Dominykas Kaupas, 4c klasė

Gamtos vaizdavimas lietuvių literatūroje

Lietuva nuo seno garsėjo savo didingais miškais, gražia gamta. Daug kas norėjo
pamatyti Lietuvos miškus, pievas, bet tai ne daug kam pavykdavo, dėl tos priežasties
Lietuvos gamta buvo aprašoma seniai. Poetai “spalvotais” žodžiais jautriausiai nutapė
miško gyvenimo nuotaiką. Gamtos vaizduose poetai pabrėžė džiaugsmą keliantį įspūdį.
Maironis pamato ne valstietiškąjį kaimo gamtos pasaulį, ne Žemaičių girias ar Anykščių
šilelį, o visos Lietuvos gamtą. Jam gamta – tai visų pirma tėvynės gamta, tas kraštas, kur
“broliai artojai lietuviškai šneka”, kur “mūsų sodybos, kur bočių kapai”. Maironis
pirmasis mūsų literatūroje sukūrė Lietuvos peizažą, aprėpė gimtosios žemės visumą, su
būdingiausiais jos geografiniais ir istoriniais požymiais.
Pastovumą, tvirtumą reiškiantys kalnų ir girių motyvai jungiasi su judėjimo ir kaitos
reiškėjais – vėjo ir upių motyvais. Vėjas dažniausiai šaltas, aštrus, “šiaurės vėjas”,
“užrūstintas vėjas”, “rudenio vėjas”, kuris pakyla ir “žalią medį laužo”, girelę
daužydamas blaško. Jis siejasi su priešiška jėga, kuri grasina tautai, bet drauge ir žadina
energiją, atsparumą ir ryžtą. Kartais tai pavasario vėjas, kuris “tirpydamas sniegą, papūs
iš pietų ir gamtą prikels užmigdytą”.

Ir dar upės – plačios, bėgančios, tekančios, banguojančios – kaip nesustabdomo,

viltingai į priekį besiveržiančio laiko simboliai:

Kalnų, girių, upių, vėjų nubrėžti Lietuvos kraštovaizdžio kontūrai prasišviečia pro
daugelį vietovardžių, augalų, paukščių pavadinimų. Šatrija, Medvėgalis, Girgždutė,
Divytis, Punia. Nemunas, “Vilija – mūsų upelių matutė”, Šešupė, Dubysa, Nevėžis,
Minija, Venta. Maironio peizaže auga mylimiausi lietuvių medžiai – ąžuolas, uosis,
beržas, eglė, drebulė, putinas skleidžia “žiedus prieš saulę baltai” ir sirpina “uogas, kaip
kraujo lašus”. Maironio eilėraščiuose “rausta žemčiūgai, ir rūtos žaliuoja”, žiedus
skleidžia rožės, pinavijos, gvazdikai, “raudonmargę kreipia kepurę jurginų pulkai”,
baltai žydi alyvos. Pievos išpintos neįvardintų gėlių “vainikais margais”, laukuose
“gražūs linksmučiai banguoja rugučiai”, “netoli vandens auga neužmirštuolė, kurios
žiedas “nekaltas, kaip aukštas dangus”. 

Donelaičio “Metai” – nepaprastas ir įvairiai reikšmingas lietuvių literatūros faktas. Tai

pirmas tokio masto, lygio bei žanro kūrinys mūsų literatūros istorijoje, savitas ir įdomus
reiškinys Europos kultūriniame kontekste.
Pradėjus skaityti “Metus”, pirmiausia į akis krinta tikroviškas gamtos ir tiesiogiai su ja
susijusios žmogaus buities traktavimas. Vaizduodamas būrų gyvenimą per vienerius
metus, K. Donelaitis sukuria kiekvienam metų laikui būdingą, konkretų ir tikslų gamtinį
foną. Antai “Pavasario linksmybės” prasideda ryškiu, plastišku gamtos atbudimo
paveikslu:

“Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą

Ir žiemos šaltos trūsus pargriaudama juokės.”

“Šalčių pramonės su ledais sugaišti pagavo,

Ir putodams sviets į nieką pavirto”.

“Vasaros darbuose” poetas, tiesa, neduoda gamtinės įžangos, tarytum norėdamas

pabrėžti darbo svarbą atsakingiausiu metų laiku, tačiau giesmėje nestinga atskirų
vasaros gamtos bruožų. Užtat su nepaprastu įkvėpimu poetas piešia rudenį kaime,
pateikdamas iš tiesų klasikinį gamtos paveikslą:

“Ratas ant ašies braškėdams sukasi sunkiai

Irgi žemes bjaurias išplėšdams teškina šmotais.

Vei laukų sklypai visur skendėdami maudos,

O lytus žmonėms teškėdams nugarą skalbia.

Vaizdinga ir “Žiemos rūpesčių” gamtinė preliudija:

Ant laukus žiemys jau taip nugandino bardams,

Kad ir balos, ir klampynės pradeda rauktis,

Ir purvynai jų teškėt ir šliurpt pasiliauja.

Ypač svarbų vaidmenį visoje “Metų” gamtinio ciklo tematikoje atlieka gyvybės Žemėje
palaikytoja – saulė. Pavasarį ji prižadina ir atgaivina gamtą; vasarą karščiu vargina
būrus, tačiau brandina jų javus ir džiovina pašarus; rudeniop “nuo mus’ atstodama
ritas”, pagaliau ir visai “savo spindulį slepia”. Poemoje saulė yra tarsi galinga gamtos
širdis, nuo kurios metinio ritmo priklauso Žemės, jos augalų, gyvulių ir žmonių
egzistencija. Poetas skatina žmogų įsiklausyti gamtos balso, atsiduoti jos ritmui, gyventi,
kurti ir džiaugtis viskuo – nuo saulės iki “žydinčių žolelių”. Ruduo ir žiema tėra
atokvėpio metas. Pavasario stichija nesulaikoma, amžina; ji atneša atgimimą, naują
sąlytį su nemirtingąja gamta. “Metuose” nugali ir triumfuoja vitališka gamtos žmogaus
pasaulėjauta.

Siekiant didaktinių šviečiamųjų tikslų, “Metų” gamta įgyja tam tikro abstraktumo
atspalvį. Kartais atrodo, jog poetas kalba tarsi apie viso krašto gamtinę panoramą.
Tačiau “Metams” nestinga ir ryškių konkretaus vaizdavimo bruožų. Poemoje sualsuoja
baudžiavinio Rytų Prūsijos kaimo – Vyžlaukio valsčiaus gamta: kalneliai, pavasarį
nusimetantys skrandas , gilūs rudenio purvynai, žiemos pusnys.

Gamtos aprašymai K. Donelaičio poemoje nėra tik palaidi fragmentai ar stilistinė

puošmena. Gamta iškyla kaip vieningas baudžiauninkų būrų darbo ir veiklos fonas.
“Metų” gamta glaudžiai sulydoma su būrų gyvenimu ir darbais, ji stebima ir
vaizduojama objektyviai, per ilgaamžę būrų patirtį, jų galvoseną, psichologiją, jausmus.
Užtenka prisiminti, pavyzdžiui, lakštingalos epizodą ” Pavasario linksmybėse”. Apie
lakštingalą kalbama būro lūpomis, kaip apie kuklumo ir gėrio po “pilka sermėga”
įsikūnijimą. Panašus pavasarį parlėkusių gandrų epizodas. Paukščiai čia kaip būrai
“mandagiai lopo” žiemos vėjų nuplėšytas “sąsparas ir čytus”. Valstietiškas požiūris į
gamtą pasireiškia nuosekliu jos vaizdų siejimu su darbo procesais. Pavyzdžiui, saulė,
pavasarį kildama dangaus skliautu, ragina būrą imtis žambio, griežlės riksmai vasarą –
pjauti javus ir t. t. Toks vieningai visoje poemoje išlaikytas požiūris į gamtą apima ne tik
platesnius vaizdus, bet ir detales, atskiras meninės raiškos priemones.

“Anykščių šilelis” – žymiausias Antano Baranausko kūrinys, kuris vaizduoja ne

išimtinai gamtą, bet turi plačios apibendrinančios prasmės. “Anykščių šilelyje”
atsiskleidžia liaudies žmogaus pasaulėvaizdis, iškyla didžiulė ir tauri poeto meilė savo
kraštui ir liaudies žmogui. Per žmogaus ir gamtos santykius poetas išaukština lietuvių
liaudies žmogaus dvasinį grožį, didžiulę meilę. A. Baranauskas savo poemoje parodo,
kaip glaudžiai liaudies žmogaus gyvenimas siejasi su gamta materialinėje – buitinėje
plotmėje, kaip šios sąsajos veikia jo dvasinį pasaulį.

Vešlios Lietuvos girios buvo dosnios žmogui. Giriose, kur knibždėte knibždėjo žvėrių,
žmogus nejautė nei alkio, nei šalčio.

A. Baranauskas poetizuota žmogaus ir miško santykiuose iškylančias senovės lietuvių

charakterio savybes – darbštumą, tvarkingumą, kūrybinio darbo ir laisvės meilę. Miškas
žmogų gelbėjęs, ne tik buitines reikmes tenkindamas, bet karų metais “ir neprietelių
mušti griūdamas padėjęs”. Marui nusiaubus kraštą, jis ryžęsis didžiulei aukai:
“žmonių pasgailęs, rasa apsiverkęs,

aukštas savo viršūnes debesin įmerkęs

ir sušukęs: “Broliukai, ginkitės nuo bado!

palaiminta toj ranka, ką kirvį išrado!”

Giriose glūdėjo ne tik dideli materialiniai turtai, bet ir liaudies žmogui sunkiai
suvokiamos gamtos jėgos, kurios jį dažnai baugino ir į kurias jis žiūrėjo kaip į dvasių
pasireiškimą. Gamtos reiškiniuose žmogus ieškojo panašumo į save ir pagal savo
paveikslą juos sudvasino. Šventųjų girių, lieknų, medžių kultas buvo vienas iš
animistinės pasaulėjautos reiškinių, gana ilgai laikęsis liaudyje. Istoriniuose raštuose ne
kartą minimas senovės lietuvių miškų garbinimas. Pagarba buvo apgaubti ir šventųjų
ąžuolynų likučiai Anykščių šilelyje, senieji ąžuolai.

A. Baranauskas puikiai perteikė gamtos paveikslą, kurį jis matė tuo metu. Jo
sugebėjimas jausti gamtos grožį iškėlė net menkiausius, rodos, nevertingus dalykus.
Tikram lietuviui miškas yra šventa vieta. Juk nuo senų senovės baltai kūreno aukurus
girioje, prie medžių. Vaidilutės prižiūrėdavo amžinąją ugnį. Visos šios apeigos rodo, kad
prieš daugelį šimtų metų žmogus ir miškas buvo viena visuma, todėl ryšiai tarp gamtos
ir žmogaus, dvasinis jų bendravimas nepaprastai glaudūs. Pulsuoja miško gyvenimas –
plaka žmogaus širdis. Tai išaukština visus, kurie jaučia tokius jausmus savyje. Būtent tai
galime perskaityti “Anykščių Šilelyje”. Manau, A. Baranauskas šia poema norėjo
pasakyti, kad lietuvis ir gamta nedalomi. Jų gyvenimai persipynę garbės, globos, meilės
saitais. Giria – skriaudžiamo, engiamo, pavergto lietuvio prieglobstis. Miškas jau daugelį
metų gausiai žerdavo gamtos dovanas žmogui, kuris tada tik mokinosi gyventi. Senoliai
narsiai kovėsi su kryžiuočiais, kurie norėjo įteigti svetimą tikėjimą. Tačiau priespauda
nesužlugdė lietuvių savigarbos, kadangi miškas buvo toji šventovė, ramstis kiekvienam
pavergtam, engiamam. Bet kas galėdavo išsigydyti savo žaizdas ir kūno, širdies, įkvėpęs į
plaučius miško esybės, pagonių laužų dūmų. A. Baranauskas tai primena. Autorius
žinojo, kad jau prieš amžius giria buvo šventas prieglobstis:

“Ė kur darbar šilelis, buvę miškai šventi, kažin kodėl senobėj visiškai išskinti.
Mažir vieną įvedęs Jogaila išskyrė”
Kad jau nebetarnautų dievaičiams – tėvynė.

Poeto sielą užplūsta didingos praeities prisiminimai, kuriuos nutraukia gilus atodūsis
dėl krikščionybės nešėjų sunaikintų Lietuvos miškų.
Poetai “spalvotais” žodžiais jautriausiai vaizdavo gamtą, miško gyvenimo nuotaiką. Jie
taip pat puikiai pavaizdavo žmogaus ir gamtos santykį, kuriame iškyla senovės lietuvių
charakterio savybės – darbštumas, tvarkingumas, kūrybinio darbo ir laisvės meilė.
Gamta ir jos vaizdavimas yra neatsiejamas dėl savo įvairumo: miškų išskirtinumo,
plačių banguojančių upių ir vis besikeičiančio gamtos vaizdo bėgant metų laikams.