Pranešimas

,,Lietuvių kalbos kelias”

Rytų Prūsijoje, kitaip dar vadinamoje Mažojoje Lietuvoje, XVII a. pirmąją lietuvių kalbos
gramatiką parašė ir išleido Danielius Kleinas. Jis dar žinomas kaip giesmyno ,,Naujos giesmių
knygos“, žodyno ir net dviejų gramatikų autorius. Pirmoji lietuvių kalbos gramatika buvo parašyta
lotyniškai. Kleinas faktinę medžiagą ėmė iš lietuviškų raštų ir lietuviškų Prūsijos tarmių. Ši
gramatika sutvirtino rašomosios lietuvių kalbos, besiformuojančios Prūsijos lietuvių vietine vakarų
aukštaičių tarme, pamatus. Abi Danieliaus Kleino gramatikos reikšmingos ne tik kaip lietuvių
raštijos pamiklai. Jose akivaizdžios autoriaus pastangos norminti rašomąją kalbą. Labai svarbūs
kalbotyrai ir kiti darbai – žodynai. Pirmasis Mažojoje Lietuvoje spausdintas žodynas – Frydricho
Vilhelmo Hako ,,Žodynas lietuvių – vokiečių ir vokiečių – lietuvių“, apimantis 4000 lietuviškų
žodžių. Kitą lietuvių – vokiečių žodyną parašė Jokūbas Brodovkis, tačiau Brodovskio žodynas
nebuvo išspausdintas, todėl svarbiausiu to meto žodynu laikomas 1747 metų ,,Lietuvių – vokiečių ir
vokiečių – lietuvių žodynas“, kurio autorius - Pilypas Ruigys. Šiame žodyne žodžiai pateikiami ne
abėcėliškai, o lizdais. Ruigio žodyno pagrindu, gerokai papildęs, praplėtęs Brodovskio rankraštinio
žodyno duomenis, Kristijonas Gotlybas Milkus išleido lietuvių – vokiečių žodyną. Dar daugiau
lietuviškų žodžių daugiau negu Milkus (sukaupė 35000 žodžių) sukaupė Georgas Heinrichas
Ferdinandas Neselmanas, kuris 1851 m. išleido žodyną. Žodynas buvo pats didžiausias tuo metu
lietuvių leksikografijos veikalas, keletą dešimtmečių buvęs svarbiausiu lietuvių leksikos šaltiniu
Europos kalbininkams. Pirmuoju žodynų autoriumi visoje Lietuvoje laikytinas XVII a. kūrėjas
Konstantinas Sirvydas. Pirmasis jo parašytas žodynas buvo išleistas apie 1620 metus. Kitas Sirvydo
žodynas neišliko. Abu Sirvydo žodynai trikalbiai – lenkų, lotynų ir lietuvių kalbų. XVIII a. Rytų
Prūsijoje iškilo grožinė literatūra. Svarbiausia – Kristijono Donelaičio kūryba, kurią sudaro
poema ,, Metai“ ir 6 pasakėčios.
Žlugus Lenkijos ir Lietuvos valstybei (1795), prasidėjo antrasis dabartinės lietuvių kalbos raidos
laikotarpis. Didžioji etnografinės Lietuvos dalis - Žemaičių seniūnija, Vilniaus ir Trakų vaivadijos
– atiteko Rusijai, o Užnemunė – Prūsijai. Prie intensyvaus lenkinimo prasidėjo brutali carizmo
vykdoma rusifikacija. 1832 metais uždarytas Vilniaus universitetas. Po 1863 metų sukilimo caro
valdžia ėmė riboti lenkų įtaką Lietuvoje ir stengėsi plėsti savąją. Buvo uždarytos parapinės
mokyklos, juose uždrausta mokyti lietuvių kalba. Mokytojais buvo skiriami rusai, visai ar beveik
nemokėję lietuviškai. Mokyklų rusinimas ir stačiatikizmas gąsdino lietuviškų valstiečius. Vyskupo
Valančiaus paraginti lietuviai ėmė steigti slaptas ,,vargo“ mokyklas, kuriuose lietuviškai skaityti ir
rašyti mokė daraktoriai. Uždraudus lietuvių spaudą lotyniškais rašmenimis, knygas ir laikraščius
knygnešiai slapta gabeno į Lietuvą ir čia jas platino. Knygų platintojus persekiojo caro valdžios
pareigūnai. 1865 – 1904 metais dėl lietuviškos spaudos įkliuvo 2854 asmenys, kai kurie iš jų po
kelis kartus. Lietuvių mokytojų ėmė daugėti tik tada, kai buvo panaikinta baudžiava. XIX a.
pirmojoje pusėje sąjūdžio idėjas labiau reiškė žemaičiai. Veikla ir kūryba išsiskyrė Simonas
Stanevičius. Jis papildęs pakartotinai išleido anoniminę 1737 metų lietuvių kalbos gramatiką.
Nemaža to meto gramatikų, žodynų ir kitų knygų buvo parašyta žemaičių tarme. Dionizas Poška
savo veikale ,,Mužiko žemaičių ir Lietuvos“ išdėstė bendrinės kalbos būtinumo idėją. O Silvestras
Valiūnas eiliuotame laiške Poškai ,,Rašančiam lietuvišką žodinį“ pasisakė prieš Paprūsės lietuvių
tarmės įsigalėjimą. Dar kitaip į bendrinę kalbą žiūrėjo tautinio sąjūdžio žadintojas Simonas
Daukantas. Garsiuosius veikalus: ,,Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“ , ,,Istorija žemaitiška“ taip
pat parašė žemaičių tarme. O Motiejus Valančius stengėsi, kad jo raštus skaitytų ir suprastų ne tik
žemaičiai, todėl ragino leisti knygas visomis leituvių tarmėmis. Taip pat svarbus pirmasis
lietuviškas kalendorius, kurį išleido Laurynas Ivinskis. Tačiau ne tik žemaičiai reiškė savo idėjas.
XIX a. pirmojoje pusėje pasirodė knygų, parašytų vakarų aukštaičių šnektomis. Vienas pirmųjų
autorių – Antanas Tatarė. Daug įdomių pastebėjimų galime rasti ir Mikalojaus Akelaičio
gramatikoje. Tačiau daugiausia lietuvių kalbai nuveikė broliai Jonas ir Antanas Juškos. Jonas labai
daug dėmesio skyrė tarmėms. Labai svarbus jo veikalas apie lietuvių tarmes ,,Kalbos lietuviško
liežuvio ir lietuviškas statrašymas arba ortograpija“. O brolis Antanas išgarsėjo kaip leksikografas ir
liaudies dainų rinkėjas.
XIX a. pradžioje atsiradusi lyginamoji kalbotyra iškėlė lietuvių kalbos senoviškumą, todėl ja
daugiau pradėjo domėtis žymūs kalbininkai. Prasidėjo mokslinis lietuvių kalbos tyrimas. Žymiausi
to meto kalbininkai tyrinėję lietuvių kalbą buvo Augustas Šleicheris ir Fridrichas Kuršaitis.
Lietuvių kalbai ypač svarbi Augustino Šleicherio 1856 m. išleista lietuvių kalbos gramatika, kurioje
buvo išskirtos 2 pagrindinės tarmės: žemaičių ir aukštaičių. Gramtikoje buvo nurodomi pagrindiniai
šių tarmių skirtumai. Ši gramatika tapo pavyzdžiu kitiems lietuvių tarmių tyrinėtojams. Kitas itin
svarbus veikalas buvo Fridricho Kuršaičio ,, Lietuvių kalbos tyrinėjimai“. Kalbotyrai ypač
reiškminga antroji dalis - ,,Lietuvių kalbos kirčio ir priegaidžių mokslas“, kurioje smulkiai aprašyta
lietuvių kalbos kirčiavimo sistema.
Nuo XIXa. pabaigos ir XX a. pradžios žodžiu lietuvių jau gali būti nusakyta ne tik nuo seno
egzistuojanti kalbinė bendruomenė, bet ir naujos sandaros bendrinė rašomoji kalba. Lietuvoje jos
pamatu pasirinkta pietinė vakarų aukštaičių tarmė, labiausiai tikusi tautinei kalbai. Didelį poveikį
darė Prūsijoje iš seno vartota rašomoji kalba. Tačiau didelis to meto Lietuvos inteligentų indėlis
leido plisti švariai lietuvių kalbai. XIX a. pabaigoje pasirodė Jono Basanavičiaus leidžiamas
laikraštis ,,Aušra“. Laikraštyje buvo skelbiamos teisės, tautos vienybė. Kitas svarbus laikraštis
,,Varpas“. Ji leido Vincas Kudirka. Jame buvo spausdinami praktiniai lietuvių kalbos straipsniai.
Po pirmojo pasaulinio karo susikūrus Lietuvos Respublikai lietuvių kalba pirmą kartą tapo
valstybine. 1922 m. šalies Konstitucijoje buvo įtvirtintas valstybinės kalbos statusas. Padidėjo jos
svarba, plito funkcijos, įvairėjo vartojimo sritis. Lietuvių kalba imta vartoti administracinėse
įstaigose, teismuose, kariuomėneje, įsitvirtino mokykloje. Išryškėjo bendrinės kalbos atmainos:
kanceliarinė kalba, mokslo kalba, publicistikos kalba ir kt. Sparčiai buvo kuriama lietuviška
terminija. Lietuvių kalbai, tautosakai, Lietuvos istorijai tirti 1939 metais buvo įsteigtas Lituanistikos
institutas. 1941 metų sausio 16 dieną Lietuvių kalbos skyriaus pagrindu buvo įkurtas Lietuvių
kalbos institutas. Šiuo laikotarpiu dirbo ir didelį autoritetą visuomenėje pelnė žymiausi visų laikų
kalbininkai – Kazimieras Būga ir Jonas Jablonskis.
Kazimieras Būga – lietuvių kalbotyros klasikas. Profesionalus lietuvių kalbos tyrėjas Kazimieras
Būga daugiausia nuveikė kaip kalbos istorikas ir žodynininkas. Nuo 1902 metų pradėjo kaupti
duomenis didžiajam ,,Lietuvių kalbos žodynui“, sukaupė 600 000 kortelių. Pirmasis sąsiuvinis
pasirodė 1924-aisiais, o žodynas baigtas leisti 2002 metais. Būga daug prisidėjo ir prie lietuvių
bendrinės kalbos kūrimo – normino rašybą.
Jonas Jablonskis – bendrinės lietuvių kalbos normintojas. 1901-ųjų metų ,,Lietuvių kalbos
gramatikoje“, pasirašytoje Petro Kriaušaičio slapyvardžiu, Jonas Jablonskis išdėstė lietuvių kalbos
norminimo programą, aptarė bendrinės kalbos ir tarmių santykį ir įtvirtino pietinių vakarų
aukštaičių kauniškių tarmę kaip bendrinės lietuvių kalbos pargrindą. Vėlesni ,,Lietuvių kalbos
gramatikos“ leidimai (1919, 1922) padėjo sunorminti dabartinę rašybą ir skyrybą.
Įsteigus lietuvių kalbos institutą, buvo išleisti svarbūs kalbos norminamieji veikalai, rašyti didelių
autorių kolektyvų: ,,Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“ , apimantis apie 60000 žodžių, akademinė
trijų tomų ,,Lietuvių kalbos gramatika“, vienatomė ,,Dabartinės lietuvių kalbos gramatika“, ,,Kalbos
praktikos patarimai“. Toliau rašytas ir baigtas didysis ,,Lietuvių kalbos žodynas“. 1950 metais
pradėtas rengti ,,Lietuvių kalbos atlasas“. Lietuvių kalbos statuso, vartosenos ir kodifikacijos
klausimams spręsti buvo sudaryta Valstybinė lietuvių kalbos komisija prie Lietuvos Respublikos
Seimo. Savo veiklą išplėtojo ir Kalbos inspekcija. XX a. pradžia sutapo su naujų kompiuterinių
technologijų taikymu. Prasidėjo kompiuterinės leidybos laikotarpis.