1. Grįžtamosios galios neturintis įstatymas, 99 str.

genocidas
Baudžiamoji byla: 2K-5-895/2016;
Byloje dalyvaujantys asmenys: M.M v Valstybė ir J.Š

Faktinės aplinkybės: M.M prieš kelis dešimtmečius būdamas LR okupavusios SSRS

represinės struktūros įgaliotiniu vykdydamas jam pavestus įsakymus ir suvokdamas savo
bei šios struktūros tikslus prisidėjo dalyvaudamas fiziškai sunaikinant atskiros politinės
grupės – pasipriešinimo sovietų okupacijai – narį Lietuvos partizaną A. K.

Išteisintas pagal 99str.  jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Bylos problema: Grįžtamosios galios neturinčio įstatymo taikymas, veiksmai, kurie nėra
laikomi nusikaltimu tuo metu galiojančiais įstatymais.

Teisinis klausimas: Ar galima bausti asmenį už nusikaltimus numatytus pagal 99 str, kai
nėra padaryta veika ir jos požymių atitinkančių genocidui pripažinti?
Atsakymas: ne

Teisės taisyklė: niekas negali būti nuteistas už veiksmus ar neveikimą, kurie remiantis jų
padarymo metu galiojusia nacionaline ar tarptautine teise nebuvo laikomi nusikaltimais.

LAT argumentai (esmė): 1) Šioje byloje nagrinėjamo įvykio metu, t. y. 1965 m., nebuvo
įstatymo, numatančio atsakomybę už veiką, kurios padarymu kaltinamas M. M. o
baudžiamojo įstatymo grįžtamosios galios išimtis (BK 3 straipsnio 3 dalis) tokiai veikai
netaikoma. Taigi ir šiuo aspektu M. M. baudžiamoji atsakomybė pagal pareikštą
kaltinimą negalima.
2) EŽTT konstatavo, kad 1953 m. tarptautinė sutartinė teisė į genocido apibrėžimą
neįtraukė politinių grupių, taip pat pakankamai aiškiai nebuvo galima nustatyti, kad
tarptautinėje paprotinėje teisėje būtų numatytas platesnis genocido apibrėžimas už tą,
kuris įtvirtintas 1948 m. Genocido konvencijos II straipsnyje.
3) Lietuvos Respublikos baudžiamieji įstatymai, susiję su atsakomybe už tarptautinius
nusikaltimus, inter alia genocidą, negali nustatyti žemesnių standartų negu nustatytieji
pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas
4) Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo
principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės
jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai.

2. Grįžtamosios galios neturintis įstatymas, perkvalifikuota į BK 24 straipsnio 4 dalį, 129

straipsnio 2 dalies 9 punktą.
 Baudžiamoji byla: 2K-206/2012

Byloje dalyvaujantys asmenys: A.A v valstybė

Faktinės aplinkybės: A.A vedamas savanaudiškų paskatų siekė turėti turtinės naudos sau
ir kitiems asmenims, taip pat tikėdamasis išvengti skolos grąžinimo R.G organizavo
tyčinį R.G nužudymą, be to nusikalstama veika buvo padaryta kartu ginkluotos gaujos
nariais.

Nuteistas pagal: iš 1961 m. BK 18 straipsnio 4 dalies, 105 straipsnio 8 punkto (1991 m.

gruodžio 3 d. įstatymo Nr. I-2061 redakcija) į 2000 m. BK 24 straipsnio 4 dalį, 129
straipsnio 2 dalies 9 punktą.

Bylos problema: Dėl baudžiamojo įstatymo taikymo kvalifikuojant nuteistojo A. A.

nusikalstamą veiką ir paskiriant jam bausmę.

Teisinis klausimas: Ar atsižvelgus į padaryto nusikaltimo pavojingumą, kaltininko

asmenybę ir kitas aplinkybes galima skirti švelnesnę bausmę?
Atsakymas: taip

Teisės taisyklė: gali būti paskirta bausmė arčiau minimalios naujojo įstatymo sankcijoje
numatytos ribos.
LAT argumentai (esmė): 1) Baudžiamasis kodeksas yra vientisas teisės aktas, todėl
negalima situacija, kai asmeniui vienu metu už tą pačią veiką taikomos dviejų
Baudžiamųjų kodeksų nuostatos, t. y. negalima veikos kvalifikuoti pagal atitinkamą 2000
m. BK specialiosios dalies straipsnį, o, sprendžiant senaties klausimą, taikyti 1961 m. BK
49 straipsnyje numatytus patraukimo baudžiamojon atsakomybės senaties terminus ir
sąlygas
2) teismas turi galimybę nutraukti jo baudžiamąją bylą dėl senaties; taikant 2000 m. BK
95 straipsnio nuostatas, teismas tokios galimybės neturi, nes šioje normoje numatytas
dvidešimties metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas dar nesuėjęs.

3. Dėl BK 3 str. 2 d. taikymo ir MGL dydžio nustatymo:

Baudžiamoji byla: 2K-1-697/2019.
Byloje dalyvaujantys asmenys: R.Č v valstybė

Faktinės aplinkybės: R.Č būdama organizuotos grupės nare, kurią subūrė V.B, kurioje ji
pati veikdama bendra tyčia ir turėdama bendrą nusikalstamą tikslą apgaule, sukčiaujant,
skaičiuojant ir taikant netikrus PVM užvaldyti didelės vertės svetimą turtą, teikiant
apgaulingas ataskaitas Valstybinei mokesčių inspekcijai per fiktyvią įsteigtą įmonę.

Nuteista pagal BK 182 straipsnio 2 dalį.

Bylos problema: Švelnesnės bausmės skyrimas kai galiojantis įstatymas taikomas

atgaline data.

Teisinis klausimas: Ar galima skirti švelnesnę bausmę nei numatyta, jeigu keičiasi MGL
dydis?
Atsakymas: ne

Teisės taisyklė: dydžių nustatymas nepriskiriamas baudžiamojo įstatymo reglamentavimo

sričiai, todėl BK 3 straipsnyje įtvirtintos baudžiamojo įstatymo galiojimo laiko atžvilgiu
nuostatos netaikomos MGL dydį nustatančioms teisės normoms.

LAT argumentai (esmė): 1) MGL dydis nustatomas toks, koks buvo veikos padarymo
metu, todėl apeliacinės instancijos teismas, taikydamas MGL dydį, galiojusį
nusikalstamos veikos padarymo metu, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė.
2) pagal nusikalstamos veikos metu galiojusį MGL dydį atitiko beveik 262 MGL.
Kadangi R. Č. inkriminuota PVM suma buvo didesnė negu 250 MGL, todėl jos veika,
atsižvelgiant į BK 190 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą turto vertės išaiškinimą, teisingai
kvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 2 dalį kaip didelės vertės turto pasisavinimas
panaudojant apgaulę.