Don Kichotas

1.
Sumanymas „Don Kichotui“ parašyti, kilo palyginti sunkiame Ispanijai laike. Kai kurių istoriku
dar laikytais vėlyvaisiais viduramžiais, praradus didžiulius kolonijinius turtus, Ispanija nuskurta.
Tuo laikotarpiu vyko riterių literatūros ir vertybių atgimimas. Nuolatos buvo leidžiamo menkos
meninės vertės knygos apie riterių žygdarbius. „Dėmesys jiems pasidarė liguistas“.

2.
Pagrindinės don Kichoto ir senųjų laikų vertybės:
1.Ramybė draugystė sandora.
„Visur tuomet viešpatavo ramybė, draugystė, sandora. Sunkus kreivosios žagrės noragas dar
nesiryžo plėšti nei urbti mūsų pramotės gailestingosios krūtinės, nes ji, dosni ir neapglėbiama, iš
geros širdies, neverčiama penėjo savo vaikus, tuomet ją mylėjusius, visa kuo, kas galėjo juos
pasotinti, pamaitinti ir pradžiuginti. „
2. Meilė
„Tuomet meilės jausmams reikšti pakako žodžių, tokių pat nuoširdžių ir paprastų, kokie jie
gimsta žmogaus sieloje, be jokio dirbtinumo ir vingrybių.“
3.Tiesa ir atvirumas
„Tiesa ir atvirumas buvo be menkiausių apgaulės, suktybės ir klastos priemaišų.“
4.Nešališkumas, altruizmas.
„Šališkumas ir naudos sumetimai neturėjo tokios galios, kad išdrįstų pažeisti ar peržengti
visagalį teisingumą, kuris nūnai menkinamas, pažeidžiamas ir ujamas. Savivalės įstatymas
nedrumstė teisėjo minčių, nes tuomet dar nebuvo nei kas, nei ką teisia.“

3.

Don Kichotas labai vertina ir stengiasi laikytis riterijos etikos ir elgesio taisyklių. Jis mano, kad
būtent dėl šių taisyklių irt egzistavo jo idealizuojami viduramžiai, riterių kultus. Taip pat tai yra
beveik vienintelis sąlytis su senovės riteriais, kuriais jis taip žavisi. Taip pat reiktų nepamiršti,
kad tas taisykles jam įskiepijo vėliau parašyti romanai apie riterius, į kuriuos jis buvo visiškai
paskendęs.