulė“.
Kelios pasakojimo pozicijos
Knyga pradedama rašyti ne kaip asmeninis prisiminimas, o kaip tariamai mokslinis vieno
Europos regiono kultūros tyrinėjimas: apibūdinama geografinė vietovė, primenama jos istorija.
Pasakotojas — plataus akiračio, išsilavinęs, pažįstantis daugelį kultūrų, mokantis gretinti ir
apibendrinti. Atsiminimuose vaizduojama, kaip kultūros žmogus patenka į nekultūros pasaulį. Apie
lagerį ir jo tvarką pasakotojas kalba Europos kultūros sąvokomis.
* Pasakotojas — rašytojas. Jis pateikia daug užuominų į literatūrą. Raskite, kokius kūrinius
nurodo skyrių antraštės „Kamino paunksmėje“, „Aplink kelmą visą dieną“, „Nusikaltimai ir
bausmės“, „Vien tik auksas valdo mus...“, „Baisioji naktelė“.
2. Apie kurią Europos vietą pasakojama? Kokia jos istorinė praeitis primenama?
3. Ką sako pasakotojas apie kultūrą? Raskite kultūringumo (nekultūringumo)
apraiškas. Paaiškinkite priešpriešą: dievų miškas-velnių miškas; barokas-barakas.
Žodžių žaismas „barokas-barakas“ išreiškia mintį, kad Barokas, viena iš Europos kultūros
epochų, išsigimsta iki barako. Architektūros sąvokų žaismu kalbama apie žmonių santykių Europos
visuomenėje žlugimą. Iš šio neatitikimo (lageris-Europos kultūra) ir gimsta ironiškas stilius.
Pasakojama ne vien kultūros žmogaus požiūriu. Jį labai dažnai permuša absoliutaus
neišmanėlio, naivuolio požiūris. Tais atvejais kalbama iš anonimiškos, žmogiškumo matmenį
praradusios, vertybių tuštumoje esančios, savarankiškai nemąstančios institucijos pozicijų. Jai
atstovauja lagerio viršininkai. Pasakotojas vartoja tokią intonaciją ir tokį žodyną, kuris sukuria
įspūdį, tarsi žmoniškumą praradęs SS karininkas dramatiškas istorijas pasakotų kaip anekdotus ar
linksmus nuotykius, visiškai nesuprasdamas savo vietos žmogiškųjų verčių pasaulyje. Absoliutus
naivumas ir cinizmas yra lygūs (antivertybių, vertybių nežinojimo, jų praradimo požiūriu). Tekste
kankintojų argumentai perpasakojami perdėm linksma ar rimta intonacija ir čia pat pateikiamas
tokio linksmumo ar rimtumo neatitinkantis kontekstas. SS karininko balsas imituojamas XLVIII
skyriuje „Statybinis karštis ir organizacija“:
<...> Baisiai menka ir nepatogi buvo ir dujų kamera. Drabužius dezinfekuoti tenai šiaip dar taip
buvo galima, — ir tai gerose vilnose palšieji gyvulėliai pakeldavo visą pirtį, — likdavo gyvi ir sveiki.
Bet kai ateidavo reikalas dujomis žmones nuodyti, tai jau baisus vargas buvo. Žmones uždaryti
kameroje dar sekdavosi, — suvaro juos tenai, sukemša, užrakina — ir baigta. Bet, va, dujos įleisti
tenai labai nepatogu būdavo. Tuo reikalu tam tikri SS vyrai, užsidėję priešdujines kaukes, turėjo lipti
ant barako stogo, dujas gaminančius preparatus mesti pro kaminą į pečių, iš kur jos labai nenoromis
sklido į patalpas ir labai nesiskubino atlikti savo pareigas. Pats kaminas reikėdavo aklinai užkimšti,
kad dujos be reikalo į padangę nesieikvotų. Praslinkus nustatytam laikui, reikia dujos išleisti, — vėl
lipk ant stogo it morcinis katinas. Kas ir besakyti, labai keblu buvo.
6. Kokie ženklai, figūros tekste leidžia suprasti, kad pasakotojas nuvertina, išjuokia tokį
cinišką „rūpestingumą“?
7. Ką šiuo perpasakojimu parodo pats ironizuojantysis?
Atsiminimuose justi ir paties pasakotojo — kalinio — pozicija, jausmai. Jie atveriami labai
santūriai. Groteskiškame absurdo pasaulyje asmens jausmai, vertybės tiesiog neturi reikšmės; nėra
prasmės apie jas kalbėti. Rašoma apie tai, kas emociniu požiūriu nėra svarbu. Jei ir užsimenama, ką
išgyvena pasakotojas, tai tik trumpai ir tuoj nureikšminama. Vis dėlto į romano pabaigą vis labiau
ryškėja nuskriausto, paniekinto žmogaus balsas, atviras pasakotojo jausmas.
Šios trys pasakojimo pozicijos tekste kaitaliojamos šuoliškai: iš vienos tuojau šokama į kitą.
Taip sukuriamas kiekvieną akimirką atsirandantis netikėtas požiūris, paradoksalus sugretinimas ir
nepaprastai gyva pasakojimo intonacija.
Lageris — žlugdanti žmogų sistema
Sruogai rūpėjo atskleisti hitlerinio lagerio veikimo būdą, jo sandarą, padalinius, hierarchiją.
* Aptarkite atsiminimų kompoziciją: kokiu požiūriu skirstomas dėstymas? Kokias institucijas
pasakotojas aprašo?
Humanizmo požiūriu lageris — žmogaus dehumanizavimo įstaiga. Žmogus, pakliuvęs į jį,
pereina, perfrazuojant Dantę, devynis pragaro ratus. Kalinių surašymas, utėlių naikinimas,
dezinfekcija, dušas, sveikatos patikrinimas, drabužių išdavimas, rikiuotės mokymas, darbas, miegas,
bausmės — visa tai paversta fiziniu ir moraliniu smurtu. Šiam sistema tapusiam smurtui,
niekšybėms, žudymams, barbariškumui apibūdinti Sruoga vartoja aukštos kvalifikacijos profesijų,
elgesio kultūros terminus („kalinių riejimas ir mušimas lageryje vis dėlto buvo gero tono požymis“).
Dehumanizuojanti sistema veikia taip stipriai, kad dėl išlikimo paminamos etinės normos:
kaliniai dalyvauja stovyklos „savivaldoje“, daro „karjerą“, išsigimsta. Kalėjimas pasakotojui
primena valstybę su savitais visuomenės luomais, tarpusavio santykiais (spekuliacija, meilikavimu,
kyšiais, šiltesnių vietų ieškojimu, bausmėmis, tyčiojimusi). Iš šių gyvenimo dėsnių rašytojas
juokiasi panašiai kaip „Vilkolakio“ teatro laikais — piktai šaržuoja.
— Cha cha cha! — skaniai skaniai nusikvatojo Gervinskis, — koks tu, profesoriau, naivus
tebesi! Iš knygų mokeisi, ne iš gyvenimo! Čia ne žmonių, čia sistemos reikalas. Sistemą nustatėme ne
mes, sistemą nustatė vokiečiai esesininkai. Pradžioje ir mes visi taip galvojome kaip tu. Kalinys
kalinio nemušė. Tuomet vieni esesininkai mušė. Ir kaip mušė! Mes mušame su atodaira. Pamušam ir
paliaujam. O jie mus mušė be atodairos. Gyventi kiekvienas nori... Norėdamas likti gyvas, turi žengti
per kitų lavonus. Dar vėl. Jeigu čia būtų vienodi žmonės, sakysime, jeigu čia būtų vieni tikrai
politiniai kaliniai, dar būtų galimas šioks toks taikus sugyvenimas, šiokia tokia vienybė. Bet to gi
čionai nėra. Čiagi labai įvairi publika. Visokių tautų politiniai. Įvairiausi kriminalistai. Vagys, plėšikai,
galvažudžiai, sadistai, budeliai... O kiek dar jų čia kitokių yra, kokio padūkusio šlamšto! Sudaryk jų
tarpe vienybę, susikalbėk su jais! O kas svarbiausia — žmonės čia pasiutusiai alkani! Jau matei turbūt,
ką daro klipatos? Rausias atmatų dėžėj. Senus kaulus graužia. Supuvusį mėšlą ryja. Surūdijusias vinis
laižo. Žemėtos žalios bulvių lupenos — jiem aukščiausias skanėsis. Dėl duonos plutelės čia žmogus į
ugnį eitų. Išvietėje maudytųsi. Savo artimą užmuštų be jokio sąžinės graužimo. Štai dar pernai rudenį
aš pats vienam valkatai kaulus sukračiau už tai, kad jis vos spėjusiam mirti lavonui išplėšė kepenis ir
pradėjo žalias ryti. Kaulus aš jam sukračiau. Bet ar jis buvo kaltas — tai dar klausimas. Ar tu žinai, ką
tai reiškia, kai žmogus prisigyvena iki tokio laipsnio?! Šiemet čia žmonių jau nebeėda, bet pernai,
ypač užpernai, tokių dalykų apsčiai pasitaikydavo. Aš pats buvau bloko viršininkas. Numirė naktį
kalinys — ir dabok jį, kad kiti nesusprogtų. Kepenis, širdį — bežiūrint išplėš. Ar tu, knygų žiurkė
nelaimingas, gali įsivaizduoti žmogaus padėtį kad jis taip pasiunta ir žmogėdra darosi? Ar jis
žmogėdra ir gimė? Ne! Gimė jisai, kaip ir visi žmonės. Turėjo tėvus, turėjo tėvynę... Lageris ką iš jo
padarė! Manai, aš perdedu? Nieko panašaus! Aš dar per maža sakau. Pasiklausk kitų senų
katorgininkų, visi patvirtins. Žmogus čia žvėris daraisi. Bjauresnis už žvėrį. Ir turi toks pasidaryti. Turi
žvėriškai gintis ir pulti. Kitaip — jis žus. Praris jį kiti. Va, taip, šmaukš — ir nebėr žmogaus. Nukūliau
tam žioplai ukrainiečiui pusę danties. Kas tai yra? Toks niekaniekis, kad liežuvio gaila apie tai kalbėti.
Tu piktinies, aš matau. Kažką sapalioji apie humanizmą, apie užuojautą, paguodą... Kūdikis dar tu esi,
nors ir žilas! Kai lėksi dūmais pro kaminą, gal bent tuomet suprasi, kad aš tiesą sakau.
Šalta man pasidarė nuo tokios jo filosofijos. Suk jį velniai. Nebeišdrįsau toliau su juo ginčytis.
Tikrai, ko vertos visos mano knygos, jei dvidešimtojo amžiaus viduryje civilizuotas Europos žmogus
staiga žmogėdra darosi?
9. Kaip veikia koncentracijos lagerio sistema, kad tarp kalinių negali būti vienybės?
Įsigyvenęs lageryje kalinys — tai utėlių sukandžiotas, badu marinamas, mušamas ir kitaip
žeminamas padaras. Jis nelaikomas žmogumi, o tik gyvūnu. Tokią jo padėtį groteskiškai išreiškia
scenos, kur kaliniai verčiami šliaužioti driežais, šokuoti varlėmis, vogti maistą iš šuns dubenėlio.
Žmogaus nuvertinimą atskleidžia gyvuliniai keiksmažodžiai. Beteisis kalinys nuolat šaukiamas
gyvuliu, lyginamas su gyviu, ims pagaliau ir tuo patikės. Žmogų nužeminančioje aplinkoje jo vidus,
vertybės, žinios, jausmai, pati asmenybė nieko nereiškia. Siela užsiveria, susitraukia iki vos
įmatomo dydžio; neišsprūsta iš lūpų daina, net ir geras žodis — retai. Jiems čia nėra vietos. Kad
prisiderintų prie brutalios aplinkos, kad neimtų savęs gailėtis, kalinys taip pat ima keiktis. Senas
katorgininkas moko naujokus: „Nekreipkite dėmesio, kad keikia. Čia visi keikia. Čia būtinai reikia
keiktis, kitaip — neišgyvensi. Keiktis svarbiau už duoną. Bet tai nieko nereiškia“. Tai — savigynos
būdas.
Prižiūrėtojams apibūdinti kaliniai pritaiko netikėtus gyvulinius palyginimus,
frazeologizmus, šmaikščias pastabas, sąmojingus įvertinimus. Į juos sudeda gynybinio juoko galią,
žodžiu gelbstisi nuo nuožmaus pažeminimo, atstato jėgų pusiausvyrą. Pasakotojas, prisiėmęs tokią
pasakojimo manierą, cituoja koncentracijos lagerio gyventojų šnekamąsias intonacijas, gyvą
reagavimą ir pačią bendravimo kultūrą („Pavakary pasiveja mus raitelis, nupenėtas toksai it
lašininis pusparšis, ant risto sarto žirgelio. Jis praneša tam laukiniam galvijui Bratkei“).
Keiksmažodiniai apibūdinimai atveria ir sąmojo šaltinį — liaudies frazeologiją.
Aprašydamas lagerio tvarką pasakotojas išlaiko pirminį įspūdį. Šoką, nustebimo, netikėtumo
poveikį išgauna hiperbolėmis ir litotėmis. Jos dažnai esti viena greta kitos, tuoj pat ironiškai
apverčiamos, sukeičiamos; iškyla klausimuose, vertinimuose.
<...> [prižiūrėtojas Hauptas] pasižymėjo jisai garsiu feldfebelišku balsu, kurio niekuomet
nesigailėjo. Jau už pusės kilometro buvo žinoma, kur Hauptas sukinėjas. Įkyrus mušeika jis nebuvo,
bet retkarčiais, žinoma, tekštelėdavo letena per snapą, kad neužmirštum lageryje esąs. Ne iš blogo
noro jis grybštelėdavo, ne nuskriausti norėdamas, bet šiaip sau, tėviškai, dėl pamokos ar smagumo.
<...> Na, tiek ir tos sveikatėlės mums bebuvo: kitam sprigtu duotum kakton — ir nuvirstų...
O kol tą prakeiktą rastą ant savo pečių užustenam, kol iš vietos išjudam, kol jį už pusės
kilometro ir toliau nulinguojam nudejuojam, baisiai nuobodu pasaulyje pasidaro.
<...> Ir mes dabar, kaip visi gyvieji žmonės, švenčiame Velykas! Sėdim po stogu, ant suolo, —
ir kiaušinį turime!
Vyriausias iš mūsų tarpo drebančiom rankom iš susijaudinimo, paėmė tą kiaušinėlį, padalino
kiekvienam po plonučiuką gabalėlį, apsiašarodamas palaimino kiekvieną iš mūsų.
Tą dieną pietų mes jau nebenorėjome. Buvome sotūs tuo kiaušinio gabalėliu, — ir dar kaip
sotūs!
12. Raskite hiperbolę, litotę. Paaiškinkite, kokį įspūdį jos šiose ištraukose sukuria.
Praktinės užduotys ir klausimai
1. Raštu atsakykite į 2.; 3.; 6.; 7.; 9.; 12. klausimus.
42 pamoka.
BALYS SRUOGA
„Dievų miškas“
10. Dar kartą perskaitykite pirmą ir antrą ištrauką. Kaip, kokiais vaizdais vis labiau
suartinama gyvastis ir negyvastis? Pagrįskite, kad gyvastis linksta negyvybės link.
Besiriedami su numirėliu, nunešėm mes jį prie ligoninės, kuri buvo jau nebetoli. Jos palangėje
ant sniego buvo suguldyta jau kelios numirėlių eilės. Vieni gulėjo užsimerkę, kiti — su praviromis
akimis, nuogi, su numeriu, chemišku pieštuku ant krūtinės ir ant pilvo užrašytu. Visai kaip ant
siuntinio. Ar nebuvo kartais mūsų valdžioje koks nors buvęs paštininkas, kad numirėlius į dangų taip
gražiai numeruotus siunčia?
Kiti numirėliai buvo dar su drabužiais. Kiti — mirksėjo ir žiopčiojo. Kiti — rankas ir kojas
krutino, ar tik ne atsikelti ir pabėgti posmuodami? Pora numirėlių sėdėjo ant sniego ir apdujusiomis
akimis, it durnaropių prisiėdę, dairėsi aplinkui...
Nelabai gera ant širdies šalia tokių numirėlių būti, bet nelabai gera ir taip be niekur nieko nuo
jų atsitraukti...
Palikę numirėlius, nuleidę galvas, nukulniavome mudu su bičiuliu Jonu savo pareigų eiti ir
laukti, kada ir mum ateis eilė atsigulti prie ligoninės ant sniego. Vis dėlto kažkokios rakštys po dūšią
braido, šitokiu būdu paliekant sėdinčius ir mirksinčus numirėlius. Bet ką tu žmogus padarysi dabar?
Radę nuošalesnę vietelę už barako, pasislėpėme ir spoksome, ką tie mūsų numirėliai toliau
darys.
Nepataisomi vargšeliai!
Kitas, gal jaunas dieneles prisiminęs, motulę ar tėviškėlę, pasikelti, atsistoti nebepajėgdamas,
ėmė ropoti, šliaužti per kiemą. Tyliai, sukandęs dantis, tarytum jam niekas neskaudėtų, nedejuodamas,
— tarytum naktį koridoriuje jis nebūtų buvęs mindžiotas, — tarytum jis dar labai svarbių reikalų
turėtų pasauly!
Pagal tą pavyzdį pasijudino iš vietos antras, trečias...
Kad ir numirėliai, vis dėlto norėtų dar pagyventi!
Apie artimo meilę, apie humaniškumą buvo kadaise daug knygų prirašyta... Et, tuščia jų!
Neverta jos skaityti!
Mudviem su bičiuliu Jonu, bambizu nuo Biržų, plaukai lyg elektros srovėn pateko.
— Gi tu, viešpatie su žaliais batviniais, — nutęsė jisai nustebęs. Padoriau nusikeikti ir jis
nebegalėjo.
Staiga iš ligoninės durų iššoko velnias. Faktas. Tikras velnias, nors visiškai į modernišką
žmogų panašus, su balta prijuoste per visą pilvą. Pamatęs šliaužiančius numirėlius, pragariškai, kaip
vieni velniai temoka, nusikeikė. Pagaudamas už kojų, veikiai jisai sutampė nepaklusnius numirėlius
atgal į krūvą. Atitempė, eilėsna suguldė, batu šonkaulius ir pakaušius aptvarkė, numerius ant pilvų
patikrino. Patenkintas savo darbu, pažvelgė į juos. Tikrai, darbo vaisiai puikūs buvo. Nė vienas
numirėlis daugiau nebejudėjo, nebemirksėjo, nebežiopčiojo.
Sruoga gretina tvarkos ir chaoso sąvokas, ironiškai sukeisdamas jas vietomis. Lageryje
žmogaus padėtį apibūdina numeris. Žmogus nebėra žmogus, jis — tik skaičius, reikalingas lagerio
buhalterijai. Jo gyvenimo siaubas ir troškimai šiai nuožmiai apskaitai neturi prasmės.
Apie desperatiškas pastangas gyventi pasakojama lyg stebintis (numirėlis atkakliai šliaužia —
tartum jis dar labai svarbių reikalų turėtų pasauly). Stebėjimasis turi priešingą prasmę — tai
pagaila, užuojauta gyvasčiai, nenorinčiai mirti. Epizodo pabaigoje išsakoma stebinčiojo
bejėgiškumas ir skeptiška (skepticizmas — Antikos filosofijoje reiškė abejojančią, svarstančią poziciją. Šiais
laikais — tai nuostata, kad nėra visiems priimtinų vertybių, kad neįmanoma pasiekti žinojimo) pažiūra — knygos
apie humanizmą šioje situacijoje nieko negali padėti.
Praktinės užduotys ir klausimai
1. Raštu atsakykite į 1.; 2.; 3.; 7.; 8.; 10. klausimus.
44 pamoka.
HENRIKAS RADAUSKAS. BIOGRAFIJA IR
KŪRYBA
Gyvenimas
Henrikas Radauskas (1910—1970) gimė Krokuvoje (buvo vienas iš brolių dvynių), vaikystę
praleido Panevėžio apskrityje, Gikonių kaime, netoli Rozalimo. Pirmojo pasaulinio karo metu su
šeima pasitraukė į Rusiją. Grįžo j Lietuvą 1921 m., mokėsi Panevėžio gimnazijoje, baigė Panevėžio
mokytojų seminariją (1929), kurį laiką mokytojavo. 1930—1934 m. Vytauto Didžiojo universitete
studijavo lituanistiką, germanistiką ir rusistiką, bet diplomo taip ir negavo. Studijų metais ir po
studijų vertėsi įvairiais darbais — buvo bibliotekininkas, Klaipėdos radiofono pranešėjas, leidyklos
redaktorius. 1944 m. artėjant sovietinei armijai, pasitraukė iš Lietuvos. Antrojo pasaulinio karo
pabaigą sutiko ir pirmuosius emigracijos metus praleido Vokietijoje. 1949 m. persikėlė į JAV, kur
dešimtmetį gyveno iš fizinio darbo (dirbo metalo fabrike, prekių sandėlyje, mažame fabrikėlyje
lygino popierines gėles), 1959—1969 m. tarnavo Vašingtono Kongreso bibliotekoje. Tai sausi
gyvenimo faktai, statistika, vargu ar padėsiantys suprasti Radausko kūrybą. Pergyvenęs du
pasaulinius karus, pasitraukimą iš Lietuvos, pirmųjų emigracijos metų sunkumus, poetas šių įvykių
beveik neužfiksavo eilėraščiuose. 1945 m. pradžioje Berlyne, artėjant lemiamiems Antrojo
pasaulinio karo mūšiams, Radauskas parašo grožį garbinantį eilėraštį „Šventė parke“:
Mes nuklystam į juodas alėjas, Kur mėnulis liūdėdamas liejas, —
Į pražydusių medžių kvapus, Kaip aliejus — į liepų lapus.
Kaip atsiminimuose apie poetą teigia jo draugas Jurgis Blekaitis, „ta galinga grožio
nostalgija, ta trapi, bet jokio kalibro sviedinių nesudraskoma, nenuslopinama poetinė muzika ir yra
Radausko atkirtis supančiam smurtui ir tamsai“.
Kūrybos bruožai
„Menų alkoholikas“
Gal kiek labiau nei sausi gyvenimo faktai, Radausko kūrybą padeda suprasti jo asmenybė.
Pats poetas neteikė didelės reikšmės išoriniams gyvenimo įvykiams. Jis labiau buvo linkęs laikytis
stebėtojo pozicijos. Menas poetą domino kur kas labiau nei pats gyvenimas. „Nusimano menuose“,
— tai geriausia, ką Radauskas galėjo pasakyti apie žmogų. Jo paties nuomonė apie vieną ar kitą
menininką dažniausiai buvo kategoriška, ir vargas tam, kas išdrįsdavo su juo ginčytis! Mėgo baroko
muziką, Mocartą, prancūzų impresionistų tapybą, bet susiraukdavo, jei kas imdavo girti Bethoveną.
Tarp jo mėgstamų rašytojų — rusų poetai Ana Achmatova, Borisas Pasternakas, Osipas
Mandelštamas, vokiečių — Heinrichas Heinė, Stefanas Georgė, Raineris Marija Rilkė, prancūzų —
Polis Verlenas, Giustavas Floberas ir kiti. Tačiau visiškai nevertino tokių pripažintų rašytojų kaip
Levas Tolstojus ar Gėtė. Iš lietuvių bene labiausiai „kliūdavo“ Salomėjai Nėriai ir Kaziui Borutai, o
štai ankstyvąją Bernardo Brazdžionio kūrybą ir geru žodžiu paminėdavo — vertino ją dėl
ištobulintos formos.
Radauskas, kaip ir neoromantikai, į lietuvių poeziją atėjo ketvirtajame XX a. dešimtmetyje —
1935 m. debiutavo eilėraščių rinkiniu „Fontanas“. Polinkiu kurti pasakišką eilėraščio vaizdą
Radauskas artimas neoromantikams, tačiau drauge jis ir polemizavo su neoromantiniu poezijos
supratimu. Neoromantikams rūpėjo pasakos ir tikrovės, asmeninio jausmo ir jo raiškos santykis, o
Radauskas pirmajame rinkinio eilėraštyje tikrovę drąsiai atmetė: „Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu“
(eil. „Pasaka“). Jo kūryba atsiremia ne į tikrovę, ne į tėvynės gamtą, ne į asmeninius išgyvenimus, o
į meną, mitą, paties poetinio žodžio galimybes iš nieko sukurti savitą pasaulį („O eilėraštis gimsta
— kaip vėjas — iš nieko / Ir skambėdamas bėga pusnim neramus“, — deklaravo poetas eilėraštyje
„Žiemos daina“, parašytame jau emigracijoje). Todėl pasitraukdamas iš tėvynės poetas neišgyveno
jokio ryškesnio kūrybinio lūžio. Išeivijoje Radauskas laikėsi tų pačių kūrybos principų, rašė tokius
pat preciziškos formos eilėraščius kaip ir Lietuvoje. Tad į jo kūrybą galima žiūrėti kaip į vientisą
reiškinį (poetas Tomas Venclova apibūdino Radausko poeziją kaip stebėtinai vientisą ir drauge kiek
vienodą).
JAV Radauskas išleido eilėraščių rinkinius „Strėlė danguje“ (1950), „Žiemos daina“ (1955),
rinktinę „Eilėraščiai“ (1965). Jau po poeto mirties išėjo paskutinių jo kūrinių rinktinė „Eilėraščiai,
1965—1970“ (1978).
„Vykstantis“ eilėraštis
Vienas pagrindinių Radausko kūrybos bruožų — vadinamoji estetinė distancija. Jo kūryboje,
kaip sakyta, niekaip neatsispindi asmeninio gyvenimo ar istorijos įvykiai, nekalbama apie
asmeninius jausmus, tad čia nėra ir poezijai įprasto lyrinio subjekto, aš. Jį pakeičia pasakotojas,
tarsi iš šalies, neretai su ironija stebįs pasakojamą istoriją. Neatsitiktinai kalbėdami apie Radausko
poeziją turime pasitelkti prozą apibūdinančius terminus — anot literatūros kritiko Rimvydo
Šilbajorio, tai poezija, kuri ne yrą, o vyksta. Todėl norint suprasti šio poeto eilėraštį, reikia atkreipti
dėmesį ir į tai, kokia istorija pasakojama, kas jos veikėjai (o jie patys įvairiausi — namo grįžtantis
girtuoklis ar tarnaitė, sugyvinti peizažas, vakaras, pavasaris). Radausko eilėraščiai apskritai yra
„labai pilni daiktų. Medžiai, vaisiai, žiedai, stalai, vinys, gėlių krautuvės, mėsinės — visi svieto
margumynai Radausko eilėraščiuose bendrauja tokiu ypatingu būdu, kad, išstūmę žodžius,
reiškiančius jausmus ar idėjas, perima jų funkcijas, tampa daiktais-jausmais, daiktais-idėjomis.
Mums kalba pats su savimi likęs pasaulis, o ne jį nusižiūrėjęs, jį suabstraktinęs poetas“ (R.
Šilbajoris).
Neretai Radausko poezija apibūdinama kaip teatriška. Joje esama su teatru susijusių įvaizdžių
(pats teatras, scena, Arlekinas). Teatriškumas ryškus net eilėraščio struktūroje: mėgstamos
dramatiškos, komiškos ar tragikomiškos aplinkybės, primenančios spektaklio ar filmo scenas,
eilėraštyje galima išskirti scenografijos elementus („Tirštoj, itališkoj dangaus mėlynėj / Du medžiai
rieda tartum rutuliai“, eil. „Peizažas“; „Pro teatrinį dangų, blogai nutapytą, / Praskrido netikro
angelo šešėlis“, eil. „Lunatikas“).
Gamta ir kultūra
Radausko poezijoje gamtos vaizdas kuriamas visai kitaip nei romantinėje lyrikoje, kurioje
gamta suvokiama visų pirma kaip žmogaus sielos atspindys, peizažas drauge su lyriniu subjektu
liūdi ar džiaugiasi. Nėra jis ir grožėjimosi objektas. Gamta, kaip ir daiktų pasaulis, šio poeto
kūryboje labai dinamiška, peizažas eilėraštyje gali būti veikėjas („Nuo kalno upėn ritasi peizažas“,
eil. „Peizažas“), gamtos reiškinys gali pavirsti mitologine ar pasakos būtybe (eilėraštyje „Sutemos“
debesys virsta su dieviška sfera susijusiais „balčiausiais gyvuliais“). Nerasime Radausko kūryboje ir
kokių nors išskirtinių lietuviško peizažo elementų: dangus — itališkas arba „įtūžęs kaip Otelo“,
miškuose laksto Panas* ir ganosi vienaragiai. Gamta šio poeto kūryboje apskritai neatskiriama nuo
kultūros. Radausko poezijoje gausu tiesiogiai įvardytų kultūros įvaizdžių — graikų ir romėnų
dievybių (faunas, Apolonas, Jupiteris, Flora, Orfėjas, Prozerpina, kentaurai, chimeros), literatūros
kūrinių personažų (Tristanas ir Izolda, Otelas ir Dezdemona), kompozitorių (Bachas, Vivaldis,
Skarlatis), dailininkų (Vermejeris, EI Grekas, Dega, Deni), filosofų (Spinoza) vardų, pasakų veikėjų
(princų, karalių), egzotiškų terminų ir svetimų kalbų žodžių (vivace, salto mortale). Tačiau
kultūrinis kontekstas ne visada tiesiogiai įvardijamas — eilėraštyje neminimas joks konkretus
tapytojas ar paveikslas, o tik šmėsteli tapybos įvaizdis arba pats eilėraščio vaizdas kuriamas
remiantis tapybos principais („Ant melsvo fono — žvaigždės blyškios, / Naktis kaip ašara šviesi“,
eil. „Begalinis liūdesys“). Poetas mėgsta žaisti stereotipiniais romantiniais įvaizdžiais ir juos
ironizuoti — romantikų mėgstama žydra spalva tampa „mėlynų melodijų melais“ (eil. „Juk tai
romantika“), o apsnūdę poetai romantikai rašo „šnerančią poemą apie miegą“ (eil. „Poetai
romantikai“).
Poetinės transformacijos principas
Dažna Radausko eilėraščių „istorija“ atskleidžia paties poeto požiūrį į kūrybą. Pasakojimas
eilėraštyje prasideda tikrovės paneigimu, išnykimu (dažnos mirties, net žudymo, žiaurumo
metaforos), kuris tarsi išlaisvina kelią vaizduotei, o baigiasi kitos — poetinės — tikrovės gimimu.
Taigi tikrovė transformuojama, pakeičiama į poetinę, pasakišką, kurioje įmanomi visokie stebuklai.
Vienas iš pagrindinių vykstančio pasikeitimo požymių yra balsas, kurį įgauna pakeista tikrovė
(„Gėlė pragysta gatvėj paukšteliu, / Ir kanarėlė pradeda žydėti“, eil. „Mūza“; saulė eilėraštyje
„Skenduolė“ „pasineria į gailiai giedančius dažus“; žiema „pabyra brangiais metalais / Ir prabyla
apaštalais“, eil. „Žiemos darbai“). Radausko eilėraščiai griežtos, klasikinės formos — sugebėjimą
sklandžiai eiliuoti jis laikė vienu svarbiausių poeto privalumų. Eilėraščio kompozicija labai vientisa
— joje nesunku išskirti atskiras dalis, pradžią, pabaigą, poetinio pasakojimo kulminaciją. Tačiau
pats eilėraščio vaizdas labai dinamiškas — viskas jame juda, keičiasi.
„Aš nevedu tautos“
Kaip minėta, pasitraukimas iš tėvynės Radausko poezijoje beveik nepaliko jokio tiesioginio
pėdsako. „Aš nestatau namų, aš nevedu tautos“ (eil. „Dainos gimimas“), — taip poetas pradeda
pirmąjį išeivijoje išleistą eilėraščių rinkinį „Strėlė danguje“ polemizuodamas su Brazdžionio poeto
pranašo pozicija („Šaukiu aš tautą“). Atrodo, kad eilėraštyje „Tėvynės vėjas“ turėtų būti kalbama
apie gimtojo krašto, Lietuvos, ilgesį. Vis dėlto namų link čia pasuka ilgesį pajutęs Odisėjas. Mitas,
menas, kultūros įvaizdžiai asmeninį jausmą padeda paversti apibendrinančiu, leidžia kalbėti apie tai,
kas apskritai būdinga žmogaus prigimčiai. Tačiau atviro filosofavimo ir filosofinės poezijos
Radauskas nemėgo, jo nuomone, filosofija iš esmės svetima menui. Tiesa, vėlyvuosiuose
eilėraščiuose (pvz., eil. „Fleita“) dažniau kalbama apie bėgantį laiką, mirtį, pabaigą. Tačiau kalbama
ramiai ir su ironiška šypsena:
Bacho fleita gieda apie mirtį Kaip apie pavasarį — ramiai.
Kalba, pasakyta gavus
Lietuvių rašytojų draugijos premiją (JAV, 1956)
(ištrauka)
[...]
Kai ant popieriaus lapo krenta revolverio šešėlis
Tiek literatūros žinovų, tiek jos mėgėjų tarpe yra paplitusi visa eilė prietarų, liečiančių
poeziją, apie kuriuos čia ir norėčiau pakalbėti.
Vienas iš tokių prietarų yra tvirtinimas, kad poezija būtinai turinti kažko mokyti, kažkur vesti.
Kraštutinį šitos gražios teorijos realizavimą matom diktatūriniuose kraštuose, kur veikalų idėjinį
turinį nustato diktatoriai ir jų padėjėjai, o nutarimų vykdymą prižiūri slaptoji policija. Šitokia
sistema, kai rašytojui ant popieriaus lapo krenta policininko revolverio šešėlis, neabejotinai
garantuoja aukšta idėjinį poezijos lygį, kuris betgi yra atvirkščiai proporcingas meniškai veikalų
vertei.
Tačiau ne vien apie toki „idėjingumą“ norėčiau čia kalbėti. Yra žmonių, dažniausiai
ateinančių į literatūrą iš filosofijos, sociologijos ir panašių sričių, kurie tvirtina, kad vien tik idėjos
(jie turi galvoj, jų pačių žodžiais, vien tiktai „aukštas“ idėjas) duoda egzistavimo teise poezijai ir
kad be jų eilėraštis tesąs tuščias barškalas.
Šitokie žmonės — greta labai pagirtino veržimosi į aukštesnes sferas — parodo dar vieną
dalyką: kad jie pro savo abstrakčias antipoetines teorijas nemato dviejų tūkstančių metų senumo
poetinės praktikos; jie nemato, kad visoj poezijos istorijoj nuo Horacijaus ir didžiųjų japonų lyrikų
iki pat mūsų dienų egzistavo poezija, apdainavusi grynai asmenišką džiaugsmą ir skausmą,
pavasario diena žydintį medį, upę, sniegą ar debesį. Tie vien tik „gilaus“ meno propagatoriai ypač
nesmagiai pasijunta, kai juos užklausi, ar jie laiko menininkais didžiausius XIX—XX amžiaus
tapytojus — Cėzanne'ą (Sezaną), Renoirą (Renuarą) ir Degas (Dega), kurie visą gyvenimą tetapė
balerinas, arklius, gėles ir obuolius, vandenį ir medžius. Juk buvo laikas, kada klestėjo teminė
tapyba, kuri tačiau mūsų laikais turėjo užleisti vietą grynajam tapybos menui, ir jokie filosofų
dejavimai čia nieko nepakeis.
Filosofinės ir kitokios idėjos
Negalima neigti, kad filosofinės ir kitokios idėjos gali būti poezijos objektu. Reikia tačiau
neužmiršti, kokio didžiulio — sakytume, dvigubo — talento reikalauja tos rūšies poezija, kai poetas
turi surasti naujas, dar niekieno neskelbtas idėjas (nes kokia gi prasmė kartoti kitų paskelbtas
tiesas?) ir, be to, jas įvilkti į menišką formą. Pageidaujama taip pat, kad poezija „neužtemdytų“
filosofijos, o pastaroji neišdžiovintų poezijos. Faktas, kad tai labai retai pavyksta net dideliems
talentams.
Tie, kurie reikalauja vien „gilios“ poezijos, manydami tuo ją kelią, iš tikro ją žemina, nes jie
netiki poezijos galia: bet kokį, kad ir paprasčiausią, objektą transformuoti, iš kasdienybės iškelti į
meno aukštumas.
Prancūzų literatūros ir meno teoretikas Weidle'is [Vaidlis] yra pasakęs: „Aš manau, kad
poezija, kaip ir apskritai menas, tikslo neturi, kad jos prasmė yra tikslo neturėjimas, kad kai tik jinai
ima siekti tikslo, ji kaip tik nustoja savo prasmės. Pirklio tikslas — ne prekiauti, o turtėti,
pamokslininko tikslas — ne pamokslininkauti, o atversti, poeto tikslas — būti poetu. [...] Mūsų
kultūroje tik poetas savo eilėse, dailininkas mene yra nuoseklūs nesiekdami tikslų; kai tik jie
išsikelia tikslą, jie darosi panašūs į pamokslininką arba pirklį...
Poezija yra betikslė, bet būtent dėl to ji ir reikalinga. Mes esam įpratę sieti betiksliškumą su
nereikalingumu, nes praktiškame gyvenime mes esam priversti veikti pagal tikslus. Bet vien tik
betiksliu veiksmu žmogus gali save išreikšti ir dėl to toks betikslis veiksmas yra vienintelis tikras ir
pilnutinai žmogiškas aktas, iki galo vertas žmogaus.“
Kiekvienam, kuris žino pacituotų žodžių autoriaus susidomėjimą metafizinėm problemom,
dėl tos citatos negalės kilti jokių įtarimų. Weidle'is tik norėjo išvesti aiškią ribą tarp dviejų skirtingų
sričių.
Poetas ir dabarties laikas
Su čia iškeltu klausimu gana glaudžiai rišasi ir kitas. Yra žmonių, manančių, kad poetas
būtinai turi „žygiuoti su savo laiku“, tuo suprasdami, kad gyvenamasis laikas, visos jo nešamos
naujovės turi atsispindėti poezijos kūrinyje. Faktas, kad viena iš tokių naujesniųjų srovių —
futurizmas, kuris reikalavo, kad meno kūrinių objektas būtų mašina ir miestas, labai greitai išseko
nepalikęs po savęs beveik jokių žymių.
Tematikos naujumas
Priverstinis naujos tematikos reikalavimas — tai dar vienas prietaras. Poezijos temos
palyginti negausios. Kai kas mėgino jas suvesti į tris ar keturias — gamta, meilė ir mirtis — su jų
variantais. Kai kurie modernizmo mėgėjai pasipiktinę klausia: argi šiandie begalima rašyti apie
rožes ir lakštingalas? Atsakymas: galima. Talentingi mūsų laikų poetai įrodė, kad tema nesensta, jei
poetas moka surasti jai naujas formas ir naujus žodžius. Perdėtą naujumo pamėgimą gerai
charakterizavo Hofmannstahlis*, pasakęs, kad mūsų laikais madoj esą seni baldai ir jauni neurozai.
Pravartu prisiminti, kad kitoj meno šakoj, būtent muzikoj, trys labai žymūs XX amžiaus
kompozitoriai, kurie kartu yra ir didžiausi modernistai, — Stravinskis, Bartokas ir Hindemithas
[Hindemitas] — atvirai deklaravo grįžimą į praeitį: atgal į Bachą, į baroką, į XVIII amžiaus
klasicizmą.
„Šalti“ poetai
Kaip naujajai muzikai, taip ir naujajai poezijai kartais prikišama, kad ji esanti šalta,
neskleidžianti malonios šilimos, kaip kad senais gerais laikais. Į šitą priekaištą tegalima atsakyti,
kad vadinamųjų „šaltų“ poetų būta visais laikais (pavyzdys — Horacijus) ir kad poezija privalo
kurti estetines vertybes, o ne šildyti skaitytoją, kas jau yra grynai krosnies arba kai kurių gėrimų
uždavinys. [...]
Naujas estetinis mikrokosmos
Kiekvienas tikras poetas visų pirma sukuria savo, vien tik jam charakteringų metaforų, vaizdų
sistemą, savo metodą proziniams daiktų vardams paversti poetiniais simboliais, savo stilių ir savo
kalbą. Tame naujo estetinio mikrokosmoso sukūrime ir glūdi jo reikšmė.
Vienas iš svarbiųjų naujosios poezijos pažymių — tegu ir ne visiems jos atstovams
privalomas — yra vis didesnis iracionalių, taip pat fantastinių pradų veržimasis į poeziją. Reikia
tačiau pasakyti, kad šitos rūšies poetinė kūryba dažnai pasiduoda klasikinei disciplinai ir dėl to visai
įmanomas toks poeto apibrėžimas: iracionalus savo dvasia, bet klasikinis savo stilium. [...]
* Hugo Hofmanstalis (1874—1929) — austrų poetas, kurio kūryboje esama antikinės,
viduramžių, baroko literatūros stilistinių savybių
Praktinės užduotys ir klausimai
1. Apie kokį „prietarą“, susijusį su poezijos samprata, kalba Radauskas savo kalbos
skyriuje, pavadintame „Kai ant popieriaus lapo krenta revolverio šešėlis“? Kokiais teiginiais
jis išsako savo požiūrį? Kaip paaiškintumėte skyriaus pavadinimą? Pagrįskite arba atmeskite
teiginį, kad pavadinimu išsakomas ironiškas požiūris į vadinamąją angažuotą poeziją.
2. Išrinkite teiginius, kuriais poetas nusako, jo nuomone, neigiamus poezijos bruožus.
Apibūdinkite juos.
3. Kokias poezijos savybes poetas laiko svarbesnėmis nei „idėjiškumas“? Kokiais
pavyzdžiais jis savo požiūrį paremia?
EILĖRAŠČIAI PROZA
Pamokos turinys
Eilėraštis proza.
H.Radausko eilėraščiai proza.
„Vilties žlugimas“ (eilėraščio interpretacija).
Eilėraštis proza
Eilėraštis proza — nedidelis prozinės formos lyrikos kūrinys (fragmentas, intarpas). Jis
atsirado romantikų (XIX a.) kūryboje ir buvo kultivuojamas modernistų, kurie griovė
nusistovėjusias žanrines formas.
Eilėraščiui proza būdinga:
lyrizmas;
subjektyvus išsisakymas, bet ne pasakojimas;
stiprus emocinis centras, į kurį subėga visos išgyvenimo gijos;
kalbos emocingumo, ritmiškumo pasiekiama sintaksinėmis figūromis;
teksto grafinė išraiška — proza.
H.Radausko eilėraščiai proza
DIENA PAJŪRY
Juodame atminties labirinte netikėtai žybtelėjusi lempa nušviečia tolimą vasaros dieną,
atsigulusią tarp ryto ir nakties, — jos liniją, judesį ir spalvą.
Naujagimė banga, pražilusi ir apsiputojusi iš pykčio, puola džiaugsmingai lojantį šunį.
Prikrautos mieguisto aukso, baltos jachtos, įkypai eidamos prieš vėją, paleidžia per dangų
vėliavas ir žuvėdras.
Vakaras palaisto lapus iš nedidelio įskelto ąsočio ir pastumia taku ropoti mėlyną lėtą vabalą,
spindintį neįtikimai linksmai — kaip tobulos laimės pažadas.
O naktį — su smėliu sumaišyti, kaskart geriau pažįstami pabučiavimai ir jauki kalba niekada
neužmiegančių krūmų, atidavusių įmantrų savo šakų piešinį ir jų silpną fioletą nepasotinamiems
vidurnakčio dievams.
MADONA SU MUSE
Už jos pečių — nukritusi iš dangaus auksiniai mėlyna upė, prie kurios kaip žalių avelių būrys
bėga nuo kalno garbiniuoti medžiai ir kurioj miniatiūrinis raitelis girdo žiogo didumo žirgą.
Praskleidusi perlais ir safyrais pražydusį purpurą, ji paduoda geltonam kūdikiui rausvą
rutulinę krūtį, kurią jis abejingai žinda, niauriai žiūrėdamas į marmuro baliustrada ropojančią musę.
„O, kad žmogaus protas, kad jo širdis galėtų suprasti jos skausmingai mistišką šypsnį!“ —
rašė von Bock. (Vaiko pirštus, kurie kaip replėm žnybia motinos kūną, dengia jo dešinysis petys.)
Vidury nakties, kai vienintelė lempa cyptelėjusi perdega paluby, madona išeina iš rėmų,
praeina pro girtą Rubensą ir žiaurų Goyą, leidžiasi laiptais į rūsį ir deda vaiką į juodo bazalto
poliruotą asirišką vonią. Pajutęs akmens šaltį, jisai pradeda klykti, bet prieš ją jau prasiveria
paslaugios durys, ir jinai, zirziančios musės lydima, išeina į neono šviesoj plaukiančią, tirpstančią,
nykstančią gatvę.
GREITIS
Suliejęs laiką ir erdvę į vieną tiesiąją, drebančią dideliame vėjyje, greitis, trenkęs per
gamtovaizdį geležine ranka, žiūri, kaip medžiai ir stulpai, užsimerkę iš baimės, lekia kaukdami į
savo neišvengiamą likimą.
ŽVAIGŽDĖ, SAULĖ, MĖNUO
Kabareto žvaigždė Viola d'Amore (Violet Dam), kuri niekuomet negirdėjo apie Vivaldi, išeina
į sceną, apsivilkusi dūmais ir žvynais — plojimų ir gėrimų įkaitintam debesy, žibalinių akcijų
aureolėj. Virsdama riksmais, gesinančiais veidrodžių šviesas, ji abiem rankom griebiasi už storo
prožektoriaus spindulio, kad nesugriūtų. Saulė ir mėnuo meldžiasi danguje, susirūpinę jos likimu.
MIESTAS
Dešimties mylių gatvė, tiesi ir greita kaip šūvis, ritmiškai atsikvėpdama ties tiltais, lekia
nesustodama į padūmavusias perspektyvas, dviprasmiškas kaip prostitutės malda.
Transe nugrimzdusios katedrų chimeros, laukiančios žiemos, mato linguojančias ir
skęstančias vandeny savo pajuodusias galvas.
Dūmai kyla į dangų kaip šventieji.
Barzdoto senio vaikai, variniai genijai, iškėlę trimitus į pilką mėlynę, trimituoja apie svetimas
pergales.
Pasiekę trisdešimtą aukštą, stiklas ir plienas pradeda trūkčioti veidrodinėm dėmėm kaip į
krantą išmestos žuvys.
Purpurinės ir oranžinės gėlės, suvarytos į cemento kvadratus, įžūliai žydi mėsingais
natiurmortais, ir tikra bitė, akmens gadynės instinktų vedama, droviai zirzia ties jomis
laboratoriniame didmiesčio ore.
ŠVIESA
Mirties tarnaitė — šviesa, sudžiūvusi ir kantri kaip sena vienuolė, negirdimu žingsniu įeina į
varpinę ir mato žilą balandį — užsimerkusį, laukiantį mirties: pirmo smūgio iš penkių tonų vario,
kabančio virš jo galvos.
Meilės tarnaitė šviesa, įskridusi pro langinės plyšį, aukso smūgiu nukerta bufeto kampą ir
porceliano melodija nučiuožia per rokoko fleitininko kojas, kuris, atsiklaupęs prieš dieviškąją Filli,
groja iš auksinių gaidų, surašytų jos keliaraiščiuos. („Jis lieka ištikimas jį nužudžiusiai širdžiai. Ir
tamsybėj kvėpuoja šviesa tos saulės, kurios jis ilgis.“ Crudeli — fideli, amore — dolore, cor ardor.)
Šviesa nutraukia nuo lango mezginių užuolaidą ir paleidžia plaukti putotu debesiu ties gatve.
Pintinė iškrenta moteriai iš rankų, ir jinai, siaubo elektros perverta, sustingsta vidury aikštės. O
debesis, plevendamas snieginiais sparnais, gieda gulbės balsu, pasižadėdamas rytoj sugrįžti.
SAPNAS
Klausytojus užlieja akmeninė tamsa, kaip prieštvaninio driežo vėlę, įmūrytą į geologinės
epochos gelmes. Salės dydį statulos jaučia vien iš balso, aidinčio erdvėj, pavirtusioj miegančia
klausa. Plieno lakštingalos kabo ties jų galvom, laukdamos savo eilės.
Balsui pradėjus kalbėti apie „zoną, kur horizontalinės normalių ir liečiamųjų kontaktinių jėgų
projekcijos yra nukreiptos į visas puses“, Vulkanas smogia degančia ranka, balsas nutrūksta kaip
siūlas, užsidega sietynai, lakštingalos pragysta plieno koloratūrom devintame danguje, ir šviesos
pažadintos statulos ima deklamuoti staiga praregėjusioj erdvėj:
Nuo žaibo žūna pragaro idėja,
Tarp integralų vystanti šaknis,
Iš tos šaknies pražysta orchidėja
Ir nušviečia pasaulį kaip ugnis.
VAZĖ
Triumfuojančioj erdvėj, apribotoj tobulo vazės kūno, du drakonai išlėkė virš bangų,
kovodami dėl perlo, riedančio vazės pečiais.
Pavasarinė jūra atidavė jiems švelniausią savo mėlynę, gyvatės — įtūžusių kūnų kilpas, ir
demonai — pragariškus dantis.
Perlui dingus suktame kaip kriauklė raudonam debesy, drakonų pyktis virsta liepsnom,
lekiančiom pagal ritmą tolimų jūros bangų.
Įrašai: Išmintis, aukštesnė už visus žvaigždynus. Nesuskaitomi turtai ir amžinas pavasaris.
Padaryta Senovinio Mėnulio Paviljone, didžiojo Čingo dinastijoj, viešpataujant imperatoriui
K'anghsi.
DOMENICO SCARLATTI
Mes visi, kurie laukiame sonatos, atplaukiančios — kaip žuvis — variniais nematomais
kanalais, pradžioje turime stebėti lunatišką automatų veikimą.
Liesa patefono rankutė pakyla, sekundės daliai pakimba ore ir abejingu tikslumu nuleidžia
adatą į poliruotu granitu žibantį diską — į Domenico Scarlatti kapą.
Čembalo srovė teka šilkinio metalo upeliu elektros nurodyta kryptimi, ramiai dainuodama net
ir liūdesy, tiktai sulėtindama bėgį. Sonatos arpeggio, kurie pasakoja apie Andalūzijos sodus, gyvena
alchemijos sukurtame poliariniame ore, kur tonai švyti kaip šiaurės pašvaistė, ir sonata, užtrukusi
tris minutes ir devyniolika sekundžių, sugrįžta į Domenico Scarlatti jai vienai pažadėtą,
nesunaikinamą, tobulą tylą.
Eilėraščio interpretacija
VILTIES ŽLUGIMAS
Paskutinio kosmoso juodos dykumos pakrašty vilties augalas — spes metaphysica, dygus ir
sausas kaip ežys, prisiglaudęs tarp uolų tikisi pralaukęs amžinybę sužaliuoti naujam gyvenimui.
Begarsės smėlio srovės neskubėdamos užpila jį, ir Aquarijaus žvaigždynas, plaukdamas pro
šalį, pavertęs tuščią urną, papildo pavargusio laiko atsargas.
*****
Eilėraštis proza iš pirmo žvilgsnio atrodo trumpas eschataloginis vaizdelis su misticizmo
apraiškom. Tik be Dievo piršto, Apokalipsės angelų ir pamokslų. Laikas flegmatiškai paslepia
paskutiniąją pasaulio viltį, kurios urna išverčiama į kosmoso tuštumą.
Pati viltis neatrodo patraukliai. Nors ežys ir yra gyvačių, simboliškai — blogio naikintojas,
palyginimas nežadina malonių asociacijų. Antraip ir negali būti, nes mintis išlaukti amžinybę yra
alogiška. Iš tikro metafizinė (gr. — einanti po fizikos) viltis slypi anapus realybės, bet visos
gyvybės formos paklūsta tik vienai logikai — beribiam norui išlikti. Tad egzistencinis nonsensas —
amžinybė neturi pabaigos — turi itin subjektyvią prasmę.
Vadovaujantis išlikimo principais, augalas glaudžiasi prie uolos neatsitiktinai, jam kažkas
gresia. Kažkas, ko dar nepasiglemžė negailestingos entropijos vilnys, kas akimirką artinančios
Visatos šiluminę mirtį. Kas tai? Pragaištingas dykumos vėjas? Paskutinysis peralkęs gyvūnas? O gal
tik amžinos baimės pėdsakas pasąmonėje, verčiantis ieškoti priebėgos nuo seniai išnykusių priešų?
Tačiau uola dykumoje, iš kurios trykšta šaltinis (vanduo neminimas, betgi kuo tas augalas gyvas?),
vienas Jėzaus simbolių. Tad gal ir varganas augalėlis — dabarties moralinio nuosmukio ir
susvetimėjimo nuskurdintas žmogus, ieškantis prieglobsčio Bažnyčios papėdėje, prie jos senkančių
dvasingumo šaltinių?
„Armagedonas gali vykti ir vieno žmogaus sieloje“, — teigė kabalistai. Gal ir tas paskutinysis
kosmosas — neįvardinto žmogaus vidus. Užtenka prisiminti mikro-makrokosmoso ryšį — visa, kas
yra išorėje, turi atgarsį žmogaus viduje.
Paskutinis, vadinas, ir ne vienintelis kosmosas — užuomina į modernias kosmogonines
fizikos teorijas su metavisatų hipoteze. Juoda dykuma — tarpžvaigždinis vakuumas, arba
vienišumo, izoliuotumo sukelta neviltis mikrokosmoso lygmenyje. Bet dykuma nėra beribė, joje
slypi ir pakraštys — gal vienišas asteroidas, o gal giluminis žmogaus ir Dievo ryšys. Tačiau
pavadinimas atkakliai šnibžda, kad prisikėlimo, atbudimo iš amžinojo miego viltis jau žlugus.
Antroji pastraipa labiau skirta ne laikui, o vietai apibūdinti ir joje slypi užuomina į netolimą
ateitį, o ne futuristinius horizontus. Aąuarius — Vandenio žvaigždynas pasišalina, leisdamas laikui
atsinaujinti — ryški sąsaja su astrologų teiginiais apie epochų kaitą. Mes, kaip ir poetas, dar
gyvename Vandenio įtakoje, bet šios epochos pabaiga, pasak mistiškųjų astronomų pusbrolių, jau
netoli. Virsmo atspindys slypi ir pačiame žvaigždyno pavadinime — šaknis išlieka lotyniška,
išlaikoma net lietuvių abėcėlėje nesanti „q“ raidė, o galūnė sulietuvinama.
Užtat vietoj gyvybines galias simbolizuojančio vandens ąsočio Vandenio rankose — urna.
Dvi alternatyvos — balsavimo ar laidojimo? Pirmu atveju tuščia urna rodytų, kad nebeliko net
dievų, stebinčių žemiškąjį spektaklį ir galinčių it gladiatorių kautynėse balsuoti už vargšo augalėlio
likimą. Juk užpiltas — dar nebūtinai miręs, yra daugybė kopų augalų, puikiausiai ištveriančių
daugkartinį užpustymą smėliu.
Antras variantas leidžia numanyti, kad visa pasiglemžiantis smėlis — iš anksčiau žuvusiųjų
vargšų pelenų. Ne veltui dykuma — juoda. Bet groteskiškas vaizdelis turi loginį trūkumą — urna
tuščia.
Kaipgi iš tuščio galima papildyti atsargas? O gal tai užuomina į smėlio laikrodį, kai apvertus
ištuštėjusį indą, atsinaujina smilčių tekėjimas. Gal jos byrėdamos vėl atidengs spes metaphysica,
nes blogiau už visatos pabaigą yra gyventi pasaulyje, kuriame nėra vilties. Toks tėra pragaras, kurio
duris Dantė Aligjeris paženklino užrašu — „įžengę čia užmirškit viltį“.
Kūrybos apibendrinimas
1. H. Radausko kūryba stovi atokiau nuo prieškario neoromantikų lyrikos. Svarbiausias skirtumas —
lyrinio subjekto vaidmuo eilėraštyje. H. Radausko poezijos lyrinis subjektas nesiekia intymiai išsakyti
savuosius jausmus, greičiau pasakoja istorijas pats jose nedalyvaudamas arba stebi savo surežisuotą vaizdų ir
žodžių spektaklį; matome pagrindinius ir šalutinius veikėjus, aplinkybes, santykius, įvykių užuomazgas ir
atomazgas. Šiame poetiniame kalbėjime susipina ironija ir stiprus gyvenimo tragiškumo pojūtis, ypač
sustiprėjęs vėlyvojoje kūryboje.
2. Pagrindinis H. Radausko poezijos bruožas — žmogaus gyvenimo apmąstymas, dažnai teatrališkas
ir ironiškas, paremtas paradoksais. H. Radausko kūryboje pabrėžiama nuostata, kad poezija neturi spręsti
politinio gyvenimo problemų, kad ji netarnauja kokiems nors aktualiems visuomeninio gyvenimo tikslams.
3. Pasaulinio meno ir literatūros patirtis formuoja poeto požiūrį į žmogui iškylančius
gyvenimo klausimus. H. Radausko eilėraščiuose gausu atvirų ir užslėptų nuorodų į literatūros, dailės ir
muzikos istoriją. Taigi norint šią poeziją suprasti reikia išmanyti kultūros ir meno istoriją, kad galėtum
atpažinti įvairių epochų meno ir literatūros užuominas. Nors H. Radausko eilėraščiai priskirtini
modernizmui, juose dažnai remiamasi artimomis klasicizmo literatūrai ir menui temomis bei motyvais.
4. H. Radausko eilėraščiuose vyrauja poetinės transformacijos principas, kai į eilėraščio erdvę patekę
daiktai ar reiškiniai netenka įprastų savybių ir įgauna nebūdingų bruožų, kurie atskleidžia poeto kuriamo
pasaulio reikšmes, pavyzdžiui, augalai „atplėšiami“ nuo šaknų ir ima judėti erdvėje, tikrovė „nužudoma“,
kad galėtų atgimti naujai kuriamame poetiniame pasaulyje.
5. Poetinės transformacijos atskleidžia nuolat kintantį H. Radausko požiūrį ir vertinimus. Apie tai jis
tiesiai pasako: „Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu.“ Šitas pasakiškas stebuklų, karnavalo, džiaugsmo ir
žiaurumų supynimas, netikėtas gyvenimo smulkmenų sureikšminimas rodo, kad poetas atsisako įprasto,
tradicijos diktuojamo žvelgimo į pasaulį ir siūlo naują, netikėtą požiūrį. H. Radausko kūryboje apskritai labai
dažna kūrybos ir kūrėjo tema.
6. Labai taisyklinga, skaidri H. Radausko eilėraščio struktūra: strofų sandara, eilėdara, intonacija.
Praktinės užduotys ir klausimai
1. Remdamiesi pateiktais klausimais, pagrįskite, kad H.Radausko „Pilka diena“ —
eilėraštis proza.
PILKA DIENA
Ūkanos. Dangus ir žemė — pilkas vilnų kamuolys, mieguisto laiko stumiamas, tingiai rieda
per neįžiūrimas, balso nustojusias erdves. Bet nematomas paukštis dingusiame sode atkakliai ima
šokdinti keturias gaidas, kol migla neryžtingai suyra, ir Banaro paletėj gimusi diena deda ant žolės
ir ant suolo geltonas, violetines ir atsargiai mėlynas dėmes, — vėsią įžangą į ateinančio vidudienio
auksą ir purpurą.
Klausimai:
1. Koks pirmasis įspūdis (sutrikdė turinio neįprastumas, sudomino vaizdų originalumas,
kalbėjimo objektyvumas, metaforiškumas ir pan.)?
2. Kas liudytų, kad kūrinys yra eilėraštis?
H.Radausko kūrybai suvokti reikalingas ne lyrinio išgyvenimo, bet kitoks kodas: „Širdies
funkcijas Radausko santykyje su realybe atlieka akis ir ausis, regėjimo ir girdėjimo pojūčiai“
(A.Nyka-Niliūnas); peržvelkite eilėraštį šiuo aspektu:
koks pirmas „matomas“ vaizdas, kaip jį nupieštumėte?
į kelias dalis laikas suskaldo kūrinio tikrovę?
kurie įvaizdžiai žymi laiko tėkmę, kaip ją suvokiame (girdimais, regimais pojūčiais)?
koks antras paveikslas ryškėtų jūsų „drobėje“?
kokia tvarka joje pasiskirstytų ūkanos, šviesa, jos intensyvėjimas?
4. Esame įpratę tapybiškuose vaizdiniuose įžvelgti tikrovės objektus, o čia — tik spalvų ir
formų neryškūs vaizdiniai; iš kur jie eilėraštyje galėjo atsirasti?
5. Kokios kalbos savybės leidžia įsižiūrėti, įsiklausyti ir pajusti stulbinantį eilėraščio vizijos
grožį?
48 pamoka.
Mūza
Siuvėja mūza iš Deni paveikslo
Ant suolo deda siuvinį, pakyla,
Nueina vasaros tuščia gatve,
Pageltusia tartum kiniečio veidas.
Marga suknelė ima lipti laiptais,
Ir jai po kojom ąžuolinis balsas
Skanduoja jambais bėgančius žodžius.
Ji pro sunkias užmigusias duris
Praeina tartum vėjas ir iš karto
Kaip statula išauga kambary.
Pamatę aklą akmeninį veidą,
Vaikai sucypę pradeda blaškytis,
Bet ji pro langą išmeta vaikus
Ir pelargoniją, ir kanarėlę,
Ir kūdikiai, plasnodami sparnais
Kaip angelai į aikštę nusileidžia.
Gėlė pragysta gatvėj paukšteliu,
Ir kanarėlė pradeda žydėti
Skaisčiu geltonu žiedu. O akmuo
Paduoda vyrui stilių ir lentelę
Ir ima neskubėdamas diktuoti.
Teksto suvokimo klausimai:
1. Papasakokite eilėraščio „siužetą“.
2. Mūza — graikų mitologijos deivė, menų globėja, įkvėpimo simbolis. Apibūdinkite
eilėraščio mūzą. Kuo ji kitokia, neįprasta? Kaip keičiasi jos įvardijimai (aptarkite metonimiją).
3. Aptarkite eilėraščio laiką ir erdvę. Palyginkite, kuo skiriasi erdvė pirmoje ir antroje
strofoje. Atkreipkite dėmesį į kambario erdvės nuorodas. Ką jos sako apie tų namų gyventojus?
4. Kaip keičiasi namų pasaulis, kai įeina mūza?
5. Eilėraštyje ryškus transformacijos (t.y. keitimosi) principas. Kas ir kodėl keičiasi šiame
tekste?
6.Vietoj romantikų mėgstamo „širdies balso“ H. Radausko kūryboje randame įvairiausiais
balsais skambančius sukurto pasaulio pavidalus. Pagrįskite šią mintį teksto pavyzdžiais.
7. Įrodykite teiginį, kad kūryba šiame eilėraštyje siejama su tikrovės „nužudymu“.
8. Mūza — tai kūrybinės sąmonės metafora. Kritikai teigia, kad H. Radausko eilėraščiuose su
kūrėjo figūros pasirodymu į tekstą „įžengia“ mirties tema. Ar tinka šis teiginys eilėraščiui „Mūza“?
Atsakykite remdamiesi tekstu.
9. Eilėraščio pabaigoje minimi stilius ir lentelė yra antikos laikų atributai. Lentelė, kurios
viena pusė padengta vašku, ir specialus smailus rašiklis iš molio ar metalo, vadinamas stiliumi,
antikos žmogui buvo užrašų knygelė ir pieštukas. Taip tada buvo rašoma. Pasvarstykite, kaip šis
kontekstas siejasi su eilėraščiu.
10. Kaip šiame eilėraštyje suvokiama kūryba, kūrėjas?
11. Aprašykite eilėraščio žmogų. Kodėl jam netinka apibūdinimas lyrinis „aš“?
12. Remdamiesi tekstu pagrįskite teiginį, kad H. Radausko eilėraščiuose visuomet lieka tam
tikras atstumas tarp meno idėją įkūnijančių veikėjų ir tikrovės.
49 pamoka.
LIETUVIŲ LITERATŪRA
Antrojo pasaulinio karo metais
Lietuvių literatūra Antrojo pasaulinio karo metais
Tragiško karo laiko rašytojai savo kūryboje pirmiausia atsiliepia į tautą užklupusią nelaimę.
Mykolaitis-Putinas eilių rinkinyje „Rūsčios dienos“ išreiškia pavergtos šalies žmogaus būsenas
(„mūs paniekintos, baisios vienatvės / Raudom neišraudos suvargusi dvasia“; eil. „Minioje“);
Brazdžionis rinktinėje „Per pasaulį keliauja žmogus“ žadina tautą iš vergo sąmonės ir baimės,
skatina nekeršyti („Šaukiu aš tautą“), klausosi žemės gyvybės ir protėvių balso („Aš čia — gyva“).
Baltrušaitis rinkinyje „Ašarų vainikas“ mąsto apie tautos likimą ir žmogaus būties prasmę.
Greta vyriausiosios (Sruogos, Mykolaičio-Putino) bei viduriniosios kartos (Brazdžionio,
Miškinio, Aisčio, Borutos) pirmuosius kūrinius ima spausdinti jaunoji rašytojų karta — karo metų
studentai Vytautas Mačernis, Alfonsas Nyka-Niliūnas, Kazys Bradūnas, Henrikas Nagys.
Jauna, Nepriklausomoje Lietuvoje išaugusi karta moka po kelias kalbas, stengiasi susipažinti su
pasaulio literatūra, kultūra, idėjomis. Daug skaito Vakarų filosofų ir poetų.
Labiausiai jaunąją kartą veikia egzistencinė filosofija. Poetai nori kalbėti ne apie laimę, o apie
gyvenimo prasmę. Jaunieji atmeta grakštų rimuotą ketureilį, ima rašyti ilgais sakiniais, laisvosiomis
eilėmis, kuria eilėraščių ciklus. Išpopuliarėja vizijų eilėraštis, nusižiūrėtas iš lietuvių kilmės
prancūzų poeto Oskaro Milašiaus.
Žemininkai
Apie egzodą ir jo kūrėjus jau mokėtės (galite prisiminti, dar kartą perskaitę 22 pamoką), taip
pat analizavote Antano Škėmos, Henriko Radausko, egzode kūrusių lietuvių rašytojų, prozą bei
poeziją. Taip pat prisiminkite, kad skiriamos šios egzodo poetų kartos:
Nepriklausomos Lietuvos „augintiniai“;
žemininkai (dar vadinami lankininkais);
bežemiai, arba „neornamentuotos kalbos generacija“ (ta pati karta vadinama ir egzodo
„augintiniais“).
Vienas iš Nepriklausomos Lietuvos „augintinių“ — Henrikas Radauskas, kūręs preciziškos
formos eilėraščius, kuriuose svarbi estetinė distancija. Šiame pamokų cikle pristatysime kitą egzodo
kartą — žemininkus.
1951 metais JAV išėjo naujosios lietuvių išeivių poezijos antologija „Žemė“ (redaktorius
Kazys Bradūnas; antologiją virtualiai galite perversti spustelėję čia: „Žemė“). Joje buvo
išspausdinta penkių poetų Juozo Kėkšto, Kazio Bradūno, Alfonso Nykos-Niliūno, Henriko
Nagio, Vytauto Mačernio poezija ir filosofo Juozo Girniaus straipsnis „Žmogaus prasmės žemėje
poezija“. Girniaus nuomone, pirmoji lietuvių poetų karta — tai Maironio, Vinco Kudirkos, Adomo
Jakšto karta, tautinio atgimimo laikotarpiu kūrusi idėjinę visuomeninę poeziją. Antroji — tai
Nepriklausomybės metų poetai, nuo simbolistų iki neoromantikų. Šio laikotarpio lietuvių lyrikai
būdingas asmeniškumas, subjektyvumas. „Pulsuoja ši visa poezija ne tautos likimu, o greičiau
asmeninės laimės rūpesčiu“, — teigia Girnius. Jaunoji karta, kuriai priklauso žemininkai, svarsto
bendruosius filosofinius žmogaus, jo buvimo pasaulyje rūpesčius. Anot Girniaus, „nebe laimės
ilgesys persunkęs juos, o greičiau prasmės rūpestis“.
Poetai žemininkai — skirtingos savitos meninės individualybės. Tačiau daug kas juos sieja.
Karta juos galima pavadinti dėl to, kad jie beveik vienmečiai. Kaip kūrėjai šie poetai formavosi
ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje, tuomet, kai buvo imta itin domėtis Vakarų kultūra. Lietuvoje jie
dar spėjo išspausdinti pirmuosius poetinius bandymus, pradėjo studijas (beje, dauguma žemininkų
studijavo užsienio literatūras bei filosofiją). Tačiau visu kūrybiniu pajėgumu atsiskleidė jau
išeivijoje. Labiau nei bendra patirtis žemininkus sieja tai, ką jiems reiškia ši patirtis.
Egzodas žemininkams — tai ne vien tiesiog namų, gimtojo krašto netekimas, bet
egzistencinis išbandymas. Jis ryškiau nei kas kita atskleidžia žmogaus situaciją, žmogaus likimą
pasaulyje. Žemė jiems — ne tiek prarastas gimtasis kraštas, kiek žmogiškasis pasaulis apskritai.
Kokia žmogaus buvimo šiame pasaulyje prasmė, — tai pagrindinis žemininkų kūryboje keliamas
klausimas. Kiekvienas poetas į tą klausimą atsako savaip.
Vyresnioji karta kalbėjo apie netektį, ilgesį, tremtinio skausmą, jaunesnieji ieškojo atramos
egzodo būtyje. Tokia atrama jiems tapo Vakarų kultūros tradicija. Žemininkai teigė, kad patriotinė
tautinė tematika pati savaime dar negarantuoja literatūros kūrinio vertės. Jų nuomone, didžiausias
įnašas į tautinę kultūrą — kad kūrinys parašytas lietuviškai, ir parašytas gerai. Taigi menui jie kėlė
visų pirma estetinius reikalavimus. Svarbus jiems ir sugebėjimas kalbėti apie šiuolaikinio žmogaus
rūpesčius šiuolaikiniame pasaulyje.
Savo pažiūras į literatūrą žemininkai išdėstė kitame leidinyje. 1952-1959 metais jie drauge su
kitais rašytojais, literatūros kritikais bei filosofais leido vienintelį išeivijoje grynai literatūrinį
žurnalą „Literatūros lankai“ ir dėl to neretai vadinami dar ir lankininkais, arba žemininkais-
lankininkais.
Kai kalbame apie žemininkus, apibendrintai visus vadiname išeiviais. Tačiau Vytautas
Mačernis (1921-1944) nespėjo juo tapti — 1944 metais jis žuvo nuo atsitiktinio artilerijos sviedinio
savo tėviškėje Šarnelėje. Karo metais Mačernis kaip ir Nagys, Niliūnas bei Bradūnas studijavo
Vilniaus universitete. Čia jis bene pirmasis pradėjo garsėti kaip talentingas poetas. Jo poezijos
temos — gimtieji namai, gimtoji žemė, kurių vertė suvokiama tik juos praradus, artimos kitų
žemininkų kūrybai. Ankstyvąją žemininkų poeziją su Mačernio eilėraščiais, ypač „Vizijomis“, sieja
ir pasakojimo elementai, ilgos eilutės, panaši eilėraščio intonacija.
Netipiškas išeivis yra ir Juozas Kėkštas (1915-1981). Jaunystę jis praleido lenkų užimtame
Vilniuje, dalyvavo pogrindinėje komjaunimo organizacijos veikloje. Iš Lietuvos pasitraukė 1939
metais. Už komunistinę veiklą sėdėjo kalėjime, Antrojo pasaulinio karo metais jis keliavo po Iraną,
Iraką, Egiptą, Italiją. Vėliau persikėlė į Argentiną, kur rūpinosi „Literatūros lankų“ spausdinimu.
1959 metais apsigyveno Lenkijoje, buvo apsilankęs Lietuvoje. Ir gyvenimo būdu (amžinas
maištininkas), ir kūryba Kėkštas artimesnis Kaziui Borutai nei žemininkams. Kaip poetas jis brendo
veikiamas lenkų avangardistinės poezijos — viena jos grupė, vadinamieji „Żagary“, susiformavo
Vilniuje ketvirtajame dešimtmetyje. Aktyvus šios grupės narys buvo lenkų poetas, Nobelio premijos
laureatas Česlovas Milošas (Milosz), su kuriuo Kėkštas buvo asmeniškai pažįstamas.
Kazys Bradūnas
Iš Kiršų, kaip ir Salomėja Nėris, kilęs, toje pačioje Vilkaviškio gimnazijoje mokęsis Kazys
Bradūnas (g. 1917) yra bene produktyviausias žemininkas. Debiutavęs dar Lietuvoje rinkiniu
„Vilniaus varpai“ (1943), iki antologijos pasirodymo jis spėjo išleisti dar keturias poezijos knygas
(„Pėdos arimuos“, 1944, „Svetimoji duona“, 1945, „Maras“, 1947, „Apeigos“, 1948). Tai ir
labiausiai tradiciškas šios kartos poetas. Bradūno poezija remiasi ne Vakarų kultūra, kaip kitų
žemininkų, bet visų pirma liaudies daina, jos stilistika, grindžiama pasikartojimais, paralelizmais,
klausimo-atsakymo formulėmis, stilizuotu gamtos vaizdu. Ryški ir krikščioniškoji tradicija —
eilėraščiuose gausu krikščioniškos simbolikos, Biblijos motyvų, dažnas eilėraštis kuriamas kaip
malda. Neretai dera pagoniškoji ir krikščioniškoji mitologijos. Žemė Bradūno poezijoje yra ne tik
nuoroda į prarastą Lietuvą, bet ir svarbiausias atskaitos taškas, kuriuo matuojamas žmogaus
gyvenimas. Žemdirbio pasaulis poetui yra harmonijos pasaulis, pilnas meilės ir pasitikėjimo, jame
viskas turi savo vietą ir yra tikslinga. Tokią pasaulio tvarką Bradūno poezijoje simbolizuoja ritualas,
apeigos (kartais ir pats eilėraštis būna parašytas kaip kokių nors apeigų dalis). Praradęs šį pasaulį,
žmogus išgyvena skausmą ir ilgesį.
Kita svarbi Bradūno poezijos tema — gimtojo krašto istorija, istorinė atmintis. Ji ryškesnė
vėlesnėje poeto kūryboje — eilėraščių rinkinyje „Morenų ugnys“ (1958), poemose „Sonatos ir
fugos: susitikimai su Čiurlioniu“ (1967), „Donelaičio kapas“ (1970), „Pokalbiai su karaliumi“
(1973). Pastarajai poemai impulsą bus davę kunigaikščio Gedimino laiškai, kurių ištraukomis
pradedama kiekviena dalis. Vėliau poetas panašiai panaudojo sovietmečiu uždraustos „Lietuvos
Katalikų Bažnyčios kronikos“ ištraukas (rink. „Užeigoje prie Vilniaus vieškelio“, 1981).
Tautinė, religinė problematika, žmogaus, atplėšto nuo savo šaknų, jausenos išsakymas
dominuoja ir vėlesnėje poeto kūryboje — eilėraščių rinkiniuose „Alkana kelionė“ (1976),
„Prierašai“ (1983), „Krikšto vanduo Joninių naktį“ (1987). Pakutinius savo rinkinius Bradūnas
išleido jau Lietuvoje („Duona ir druska“, 1992, „Apie žemę ir dangų“, 1997).
1995 metais poetas grįžo gyventi į Lietuvą, savo jaunystės miestą Vilnių.
Kazio Bradūno poezija
SVETIMAS VAKARAS
Man po kojų skuba upelė —
Tik srovė jos kaip ledas šalta,
Kaip mirtis man krūtinę ji gelia —
Ne, Dievuliau, ne Širvinta.
Gaudžia varpas vakaro maldai
Tyliame ežerėlio krante,
Tik jos balsas širdį man skaldo —
Ne, Dievuliau, ne Alvite.
Žiburėliai sodybose švinta,
Žemės ašarų šviesūs lašai —
Tik per greitai migla juos užkrinta —
Ne, Dievuliau, ir ne Kiršai.
Eilėraštis pagrįstas kontrastu tarp savo ir svetimo krašto. Tuo kontrastu pagrįsta ir beveik
simetriška kiekvienos strofos kompozicija.
Visos strofos prasideda vaizdu, kurį, neperskaitę iki galo, galėtume palaikyti vakarėjančio
gimtojo kaimo realijomis (laiką nurodo ir eilėraščio pavadinimas, ir vakarinė malda antrojoje, ir
įsižiebiantys žiburiai trečiojoje strofose). Tačiau kiekvienąkart jungtuku „tik“ pirminė mūsų
prielaida paneigiama — pasirodo, tai svetima žemė, išoriškai panaši į gimtąją, tačiau emociškai
negalinti jos atstoti.
Pirmoji strofa prasideda peizažo detale, kuri iš karto tiksliai įvertinama. Tiesa, antrąją eilutę
lyg ir galėtume skaityti kaip išorinę upelės charakteristiką, nuorodą į tam tikrą laiką (ankstyvą
pavasarį ar vėlyvą rudenį). Tačiau trečiojoje eilutėje paaiškėja, kad epitetas „šalta“, sustiprintas
palyginimo „kaip mirtis“, virsta svetimumo ir to svetimumo sukelto jausmo, skausmo metafora.
Antrojoje strofoje — vėl peizažo detalė, vėl susijusi su vandeniu („tyliame ežerėlio krante“).
Šį kartą ji tėra fonas tam, ką pagauna lyrinio subjekto klausa, — vakariniam varpų gaudesiui,
kviečiančiam maldai. Tačiau, kaip pirmojoje strofoje upelės srovė, taip čia malda („jos balsas“)
sukelia skausmą. Abiejose strofose jis reiškiamas panašiomis metaforomis — krūtinę gelia, širdį
skaldo.
Trečiosios strofos vaizdas, regis, pats šviesiausias. Ir ne tik todėl, kad šviesa tiesiogiai
paminėta (šviesumo reikšmę turi net trys pirmojo dvieilio žodžiai — žiburėliai, švinta, šviesūs).
Pats sodybose užsidegančių žiburėlių vaizdo lyginimas su žemės ašaromis (pirmose strofose vaizdai
tiesiog įvardijami) atskleidžia šiltą, šviesų lyrinio subjekto santykį su stebimu vaizdu. Ir ne tik su
juo, bet ir su pačia žeme, kuri čia pasirodo esanti visa ko pagrindas. Tiesa, šiame šviesiame vaizde
esama ir graudulio — jis matyti ašarų įvaizdyje. Trečioji eilutė irgi skiriasi nuo pirmųjų dviejų
strofų. Skausmas joje nėra tiesiogiai išsakomas. Tačiau pastebima, kad šviesa netveria taip ilgai kaip
tėvynėje.
Kol kas nekalbėjome apie paskutines visų trijų strofų eilutes. Jos beveik vienodos — skiriasi
tik paskutinieji žodžiai. Jie turi vieną bendrą savybę — tai poeto gimtųjų vietų pavadinimai. Taigi
paskutinės eilutės apibendrina visa tai, kas sakoma prieš jas. Tai atsidūsėjimas, apgailestavimas, kad
tai, kas matoma, nėra tai, ką iš tikro trokštama matyti. Eilėraštyje niekur tiesiogiai nekalbama apie
namų ilgesį. Tačiau jis aiškiai jaučiamas paskutinėse eilutėse.
VAKARO MALDOJ
Kai vakaro maldoj prašau kasdienės duonos,
Užlieja sielą man javų laukai.
Rodos, einu alsuojančiais dirvonais,
Po kojų sklaidosi pavasario rūkai.
Atleiski, Viešpatie, kad šitą pilką taką,
Kad žemę taip svaiginančiai myliu,
Ir kad širdis, Tau šitiek tepasakius,
Pavirto vėl arimų grumsteliu.
1.1. Kokios maldos žodžius galima atpažinti eilėraštyje?
1.2. Kaip malda paveikia lyrinio subjekto būseną?
1.3. Aptarkite lyrinio subjekto santykį su gamta. Kaip tą santykį patikslina žodis
„rodos“?
1.4. Kodėl už meilę žemei prašoma atleidimo? Kaip dar eilėraštyje išsakomas lyrinio
subjekto santykis su žeme?
1.5. Kaip apibūdintumėte lyrinio subjekto santykį su Dievu? Kaip šis santykis
nusakomas paskutiniame dvieilyje?
1.6. Kas šio eilėraščio žmogui yra svarbiausios vertybės?
ŪKININKAI TREMTINIAI
Ant akmenio, prie bloko sienos
Susėda jie ir pražiūri į tolį.
Jau antšalas palieka molį, —
Pareina vėl artojų dienos.
Garuojančiais arimų kauburiais
Jau skraido grįžtantys varnėnai...
Ant akmenio, prie bloko sienos
Ir šiandien nieks nepasikeis.
Nei žemės, žagrės, nei žirgų,
Nei saulėj šylančių vagų
Nėra tuštėjančioj buity.
Taip sėdi jie dienų dienom
Širdim kietom ir kruvinom,
Kaip medžiai, tylūs, išrauti.
TĖVYNĖ
Susėdome prie Nemuno į smiltį
Ir valgome varganas atnašas:
Duoną ir žuvį.
Gali netikėti,
Kad vieškeliu praėjęs elgeta
Buvo Senelis Dievas.
Bet mūsų varganos atnašos
(Žuvys ir duona)
Jau stebuklingai padaugintos,
Ir kelionėje pamuštos kojos
Nelauktai gyja.
ANTIFONA* IV
Nuo maro, bado, ugnies ir karo
Neišgelbėjai, Viešpatie.
Nuo namų padalinimo
Neišgelbėjai.
Nuo baudžiavos jungo
Neišgelbėjai.
O „Tėve mūsų“ gimtąja kalba
Išgelbėjom, Viešpatie.
Ir Aušros Vartus Vilniaus sienoje
Išgelbėjom.
Sandoros skrynią** Šiluvoje***
Išgelbėjom.
Išgelbėk mus, Viešpatie.
* Antifona — giedojimo būdas; trumpi tekstai, giedami prieš psalmes ir po jų. 2 chorai arba solistas ir choras
gieda pakaitomis, vienas kitam atsakydami.
** Sandoros skrynia — Senajame Testamente tai skrynia, kurioje buvo laikomos dvi akmens plokštės su Dievo
įsakymais, duotais Mozei.
*** Šiluva — miestelis Raseinių rajone, garsėjantis stebuklingu Marijos paveikslu ir didžiaisiais atlaidais,
vykstančiais rugsėjo mėnesį.
SKALBĖJOS
Kadais prie jauno
Ir amžino šaltinio
Vasaros vakarą
Velėdavo laumės.
Susėsdavom priešpiliuos
Pasiklausyti,
Kaip gražiausios dainos,
Vandenų teliūškavimo,
Paskui jau seserys
Ištiesė upėje
Daugianytį rietimą,
Sustodavo mėnuo ir žvaigždės
Šiaurės padangėje
Ir prieš drobių baltumą
Nublanko.
Dabar ten tik motina
Skalbia, skalbia ir skalbia
Kultuve klevo
Sūrų nuo ašarų vandenį,
Nužudytų sūnų
Kruvinus marškinius...
Ir nei laumės,
Nei drobių audėjos
Neateina talkon.
50 pamoka.
Henriko Nagio poezija
NAMAI
Vieną vakarą sugrįšiu vėl namo.
Bus skaidri, šalta žiemos naktis.
Švies didžiulės žvaigždės tylumoj,
ir beržai stovės šalikelėm balti.
Taip prieisiu kelią į namus...
Tolumoj suvirpės varpeliai — ir skambės, skambės...
Grįžulas tarp ąžuolo šakų plazdės —
didelis, liepsnojąs, neramus...
Ir praversiu aš namų duris —
pasigirs pažįstami balsai, ir atspindys
plazdančios ugnies ant mano veido kris...
Ir suplaks taip taikiai ir lengvai širdis...
1944 12 22
1.1. Kokiu gramatiniu laiku lyrinis subjektas kalba apie sugrįžimą namo? Ką tai sako
apie jo gyvenimą?
1.2. Kokiu metų laiku jis įsivaizduoja grįšiąs? Kokiomis detalėmis tas laikas
sukonkretinamas?
1.3. Trys eilėraščio strofos — trys grįžimo namo etapai. Aptarkite juos. Kaip
kiekviename iš jų keičiasi erdvė? Kaip apibūdinama kiekviena iš šių erdvių?
1.4. Pirmojoje ir antrojoje strofose tiesiogiai nekalbama apie lyrinio subjekto būseną.
Tačiau ją galima nuspėti iš to, kaip matomas gamtovaizdis („Grįžulas tarp ąžuolo šakų
plazdės — / didelis, liepsnojąs, neramus...“). Kaip ši būsena pasikeičia paskutinėje strofoje?
1.5. Pabandykite apibendrinti — ką šio eilėraščio lyriniam subjektui reiškia namai?
51 pamoka.
VYTAUTAS MAČERNIS
(1921-1944)
Kūrybos bruožai
Su populiariais ketvirtojo dešimtmečio poetais neoromantikais (Aisčiu, Nėrimi, Miškiniu)
Mačernio poezija turėjo mažai ką bendra, nes jį labiau traukė klasika — Maironis, Putinas, o savo
mokytoju Mačernis laikė Motiejų Valančių, nes manė, kad žodžiui, kalbai reikia grąžinti tikrąją
reikšmę. Todėl iš Valančiaus jis pirmiausia mokėsi kalbos. Be to, kaip sakė Nyka-Niliūnas,
„Mačernis nemėgo nieko, kas neturėjo tradicijos — nei daiktų, nei žmonių.“
Mačernis, Kėkštas, Bradūnas, Nyka-Niliūnas, Nagys pokario laikais buvo laikomi
jauniausia rašytojų karta. Tuo metu Lietuva prarado nepriklausomybę ir iš šių penkių poetų tik
Mačernis nepatyrė išeivio likimo (būdamas labai jaunas žuvo). Šių autorių kūryba pirmą kartą buvo
išspausdinta jau minėtoje poezijos antologijoje „Žemė“ Los Andžele. Su žemininkais Mačernį sieja
jo kūrybos problematika: tiesos, gyvenimo prasmės ieškojimas, namų vaidmuo.
Tiesos ieškojimas. Ir minėtų kitų poetų, ir Mačernio eilėraščiuose vyrauja ne asmeniniai
išgyvenimai ir visuomeniniai šūkiai, o apmąstymai. Žemininkai yra minties poetai, jų eilėraščio
žmogus svarsto, kelia gyvenimo prasmės, laimės, mirties klausimus ir ieško atsakymų.
Gyvenimo prasmės klausimas. Gyvenimo prasmę poetas mato žemės paslaptį saugančios
senosios žemdirbių kartos gyvenime.
Namų vaidmuo. Namai, pasak poeto, ten, kur gyveno tėvai ir protėviai, kur liko vaikystė,
globojama artimų žmonių. Gimtoji žemė — tai kūrybinių galių ir apskritai prasmingo gyvenimo
šaltinis. Namų, gimtinės ilgimasi, o išėjus į pasaulį, norima į ją sugrįžti.
„Vizijos“
Tai reikšmingiausias, vienintelis baigtas didesnės apimties Mačernio kūrinys — eilėraščių
ciklas. Poetas jį rašė labai jaunas, vos aštuoniolikos-dvidešimt vienerių metų (1939-1942).
Atkakliai ieškojo atsakymų į jaunystėje iškilusius klausimus: kodėl žmogus ateina į šį pasaulį, kokia
gyvenimo prasmė? Mąstyti jam padėjo skaitytos knygos.
„Vizijų“ ciklas sudarytas iš įžangos, septynių regėjimų ir pabaigos. Ciklą įrėmina „Įžanga“ ir
„Pabaiga“. Įtakos šiam kūriniui turėjo filosofijos studijos ir Oskaro Milašiaus kūryba, kurią poetas
labai mėgo. Svarbus skaičius septyni — mistinis, magiškas.
ĮŽANGA
Į žemę piktas vakaras atėjo,
Toks baisiai svetimas ir neramus,
O ten už lango blaškosi klajoklis vėjas
Ir lyg keleivis beldžias į duris.
Bet aš vidun jo niekad neįleisiu,
Duris užversiu dar tampriau —
Aš pilnas nerimo, kažko pasilgęs baisiai,
Paskendęs vakaro rimty, mąstau
Apie šią žemę ir kalvas suartas,
Ir iš storų sienojų pastatytus šiuos namus,
Ir žmones einant iš kartos į kartą —
Tuos žmones jaunus, pranašius.
Menu jų vasaros auksinį derlių,
Gegužės mėnesio naktis brandžias,
Laukus, priėjus pjūčiai, grūdą berlų,
Ir kuriančių žmonių kančias.
Tai plazda jie šio vakaro šešėliuos,
Ryškėja mostai ir galia
Ir pamažu atgimsta vėlei,
Atgimsta vėlei per mane...
Įvade (įžangoje) paprastai nusakoma tema, o vėliau (dėstyme) ji konkrečiai išskleidžiama.
1.1. Aptarkite, kokia lyrinio subjekto situacija: vieta, laikas, judesys; ką jis veikia, kokia jo
būsena?
1.2. Apie ką jis mąsto; kaip kinta žvilgsnio sklaida?
1.3. Kas atliepia namus, gimtinę?
1.4. Kokia lyrinio subjekto sąsaja su praeities kartomis: kokius mato žmones ir kaip vertina?
Pagrįskite, kad žemdirbių kultūros žmogus vaizduojamas nebuitiškai.
1.5. Kokiu būdu praėjusios kartos pasiekia kalbantįjį — ką reiškia pasakymas atgimsta vėlei
per mane. Susiekite su subjekto būsena. Kodėl paskutinė frazė kartojama ir neužbaigiama?
1.6. Apibūdinkite eilėraščio subjektą: žemdirbys, mąstytojas.
Storų sienojų namai rodo genties pastovumą, tvirtumą, sėslumą. Kalbantysis ne tik savo
buvimu susijęs su konkrečia vieta, bet per seniai mirusius prosenelius yra įleidęs šaknis šioje
žemėje. Vaizduojama sena gentis, tolimos protėvių kartos. Tai — gražūs, iškilūs žmonės. Ne buities
vargas svarbus kalbančiajam, o tų žmonių ištvermė ir stiprybė gyventi. Jų fizinis ir dvasinis grožis,
pasitikėjimas savimi ir savo darbo prasmingumu. Taigi „Įžangoje“ ryškėja „Vizijų“ tema: lyriniam
subjektui rūpi santykis su namais, su čia gyvenusiomis kartomis.
52 pamoka.
VYTAUTAS MAČERNIS
Poezija
Gimtieji namai
PIRMOJI
Kai išbundu vidunakty klaikiam ir ima širdį plakti,
O smilkiniais tiksent kančia,
Vėl pamiršti vaizdai lyg pelkių šviesos rudeninę naktį
Praeina pro mane.
Ir aš matau gimtinį šiaurės kelią
Į saule degančius namus...
Ten pats vidudienis. Mergaitė skambina pietums varpeliais,
O jų skambėjimas toks linksmas ir saldus.
Tokia tyla! Ji lyg kančios pribrendęs lašas
Į kaitrą sunkias pamažu.
O saulės spinduliai ant klevo lapų laša
Ir lyg medus nutyška ant šakų.
Bet vakaruos antai jau temsta skliautas,
Kažkur toli dundėjimus girdžiu.
Ateina vandenys ant medžių kritusių šviesų nuplauti
Ir atgaivint laukų.
Po orą vaikosi perkūnijos oželiai,
Ištiesę giedančius sparnus;
Gėlės taurėj miegojęs vėjas keliasi,
Ir ima medžiai bust.
Ir jau pirmi lašai šiušena lapais —
Gainioja viesulas liūtis sodrias.
O nuo stogų tartum mergaitės čiurkšlės plepa, —
Upeliai srūva į valkas.*
Melsvi žaibai vagoja skliautus, dunda debesys ir šniokščia žemė,
Ir nebaigia trenksmai aidėt....
Bet pamažėl prašvinta pašaliai sutemę,
Ir audros tyla tartum vandenų išsekusi versmė.
Iš debesies suspindi saulė vėl, ir vyturėliai juokias.
Rasotom pievom atbrenda pavakarys;
Ir ežero melduos pablūdusios** lakštutės suokia,
Ir garsina sodus strazdų daina skambi...
Greit vakaras. Iš lauko grįžta tėvas į namus, kiemu atbėga šunes,
O vakarienės dūmai iš raudono kamino jau driekias pažemiais,
Linguoja vėjas obelų viršūnėm,
Ir krypstančių langų stikluos jau paskutinės šviesos baigia žaist.
Ramu jau tėviškėj. Mėnulis pro klevus į kiemą žiūri;
Naktis graži ir dieviškai skaisti.
Tik pas mane tamsus vidunaktis, tik pelenuos maža ugnelė gūri,
Ir baisiai daužosi širdis.
__________________
* Valka (tarm.) — klanas, bala.
** Pablūdusios (svet.) — paklaikusios.
1.1. Kaip kyla vizija? Kokia kalbančiojo aplinka ir būsena?
1.3. Kokiais pojūčiais regėjime „prisimenami“ namai? Aprašykite šiuos pojūčius (arba jų
apibūdinimus).
1.4. Nusakykite lyrinio subjekto santykį su namais. Pagrįskite, kad vizija regima su
meile, pasigrožėjimu, pasigėrėjimu.]
Namai iškyla labai konkretūs, su vaikystėje patirtais pojūčiais: vaizdais, kvapais, garsais, t.y.
su visa prisiminimo konkretybe. Lyrinis subjektas pasiduoda palaimingam regėjimui — pasineria į
tylą, į saulę, spalvas, dienos ir vakaro ramybę, audros gaivalą.
Namai jaukūs, saugūs. Vaizduotėje iškyla ne namų buitis, ne darbymečio vaizdai, o
sekmadienio vidudienio paveikslas. Tai susikaupimo laikas. Tyla sekmadienio akivaizdoje įgyja
šventumo prasmę. Šventumo paradigmą papildo mergaitės skambinamų varpelių garsai ir kiti
ženklai.
Įsidėmėkime: regėjime vaizdai plaukia lėtai, apimdami įvairias smulkmenas, detales, kurios
tampa svarbiais simboliais.
1.5. Įdėmiai perskaitykite visą viziją. Kokie kiti ženklai rodo, kad namų erdvei suteikiama
šventumo prasmė?
1.6. Kokiu pagrindu saulė lyginama su medumi? Raskite keletą argumentų.
1.7. Vizijos pradžioje visa atrodo nejudru, nugrimzdę į palaimos būseną. Bet ne tik.
Pasekite regėjimo vyksmą: kas pakinta gamtoje? kokie reiškiniai kokius pakeičia?
53 pamoka.
VYTAUTAS MAČERNIS
Poezija
„Metų“ sonetai
Paskutiniais gyvenimo metais poetas parašė eilėraščių ciklą „Metų sonetai“ (nebaigtas).
Šiame cikle klasicizmo literatūros pavyzdžiu eilėraščiai suskirstyti pagal metų laikus: pradedama
„Rudens sonetais“ ir baigiama „Vasaros sonetais“ (daugiausia yra išlikę „Žiemos sonetų“).
Mačernis griežtai laikosi klasicizmo poezijos tradicijų, sonetų formos (du ketureiliai ir du trieiliai).
Eilėraščio pabaigoje išsakomi apibendrinimai, nevengiama aforizmų ir abstrakčių sąvokų. (Apie
sonetus plačiau mokėtės XI klasėje, kai studijavote Renesanso epochos poeziją. Prisiminkite!)
Daugelis sonetų personažų atpažįstami iš Europos kultūros tekstų: nimfos, fėjos, Pegasas,
Venera, Panas, Don Kichotas, Sančas Pansa, Don Žuanas ir kiti. Eilėraščio žmogus dažnai vaidina
įvairius vaidmenis: tai jis aktorius, kuris kreipiasi į režisierių, tai apsimeta esąs Mikelandželo ar
Budos mokinys, improvizuoja šokėjos ar asketo pokalbį, tai kaip poetas kalbasi su Pegasu. Jis
svarsto apie žmogiškąją laimę, žmogaus vietą pasaulyje, meilę, kūrybą, trokšta kančios, nes tik ji
skatina eiti, kovoti ir laimėti, nebijo vienatvės, nes joje gali pamąstyti savo patirtį.
Klausimai apie būtį
„Metų sonetų“ cikle asmuo patiria būties vienatvę ir individualumą. Jis siekia suvokti savo
tapatybės mįsles, klausia apie savo gyvenimą. Sonetai siejasi su Heidegerio mintimi, kad visa mūsų
būtis yra klausimas. Tik klausdami mes sąmoningai išgyvename savąją būtį. Rudens sonetuose
klausimai apie būtį ir sudaro eilėraščių turinį.
rudens
7
Vidunaktį dažnai
Aš pabundu,
Kada keistai, keistai
Visuos namuos tylu,
Ir aš nebežinau,
Kas daros su manim,
Bet man kaskart sunkiau
Tokiom naktim
Išspręst gyvybės ir mirties lygtis
Su begale nežinomųjų.
Veltui aš laukiu: niekas man nepasakys,
Atėjęs iš erdvių giliųjų,
Kodėl kas nors yra? Kodėl aš pats esu
Didžiausia paslaptis visatos slėpinių?
1.1. Prisiminkite, kas būdinga sonetui. Aptarkite eilėraščio sandarą.
1.2. Apie ką kalbama pirmame, antrame ir apie ką — trečiame, ketvirtame posme?
Sonetas — eilėraščio forma, turinti labai ryškią minties tėkmę. Šį sonetą sudaro du ketureiliai
ir du trieiliai. Dviejuose ketureiliuose sukuriama vaizdi lyrinio subjekto situacija, nusakoma
savijauta, o trieiliuose meninio vaizdo lieka nedaug — ši savijauta perkeliama į filosofinį lygmenį
— plėtojama filosofinė tema ir klausimai.
1.3. Kokia situacija pradedamas eilėraštis? Kuo ji buitiška? romantiška?
1.4. Kuo naktis ir namai priešingi subjekto būsenai? Ką galėtų reikšti tyla?
1.5. Ką lyrinis subjektas sako apie save antrame posme — kiek konkrečiai apibūdinama
jo savijauta?
1.6. Koks filosofinis klausimas konkretinamas trieiliuose? Ką sunku atlikti subjektui?
Ko jis veltui laukia?
1.7. Ką reiškia spręsti gyvybės ir mirties lygtis su daugybe nežinomųjų? Kas tie
„nežinomieji“?
1.8. Kaip save apibūdina subjektas? Kodėl žmogus yra pats didžiausias slėpinys?
1.9. Koks šio eilėraščio pagrindinis klausimas?
Žmogui skirta daug ko nežinoti apie savo gyvybės paslaptį ir prasmę. Egzistencinės
filosofijos požiūriu, niekas kitas nei atsakyti į žmogaus gyvenimo klausimą, nei nugyventi
gyvenimo už patį asmenį negali — tik jis pats. Svarbu ne galutinis atsakymas, o nuolatinis
klausimas. Pabudimas vidurnaktį suprastinas ne tik tiesiogine prasme, bet ir kaip pabudimas iš
būties užmaršumo, išbudimas savo gyvenimo klausimui.
54 pamoka.
BEŽEMIAI
Bežemiai
Bežemiais sąlygiškai vadinama poetų karta, į literatūrą atėjusi po žemininkų, debiutavusi ir
subrendusi jau išeivijoje. Jie neturėjo savos literatūrinės „tribūnos“ kaip žemininkai ir dažnai
spausdino savo eilėraščius tuose pačiuose leidiniuose kaip ir jų vyresnieji kolegos. Su žemininkais
jaunesniąją kartą siejo dėmesys Vakarų kultūrai. Literatūrai jie taip pat kėlė visų pirma estetinius, o
ne patriotinius ar visuomeninius reikalavimus. Į egzodą jie žiūrėjo kaip į istorijos išbandymą,
aštriau nei kiti iškeliantį gyvenimo prasmės klausimą. Tačiau bežemių amžius ir patirtis lėmė kiek
kitokį santykį su pačiu egzodu.
Žemininkų poezijoje svarbi praradimo tema. Likę tik vaizduotėje ir prisiminimuose, namai
jiems tebėra harmonijos erdvė, atrama, padedanti ištverti dabarties nykumą. Vadinamieji bežemiai
tokios atramos nebeturi. „Šios generacijos dramos priežastis yra tai, kad jinai buvo per jauna
visomis šaknimis įaugti ten [Lietuvoje] ir per mažai jauna visomis įaugti čia [išeivijoje]“, — taip
apie savo kartą kalbėjo poetas Algimantas Mackus. Todėl egzodą jie suvokia kaip visišką tuštumą,
gryną nebūtį. Atsidūręs tokioje padėtyje žmogus netenka bet kokių iliuzijų. Nebepasitikima Dievo
gailestingumu — į jį žiūrima kaip į abstraktų principą, kuris niekaip nesusijęs su konkretaus
žmogaus likimu. Svarbi bežemių kūryboje mirties tema.
Taigi esminis bežemių pasaulėjautos bruožas yra abejonė, nepasitikėjimas iš anksto
žinomomis tiesomis. Tačiau kas lieka, kai nebėra kuo tikėti? Bežemiams — tai bendrumo,
solidarumo su kitais žmonėmis jausmas, atsakomybė už kitą asmenį. Tautiškumo, tautinės
vienybės kriterijus šiuo atžvilgiu nėra pats svarbiausias — bendrumas sieja „istorijos
pažemintuosius“ — lietuvį egzodo „augintinį“, negrą „gerąjį sakytoją Džoną“, Vilniaus geto žyduką
Jureką (Mackus). „Nebėra nieko svetimo, / vaikai šviesiais, vaikai tamsiais veidais / dainuoja dainą
apie pelę, / tą pačią, tik kita gaida“, — taip šį bendrumą apibūdina Liūnė Sutema.
Svarbiausi bežemių kartos atstovai — poetai Algimantas Mackus (1932-1964) ir Liūnė
Sutema (tikr. Zinaida Nagytė-Katiliškienė, g. 1927). Mackaus eilėraščių rinkinio pavadinimas
„Neornamentuotos kalbos generacija ir Augintiniai“ davė dar du terminus, kuriais apibūdinama ši
rašytojų karta. Bežemiai pavadinami egzodo augintiniais (t.y. išaugusiais jau ne gimtojoje žemėje),
tačiau šiuo terminu kartais vadinami ir visi jaunesni už žemininkus išeivijos rašytojai. Dar dažniau
vartojamas pavadinimas „neornamentuotos kalbos generacija“. Juo apibūdinamas ir bežemių
santykis su kalba, ryškiausiai atsiskleidžiantis paties Mackaus kūryboje.
Bežemių kartai daug kuo artimas vyresnės kartos prozininkas ir dramaturgas Antanas
Škėma.
Algimantas Mackus
Algimantas Mackus (1932 Pagėgiuose-1964 Čikagoje) lietuvių poezijoje pasirodė
Algimanto Pagėgio slapyvardžiu. Tokiu vardu 1950 metais jis išleido savo pirmąjį eilėraščių rinkinį
„Elegijos“. Tai gana tradicinės poezijos knyga, kurioje atvirai išsakomi tremties, tėvynės ilgesio,
skausmo motyvai. Antrasis eilėraščių rinkinys „Jo yra žemė“ (1959) jau pakeliui į neornamentuotą
kalbą, kurią Mackus įtvirtino rinkinyje „Neornamentuotos kalbos generacija ir Augintiniai“ (1962).
Taigi kas yra toji neornamentuota kalba?
Jau pats jos apibūdinimas sako, kad tai kažkas priešinga gražiai, išdailintai poetinei kalbai.
Poetas tremtį traktuoja kaip iššūkį tradiciniam poezijos supratimui. Atplėštas nuo gimtosios žemės
žmogus ir jo pasaulis deformuojasi, todėl apie jį galima rašyti tik tokia pat deformuota kalba.
Mackus, kaip ir Kazys Bradūnas, remiasi liaudies dainos stilistika ir krikščioniška simbolika. Tačiau
ir viena, ir kita jo poezijoje yra labiausiai deformuojama. Neįprasti, kartais net netaisyklingi žodžių
deriniai („visi dievai plonai pavydūs ir pikti“, „miegosiu per koplyčios vitražą, / per veidą
Viešpaties angelo“), apverstos maldos formulės (vietoj „Gelbėk mus, Viešpatie“, — „Gelbėkis,
Viešpatie“), netaisyklinga sintaksė liaudies dainų perifrazėse („saulelės paieškoti, saulužės
nebegrįžti“, eil. „Liaudiškoji“), drastiški epitetai („homoseksuališki angelai“), — tokia yra poeto
kalba. Gali pasirodyti, kad taip siekiama suerzinti, šokiruoti skaitytoją. Tačiau iš tiesų tokiu
šokiravimu siekiama sukrėsti, priversti žmogų blaiviai, be iliuzijų pažiūrėti į savo gyvenimą.
Ironija, sarkazmas — tokio blaivaus požiūrio ženklas.
Dievas ir mirtis — dvi pagrindinės Mackus poezijos temos. Jos glaudžiai viena su kita
susijusios. „Mirties sezoną grąžinu į Dievą“, — sako poetas viename paskutinio rinkinio „Chapel
B“ eilėraštyje. Šis rinkinys, dedikuotas autoavarijoje žuvusiam rašytojui Antanui Škėmai (Chapel B
— koplyčia Niujorke, kurioje buvo pašarvotas Antanas Škėma), išėjo jau po paties poeto tragiškos žūties (kaip
ir Škėma, Mackus žuvo autoavarijoje) 1965 metais. Taigi mirties beprasmiškumas yra suvokiamas
kaip iššūkis, nebeleidžiąs besąlygiškai pasitikėti Dievu. Mackus neneigia Dievo, bet kalba apie
žmogaus prasilenkimą, nesusitikimą su juo.
Tačiau žmogus negali gyventi visiškoje tuštumoje ir ieško atramos. Kaip sakyta, ji randama
atsigręžiant į kitus, tokį pat likimą patyrusius, prisiimant už juos atsakomybę. Mackus dažnai kalba
mes vardu ir tampa visos „augintinių“ kartos balsu. Tačiau „augintinio“ dalią poetas suvokia ne vien
kaip specifiškai lietuvišką. Augintiniai Mackui — ir Vilniaus geto žydukas Jurekas (eil. „Jurekas“),
ir negras sakytojas Johnas („Baladė apie gerąjį Johną“), patiriantys istorijos išbandymus.
TRIUMFALIŠKOJI
Ir mirtis nebus nugalėta.
Vyrai numirę neatsigrįš,
alkūnėm griaučius parėmę.
Šiaurės mėnulio šiaurės akis
spindės virš buvusio kūno.
Kaulus surinks, bet jų nesudės
kaip žodžio — raidės prie raidės.
Siela paliks, bet sielos neliks.
Ir mirtis nebus nugalėta.
Ir mirtis nebus nugalėta.
Moterys šauks lyties kaip lietaus
lygioj išdžiūvusioj žemėj.
Kaulai balti sausroj sutrupės
į smulkią vasaros dulkę.
Dulkes surinks, bet jos neuždengs
sutraiškyto kūno liemens.
Kūnas paliks, bet kūno neliks.
Ir mirtis nebus nugalėta.
Ir mirtis nebus nugalėta.
Vyrai daugiau negrįš į namus.
Už laiko laikrodžiam plakant
pulso ritmu, tuščiuos kambariuos
bus nakčiai klojamos lovos.
Niekas negrįš, bet visa išnyks,
duris aklinai uždarys.
Laikas paliks, bet laiko neliks.
Ir mirtis nebus nugalėta.
Tai paskutinis Škėmai dedikuoto rinkinio „Chapel B“ eilėraštis. Jame esama tiesioginių
nuorodų į Škėmos mirtį (autoavarijoje sutraiškytas kūnas). Mackus parafrazuoja anglų poeto Dilano
Tomo (Thomas, 1914-1953) eilėraštį „Ir nebus mirties karalijos“. Palyginkite Mackaus ir Dilano
Tomo eilėraščius (užduotis žiūrėkite gale pamokos).
Mirusius nuogus priims kaip draugus
Vakarų mėnulis ir vėjas;
Nors jų raumens iširs ir kaulai sugurs,
Alkūnės ir pėdos palies žvaigždes;
Kas protą praras, tas dangų laimės,
Kas nugrims į marias, prisikels iš gelmės;
Kas mylės, tas žus, bet meilė nežus;
Ir nebus mirties karalijos.
Ir nebus mirties karalijos.
Vėjų šaly, po vandens sūkuriais
Jie ilgai ilsėsis nemirę;
Ant kankinimų suolo nesuvirpės,
Nesuvaitos įsukti į ratus;
Sąžinę persmelks blogio dyglys,
Ir tikėjimas perskils į dvi dalis;
Tiesa subyrės, bet nepasiduos,
Ir nebus mirties karalijos.
Ir nebus mirties karalijos.
Nei žuvėdrų klyksmo jie negirdės,
Nei bangos ošimo pakrantėj;
Kur žydėjo gėlė, nebebus gėlės,
Ir žiedų neapsunkins lietus;
Kas protą praras ir gyvybę praras,
Tas ir vėl prasikals pro mirties drobulę;
Stiebsis į saulę, kol saulė suduš,
Ir nebus mirties karalijos.
Vertė Tomas Venclova
Liūnė Sutema
Liūnės Sutemos (g. 1927) tikroji pavardė Zinaida Nagytė-Katiliškienė, ji — poeto Henriko
Nagio sesuo ir prozininko Mariaus Katiliškio žmona. Su Mackum ją sieja blaivus požiūris į egzodą
ir įsipareigojimas tikrovei — tokiai, kokia ji yra. Tačiau tai visai kitokio temperamento žmogus
(Mackus buvo visuomeniškai aktyvus, Liūnė Sutema — kamerinė asmenybė) ir savita poetė.
Pirmasis Liūnės Sutemos eilėraščių rinkinys — „ Tebūnie tarytum pasakoj“ (1955) — apie
tai, ką patiria žmogus, iš gimtojo krašto patekęs į „niekieno žemę“. Šią jauseną poetės kūryboje
tiksliausiai apibūdino vijoklio — augalo, ieškančio į ką atsiremti, — įvaizdis. Antrojoje eilėraščių
knygoje poetė atsigręžia į tikrovę, kurioje priversta gyventi. „Nebėra nieko svetimo“ (1962) — taip
vadinasi ši knyga. Priimdamas svetimą tikrovę, Liūnės Sutemos poezijos lyrinis subjektas
neišduoda savosios. „Nebėra nieko svetimo —, / ir niekad dar nebuvo manyje / tokia gaji, tokia
saugi gimtoji žemė“, — sakoma eilėraštyje, pavadintame kaip ir visas rinkinys.
Ir šiose knygose, ir vėlesnėje poezijoje (rinkiniai „Bevardė šalis“, 1966, „Badmetis“, 1972,
„Vendeta“, 1981, „Graffiti“, 1993) poetė ieško kalbos, kuri nepagražintų egzodo realybės. „Metas
sudeginti žodžius, kuriems daiktų nebėra“, — teigia poetė rinkinyje „Badmetis“. Kaip ir Mackaus
eilėraščiuose, tikrovė Liūnei Sutemai yra aštri, žeidžianti. Tačiau poetės kalba ne tokia drastiška.
Eilėraštyje ji derina realistines detales, aprašymą ir tautosakos, mitologijos elementus (mėgstama
saulės, mėnulio, vandens simbolika, pasakos — tik be laimingos pabaigos — situacija).
Liūnės Sutemos poezijoje svarbus lyrinio subjekto bruožas — atvirumas kitam žmogui,
mėginimas jį suprasti, tapti jam prieglobsčiu. Eilėraštis dažnai rašomas kaip intymus kreipimasis į
kitą žmogų; bandoma kalbėti ir iš kito pozicijų. Tas kitas gali būti ne tik panašaus likimo, — Liūnei
Sutemai rūpi suprasti ir nusikaltėlius (eil. „Kainas“, ciklas „Nenoriu būti atpirkta“), ir
skriaudžiamuosius.
Kaip ir Mackui, Liūnei Sutemai neatrodo, kad būti bežemiu — išskirtinis lietuvio likimas.
Eilėraščiuose ji solidarizuojasi ir su iš gimtųjų žemių išvarytu indėnu, ir su Amerikos juodaodžių
skausmu. Ryškus globos, saugojimo motyvas. Bet vis dėlto suvokiama, kad visiškai prie kito
priartėti neįmanoma. Tai sukuria Liūnės Sutemos poezijoje dramatišką įtampą.
Mirties tema, kuri yra bendra vieta bežemių kūryboje, į Liūnės Sutemos poeziją ateina iš
asmeninio patyrimo. Ji dominuoja rinkinyje „Vendeta“ (it. vendetta — kraujo kerštas), parašytame po
Mariaus Katiliškio mirties. Mackui mirtis yra absoliučiai beprasmiška, o Liūnė Sutema kelia
klausimą, kaip suteikti prasmę ir mirčiai, ir gyvenimui.
Liūnės Sutemos eilėraščio „Nebėra nieko svetimo“ interpretacija
NEBĖRA NIEKO SVETIMO
Nebėra nieko svetimo,
medis, kurio nepažinau, išaugo,
išsišakojo mano akyse —
jo dilginančių lapų audinys,
plonomis linijomis išsiraizgęs
kvėpuoja mano delnuose.
Ir prie sultingo, neragauto vaisiaus
įprato mano lūpos.
Nebėra nieko svetimo,
vaikai šviesiais, vaikai tamsiais veidais
dainuoja dainą apie pelę,
tą pačią, tik kita gaida —
ir žaidžia piemenukais, tiktai jų banda,
ne vilko, o žmonių piktų išgąsdinta —
jie vejasi ją gatvėmis pliaukšėdami
žaisliniais šautuvais, lyg botagu.
Nebėra nieko svetimo,
miestas, kurio neapkenčiau, didėja,
kabindamasis į skliautus,
ir plečiasi, užaugdamas balotus,
žmonių nepaliestus laukus,
tiltais peršokdamas upes —
ir mano kraujuje įsimetė tas pats,
bevardžio miesto atkaklus
troškimas, dar ir dar gyvent.
Nebėra nieko svetimo, —
ir niekad dar nebuvo manyje
tokia gaji, tokia saugi gimtoji žemė.
Pavadinimo teiginys eilėraščio tekste pakartojamas net keturis kartus, juo pradedamos visos
keturios strofos. Galima manyti, kad šiuo teiginiu ir išsakoma tai, kas šiame eilėraštyje svarbiausia.
Taigi Liūnės Sutemos eilėraštis „Nebėra nieko svetimo“ — apie žmogaus santykį su tuo, kas jam
buvo svetima, apie susitaikymą su svetimu pasauliu.
Pirmoji strofa pradedama glaudaus ryšio metafora: lyrinis subjektas teigia, kad nepažintas
medis, svetimas neragautas vaisius tampa jo kūno dalimi, suauga su juo. Svetimumas nėra visai
išnykęs — medžio lapai tebėra dilginantys.
Antrojoje strofoje stebimi ir lyginami du vaikystės pasauliai. Abu juos sieja ta pati daina apie
pelę. kaip ir pirmojoje strofoje, ryšyje, bendrume slypi ir skirtumas. Vaikų šviesiais ir tamsiais
veidais (tai nuoroda į Amerikos realybę) daina ta pati, tačiau jų gaida (melodija) kita. Esama šioje
strofoje dar vieno palyginimo — lyrinis subjektas netiesiogiai kalba apie savo vaikystę, kuri su
stebimąja turi kažką bendro, tačiau ir skirtingo. Lyginimo pagrindu tampa tas pats žaidimas
piemenukais. Tačiau laikas, kuris čia nėra tiesiogiai minimas, šį žaidimą yra pakeitęs: vienus žaislus
ir pavojus pakeitė kiti.
Šiame pasikeitime esama netiesioginio kaimo, gimtosios erdvės (botagas, vilkas), ir miesto,
svetimos erdvės (žaisliniai šautuvai, pikti žmonės, supriešinimo. Miestas ir tampa svarbiausiu
trečiosios strofos „veikėju“. Čia pirmą kartą tiesiogiai išsakomas ankstesnis lyrinio subjekto
santykis su svetimu pasauliu — tai neapykanta. Toks yra pradžios taškas, nuo kurio einama
suartėjimo link. Miesto vaizdas šioje strofoje nevienaprasmis. Jo plėtimasis iš pradžių atrodo
agresyvus, jis kėsinasi užimti visa, kas yra aplinkui. Tačiau strofos pabaigoje tai vertinama kaip
vitališka jėga — „atkaklus troškimas dar ir dar gyventi“. Būtent šis troškimas ir suartina lyrinį
subjektą su svetima erdve. Nuo didžiausio suartėjimo: miesto vitališkumas tampa lyrinio subjekto
dalimi.
Eilėraštis baigiasi paradoksalia išvada: įsileidęs į save svetimą pasaulį, išmokęs jame gyventi,
žmogus lieka ištikimas ir savajam pasauliui, gimtajam kraštui. Svetimas miestas vitališkumu
(gajumas — lietuviškas šio lotyniškos kilmės žodžio atitikmuo) „užkrečia“ ir gimtąją žemę. Tačiau
yra vienas esminis skirtumas. Perėjęs į subjektą, svetimas pasaulis niekur nedingsta, jis tebėra šalia.
O gimtosios žemės šio eilėraščio žmogui nėra niekur kitus — vienintelė vieta, kur ji saugoma, yra
jo širdis. Niekur eilėraštyje nekalbama apie namų, tėvynės ilgesį, tačiau eilėraščio pabaiga leidžia
daryti išvadą, kad priartėjęs svetimas pasaulis jį tik sustiprina.
Dalia Satkauskytė
Praktinės užduotys ir klausimai
2. Ir Kazys Bradūnas, ir Algimantas Mackus remiasi liaudies dainos stilistika. Parinkite šių
poetų eilėraščių su tokiais motyvais ir palyginkite juos. Kuris poetas artimesnis liaudies kūrybos
pasaulėjautai, o kuris nuo jos nutolsta? Pasistenkite atrasti argumentų kodėl.