Kaip rašyti samprotaujamąjį rašinį?

Jau turbūt žinai, kad VBE

lietuvių kalbos rašinyje reikės
parašyti bent 500 žodžių, o
remtis bent vienu iš skliaustuose
nurodytų . Jei nesiremsi nė vienu
iš pateiktų autoriumi, tačiau temą
atsakysi idealiai, nepadarysi nė
vienos gramatikos klaidos, o
stilius tiesiog blizgės – vis tiek
egzamino neišlaikysi. Taip pat ir
su žodžiu skaičiumi - jei
neparašysi bent pusės tiek -
egzamino neišlaikysi..
NUO KO PRADĖTI?
Visų pirma, perskaityk temą ir
pasibrauk ,,raktinius“(svarbiau-
sius) žodžius, iškelk probleminį
klausimą. Tada sugalvok
teiginius. Jei rašysi dviejų
dėstymo pastraipų rašinį, siūlau
sugalvoti 3 teiginius ir
silpniausią išbraukti. Sugalvojęs
teiginius mąstyk, kuo galėtum
remtis: autorius, kūrinys, koks
kūrinio parašymo kontekstas?
Kai visa tai turėsi, pradėk rašyti
įžangą.
Kiti žmonės daro atvirkščiai -
pirma sugalvoja autorius,
kūrinius ir tada pagal tai galvoja
teiginius - nežinau, čia priklauso
kaip kam patinka ir nuo to, kiek
kūrinių esi perskaitęs. Esmė ta,
kad nepradėk rašyti įžangos be
aiškių teiginių, tada nebus
minties šuolių ir bus
aiškesnis/įtaigesnis perėjimas
nuo įžangos prie dėstymo.
KAIP REIKIA SUPRASTI,
KURIS ŽODIS TEMOJE -
RAKTINIS? 
Kaip ir minėjau aukščiau, tik
perskaitęs tema nepradėk rašyti
įžangos - visų pirma
susibraukyk/susinumeruok
žodžius pagal svarbą - taip turėsi
aiškią viziją, į kurią pusę Tavo
rašinys turi ,,eiti“, ką svarbiausia
paminėti antrame įžangos
sakinyje.
Pasisekė tiems, kurie turi
gabumą iškart pamatyti, ko
reikalauja tema. Deja, ne visi tai
geba, todėl vadovaukis keliomis
paprastomis taisyklėmis:
1. Jei tema formuluota klausimu,
tai gali iškart nubraukti pirmą
sakinio/temos žodį (,,Ar“,
,,Kodėl“, ,,Kas“, ,,Ką“ ir t.t ), nes
jis TIKRAI nebus raktinis žodis
2. Dažniausiai (arba greičiausiai
visada) svarbiausias raktinis
žodis - daiktavardis.
Pavyzdžiui: tėvynė, siela, meilė,
maištininkai, pareiga, ištikimybė
ir įvairūs šių žodžių linksniai.
Bėda yra ta, kad dažniausiai
temoje yra daugiau nei vienas
daiktavardis (pavyzdžiui,
ankstesnių metų tema turi net 3
daiktavardžius: ,,atlaidumas“,
,,žmogaus“ ir ,,bruožas“.
Lengviausias būdas atskirti
svarbiausią raktinį žodį – tai
įsivaizduoti, kaip skambėtų
tema, jei to žodžio išvis nebūtų -
tiesiog skaitant temą jį praleisti ir
pagalvoti, ar būtų apie ką rašyti,
jei toks žodis temoje
neegzistuotų arba, jį pakeitus
kitu, tema įgautų visai kitą
prasmę. Pavyzdžiui: ,,ar kažkas -
silpno žmogaus bruožas“ (=Ar
neatsakomybė - silpno žmogaus
bruožas?). Visiškai pakeičia
prasmę, tiesa? Jei išimtumėte
,,bruožas“ ar ,,žmogaus“, vis tiek
rašinyje reikėtų kalbėti apie
atlaidumą, bet jei išimi iš
temos ,,atlaidumas“, - jau tema
visiškai pasikeičia, TODĖL ŠIS
ŽODIS IR
YRA RAKTINIS .Kai susirasi
pagrindinį raktinį žodį, jį galėsi
(ir turėsi) panaudoti ĮŽANGOJE.
3. Kai susirandi svarbiausią
daiktavardį, ieškok apibūdinimo,
nukreipiančio apie ką reikia
kalbėti rašinyje. Dažniausiai tas
žodis parodo rašinio kryptį,
susiaurina
temą: ,
,SKIRTINGOS epochos“, ,
,SILPNAS žmogus“,
,,vaizdavimo KAITA“,
,,Humaniškumas
- ESMINIS žmogaus gyvenimo
principas“ ir t.t. Kartais tokio
žodžio nėra - tai reiškia, kad gali
pats nulemti savo rašinio kryptį
arba pati tema jau būna
susiaurinta. Pavyzdžiui, juk
nekalbėsi, kad pasauliui nereikia
maištininkų, nes jie silpni,
arogantiški, nes pati tema tau jau
nurodo apie ką reikės kalbėti. Šį
raktinį žodį dažniausiai reikia
panaudoti paskutiniame įžangos
sakinyje - probleminiame
klausime.
4. Nepamirškite pažiūrėti, ar
temoje nėra ,,aplinkybių“,
nurodančių apie ką reikia kalbėti.
Pavyzdžiui, žodžių ,,šių dienų“
(,,ar šių dienų žmogus gali būti
laimingas?“), ,,visą laiką“
(,,kodėl asmuo turi tobulėti visą
laiką“) ir t.t, nes šie žodžiai
tampa labai svarbūs.
STRUKTŪRA
Taigi, Tavo rašinys turėtų
susidėti iš trijų dalių ir keturių
pastraipų:
1. ĮŽANGA 
2. DĖSTYMAS - I teiginys, 
DĖSTYMAS - II teiginys
3.IŠVADA/APIBENDRINIMAS

I dėstymo pastraipa -
remiamasi literatūra (autoriumi
ar jo biografija, bet NEBŪTINAI
privalomu, t.y. gali remtis ir
užsienio rašytoju, neprograminiu
lietuvių rašytoju, programiniu
lietuvių rašytoju, bet ne iš
skliaustelių ir t.t.
argumentuoji istorija, kultūra
(menu), matytu filmu ar savo
patirtimi (mažiausiai svarus
argumentas)
II dėstymo pastraipa -
,,stipriausia“, todėl joje reikėtų
remtis privalomu autoriumi iš
skliaustelių.

KAIP RAŠYTI ĮŽANGĄ?

Turbūt visiems teko girdėti apie
tai, kad darbdavys, pamatęs Tavo
CV, jam skiria 30 sekundžių ir
iškart nusprendžia: patikai jam ar
ne. Panašiai yra ir su rašiniu.
Pirma rašinio dalis svarbiausia ir
tik ji lemia, ar darbą skaitys su
susidomėjimu, ar todėl, kad
reikia. Sakysite, kad mokytojai
privalo vertinti objektyviai (ką
jie, turbūt, ir daro), bet
nepamirškite vieno svarbiausio
fakto - žmogiškumo. Juk, turbūt,
sutiksite, kad palankiau
atsiliepiate apie knygą/filmą,
kuris ,,užkabino“ nuo pirmų
eilučių/minučių. Taip yra ir su
rašiniu - privalu įžangoje
padaryti gerą įspūdį. 
Kaip taip padaryti? 
1. Aiški, logiška struktūra
2. ĮDOMUS pirmasis sakinys
(citata, palyginimas, parodymas,
kad žinai daugiau nei Tavęs
reikalauja 12 klasės kursas)
3. Kryptingas probleminis
klausimas paskutiniame
sakinyje.
Kaip atrodo įžangos
struktūra?
Įsivaizduok, kad įžanga - tai lyg
piltuvėlis - pradedi rašyti ne
konkrečiai, kalbi apie temą, bet
kartu ir apie orą, o įžangos
pabaigoje keli probleminį
klausimą, kuris glaudžiai susijęs
su duotąja tema - žodžiu, iš
pradžių viskas plačiai, o link
,,galo“ siaurėja.
Pirmasis sakinys - įvadinis,
,,paplaukęs“, nieko konkrečiai
apie duotą temą nepasako, bet
kartu įdomus ir negirdėtas. Ką
turiu omeny teigdama
,,negirdėtas“ - jei žinai citatą,
istorinį faktą, patarlę, kuri yra
bent iš dalies susijusi su tema
(pavyzdžiui, darbas, vertybės ir
t.t), - panaudok ją kaip gražų
įvadą į rašinį. 
Pažįstų daug abiturientų, kurie
griebiasi šiaudo - temoje suranda
raktinį žodį ir pirmąjį sakinį rašo
maždaug taip:
,,Dabartinis lietuvių kalbos
žodynas“, ,,RAKTINIS ŽODIS“
apibūdina kaip ... ” - galbūt irgi
neblogai taip pradėti darbą, ypač
turint omenyje, kad galėsite
naudotis žodynais, tik atsargiai,
kad nenutiktų kaip ... Vėlgi
reikia atminti, kad daug žmonių
taip daro, todėl nemaža tikimybė
(oh, well, gal ir maža), kad
vertintoja perskaitys dvi
vienodas rašinio pradžias - gerai,
jei Tavo perskaitys pirmą, o jei
tavo rašinys bus ,,antras“?
Žinoma, jei NIEKO nesugalvoji,
tai pasinaudok tuo žodynu ir
parašyk - blogiau nebus, tik,
svarbu, atrink tinkamą raktinį
žodį.
Antras/trečias įžangos
sakinys - privedi prie temos, gali
paminėti raktinius žodžius,
konkretini (atsimink piltuvėlio
struktūrą).
Paskutinis įžangos sakinys -
PROBLEMINIS KLAUSIMAS!
Probleminis klausimas - tai tavo
rašinio kryptis, jis parodo, kokie
teiginiai bus rašinyje.
Probleminio klausimo
perrašyti NEGALIMA nuo
pavadinimo!!! Tarkime, jei
rašinio tema ,,Ar tėvynė - tai
didžiausia vertybė?“, reikėtų
performuluoti ir susiaurinti
iki ,,KODĖL tėvynė yra (nėra)
didžiausia vertybė?“ Jei rašinio
temoje jau yra ,,susiaurinta“,
reikia temą performuluoti savais
žodžiais. Tarkime, kelti klausimą
taip (ar kitaip, svarbu -
nenukrypti nuo temos): ,,Kodėl
gyvenimas be maištininkų - tai
tik egzistavimas?/ Kuo svarbūs
maištininkai šiam pasauliui? ir
t.t.“
Taip pat reikėtų nepamiršti, kad
probleminis klausimas - tai
,,klausimas“ kiekvienai dėstymo
pastraipai, nes būtent pirmasis
visų dėstymo pastraipų teiginys -
tai ,,atsakymas“ į probleminį
klausimą.
Kad geriau suprastumei įžangos
struktūrą, pateikiu kelis savo
rašytų įžangų pavyzdžius
(žinoma, pavyzdžiai nėra
idealūs, bet turbūt aiškiau
paaiškins, ką turiu omeny
šnekėdama apie įžangos
struktūrą). Skirtingomis
spalvomis nuspalvinau pagal tai,
koks sakinys yra koks (žr.
aukščiau, kur kalbėjau apie
įžangos struktūrą sakiniais:
 „O gal tėvynę reikia visą laiką
lipdyti ir kurti, kurti ir
lipdyti?“
Seniausioje žmonijos knygoje –
Biblijoje – teigiama: „Dievas
pasaulį sukūrė per šešias dienas,
o septintą – ilsėjosi.“ Deja, mūsų
tėvynė nebuvo sukurta kažkam
spragtelėjus pirštais – ištisus
šimtmečius protėviai kovojo dėl
laisvės, o kiekvienas išlietas
kario kraujo lašas priartindavo
prie svajonės išsipildymo –
nepriklausomos Lietuvos.
Atrodytų, kad daugiau mums, šių
dienų lietuviams, nieko negali
trūkti – turime tą išsvajotąją
laisvę. Tačiau ar to užtenka?
Manau, ne. Taigi, kodėl nuolat
svarbu „kurti ir lipdyti“ tėvynę?
Ką žmogus atranda
prarasdamas?
Sakoma, kad gyvenimas – tai lyg
ilga kelionė, kupina atradimų ir
praradimų, kurių dėka žmogus
tobulėja dvasiškai. Kažkas
(reikėtų pacituoti autorių) yra
pasakęs: „Kartais pralaimėdamas
mūšį, žmogus atranda naujų
būdų, kaip laimėti karą“, –
perfrazuodama šią mintį galiu
teigti – tik atsisakydami kai
kurių dalykų ir taip palikdami
savo komforto zoną, galime
gyvenime atrasti kažką naujo ir
neįprasto. Taigi, ką asmuo gali
atrasti ir pažinti tik tada, kai
netenka kitų, kartais brangių ir
svarbių, dalykų?

KAIP RAŠYTI DĖSTYMĄ? 

Mano supratimu, viena iš
sėkmingai išlaikyto egzaminų
paslapčių - tai puiki dėstymo
struktūra, kuri leidžia skaitytojui
nuosekliai perskaityti rašinį.
Turbūt ne kartą jau teko girdėti
apie tokią dėstymo struktūrą,
kuri sudaryta iš
septynių/aštuonių sakinių ir
atrodo maždaug taip:
Teiginys->Samprotavimas pagal
teiginį, siejant su šiomis
dienomis - > Sakinys -
tiltas/perėjimas -> Argumentas -
> Kontekstas -> (samprotavimas
- nebūtina) -> Dalinė išvada.
Parašius tokios struktūros
pastraipą, nebereikės jaudintis,
kaip pasiekti tą 500 žodžių ribą.
Tokia pastraipa yra nuosekli,
todėl bus mažiau minties šuolių,
stiliaus klaidų.

KAIP ATRODO
KIEKVIENAS PASTRAIPOS
SAKINYS?
TEIGINYS - tai pagrindinė
visos pastraipos mintis,
svarbiausias akcentas. Jis turi
atsakyti į probleminį klausimą
(kaip rodžiau iliustracijoje
aukščiau). Teiginyje nereikėtų
vartoti žodžių/žodžių junginių,
tokių kaip ,,mano
nuomone/manau/mano
supratimu“ ir kitokių, nes jie
susilpnina teiginį, parodo
neaiškią poziciją. Teiginį
geriausia formuluoti kaip
vientisinį sakinį (be jokių
jungtukų, nes tai taip pat
nepasako aiškiai ir konkrečiai,
apie ką bus kalbama pastraipoje.
Visą ,,prijungimą/sujungimą“
(tai, kas būtų po ,,nes“, ,,o“,
,,kad“, ,,jog“) geriau formuluoti
kaip samprotavimą - bus aišku,
stilistiškai tvarkinga.
SAMPROTAVIMAS – ne
veltui rašinys ir vadinasi
samprotavimo, jame reikia
atskleisti savo nuomonę,
polemizuoti, analizuoti temą.
Kaip ir minėjau, parašius teiginį,
visas mintis apie tai, ką tuo
teiginiu norėjai pasakyti, reikėtų
perkelti į samprotavimo sakinį
(ar sakinius). Šiuose sakiniuose
galima (bent keletą kartų
rašinyje REIKIA) pavartoti
,,manau“, ,,mano manymu“ ir t.t,
kad parodytum, jog samprotauji.
Sakoma, kad idealu būtų, jei
savo samprotavimą susietumėte
ir su šių dienų aktualijomis, bet
jei to padaryti nepavyksta, -
nieko baisaus. Dabar pagalvojau,
kad jei jau siesi su šiomis
dienomis, galbūt pirmą sakinį (ar
sakinio dalį, jei rašysi ne
vientisinį) reikėtų samprotauti, o
kitą sakinį/dalį sieti su šių dienų
aktualijomis. PAVYZDŽIUI: 
Tema: Ar darbas yra svarbus
žmogui?
Darbas yra viena iš didžiausių
vertybių, padedančių žmogui
tobulėti (teiginys). Lietuvių
liaudies patarlė byloja: ,,Darbas
žmogų puošia“, - dirbdamas
žmogus stiprina ir tvirtina savo
vertybių sistemą, nes susiduria
su įvairiais iššūkiais,
priverčiančiais jį tobulėti ne tik
fiziškai, bet ir
dvasiškai. (samprotavimas) 
Deja, bet šių dienų žmogus,
mano manymu, darbą suvokia
tik kaip pinigų šaltinį ir
visiškai pamiršta kitokią jo
naudą. (privedimas prie šių
dienų)
SAKINYS TILTAS - tai
sakinys, jungiantis Tavo
samprotavimą ir teiginį su
argumentu - pasiremiamu
kūriniu (ar kultūra, Tavo
asmenine patirtimi). Jis
reikalingas tam, kad nebūtų
minties šuolių, viskas skaitytųsi
sklandžiai, nebūtų stiliaus
klaidos. Pateikiu kelis
pavyzdžius/šabloną, kaip gali
formuluoti savo ,,sakinį-tiltą“:
Apie tokią pat problemą kalbėjo
ir ** amžiaus rašytojas XX
(savo) kūrinyje (romane,
dramoje, eilėraštyje) ,,YYY“.

Ši problema - tai ne tik šių dienų

visuomenės yda, bet ir **
amžiaus žmonių aktualija - ją
aptarė ir to meto rašytojas XXX
kūrinyje ,,YYY“.

RAKTINIS TEMOS ŽODIS

buvo plačiai aptartas ir
kažkelinto amžiaus rašytojo
XXX kūrinyje YYY.
(pavyzdžiui, ,,Socialinės
nelygybės tema buvo plačiai
aptarta ir XVIII a. rašytojo,
Apšvietos epochos atstovo,
pirmojo lietuviško grožinio
kūrinio autoriaus Kristijono
Donelaičio poemoje ,,Metai“.)

Jei vieną pastraipą rašysite tokią,

kurioje nesiremsite autoriumi,
sakinys - tiltas yra vis tiek
BŪTINAS! Tik siek jį su savo
asmenine patirtimi, filmu ar
spektakliu.
Taip pat, manau, svarbu, kad
sakinys - tiltas atskleistų, jog
žinai truputį daugiau nei
autoriaus amžių, vardą, pavardę
ir jo kūrinį: galbūt paminėk
epochą, literatūrinę srovę/kryptį
(neoromantikas, realistas ir t.t.)
ARGUMENTAS - tai tavo
teiginio pagrindimas, įrodymas,
kad Tavo teiginys yra svarus. Čia
aš nelabai kuo galiu ir padėti:
turi pats būti perskaitęs ir žinoti
kūrinius, spektaklius, kino
filmus. Svarbiausia – ne
atpasakoti turinį, o remtis būtent
ta vieta, kuri įrodytų Tavo
teiginį. Siūlau BŪTINAI
perskaityti pagrindines Savickio,
Apučio, Biliūno noveles, galbūt
dar ką nors trumpo, nes jomis
galima remtis beveik bet kokia
tema (galbūt ne apie tėvynę), taip
pat V.Mykolaičio-Putino,
A.Škėmos stambiuosius
kūrinius... Būtina išmokti kelias
eilėraščių eilutes, nes citavimas -
geriausias argumentas ir turinio
visiškai neatpasakoji. Jei
mokysies citatas, siūlau imti
Maironio/Brazdžionio eilėraščių
apie tėvynę, Marcinkevičiaus
,,Mažvydo“ paskutinės scenos,
kur skanduoja ,,Lie-Tu-Va“
pilietiškumo temai, Salomėjos
Nėries iš rinkinio ,,Prie didelio
kelio“ apie dvasinius
išgyvenimus. Vėlgi svarbu
paminėti, kad argumentavime
svarbiausias ne pats
pasirėmimas, o tavo komentaras,
įrodantis, kad būtent tame
kūrinyje/filme/socialinėje
situacijoje nutiko būtent taip,
kaip tu teigi savo teiginyje.

KONTEKSTAS - didžiausias
dvyliktokų priešas, nes ne visi
supranta, kas čia per daiktas.
Nereikėtų dėl jo išvis nerimauti,
nors jis ir dažnai akcentuojamas.
Bent vieną tašką, jei paminėsi
amžių/epochą, kūrinio parašymo
aplinkybes, tikrai gausi. Mano
supratimu, daugiau taškų gausi
tada, kai pritempsi kūrinio
parašymo kontekstą prie savo
temos, argumentavimo ir
samprotavimo. Tarkime, jei
rašinys apie žmogaus/tautos
nelaisvę ir konteksto sakinyje (ar
sakiniuose) paminėsi, kad
kūrinys buvo būtent sukurtas
lietuviško žodžio draudimo
metu, Lietuvai būnant carinės
Rusijos sudėtyje ir t.t.

DALINĖ IŠVADA - tai

pastraipos mini apibendrinimas,
vienas vientisinis sakinys,
parodantis, ką norėjai pasakyti
visa pastraipa. Dabar jau
nepamenu, bet, man rodos, aš
tiesiog perfrazuodavau savo
teiginį ir jį susiaurindavau.
Patariu kiekvieną dalinę išvadą
pradėti jungiamaisiais
žodeliais ,,taigi“ ar ,,vadinasi“,
nes jie parodo, kad apibendrini
darbą.
Pridedu kelias savo rašytas
pastraipas, kad parodyčiau, kaip
visa ši struktūra atrodo
,,praktikoje“. Nežinau kaip jums,
bet bent jau man, dėl šios
struktūros, nesijaučia didelių
minties šuolių. Ir vėl nuspalvinau
sakinius taip, kokie, pagal
paskirtį, jie yra (raudona -
teiginys, žalia -
samprotavimas, mėlyna - sakinys
tiltas, violetinė -
argumentas, bordo -
kontekstas, rožinė - dalinė
išvada):
„O gal tėvynę reikia visą laiką
lipdyti ir kurti, kurti ir
lipdyti?“

Visų pirma, žmogus, prisidėjęs

prie tėvynės kūrimo, labiau ją
vertina bei gerbia. Patys
brangiausi dalykai asmeniui yra
tie, į kurių kūrybos procesą buvo
įdėta daugiausia pastangų, darbo
bei meilės. Ne veltui yra
sakoma: sunaikindamas tai, ką
sutvėrei, sunaikinsi dalelę
savęs. Prie tėvynės kūrimo bei
puoselėjimo prisidėjo ir žinomas
lietuvių poetas, dramaturgas
Justinas Marcinkevičius. Poeto
eilėraščių lyrinis „aš“ -
jausminga asmenybė,
išgyvenanti sunkius pokario
laikus, tačiau gerbianti ir
sauganti brangiausią turtą –
tėvynę, kurią pats kūrė. Just.
Marcinkevičiaus eilėraštyje „Aš
savo širdį pasivaikščioti išleisiu“
lyrinis subjektas prašo: „Aš
prašau: tik nesumindžiokit
širdies.“ Širdis – tai gyvybės
pagrindas, todėl ją galima
prilyginti gimtajai šaliai – netekę
jos, sunkiai įsivaizduojame savo
gyvenimą, todėl širdį, kaip ir
tėvynę, reikia puoselėti. Savo
požiūrį apie niekada
nenutrūkstantį šalies kūrimą Just.
Marcinkevičius išsakė ne tik
kūryba, bet ir konkrečiais
darbais: būdamas Lietuvos
Nepriklausomybės Sąjūdžio
nariu, jis ragino Lietuvos žmones
ištrūkti iš SSRS gniaužtų ir
„kurti bei lipdyti“ Lietuvą tokią,
kurioje visiems būtų gera
gyventi. Taigi, žmonės nėra
nemirtingi – atsiranda vis naujos
kartos, kurios „lipdo“ tėvynę –
taip yra išsaugomas pagarbos ir
meilės jausmas gimtajam kraštui.

 Ką žmogus atranda

prarasdamas?
Visų pirma, žmogus,
prarasdamas savo artimus,
atranda kitų žmonių, kurie tampa
ne ką mažiau svarbia jų
gyvenimo dalimi. Mano
nuomone, kiekvienas sutiktas
žmogus mūsų gyvenime palieka
gan svarbų pėdsaką ne tik mūsų
atmintyje, bet ir formuoja
vertybių sistemą, moralines
nuostatas bei supratimą apie
gyvenimo dorybes bei blogybes.
Nenuostabu, kad praradus
artimą, atrodo, praradai ir dalelę
savęs, todėl naujų žmonių ar jau
pažįstamų asmenų naujų būdo
bruožų pažinimas – tai lyg
naujas vėjo gūsis žmogaus
gyvenime, padedantis pamiršti
prarastų žmonių sukeltas
nuoskaudas. Apie tai, ką žmogus
atranda prarasdamas, rašė ir XIX
a. realizmo atstovas, rašytojas
Jonas Biliūnas novelėje
„Ubagas“. Novelės veikėjas
Petras Sabaliūnas, praradęs savo
šeimą dėl savanaudiško sūnaus
elgesio sunkiame gyvenimo
kelyje atranda tokių žmonių kaip
kūrinio pasakotojas, kurie patys
savo daug neturėdami, gali
pasiūlyti nors „duonos riekę“. J.
Biliūno biografija – tai dar
vienas pavyzdys, kad žmogus
gali atrasti daug net ir tada, kai
praranda: negavęs leidimo grįžti
mokytis į Tartu universitetą,
rašytojas persikėlė į Leipcigą, o
vėliau – į Ciurichą, kur ir parašė
vieną reikšmingiausių kūrinių –
alegorinę pasaką „Laimės
žiburys“. Vadinasi, žmogus,
prarasdamas artimo palaikymą ir
meilę, atranda kitus, kurie mielai
ištiesia pagalbos ranka tada, kai
jos labiausiai reikia.

GALIAUSIAI - KAIP REIKIA

PARAŠYTI
APIBENDRINIMĄ? 
Visų pirma, svarbu pasakyti, kad
jei įžanga turi būti piltuvėlio
formos/struktūros, tai išvada,
atvirkščiai, yra ,,apversto“
piltuvėlio formos. Tai reiškia,
kad pirmas išvados sakinys
siauras, glaudžiai susijęs su
tema, o vėlesni sakiniai yra
abstraktesni, labiau apie orą nei
apie konkrečią temą. 
Reikėtų paminėti, kad yra dvi
nuomonės, kaip reikėtų parašyti
apibendrinimą/pabaigą/išvadą.
Aš pamėginsiu trumpai jas
apžvelgti, o Tu, žinoma, gali
pasiimti tai, kas Tau labiausiai
patinka.

I VARIANTAS
Apibendrinimas, kuriame
paminimos ir perfrazuojamos
VISOS dalinės išvados. Esmė ta,
kad sakoma, jog rašinyje
parašytos dalinės išvados
PRIVALO būti parašytos ir
išvadoje - žinoma, jų perrašyti
NEGALIMA, reikia perfrazuoti,
parašyti kitais žodžiais. 

Pavyzdžiui, dalinės išvados buvo

tokios: 
1.Taigi, pilietiškas skatinimas,
kurio užuomazgų yra XVI a.
lietuvių literatūroje, neišsižadėti
savosios kalbos, aktualus ir šių
dienų žmogui. 
2.Vadinasi, pilietiškumas XVIII
a. literatūroje skatina ne tik to
meto, bet ir šių laikų žmones
neišsižadėti pagrindinių
vertybių. 
3.Taigi, meilės tėvynei
skatinimas, žmogaus, kaip
pilietiškos asmenybės, ugdymas
– tai pilietiškumo, sutinkamo
XIX – XX a., skiriamieji
bruožai.

O apibendrinimas atrodo taip

(raudonai pabraukiau dalines
išvadas):

Apibendrindama darbą norėčiau

remtis Lietuvos Atgimimo
Sąjūdžio aktyvisto, poeto,
visuomenės veikėjo Marcelijaus
Martinaičio žodžiais: „Pilietybė,
pilietiškumas nėra uniforma, tik
kareivius galima perrengti per
vieną parą“, – pilietiškumo
jausmo per dieną žmogui
neįdiegsi, tam reikalingas
kruopštus ir ilgas procesas.
Galbūt dėl šios priežasties
šiandienos žmogus, išgyvenantis
pilietiškumo savyje nebuvimo
krizę, turėtų atsigręžti į įvairių
laikmečių lietuvių literatūrą, nes
būtent joje gausu įvairių
pilietiškumo raiškos
pavyzdžių. XVI a. lietuvių
autorių kūriniuose pilietiškumas
ragina neišsižadėti gimtosios
kalbos, Apšvietos epochoje
pilietiškumas pasireiškia kalbant
apie vertybes ir socialinę
nelygybę, o XIX amžiaus
pabaigos bei XX amžiaus
pradžios literatūroje raginimas
mylėti gimtąją šalį atskleidžia
pilietiškas idėjas. Juk ne veltui
yra sakoma, kad būtent
literatūra – viena svarbiausių
mokytojų, nes ji atskleidžia
žmonijos paslaptis, buvusias
praeityje. Pilietiškumo pagrindų
mokydamiesi iš įvairių
laikotarpių Lietuvos rašytojų
literatūros, mes, šių dienų
žmonės, galime būti tikri, kad
pilietiškumo pamoką išmoksime
teisingai. 
II VARIANTAS: 
Kiti mokytojai teigia, kad to, ką
jau minėjai rašinyje, dar kartą
kartoti NEREIKIA! Todėl išvada
turi būti tiesiog viso rašinio
apibendrinimas, pagrindinės
minties suformulavimas, gražus
užbaigimas, panaudojant citatą ar
patarlę. 
Aš niekada nerašydavau dalinių
išvadų, bet jei reikėtų laikyti
VBE iš naujo - galbūt ir
rašyčiau, nes man, pavyzdžiui,
tai atrodo struktūriškai gal netgi
tvarkingiau. 

Be to, svarbu paminėti, kad kai

kurie mokytojai teigia, jog
išvadoje reikia būtinai cituoti TĄ
PATĮ AUTORIŲ, kuriuo rėmeisi
ir įžangoje - vien tam, kad
sukurtumei rašinio rėmus.
Taip pat dalinuosi keliomis
mintimis, kaip gali pradėti
išvados pradžias:
Apibendrindamas/a norėčiau
teigti...
Apibendrinant rašinį derėtų
pasakyti, jog...
Apibendrindamas rašinį norėčiau
perfrazuoti/remtis tokio ir tokio
žmogaus žodžiais/lietuvių
liaudies patarle...

DAR KELI PATARIMAI:

Pirmajame sakinyje, kuriame
mini autoriaus vardą ir pavardę,
jis turi būti pristatytas pilnai, be
sutrumpinimų. Pavyzdžiui, jei
kalbi apie Martyną Mažvydą,
pirmajame sakinyje jį ir turi
pristatyti pilnu vardu bei
pavarde, vėlesniuose - gali
trumpinti, t.y. rašyti M.
Mažvydas. Taip pat noriu
priminti, kad Justinas
Marcinkevičius yra Just.
Marcinkevičius sutrumpintai, o
ne J. Marcinkevičius (bus didelė
klaida, nes J. Marcinkevičius yra
visai kitas autorius).
Sakiniuose nevartok ,,mes“ -
atsiranda negražus stilius.
Asmenį parodo veiksmažodis,
todėl įvardis ,,mes“ yra visiškai
nereikalingas ir tik gadina stilių.
Norint, kad pastraipos gražiai
jungtųsi tarpusavyje, pastraipų
pradžioje rašyk jungiamuosius
žodžius/žodžių junginius: ,,Visų
pirma“, ,,Be to“, ,,Taip pat
svarbu paminėti, jog“, ,,Vis
dėlto“ (jei rašai poleminį rašinį). 
Turi dar laiko - KLAUSK
mokytojos, ko nesupranti,
aiškinkis ir domėkis. Kvailų
klausimų nebūna, o jei mokytoja
ragana ir suraukia veidą, vos tik
išgirdusi klausimą, - mažiau
kreipk dėmesį,– jos toks darbas,
ji turi aiškinti, kad nors ir 1001
kartą.
Jeigu jau žiūrėjai vertinimo
kriterijus, tai turbūt pastebėjai,
kad būsi vertinamas ne tik už
tikslų pasirėmimą kūriniu, bet ir
teksto raišką, t.y. stilių, leksiką,
sintaksę. Jei nori gauti
maximumą - rašyk įvairias
sintaksines struktūras,
pamiršk ,,o“, ,,bet“, ,,kad“,
,,jog“, keisk visa tai į
bejungtukius sakinius: brūkšnius,
dvitaškius. Parodysi, kad žinai
daugiau.

Stenkis, kad visos dvi dėstymo

pastraipos būtų vienodo (ar
panašaus) dydžio (ilgio), o
įžanga proporcinga
apibendrinimui/pabaigai (negali
būti įžanga 150 žodžių, o
pabaiga - vienas sakinys), nes tai
irgi bus vertinama. 

Jei labai jau sunku prisiminti

filmą ar dar ką nors ,,lengvesnio“
būtent duotąja tema, kuo
galėtumei pasiremti,
sugalvok filmą/knygą (žinoma,
UŽSIENIO RAŠYTOJO ir
BŪTINAI ne klasiko) pats ir
pritempk prie temos). Būkite
originalūs.

NEPAMIRŠKITE paraštėje
pažymėti 500 žodžių ribos, nes
gramatika (o gal net ir stilius,
loginės klaidos) bus vertinamos
tik iki 500 žodžių. Beje, jei kas
jau žiūrėjote vertinimo normas,
turbūt matėt, kad už 30
neparašytų žodžių minusuoja 1
tašką, tai skaičiuodami žodžius
atkreipkite į tai dėmesį. Sakoma,
kad vertintojai skaičiuoja
žodžius maždaug taip:
suskaičiuoja, kiek yra žodžių
pirmoje (ar antroje, nes pirma -
toliau nuo krašto) eilutėje ir
padaugina iš esamų eilučių
skaičiaus ir taip maždaug žino,
kiek yra žodžių.
Dėl probleminio klausimo -
TIKRAI rekomenduoju jį kelti
kaip paskutinį įžangos sakinį,
nes jis tada tampa lyg jungtis
tarp įžangos ir visų pastraipų.
Žinoma, čia kiekvieno mokinio
pasirinkimas, bet mano nuomonė
yra tokia.
Kontekstas - tai aplinkybės,
kaip tas kūrinys buvo parašytas
arba kaip gyveno autorius, kad jo
kūriniuose atsispindėjo tokios
idėjos: čia įeina jo biografinės
detalės, sąlygos, kokiomis teko
kurti (tarkime, Škėma kūrė
susidūrus dviem svetimom
kultūrom, t.t.). Žinoma, visa tai
reikia susieti su tema...

Dėl skyrybos: jei dedat kablelius,

tai atsiminkit, kad ,,išmetus“
kableliais išskirtą dalį, sakinys
turi skambėti logiškai, jei
skamba ,,be ryšio“ - kažkur yra
skyrybos klaida.
Taip pat derėtų
atsiminti/pakartoti jungtukinius
žodžius, prieš kuriuos yra
dedami kableliai: kuris, kuri, nes,
jog, kad, tačiau, o, bet.
ATSIMINKITE, KAD PRIEŠ
BEI , NEI NESKIRIAMA!
taip pat yra ir bejungtukiai
sakiniai, kuriuos aš ir
rekomenduoju rašyti, norintiems
gauti aukštą balą.
Bejungtukiuose vietoj jungtukų
(o, bet, tačiau, nes) tiesiog dedi
brūkšnį ar dvitaškį (didelio
skirtumo tarp jų nėra, dažniausiai
pasikliauk nuojauta). Tik reikėtų
atsiminti, kad
apibendrinamuosiuose
sakiniuose PRIEŠ išvardinimą
dedamas dvitaškis, o PO
išvardinimo, lyg apibendrinant, -
brūkšnys.
Svarbu nepamiršti išskirti
įterpinių.