Evaldas Mackonis, Vilniaus r.

Nemenčinės Gedimino gimnazija

,,Žmogaus būties prasmė“(V.Mykolaitis-Putinas)

Būtis – vienas esminių filosofinių klausimų. Žodį būtis galime perteikti teiginiu apie
gyvenimo prasmę, jos suvokimą. Gyvenimo prasmė – vienas esminių klausimų, kuriuo bandoma
nusakyti nuo atskiro individo iki visos visatos egzistavimo priežastį, paskirtį, tikslą. Į gyvenimo
prasmės klausimą vienareikšmių atsakymų nėra. Vienam gyvenimo prasmė yra daryti gerą,
kitam tai įgyvendinti savo svajones ar pasiekti to ko trokšti. Tačiau vis dažniau žmonės
gyvenimą laiko beprasmiu. Į gyvenimo prasmės klausimą bando atsakyti Vincas Mykolaitis -
Putinas savo kūriniuose.

XX a. rašytojas, prozininkas ir dramaturgas Vincas Mykolaitis – Putinas, poeziją kūręs

nuo ankstyvos jaunystės iki paskutinių gyvėnimo mėtų. Jo poezijos savitumą daugiausiai lėmė
filosofinė pasaulėjauta, siekimas realaus pasaulio vaizdams suteikti gilesnę prasmę, jais atskleisti
dramatiškas asmenybės jausenas. Taigi, jungdamas romantizmo ir simbolizmo patirtį, poetas
aiškiai linko į vidinio pasaulio analizę, į filosofinį dvasinės patirties apmąstymą. 1927 m.
išleistas eilėraščių rinkinys „ Tarp dviejų aušrų” – žymiausias Putino poezijos rinkinys, kuriam
būdingas simbolizmas. Šio rinkinio eilėraščiuose nuolat pasikartoja du visiškai skirtingi dalykai
– harmonija ir konfliktas. Lyrinis subjektas grožėdamasis gamta apmąsto savo gyvenimą, savo
būtį, iškelia įvairias problemas, ieško atsakymų. Tai galime įžvelgti eilėraštyje „Tarp dviejų
aušrų“. Eilėraščio pavadinimas nusako laiką. - tarp saulėlydžio ir saulėtekio. Tik “tarp dviejų
aušrų” lyrinis subjektas pajunta “tolimą”, “paslaptingą”, “nesibaigiamąją”, “vientisą” būtį.
Lyrikui, kaip simbolistui, šis paros metas buvo mėgstamiausias – kada atsiveria nežinomi būties
toliai, kada žmogus atviresnis pasauliui, labiau pažeidžiamas, daugiau mąstantis, svarstantis,
pasineriantis į svajones. „Visareginčios akys“ žavisi pasauliu žvelgdamos į jį iš bokštų. Lyrinio
“aš” siekimo tobulėti, pažinti, regėti idealas – “visareginčios” akys, kurios atskleidžia Dievo
galią. “Tarp dviejų aušrų pasaulis kaip pasaka”. Toks palyginimas nurodo lyrinio subjekto
būseną. Lyrinis „aš“ – apimtas ekstazės ir egzistencinė vienatvė. Pabrėžtina ir tai, kad čia
išryškėja Vincui Mykolaičiui – Putinui būdingas vaizduojamojo pasaulio ypatumas. - Tai
harmonijos siekimas, norėjimas jausti „vientisą būtį“. Šiame pasaulyje visi daiktai keičia savo
materiją, formą, reikšmę, suteikiančią lyriniam “aš” nežinomybės, dvejojimo, blaškymosi.
“Visi daiktai kaip blankūs šėšėliai dvilypuojasi tavo regėjime, ir tu nebežinai, kokiu vardu juos
vadinti.”

Įvardžiu „tavo“ poetas kalba lyrinio subjekto vardu, taip bandydamas priartėti prie skaitytojo.
Tarsi norėdamas parodyti, kad kiekvieno žmogaus būties esmė yra panaši. Gyventi, svajoti,
kentėti, blaškytis ir mirti.

Taigi, Taigi, Vinco Mykolaičio – Putino eilėraštyje vyrauja filosofinė nuotaika. Čia apmąstomas
nuolatinis konfliktas tarp harmonijos ir disharmonijos. Poetas svarsto, bando aiškintis, apimti
žmogaus būties visumą, pažvelgti į ją iš šalies, kosminėje perspektyvoje.. Apibendrinus galima
teigti, kad žmogaus būties prasmė slypi tarp saulėlydžio ir saulėtekio.