Professional Documents
Culture Documents
Jėgos Draudimas Tarptautinėje Teisėje
Jėgos Draudimas Tarptautinėje Teisėje
Agresijos aktu laikomi šie užsienio valstybių veiksmai, keliantys rimtą grėsmę Lietuvos
Respublikos (toliau LR) suverenitetui, teritorijos vientisumui ar politinei nepriklausomybei:
1) užsienio valstybės ginkluotųjų pajėgų įsiveržimas į LR teritoriją arba jos užpuolimas, LR
teritorijos arba jos dalies karinė okupacija, kuri yra tokio įsiveržimo ar užpuolimo rezultatas,
kad ir kiek laiko ji truktų, arba LR teritorijos ar jos dalies aneksija, panaudojant ginkluotą
jėgą ar grasinant ja;
2) užsienio valstybės ginkluotųjų pajėgų vykdomas LR teritorijos bombardavimas arba bet
kokio kito ginklo panaudojimas prieš LR teritoriją;
3) LR jūrų uostų ar krantų blokada, ...sausumos teritorijos ar oro erdvės blokada;
4) LR sausumos, jūrų arba oro ginkluotųjų pajėgų užpuolimas, vykdomas užsienio valstybės
ginkluotųjų pajėgų;
5) pagal LR įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka išduotą leidimą LR teritorijoje
laikinai esančių ar judančių per ją tranzitu užsienio valstybės ginkluotųjų pajėgų
panaudojimas, pažeidžiant LR nustatytas sąlygas;
6) užsienio valstybės veiksmai, leidžiantys trečiajai valstybei naudotis savo teritorija
agresijos aktui prieš LR vykdyti;
7) užsienio valstybės veiksmai – rėmimas, siuntimas ar leidimas siųsti ginkluotas gaujas,
grupes ir nereguliarias pajėgas arba samdinius, kurie vykdo ginkluotas operacijas prieš LR,
jeigu šios operacijos yra pakankamai rimto pobūdžio, kad prilygtų šio straipsnio 2 dalies 1–6
punktuose išvardytiems agresijos aktams, – taip pat užsienio valstybės dalyvavimas šiose
operacijose.
Agresijos aktais taip pat laikomi užsienio valstybių veiksmai, keliantys rimtą grėsmę Lietuvos
Respublikos suverenitetui, teritorijos vientisumui ar politinei nepriklausomybei, taip pat aktai,
kuriuos Jungtinių Tautų Organizacijos Saugumo Taryba pripažino agresija pagal Jungtinių Tautų
Organizacijos Įstatus.
3. JT Saugumo Tarybos įgaliojimai panaudoti jėgą, jų teisinis pagrindas ir ribos.
Chartijos 39 straipsnis numato, kad Saugumo Taryba nustato grėsmės taikai, jos pažeidimo ar
agresijos akto pavojų ir teikia rekomendacijas arba sprendžia, kokių reikia imtis priemonių pagal 41
ir 42 straipsnius siekiant palaikyti arba atkurti tarptautinę taiką bei saugumą. Jei nekarinių
priemonių gali neužtekti arba jau neužtenka, ji gali nuspręsti imtis karinių operacijų tarptautinei
taikai ir saugumui palaikyti bei atkurti.
4. JT Saugumo Tarybos ir Generalinės Asamblėjos įgaliojimų (kompetencijos) palaikant
tarptautinę taiką bei saugumą atribojimas.
JT Chartijos 12 str.:
„1. Saugumo Tarybai vykdant šioje Chartijoje numatytas funkcijas, susijusias su kokiu nors ginču
ar situacija, Generalinė Asamblėja neteikia jokios rekomendacijos dėl šio ginčo ar situacijos, jeigu
Saugumo Taryba to neprašo.
2. Generalinis Sekretorius, Saugumo Tarybai pritarus, Generalinei Asamblėjai kiekvienoje jos
sesijoje praneša apie visus su tarptautine taika ir saugumo palaikymu susijusius klausimus, kurie tuo
metu svarstomi Saugumo Taryboje, ir ta pačia tvarka nedelsdamas praneša Generalinei Asamblėjai,
o jeigu ji neposėdžiauja – Jungtinių Tautų narėms, apie tai, kad Saugumo Taryba baigė svarstyti
šiuos klausimus.“
5. Humanitarinės intervencijos samprata, sąlygos, teisėtumo vertinimas (argumentai už
ir prieš).
Humanitarinė intervencija – tai jėgos panaudojimas kitoje valstybėje be Saugumo Tarybos
sankcijos daugelio žmonių gyvybei ir pagrindinėms teisės apsaugoti nuo jiems gresiančio pavojaus,
kai tokios apsaugos nenori ir negali suteikti valstybė, kurios teritorijoje jie yra. Pats humanitarinės
intervencijos terminas reiškia pareigos apsaugoti vykdymą.
Būtina sąlyga – valstybė, kurioje ginami asmenys, nevykdo iš jos suvereniteto kylančios
pirminės atsakomybės teikti apsaugą savo žmonėms (antrinė atsakomybė tenka tarptautinei
bendrijai).
2000m. Kanadoje sukurta Tarptautinė komisija dėl intervencijos ir suvereniteto. Jos ekspertai
padarė išvadas, kad humanitarinė intervencija pateisinama, jei siekiama išgelbėti daugelio žmonių
gyvybę, vykstant pilietiniams karams, sukilimams, masiniam persekiojimui, etniniam valymui,
žlugus valstybės administracijai. Humanitarinės intervencijos būtinumas gali nusverti būtinumą
apsaugoti valstybės suverenitetą, jei kitos valstybės ar valstybių akcija išgelbės daugelio žmonių
gyvybes.
Galimas teisėtumo pagrindas:
- Tarptautinės teisės ir teisingumo bei kitų moralinių vertybių suderinamumas (aksiologinis
argumentas);
- Dėl Kosovo ir kitų intervencijų kintanti suvereniteto, kaip atsakomybės, samprata ir
pareigos apginti koncepcija – doktrinos ir jurisprudencijos korekcijos poreikis (antrinė
tarptautinės bendrijos atsakomybė, kai nevykdoma pirminė);
- JT Chartijos 2strp. 4d. nuostata dėl jėgos naudojimo leistinumo (kai nukreipta ne prieš
valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ir JT tikslus) – pozityvistinis argumentas;
- Pagrindinė, bet ne išimtinė Saugumo Tarybos atsakomybė (galimybė veikti pagal Vienybės
taikos labui rezoliuciją per Generalinę asamblėją arba per regionines organizacijas pagal
Chartijos VII skyrių gaunant Saugumo Tarybos paskesnę sankciją;
- Būtinų sąlygų gerbiant JT Chartiją ir pagrindinę Saugumo Tarybos atsakomybę laikymasis:
teisingas tikslas, paskutinė priemonė, proporcingumas, perspektyvumas, reikiami
įgaliojimai, atskaitomybė.
JT Chartijos 2 str. 4d. Visos narės tarptautiniuose santykiuose susilaiko nuo grasinimo jėga ir jos
panaudojimo prieš kurios nors valstybės teritorinį vientisumą arba politinę nepriklausomybę, tiek
kuriuo kitu būdu, nesuderinamu su JT tikslais.
JT Chartijos 42 str. Jeigu Saugumo Tarybos nuomone, 41 str. numatytų priemonių gali nepakakti
arba jų nepakanka, ji pasinaudodama oro, jūrų bei sausumos pajėgomis, gali imtis veiksmų, kurių
reikia tarptautinei taikai arba saugumui palaikyti arba atkurti. Tokie veiksmai gali būti
demonstracijos, blokada ir kitokios JT narių oro, jūrų bei sausumos pajėgų operacijos.
JT Chartijos 51 str. Jokia šios Chartijos nuostata neriboja prigimtinės teisės imtis individualios ar
kolektyvinės savigynos, jei įvykdomas Jungtinių Tautų narės ginkluotas užpuolimas, tol, kol
Saugumo Taryba nesiima būtinų priemonių tarptautinei taikai ir saugumui palaikyti. Valsybės narės
nedelsdamos praneša Saugumo Tarybai apie priemones, kurių jos ėmėsi, įgyvendindamos šią
savigynos teisę, ir kurios jokiu būdu nedaro įtakos Saugumo Tarybos įgaliojimams bei atsakomybei
pagal šią Chartiją bet kuriuo metu imtis veiksmų, kurie, jos manymu, yra reikalingi tarptautinei
taikai ir saugumui palaikyti ar atkurti.
Paskutinio kriterijaus neatitiko nė vienas regionas, kadangi dauguma gyventojų turėjo Rusijos
pilietybę, Rusija kontroliavo didžiąją dalį vietos institucijų.
Nuo 2002 iki 2008m. Rusija vykdė masinę Abchazijos ir Pietų Osetijos gyventojų natūralizaciją
(Natūralizacija - pilietybės suteikimas užsienio valstybės piliečiui ar asmeniui be pilietybės
(apatridui) ). Gruzijos manymu, tai- teritorinio vientisumo pažeidimas, kadangi pagal 1993m.
priimtą Gruzijos pilietybės įstatymą Abchazijos ir P. Osetijos gyventojai, kurie neatsisakė Gruzijos
pilietybės, tapo Gruzijos piliečiais. Tarptautinėje teisėje numatyta, kad asmens sutikimas priimti
pilietybę- būtinas, tačiau šis principas netaikomas, kai pilietybė automatiškai suteikiama pasikeitus
teritorinei priklausomybei ir valstybės riboms. Tokiu atveju, pasirinkimo teisė asmenims nėra
paprotinė. Pagal tarptautinę teisę, masinė Abchazijos ir P. Osetijos gyventojų natūralizacija, neturint
jokio faktinio ryšio su Rusija, turėtų būti prilyginama kolektyvinei užsienio gyventojų
natūralizacijai, kuri yra draudžiama.
Tarptautinė teisė expressis verbis neįtvirtina nei tautos teisės atsiskirti nuo valstybės, nei secesijos
draudimo. Secesija – tai valstybės teritorijos dalies atsiskyrimas, kurį įgyvendina tos teritorijos
gyventojai, siekdami sukurti naują nepriklausomą valstybę ar prisijungti prie kitos egzistuojančios
valstybės. Secesija yra vienašalė tuo atveju, kai jai nėra iš anksto gaunamas valstybės, nuo kurios
atsiskiriama, sutikimas. Kadangi secesija reiškia valstybės dalies atsiskyrimą, tai šis terminas
netaikomas kalbant apie kolonijų ar kitų nesavarankiškų teritorijų valstybingumo įgijimą – tokios
teritorijos turi atskirą teisinį statusą nei jas administruojančios valstybės ir nėra laikomos pastarųjų
dalimi. Apibrėžiant tautų apsisprendimo laisvės principo turinį Tarptautinės teisės principų dekla-
racijoje dėl taikių santykių ir valstybių bendradarbiavimo pagal Jungtinių Tautų chartiją (toliau –
Tarptautinės teisės principų deklaracija) nurodoma, jog kiekviena tauta turi teisę laisvai ir be
išorinio įsikišimo nuspręsti dėl savo politinio statuso bei ekonominio, socialinio ir kultūrinio vysty-
mosi.
Abchazija principingai deklaruoja nepriklausomybės siekį, bet, skirtingai nei Pietų Osetija, kuri nori
jungtis prie Šiaurės Osetijos ir tapti Rusijos Federacijos dalimi, prie Rusijos jungtis nenori.
Jėgos panaudojimas 2008m. konflikto metu.
Gruzija: Gruzija jėgą panaudojo pirma (prieš Pietų Osetiją). Nepaisant skirtingo šalių statuso
(Gruzija – valstybė, o Pietų Osetija – regionas), Gruzijos ataka traktuotina kaip ginkluotas puolimas
(netaikomos išimtys jėgos panaudojimui, nes tai nebuvo savigyna).
Prieš Rusijos karines pajėgas Gruzija jėgą naudojo savo teritorijoje. Rusijos invazija įvyko tik po
gruzinų karinės operacijos, tad pagal JT Chartijos 51 straipsnį negali būti traktuojama kaip
savigyna. (Savigynos iš Gruzijos pusės būta tik vėliau).
Rusija: Svarbu tai, kad Rusija aktyviai rėmė kovojusius abchazus ir osetinus (pirmoje dalyje minėta
šių regionų institucijų kontrolė iš Rusijos pusės). Rusijos atsakas į Gruzijos puolimą galėtų būti
traktuojamas kaip savigyna, bet Rusija atsakė neproporcingai, taip pat nepaisė būtinumo principo –
tad savigynos šiuo atveju irgi nebūta. Svarbu akcentuoti, kad konflikto aplinkybėmis gruzinų atakos
prieš rusų taikos palaikymo misionierius prilygintina atakai prieš įprastinę Rusijos bazę užsienio
teritorijoje, reiškia, buvo specifiškai skirtos Rusijai, kaip valstybei, tačiau tai nėra pakankama
sąlyga savigynai.
1960 m. JTO Generalinės Asamblėjos priimtoje deklaracijoje dėl nepriklausomybės suteikimo
kolonijinėms valstybėms ir tautoms ypatingai pabrėžiama, kad „visos tautos turi neatimamą teisę
‹…› į jos teritorinį vientisumą”, o visi bandymai dalinai ar visiškai pažeisti nacionalinę vienybę ir
teritorinį vientisumą yra nesuderinami su JTO Chartijos tikslais ir principais“.