JĖGOS DRAUDIMAS TARPTAUTINĖJE TEISĖJE

1. Jėgos ir grasinimo jėga nenaudojimo principo esmė.

Jėgos ir grasinimo jėga nenaudojimo principui tarptautiniuose santykiuose skiriamas ypatingas
dėmesys. Chartijoje akcentuojama, jog taika yra pagrindinė Chartijos vertybė, kurią reikia saugoti
visais įmanomais būdais. Chartijos 2 straipsnyje įtvirtinti šie du pagrindiniai principai:
 „Visos narės tarptautinius ginčus sprendžia taikiomis priemonėmis taip, kad
nekeltų grėsmės tarptautinei taikai bei saugumui ir teisingumui“ (Chartijos
2str. 3 dalis)
 „Visos narės tarptautiniuose santykiuose susilaiko nuo grasinimo jėga ir jos
panaudojimo tiek prieš kurios nors valstybės teritorinį vientisumą arba
politinę nepriklausomybę, tiek kuriuo kitu būdu, nesuderinamu su Jungtinių
Tautų tikslais“ (Chartijos 2 str. 4 dalis).

2. Agresijos sąvoka pagal tarptautinę teisę ir Lietuvos Respublikos įstatymus.

1974 m. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos Rezoliucija dėl agresijos apibrėžimo:
Agresija – valstybės ginkluotos jėgos panaudojimas prieš kitos valstybės suverenitetą, teritorinį
vientisumą, politinę nepriklausomybę ar kitu, nesuderinamu su JT tikslais, būdu.
Agresijos aktai:
- ginkluotas įsiveržimas, užpuolimas, okupacija ir aneksija;
- valstybės teritorijos bombardavimas ar ginklų naudojimas prieš ją;
- uostų ar pakrančių (jūros) blokada;
- ginkluotųjų pajėgų užpuolimas;
- pagal susitarimą dislokuotų kitos valstybės pajėgų panaudojimas jį pažeidžiant ar buvimas ilgiau;
- leidimas naudoti savo teritoriją kitos valstybės agresijos aktui;
- ginkluotų gaujų siuntimas (jei pakankamai sunkaus pobūdžio ginkluoti veiksmai).

Agresijos aktu laikomi šie užsienio valstybių veiksmai, keliantys rimtą grėsmę Lietuvos
Respublikos (toliau LR) suverenitetui, teritorijos vientisumui ar politinei nepriklausomybei:
1) užsienio valstybės ginkluotųjų pajėgų įsiveržimas į LR teritoriją arba jos užpuolimas, LR
teritorijos arba jos dalies karinė okupacija, kuri yra tokio įsiveržimo ar užpuolimo rezultatas,
kad ir kiek laiko ji truktų, arba LR teritorijos ar jos dalies aneksija, panaudojant ginkluotą
jėgą ar grasinant ja;
2) užsienio valstybės ginkluotųjų pajėgų vykdomas LR teritorijos bombardavimas arba bet
kokio kito ginklo panaudojimas prieš LR teritoriją;
3) LR jūrų uostų ar krantų blokada, ...sausumos teritorijos ar oro erdvės blokada;
4) LR sausumos, jūrų arba oro ginkluotųjų pajėgų užpuolimas, vykdomas užsienio valstybės
ginkluotųjų pajėgų;
 5) pagal LR įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka išduotą leidimą LR teritorijoje
laikinai esančių ar judančių per ją tranzitu užsienio valstybės ginkluotųjų pajėgų
panaudojimas, pažeidžiant LR nustatytas sąlygas;
6) užsienio valstybės veiksmai, leidžiantys trečiajai valstybei naudotis savo teritorija
agresijos aktui prieš LR vykdyti;
7) užsienio valstybės veiksmai – rėmimas, siuntimas ar leidimas siųsti ginkluotas gaujas,
grupes ir nereguliarias pajėgas arba samdinius, kurie vykdo ginkluotas operacijas prieš LR,
jeigu šios operacijos yra pakankamai rimto pobūdžio, kad prilygtų šio straipsnio 2 dalies 1–6
punktuose išvardytiems agresijos aktams, – taip pat užsienio valstybės dalyvavimas šiose
operacijose.
Agresijos aktais taip pat laikomi užsienio valstybių veiksmai, keliantys rimtą grėsmę Lietuvos
Respublikos suverenitetui, teritorijos vientisumui ar politinei nepriklausomybei, taip pat aktai,
kuriuos Jungtinių Tautų Organizacijos Saugumo Taryba pripažino agresija pagal Jungtinių Tautų
Organizacijos Įstatus.
3. JT Saugumo Tarybos įgaliojimai panaudoti jėgą, jų teisinis pagrindas ir ribos.
Chartijos 39 straipsnis numato, kad Saugumo Taryba nustato grėsmės taikai, jos pažeidimo ar
agresijos akto pavojų ir teikia rekomendacijas arba sprendžia, kokių reikia imtis priemonių pagal 41
ir 42 straipsnius siekiant palaikyti arba atkurti tarptautinę taiką bei saugumą. Jei nekarinių
priemonių gali neužtekti arba jau neužtenka, ji gali nuspręsti imtis karinių operacijų tarptautinei
taikai ir saugumui palaikyti bei atkurti.
4. JT Saugumo Tarybos ir Generalinės Asamblėjos įgaliojimų (kompetencijos) palaikant
tarptautinę taiką bei saugumą atribojimas.
JT Chartijos 12 str.:
„1. Saugumo Tarybai vykdant šioje Chartijoje numatytas funkcijas, susijusias su kokiu nors ginču
ar situacija, Generalinė Asamblėja neteikia jokios rekomendacijos dėl šio ginčo ar situacijos, jeigu
Saugumo Taryba to neprašo.
2. Generalinis Sekretorius, Saugumo Tarybai pritarus, Generalinei Asamblėjai kiekvienoje jos
sesijoje praneša apie visus su tarptautine taika ir saugumo palaikymu susijusius klausimus, kurie tuo
metu svarstomi Saugumo Taryboje, ir ta pačia tvarka nedelsdamas praneša Generalinei Asamblėjai,
o jeigu ji neposėdžiauja – Jungtinių Tautų narėms, apie tai, kad Saugumo Taryba baigė svarstyti
šiuos klausimus.“
5. Humanitarinės intervencijos samprata, sąlygos, teisėtumo vertinimas (argumentai už
ir prieš).
Humanitarinė intervencija – tai jėgos panaudojimas kitoje valstybėje be Saugumo Tarybos
sankcijos daugelio žmonių gyvybei ir pagrindinėms teisės apsaugoti nuo jiems gresiančio pavojaus,
kai tokios apsaugos nenori ir negali suteikti valstybė, kurios teritorijoje jie yra. Pats humanitarinės
intervencijos terminas reiškia pareigos apsaugoti vykdymą.
Būtina sąlyga – valstybė, kurioje ginami asmenys, nevykdo iš jos suvereniteto kylančios
pirminės atsakomybės teikti apsaugą savo žmonėms (antrinė atsakomybė tenka tarptautinei
bendrijai).
2000m. Kanadoje sukurta Tarptautinė komisija dėl intervencijos ir suvereniteto. Jos ekspertai
padarė išvadas, kad humanitarinė intervencija pateisinama, jei siekiama išgelbėti daugelio žmonių
gyvybę, vykstant pilietiniams karams, sukilimams, masiniam persekiojimui, etniniam valymui,
žlugus valstybės administracijai. Humanitarinės intervencijos būtinumas gali nusverti būtinumą
apsaugoti valstybės suverenitetą, jei kitos valstybės ar valstybių akcija išgelbės daugelio žmonių
gyvybes.
Galimas teisėtumo pagrindas:
- Tarptautinės teisės ir teisingumo bei kitų moralinių vertybių suderinamumas (aksiologinis
argumentas);
- Dėl Kosovo ir kitų intervencijų kintanti suvereniteto, kaip atsakomybės, samprata ir
pareigos apginti koncepcija – doktrinos ir jurisprudencijos korekcijos poreikis (antrinė
tarptautinės bendrijos atsakomybė, kai nevykdoma pirminė);
- JT Chartijos 2strp. 4d. nuostata dėl jėgos naudojimo leistinumo (kai nukreipta ne prieš
valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ir JT tikslus) – pozityvistinis argumentas;
- Pagrindinė, bet ne išimtinė Saugumo Tarybos atsakomybė (galimybė veikti pagal Vienybės
taikos labui rezoliuciją per Generalinę asamblėją arba per regionines organizacijas pagal
Chartijos VII skyrių gaunant Saugumo Tarybos paskesnę sankciją;
- Būtinų sąlygų gerbiant JT Chartiją ir pagrindinę Saugumo Tarybos atsakomybę laikymasis:
teisingas tikslas, paskutinė priemonė, proporcingumas, perspektyvumas, reikiami
įgaliojimai, atskaitomybė.

Tarptautinė komisija numatė tokias humanitarinės intervencijos pateisinimo sąlygas:

1. Atsakas į genocidą galėtų būti numatytas kaip dar viena teisėta 2 str. 4 d. išimtis. Dauguma
tarptautinės bendruomenės valstybių 1948 m. ratifikuodamos Genocido konvenciją prisiėmė
įsipareigojimą „užkirsti kelią ir nubausti“ tokius veiksmus (...) ir turi būti laikomas tarptautiniu
nusikaltimu.
2. Saugumo tarybos neveikimas. Pagal JT Chartiją tik ST yra kompetentinga leisti naudoti jėgą
kitos valstybės teritorijoje idant būtų atkurta tarptautinė taika ir saugumas. Ir tik tuo atveju, jeigu šis
JT organas dėl vieno ar daugiau nuolatinių narių veto negali imtis veiksmų. Tačiau bet kokiu atveju
humanitarinę intervenciją pasiryžusi vykdyti šalis turėtų apie tai informuoti Saugumo Tarybą.
3. Humanitarinė intervencija turi būti vykdoma tik tuomet, kai tai yra būtina ir minimaliai naudojant
jėgą, kad būtų užbaigti žmogaus teisių pažeidimai (išplaukia iš JT Chartijos VII skyriaus). Visų
pirma turi būti išsemiamos visos įmanomos diplomatinės ir taikaus pobūdžio priemonės. Tuomet,
kai nepadeda diplomatinės priemonės, reikia išbandyti ekonomines sankcijas. Jei nepadeda ir jos,
tik tuomet gali būti imamasi karinių priemonių.
4. Nesuinteresuotumas arba kitaip, savanaudiškų tikslų nebuvimas.

Galimo neteisėtumo argumentai:

- Statinis, griežtas, formalus, siaurinamasis, sisteminis Chartijos 2 strp. 4d. aiškinimas
atsižvelgiant į 51 ir 42 straipsnius – jėgos teisėtas panaudojimas apsiriboja šitais dviem
atvejais (kai nepadeda kitos poveikio priemonės ir kai vykdoma savigyna);
- Intervencija be valstybės sutikimo, kaip jos suvereniteto pažeidimas;
 - Intervencija, kaip jėgos politikos pasireiškimas ir galimybė piktnaudžiauti galingoms
valstybėms;
- Jėgos panaudojimas, kaip netinkama priemonė pagarbai, žmogaus teisėms užtikrinti.

JT Chartijos 2 str. 4d. Visos narės tarptautiniuose santykiuose susilaiko nuo grasinimo jėga ir jos
panaudojimo prieš kurios nors valstybės teritorinį vientisumą arba politinę nepriklausomybę, tiek
kuriuo kitu būdu, nesuderinamu su JT tikslais.
JT Chartijos 42 str. Jeigu Saugumo Tarybos nuomone, 41 str. numatytų priemonių gali nepakakti
arba jų nepakanka, ji pasinaudodama oro, jūrų bei sausumos pajėgomis, gali imtis veiksmų, kurių
reikia tarptautinei taikai arba saugumui palaikyti arba atkurti. Tokie veiksmai gali būti
demonstracijos, blokada ir kitokios JT narių oro, jūrų bei sausumos pajėgų operacijos.
JT Chartijos 51 str. Jokia šios Chartijos nuostata neriboja prigimtinės teisės imtis individualios ar
kolektyvinės savigynos, jei įvykdomas Jungtinių Tautų narės ginkluotas užpuolimas, tol, kol
Saugumo Taryba nesiima būtinų priemonių tarptautinei taikai ir saugumui palaikyti. Valsybės narės
nedelsdamos praneša Saugumo Tarybai apie priemones, kurių jos ėmėsi, įgyvendindamos šią
savigynos teisę, ir kurios jokiu būdu nedaro įtakos Saugumo Tarybos įgaliojimams bei atsakomybei
pagal šią Chartiją bet kuriuo metu imtis veiksmų, kurie, jos manymu, yra reikalingi tarptautinei
taikai ir saugumui palaikyti ar atkurti.

6. Branduolinio ginklo panaudojimo teisėtumo problematika.

Branduolinio ginklo naudojimo problema buvo iškelta Tarptautiniame teisme, tačiau
vienareikšmio atsakymo Tarptautinis teismas nepateikė. 1996 m. Tarptautinis teismas
konsultacinėje išvadoje “Dėl branduolinio ginklo grėsmės ir panaudojimo teisėtumo” konstatavo,
kad tarptautinėje teisėje nėra susiformavusi visuotinai pripažinta paprotinė norma, pripažįstanti
branduolinio ginklo panaudojimą neteisėtu bet kokiomis aplinkybėmis, nes bet kuri valstybė turi
teisę į savigyną, tad ir branduolinį ginklą kuria ar turi šiuo tikslu. Tačiau lygiai taip pat nei
paprotinėje, nei sutartinėje teisėje nėra jokios konkrečios normos, leidžiančios branduolinį ginklą
naudoti ar juo grasinti. Branduolinio ginklo naudojimas pažeidžiant JTO įstatus yra neteisėtas, taip
pat branduolinio ginklo panaudojimas turi būti suderinamas su žmogaus teisių apsaugos normomis
ir humanitarinės teisės reikalavimais.
Teismas pabrėžia, kad atominis ginklas yra vienas iš pavojingiausiu žmonijos istorijoje sukurtų
ginklų (kaip ir biologinis ginklas) ir jo panaudojimas gali labai stipriai paveikti žmonių sveikatą,
žemės ūkį ir kitas sferas. Radiacija gali sukelti įvairias mutacijas, todėl ir panaudojimas galimas tik
labai kraštutiniais atvejais ir įsitikinus ar nėra nekaltų civilių žmonių toje teritorijoje (nors praktiškai
to padaryti beveik neįmanoma).
Analizuodamas branduolinio ginklo panaudojimo savigynai galimybę, Teismas išaiškino, jog pagal
proporcingumo principą, tam tikrais atvejais toks ginklas gali būti panaudotas kaip savigynos
priemonė. Tačiau be proporcingumo būtina atsižvelgti ir į humanitarinės teisės taisykles ir
principus.
Į tai, ar pats branduolinio ginklo turėjimas gali būti laikomas grasinimu, Teismas atsakė, jog tai
priklauso nuo to, ar galimas jėgos panaudojimas nukreiptas prieš teritorinį vientisumą ar politinę
valstybės nepriklausomybę, JT tikslus, būtų taikomas kaip gynybos priemonė. Esant šioms
aplinkybėms, grasinimas naudoti jėgą ir jos naudojimas būtų neteisėtas. Teismas pažymėjo, jog nors
nemažai tarptautinių sutarčių apribojo branduolinių ginklų įsigijimą, padavimą, gamybą, bandymus
ir turėjimą, tačiau nei viena iš jų visiškai neuždraudė jų kaip, kad cheminių ar bakteriologinių
ginklų.
 Bylos ir situacijos:
1. 1940 m. birželio 15 d. SSRS veiksmų prieš Lietuvos Respubliką teisinė
kvalifikacija.
JT Tarptautinės teisės komisija (remdamasi Austrijos anšliuso pavyzdžiu), rengdama Valstybių
atsakomybės už tarptautinės teisės pažeidimus straipsnių projektą, padarė išvadą, kad sutikimas,
gautas naudojant prievartą, nėra sutikimas, ir jis nešalina tokių veiksmų, kaip agresija,
neteisėtumo.
   Apskritai aneksija, būdama agresijos tąsa ir pasekmė, negali sukelti jokių teisinių padarinių pagal
bendrąjį teisės principą ex injuria jus non oritur (iš neteisės teisė neatsiranda), t. y. tokia aneksija
tarptautinės teisės požiūriu yra niekinė.
   1940 m. įvykius Lietuvoje įprasta laikyti sovietine agresija, tačiau pastaraisiais metais Rusijos
teisinėje literatūroje ir oficialiuose pareiškimuose pasirodė naujų mėginimų pateisinti Lietuvos
aneksiją, t. y. iškeltas vadinamasis teisėtos inkorporacijos teiginys. Šio teiginio šalininkai
nebeneigia, kad prieš Lietuvą buvo pavartota prievarta, bet pagrindinis jų argumentas šiai prievartai
pateisinti yra tas, kad neva 1940 m. grasinimas jėga dar nebuvo uždraustas pagal tarptautinę teisę, t.
y. jo neapėmė agresyvaus karo draudimas pagal Briando–Kelloggo paktą. Tokie veiksmai, kokius
panaudojo Sovietų Sąjunga, buvo uždrausti tik po Antrojo pasaulinio karo Jungtinių Tautų
Chartijoje įtvirtinus jėgos ir grasinimo ja draudimo principą. Kadangi Lietuva 1940 m. sutiko su
sovietų ultimatumo sąlygomis, ji nebuvo nei užpulta, nei okupuota, o jos aneksija pagal tuometinę
tarptautinę teisę buvo teisėta.
   Tokia argumentacija gali atrodyti pagrįsta tik iš pirmo žvilgsnio. Jai patvirtinti arba paneigti
neužtenka vien tik žodžio „karas“ aiškinimo neatsižvelgiant į kontekstą, kuriame šis žodis
vartojamas. Briando–Kelloggo pakto nuostatų turiniui nustatyti taip pat būtina pasitelkti ir kitus
teisės aiškinimo būdus, ypač sisteminį, teleologinį ir istorinį, taip pat valstybių ir teisminę praktiką,
kaip pagalbinius šaltinius.
   Taip aiškinant Paktą darytina išvada, kad jis vis dėlto draudė ir grasinimą jėga, kuris buvo
prilygintas agresyvaus karo aktui. Šią išvadą pagrindžia tokie pagrindiniai argumentai:
 jeigu grasinimas jėga nebūtų draudžiamas, tokia Pakto interpretacija prieštarautų
paprasčiausiems teisingumo ir sveiko proto principams, nes tai leistų įgyvendinti agresyvius
ketinimus kitais nei tiesioginis jėgos panaudojimas, rafinuotesniais būdais, būtent prievarta
išgaunant okupuojamos valstybės sutikimą. Be to, tai būtų nesuderinama su Pakto preambulėje
deklaruotais tikslais plėtoti taikius ir draugiškus santykius tarp valstybių bei užtikrinti žmonijos
gerovę, taip pat su Pakto II straipsnyje įtvirtintu įsipareigojimu spręsti tarptautinius ginčus tik
taikiomis priemonėmis;
 panašios pagal reguliavimo dalyką tarptautinės sutartys (Tautų Sąjungos statuto 10 str.,
1932–1937 m. dvišalės nepuolimo sutartys) patvirtina, kad karo draudimas apėmė ne tik
tiesioginį ginkluotos jėgos panaudojimą, bet ir kitas prievartos priemones, nukreiptas prieš
valstybės nepriklausomybę arba teritorinį vientisumą. Pagal 1933 m. Londono konvenciją ir
analogišką dvišalę SSRS–Lietuvos konvenciją dėl agresijos apibrėžimo tokios prievartos
priemonės buvo prilygintos agresijos aktams;
 Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių aneksijos nepripažino dauguma to meto valstybių
taikydamos Stimsono doktrinos nuostatas, draudžiančias pripažinti teritorijos įgijimą
pažeidžiantį Briando–Kelloggo paktą;
 pati SSRS Briando–Kelloggo paktą traktavo kaip draudžiantį grasinimą jėga, nes 1938–1939
m. pasmerkė grasinant jėga įvykdytas Austrijos ir Čekoslovakijos aneksijas kaip tarptautinius
nusikaltimus bei agresijos aktus. 1989 m., pripažindama niekiniais slaptuosius Molotovo –
Ribentropo pakto protokolus, SSRS konstatavo, kad 1940 m. ultimatumais ir jėgos spaudimu ji
pažeidė savo tarptautinius teisinius įsipareigojimus;
 Niurnbergo tarptautinis karinis tribunolas agresyvaus karo aktais laikė ir tuos atvejus, kai
ginkluotam įsiveržimui nebuvo pasipriešinta (pvz., Belgijos, Nyderlandų ir Liuksemburgo
okupacija) arba grasinant jėga buvo išgautas valstybės sutikimas įsileisti svetimos kariuomenės
dalinius (pvz., Austrijos ir Čekoslovakijos aneksija).
   Lietuvos sutikimas įsileisti SSRS ginkluotąsias pajėgas neturėjo teisinės reikšmės ir nekeičia
įvykdytų prieš ją veiksmų kvalifikacijos. Jis vertintinas taip pat kaip Austrijos sutikimas su
anšliusu: Niurnbergo tribunolas pabrėžė, kad lemiamas buvo ne nukentėjusios šalies sutikimas, o
Vokietijos taikyti agresyvūs metodai ir karinė galia. Vadinasi, kaip ir Austrijos atveju, prieš Lietuvą
buvo įvykdyta agresija – sovietų kariuomenė įsiveržė į Lietuvos teritoriją nepaskelbus karo (toks
agresijos aktas buvo nurodytas 1933 m. SSRS–Lietuvos konvencijos agresijai apibrėžti II str. 2 p.).
Šalies okupacija ir aneksija tebuvo šio agresijos akto tęsinys.
   Pažymėtina, kad pati Rusijos Federacija yra pripažinusi neteisėtos Lietuvos aneksijos faktą ir
Lietuvos valstybės tęstinumą 1991 m. Sutartyje su Lietuva dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų (be
to, kaip SSRS tęsėja, ji turėtų būti saistoma 1989 m. išreikštos Sovietų Sąjungos pozicijos, kad
Molotovo–Ribentropo pakto sudarymas ir įgyvendinimas pažeidė teisinius sovietų įsipareigojimus
Lietuvai). Taigi bet kokie priešingi Rusijos pareiškimai yra nesuderinami su šia Sutartimi.
   Sovietinės agresijos prieš Lietuvą teisinė kvalifikacija taip pat leidžia paneigti teisėtos
inkorporacijos tezės šalininkų argumentus dėl to, kad Lietuva buvo teisėta SSRS dalis (pagal
principą ex injuria non oritur jus Sovietų Sąjunga neįgijo jokių suverenių teisių į Lietuvą), taip pat
teiginį, kad Lietuvos aneksija nebuvo vienašalis SSRS aktas. Agresijos dėka suformuota vadinamoji
Lietuvos liaudies vyriausybė ir vadinamasis liaudies seimas, kreipęsis dėl Lietuvos priėmimo į
Sovietų Sąjungą, buvo marionetinės institucijos, kurios Lietuvos valstybei neatstovavo. Jos
laikytinos Lietuvą okupavusios ir aneksavusios SSRS įrankiu, todėl jų aktai buvo pačios Sovietų
Sąjungos aktai.
   Baigiant galima padaryti išvadą, kad mėginimai pateisinti 1940 m. sovietinę agresiją prieš
Lietuvą yra visiškai nepagrįsti tarptautinės teisės požiūriu. Todėl kartais literatūroje teisėtos
inkorporacijos teiginys vadinamas neprofesionalia pozicija („outsider“ position).
2. Tarptautinio Teisingumo Teismo 1996 m. liepos 8 d. konsultacinės išvados dėl
branduolinio ginklo panaudojimo ir grasinimo juo teisėtumo pagrindiniai teiginiai
ir reikšmė.
Branduolinio ginklo naudojimo problema buvo iškelta Tarptautiniame teisme, tačiau
vienareikšmio atsakymo Tarptautinis teismas nepateikė. 1996 m. Tarptautinis teismas
konsultacinėje išvadoje “Dėl branduolinio ginklo grėsmės ir panaudojimo teisėtumo” konstatavo,
kad tarptautinėje teisėje nėra susiformavusi visuotinai pripažinta paprotinė norma, pripažįstanti
branduolinio ginklo panaudojimą neteisėtu bet kokiomis aplinkybėmis, nes bet kuri valstybė turi
teisę į savigyną, tad ir branduolinį ginklą kuria ar turi šiuo tikslu. Tačiau lygiai taip pat nei
paprotinėje, nei sutartinėje teisėje nėra jokios konkrečios normos, leidžiančios branduolinį ginklą
naudoti ar juo grasinti. Branduolinio ginklo naudojimas pažeidžiant JTO įstatus yra neteisėtas, taip
pat branduolinio ginklo panaudojimas turi būti suderinamas su žmogaus teisių apsaugos normomis
ir humanitarinės teisės reikalavimais.
Teismas pabrėžia, kad atominis ginklas yra vienas iš pavojingiausiu žmonijos istorijoje
sukurtų ginklų (kaip ir biologinis ginklas) ir jo panaudojimas gali labai stipriai paveikti žmonių
sveikatą, žemės ūkį ir kitas sferas. Radiacija gali sukelti įvairias mutacijas, todėl ir panaudojimas
galimas tik labai kraštutiniais atvejais ir įsitikinus ar nėra nekaltų civilių žmonių toje teritorijoje
(nors praktiškai to padaryti beveik neįmanoma).
Analizuodamas branduolinio ginklo panaudojimo savigynai galimybę, Teismas išaiškino, jog pagal
proporcingumo principą, tam tikrais atvejais toks ginklas gali būti panaudotas kaip savigynos
priemonė. Tačiau be proporcingumo būtina atsižvelgti ir į humanitarinės teisės taisykles ir
principus.
 Į tai, ar pats branduolinio ginklo turėjimas gali būti laikomas grasinimu, Teismas atsakė, jog
tai priklauso nuo to, ar galimas jėgos panaudojimas nukreiptas prieš teritorinį vientisumą ar politinę
valstybės nepriklausomybę, JT tikslus, būtų taikomas kaip gynybos priemonė. Esant šioms
aplinkybėms, grasinimas naudoti jėgą ir jos naudojimas būtų neteisėtas. Teismas pažymėjo, jog nors
nemažai tarptautinių sutarčių apribojo branduolinių ginklų įsigijimą, padavimą, gamybą, bandymus
ir turėjimą, tačiau nei viena iš jų visiškai neuždraudė jų kaip, kad cheminių ar bakteriologinių
ginklų. 

3. Tarptautinio Teisingumo Teismo 1986 m. birželio 27 d. sprendimo Nikaragvos ir

JAV byloje dėl karinių ir pusiau karinių veiksmų Nikaragvoje ir prieš ją reikšmė
(jėgos draudimo tarptautinėje teisėje aspektu).
Nikaragvos teiginiai: 1984 m. Nikaragva perdavė spręsti ginčą su Jungtinėmis Amerikos
Valstijomis TTT. Nikaragva kaltino JAV, kad buvo užminuoti vandenys šalia El Bluffo, Vorinto ir
Puerto Sandino uostų, taip pat vidaus vandenys. Taip pat kaltina JAV oro erdvės pažeidimais
kariniais lėktuvais bei užpuolimais naftos įrenginių ir jūrų bazių. Taip pat Nikaragva kaltina JAV,
kad ši sumanė, sukūrė ir organizavo „contras“ veiklą. Nėra įrodyta, kad JAV įkūrė, bet finansavo ir
teikė įrangą. Nikaragva taip pat skundžiasi dėl ekonominių priemonių, kurias taikė JAV
(intervencijos į vidaus rinkas). Bei, kad JAV atliko karinius manevrus netoli Nikaragvos sienų.
Jungtinių Amerikos Valstijų teiginiai: JAV teigė, kad Nikaragva aktyviai teikė paramą
grupėms, veikiančioms kaimyninėse šalyse, ypatingai Salvadore. Nikaragva ginklų perdavimo iš jos
teritorijos, bet teigia, kad tai netyčinis ir neoficialus veiksmas. Be to, JAV kaltina Nikaragvą, kad
jos karinės pajėgos kirto Hondūro ir Costa Rikos sienas.
Teismo sprendimas. Paprotinėje teisėje nustatyta bendra jėgos draudimo norma leidžia
tam tikras išimtis. Išimtis, numatanti teisę į individualią ir kolektyvinę gynybą, valstybių nuomone,
yra numatyta paprotinėje teisėje, kaip tai matyti terminologijoje, panaudotoje Jungtinių Tautų
Chartijos 51 straipsnyje, kuris daro nuorodą į ,,neatskiriamą teisę“, ir rezoliucijos 2625 (XXV)
deklaracijoje. Šalys, manančios, kad tokios teisės buvimas turi savo prigimtį tarptautinėje
paprotinėje teisėje, sutaria, kad atsakymas į klausimą, ar atsakas į užpuolimą yra teisėtas,
priklauso nuo to, ar imantis savigynos priemonių buvo laikomasi būtinumo ir proporcingumo
kriterijų.
Nepriklausomai nuo to, ar savigyna būtų individuali, ar kolektyvinė, jos gali būti imamasi
tik atsakant į ,,ginkluotą užpuolimą“. Teismo nuomone, tai turi būti suprantama ne tik kaip
reguliarių ginkluotų pajėgų veiksmai, peržengiantys tarptautinę sieną, bet ir kaip valstybės
siuntimas ginkluotų gaujų į kitos valstybės teritoriją, jei tokia operacija dėl jos masto ir pasekmių
būtų kvalifikuojama kaip ginkluotas užpuolimas, vykdomas reguliarių ginkluotų pajėgų.
Teismas nemano, kad ,,ginkluoto užpuolimo“ sąvoka apima pagalbą sukilėliams ginklų
tiekimo ar logistinės arba kitokios paramos forma. Dar daugiau, Teismas mano, kad paprotinėje
teisėje, tiek bendrojoje, tiek specialiojoje – tokioje, kaip visos Amerikos teisinė sistema, nėra
normos, kuri leistų vykdyti kolektyvinę savigyną nesant valstybės, nukentėjusios nuo ginkluoto
užpuolimo, prašymo, ir laiko jį papildoma sąlyga prie reikalavimo, kad pastaroji būtų paskelbusi,
jog ji yra užpulta.
Vertindamas faktus pirmiausia jėgos nenaudojimo principo šviesoje, Teismas laiko, jog
minavimas 1984 m. Pradžioje ir kai kurie Nikaragvos uostų, naftos renginių ir jūrų bazių
užpuolimai, priskiriami Jungtinėms Valstijoms sudaro šio principo pažeidimus, nebent tai būtų
pateisinama aplinkybėmis, pašalinančioms šių veiksmų neteisėtumą. Jis taip pat laiko, kad JAV
įvykdė prima facie šio principo pažeidimą apginkluodamos ir apmokydamos ,,centras“, nebent tai
būtų pateisinama naudojimusi savigynos teise.
Kita vertus, teismas nelaiko, kad JAV surengti netoli Nikaragvos sienų kariniai manevrai ar fondų
suteikimas ,,centras“, prilygsta jėgos panaudojimui.
 Teismas turi išnagrinėti, ar veiksmai, kuriuos jis laiko šio principo pažeidimais, gali būti pateisinti
naudojimusi kolektyvinės savigynos teise, ir todėl turi nustatyti, ar egzistuoja tam reikalingos
aplinkybės. Šiam tikslui jis pirmiausia turi nustatyti, ar Nikaragva dalyvavo ginkluotame užpuolime
prieš Salvadorą, Hondūrą ar Kosta Riką, nes tik toks užpuolimas galėtų pateisinti ėmimąsi
savigynos teise. Dėl Salvadoro Teismas mano, kad paprotinėje tarptautinėje teisėje ginklų tiekimas
opozicijai kitoje valstybėje nesudaro šios valstybės ginkluoto užpuolimo. O dėl Hondūro ir Kosta
Rikos, Teismas pareiškia, kad nesant pakankamos informacijos apie sienos kirtimus, įvykdytus į šių
dviejų valstybių teritoriją iš Nikaragvos, yra sunku nuspręsti, ar jų apimtis, nagrinėjant kiekvieną jų
atskirai ar visus kartu, prilygtų Nikaragvos įvykdytam ginkluotam užpuolimui. Teismas laiko, kad
nei šie kirtimai, nei, kaip teigiama, ginklų tiekimas, negali būti pagrindas naudojimuisi kolektyvinės
savigynos teise pateisinti.
Antra, tam, kad nustatytų, ar Jungtinės Valstijos gali pateisinti naudojimųsi savigyna,
teismas turi įvertinti, ar egzistavo aplinkybės, reikalingos naudojimuisi šia individualios ar
kolektyvinės savigynos teise, ir todėl nagrinėja, ar atitinkamos valstybės manė, kad jos yra
Nikaragvos įvykdyto ginkluoto užpuolimo aukos, ir prašė Jungtinių Valstijų pagalbos joms
naudojantis kolektyvinės savigynos teise. Tai yra dvi būtinos sąlygos, kad būtų galima pasinaudoti
kolektyvinės savigynos teise. Tačiau nei viena valstybės neprašė JAV pagalbos ir nepripažino, kad
ji buvo užpulta, todėl Jungtinės valstijos negalėjo pasinaudoti kolektyvinės savigynos teise.
    Pagaliau, vertindamas JAV veiklą ryšium su būtinybės ir proporcingumo kriterijais,
teismas negali nustatyti, kad šių veiksmų būtų imtasi iškilus būtinumui, ir todėl nustato, kad kai
kurie iš jų negali būti laikomi patenkinančiais proporcingumo kriterijaus reikalavimus.
    Taip pat teismas pripažino, kad minų išdėliojimas prie uostų apie tai neįspėjus sukėlė
grėsmę ne tik Nikaragvos, bet ir kitų valstybių piliečiams ir kad tai prieštarauja humanitarinei
teisei.
Kadangi JAV pasirinkta kolektyvinės savigynos argumentacija negali būti apginta, iš to išplaukia,
jog JAV pažeidė grasinimo jėga ar jėgos naudojimo draudimo principą savo veiksmais.
Pasinaudojimą kolektyvinės savigynos teise lemia tai, kad įvyko ginkluotas
užpuolimas ir todėl akivaizdu, kad būtent iš valstybės, jo aukos, tiesiogiai suvokiančios šį faktą,
tikimasi, jo ji atkreips visų dėmesį savo padėtį.        Taip pat akivaizdu, kad jei ši valstybė auka nori,
kad kita valstybė jai padėtų pasinaudoti kolektyvinės savigynos teise, ji, kaip įprasta, aiškiai to
paprašys.
Išvada. Teismo nuomone, pagal šiandien galiojančią tarptautinę teisę valstybės neturi teisės
į kolektyvinį ginkluotą atsaką į veiksmus, kurie nesudaro ginkluoto užpuolimo.

4. 2003 m. JAV ir Jungtinės Karalystės vadovaujamos koalicijos karo veiksmų prieš

Iraką teisinis vertinimas: įvairių valstybių argumentacija aiškinant JT Saugumo
Tarybos rezoliucijas dėl Irako.
Nepaisant tarptautinės bendrijos pastangų, Irakas neišsklaidė abejonių dėl turimų didžiulių
cheminio ir bakteriologinio ginklo kiekių bei neleistinos įprastinės ginkluotės. Todėl buvo išsemtos
visos taikios priemonės, įskaitant diskusijas JT Saugumo Taryboje (toliau – JT ST), skirtos
užtikrinti Irako nusiginklavimo įsipareigojimų vykdymą. Taigi liko vienintelė ir paskutinė priemonė
– ginkluotos jėgos panaudojimas prieš Irako režimą, kurį pakeitus bus užtikrintas šios šalies
tarptautinių įsipareigojimų vykdymas, taip pat jos piliečių laisvė ir gerovė. Tačiau dėl tebeesančių
nesutarimų JT ST pasaulyje kilo daug ginčų dėl to, ar JAV vadovaujamos valstybių koalicijos
karinė operacija yra teisėta. Taip pat valstybės skirtingai vertino JT ST rezoliucijas dėl Irako.
Rezoliucijos Nr. 1441 1 punkte konstatuota, kad Irakas iš esmės pažeidžia savo tarptautinius
įsipareigojimus, ypač nebendradarbiaudamas su Jungtinių Tautų ginkluotės inspektoriais. 2 punkte
nuspręsta šia Rezoliucija suteikti Irakui paskutinę galimybę įvykdyti nusiginklavimo
įsipareigojimus, įvedant sustiprintą ginkluotės inspekcijų režimą. Kituose punktuose nustatyti
konkretūs terminai priimti Jungtinių Tautų sąlygas ir ginkluotės inspekcijoms vykdyti.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal Rezoliucijos 9 punktą iš esmės pats Irakas turėtų rodyti
iniciatyvą ir dėti visas pastangas, kad ginkluotės inspekcijos būtų sėkmingos ir nepaliktų jokių
neatsakytų klausimų. Kaip tokio bendradarbiavimo pavyzdį, sausio 27 d. ataskaitoje H. Blixas
nurodė Pietų Afrikos Respubliką, kuri pati priėmė sprendimą sunaikinti turimą branduolinį ginklą ir
sudarė visas sąlygas inspekcijomis patikrinti, kaip tai buvo įvykdyta. Remiantis 4 ir 9 Rezoliucijos
punktais, bet koks neaktyvus ir nepakankamas bendradarbiavimas bei delsimas vykdyti
įsipareigojimus, taip pat nesąžiningumas pateikiant reikiamus duomenis ir teikiant pagalbą
inspektoriams laikytinas esminiu Irako įsipareigojimų pažeidimu. 
12 Rezoliucijos punktas negali būti aiškinamas (kaip tai daro Rusija), kaip įpareigojantis
gauti papildomą JT ST sankciją veiksmams, būtiniems Rezoliucijai įgyvendinti. 12 punktas tik
procedūriškai reikalauja ST nedelsiant susitikti ir svarstyti būtinybę laikytis rezoliucijų, gavus
ginkluotės inspektorių ataskaitą apie Irako pažeidimus, ką ST iš esmės ir darė per visus savo
posėdžius. Tačiau tai neuždraudžia valstybėms imtis realizuoti tuos įgaliojimus, kuriuos jau jos
gavo pagal šią ir ankstesnes rezoliucijas Irako esminių pažeidimų atveju. 12 punktas turi būti
suprantamas visumoje su kitais, ypač 13 ir 2 punktais (priminsiu, kad pagal juos Rezoliucija Nr.
1441 yra paskutinis šansas Irakui, kitaip bus rimtos pasekmės) bei preambulės nuostatomis (joje
konstatuota, kad valstybėms jau buvo suteikti visi būtini įgaliojimai Irako įsipareigojimų vykdymui
užtikrinti). 
Pagal Rezoliucijos 13 punktą rimtos pasekmės Irakui turi būti neišvengiamos (“Iraq will
face serious consequences” – “Irakas susilauks rimtų pasekmių”), jeigu jis toliau iš esmės
pažeidinėtų savo įsipareigojimus. Kadangi esminis Irako įsipareigojimų pažeidimas yra akivaizdus
pagal Rezoliucijos 4 ir 9 punktus, tai yra pagrindas rimtoms pasekmėms atsirasti. Vadinasi, jėgai
panaudoti šiuo atveju papildoma sankcija teisiškai nėra būtina. Todėl JT ST vyksta diskusijos dėl to,
ar jau yra išsemtos visos taikios inspekcijų priemonės esminiams Irako įsipareigojimų pažeidimams
pašalinti, o ne dėl to, ar teisiškai leistinas jėgos panaudojimas šiam tikslui pasiekti.
JAV su sąjungininkais, taip ir nesulaukę JT Saugumo Tarybos pritarimo, vis dėlto puolė
Iraką, paskelbusios, kad siekia palaikyti tarptautinę taiką ir saugumą, o Irakas tam kelia grėsmę, nes
turi masinio naikinimo ginklų ir nenori nusiginkluoti. Argumentai paprasti ir aiškūs bei atitinka
pagrindinius JTO tikslus. Tačiau taip pasirodė ne visoms valstybėms. Prancūzija, Rusija, Vokietija
ir Kinija pasipriešino tokiems JAV veiksmams ir paskelbė, kad jokiu būdu nepritars Vašingtono
vienašališkiems veiksmams.
Reikėtų palyginti anglosaksiškąją bei kontinentinę teisės sampratą. Anglosaksiškoji teisės
samprata, kuriai atstovauja JAV ir Britanija, linkusi labiau pabrėžti tuos tikslus, kurių pasiekimui
kuriama teisės norma, o su normos įgyvendinimu susijusias procedūras laiko tik aptarnaujančiomis
taisyklėmis. Taigi, skaitant JTO Chartiją ir matant ten užsibrėžtą tikslą „tarptautinio saugumo ir
taikos palaikymas”, to tikslo ir bus siekiama, net jei procedūriniai niuansai neleistų imtis jėgos
vartojimo. Tuo tarpu kontinentinės teisės tradicija (Prancūzija, Vokietija ir tam tikra dalimi Rusija)
teisėje svarbiausiu laiko žodį – koncentruojasi į pažodinį teisės aiškinimą. Dėl to nenuostabu, kad
prancūzai ir vokiečiai prieštaravo vienašališkiems JAV veiksmams. Tačiau skaitant rezoliuciją
„kontinentiniu stiliumi”nėra žodžių, uždraudžiančių jėgos vartojimą, jei Irakas nenusiginkluotų.
Kitaip sakant, viskas susiveda į skirtingą teisės traktavimą, o tai nereiškia, kad pati teisė yra
pažeidžiama ar paminama. 
Visos NATO šalys gerai suvokia, kokį pavojų kelia besitęsiantis nestabilumas Irake ir kaip
svarbu yra padėti naujosioms Irako valdžios institucijoms įgyti priemonių, leidžiančių pačioms
kontroliuoti saugumo situaciją. Kaip Stambule pareiškė NATO Generalinis Sekretorius Jaapas de
Hoopas Schefferis, „mokydami Irako saugumo pajėgas ir padėdami kurti savas saugumo
institucijas, priartinsime tą dieną, kai ten nebereikės užsienio kariuomenės. Tai visų mūsų bendras
tikslas.“ Sprendimas padėti mokyti Irako saugumo pajėgas buvo priimtas po JT Saugumo Tarybos
rezoliucijos (UNSCR) Nr. 1546 ir oficialaus Irako laikinosios vyriausybės prašymo.

5. 2008 m. Rusijos Federacijos ir Gruzijos ginkluoto konflikto pagrindiniai

tarptautinės teisės aspektai.
Konflikto esmė:
,, Įšaldyti‘‘ konfliktai Gruzijoje- Abchazijos ir Pietų Osetijos atvejai.
2008m. konflikto metu:
 Pietų Osetija nebuvo nepriklausomas valstybinys darinys;
 Abchazija taip pat nelaikytina nepriklausomu valstybiniu dariniu;
Siekiant atsiskirti būtini nepriklausomybės elementai:
o nuolatinė teritorija;
o nuolatiniai gyventojai;
o efektyvi vietos valdžia;

Paskutinio kriterijaus neatitiko nė vienas regionas, kadangi dauguma gyventojų turėjo Rusijos
pilietybę, Rusija kontroliavo didžiąją dalį vietos institucijų.
Nuo 2002 iki 2008m. Rusija vykdė masinę Abchazijos ir Pietų Osetijos gyventojų natūralizaciją
(Natūralizacija - pilietybės suteikimas užsienio valstybės piliečiui ar asmeniui be pilietybės
(apatridui) ). Gruzijos manymu, tai- teritorinio vientisumo pažeidimas, kadangi pagal 1993m.
priimtą Gruzijos pilietybės įstatymą Abchazijos ir P. Osetijos gyventojai, kurie neatsisakė Gruzijos
pilietybės, tapo Gruzijos piliečiais. Tarptautinėje teisėje numatyta, kad asmens sutikimas priimti
pilietybę- būtinas, tačiau šis principas netaikomas, kai pilietybė automatiškai suteikiama pasikeitus
teritorinei priklausomybei ir valstybės riboms. Tokiu atveju, pasirinkimo teisė asmenims nėra
paprotinė. Pagal tarptautinę teisę, masinė Abchazijos ir P. Osetijos gyventojų natūralizacija, neturint
jokio faktinio ryšio su Rusija, turėtų būti prilyginama kolektyvinei užsienio gyventojų
natūralizacijai, kuri yra draudžiama.
Tarptautinė teisė expressis verbis neįtvirtina nei tautos teisės atsiskirti nuo valstybės, nei secesijos
draudimo. Secesija – tai valstybės teritorijos dalies atsiskyrimas, kurį įgyvendina tos teritorijos
gyventojai, siekdami sukurti naują nepriklausomą valstybę ar prisijungti prie kitos egzistuojančios
valstybės. Secesija yra vienašalė tuo atveju, kai jai nėra iš anksto gaunamas valstybės, nuo kurios
atsiskiriama, sutikimas. Kadangi secesija reiškia valstybės dalies atsiskyrimą, tai šis terminas
netaikomas kalbant apie kolonijų ar kitų nesavarankiškų teritorijų valstybingumo įgijimą – tokios
teritorijos turi atskirą teisinį statusą nei jas administruojančios valstybės ir nėra laikomos pastarųjų
dalimi. Apibrėžiant tautų apsisprendimo laisvės principo turinį Tarptautinės teisės principų dekla-
racijoje dėl taikių santykių ir valstybių bendradarbiavimo pagal Jungtinių Tautų chartiją (toliau –
Tarptautinės teisės principų deklaracija) nurodoma, jog kiekviena tauta turi teisę laisvai ir be
išorinio įsikišimo nuspręsti dėl savo politinio statuso bei ekonominio, socialinio ir kultūrinio vysty-
mosi.
Abchazija principingai deklaruoja nepriklausomybės siekį, bet, skirtingai nei Pietų Osetija, kuri nori
jungtis prie Šiaurės Osetijos ir tapti Rusijos Federacijos dalimi, prie Rusijos jungtis nenori.
Jėgos panaudojimas 2008m. konflikto metu.
Gruzija: Gruzija jėgą panaudojo pirma (prieš Pietų Osetiją). Nepaisant skirtingo šalių statuso
(Gruzija – valstybė, o Pietų Osetija – regionas), Gruzijos ataka traktuotina kaip ginkluotas puolimas
(netaikomos išimtys jėgos panaudojimui, nes tai nebuvo savigyna).
Prieš Rusijos karines pajėgas Gruzija jėgą naudojo savo teritorijoje. Rusijos invazija įvyko tik po
gruzinų karinės operacijos, tad pagal JT Chartijos 51 straipsnį negali būti traktuojama kaip
savigyna. (Savigynos iš Gruzijos pusės būta tik vėliau).
Rusija: Svarbu tai, kad Rusija aktyviai rėmė kovojusius abchazus ir osetinus (pirmoje dalyje minėta
šių regionų institucijų kontrolė iš Rusijos pusės). Rusijos atsakas į Gruzijos puolimą galėtų būti
traktuojamas kaip savigyna, bet Rusija atsakė neproporcingai, taip pat nepaisė būtinumo principo –
tad savigynos šiuo atveju irgi nebūta. Svarbu akcentuoti, kad konflikto aplinkybėmis gruzinų atakos
prieš rusų taikos palaikymo misionierius prilygintina atakai prieš įprastinę Rusijos bazę užsienio
teritorijoje, reiškia, buvo specifiškai skirtos Rusijai, kaip valstybei, tačiau tai nėra pakankama
sąlyga savigynai.
1960 m. JTO Generalinės Asamblėjos priimtoje deklaracijoje dėl nepriklausomybės suteikimo
kolonijinėms valstybėms ir tautoms ypatingai pabrėžiama, kad „visos tautos turi neatimamą teisę
‹…› į jos teritorinį vientisumą”, o visi bandymai dalinai ar visiškai pažeisti nacionalinę vienybę ir
teritorinį vientisumą yra nesuderinami su JTO Chartijos tikslais ir principais“.

6. Rusijos Federacijos įvykdytos Krymo pusiasalio aneksijos ir veiksmų Rytų

Ukrainoje vertinimas tarptautinės teisės požiūriu.
Rusijos įvykdytos Krymo pusiasalio aneksijos teisiniam vertinimui reikšmingiausi du
tarptautinės teisės principai: grasinimo jėga ir jėgos draudimo principas bei laisvo tautų
apsisprendimo principas.
Atsižvelgiant į tai, Krymo pusiasalio aneksija neabejotinai atitinka agresijos akto sampratą.
Šiame kontekste reikia pastebėti, kad Rusijos veiksmai Kryme sukėlė diskusijų, ar agresijos aktas
gali būti įvykdytas be reikšmingų karinių susidūrimų ar realaus ginklų panaudojimo.
Kadangi agresija yra sunkus tarptautinės teisės imperatyvios normos pažeidimas, tarptautinei
bendruomenei kyla pareiga nepripažinti Krymo pusiasalio statuso pasikeitimų.
Apibendrinant darytina išvada, kad Rusijos veiksmai aneksuojant Krymo pusiasalį pažeidė
jėgos draudimo principą ir prilygo agresijai bei ginkluotam užpuolimui. Pažymėtina, kad kartu buvo
pažeisti ir kiti pamatiniai tarptautinės teisės principai, įtvirtinti 1945 m. Jungtinių Tautų Chartijoje,
1970 m. Generalinės Asamblėjos deklaracijoje dėl tarptautinės teisės principų ir 1975 m. Helsinkio
baigiamajame akte, kaip antai nesikišimo į kitos valstybės vidaus reikalus principas, draudžiantis
prievartos metodais kištis į valstybės išimtinei kompetencijai priklausančią vidaus ir išorės politikos
sritį, ir teritorinio vientisumo bei sienų neliečiamybės principai, implikuojantys teritorinių pokyčių,
įvykdytų neteisėtai panaudojus jėgą, neteisėtumą.

7. 2011 m. intervencija Libijoje: JT Saugumo Tarybos rezoliucijų analizė.