Lietuvos totorių

istorinė tradicija
ir tapatumo
formavimasis

Dr. Dovilė Troskovaitė, BUS, 2021

Totoriai – kas jie?
 Totorių etimologija

– Totoriais vadinami tiurkiškai kalbančios bendruomenės Volgos – Uralo regione, Kryme,

Vakarų Sibire, Lietuvoje (tiurkai – musulmonai). Etnonimas dažnai taikomas bendrai
visai Šiaurės Centrinei Azijai.
– Pradeda formuotis apie V a. Gobio dykumos Rytuose.
– Europoje dažnai totoriais vadinti Aukso ordai priklausiusios populiacijos.
– Etnoteritoriniu požiūriu totoriai skirstomi į: Volgos – Uralo (Tatarstanas ir Baškirija),
Sibiro, Akstrachanės, Krymo, Lietuvos, Budžako totorius. Kilo iš bendro totorių etnoso,
gyvavusio iki XV-XVI a.
– Lietuvos totorių sąvoka apima ir dab. Baltarusijos bei Lenkijos teritorijose gyvenančius
totorius. (S. Kričinskis)
Religija

– Islamas (arab. Paklusimas, muslim - paklusnus) – susiformuoja apie VII a.Mekoje (610); lūžis –
622 m. hidžra. Antra didžiausia religija pasaulyje (beveik 25 proc. pasaulio gyventojų): sunitai
(apie 85 proc.) ir šiitai (iki 20 proc.).
– Šventa diena – penktadienis (Šią dieną buvo sukurtas Adomas, šią dieną jis buvo pakviestas į
Sodą ir šią dieną  jis buvo iš ten išvarytas)
– Islamas – mečetė – (muedzinas – muftis - kadis) – imamas
– Adomas, Abraomas, Mozė, Jėzus, Muchamedas
– Penki Islamo stulpai – religinės praktikos pagrindas, privalomasvisiems musulmonams:
– tikėjimo išpažinimas (šahada), kasdieninės maldos (salat), išmalda t.y. apvalomasis mokestis (zakat),
pasninkas (saum/ Ramadano mėnesį) ir piligriminė kelionė į Meką (chadž), jei žmogus yra pajėgus ją
atlikti.
Mečetė

– Vyrų maldų salė

– Moterų maldų salė
– Minbar – pakyla pamokslui sakyti
– Mihrab – niša, įrengiama kiblos (į Meką nukreiptoje) sienoje
– Vieta ritualiniam apsiplovimui; apavui
– Minaretas
– Pamaldoms vadovauja imamas (būtina pienktadienio pamaldoms)
Mečetės Lietuvoje

Nemėžyje Lukiškėse
Mečetės Lietuvoje

40-ies Totorių kaime Raižiuose

Totorių mečetė Nemėžyje
Įsikūrimas ir gyvenimas
LDK
Sąsajos tarp totorių ir karaimų
istoriografijoje
– Vakarų istoriografijoje – nerasta.
– Lenkijos istoriografija:
– Jan Tyszkiewicz, „Tatarzy na Litwie i w Polsce“ (1989) skyriuje apie totorių įsikūrimą LDK: karaimai galimai
kūrėsi rusėniškose žemėse XIV a., kas sudarė sąlygas kurtis didesnėms bendruomenėms Lucke, Trakuose ir
Lvove 1397-98.
– Pasakoja apie karaimų atvykimą iš Krymo kartu su totoriais. Pažymima, jog tai „pilnai tikėtina, nors nepatvirtina
istoriniais šaltiniais“. Pasitelkiami šaltiniai, susiję su kt. bendruomenėmis – armėnais, žydais, totoriais, pvz.
suponuojama, kad prekyboje su Krymu dalyvauja karaimai, „kaip ir kitos oriento bendruomenės“.
– Plačiai aptariama karaimų teisinė padėtis LDK viduramžiais.
– Nurodoma, jog karaimai „ėjo karinę tarnybą panašiai kaip ir savo gimtajame mieste [Čufut Kale]“.
– Dlugošas apie karaimus totorių atvykimo kontekste neužsimena.
Totorių įsikūrimas LDK

– Totorių įsikūrimą LDK lėmė:

– Kovos dėl valdžios Aukso ordos viduje;
– Prekybos kelių plėtojimasis ir prekybos intensyvėjimas regione;
– Klimato sąlygos stepėse (iš dalies);
– Menkas gyventojų tankis LDK (iš dalies).
– Nors tikėtina, kad pirmieji totoriai pasiekė LDK po pirmųjų LDK karų su totoriais (1238-1239), tačiau tokio judėjimo
negalima traktuoti kaip bendruomenių įsikūrimo. Jų būta karo belaisvių, o šie negalėjo sudaryti bendruomenės ir
užtikrinti jos gyvavimą demografine ir kt. prasme. Tam, kad galėtume kalbėti apie totorių įsikūrimą, turi būti:
– Laisvanoriškas kėlimasis;
– Sėslių gyvenviečių suformavimas;
– Palankios ekonominės ir teisinės sąlygos;
– Tam tikros sąlygos, skatinančios emigraciją iš konkrečios teritorijos.
 Gyvenamoji erdvė

– Totorių gyvenvietės steigiamos atsižvelgiant į karinių vienetų pašaukimo vietas, nes laisvieji
totoriai turėjo karo tarnybos prievolę didžiajam kunigaikščiui pašaukus. Prievolė atliekama
mainais už žemės panaudą.
– Gyvenvietės kuriamos aplink Vilnių, Trakus, Krėvą, Gardiną, Naugarduką, Minską – svarbius
valstybinius centrus, saugant juos nuo perversmų valstybės viduje; taip pat vietovėse netoli
pilių ir tvirtovių, bei pasienyje su Ordinu. Tai užtikrino sienų apsaugą ir greitą mobilizaciją.
– Vėliau bendruomenių radosi ir kitose vietose, tačiau tolesnę totorių migraciją v-bės viduje
nustatyti sunku. Atrodo, jog nuo XVI a. totoriai gyveno sėsliai ir jų migracija LDK teritorijoje
liovėsi.
– Totoriai telkėsi tiek v-biniuose, tiek privačiuose (pvz. Radvilų, Sapiegų) miestuose,
priemiesčiuose; taip pat privačiose valdose ir kaimuose.
Gilibert de Lannoy (1441, Trakai):

„minėtame mieste Trakuose ir keliuose kaimuose aplink

juos labai daug totorių, kurie ten gyvena ištisomis
šeimomis. Tai yra paprasti saracėnai (musulmonai –
D.T.), neturintys nieko [bendra] su Jėzaus Kristaus
tikėjimu, o kalba savo kalba, vadinama totorių. Tame
mieste taip pat gyvena vokiečiai, lietuviai, rusėnai ir
daug žydų.“
Socialinė totorių padėtis

– XVI a. totoriai išsiskiria į valdovo totorius karo prievolininkus (asmeninė valdovo

apsauga; sienų apsauga; šaukiamoji kariuomenė žygiams į kaimynines žemes), ir žymiai
gausesnę grupę - totorius kazokus, kuriems karo tarnybos prievolė buvo papildyta
kitomis prievolėmis (paštas, eskortavimas, kt.). Vėliau šios dvi grupės vėl apsijungia.
– Miestų ir priemiesčių totoriai – amatininkai, vežėjai, kitų paslaugų teikėjai, daržininkai.
Jie nepriklausė miestiečių luomui, neturėjo specialių (nei visuotinių, nei lokalių
privilegijų). Pvz. kėlimąsi per Nerį Vilniuje kontroliavo totoriai; jiems patikėta valdovo
pašto apsauga; svarbių kelių apsauga ir kt.
– Didikų valdose gyvenę totoriai vertėsi iš jiems suteiktos žemės valdos mainais į karinę
tarnybą privačiuose didikų būriuose.
Rusijos imperija ir kelias į
atgimimą
Jekaterinos II 1794 10 30 įsakas Kuršo, Estijos
ir Lietuvos generalgubernatoriui N. Repninui

– “atkreipkite dėmesį į Lietuvos srityse gyvenančios totorių genties

kariuomenę. Jie kilę iš narsios ir nuoširdžios tautos, tad tikiedamiesi
rasti šias pagrindines savybes, kuriomis garsėja totoriai, skiriame
jiems mūsų aukščiausiąją globą. Šiuo tikslu pavedame jums, priėmus
jų, kaip ir kitų Lietuvos gyventojų ištikimybės priesaiką, patvirtinti jų
nuosavybę ir privilegijas ir visai jų bendruomenei mūsų garbės žodžiu
suteikti viltį, kad ne tik paliekame jiems laisvę išpažinti savo tikybą,
taip pat visa tai, ką jie turėjo Lietuvoje, bet ir norime, užtikrinę jų
padėtį, dar labiau ją pagerinti”.
Teisinė padėtis

– Pirmąjį dešimtmetį po ATR padalijimų totoriai prijungtose teritorijose išlaikė turėtą teisinę
padėtį – imperija siekė suprasti jų teisinį reguliavimą ATR. Jie išsaugojo teisę į nuosavybę,
buvusias privilegijas.
– 1785 m. “Malonės raštas bajorams“: atleidžiami nuo privalomos karinės tarnybos v-bei,
pastotės mokesčio, valstybinių mokesčių, paliekama teisė disponuoti turtu.

– Pagal 1795 m. gyventojų surašymą, nepaisant turtinių ir socialinių

skirtumų (miestų, miestelių gyventojų, činšininkų, bežemių), nė
vienas iš 1460 surašymo suvestinėse pažymėtų totorių (suaugusių
vyrų) nebuvo įtrauktas į apmokestintųjų kategoriją.
 Totoriai bajorai

– 1817 m. totoriai masiškai kreipėsi į bajorų deputacijas dėl bajorystės pripažinimo. Jų atveju
kilo teisinė problema: LDK totoriai nei faktiškai, nei formaliai nepriklausė bajorų luomui,
jiems netiko pritaikyti “Malonės raštą bajorams”, kuriuo remiantis vyko bajorystės
patikrinimas.
– Aukščiausios valdžios institucijos sutiko, kad jie gali įsiteisinti bendrais pagrindais, mat
pagal socialinį statusą atitiko rusų bajorystės kriterijus. Tačiau jų netapatino su kilminiais
bajorais ir 1819 03 06 įsakas įvedė atskirą totorių bajorų sąrašą.
Religinė hierarchija ir administracija

– Nikolajaus I centralizavo visų imperijos musulmonų religijos reikalų valdymą.

Lietuvos totorių bendruomenė tapo pavaldi 1831 m. įsteigtai Taurijos
mahometonų dvasinei valdybai ir mufijui, rezidavusiam Semfiropolyje.
– Totorių bendruomenės santykiai dėl didelio atstumo įgavo administracinį-
biurokratinį pobūdį.
– Tačiau Taurijos dvasininkai nedarė įtakos islamo teologijos bei teisės normų
taikymui Lietuvos totorių kasdienėje religinėje praktikoje, taip pat – religiniam
švietimui.
Religinis gyvenimas

– Saugojo nuo visiškos integracijos į visuomenę ir asimiliacijos.

– XIX a. religinės bendruomenės organizacinė forma liko nepakitusi. Apie vieną centrą –
mečetę būrėsi artimiausių gyvenviečių totoriai, kurie sudarė parapiją džamiatą. Garbingiausi
bendruomenės žmonės priklausė parapijos tarybai, kuri rūpinosi jos reikalais, kartais vykdė ir
juridinę funkciją, pvz., liudijo asmens totorišką kilmę.
– Dvasininką, vadinamą mula (vėliau – pagal Imperijoje galiojusią dvasininkų hierarchiją –
imamą), kuris atliko religines pareigas ir tarpininkavo parapijai santykiuose su valdžia, iš savo
tarpo rinko vyrai.
– Mulos pareigos neretai pereidavusios iš tėvo sūnui, nes reikėjo mokėti skaityti arabiškais
rašmenimis rašytą Koraną, išmanyti islamo dogmas ir apeigas, pelnyti moralinį autoritetą, o
šios žinios buvo perduodamos šeimoje.
Totorių tautinis atgimimas
Lenkijoje
Totorių bendruomeninės organizacijos
Lenkijoje
– Varšuvoje 1923 m. buvo įregistruota Varšuvos musulmonų sąjunga (pirmininkas – Abdula
Hamidas Churamovičius).
– 1922 m. atkurta Vilniaus musulmonų bendruomenė, ir Dvasinė valdyba (prof. Steponas
Bazarevskis)
– 1925 m. 12 28 Vilniuje įvyko Lenkijos musulmonų bendruomenių suvažiavimas.
– Suvažiavimas paskelbė Musulmonų religinės sąjungos įsteigimą. Be religinių institucijų
suvažiavimas įkūrė pasaulietinę organizaciją Lenkijos Respublikos totorių kultūros ir
švietimo sąjungą, nors jos Vilniaus skyriaus nariai savo veiklos pradžia laikė 1921 m.
– Suvažiavimas sudarė teisinę komisiją, pavedė jai parengti Musulmonų religinės sąjungos
statutą, nustatyti jos struktūrą, valdymo organų teises ir pareigas, apibrėžti santykius su
vyriausybe.
 Muftiatas

– 1929 m. buvo parengtas statuto projektas. Pagal jį, muftis savo pareigas turėjo eiti iki gyvos galvos ir
kartu su Aukščiausiaja musulmonų kolegija spręsti visus religinės bendruomenės funkcionavimo
klausimus. Pasaulietinių totorių organizacijų lyderiai nesutiko su projektu.
– Naujas statutas (priimta parlamento 1936 m.), numatė, kad aukščiausia valdžia priklauso mufčiui ir
Aukščiausiai musulmonų kolegijai, renkamiems Visos Lenkijos elekciniame kongrese. Muftis turėjo
būti renkamas iki gyvos galvos, kolegija, susidedanti iš dviejų dvasininkų ir dviejų pasauliečių – 5
metams.
– Mufčio kompetenciją sudarė problemų, susijusių su tikyba, religine praktika, teise ir organizacija, jis
turėjo atstovauti Lenkijos musulmonus užsienyje. Aukščiausiajai musulmonų kolegijai palikta
pagalbinė funkcija, ji turėjo siūlyti kandidatus mufčio pareigoms, spręsti bendruomenės finansinius,
turtinius, organizacinius, švietimo ir kai kuriuos šeimos teisės klausimus.
 Muftiatas

– bendruomenė negalėjo taip laisvai, kaip seniau išsirinkti dvasininką, nes jo kandidatūrai turėjo pritarti
muftis, kuriam buvo suteikta teisė pačiam paskirti dvasininką, jeigu išrinktojo kandidatūrai jis nepritardavo.
– Nuo muftijato ir valstybės dotacijų priklausė dvasininkų atlyginimas. Muftijatas taip pat nustatė vienkartinių
užmokesčių už suteikiamas dvasininko paslaugas dydį.
– 1936 m. bendruomenes kartu su imamais valdžiusios iš pasauliečių sudarytos valdybos buvo panaikintos,
išaugo vietinių dvasininkų vaidmuo.
– Muftijatas rūpinosi organizuoti specialius religinio mokymo kursus Vilniuje – berniukams ir mergaitėms,
taip pat dvasininkams. Tačiau šį darbą pradėjo vėlai – tik 1939 m., jį nutraukė karas.
– Religinės mokyklos veikė prie visų didesnių mečečių, religinis mokymas buvo privalomas visiems vaikams
nuo 6 iki 14 metų. Jam teikta ypatingos reikšmės. Mokymo esmę sudarė Korano recitacija ir arabų rašto
mokymas.
 Lenkijos totorių kultūros ir švietimo
sąjunga
– Tikslai: bendruomenės vienijimasis, ekonominių, kultūrinių, profesinių interesų ginimas ir rėmimas, totorių
intelektualinio lygio kėlimas. Didžiausias dėmesys buvo skiriamas švietėjiškam darbui ir totorių
ekonominės padėties pagerinimui. Pažadėta steigti jaunimo auklėjimo mokyklas, plėtoti leidybą, rinkti
statistiką, rūpintis gauti lėšų. Teikti totoriams neprocentinį kreditą, įsigyti, parduoti ir įkeisti nekilnojamąjį
turtą visai sąjungai, steigti biurus, bibliotekas, kooperatyvus, valgyklas, labdaros įstaigas.

– Tik dabar atsirado totorių leidžiamų ir jiems skirtų leidinių, pradėta kaupti ir saugoti muziejų,
archyvų rinkinius, atsigręžta į praeities tyrinėjimus.
– Periferijoje veikę sąjungos skyriai daugiau plėtojo kultūrinę – švietėjišką veiklą. Populiariausia veiklos
forma buvo paskaitos, tematiškai susijusios su Lietuvos ir kitų kraštų totorių istorija, pasaulio musulmonų
gyvenimu, aktualiais pasaulio įvykiais, kartais skaitytos paskaitos medicinos, žemės ūkio temomis.
– Skyriai steigė savo bibliotekas, kurios suvaidino nemažą vaidmenį vietos jaunimo švietime. Tačiau
atgimimo sąjūdis periferijoje nebuvo itin aktyvus. Bendruomenei stigo veiksmų vienybės ir konsolidacijos,
vyresnioji karta atgimimo idėjų nepalaikė.
Lietuvos totorių bendruomenių
ypatumai
– Lietuvos totoriai – iš Aukso ordos teritorijos; islamą priėmę apie XIII a.
– Be muedzinų;
– Be kadžių – religinių teisėjų ir mufčių (Rusijos imperijoje - iki XIX a., Lenkijoje – iki XX a. I pusės,
Lietuvoje - niekada). Nėra religinio teismo institucijos, nes nėra šariato teisės žinovų ir rengimo
praktikos (medrese);
– Apie XVI a. prarado arabų kalbą, ėmė vartoti rusėnų, vėliau – lenkų kalbą, bet arabišką raidyną.
– Susiklostė kitabų (Korano ištraukų, jų aiškinimo, didaktikos ir moralės normų, papročių,
legendų, tradicijų sąvadai), chamailų (maldaknygių) tradicija. Svarbią ir išskirtinę totorių
rankraščių grupę sudaro tefsirai – Koranas, jo turinio atpasakojimas ir komentaras lenkų kalba.