Agonija, konotacija

Antroji neoromantikų karta (192-193 psl)

(19a.pab. – 20a.pr.) 

Ryškiausi neoromantikai: Jonas Aistis, Salomėja Nėris, Antanas Miškinis,

Bernardas Brazdžionis. (XX a. 4 dešimtmečio rašytojai)

Kūrybos bruožai:

Būdingi ir romantizmui (Dėmesys tautos praeičiai. Jausmų aukštinimas.Svajonių pasaulio

vaizdavimas. (transcendentinis pasaulis)
Meilė gamtai.
Poetizuojama, idealizuojama. Žmogus trokšta nepasiekiamo, nori keisti.)

 Tautosakos stilistika ir įvaizdžiai

 Domėjimasis egzotiškais Rytais ( Vinco Krėvės „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“
„Rytų pasakos“)
 Tautinio charakterio paieškos (Vaižgantas „Pragiedruliai“)
 Bibliniai įvaizdžiai
 Sąlytis su kitų kraštų kultūra
 Distancija ir ironija
 Būdingas lyrinis kalbėjimas
 Gausu pasakos elementų
 Peizažas – pasakiškas fantazijos vaizdas
 Derinami gamtos ir kultūros elementai
 Avangardistinė stilistika (pakilios intonacijos, romantiški vaizdai derinami su
kasdieniškomis detalėmis)
 Rūpėjo universalios problemos
 Ryški žlugimo, nuopuolio , artėjančios katastrofos nuojauta

Jonas Aistis
(1904-1973 m. )

Jonas Aistis – graudaus žodžio poetas.

 Tarpukariu vadinosi ir pasirašinėjo Kuosu Aleksandriškiu , vėliau pasirašinėjo Jonu Aisčiu.
 Yra vienas žymiausių antrosios neaoromantikos kartos poetų.
 Gimė Kampiškių dvare, netoli Rumšiškių, Kauno raj.
 Mokėsi Rumšiškių pradžios mokykloje, vėliau Kauno „Aušros“ gimnazijoje. Studijavo Kauno
Humanitarinių mokslų fakultete, dirbo raštininku Žemės banke.
  Vėliau 1936 m. Aistis išvyksta į Prancūziją, į Grenoblio universitetą. Į Lietuvą jis daugiau ir
nebegrįžo.
 1932m. išleista debiutinė Kossu- Aleksandravičius knyga „Eilėraščiai“.
 Nuo 1946 m. persikelia gyventi į JAV, dėstė kolegijoje
 Dirbo JAV kongreso bibliotekoje,
 Mirė Vašingtone, bet yra perlaidotas Rumšiškėse

 Apie Joną Aistį būtų galima kalbėti ne vien kaip apie poetą, bet ir kaip apie mokslininką,
tautos likimo filosofą, valstybės teoretiką, visuomenės darbuotoją, publicistą, literatūros
kritiką, bibliotekininką, sportininką slidinėtoją Alpių kalnuose, įdomių laiškų autorių ir
nagingą vyrą aplink namus.

Kūrybos bruožai:

 Aistis kuria lyrinį, eleginį (liūdnos tematikos ) eilėraštį, kuriame dominuoja lyrinio
subjekto skausmas ir kančia. Jono Kossu – Aleksandravičiaus poetinis pasaulis – tai tuščia
vieta, kurios centre, kaip išbuvojęs jurginas atvira žaizda. Ir tai vadinasi intymumo
poezija. Tačiau Aisčio eilėraščiuose ryški distancija, ironija išsakomam jausmui. Distancija
kuriama pasitelkiant spektaklio logiką: kokia nors , situacija pateikiama kaip tikra, o
paskui parodoma, kad ji buvo suvaidinta. Iš visų neoromantikų būtent Aisčiui
pasakiškumas yra svarbiausias. Emigracijoje sukurta Aisčio poezija skiriasi nuo
prieškarinės – joje vyrauja tėvynės meilės, ilgesio motyvai, kaltės dėl paliktos ir negintos
tėvynės jausmas.

Esė „Apie laiką ir žmones“

APIE LAIKĄ IR ŽMONES
Visa, kas negrįžtamai pasitraukia – laikas ir žmonės – nusidažo ypatingomis
spalvomis. Kai pamanau apie laiką, man gaila jo, ir gaila ne dėl to, kad jisai nebegrįš, bet kad aš
jojo, rodos, nemačiau. Kai prisimenu žmones – jųjų daugio jau nėra, – jaučiuosi kaltas, kad
nemokėjau jų tinkamai pažinti ir įvertinti...
Mane imdavo juokas, kai mano senelis, baigdamas devintąją savo amžiaus dešimtį,
sakydavo: „Ar seniai čia aš be kelnių bėgiojau!..“ Keista toji žmogaus laiko nuovoka, ir kaip ji
prasilenkia su laikrodžiu ir kalendoriumi.
Štai dabar žiūriu į amžinai nurimusio Kazio Binkio fotografiją ir matau ji basą
einantį su meškere Daugyvenės krantu. Girdžiu jo ir savo balsą. Jis atsisėda ir traukia iš
tarpupirščio rakštį. Kojos visos suskirdusios, subraižytos. Ir sakau jam:
– Žinai, Kazimierai, jei aš valdyčiau Lietuvą, tai uždrausčiau žmonėm vaikščioti
basiem... Jis į mane pažiūri ir sako:
– Eik tu! žmogus sukurtas vaikščiot basas... Dievas vaikščiojo basas... apaštalai
vaikščiojo basi... visi geri žmonės vaikščioja basi... Tai pasakęs, jis vėl visu uolumu grūmėsi su
rakščiu. Galop jis jį išplėšė. Toje vietoje išsirito juodas kraujo rutuliukas. Jis jo net nenušluostė.
Pakilo, paėmė meškerę, ir abu filosofuodami brovėmės per karklų ir juodalksnių krūmokšnius...
 Taigi kai prisimenu laiką, noriu visus tuos šaunius ir mielus žmones šaukti vardu,
pavarde ir laipsniu.
Jie šiandien jau stovi debesyse. Stovi šalmuoti, žvilgančiais nertiniais šarvais,
auksu adytomis kapomis ir olimpiškai giedriomis šypsenomis. Juos prisimenu kitokius:
paprastus, graudžius, nerimtai linksmus, išdidžius, smarkius ir nusilenkusius iki žemės.
Kartą Šv. Petro aikštėje laukiau pasirodant balkone šventos atminties popiežiaus.
Pro Maltos riterius, kardinolus, vienuolijų generolus, vyskupus, vėduotojus, po dideliu
baldakimu keturiese išnešė soste nusilpusį Bažnyčios Galvą. Ir man tada šovė mintis: ar nebūtų
teatrališkiau, jei popiežius imtų ir pasirodytų kasdieniškoj eilinio kunigo sutanoj... Vargu, nes
žmonės valdovus įpratę matyti iškilmingoj prabangoj ir didingose mizanscenose. Viena yra
žmogus, kita pareigos. Menininkas visada žmogus, ir net kai vaidina, yra žmogus. Jų gyvenimas
yra to paties meno dalis. Kai menininkas pasitraukia, atsiskiria gyvenimas nuo meno, kaip siela
nuo kūno. Tada mes jų pasigendame.
Atsimenu Maironį, Jakštą, Tumą - Vaižgantą... Eidavo Maironis, Jakštas ir
Karevičius per miestą ir kalbėdavosi. Jakštas vis tuo pačiu į vidurį nunešiotu batu, jog atrodė
aulu, ne padu žemę mynė. Eidavo tiksliai, kaip laikrodžiai – vis tuo pačiu laiku ir tuo pačiu keliu,
tik ne visada ta pačia kryptimi: arba alėja iki Karmelitų ir paskui panemune į senamiestį, arba –
priešingai. Retai su jais tematydavai Tumą, kurs lėtam pasivaikščiojimui netiko: kol ta trejukė
apeidavo miestą, jis būtų galėjęs tris kartus jį apibėgti.
Kas man tuose žmonėse, neišskiriant net kietų principų Jakšto, patiko, tai meilė
jaunimui, tai deimančiukų ieškojimas. Jaunimas visada buvo ir bus jaunimas. Jis visada guosis
briedžiu girioje, nors ne visi tą briedį pagauna: vieni pasitenkina žvirbliu rankoje, antri veltui
vaikosi tą briedį visą gyvenimą, ir tik retas pačiumpa jį už ragų ir iki paskutinio atsidusimo
galynėjasi su juo.

1. Kokį J. Aistį atpažįstate iš esė ištraukos? Parašykite bent tris poeto asmenybės bruožus.

 Jausmingas, melancholiškas
 Nostalgiškas, sentimentalus
 Filosofuojantis
 Poezija kuria ne tik iš jausmų, atsiminimų.

2. Remdamiesi esė ištrauka, parašykite, kuo žmogui svarbus jam duotas laikas.

Laikas žmogui duotas, kad jisai žengtų tolyn, darytųsi vis tobulesnis, laimingesnis, siektų tikslų,
bet esė J. Aistis laiko prasmę perteikia kitaip. Neoromantikas laiką supranta kaip besikeičiančio
pasaulio įrodymą. Tačiau autorius išreiškia gailestį, dėl neįvertintų akimirkų, draugų.

3. J. Aisčio kūryboje svarbi menininko tema. Ką apie menininko gyvenimą autorius

samprotauja šioje esė?

„Menininkas visada žmogus, ir net kai vaidina, yra žmogus. Jų gyvenimas yra to paties
meno dalis. Kai menininkas pasitraukia, atsiskiria gyvenimas nuo meno, kaip siela nuo
kūno. Tada mes jų pasigendame“
 4. Parašykite, kokias filosofines mintis įžvelgiate esė ištraukoje.

Autorius esėje kalba apie atsiminimų vertę. Aistis teigia, kad laikas, žmones – visa, kas
negrįžtamai pasitraukia suteikia praeičiai spalvų ir vertės. Taip pat autorius kalba apie
menininkų sąsają su menu, prilygina tai vienai neatskiriamai amenybei.

Nuoširdumo ir netikrumo ženklai eilėraštyje „Atėjo vakaras“

Atėjo vakaras, suraukęs antakius.

Kaip žmogžudys, krauju rankas sutepęs...
Klajojau mintimis tuo meilės sentakiu,
Jau galios tarti „tapk!“ ir – tapo.

Deja, nebuvo vakaro, nei antakių...

Tai vakaras netikras – mano sukurtinis,
Bet tu klajosi mano meilės sentakiu
Nuėmęs knygą nuo lentynos.

2. Įrodykite, kad dvi eilėraščio eilutės tarsi priešprieša romantikų kūrybai.

vakaras tampa tarsi veikėju, yra vaizduojamas baugus, tarsi žmogžudys, „krauju rankas
sutepęs“, kuomet romantikai savo kūryboje nakties laiką asocijuoja su magija,
paslaptingumu. / Šiame eilėraštyje, vakaras nėra gėrėjimosi objektas, jis tampa veikėju –
šiurkščiu, kuris lyginamas net su žmogžudžiu. Vadinasi, vakaro peizažas subuitintas,
netgi žiaurokas.

3. Antroje eilėraščio strofoje galima įžvelgti teatro elementų. Pagrįskite šį teiginį.

Antroje strofoje pasitelkiama spektaklio logika, lyrinis subjektas atskleidžia, kad „nebuvo
nei vakaro, nei antakių“, viskas buvo išgalvota, suvaidinta. Eilėraščio kalbantysis
apgailestauja, kad vakaras buvo netikras, tačiau kalbėdamas metaforiškai leidžia suprasti,
kad jausmai, kuriuos atskleidė pirmajame posme buvo tikri, ir nugulė į knygos lapus: „bet
tu klajosi mano meilės sentakiu/Nuėmęs knygą nuo lentynos.“ /Antroje eilėraščio strofoje
galima įžvelgti scenos elementų, nes lyrinio subjekto išgyvenimai tarsi verčiami žodžių
spektakliu. Tampa neaišku, ar meilė tikra, ar sukurtinė. Paskutinė teksto eilutė patvirtina,
kad ir meilė yra iliuzinė, vaizduojama knygoje, galinti tapti scenarijaus dalimi. Taigi, šis
Aisčio eilėraštis pagrįstas tam tikra spektaklio logika, nes susikerta iliuzija ir tikrumas,
scena ir gyvenimas.

5. Paaiškinkite, kas šiame eilėraštyje rodo nuoširdumo ilgesį.

Nuoširdumo ilgesį eilėraštyje rodo niūraus vakaro vaizdavimas, lyrinio subjekto

klaidžiojimas prisiminimuose apie meilę: „klajojau mintimis tuo meilės sentakiu“. Tai
parodo, kad eilėraščio kalbantysis kažkada mylėjo, tačiau dabar iš šio tyro jausmo liko tik
 prisiminimai, kuriuos jis sudėjo į knygos puslapius: „Bet tu klajosi mano meilės sentakiu/
Nuėmęs knygą nuo lentynos“./ Šiame eilėraštyje jaustukas „deja“ rodo nuoširdumo ilgesį.

Kūrybos ir kūrėjo tema J. Aisčio poezijoje

Užduotys:
1. Atidžiai perskaitykite J. Aisčio eilėraštį „Karunka“, susikonspektuokite
eilėraščio analizę ir išmokite ją.
„Karunka“

Neateina mintys, nesirašo eilės

Ir nelaša kraujas rašalu juodu;
Kažin ko taip ilgu, kažin ko taip gaila
Ir pačiam be galo liūdna ir graudu.

Leiskit pažiūrėti nors pro langą šilo,

Leiskit pažiūrėti marių mėlynų -
To bedugnio skliauto sielvartingo gylio
Ir dangaus blakstienų, ašarų pilnų...

Aš iš margo svieto smulkmenų, detalių:

Lauko, pievų, miško, skliauto ir žvaigždžių
Susikūriau savo pasakišką šalį -
Pats nepasidžiaugęs, perdaviau žodžiu.

Verkė mano skliautas, ašarom pasruvęs,

O gal man tik rodės, galgi aš klydau?
Tai nuvargęs šiandien, išsimušęs suvis -
Aš ieškojau laimės ir nesuradau...

Eilėraštyje kalbama apie poetą, kuriam norisi, bet nesiseka rašyti. Antroje eilutėje, lyrinis
subjektas netiesiogiai pasako, kas jam yra kūryba: tai kraujo (skausmo, jausmų, poeto vidinio
pasaulio) virtimas rašalu (žodžiais, poetiniu tekstu). Apskritai, Aisčio poezijoje kūryba
suvokiama kaip neišvengiama įtampa tarp kraujo ir rašalo, gyvos širdies žaizdos ir negyvos
raidės (kuriama priešprieša). Beveik visi pirmosios strofos antro dvieilio žodžiai nusako tą pačią
lyrinio subjekto būseną – liūdesį. Liūdesio, graudulio tema išlieka visame eilėraštyje. Antrojoje
strofoje lyrinis subjektas bando išsiveržti iš jį kankinančios būsenos, nusiraminimo ir paguodos
ieško gamtoje. Antropomorfizuotas (žmogaus bruožų priskyrimas gamtai, dievų vaizdavimas
žmogaus pavidalu, dievybės sužmoginimas.) dangaus skliautas tampa savotišku lyrinio subjekto
antrininku, perimančiu sielvartą. Trečioje strofoje Aistis išdėsto savąją poezijos sampratą.
Ketvirtoje strofoje lyrinio subjekto emocijos perkeliamos gamtai. Liūdesys ir skausmas pasiekia
galutinį tašką: ant „dangaus blakstienų“ susikaupusios ašaros virsta srūvančiomis ašaromis.
Antrojoje paskutiniosios strofos eilutėje lyrinis subjektas suabejoja savo kūrybine sėkme – ar į
sukurtą eilėraščio pasaulį tikrai perėjo jo skausmas, liūdesys, ar sugebėta pasakyti tai, kas norėta?
Pirmosios strofos kankinimąsi dėl to, kad „nesirašo“, pakeičia parašiusiojo nuovargis. Kūryboje
yra daugiau kančių ir abejonės nei laimės – tokią išvadą mums siūlo eilėraščio pabaiga.
 „Peizažas“
LAUKAS, kelias, pieva, kryžius,
Šilo juosta mėlyna,
Debesėlių tankus ižas
Ir graudi graudi daina.

Bėga kelias, ir berželiai

Linksta vėjo pučiami;
Samanotas stogas žalias
Ir šuns balsas prietemy.

O toliau – paskendęs kaimas,

Tik žirgeliai tarp klevų –
Šlama liepos tokia laime,
Tokiu liūdesiu savu.

Tik sukrykš, lyg gervė, svirtis,

Sušlamės daina klevuos…
Gera čia gyvent ir mirti!
Gera vargt čia, Lietuvoj!..

 Eilėraštyje peizažas kuriamas pradedant nuo atskirų detalių iki platesnio vaizdo.
Aptarkite erdvinį šių detalių išsidėstymą. Koks vaizdas detales sutelkia į visumą.

Eilėraštis pradedamas nuo gamtos motyvų : „LAUKAS, kelias, pieva, kryžius,

/Šilo juosta mėlyna,/Debesėlių tankus ižas“. Autorius vaizdą kuria nuo labiausiai išsiskiriančių detalių –
kelias, pieva , laukas, dangus. Vėliau įtraukia ir smulkesnes detales – samanotas stogas, berželiai. Autorius
sutelkia visas detales į visumą paiminėjąs kaimą tolumoje : „ O toliau – paskendęs kaimas“. Tai sukuria
bendra vaizdą eilėraštyje.

 Eilėraštį galima perskaityti kaip pasakojimą apie lyrinio subjekto grįžimą namo.
Pagrįskite arba atmeskite šį teiginį.

Su šiuo teiginiu nesutinku. Mano nuomone, paskutinės eilutės pagrindžia mano tai. „Gera čia
gyvent ir mirti!/Gera vargt čia, Lietuvoj!..“ Autorius mini ir gyvenimą ir mirtį Lietuvoje, todėl
sunku manyti, kad jis pasakoja apie lyrinio subjekto grįžimą namo.

 Kuriose eilutėse išryškėja lyrinio subjekto emocinis santykis su tėviške?

„Šlama liepos tokia laime,/Tokiu liūdesiu savu.“ Autoriaus žodžiuose galima įžvelgti lyrinio subjekto
emocinį prisirišimą su tėvynę. Jam čia viskas savą, jauku, pažįstamą.

Lyrinio subjekto sąsaja su tėviške išsakoma paprastomis labai tradiciškomis, bet įsimenančiomis detalėmis:
laukas, kelias, pieva, kryžius, svirtis, samanotas stogas. Šios kasdieninės aplinkos detalės ne tik peizažo dalis.
Jos padeda atskleisti ir kalbančiojo savijauta. Nors eilėraštyje galima įžvelgti liūdesį, bet šis liūdesys nėra
niūrus. Lyrinio subjekto išgyvenimus ir santykį su tėviškės gamta geriausiai atskleidžia paskutinės eilėraščio
eilutės: „Gera čia gyvent ir mirti!/Gera vargt čia, Lietuvoj!..“ [

 Palyginkite „peizažą“ su Maironio eilėraščiu „Lietuva brangi“. Kaip juose kuriamas

kuriamas Lietuvos peizažas, kuo jis skiriasi? Kaip abiejuose eilėraščiuose išsakomas
lyrinio subjekto santykis su tėvynes peizažu.

Jono Aisčio eilėraštyje „Peizažas“ Lietuvos peizažas kuriamas labai abstrakčiomis

detalėmis, be jokių palyginimų ar sutapatinimų, o Maironio eilėraštyje „Lietuva brangi“
Kiekvienas gamtos motyvas yra poetiškai palyginamas ar apibūdinamas: „Kaip puikūs
slėniai sraunios Dubysos,/Miškais lyg rūta kalnai žaliuoja;“ . Lyginant eilėraščių lyrinio
subjekto santykį su tėvynes peizažu, Aisčio eilėraštyje lyrinis subjektas atskleidžia savo
norą gyventi, dirbti ir mirti Lietuvoje, taip pagrįsdamas savo meilę tėvynei tačiau Maironio
kūrinyje lyrinis subjektas apie tėvynę kalba išdidžiai, pamini jos patirtas kančias: „Brangi:
tiek vargo, kančių prityrei.“ ir stiprų tikėjimą: „Bet dega meilės, maldos galybe“ bei gilią
istoriją: „Šalis, kur miega kapuos didvyriai“

Lietuva brangi

Graži tu, mano brangi tėvyne,

Šalis, kur miega kapuos didvyriai:
Graži tu savo dangaus mėlyne!
Brangi: tiek vargo, kančių prityrei.

Kaip puikūs slėniai sraunios Dubysos,

Miškais lyg rūta kalnai žaliuoja;
O po tuos kalnus sesutės visos
Griaudžiai malonias dainas ringuoja.

Ten susimąstęs tamsus Nevėžis,

Kaip juosta juosia žaliąsias pievas;
Banguoja, vagą giliai išrėžęs;
Jo gilią mintį težino Dievas.

Kaip puikūs tavo dvarai, tėvyne,

Baltai iš sodų žalių bekyšą!
Tik brangią kalbą tėvų pamynę
Jie mūsų širdis mažai ką riša.

Kaip linksma sodžiuos, kai vyturėlis

Jaukiai pragysta, aukštai iškilęs,
Ar saulė leidžias, ir vakarėlis,
Ramumą neša, saldžiai nutilęs.
Bažnyčios tavo ne tiek gražybe,
Ne dailės turtais, ne auksu žiba;
Bet dega meilės, maldos galybe,
Senųjų amžių gyva tikyba.

Kai ten prieš sumą visi sutarę

Graudžiai užtraukia „Pulkim ant kelių",
Jausmai bedievio vėl atsidarę
Tikėti mokos nuo tų vaikelių.

Graži tu, mano brangi tėvyne,, §§

Šalis, kur miega kapuos didvyriai!
Ne veltui bočiai tave taip gynė,
Ne veltui dainiai plačiai išgyrė!
„Poezija“

1. Atskleiskite pavadinimo ir teksto sąsają,

(paaiškinkite, ar pavadinimas susijęs su
eilėraščio turiniu).

Eilėraščio pavadinimas „Poezija“ atspinti

literatūros žanrą pateiktą kūrinyje. (poezija -
eiliuotų ir lyrinių neeiliuotų lit. kūrinių visuma).

Iš pradžių atrodo, kad pavadinimas neatitinka

kūrinio turinio. Eilėraštyje rašoma apie vakarą,
pasaką, karalaitę, bet ne apie poeziją. Tačiau tik
poetas, kūrybingas žmogus, gali peizaže matyti
atgyjant pasaką, o kreipinys į Pegasą tik patvirtina
mintį, kad kalbantysis būtent poetas.

2. Eilėraščio kalbantysis vaizduotėje kuria

pasakos siužetą. Parašykite, kas yra kuriamos
pasakos veikėjai.

Nesukonkretintas vyriškos lyties lyrinis, mitinė

būtybė, pusiau žirgas su sparnais Pegasas, slibinas,
slibino pagrobta karalaitė.

3. Atskleiskite, kokias prasmes tekste įgyja

pasaka.
Lyrinis subjektas joja ieškoti nuotykio, vėliau kuriamas
konkretus pasakos siužetas. Kova su slibinu ir sukuria poezija.
 4. Įvardykite, kas šio eilėraščio lyrinis subjektas. Jis nėra Jonas Aistis! Išsamiai
aptarkite eilėraščio lyrinio subjekto būseną, siekius. Kokius kuriančio žmogaus
(kūrėjo) bruožus galima įžvelgti eilėraštyje?

Vėlgi Lyrinis subjektas eilėraštyje yra kūrėjas, nėra sukonkretinamas tačiau iš konteksto galime
spėti, kad tai yra vyriškos lyties individas, lakios vaizduotės, įkvėpimas, geba įsijausti, nori
pripažinimo. Jo pagrindinis siekis yra išlaisvinti karalaitę iš slibino gniaužtų. Lyrinis subjektas yra
labai drąsus ir ryžtingas, kova su slibinu apibūdina kaip ilgą, išsekinančia, greičiausiai mirtingą
dvikovą. „Ir tris dienas, ir tris naktis kovosim/praliesim kraujo tris marias/ Bet niekas mūsų pėdsakų
neras“. Kūrėjo bruožai : būdingas lyrinis kalbėjimas, gausu pasakos elementų bei ryški žlugimo,
artėjančios katastrofos nuojauta.

6. Eilėraščio laikas nėra nuoseklius, iš realaus laiko (vakaro) nukrypstama į viziją, iš jos – į pasaką, o
iš jos į ateities pasakos. Eilėraščio laiko kaitą galima siekti su lyrinio subjekto būseną, nes poetas
yra lakios fantazijos žmogus, o kūriniai negimsta iš karto. Kūrinyje daug paslaptingumo,
gaubiančio kūrėją, nes kūryba taip pat stebuklas netgi kita šalis į kurią reikia patekti.

5. Perskaitykite VU dėstytojos Dovilės Švilpienės straipsnį „Išpažintinė J. Aisčio

lyrika“ ir 7-9 sakiniais paaiškinkite, ar išties J. Aistį galima laikyti išpažintinės
lyrikos kūrėju.

Jono Aisčio kūryba yra polifoninė ( tuo pačiu metu derinti ir plėtoti kelias
nepriklausomas melodines linijas) , daugiasluoksnė todėl įsprausti rašytojo kūrybą
į skyrius, sąvokas ar rėmus yra gan sudėtinga. Dovilė Švilpienė straipsnyje
pateikia kelias priežastis dėl ko yra sunku ir nereikšminga laikyti Jono Aisčio
kūrybą išpažintine. Išpažinties sąvoka gali turėti labai plačią, nekonkrečią
reikšmę. Šios sąvokos subanalinimas, išplėtimas labai trukdo apibūdinti ir taip jau
labai išplėtotą, savitą Jono Aisčio kūrybą. VU dėstytoja Švilpienė pabrėžia jog
kiekvienas kūrinys yra tarsi kiekvieno rašytojo pasąmonės išpažintis. Tai jeigu ši
sąvoka turės tokią plačią ir neapibrėžta reikšmę, ji iškraipys ir nebus reikšminga
išsamiam kūrybos analizavimui. Taigi, dėstytoja teigia, kad Joną Aistį galima
būtų vadinti išpažintinės lyrikos kūrėju tačiau tai būtų labai abstraktu ir
nereikšminga.

„Apibendrinant galima teigti, kad išpažintine lyrika yra J. Aisčio poezi jos šerdis,
kurioje įlietos visos giluminės pajautos, įspūdžiai ir išgyveni mai. Svarbiausios
išpažintinių eilėraščių temos yra meilės jausmo ir egzis tencinio liūdesio
išsakymas, kuris, iš juslinio lygmens pakylėtas į estetinį lygmenį, išsilieja
skaidriai graudaus grožio eilutėmis. Skausmas J. Aisčio poezijoje sutaurinamas,
prilyginamas dieviškajai aukai, o intelektualizuo- ta kančia įsikūnija gamtos
vaizduose. J. Aisčio poetinė mintis impulsą gauna jo pasaulėjautos,
paženklintos prigimtinio liūdesio žyme, gelmėse ir grau džiu žodžiu audžia
auksinę sielvartingos aimanos giją. Kančios priežastis yra orfėjiška nuolatinio
 praradimo jausena, kai, regis, priartėjusi laimė, mei lė, grožis staiga
nenumaldomai tolsta ir išnyksta, palikdami laimingos praei ties iliuziją“

Vienas Kraujo lašas

Būtent šio trumpos apimties eilėraščio pagrindinė mintis susijusi su skausmu dėl
neįvykdytų pareigų savajai tėvynei. Eilėraštyje teigiama, kad atrodo, jog tiek mažai
tereikėjo: tik vieno kraujo lašo, tik vieno žodžio. Visa tai sukuria savotišką
pasiaukojimo įvaizdį, kuris susijęs su tuo, kad nors visi ir žadėjo mirti už savąją
tėvynę, deja, liko tik pažadai. Manoma, kad šiame eilėraštyje Jonas Aistis kalba
apie būtent 1940 m., kada Aisčio suvokimu, Lietuva turėjo bet kokiu atveju
pasipriešinti okupantams.

Salomėja Nėris (Salomėja Bačinskaitė-Bučienė)

žymiausia lietuvių poetė lyrikė. (1904-1945)

1904 m. lapkričio 17 d. Salomėja Nėris gimė Kiršuose, esančiuose Vilkaviškio apskrityje. Apie
1911 m. ji pradėjo mokytis Alvito pradinėje mokykloje. Šią mokyklą ji baigė 1918 m. ir įstojo į
Marijampolės mergaičių progimnaziją. Po metų pradėjo mokytis Vilkaviškio „Žiburio“
gimnazijoje. 1921 m. leidinyje „Ateities žiedai“ pasirodė pirmieji Nėries eilėraščiai, kuriuos ji
pasirašė Jūraitės arba Liūdytės slapyvardžiais. Salomėjos Nėries slapyvardžiu ji pirmą kartą
pasirašė tik 1923 m., kai išspausdino eilėraštį „Jūra banguoja, jūra beribė“. Po metų Nėris įstojo į
Lietuvos universitetą, kur mokėsi Teologijos-filosofijos fakultete lietuvių literatūros. Šalia ji
studijavo ir vokiečių kalbą bei literatūrą ir pedagogiką-psichologiją. 1927 m. Nėris išleido
pirmąjį eilėraščių rinkinį, pavadinimu „Anksti rytą“. Po metų Salomėja Nėris baigė mokslus
universitete ir pradėjo mokytojauti Seinų „Žiburio“ gimnazijoje, kaip neetatinė mokytoja-
praktikantė. Dar po metų ji išvažiavo į Vieną, kur gilino savo vokiečių kalbos žinias bei pradėjo
ruošti antrą eilėraščių rinkinį, pavadinimu „Pėdos smėly“. 1930 m. Nėris Seinų „Žiburio“
gimnazijoje pradėjo etatinį darbą, kai Mokytojų cenzo tikrinimo komisija pripažino Salomėjos
Nėries aukštesniosios mokytojos vardą ir teisę mokytojauti. 1931 m. rašytoja išleido antrąjį savo
eilėraščių rinkinį ir tuo metu persikėlė gyventi į Kauną, kur iki 1934 m. pragyvenimui vertėsi
privačiomis pamokomis, literatūriniu darbu ir vertimais. Tuomet ji išsikėlė gyventi į Panevėžį,
kur nuo rudens ji tapo Valstybės mergaičių gimnazijos mokytoja, o po metų išleido ir trečiąjį
savo eilėraščių rinkinį, pavadinimu „Per lūžtantį ledą“.Jau 1936 m. G. Petkevičaitės-Bitės 75 m.
sukakties literatūros vakarė Nėris skaitė savo naujus eilėraščius bei tais pačiais metais išvažiavo į
Paryžių studijuoti prancūzų kalbos. Taip pat ji tais metais susituokė su skulptoriumi Bernardu
Buču. 1937 m. Nėris parašė poemą „Eglė žalčių karalienė“ bei grįžo į Lietuvą, kur pradėjo dirbti
Kauno III Valstybinėje gimnazijoje, kur ji dėstė vokiečių ir lietuvių kalbas žemesnėms klasėms.
Tais pačiais metais jai gimė sūnus. 1938 m. Nėris išleido eilėraščių rinkinį „Diemedžiu žydėsiu“,
už kurį tais pačiais metais Salomėja Nėris gavo Valstybinę literatūros premiją. Po metų rašytojai
taip pat Lietuvos rašytojų draugija Salomėjai Nėriai surengė literatūros šventė, kurios metu jai
buvo įteikta Valstybinė premija už eilėraščių rinkinį „Diemedžiu žydėsiu“. 1940 m. buvo
sudėtingesni. Tuo metu Salomėja Nėris buvo paskirta būti Liaudies Seimo atstove ir išrinkta
vykti į Maskvą, SSRS Aukščiausiąją Tarybą tam, kad galėtų prašyti Sovietų Sąjungos, kad
Lietuva būtų priskirta prie Sovietų Sąjungos sudėties. Tų pačių metų vasarą poetė SSRS AT
sesijos metu per suvažiavimą taip pat paskaitė „Poemos apie Staliną“ ištrauką. Vėliau ši
išspausdino poemą „Keturi“, po metų – poezijos „Rinktinę“ bei tapo SSRS Aukščiausios
Tarybos deputate, taip pat su sūnumi vasarą pasitraukė į Rusiją, kur bendradarbiavo radijo
komitete, ruošiant medžiagą laidoms lietuvių kalba. Per kelionę dėl traukinio bombardavimo
buvo sunaikinta

Tačiau po 3 metų ji grįžo į Lietuvą, Kauną, kur jau po metų antrajame literatūriniame vakare,
skirtame Kauno moksleiviams ji skaitė savo eilėraščius. Tais pačiais metais pablogėjo Nėries
sveikata ir ši buvo paguldyta į Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninę. 1945 m. liepos 7 d. poetė
mirė nuo kepenų vėžio.

„Nuo šio laiko sąmoningai stoju prieš darbo klasės išnaudotojus ir savo darbą stengsiuos
sujungti su išnaudojamųjų masių veikimu“

1941 metų birželio viduryje jai reikėjo staigiai apsispręsti, nes likimas Lietuvoje būtų reiškęs
vienokias ar kitokias nacistines represijas.

Iki šiol tęsiasi tas teismas, sąskaitų suvedimo reikalavimas ir nematymas, nesuvokimas jos
pačios veiksmų, kuriais ji bandė pasakyti, kad padarė klaidą, kad nusižemina ir atgailauja.
Tokio veiksmo – atgailos – pritrūko daugybei anuometinių veikėjų.

Ne tik poete bet ir politike bendradarbiavus su priešais. isdavyste ar tikejima komunizmo

idealais

Kūrybos bruožai

1. Jausmo grynumas.

3. Melodingumas ir apmąstymai.

5. Kai kuriuose kūriniuose pastebima simbolistika (gyvenimo ir idealų priešiškumas, gyvenimas

žemėje jai tarsi akimirka amžinybėje).

6. Pabrėžiamas gamtos grožis ir jos vaizdiniai, žmogaus artumas gamtai.

7. Realistinės detalės.
8. Ryškūs tautosakos simboliai ir motyvai.

9. Kūryboje vyrauja žmogaus dvasios ir jausmų pasaulis.

10. Daug fantazijos, kuriai poetė nejaučia ribų.

12. Gyvenimo meilė ir geismas.

13. Nostalgiškumas.

16. Skausmas, dramatizmas vėlesnėje kūryboje.

17. Tėviškės akcentavimas.

19. Jaunystės pojūtis.

Remdamiesi Marijaus Šidlausko straipsniu „Salomėja Nėris ir Maironis“

atlikite užduotis

1. Kokį bendrą Salomėjos Nėries ir Maironio kūrybos bruožą teksto autorius pabrėžia
pirmiausia?

Autorius abiejų autorių kūryboje pabrėžia poeto likimą, kuris tampa visos tautos ir valstybės
likimo ženklu, tačiau pastebi jog Maironio kūryboje jis kreipiamasis vyriškąją istorijos ištvermės
forma, o Salomėjos eilėraščiuose – moteriškosios egzistencijos liudijimu.

2. Kuriais opoziciniais žodžių junginiais įvardijamas šių poetų skirtumas.

„tik Maironio jis kreipiamas vyriškąja istorinės ištvermės ir herojinės valios vaga, o
Salomėjos atveju tampa autentišku moteriškosios egzistencijos liudijimu, fatališkai
sugėrusiu ir nedidžiavyriškas dvidešimtojo amžiaus patirtis“

3. Kokiu tikslu autorius mini keturis poetės eilėraščius, sukurtus 1942 metų sausį, ir
parašytą, bet neišsiųstą laišką? Atsakymą argumentuokite.

Autorius iš eilėraščių turinio padarė išvadą, kad Salomėjos Nėries nuotaikos 1942 metų sausį
buvo įvairi. „...eilėraščiai „Saulytė“, „Prie miško baltuoja namelis“, „Širvinta“, kurie savo
saulėtumu ir tyrumu energingai priešinasi baladiškos grėsmės ar metafizinės kaltės būsenoms“.
Autorius šią situaciją aiškina taip : Salomėja Nėris savo kritiškiausią biografijos laikotarpiu
išsipasakoja Paleckiui (žurnalistas), o kritiškuoju būties laikotarpiu – Maironiui. „Emocinė-
psichologinė išsisakymo įtampa abiem atvejais galėjo būti panaši, tačiau jų egzistencinis lygmuo
ir kryptingumas esmingai skiriasi.

Nėries prigimtis yra prieštaringa, nuotaikų kaita

 4. Tekste rašoma apie du nuodėmklausius. Išrašykite žodžius, kuriais kiekvienas jų
apibūdinamas.

Justas Paleckis – oficialusis nuodėmklausys

Maironis - yra kūrybinės biografijos steigėjas (lietuvių lyrikos tėvas) ir, nemaža dalimi, partneris
(pasaulėjautos ir poetikos sąlyčiai).

5. Paaiškinkite, kaip suprantate mintį, kad Maironis buvo „daugiau negu poetas“?

Manau, kad ši mintis indikuoja? Salomėjos Nėries ir Maironio psichologinį artumą.

Poetų pasaulėžiūra ir poetikos supratimas suartino jų draugystę.

Taip pat ir moralinis autoritetas

6. Pasak literatūrologės Viktorijos Daujotytės, Salomėjos Nėries eilėraštis „Maironiui“

yra „išpažinties eilėraštis – ne paskyrimo, o išpažinimo naudininkas“. Paaiškinkite,
kaip suprantate šį teiginį.

Poetės eilėraštis „Maironiui“ mano nuomone buvo labai asmeniškas. Nėris atgailavo: „Ar galėjau
iš pusiaukelės sugrįžti?/Ar galėjau – tais pačiais keliais?“ ir pripažino jog po tokios savo klaidos
ji nėra verta nieko: „Tik akmuo, paduotas duonos vietoj,/Bus man atpildas skurdus.“ Tačiau
eilėraščio pirmos eilutės : „Sako, mirdamas mane tu keikei,/O numiręs surūstėjai dar labiau.“
Parodo, kad Nėris jaučiasi nuvylus Maironį, apibūdina jį kaip autoritetą: „Juk tave mylėjau ir
gerbiau.“

7. Nurodykite du ryškiausius bruožus, būdingus ir Maironio, ir Nėries lyrikai.

Tobula šio eilėraščio formos simetrija , dialogo įtampa

Abu kuria išpažintinę kūrybą, būdinga romantinė pasaulėjauta, jausmingumas

Rašinio klaidų taisymas

Gramatikos klaidos:

Vaikas pasijaučia svetimu ir niekam nereikalingu.

Vaikas pasijaučia svetimas ir nereikalingas.

Vaikui reikia būti geru.

Vaikui reikia būti geram.
 Žmogaus prigimtis nulėmė jog būti reikalingu išties svarbu.
Žmogaus prigimtis nulėmė jog būti reikalingam išties svarbu.

Būdvardiškųjų žodžių įnagininko linksnį galima vartoti su

veiksmažodžiais: laikyti, vadinti, paskelbti, paskirti, pripažinti.

Jį laikė dingusį be žinios, paskyrė atsakingu, paskelbė kaltu.

Visais kitais atvejais sakinio būdvardiškąjį žodį reikia derinti su

veiksniu arba papildiniu.

Jis pasijuto laisvas

Jis pasijuto laisvu žmogumi.

Visi daro klaidas.

Visi daro klaidų.

Vardan dėl to
Įtakoti – daryti įtaką, lemti.
Novelėje rasti negalima ( pabrėžiama, vaizduojama, atskleidžiama,
akcentuojama, rodoma)
Veikėjo sutikti negalima.

„Maironiui“
Sako, mirdamas mane tu keikei,
O numiręs surūstėjai dar labiau.
Ligi šiol aš negaliu vis atsipeikėt:
Juk tave mylėjau ir gerbiau.

Ar galėjau iš pusiaukelės sugrįžti?

Ar galėjau – tais pačiais keliais?
Gena, gena pikto dievo rykštė, –
Atgalion ir atsigręžt neleis.

Aplink žemę skridusi su vėtrom,

Vėl išgirsiu. mylimus vardus.
Tik akmuo, paduotas duonos vietoj,
Bus man atpildas skurdus.

Ir nenoriu sau geresnio nieko,

Tik prie žemės prisiglaust brangios,
Būti tėviškės arimų slieku,
Mėlyna rugiagėle rugiuos.

Skausmo ir nusižeminimo ženklai eilėraštyje „Maironiui“

Eilėraštį sudaro keturi posmai ir kiekvienas jų kreipiasi į Maironį su didele atgaila
ir nusižeminimu. Viso to priežastis – istoriniai įvykiai ir poetės prisidėjimas prie
sovietų klastos, dėl kurios vėliau Nėris gailėjosi. Tad eilėraštyje ji supranta kad
pirmiausia atgailos reikia prašyti pas Maironį, pas svarbiausią lietuviškumą
skatinusį žmogų, todėl ji nuo pat pirmos eilutės tarsi šnekasi su juo ir sako: „Sako,
mirdamas mane tu keikei, / O numiręs surūstėjai dar labiau. / Ligi šiol aš negaliu
vis atsipeikėt: / Juk tave mylėjau ir gerbiau“. Vėliau poetė eilėraštyje pradeda
teisintis ir pasakoti savo pasirinkimus. Tačiau ji supranta, kad tėvynėje ji
nebelaukiama ir jos nebepriims. To ji ir tikisi, nors giliai širdyje viliasi žmonių
supratimo: „Tik akmuo, paduotas duonos vietoj, / Bus man atpildas skurdus“. Bet
kokiu atveju, jai svarbiausia tampa tėvynė, kurioje ji nori bent šiek tiek pabūti: „Ir
nenoriu sau geresnio nieko, / Tik prie žemės prisiglaust brangios,“, net jeigu jai
tektų ir sunki dalia: „Būti tėviškės arimų slieku, / Mėlyna rugiagėle rugiuos.‘. Ji
žeminasi prašydama atgailos. Pirmiausia Maironio, o per Maironį – visos tautos.

Laidoje Salomėja Nėris yra meilės moteris, labia jausminga, meilės iš vyrškos
lyties troško labai, buvo vedama aplinkybių .“Jausti yra labai normalu“
„gyvenimas yra didžiausia vertybė“

1. Paaiškinkite, kaip suprantate mintį: „Kelias yra žemės ženklas,

likimo simbolis. Ne tik žmogaus, bet ir tautos.“
 Mano nuomone kelias šioje mintyje yra lyg pasirinkimas,
sprendimas, kuris vėliau įtakoja likimą. Pasirinkimas gali būti
žmogaus arba visos tautos.

Išmina kelią, palieka pėdsaką ne tik žmogus, bet ir tauta, valstybė.

2. Paaiškinkite, ką reiškia dvilypė poetės lemtis.

Poete gyvenimo pabaigoje norėjo rašyti, taisyti ar adresuoti savo

rinkinio „Lakštingala“ eilėraščius, tačiau dėl sveikatos problemų ji
to padaryti nesugebėjo.

3. Literatūrologė Viktorija Daujotytė teigia, kad poetės eilėraščių

rinkinys “Prie didelio kelio” yra „graudi rankraštinė eilėraščių
knyga, panaši į benamių ar miško brolių sąsiuvinius... Bet atskirta
nuo jų ir matomos, ir nematomos sienos. Padalinta. Kaip ir daug
kas iš to laiko“. Paaiškinkite, kaip suprantate šią literatūrologės
mintį.

Tai, ko gero, daugiausiai darbo pareikalavęs eilėraščių rinkinys,

kadangi daugelį kartų Salomėja Nėris eilėraščių sąrašą koregavo,
daug visko keitė. Literatūrologė tokiais žodžiais apibūdino rinkinio
rankraštinę knygą, kuri kaip ir minėjau daugelį kartų buvo
koreguota.

4. Parašykite, kokios temos išryškėja poetės eilėraščių rinkinyje „Prie

didelio kelio“.
Šiame rinkinyje poetė renkasi kalbėti tiek apie praeitį, tiek apie dabartį,
tarsi fiksuotų visus savo buvusius ir esamus jausmus, kuriuos ši
išgyveno. Visa tai tik dar labiau sustiprina eilėraščio nuotaiką ir beveik
visur naudojami tautosakiniai motyvai. Jaučiama svetimo ir savo riba.

Karo metais rašytuose Salomėjos Nėries eilėraščiuose išryškėja tėvynės

ilgesio, grįžimo į gimtinę, kaltės, atgailos netgi savigailos motyvas.
 Perskaityti eilėraštį „Dagilėlis“
1. Jei nežinote, kas yra dagilėlis, išsiaiškinti.

Paukštis

2. Siedami su eilėraščio erdve, apibūdinkite lyrinio subjekto būseną.

(apie 60 ž.)

Eilėraščio „Dagilėlis“ pradžioje erdvė kuriama glūmota, tamsi,

vaizduojama artėjanti žiema: „Žvarbūs lietūs raižo tartum
peiliai./Dargana rudenė – klampios pelkės.“
Vėliau lyrinis subjektas kreipiasi į dagilėlį – suvargusį paukštį
giesmininką. Su juo kalbama, jam rodoma meilė ir gailestis dėl
gyvenimo lauke. Beje, erdvės apibūdinimas: „Sibiro jau taigos vėjai
kelias,
/Greit supūs ledinių snaigių pusnį.“ Rodo, kad jaučiama užuojauta,
neviltis dėl neturėjimo kur prisiglausti. Eilėraščio paskutinėje strofoje
lyrinio subjekto būsena keičiasi, į skausmą. Eilėraščio asmuo
prisipažįsta, kad neteko namų ir pats dabar nebejaučia „namelio
šilumos“.

Jausminis pasaulis

Eilėraščio pradžioje lyrinis subjektas gailisi suvargusio paukštelio jį

guodžia. Jaučiamas kalbančiojo rūpestis apgailestavimas, kad dagilėlis
neturi namų: „Be pastogės – permirkę plunksnelės./Kur nakvosi. kur tu
svečias būsi?“. Deja, paskutiniame posme išryškėja paties lyrinio
subjekto desperatiška būsena. Skausmas didžiulis, nes eilėraščio
žmogaus niekas taip švelniai nekalbina ir negloboja. Lyrinis subjektas
tarsi dagilėlis neturintis namų, skausmingai išgyvenantis jų netektį.

3. Parašykite, kokios vertybės išryškėja eilėraštyje.

 Namų šiluma, globojimas,užuojauta.

Perskaityti eilėraštį „Rugsėjo žvaigždės“

1. Atskleiskite lyrinio subjekto santykį su pasauliu, apibūdinkite, kaip
jaučiasi eilėraščio kalbantysis, paaiškinkite, kodėl taip jaučiasi.
(apie 50 ž.)

Eilėraščio tema gimtųjų namų ilgesys. Lyrinio subjekto santykis su

pasauliu yra glaudus kadangi eilėraščio asmuo yra iškeliavęs, tačiau jis
niekam neprilygina tėvynės artumui. Eilėraščio kalbantysis jaučia
nostalgija ir kaltina save palikus Lietuvą bei tėvą, gyvenantį čia.
Tėvynės grožį apibūdina gamtos aspektais: „Ten žvaigždės – ir tos
pačios./Ir žemė ten šilta – sava…“

Eilėraščio lyrinis subjektas neiškarto išlieja savo jausmus, išsako vidinį

skausmą. Iš pradžių kalbama apie gamtą, apie rudens nakties metą, tik
vėliau vardijamos detalės susijusios su gimtine, namais. Akivaizdu, kad
lyrinį „aš“ kankina ilgesys, baimė, kad gimtųjų namų jis gali daugiau
nebeišvysti. Vertybės - šeima, gimtinės gamta.

Salomėja Nėris. „Troškulys“

Perskaitykite tekstą ir atlikite užduotis

Skaudžia maudžia troškulys krūtinėj –

Lyg žaizda, išdeginta žarijom.

Jei atrasčiau avinėlio pėdą

Gimtame takelyje išmintą...
Sklidiną rasos tulpelės žiedą,
Troškulį galėčiau nuraminti.

Buvo ten kalneliai, pievos, miškas,

Mano rudenio aušra išblyškus...

Sėmėm vandenį šaltinio žalio

Pro geltonus lapelius berželio.

Ir tada, tada nepažinojau

Aš tavęs, o širdgėla juodoji!
Rodos, ir manęs ten pasigenda, –
Dūsauja saulėlydžiu motutė...
Girdžiu – gervės į dausas jau skrenda.
Rytmečiais tenai šalna baltutė,

Ten į vandenį šaltinio žalio

Byra šaltos ašaros berželio.

1944 m. (iš rinkinio „Prie didelio kelio“)

1. Įvardykite literatūros rūšį, kuriai priskiriamas šis tekstas. Nurodykite du požymius.

Literatūros rūšis - lyrika
Požymis - eiliuotas
Požymis - kalbančiojo žmogaus jausmų reiškimas, išsakymas, jo vidinio pasaulio atsivėrimas,
būsenų, minčių atskleidimas. Yra lyrinis subjektas, nėra siužeto

2.1. Remdamiesi visu tekstu nurodykite, ką kalbantysis vadina troškuliu.

Kalbantysis jaučia begalinį tėvynės ilgesį, ten patirtas emocijas, išgyvenimus. Būtent tai
kalbantysis vadina troškuliu. „Jei atrasčiau avinėlio pėdą /Gimtame takelyje išmintą... /Sklidiną
rasos tulpelės žiedą“, „Buvo ten kalneliai, pievos, miškas“, lyrinis aš gyvena prisiminimais ir
potyriais, kuriuos išgyveno tėvynėje. Teigia, kad tik jų pasikartojimas galėtų išgydyti jo žaizdą,
tik ten jis jausdavosi laimingas, nepažinojo širdgėlos.

2.2. Kokia meninės raiškos priemonė yra „troškulys“?

______metafora _____________________________________________________

3. Eilėraštyje priešinami du laikai. Įvardykite tuos laikus.

Laikų priešprieša - praeitis tėvynėje ir dabartis svetimoje šalyje

Paaiškinkite laikų priešpriešos prasmę.

Paaiškinimas - Autorius lygina praeiti su dabartimi bandydamas sustiprinti nostalgijos
jausmą. Pridėdamas malonius ir šiltus gimtinės prisiminimus, momentus parodo begalinį
gailestį ir ilgesį tėvynei.

4. Išrašykite iš eilėraščio įvaizdžius, apibūdinančius tėvynę.

„Buvo ten kalneliai, pievos, miškas“, „Pro geltonus lapelius berželio“ „Rytmečiais tenai šalna
baltutė“ , „šaltinio žalio“
 5. Kokį vidinį konfliktą išgyvena eilėraščio kalbantysis? Atsakymą parašykite rišliu
tekstu į sąsiuvinius. (80/90 žodžių)

Eilėraštis pradedamas lyrinio subjekto dvasine būsena. Autorius sužeistą, kenčiantį vidinį
pasaulį apibūdina kaip žaizdą, išdeginta žarijomis. Prarastos tėvynės ilgesys, liūdesys,
begalinis skausmas išsakomas jau pirmoje eilėraščio eilutėje: „skaudžia maudžia troškulys
krūtinėj“. Antroje strofoje nusakomos dvasinio troškulio numalšinimo sąlygos. Taip pat
įterpiamas pasakos motyvas apie avinėlio pėdą, iš kurios išgėręs Joniukas pavirto avinėliu.
Kaip tik to trokšta lyrinis subjektas: „Jei atrasčiau avinėlio pėdą/Gimtajame takelyje
išmintą“. Mažas vandens kiekis turi ypatingą galią, nes jis susijęs su gimtuoju kraštu, su
jaukia, intymia erdve, kur vaikščiota, bėgiota vaikystėje. Trečioje, ketvirtoje ir penktoje
strofoje lyrinis subjektas pasiklysta prisiminimuose, kurie tik sustiprina nostalgijos
jausmą. Penktoje strofoje vaizduojama eilėraščio kalbančiojo praeities sąsaja su
skausminga dabartimi. Tolimesne tekste rodomi lyrinio subjekto apmąstymai, tėvynės
gamtos motyvai, prisiminimai ir sielvartas.

Šio eilėraščio skausmas nusakomas metaforiškai, nes jaučiamas ne fizinis, o dvasinis

troškulys. Šis troškulys yra didžiulis, kankinantis eilėraščio žmogų. Lyrinio „aš“ skausmas
lyginamas su žaizda. Antrame posme dominuojantys tariamosios nuosakos
veiksmažodžiai nusako, kad lyrinis subjektas jaučia begalinį norą tėvynę, tačiau realių
galimybių neturi. Apie eilėraščio žmogaus praeitį, jo prisiminimus byloja dominuojantis
būtasis laikas. Prisiminimai šviesūs, skaidrūs, susiję ne tik su tėviškės gamta, bet ir su
pasiilgtais artimaisiais. Pesimistinė nuotaika sustiprina gervių, skrendančių į dausas,
motyvas bei šaltos berželio ašaros. Eilėraščio pabaiga tarsi sąsaja tarp „aš“ ir „ten“, be
abejo, žmogaus gyvenime viena iš svarbiausių žmonių vertybių yra tėvynė ir artimieji, o
išsiskyrimas su jais yra sunkus ir nepakeliamas.

Skausmo ir ilgesio tema Salomėjos Nėries eilėraštyje „Aš tau

pavydžiu“

Aš tau pavydžiu, saulele,

Kai vakaruosna suki.
Juodoji širdgėla gelia,
Ir mintys eina sunkyn.

Kaip ten gyvena motutė,

Mylimas draugas, sesuo?
Eidama gulti, saulute,
Spinduliu jiems pamosuok.

Aš tau pavydžiu, saulele,

Kai vakaruosna suki.
O gal jau želia žolelė
Ant mielo kapo? Sakyk!

Pavydima, kad saulelė gali pamatyti tėvynę. Pavydas apibūdinamas

švelniai, nors lyrinis subjektas ir jaučia skausmą, tačiau suvokia, kad
saulė yra ta simbolinė jungtis tarp jo ir toli esančių artimųjų. Saulelės
netgi prašoma, kad ji, eidama gulti, pamosuotų brangiems žmonėms
spinduliu. Nors eilėraštyje tiesiogiai neįvardijama gimtinė namai, tačiau
akivaizdu, kad eilėraščio žmogus būtent jų ilgisi. Didžiausią skausmą
sukelia nežinomybė kaip gyvena artimieji.

„Namo“
Baltas rūkas jau kelias
Ties tamsia pakalne.
Šiltą mažą rankelę
Spaudžiu savo delne.

Iš tylos atsiduso:
– Aš nakties nebijau.
Šitas kelias juk mūsų,
Ir namelis tuojau?..

Mus tėtukas sutinka,

Šunė Margis su juo…
Kregždės narstys aplinkui,
Ir špokai nusijuoks.

Ar tikrai, mamutėle?
– Netikrai, netikrai…
Gęsta nuostabiai tyliai
Tolimi vakarai…

Šaltas vėjas Uralo

Beria dulkėm akis…
Ar tas kelias be galo?
Ar be galo naktis?

Paukštė mažą paukštelį

Šildo plunksna švelnia…
Šiltą mielą rankelę
Spaudžiu savo delne.

„Prie didelio kelio“

Prie didelio kelio stovėjom – žiūrėjom. ..
O liūdesiai gūdūs kelių didelių!
Nuėjo, nuėjo… žiūrėkit! – nuėjo
Pavasaris mūsų didžiuoju keliu!

Už kalno, už juodo pavasaris nyko

Su gęstančia saule, su balta diena. ..
Ištįso prieš mus be dainų, be vainikų
Nutilus pakalnė – šalta ir liūdna.

Ir gluosniais mes virtom prie didelio kelio,

Beržais svyrūnėliais prie stepės plačios.
Ir svyra mums šakos, n krinta lapeliai,
Ir veria mus speigas lig šėrdies pačios.