EKSPERTOLOGIJA

Kriminalistikos identifikacija

Identifikacija padeda spręsti identifikacinius uždavinius: nustatyti, ar rankos pėdsakas, rastas

įvykio vietoje, yra paliktas įtariamojo asmens, ar kulka iššauta iš pateikto tirti šaunamojo ginklo, ar
tekstą parašė tam tikras asmuo, ar būtent tą žmogų nusikaltimo vietoje matė liudytojas ir kt.
Kriminalistinė identifikacija – tai objektų tapatybės nustatymas pagal jų paliktus pėdsakus arba
kitokius atspindžius, siekiant išsiaiškinti asmenis bei daiktus, susijusius su tiriamuoju įvykiu.
Kriminalistikos identifikacija – tai daikto priskyrimas prie didelės grupės.
Terminas kriminalistinė identifikacija turi kelias reikšmes. Tai: 1) Tyrimo tikslas ir rezultatas; 2)
Procesas – veiksmų sistemos apibūdinimas, kai reikia nustatyti tapatybę; 3) Teorinė koncepcija apie
bendrus identifikacijos principus ir būdus.
Identifikacijos esmė – nustatyti tapatumą lyginant objektą ir jo atspindį; identifikuoti – reiškia
nustatyti objekto individualumą, nepakartojamumą, išskirti jį iš kitų.
Moksliniai identifikacijos pagrindai: 1) Materialaus pasaulio objektų ir reiškinių individualumas,
jų tapatumas patiems sau; 2) Jų sąlyginis pastovumas (nekintamumas) per identifikacinį periodą; 3)
Tarpusavio priklausomybė ir ryšys pastoviai judant (atsiradimas, vystymasis, pabaiga, atsiradimas iš
naujo ir t.t.); 4) Gebėjimas atspindėti savo savybių kompleksą pėdsakuose ant kitų objektų.
Identifikacinio požymio sąlygos:
1. Išreikštumas – požymis turi daugelį kartų atsispindėti pėdsako susidarymo procese ir perduoti
informaciją apie objekto savybes;
2. Jis turi būti esminis, t. y. neginčijamai patvirtinti objekto tapatumą, originalus, t. y. netipiškas,
nesikartojantis ir specifinis.
3. Sąlyginis pastovumas, t. y. požymis turi išlikti pastovus pakankamai ilgą laikotarpį ir užtikrinti
objekto tapatumo nustatymą.
Identifikaciniai požymiai skirstomi į bendruosius ir individualiuosius. Bendrieji identifikacijos
požymiai parodo bendrąsias tam tikros objektų grupės savybes. Tai grupės požymiai, leidžiantys
išskirti grupę iš kitų ir priskirti objektą tam tikrai grupei. Individualieji požymiai leidžia konkretų
objektą išskirti iš vienarūšių objektų grupės ir jį identifikuoti. Paprastai tokiais požymiais būna objekto
detalės. Objekto identifikavimui nustatyti dažniausiai reikalinga individualių požymių visuma.
Identifikaciniai požymiai dar skirstomi į išorinius, apibūdinančius objekto išorę: spalvą, formą,
išorės matmenis, reljefo detales ir kt., ir vidinius, kurie parodo medžiagos, iš kurios objektas
pagamintas, savybes (cheminę sudėtį, vidinę struktūrą, fizikines savybes – kietumą, laidumą ir kt.).
Taip pat jie klasifikuojami į kokybinius, kai dominuoja kokybinės objekto charakteristikos (pvz.,
lankinis papiliarinis raštas, kampinė judesių forma arba dešininė judesio kryptis rašant, dešininė
graižtvų kryptis apibūdinant ginklo vamzdį ir kt.), ir kiekybinius, kai dominuoja skaitmeniniai dydžiai
(pėdsako matmenys, graižtvų skaičius ir kt.)

Galiausiai identifikaciniai požymiai skirstomi į būtinuosius, atspindinčius objekto esmę, be kurių

jis nebūtų tuo, kuo yra (pvz., šaunamojo ginklo esminis požymis – vamzdis ir kt.), ir atsitiktinius, kurie
tos esmės neatspindi, yra atsitiktiniai, tačiau identifikacijai yra labai svarbūs.

Kriminalistinės identifikacijos teorijų pradininkai: S. M. Potapov, suformulavęs pagrindinius

identifikacijos principus ir kriminalistinės identifikacijos koncepciją. A. Bertiljonas pirmasis pavartojo
identifikacijos sąvoką. Amerikiečių kriminalistas P. Kirk, būdamas kriminalistinės identifikacijos
teorijos vystytoju, skelbė, kad visi materialūs daiktai yra unikalūs ir nepakartojami, todėl jie gali būti

1
identiški arba tapatūs tiktai patys sau. Jis išskyrė identifikaciją pagal šaltinį (kada dvi šukės yra vieno
gabalėlio dalys) ir kauzalinę (kada du pėdsakai yra palikti tuo pačiu daiktu).

Identifikacijos objektai:
Identifikacijos objektai skirstomi į identifikuojamuosius – tuos, kurių tapatybę reikia nustatyti, ir
identifikuojančiuosius – tuos, kuriais atliekama identifikacija. Pvz., jei rastas rankos pėdsakas, tai
identifikuojantysis objektas – šis pėdsakas, o identifikuojamasis – žmogus. Jei rastas avalynės
pėdsakas, tai tas pėdsakas – identifikuojantysis objektas, o avalynė – identifikuojamasis. Nustatant
visumą pagal dalis, daikto visuma – identifikuojamasis objektas, dalys – identifikuotieji objektai.

Identifikuojamieji objektai sąlygiškai gali būti skirstomi į tokias grupes: 1) žmonės; 2) gyvuliai; 3)
daiktai; 4) daiktų visumos (komplektai); 5) patalpos; 6) vietovės dalys.

Identifikuojantieji objektai yra šie: 1) materialiai fiksuoti atspindžiai, kurie savo ruožtu gali
atspindėti išorės sandarą ir funkcines dinamines savybes; 2) visumos dalys; 3) aprašymas; 4) atvaizdas
atmintyje.

Pagrindiniai identifikacijos proceso etapai.

1. Apžiūra ir atskirasis tyrimas, pradedamas nuo bendro vaizdo, paskirties, medžiagos, formos
tyrimo, kurio svarbiausias tikslas – aptikti pėdsakus, juos užfiksuoti, analizuoti atsispindėjusius
požymius; kai kada pavyksta nustatyti, ar objektas tinka identifikuoti, numatyti lyginamojo tyrimo
atlikimo tvarką. Tačiau dažnai tik lyginamojo tyrimo metu paaiškėja to ar kito požymio vertė.
2. Lyginamasis tyrimas – būtina identifikacijos sąlyga ir svarbiausias darbo etapas; tada
paaiškėja, kas sutampa, o kas skiriasi lyginamuosiuose objektuose. Atliekant lyginamąjį tyrimą
nustatomi ir sutampantys, ir besiskiriantys požymiai.

Identifikaciją reikėtų skirti nuo grupinės priklausomybės nustatymo – objektų priskyrimo tam
tikrų vienarūšių objektų grupei, t. y. objektų, turinčių vienodus grupinius požymius, visumai. Toks
grupinės priklausomybės nustatymas gali būti kaip pirminis identifikacijos etapas arba kaip
savarankiška užduotis, t. y. objekto priskyrimas tam tikrai grupei.

Identifikacijos rūšys:
1. Identifikacija pagal pėdsakus ir kitus materialiai fiksuotus atspindžius.
2. Identifikacija pagal bendros kilmės požymius arba visumos identifikacija pagal dalis.
3. Identifikacija pagal atmintyje išlikusius atvaizdus; tai tam tikras psichologinis procesas –
atpažinimas.
4. Identifikacija pagal požymių aprašymą naudojama kriminalinėje registracijoje, taip pat atliekant
paieškos, tyrimo veiksmus.

Identifikacijos teorijos modernizacija pasireiškia tuo, jog jos sudėtyje atsiranda posistemės –
(žemesnio lygio) teorijos, pvz.: grafinės identifikacijos teorija, balistinės identifikacijos teorija,
trasologinės identifikacijos teorija

Kriminalistikos diagnostika

Diagnostiniai tyrimai atliekami: 1) objekto savybėms ir būklei nustatyti; 2) veiksmo aplinkybėms

ištirti; 3) priežastiniam ryšiui tarp faktų nustatyti.

2
 Diagnostiniais tyrimais nustatomos objekto savybės ir būklė, aiškinamasi, ar jis atitinka tam tikras
charakteristikas (pvz., ar objekte yra šaunamasis ginklas, ar tinkamas šaudyti, ir kt.). Toks tyrimas
padeda nustatyti faktinę objekto būklę (ar tvarkinga spyna, ar plomba nebuvo pakartotinai spausta)
arba ištirti pirminę būklę (pvz., koks buvo pirminis automobilio variklio numeris).
Diagnostiniai tyrimai neretai derinami su identifikaciniais; jie atliekami pirmiausia (pvz., iš
pradžių nustatoma, ar piršto pėdsakas tinka asmeniui identifikuoti, o paskui identifikuojamas asmuo).
Diagnostiniai tyrimai padeda išsiaiškinti pėdsakų susidarymo eiliškumą, nustatyti nusikaltėlio
veiksmus įvykio vietoje: kur buvo sužalotas nukentėjusysis, kaip jis ir nusikaltėlis judėjo įvykio
vietoje, kaip buvo velkamas lavonas, ir kt.
Diagnostiniai tyrimai priežastiniam ryšiui tarp faktų nustatyti padeda atkurti pėdsakų susidarymo
mechanizmą, pvz., ar konkrečiomis aplinkybėmis pėdsakai ant automobilio galėjo atsirasti jam
įvažiuojant į garažą, ar užvažiuojant ant pėsčiojo

Kriminalistikos diagnostikos uždaviniai:

1. Nusikalstamo įvykio erdvinės struktūros nustatymas (kur, kokioje aplinkoje įvyko nusikaltimas,
kokia tiksli transporto priemonių susidūrimo vieta, kokie iš pėdsakų susiję su padarytu nusikaltimu ir
pan.).
2. Atskirų įvykio etapų (stadijų) mechanizmo nustatymas (kliūties išlaužimo būdo ir krypties,
transporto priemonių tarpusavio padėties įvykio metu ir pan.).
3. Įvykio vietos aplinkos daiktinės struktūros nustatymas (kokios šios aplinkos objektų savybės ir
būklė, kaip jie galėjo įtakoti nusikaltimo mechanizmą, nusikaltimo įrankio pasirinkimą, kaip
atsispindėjo – kokius pėdsakus paliko ant nusikaltėlio, jo rūbų, kaip galėjo įtakoti galimybę
pasislėpti).
4. Nusikaltimo įvykio laiko charakteristikų nustatymas (kada jis įvyko, kiek laiko reikėjo
nusikaltimui padaryti, kokiu nuoseklumu buvo atliekami veiksmai, kokie pėdsakai atsirado anksčiau,
kokie – vėliau).
5. Veikusių objektų savybių (asmenų, įvairių priemonių), jų kiekio, funkcionavimo būdo (kiek
buvo dalyvių, ar jie turėjo profesionalių savybių, kokią įrangą turėjo ir kiek įgudę buvo ja naudotis; ar
tvarkinga buvo transporto priemonė.
6. Priežasčių ir pasekmių ryšio retrospektyvus tyrimas (kokia gaisro priežastis, kokia buvo šūvio
nenuspaudus nuleistuko priežastis, ar yra ryšys tarp tam tikrų veiksmų ir pasekmių ir pan.)
7. Priežasčių ir pasekmių ryšio tolesnio veiksmo prognozavimas (kokios pasekmės galėjo atsirasti
dėl tam tikro asmens veiksmų, kokie pažeidimai turėjo likti ant paslėptos po įvykio transporto
priemonės ir pan.).
8. Nusikalstamo įvykio mechanizmo nustatymas. Tai integralus daugelio anksčiau paminėtų
faktorių diagnozavimas, savo esme – tai viso įvykio kaip veiksmų sistemos situacinė analizė, kai šio
uždavinio sprendimui reikia panaudoti visas informacijos rūšis – apie asmenis, apie daiktus ir
priemones, apie veiksmų mechanizmą, apie sąlygas, aplinkybes.
9. Kriminogeninių faktorių, sudarančių nusikalstamo įvykio priežasčių ir sąlygų elementus,
nustatymas (kokios aplinkybės palengvino, padarė galimais, padėjo ar galėjo padėti įvykdyti
nusikaltimą; kokioje aplinkoje gali įvykti panašus nusikaltimas; ar spynos konstrukcija atitinka jos
patikimumo laipsnį; kokie dokumentų apsaugos netobulumai palengvino jų klastojimą ir pan.).

Kriminalistinės diagnostikos proceso struktūrą bendru pavidalu galima įsivaizduoti taip: tikslo
nustatymas, preliminarus objektų tyrimas, diagnostinių požymių analizė, lyginimas pagal analogiją,
gautų rezultatų vertinimas ir koregavimas, išvadų formulavimas.

Diagnostikos objektai:

3
 Diagnozuojami - tai būklė, savybė, įvykio mechanizmas, tai tam tikra nustatoma sąlyga arba
konkreti situacija.
Diagnozuojantys - tai požymiai, kurie materialiniame pasaulyje atspindi tą savybę, būklę ar
mechanizmą arba kitaip tariant – tai įvairios įrodomosios informacijos rūšys: daiktinės informacijos
– daiktiniai įrodymai, išliejos, kopijos; verbalinės – aprašymai protokoluose; grafinės – analitinės –
schemos, planai; vaizdinės – foto ir video vaizdiniai.

Charakteringu skirtumu diagnostikos nuo identifikacijos yra tai, kad esant identifikacijai
tikrinamas objektas visuomet egzistuoja materialiai, o diagnozavimo metu jo gali ir nebūti.
Pavyzdžiui, “šaudžiusiojo buvimo vieta”, figūruojanti kaip tyrimo objektas, kaip tokia buvo praeityje,
šūvio metu, o šiuo metu iškyla būtinybė rekonstruoti įvykį, jį modeliuoti.

Diagnozavimui dažniausiai naudojamos tokios tiriamosios operacijos kaip rekonstrukcija (objektų

ar procesų atkūrimas pagal materialias liekanas, pėdsakus, aprašymus), restauracija (konkretaus
materialaus objekto pirminio atvaizdo, pasikeitusio dėl kokių nors priežasčių, atstatymas),
eksperimentavimas (dirbtinis daugybinis atkūrimas).

Kriminalistikos klasifikacija
Kriminalistikos klasifikacija – tai objektų priskyrimas standartizuotai klasei, grupei rūšiai.
Klasifikacinių tyrimų objektais yra bet kokie materialūs dariniai ir jų atspindžiai, o pagrindinis tikslas
– objekto priskyrimas tam tikrai konkrečiai standartizuotai grupei.