Įvykio Vietos Apžiūra

Įvykio vietos apžiūros procesiniai pagrindai (LR BPK)
91 straipsnis. Daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti.

Daiktais, turinčiais reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, laikomi materialūs
objektai, kurie buvo nusikalstamos veikos padarymo įrankiais ar priemonėmis, nusikalstamos
veikos rezultatais arba ant kurių išliko nusikalstamos veikos pėdsakų, arba kurie buvo
kaltininko nusikalstamų veikų objektais, taip pat visi kiti daiktai, kurie gali būti priemonėmis
nusikalstamai veikai atskleisti ir kaltininkams nustatyti arba kaltinimui paneigti ar
atsakomybei palengvinti.
207 straipsnis. Apžiūra
1. Turinčius reikšmės nusikalstamai veikai ištirti daiktus ar kitus objektus, kurių nereikia tirti
šio Kodekso 205 straipsnyje nustatyta tvarka, apžiūri prokuroras, ikiteisminio tyrimo
pareigūnas ar specialistas.
2. Dėl apžiūros surašomas protokolas. Apžiūros protokole smulkiai aprašomi apžiūrėti
objektai, nurodomi jų požymiai, turintys reikšmės nusikalstamos veikos aplinkybėms
nustatyti. Apžiūrimi daiktai kiek galima nufotografuojami arba nufilmuojami.
207 straipsnio komentaras. Apžiūra
1. Objektų apžiūra atliekama tuo atveju, kai tam tikroms objektų savybėms ar požymiams,
turintiems reikšmės nusikalstamos veikos tyrimui nustatyti, nereikia naudoti specialių
techninių priemonių ar specifinių tyrimo metodų, tam užtenka bendro pobūdžio žinių ir
elementarių techninių priemonių, pvz., lupos.
2. Apžiūros tikslas – konstatuoti objekto buvimo vietą, savybes ar požymius, turinčius
reikšmės nusikalstamos veikos aplinkybėms nustatyti.
3. Apžiūros objektu gali būti įvykio vieta, daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai
veikai tirti ir nagrinėti, patalpos, vietovės ir pan.
4. Apžiūrą gali atlikti prokuroras, ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar specialistas.
Specialistas gali pats atlikti objektų apžiūrą arba dalyvauti prokuroro ar ikiteisminio tyrimo
pareigūno atliekamoje apžiūroje. Ar atlikti objektų tyrimą, ar jų apžiūrą, nusprendžia
prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas, vadovaujantis tyrimui.
5. Apžiūros rezultatai fiksuojami apžiūros protokole. Jame turi būti smulkiai aprašomi
apžiūrėti objektai, nurodant jų bendruosius ir specialiuosius požymius. Bendrieji požymiai
yra objekto pavadinimas, medžiaga, iš kurios jis pagamintas, forma, spalva, dydis, kiti
požymiai, būdingi bet kuriam tokios pat rūšies objektui. Specialieji požymiai yra individualus
objekto numeris, jo eksploatacijos metu atsiradę defektai, padaryti ant jo įrašai ir panašūs
požymiai, būdingi tik konkrečiam objektui.
48 straipsnis. Gynėjo teisės ir pareigos
Gynėjas turi teisę:
7) savarankiškai rinkti gynybai reikalingus duomenis, kuriuos gynėjas gali gauti
nesinaudodamas procesinėmis prievartos priemonėmis: gauti iš įmonių, įstaigų ir
organizacijų bei asmenų gynybai reikalingus dokumentus ir daiktus, kalbėtis su
asmenimis apie jiems žinomas įvykio aplinkybes, apžiūrėti ir fotografuoti įvykio
vietą, transporto priemones ar kitaip fiksuoti gynybai reikalingą informaciją;
205 straipsnis. Objektų tyrimo tvarka
1.Siekiant surasti nusikalstamos veikos pėdsakus ir kitus objektus, turinčius reikšmės tyrimui,
nustatyti įvykio situaciją ir kitas reikšmingas bylai aplinkybes, atliekamas įvykio vietos,
žmogaus kūno, lavono, vietovės, patalpų, dokumentų ir kitokių objektų tyrimas.
2. Daiktai, dokumentai ir kitokie objektai tiriami jų radimo vietoje. Daiktai, dokumentai ar
kitokie objektai, kuriems ištirti reikia daug laiko arba kuriuos būtina tirti techninėmis
priemonėmis, gali būti tiriami laboratorijoje arba kitoje vietoje, kur yra tam
reikalingos sąlygos.
3. Objektų tyrimą atlieka specialistai. Specialistui, kuris nėra ikiteisminio tyrimo įstaigos
pareigūnas, užduotis atlikti objektų tyrimą duodama raštu.
89 straipsnis. Specialistas
1. Specialistas yra reikiamų specialių žinių ir įgūdžių turintis asmuo, kuriam pavedama
atlikti objektų tyrimą ir pateikti išvadą arba paaiškinimus jo kompetencijos klausimais
arba dalyvauti atliekant kitus baudžiamojo proceso veiksmus.
2. Specialistu gali būti ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnas arba šioje įstaigoje
nedirbantis asmuo. Specialistai, kurie yra ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnai, pagal
pareigas yra įspėti dėl atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 235
straipsnį už melagingos išvados ar paaiškinimo pateikimą. Specialistai, kurie nėra
ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnai, kiekvienu atveju, kai jie yra kviečiami dalyvauti
procese, įspėjami dėl atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso
235 straipsnį už melagingos išvados ar paaiškinimo pateikimą.
89 straipsnio komentaras. Specialistas
Skirtingai nei ekspertui, įstatymas nekelia specialistui kaip baudžiamojo proceso veiklos
subjektui apibendrinančių kvalifikacijos reikalavimų (mokslo cenzo, specialių egzaminų
laikymo ir pan.). Vienais atvejais specialisto funkcijoms atlikti gali pakakti vidurinio
specialaus, kitais – aukštojo išsilavinimo. Svarbu, kad asmuo, kuriam pavedamos specialisto
funkcijos, būtų žmogus, gerai mokantis tam tikrą darbą. Komentuojamo straipsnio 1 dalis
specialistą apibūdina kaip asmenį, turintį reikiamų specialių žinių ir įgūdžių, atlikti objektų
tyrimą ir pateikti išvadas bei paaiškinimus jo kompetencijos klausimais.
90 straipsnis. Specialisto išvada
1. Atlikęs pavestą objektų tyrimą, specialistas pateikia išvadą.
2. Specialisto išvada surašoma atskiru dokumentu arba gali būti įrašoma į tyrimo
veiksmo protokolą. Po išvada, įrašyta į tyrimo veiksmo protokolą, specialistas pasirašo.
3. Specialisto išvadoje, kuri surašoma kaip atskiras dokumentas, nurodoma: specialisto
asmens duomenys – vardas, pavardė, išsilavinimas, specialybė, kvalifikacija; tirti objektai;
naudoti tyrimo metodai ir techninės priemonės; specialisto nustatytos aplinkybės, turinčios
reikšmės nusikalstamai veikai tirti ar probacijos sąlygoms individualizuoti. Prie specialisto
išvados pridedama vaizdinė medžiaga.
90 straipsnio komentaras. Specialisto išvada
3. Specialisto išvada įrašoma į tyrimo veiksmo protokolą, kai specialistas, dalyvaudamas
darant tyrimo veiksmą (pavyzdžiui, įvykio vietos apžiūrą, daiktų apžiūrą ir pan.), be
stacionarinių techninių priemonių gali ištirti rastus pėdsakus ar daiktus ir juos įvertinti.
180 straipsnis. Specialisto dalyvavimas atliekant tyrimo veiksmus
1. Dalyvauti atliekant tyrimo veiksmus gali būti pasitelkiami specialistai.
2. Jeigu dalyvauti atliekant tyrimo veiksmą pasitelkiamas specialistas, kuris nėra ikiteisminio
tyrimo įstaigos pareigūnas, prieš tyrimo veiksmo pradžią įsitikinama jo asmens tapatybe ir
kompetentingumu, išsiaiškinami jo santykiai su įtariamuoju ir nukentėjusiuoju, patikrinama,
ar nėra pagrindo specialistą nušalinti. Prieš pradėdamas vykdyti savo pareigas, toks
specialistas pasirašo rašytinį pasižadėjimą sąžiningai atlikti jam pavedamas užduotis; be to,
jis įspėjamas dėl atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 235
straipsnį už melagingos išvados ar paaiškinimo pateikimą.
180 straipsnio komentaras. Specialisto dalyvavimas atliekant tyrimo veiksmus (1)
4. Teikdamas ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui pagalbą specifiniais klausimais
specialistas gali:
a) betarpiškai naudotis mokslinėmis ir techninėmis priemonėmis duomenims išsiaiškinti
ir užfiksuoti;
b) atlikti daiktų bei pėdsakų paiešką, juos stebėti, matuoti, užfiksuoti, daryti
bandomuosius veiksmus, atrinkti ir paimti pėdsakus bei reikiamus objektus;
c) pateikti informacinio pobūdžio žinias, konsultuoti ikiteisminio tyrimo pareigūną ar
prokurorą bei kitus tyrimo veiksmo dalyvius;
d) padėti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui teisingai išdėstyti nustatytus
duomenis protokole;
e) padėti sudaryti įvykio vietos schemą, planą ir pan.;
f) suformuluoti klausimus apklausiamiems asmenims;
g) nufilmuoti atliekamą veiksmą arba padaryti jo garso ar vaizdo įrašą ir kt.
17. Specialistas gali geriausiai pritaikyti savo žinias ir įgūdžius apžiūrint įvykio vietą. Tokia
apžiūra yra tyrimo veiksmas, kurio metu betarpiškai stebima įvykio vieta, jos aplinka,
surandami, paimami nusikalstamai veikai ištirti reikalingi objektai. Šio straipsnio komentaro
4 punkte nurodytos specialisto funkcijos iš esmės realizuojamos įvykio vietos apžiūros metu.
Pagal BPK 205 str. (jis paskirtas specialiam veiksmui – objektų tyrimui) siekiant surasti
nusikalstamos veikos pėdsakus ar kitus objektus, turinčius reikšmės tyrimui, nustatyti įvykio
situaciją ir kitas reikšmingas bylai aplinkybes, atliekamas įvykio vietos tyrimas. Pagal BPK
207 str., turinčius reikšmės nusikalstamos veikos tyrimui daiktus ar kitus objektus, kurių
nereikia tirti BPK 205 str. nustatyta tvarka, apžiūri prokuroras, ikiteisminio tyrimo pareigūnas
ar specialistas. Apžiūra traktuojama tradiciškai pagal įprastą baudžiamojo proceso teisės ir
kriminalistikos moksle suformuluotą apžiūros sampratą.
Taigi specialistas dalyvauja įvykio vietoje, kuri traktuojama kaip tyrimo objektas (BPK 205
str.), ir atliekant tradiciškai suprantamą įvykio vietos apžiūrą (BPK 207 str.). Specialisto
veiksmų pobūdis tokios apžiūros metu neturi ryškesnio skirtumo, tačiau specialisto paskirtis
yra specifiška.
Pirma, jeigu darant įvykio vietos apžiūrą, situacija įvykio vietoje, rastų daiktų ar
nusikalstamos veikos pėdsakų akivaizdumas nekelia abejonių versijų iškėlimui ar iškeltų
versijų patikrinimui, specialisto dalyvavimas apsiriboja tuo, kad jis konsultuoja ikiteisminio
tyrimo pareigūną ar prokurorą įvykio vietos apžiūros klausimais, padeda surasti
nusikalstamos veikos pėdsakus ar daiktus, juos užfiksuoti, nufilmuoja įvykio vietą ar padaro
vaizdo įrašą, padeda teisingai išdėstyti nustatytus duomenis apžiūros protokole ir pan. Tokios
apžiūros metu specialistas atlieka ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro pagalbininko
vaidmenį ir veikia nepažeisdamas proceso veiksmo atlikimo reikalavimų.
Antra, jeigu specialistas dalyvaudamas įvykio vietoje nustato pėdsakus ir kitokius objektus
(pavyzdžiui, lavoną), kuriuos reikia ištirti, ,,šifruojant“ jų įrodomąją informaciją, specialistas,
panaudodamas savo žinias ir mokslines bei technines priemones, atlieka aukščiau nurodytas
ir kitokius veiksmus. Tokio pobūdžio specialisto veiksmai tuomet traktuojami kaip būtinas
paruošiamasis etapas, kurio paskirtis – gauti informacinę ir materialiąją bazę objektų tyrimui,
atliekamam BPK 205 ir 206 str. nustatyta tvarka.
Trečia, darant apžiūrą BPK 207 str. nustatyta tvarka, specialisto kaip pagalbininko veiksmai
įsilieja į apžiūrą atliekančio pareigūno vykdomų procesinių bei kriminalistinių veiksmų
grandinę ir fiksuojamas tik techninių priemonių panaudojimo faktas. Jeigu situacija įvykio
vietoje, rasti pėdsakai ir kiti objektai ištiriami BPK 205 IR 206 str. nustatyta tvarka, objektų
tyrimo rezultatai išdėstomi ir specialisto išvadoje.
179 straipsnis. Tyrimo veiksmų eigos ir rezultatų fiksavimas(1)
Atliekant tyrimo veiksmus, rašomi protokolai. Tyrimo veiksmų metu taip pat gali būti
fotografuojama, filmuojama, daromas garso ir vaizdo įrašas, daromi pėdsakų atspaudai ir
išliejos, sudaromi planai ir schemos bei naudojami kitokie fiksavimo būdai.
179 straipsnis. Tyrimo veiksmų eigos ir rezultatų fiksavimas (2)
2. Protokolą rašo tyrimo veiksmą atliekantis arba jam padedantis asmuo tyrimo
veiksmo metu arba tuojau pat jį pabaigus. Protokole turi būti nurodyta tyrimo veiksmo
atlikimo vieta ir laikas (data ir valanda); tyrimo veiksmą atliekantis asmuo ir visi asmenys,
kurie dalyvauja ar kurių akivaizdoje tai atliekama; apklaustų asmenų parodymai arba kitų
tyrimo veiksmų aprašymas ir rezultatai; asmenų, kurie dalyvavo atliekant tyrimo veiksmą ar
kurių akivaizdoje jis atliktas, pareiškimai. Jeigu atliekant tyrimo veiksmą buvo
panaudotos techninės priemonės, protokole turi būti nurodytos jų naudojimo sąlygos ir
tvarka. Atliekant tyrimo veiksmą dalyvavusių asmenų duomenys (išskyrus asmens vardą,
pavardę ir gimimo metus) saugomi atskirai nuo kitos ikiteisminio tyrimo medžiagos.
Įvykio vietos apžiūros samprata kriminalistikoje bei jos teoriniai pagrindai, bendrieji
įvykio vietos apžiūros taktikos pagrindai
Apžiūra – tai toks procesinis kriminalistinis tyrimo veiksmas, kurio metu Baudžiamojo
proceso kodekso nustatyta tvarka pareigūnas: prokuroras, ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar
specialistas tiesiogiai, o esant būtinumui ir naudodamas kriminalistines technines priemones
stebi, analizuoja, fiksuoja ir vertina su tiriamu įvykiu susijusį objektą, daiktą ar pėdsaką.
Apžiūros, kaip procesinio tyrimo, veiksmo esmė – baudžiamojo proceso įstatymo
reglamentuota tvarka, įstatymo įgaliotas asmuo ar teismas tiesiogiai stebėdami įsitikina tam
tikrų daiktų, objektų, pėdsakų bei faktų buvimu ir tuo užtikrina užfiksuotų duomenų
patikimumą.
Pagrindinis apžiūros tikslas – surasti, įtvirtinti, užfiksuoti informaciją ir duomenis apie
nusikalstamos veikos požymių turinti įvykį.
Apžiūros uždaviniai:
 nustatyti arba rasti su tiriamu įvykiu susijusius pėdsakus ir objektus, ant kurių gali
būti nusikalstamos veikos pėdsakų, arba jie patys yra ar gali būti informacijos apie
nusikalstamą įvykį nešėjai;
 ištyrinėti apžiūrimo objekto ar daikto savybes ir požymius;
 nusikalstamos veikos pėdsakų ir kitų reikšmingų materialių objektų užfiksavimas,
įtvirtinimas, paėmimas ir vertinimas;
 nustatyti tiriamo įvykio arba reiškinio aplinkybes
 surinkti pradinę informaciją nusikaltėlio paieškai karštais pėdsakais;
 surinkti informaciją, reikalingą pirminei versijai iškelti;
 surinkti duomenis apie aplinkybes, turėjusias įtakos nusikalstamai veikai padaryti;
 surinkti informaciją ir duomenis, leidžiančius pasinaudoti kriminalistinėmis duomenų
bazėmis.
Lietuvos Respublikos BPK 207 str. reglamentuoja apžiūros atlikimą. Šio straipsnio pirmoje
dalyje išvardijami ir pareigūnai, galintys atlikti šį veiksmą. Taigi apžiūros subjektais gali būti:
- prokuroras;
- ikiteisminio tyrimo pareigūnas;
- specialistas.
Įstatyme įvardijamas dar vienas subjektas – tai gynėjas, kuris gali atlikti tik dviejų išskirtinių
objektų:
- įvykio vietos;
- ir transporto priemonės apžiūrą (Lietuvos Respublikos BPK 48 str. 1 d. 7 p.).
apžiūros objektais gali būti:
1. Materialios aplinkos fragmentas, apribotas tam tikros erdvės:
- vietovė,
- patalpos.
Pagal tai, kaip šis materialios aplinkos fragmentas yra susijęs su įvykiu, jų apžiūra yra
skirstoma į:
• įvykio vietos apžiūrą;
• patalpų ir vietovių, kurios nėra įvykio vieta, apžiūrą.
2. Daiktai.
3. Transporto priemonės.
4. Dokumentai.
5. Pėdsakai.
6. Kompiuterinės ir kitos elektroninės informacijos laikmenos.
7. Pašto ir telegrafo korespondencija.
8. Gyvo asmens kūnas.
9. Žmogaus lavonas ir jo dalys.
10. Gyvūnas, jo lavonas bei gyvūno lavono dalys.
Apžiūros pagal jų atlikimo eiliškumą skirstomos į:
- pirminė apžiūra – jau pats pavadinimas nurodo, kad apžiūros objektas apžiūrimas pirmą
kartą. Kiekvienos apžiūros siekiamybė yra visapusiškai ir išsamiai apžiūrėti apžiūros objektą,
kad to nereikėtų daryti antrą, o kartais ir trečia kartą, tačiau praktikoje dėl objektyvių ar
subjektyvių priežasčių tai ne visuomet galima pasiekti.
- pakartotinė apžiūra – ji atliekama tada, kada pirminės apžiūros metu nebuvo pasiekti
apžiūros tikslai: nebuvo apžiūrėti visi nusikalstamai veikai ištirti reikšmingi daiktai ir kiti
objektai. Tai gali būti nulemta tiek objektyvių, tiek ir subjektyvių priežasčių.
Kaip objektyvias priežastis būtų galima įvardyti:
nepalankias sąlygas:
• tamsus paros metas, naktis;
• blogos oro sąlygos: lietus, rūkas – dėl to reikšmės nusikalstamai veikai ištirti turintys
daiktai ir kiti objektai galėjo būti paprasčiausia nerasti;
- nepakankamas laikas;
- nebuvo būtinų kriminalistinių techninių arba kitų reikiamų priemonių;
- nebuvo reikiamos srities arba kvalifikacijos specialisto;
- paaiškėjo naujos įvykio aplinkybės.
Kaip subjektyvias nekvalifikuotai atliktos apžiūros priežastis būtų galima paminėti:
- neištirtos esminės įvykio aplinkybės;
- nebuvo pasitelkti reikiamų apžiūrai atlikti specialiųjų žinių turintys specialistai.
Apžiūros pagal jų apimtį skirstomos į:
- pagrindinę apžiūrą;
- papildomą apžiūrą – ji atliekama tais atvejais, kai tolesnio tyrimo
metu nustatoma, kad atskiri apžiūros objekto elementai visai nebuvo apžiūrėti arba apžiūrėti
nepakankamai išsamiai. Esminis šios apžiūros bruožas – apžiūrimam objektui arba jo daliai
tai yra pirminė apžiūra.
Nors kiekviena atskiros rūšies objektų apžiūra turi savitų ypatybių, tačiau kriminalistikos
mokslininkai, remdamiesi bendrąja kriminalistikos teorija ir nusikalstamų veikų ikiteisminio
tyrimo praktikos apibendrinimu, parengė bendrus apžiūros principus ir rekomendacijas, kurių
reikėtų laikytis apžiūrint objektus.
Apžiūros principai:
1. Atlikimo laiku principas, kitaip tariant, kai reikia atlikti objekto apžiūrą, reikalauja,
kad objektas būtų apžiūrėtas tuo metu, kada šį veiksmą atliekant galima pasiekti
pagrindinius apžiūros tikslus. Šio principo įgyvendinimas tiesiogiai priklauso nuo
fizinių objekto savybių: vienas objektas, pvz., plastikinė mokėjimo kortelė nepraras
savo savybių bei klastojimo požymių ir po ilgo laiko; reikiamomis saugojimo
sąlygomis laikomi net ir objektai su biologinės kilmės, pvz., kraujo, pėdsakais išsaugo
savo informatyvumą bei kriminalistinį vertingumą; o maisto produktai su ant jų
esančiais pėdsakais gali pakisti net ir apžiūros metu. Todėl šis principas turi būti
taikomas visų pirma atsižvelgiant į objekto savybes.
2. Planingumo principas reikalauja, jog prieš pradedant objekto apžiūrą pareigūnas
mintyse būtų susidaręs veiksmų planą ir jo laikytųsi, kad neatsitiktų taip, jog apžiūros
metu pastebėjęs akivaizdžiai matomus pėdsakus jis „neperšoktų“ prie jų ir nepaliktų
neapžiūrėtų vietų, t. y. kad nesusidarytų vadinamosios „juodosios dėmės“ – kitaip
tariant, neapžiūrėtos vietos.
3. Objektyvumo ir visapusiškumo principai reikalauja, kad apžiūrą atliekantis
pareigūnas objektyviai ir visapusiškai užfiksuotų visas apžiūrimo objekto savybes bei
ant jo esančius pėdsakus, kad neatsitiktų taip, jog užfiksuota buvo tik ta informacija,
kuri patvirtino pareigūno susidarytą nuomonę apie objekto vaidmenį įvykyje.
4. Aktyvumo principas yra labai aktualus, kai apžiūrai atlikti yra pasitelkiami
specialistai, o ypač nekriminalistinės specializacijos. Šitoje situacijoje yra svarbu, kad
pareigūnas neužmirštų, jog ne jis yra specialisto pagalbininkas, t. y., kad ir šioje
situacijoje jis netampa tik veiksmo fiksavimo įrankiu, jis turi aktyviai dalyvauti
apžiūroje ir užtikrinti objektyvią ir visapusišką objekto apžiūrą.
5. Mokslinių techninių priemonių panaudojimas praplečia žmogaus suvokimo ribas,
sudaro materialias sąlygas apžiūros veiksmingumui, o ir tam tikrus apžiūros objektus,
tokius kaip skaitmeninės informacijos nešėjus, tiesiog visapusiškai apžiūrėti be
techninių priemonių praktiškai neįmanoma.
6. Bendrųjų ir specialiųjų elgesio su daiktais ir kitais objektais bei pėdsakais
laikymasis. Kriminalistikos mokslas yra parengęs įvairių taisyklių, kaip turi būti
elgiamasi su objektais jų apžiūros metu, kad nebūtų sunaikinti ant objekto esantys
pėdsakai bei prarasta kita vertinga informacija. Tas pats objektas gali būti skirtingos
informacijos nešėjas, ant jo paviršiaus gali būti užsifiksavę kelių skirtingų grupių
pėdsakai, kurių vienų paieškos metodai gali sugadinti ir net visai sunaikinti kitos
grupės pėdsakus, todėl yra labai svarbu laikytis kriminalistinių pėdsakų paieškos
metodų bei būdų eiliškumo.
7. Ekonomiškumo principas reikalauja, jog būtų siekiama, kad su kuo mažesnėmis
sąnaudomis būtų pasiekiamas didžiausias rezultatas.
8. Efektyvumo principo laikymasis užtikrina ne tik tai, kad veiksmas būtų tik atliktas,
bet kad jo metu būtų ir pasiekti tikslai, dėl kurių šis veiksmas ir buvo atliekamas.
Apžiūros etapai:
I. Pasirengimas apžiūrai.
Tikslas – pasirengti apžiūrai, kad būtų užtikrintas veiksmingas apžiūros atlikimas.
Pasirengimo apžiūrai uždaviniai:
1. Apsirūpinti bendromis techninėmis priemonėmis.
2. Užtikrinti reikiamų kriminalistinių techninių priemonių panaudojimą.
Tai pasiekiama, pirma, užtikrinant fizinį techninių priemonių pristatymą, ir, antra, užtikrinant
techninės priemonės technologinį veikimą.
3. Iš anksto numatyti, ar veiksmui atlikti reikia specialisto pagalbos, ir jeigu taip, tai kokios
srities specialisto: ar užtektų tik specialisto kriminalisto pagalbos, ar reikėtų dar pasitelkti ir
labiau specializuotas žinias, tai yra į pagalbą pasikviesti dar labiau specializuotos srities
specialistą, pvz., kriminalistą balistą, kriminalistą dokumentotyrininką.
4. Išspręsti apžiūros atlikimo vietos ir laiko organizacinius klausimus.
5. Užtikrinti apžiūros vizualinį užfiksavimą. Nors pagrindinis apžiūros fiksavimo būdas yra
aprašymas, tačiau vizualinis objekto užfiksavimas suteikia labai daug papildomos
informacijos apie objektą, jo paviršiaus bei spalvines savybes, todėl manytume, kad
fotografavimas jau tapo privalomu fiksavimo būdu, nors ir turinčiu papildomo būdo statusą,
juo labiau kad ir BPK 207 str. 2 d. nurodoma, jog daiktai kiek galima nufotografuojamai arba
nufilmuojami. Technologinis vaizdo fiksavimo priemonių naudojimo supaprastėjimas, kad
jomis galima naudotis ir specialiai nepasirengus, turi ne tik teigiamų, bet ir neigiamų
pasekmių: užmirštama apie mažiausią vaizdo fokusavimo atstumą, specialaus apšvietimo bei
fotostovo panaudojimo būtinumą fotografuojant makrorežimu, o fiksuojant vaizdo
kameromis nesilaikoma tam tikrų objektų fiksavimo reikalavimų.
II. Pagrindinis (darbinis) apžiūros etapas.
Jo metu tiesiogiai pasiekiami apžiūros tikslai ir uždaviniai, kurių pasiekimą užtikrina apžiūros
principų laikymasis. Konkrečios apžiūros atlikimas labai priklauso nuo apžiūrimo objekto
savybių bei įvykio, į kurį jis įtrauktas, pobūdžio bei masto. Šiame etape galima skirti dvi
stadijas: apžvalginę ir detaliąją.
apžvalginę – jos metu konkrečiai susipažįstama su apžiūrimu objektu, galutinai pasirenkamas
apžiūros būdas, objektai pradedami fiksuoti vizualiais metodais ir pradedamas surašinėti
apžiūros protokolas;
detaliąją – jos metu konkrečiai analizuojamas apžiūrimas objektas einant nuo bendro prie
atskiro, tai pasiekiama iš pradžių taikant statinius metodus: aprašomos objekto savybės, jo
požymiai, ant jo esantys pažeidimai, pašalinės medžiagos ar matomi pėdsakai, taip pat
taikomos nekontaktinio poveikio kriminalistinės techninės priemonės; vėliau dinaminius
metodus – aktyviais veiksmais, taikant ir kontaktinio poveikio pėdsakų paieškos bei
ryškinimo metodus, randami nematomi pėdsakai.
III. Baigiamasis etapas.
Jo metu baigiamas surašyti apžiūros protokolas. Svarbiausias baigiamojo etapo apžiūros
uždavinys yra apibendrinti apžiūros metu gautą informaciją
ir duomenis, palyginti juos su jau turima informacija, jeigu tai nėra pirmasis tyrimo veiksmas,
ir anksčiau iškeltomis versijomis: nuspręsti, ar apžiūros metu gauti rezultatai tik patvirtina
anksčiau iškeltas versijas, ar remiantis gautais duomenimis turi būti keliamos ir tikrinamos
naujos versijos. Sprendžiamas klausimas dėl specialių žinių panaudojimo, jeigu apžiūros
metu nebuvo duota užduotis specialistui atlikti objektų tyrimą.
Baigiamajame etape sprendžiami ir organizaciniai klausimai, tai apžiūrėtų objektų
saugojimas.
Įvykio vietos apžiūra
įvykio vietos apžiūros tikslas – surasti nusikalstamai veikai ištirti turinčius reikšmės daiktus,
pėdsakus ir objektus, juos apžiūrėti ir ištirti jų požymius bei savybes, taip pat nustatyti jų
tarpusavio ryšius. Mokslininkų ir praktikų visuotinai pripažįstama, kad sudėtingiausias
apžiūros objektas yra būtent įvykio vieta. Tai lemia šios priežastys:
1) objektu gali būti labai didelis erdvės plotas;
2) visi galimi apžiūros objektai gali būti kaip atskiri įvykio vietos apžiūros elementai;
3) objektu gali būti labai sudėtingas konstrukciniu požiūriu objektas: sugriuvę gamyklos
gamybiniai pastatai ir pan.
Įvykio vieta kriminalistikoje suprantama kaip nusikalstamos veikos padarymo (arba
nusikalstamo neveikimo) vieta ir vieta, kurioje rasti nusikalstamos veikos pėdsakai.
Įvykio vieta – tai visada materialių objektų, pėdsakų bei jų santykių kompleksas, kuris yra
įvairiarūšės informacijos šaltinis.
Įvykio vietos apžiūros uždaviniai:
- nustatyti ir užfiksuoti administracines teritorines bei geografines koordinates ir
apibūdinti vietą bei aplinką;
- surasti, užfiksuoti ir paimti pėdsakus, daiktus bei kitus objektus, turinčius reikšmės
nusikalstamai veikai ištirti ir nagrinėti;
- išsiaiškinti įvykio pobūdį, aplinkybes ir veikos mechanizmą;
- surinkti informaciją nusikaltėlio paieškai karštais pėdsakais.
Įvykio vietos apžiūra yra viena iš apžiūros rūšių, kuriai, kaip ir kitų rūšių apžiūroms,
taikomos bendros pasirengimo apžiūrai nuostatos, tačiau dėl šio objekto išskirtinumo ir
sudėtingumo pasirengimas įvykio vietos apžiūrai turi ir daug išskirtinių bruožų.
Kriminalistikos moksle pasirengimo įvykio vietos apžiūrai etapas dar skirstomas į dvi
stadijas:
- pasirengimas apžiūrai iki atvykimo į įvykio vietą;
- pasirengimas apžiūros atlikimui atvykus į įvykio vietą.
Pasirengimas įvykio vietos apžiūrai – tai visuma organizacinių, informacinių ir
kriminalistinių veiksmų, skirtų sudaryti palankias sąlygas įvykio vietos apžiūrai. Jis prasideda
jau priimant informaciją apie nusikalstamos veikos požymių turintį įvykį. Šią informaciją
policijos komisariato budėtojas gali gauti tiesiogiai iš piliečių, skambinančių bendruoju
pagalbos telefonu, arba iš policijos patrulių.
Pranešimą apie įvykį gavęs pareigūnas privalo, jeigu ir toliau tęsiami nusikalstami veiksmai,
imtis priemonių nusikalstamai veikai kuo greičiau nutraukti, kiek galima skubiau organizuoti,
jei reikia, pagalbą nukentėjusiajam, imtis visų įmanomų priemonių galimoms žalingoms
materialinėms pasekmėms atsirasti, taip pat organizuoti nusikaltėlių paiešką bei persekiojimą
karštais pėdsakais.
Budėtojas iš asmens, pranešančio apie įvykį, turi gauti kiek galima išsamesnę informaciją
apie įvykį, nes nuo šios informacijos išsamumo priklauso ne tik galimybė sulaikyti nusikaltėlį
įvykio vietoje, bet ir pasirengimo įvykio vietos apžiūrai veiksmingumas.
Vieni iš svarbių kriminalistinių veiksmų šioje stadijoje yra tinkamas asmens informavimas
apie jo tolesnį elgesį galimoje įvykio vietoje, siekiantją apsaugoti nuo neigiamo poveikio, kad
nebūtų prarasti pėdsakai ir kiti bylai ištirti reikšmingi daiktai.
Kitas svarbus etapas užtikrinant galimos įvykio vietos apsaugą prasideda atvykus pirmajam
policijos pareigūnui.
Pasirengimo iki pareigūnų atvykimo į įvykio vietą vienas iš pagrindinių kriminalistinių
uždavinių yra užtikrinti įvykio vietos apžiūros aprūpinimą reikiamomis specialiosiomis
žiniomis, t. y. užtikrinti reikiamos specializacijos ir kvalifikacijos specialisto kriminalisto ar
kitos specializacijos specialisto dalyvavimą bei reikiamų kriminalistinių techninių priemonių
plačiąja prasme panaudojimą. Šis pasirengimas priklauso nuo pirminės informacijos, gautos
apie įvykį, išsamumo. Papildomą informaciją apie įvykį gali suteikti pirmasis pareigūnas,
atvykęs į įvykio vietą. Šį informacija gali būti labai svarbi, kada apžiūroje yra tikslinga
panaudoti kinologą su tarybiniu šunimi, nes tai užtikrina greitesnį šio specialisto atvykimą į
įvykio vietą.
Kita pasirengimo stadija prasideda atsakingam už įvykio vietos apžiūrą pareigūnui atvykus į
įvykio vietą. Jis asmeniškai įsitikina, ar jau suteikta nukentėjusiajam, jei reikia, būtina pirmoji
medicininė pagalba, ir ar iškviesta greitoji pagalba; ar tinkamai užtikrinta įvykio vietos
apsauga, tiek nuo fizinio poveikio, tiek ir nuo nepalankių aplinkos sąlygų, ar dar reikia imtis
papildomų apsaugos priemonių, ar užtikrinta visų objektų, kurie gali turėti reikšmės bylai,
apsauga nuo nepalankių oro sąlygų. Jeigu įvykio vieta yra atviroje vietovėje, svarbu nustatyti
įvykio vietos apžiūros ribas ir reikiamai užtikrinti jų apsaugą pagal perimetrą.
Pagrindinis įvykio vietos apžiūros etapas.
Šio etapo metu tiesiogiai apžiūrima įvykio vieta, surandami, užfiksuojami, paimami pėdsakai
bei daiktai ir kiti objektai, kurie, apžiūros subjekto vidiniu įsitikinimu, turi ar gali turėti
reikšmės nusikalstamai veikai ištirti. Pagrindinį apžiūros etapą taip pat būtų galima
skirstyti į dvi stadijas: apžvalginės ir detaliosios apžiūros.
Apžvalginė apžiūra pradedama susipažinimu su apžiūrimos vietovės savybėmis:
susidaromas vaizdas apie jos pobūdį, galutinai nustatomos apžiūrėtinos teritorijoms ribos;
jeigu yra nepalankios klimatinės sąlygos (pvz., lietus, spigina saulė) ir matomi akivaizdūs
pėdsakai ar yra tikimybė, kad ant tam tikrų objektų gali būti pėdsakų, organizuojama jų
apsauga.
Apžvalginės arba šios apžiūros metu jau keliamos pirminės įvykio versijos, daromos
prielaidos apie įvykio mechanizmą ir remiantis šia informacija sprendžiamas klausimas apie
įvykio vietoje esančių objektų, pvz., statinių, o jei tai yra patalpa, apie atskirų jos dalių,
apžiūros eiliškumą. Sprendžiamas klausimas, nuo kurios vietos tikslingiausia pradėti apžiūrą.
Pagrindinio įvykio vietos apžiūros etapo pirmieji veiksmai priklauso nuo:
- įvykio vietos teritorinės padėties: patalpos, atvira vietovė: pieva, miškas;
- įvykio vietos aplinkos sudėtingumo: daug atskirtų statinių su įvairaus sudėtingumo
įranga;
- apžiūroje dalyvaujančių subjektų skaičiaus: atliks vienas pareigūnas, keli arba
dalyvaus specialistas kriminalistas ar kitos specializacijos specialistas;
- nusikalstamo įvykio kriminalistinio sudėtingumo: akivaizdūs nusikalstamos veikos
požymiai ar galima inscenizacija.
Apžvalginės apžiūros stadijoje nerekomenduojama keisti objektų padėties, o tik susipažinti su
įvykio vietos aplinka, objektų ir gerai matomų pėdsakų tarpusavio išsidėstymu, užfiksuoti jų
padėtį vienas kito atžvilgiu. Rekomenduojama, kad už įvykio vietos apžiūrą atsakingas
tyrėjas kartu su kitais apžiūros dalyviais, o jeigu apžiūroje dalyvauja daugiau asmenų, tai su
specialistu kriminalistu ar didžiausią patirtį turinčiu tyrėju išsiaiškintų, kokie objektai yra
įvykio vietoje, išspręstų kai kuriuos klausimus, susijusius su įvykio vietos aplinka: nustatytų
aplinkos elementų tarpusavio išsidėstymą bei galimus jų tarpusavio ryšius, ir kiek galima
nuodugniau visa tai užfiksuotų fotografuojant, braižant schemas ir planus.
Kriminalistinėje literatūroje skiriami šie du įvykio vietos apžiūros metodai: subjektyvusis ir
objektyvusis.
Subjektyvusis apžiūros metodas taikomas, kai pakankamai aiškiai yra stebimas nusikaltėlio
judėjimo kelias, kurį pakankamai gerai rodo jo palikti, dažniausiai tai avalynės, pėdsakai.
Tyrėjas apžiūri tik tą teritoriją, kurioje yra objektai, kur didžiausia tikimybė, kad gali būti
rasti pėdsakai ar nusikalstamai veikai ištirti reikšmingi daiktai. Taikant šį metodą faktiškai
įvykio vieta apžiūrima tik pasirinktinai, t. y. lieka daug neapžiūrėtos įvykio vietos teritorijos.
Objektyviojo apžūos metodo esmėyra ta, kad įykio vieta apžūima išamiai.
Apžiūros būdai:
- koncentrinis;
- ekscentrinis;
- juostinis;
- tinklinis (reto tonklo, tankaus tinklo);
- zoninis;
Vieno ar kito metodo ir būdo pasirinkimas priklauso nuo:
- įvykio vietos teritorijos ypatybių;
- apžiūrimos teritorijos dydžio;
- akivaizdžių nusikalstamos veikos pėdsakų buvimo, jų išsidėstymo ir kiekio;
- turimų žmogiškųjų išteklių;
- atsakingo už apžiūrą asmens ir jos dalyvių profesinės patirties.
Baigus apžvalginę apžiūrą pradedama detalioji apžiūra, kurios metu iškart pradedamas rašyti
įvykio vietos apžiūros protokolas arba bent jau jo juodraštinis variantas: aprašoma bendra
įvykio vietos aplinka išsamiai nurodant esančius objektus bei jų buvimo vietą, savybes ir
požymius. Daiktai kruopščiai apžiūrimi siekiant išsiaiškinti jų savybes bei požymius ir rasti
ant jų atsispindėjusius nusikalstamos veikos pėdsakus, kurie pagal jų kontrastingumą su
pėdsaką priimančiu paviršiu mi skirstomi į matomus, silpnai matomus ir nematomus.
Silpnai matomų ir nematomų pėdsakų paieškai naudojamos įvairiausios kriminalistinės
techninės priemonės. Jei leidžia techninės galimybės, mastelinės fotografijos būdu daromos
surastų ir išryškintų pėdsakų detaliosios nuotraukos. Nors pėdsakai yra labai skirtingi, tačiau
juos aprašant protokole reikia laikytis kriminalistinių pėdsako aprašymo reikalavimų.
Šios apžiūros stadijos metu yra išsiaiškinami arba galutinai patvirtinami ar paneigiami kartais
jau apžvalginės stadijos metu pastebėti daiktų savybių, būklės, jų tarpusavio išsidėstymo
negatyvūs požymiai arba kiti įvykio vietoje esančios situacijos neatitikimai, kurie gali
pasireikšti:
- nebuvimu pėdsakų, kurie pagal objekto būklę privalėtų būti, pvz., į pakabinama spyna
rakinamą sandėlį buvo įsibrauta nupjaunant spynos lankelį: spyna su pjovimo būdu
perdalytu lankeliu gulėjo prie durų, tačiau metalo drožlių, kurios pagal įvykio
situaciją privalėtų būti, apžiūros metu nebuvo rasta;
- privalomų būti pėdsakų išsidėstymo ar jų lokalizacijos vieta neatitinka įvykio
situacijos, pvz., išlaužtas seifas, tačiau laužimo pėdsakai nustatyti ant vidinės seifo
durelių pusės;
- buvimu pėdsakų, kurių pagal įvykio aplinkybes neturėtų būti.
Baigiamojo apžiūros etapo metu analizuojama visa apžiūros metu gauta informacija:
atsakingas už apžiūrą pareigūnas įvertina surinktus duomenis, išryškintus pėdsakus, daro
išvadas apie įvykusio reiškinio pobūdį; jeigu apžiūros metu jis negalėjo asmeniškai dalyvauti
(buvo apžiūrima didelė teritorijos dalis su dideliu kiekiu apžiūrėti būtinų objektų) apžiūrint
kiekvieną objektą ar surandant itin reikšmingus versijoms patvirtinti ar paneigti pėdsakus, tai
jis turėtų išklausyti atsakingų už tam tikrų objektų apžiūrą pareigūnų ataskaitą; analizuojant
šią informaciją gali paaiškėti, kad būtina dar kartą ir nuodugniau apžiūrėti tam tikrus įvykio
vietos objektus ar atskirus jų elementus.
Baigiamojo įvykio vietos apžiūros etapo metu baigiamas surašyti įvykio vietos apžiūros
protokolas, o iš įvykio vietos paimami daiktai, pėdsakai yra supakuojami taip, kad
transportuojant nebūtų pažeistos jų savybės ir prarasti ant jų esantys pėdsakai.
Įvairių objektų (lavonų, transporto priemonių, gyvūnų ir jų lavonų) apžiūros įvykio

vietoje ypatumai
Lavono apžiūra
Lavonas yra ypatingos kriminalistinės reikšmės objektas, kurio radimo vieta visada yra
laikoma įvykio vieta ir yra apžiūrima. Lavonas gali būti rastas ir atliekant kitus tyrimo
veiksmus: kratą, parodymų patikrinimą vietoje, taip pat apžiūrint kitos nusikalstamos veikos
požymių turinčią įvyko vietą, pvz., eismo įvykio vietą.
Lavono apžiūra dažniausiai atliekama apžiūrint įvykio vietą ir tai visada yra išorinė lavono
apžiūra, ją galima skirstyti į dvi stadijas: bendrąją ir detaliąją, kuri visada atliekama
lavoninėje.
Apžiūrint lavoną įvykio vietoje būtina ištirti jo radimo vietą ir pozą. Bendroji lavono
apžiūra pradedama nuo jo radimo vietos, padėties, bendro vaizdo ir lavono pozos, t. y.
atskirų kūno dalių padėties viena kitos atžvilgiu, užfiksavimo. Lavono padėtis įvykio
vietos atžvilgiu ir jo poza yra svarbūs versijoms kurti ir įvykio mechanizmui nustatyti. Labai
svarbu tiksliai artimiausių stacionarių objektų atžvilgiu užfiksuoti lavono padėtį, tam labai
plačiai taikomas fotografavimas. Patartina lavoną fotografuoti iš visų pusių ir, jeigu
įmanoma, – iš viršaus. Jeigu lavonas yra nenatūralioje pozoje, vadinamasis lavono
pozicionavimas, tai tokioje įvykio vietoje reikia ypač kruopščiai užfiksuoti lavono padėtį.
Ypatingą dėmesį reikėtų kreipti į požymius, kurie rodo apie lavono pozos keitimą. Tai gali
padėti nustatyti specialistas teismo medikas. Drabužių padėtis ant lavono kūno yra svarbus
elementas, kuriuo remiantis galima daryti tam tikras išvadas apie nusikalstamos veikos
pobūdį. Jeigu yra akivaizdūs smurto požymiai, jie turi būti išsamiai užfiksuoti. Lavono
apžiūros metu apžiūrimi ir ant jo esantys drabužiai, ypač svarbu patikrinti drabužių kišenių
turinį. Turi būti apžiūrėta ir lavono buvimo vieta, nes po juo galima rasti reikšmingų tiriant
nusikalstamą veiką objektų ar pėdsakų.
Įvykio vietoje apžiūrėtas lavonas gali būti dar kartą apžiūrimas lavoninėje arba lavono
apžiūra lavoninėje gali būti pirminė lavono apžiūra.
Lavonas taip pat apžiūrimas po ekshumacijos.
Lavonas yra daktiloskopuojamas, o jeigu nenustatyta jo tapatybė, tai ir fotografuojamas pagal
registracinės fotografijos taisykles.
Transporto priemonės apžiūra
Transporto priemonė net tik palengvino žmogaus gyvenimą, bet tapo ir pagalbine priemone,
padedančia įvykdyti kitas nusikalstamas veikas: leidžia pasiekti net ir dideliais atstumais nuo
nusikaltėlio gyvenamosios vietos nutolusius pasikėsinimo objektus, taip pat greitai sprukti iš
nusikalstamos veikos įvykdymo vietos. Transporto priemonė užtikrina kitų nusikalstamų
veikų įvykdymą – tai kontrabandos gabenimą dideliais kiekiais.
Transporto priemonė ir pati gali būti vadinamoji „mobili įvykio vieta“, įvykdant smurtinius
nusikaltimus, pvz., išžaginimus, plėšimus, siekiant užvaldyti transporto priemonę ar kt.
Neretai ir pati transporto priemonė yra nusikalstamo pasikėsinimo objektas – transporto
priemonės vagystė, jos atskirų sudedamųjų dalių, pvz., žibintų, ratų vagystė, bei vagystės iš
transporto priemonių, iš dalies transporto priemonės sudedamųjų dalių: radija, magnetola ir
navigacinė sistema, taip pat transporto priemonėje paliktų daiktų: rankinių, dokumentų ar kt.
Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymas apibrėžia, kad transporto
priemonė – priemonė žmonėms ir (arba) kroviniams, taip pat ant jos sumontuotai stacionariai
įrangai vežti. Ši sąvoka taip pat apima traktorius, savaeiges mašinas ir eismui ne keliais
skirtas transporto priemones.
Transporto priemonės apžiūra pagal apžiūros vietą gali būti skirstoma į:
- transporto priemonės apžiūrą įvykio vietoje, kai transporto priemonės apžiūra
įforminama įvykio vietos apžiūros protokole;
- transporto priemonė apžiūrima, jai esant kitoje, ne įvykio vietoje, pvz., transporto
priemonė išgabenta į stovėjimo aikštelę ar kt.
Transporto priemonės apžiūra gali būti skirstoma į:
- transporto priemonės išorės apžiūrą – kai apžiūrimas transporto priemonės išorinis
paviršius ir prie jo pritvirtintos detalės: veidrodėliai ir kt.;
- transporto priemonės vidaus apžiūra: lengvuosiuose automobiliuose tai automobilio
salonas, krovininiuose – vairuotojo kabina, krovininės transporto priemonės vidus.
Transporto priemonės apžiūros uždaviniai:
- pėdsakų ir pažeidimų, turinčių ryšį su kelių eismo įvykio kilimu, suradimas ir
fiksavimas;
- transporto priemonės techninės būklės nustatymas;
- transporto priemonės gedimų, turėjusių įtakos kelių eismo įvykiui kilti, nustatymas.
Apžiūros protokole turi būti nurodyta:
- transporto priemonės markė, modelis, taip pat tai, ar yra priekaba arba puspriekabė;
- jei transporto priemonė gabena krovinį, tai turi būti nurodytas krovinio tvirtinimo
būdas;
- transporto priemonės pažeidimai, kaip antai: įbrėžimai, įlenkimai, atidalytos dalys ir
kt.;
- pašalinės medžiagos, esančios ant transporto priemonės paviršiaus ar prie išsikišusių
transporto priemonės dalių, pvz., veidrodėlių ir kt.;
- transporto priemonės valdymo mazgų būklė ir matavimo prietaisų rodmenys.
Transporto priemonės techninės būklės patikrinimo metu, be išorinių sugadinimų, tikrinama
ir protokole fiksuojama:
1. Stabdžių sistemos būklė.
2. Ratų ir padangų techninės būklės patikrinimas.
3. Vairo mechanizmo būklė.
4. Stiklų valytuvų ir stiklų plautuvų techninės būklės patikrinimas.
5. Išorinių apšvietimo prietaisų patikrinimas.
6. Galinio vaizdo veidrodėlių tvirtinimo patikrinimas.
Gyvūnų ir jų lavonų apžiūra
Į nusikalstamų veikų tyrimo praktiką neretai papuola ir gyvūnai.
Kartais jie patys yra nusikalstamų veikų „subjektais“, dažniausiai jų įvykdoma nusikalstama
veika yra didesnio ar mažesnio laipsnio sveikatos sutrikdymai, kurie pasireiškia žmogaus
kūno vientisumo pažeidimu, t. y. apkandžiojant žmones.
Kartais ir patys gyvūnai tampa žmonių nusikalstamos veikos objektais, kai asmenys medžioja
uždraustus medžioti gyvūnus ar tai daro neleidžiamu medžioti metų laiku arba medžiojimui
naudoja uždraustas priemones, pvz., naudojant kilpas ar kitas panašias priemones. Šiomis
nusikalstamomis veikomis padaroma neatitaisoma žala gamtai.
Gyvūnai gali būti ir nusikalstamų veikų objektais, kai yra pavagiami iš teisėtų savininkų.
Dažniausiai tai brangūs naminiai veisliniai gyvūnai, kaip antai tam tikru laiku madingų
veislių šunys ar katės, bet pasikėsinimo objektais gali būti ir kiti naminiai gyvūnai, pvz.,
žirgai, galvijai ar kiti naminiai gyvūnai.
Kartais gyvūnai, dažniausiai šunys ir katės, tiesiogiai patiria fizinį žmonių smurtą, kuris
pasireiškia žiauriu elgesiu su gyvūnais.
Kriminalistikoje gyvūnų apžiūra įvardijama kaip atskira apžiūrų rūšis. Šias apžiūras galima
skirstyti į:
- gyvų gyvūnų:
• išoriškai sveiko gyvūno;
• sužeisto gyvūno;
- gyvūnų lavonų;
• vientiso gyvūno lavono;
• gyvūno lavono dalių.
Gyvūnai pagal jų gyvenamąją aplinką skirstomi į:
- naminius gyvūnus;
- laukinius gyvūnus.
Apžiūrint gyvūnus ir jų lavonus sprendžiami tie patys visoms apžiūrų rūšims būdingi
uždaviniai, tačiau ši apžiūrų rūšis turi ir specifinius uždavinius, kuriais gali būti:
- gyvūno šeimininko nustatymas – apžiūrint naminius gyvūnus;
- gamtai padarytos žalos nustatymas – apžiūrint laikinius gyvūnus;
- sužalojimų pobūdžio nustatymas – gali būti sprendžiamas tiek apžiūrint naminius, tiek
ir laikinius gyvūnus.
Gyvūno ir gyvūno lavono apžiūros protokole turi būti nurodyta:
- gyvūno rūšis;
- veislė (jeigu ji nurodoma, tai turėtų būti pažymėta, kieno žiniomis remiantis tai buvo
patvirtinta: dalyvaujančio specialisto, gyvūno savininko, kai kurie gyvūnai turi tai
patvirtinančius dokumentus, ar apžiūrą atliekantis tyrėjas rėmėsi savo turimomis
žiniomis);
- lytis (patelei, jeigu yra išoriškai akivaizdūs, nėštumo, jauniklio maitinimo požymiai);
- amžius arba amžiaus ribos: turi būti nurodyti požymiai, pagal kuriuos sprendžiama
apie gyvūno amžių (požymis, kuris dažniausiai taikomas gyvūno amžiui nustatyti, yra
dantų nusidėvėjimas) ar tai nurodė gyvūno savininkas;
- išvaizda: ūgis – matuojamas ūgis – aukštis iki keteros, liemens ilgis ir nurodomi kiti
parametrai, apibūdinantys konkrečios rūšies gyvūną;
- kailis (jei apžiūrimas paukštis, tai plunksnų būklė): tankumas, ilgis;
- kailio spalva;
- turimi gyvūnų individualaus žymėjimo ženklai: įspaudai, įkarpos, žiedavimo žiedai
paukščiams ar kitos žymės, kurios gali padėti nustatyti gyvūno šeimininką ar kitą
reikšmingą informaciją apie gyvūną;
- jeigu turi: aprašomi antkaklis ir pavadėlis;
- jeigu gyvūnas yra sužeistas: nurodomas žaizdų pobūdis, vieta, forma ir dydis.
Gyvūno lavono dalių aprašymas priklauso nuo rastų kūno dalių kiekio (suskaidymo) bei
atskirų dalių dydžio. Vienas pagrindinių uždavinių yra nustatyti suskaidytų gyvūnų kiekį, jų
rūšį, amžių (jauniklis, suaugęs gyvūnas), taip pat kitą pagal rastas liekanas galimą nustatyti
informaciją.
ĮVYKIO VIETOS APŽIŪROS PROTOKOLO PILDYMAS

Bendri reikalavimai tyrimo veiksmų eigai bei rezultatams fiksuoti yra nustatyti Lietuvos
Respublikos BPK 179 str., čia nurodyta, kad protokolą surašo tyrimo veiksmą atliekantis arba
jam padedantis asmuo. Protokolas turėtų būti surašomas apžiūros metu, tačiau dažnai dėl
įvykio vietoje esančių nepalankių sąlygų tai padaryti labai sudėtinga. Tokiu atveju
naudojantis įvykio vietoje į diktofoną įsirašyta informacija, juodraščiuose pasižymėtomis
pastabomis bei nuotraukomis turėtų būti kiek galima greičiau po veiksmo atlikimo surašomas
protokolas, nes praėjus ilgesniam laikui po apžiūros užsimiršta tam tikros detalės.
ĮVA surašymo principai:
Objektyvumo principas. Faktinė įvykio vietos situacija ir atskiri jos elementai turi būti
aprašyti tiksliai, nedarant išvadų nepateikiant savų ir svetimų samprotavimų nuomonių ir
versijų. Aprašymas turi būti tikslus, akivaizdus ir kartu objektyvus. Būtina protokolą surašyti
taip, kad vėliau skaitantis jį asmuo galėtų savarankiškai suvokti įvykio situaciją ir padaryti
išvadas.
Išvados gali būti daromos vieninteliu atveju, kai apžiūrint įvykio vietą specialistas surašo
išvadą įvykio vietos apžiūros protokole.
Tikslumo principas. Būtina aprašyti ne tik veiksmus, kuriais buvo pasiekti teigiami
rezultatai, bet ir tuos, kurie jokių rezultatų nedavė. Tai parodo, ar tiksliai buvo atlikta
apžiūra, ar nieko nebuvo praleista.
Negalima vartoti abstrakčių formuluočių t.y., kad jokių pėdsakų nerasta arba neaptikta.
Būtina nurodyti atlikto veiksmo pobūdį, panaudotas priemones ir medžiagas ir pasiektą, netgi
neigiamą, rezultatą. Pavyzdžiui, stiklinė buvo apžiūrėta vizualiai apšviečiant ją įvairiais
kampais, a vėliau, tikintis surasti rankų pėdsakus, stiklinė buvo apdulkinta suodžių milteliais,
bet rankų pėdsakų nebuvo aptikta.
Tikslumo principas reikalauja, kad aprašymas atitiktų realią padėtį. Išmatuota turi būti
tiksliai, todėl rašoma, kad atstumas tarp objektų yra 68 cm, o ne apie 0,7 m.
Nerekomenduotina vartoti žodelių "netoli", "šalia", "apie", "beveik" ir pan.
Aprašymo optimalumo principas. Būtina ne tik tiksliai, objektyviai ir išsamiai apibūdinti
įvykio vietą ir esamus ten objektus, bet ir glaustai, dalykiškai juos fiksuoti vengiant
nereikšmingų, neturinčių tiesioginio ryšio su tiriamu įvykiu aplinkybių. Jeigu objektai neturi
tiesioginio ryšio su tiriamu įvykiu, galima tik nurodyti, jog jie užfiksuoti fotografijose.
Nuoseklumo ir sistemingumo principas. Situaciją protokole būtina aprašinėti taip, kaip ji
buvo apžiūrinėjama. Be to, būtina aprašinėti pagal kriminalistikos rekomendacijas: nuo
bendro prie atskiro, nuo viršaus į apačią ir taip toliau.
Protokolas surašomas ta pačia eilės tvarka, kaip ir atliekama įvykio apžiūra
Vaizdingumo principas reikalauja aprašinėti įvykio vietą taip, kad vėliau skaitantysis
protokolą galėtų nesunkiai atkurti įvykio vietos situacijos aplinkybes, todėl protokolas turi
būti aiškus ir suprantamas.
Specialios terminologijos vartojimo principas. Protokole vartoti kriminalistikoje priimtus
ir aprobuotus terminus, kad būtų galima išvengti dviprasmiškumo, nevienareikšmio tų pačių
aplinkybių traktavimo. Aprašant įvykio vietą tikslinga naudotis įvairiais, taip pat ir
kriminalistikos, žinynais.
Protokolo tiesioginio ryšio su kitomis įvykio vietos fiksavimo formomis principas.
Apžiūros protokole būtina paminėti kitas atliekant įvykio vietos apžiūrą panaudotas
fiksavimo formas. Reikalaujama, kad fotografijos turėtų tiesioginį ryšį su protokolo tekstu ir
jį papildytų. Videofilme turi būti nuosekliai ir išsamiai užfiksuoti visi pagrindiniai apžiūros
momentai.
Įvykio vietos aplinkybių ypatumų atsispindėjimas protokole. Protokole gali atsispindėti
aplinkybės, nustatytos regos, lytėjimo organų (pav., "variklis šiltas"), nosės organų (pav.,
"garaže užuodžiamas žibalo kvapas"), klausos organų, jeigu garsai charakterizuoja objekto
fizinę būklę.
ĮVA protokolo kalba. Surašant ĮVA protokolą nerekomenduojama naudoti:
 ilgių frazių bei posakių su dalyviais ir padalyviais;
 neapibrėžtų posakių (pvz. "apie", "netoliese", "šalia" ir t.t);
 vietinių posakių ir specialių (be reikalo) terminų nesuprantamų apžiūros dalyviams;
pasenusių žodžių ir jų junginių.
Apžiūros atlikimo laiko nurodymas. ĮVA protokole nurodomas ne tyrėjo atvykimo į įvykio
vietą laikas, o tas, kai pradėta pati apžiūra. Jos pabaiga reikėtų laikyti laiką, kai ĮVA
protokolą pasirašo apžiūros dalyviai (išskyrus tuos atvejus, kai dėl nepalankių aplinkybių
protokolas negali būti surašytas įvykio vietoje - tada nurodomas apžiūros pabaigos laikas.
Protokole taip pat pažymimas pertraukos pradžios ir pabaigos laikas, jeigu apžiūros metu
buvo padaryta pertrauka.
Objektų pavadinimai. Objekto pavadinimas įrašomas protokole nurodomas tik tuo atveju,
jeigu jo teisingumas neiškels abejonių nei tyrėjui nei kviestiniams. Kitais atvejais jį galima
pakeisti išorinių požymių aprašymu (pav. "stačiakampio formos geltono metalo gabalas
60x20x40 mm).
Negalima tą patį objektą skirtingose protokolo vietose vadinti skirtingai.
ĮVA protokolo struktūra. Įvykio vietos apžiūros protokolą sudaro trys dalys: įžanginė,
aprašomoji ir baigiamoji, ir kaip ketvirtą atskirą dalį būtų galima įvardyti priedus prie
protokolo, kurie padeda geriau įsivaizduoti, tiksliau suvokti įvykio vietos aplinką, jos objektų
tarpusavio ryšius ir santykius bei pėdsakų išsidėstymą aplinkoje
Įvykio vietos apžiūros protokolo pildymas. Surašant įžanginę protokolo dalį, ypač kai
įvykio vieta yra atvira vietovė, neapribota kokiais nors aiškiais orientyrais, reikia atkreipti
ypatingą dėmesį į tikslų ir aiškiai suvokiamą veiksmo atlikimo vietos nurodymą
Aprašomojoje protokolo dalyje rašytine forma fiksuojama veiksmo atlikimo eiga, jos metu
nustatyti faktai ir gauti duomenys, todėl šis aprašymas turi būti: tikslus, aiškus, objektyvus ir
nuoseklus – tai pasiekiama laikantis šių kriminalistinių rekomendacijų: nuo bendro prie
atskiro, nuo viršaus į apačią, iš kairės į dešinę. Aprašant objektus, daiktus bei jų dalis ir
pėdsakus reikia vartoti specialiąją ir kriminalistinę terminiją, nurodant objektų dydžius bei
atstumus tarp jų nevartoti neapibrėžtų nuotolį reiškiančių sąvokų, pvz., „greta“, „šalia“,
„netoli“ ir pan. Protokole turi būti nurodytos naudotos kriminalistinės techninės priemonės ir
jas pasitelkus išryškinti pėdsakai, kurie turi būti aprašyti laikantis kriminalistinių pėdsakų
aprašymo reikalavimų, taip pat turi būti ir nurodytas jų supakavimo būdas.
Aprašant pėdsakus protokole turi būti nurodyta:
- daikto, ant kurio rasti pėdsakai, pavadinimas, paskirtis, savybės, paviršiaus pobūdis;
- pėdsakų rūšis pagal bendrą priimtą klasifikaciją;
- kas atsispaudė pėdsake (pvz., visas delnas, pirštai ir kt.);
- pėdsakų padėtis ant daikto ir jų tarpusavio padėtis;
- pėdsakų forma ir dydžiai (matmenys), reljefas ir jo pobūdis;
- pėdsake esančios pašalinės dalelės (jei jų yra);
- suradimo, fiksavimo ir paėmimo būdas;
- techninių priemonių panaudojimo tvarka;
- supakavimo būdas ir užrašai ant pakuotės.
Baigiamojoje protokolo dalyje išvardijami iš įvykio vietos paimti daiktai bei pėdsakai,
nurodomos naudotos kriminalistinės ir kitos vizualinio vaizdo fiksavimo priemonės bei jų
naudojimo sąlygos, išvardijami protokolo priedai; informacija apie proceso veiksmo dalyvių
susipažinimą su protokolu, išdėstomos jų pastabos, jeigu tokių yra, dėl veiksmų atlikimo,
proceso dalyvių duomenys, parašai.
\
ĮVYKIO VIETOS, RASTŲ OBJEKTŲ, PĖDSAKŲ FOTOGRAFAVIMAS
Fiksuojamoji fotografija. Kriminalistinė fotografija pagal sprendžiamus uždavinius ir

taikomus metodus skirstoma į dvi pagrindines rūšis:
• fiksuojamąją;
• tiriamąją.
Fiksuojamoji fotografija apima fiksuojančius fotografavimo metodus, būdus, taisykles bei
rekomendacijas, taikomas atliekant procesinius veiksmus ir vykdant kitas teisėsaugos
institucijų funkcijas, siekiant atskleisti, išaiškinti ir ištirti nusikalstamas veikas.
Fiksuojamosios fotografijos metodai. Fiksuojamosios kriminalistinės fotografijos metodai –
tai specialių aplinkos ir atskirų objektų, pėdsakų fiksavimo būdų bei taisyklių ir
rekomendacijų visuma, užtikrinanti nufotografuoto objekto realistišką atvaizdą.
Skiriami šie fiksuojamosios fotografijos metodai:
Panoraminis fotografavimo metodas – tai aplinkos arba objekto, kurių negalima užfiksuoti
viename fotokadre, nuoseklus fotografavimas dalimis laikantis tam tikrų taisyklių ir gautų jų
atvaizdų sujungimas į vieną bendrą, vadinamąją panoraminę nuotrauką.
Šis metodas naudojamas aplinkos objektams ir pėdsakams, išsidėsčiusiems didelėje plačioje
arba siauroje erdvėje, užfiksuoti.
Panoraminis fotografavimas naudojant paprastą fotoaparatą, atsižvelgiant į fotografuojamo
objekto išsidėstymą erdvėje, atliekamas šiais būdais:
• linijinė panorama
• aplinkinė panorama
Linijinė panorama – jos esmę sudaro nuoseklus fotoaparato perkėlimas fotografuojamo
objekto atžvilgiu. Fotografuojama iš kelių vienodai nuo fotografuojamo objekto nutolusių
vietų. Fotografuojant kiekvieną tolesnį kadrą, būtina jame užfiksuoti dalį jau nufotografuoto
ankstesniame kadre vaizdo. Taikant šį būdą svarbu ne tik išlaikyti tokį patį atstumą iki
objekto, bet ir vienodą fotoaparato aukštį, todėl rekomenduojama naudoti fotografinį trikojį.
Linijinė panorama pagal fotografuojamo objekto išsidėstymo erdvėje kryptį skirstoma į:
• horizontaliąją – kai fotografuojamajame objekte vyrauja horizontalioji kryptis, pvz.,
išilginis namo fasadas, garažų masyvas, ridos pėdsakas;
• vertikaliąją – kai fotografuojamas objektas išsidėstęs vertikaliai, pvz., bokštas,
daugiaaukštis namas. Tokios panoraminės nuotraukos gali būti padarytos iš šalia
esančio kito daugiaaukščio namo, nuo gaisrinių laiptų arba pasitelkus pakeliamąjį
gaisrininkų kraną;
• kombinuotą, arba horizontalią ir vertikalią, linijinę panoramą. Praktikoje gali
pasitaikyti situacijų, kai reikia nufotografuoti objektą, kurio dalys išsidėsčiusios
skirtingomis kryptimis erdvės atžvilgiu: vienoje objekto dalyje vyrauja horizontalioji,
o kitoje – vertikalioji kryptis;
Aplinkinė panorama – jos esmę sudaro tai, kad fotografuojant nekeičiama fotoaparato vieta.
Fotografuojama iš vieno taško, pasukant fotoaparatą pagal vertikaliąją ašį tam tikru vienodu
kampu, kad į kiekvieną kitą kadrą patektų prieš tai užfiksuotos erdvės dalis.
Pagal aplinkinėje panoramoje užfiksuojamos erdvės dalį jį skirstoma į:
• dalinę aplinkinę panoramą, užfiksuojamas aplinkos vaizdas mažiau nei 360 laipsnių
kampu. Dažniausiai praktikoje taikoma apie 120–180 laipsnių panorama;
• pilna aplinkinė panorama – užfiksuojama vietovės vaizdas 360 laipsnių kampu.
Panoraminis fotografavimo metodas
Skiriamasis panoraminio fotografavimo metodo bruožas yra tas, kad fotografuojant atskirus
panoraminės nuotraukos kadrus reikia laikytis vienodų fotografavimo sąlygų: turi būti
vienodi diafragmos ir išlaikymo parametrai, tačiau skaitmeniniai kompaktiniai fotoaparatai
neleidžia rankiniu būdu reguliuoti šių parametrų. Jie automatiškai užtikrina reikiamą kadro
ekspoziciją, todėl kriminalistiniams objektams fotografuoti reikėtų naudoti aukštesnės
sudėtingumo klasės fotoaparatus.
Matuojamoji fotografija. Šio metodo tikslas užfiksuoti objektų ir pėdsakų dydžius arba
atstumus tarp jų. Šis metodas įgyvendinamas dviem būdais:
• Metrinė fotografija
• Mastelinė fotografija
Metrinė fotografija – naudojama, siekiant nustatyti nevienodų ir įvairiomis kryptimis
nutolusių nuo fotoaparato objektų dydžius ir atstumus tarp jų.
Šis metodas įgyvendinamas keliais būdais:
• fotografuojama naudojant matuojamąsias metrines juostas, kurių vienas metras yra
baltos spalvos, o kitas – juodos.
• pasitelkiant kvadratinį mastelį;
• naudojant tam specialiai pritaikyta fotoaparatą
Mastelinė fotografija naudojama objektų, jų individualių požymių ir pėdsakų dydžiui
fiksuoti. Šio būdo esmę sudaro tai, kad objektas fotografuojamas su šalia padėta liniuote arba
metru, kurie yra kaip matuojamasis mastelis. Nors fotografavimas yra tik papildomas
fiksavimo būdas ir objekto dydis turi būti nurodytas procesinio veiksmo protokole, tačiau
kartais nusikalstamos veikos ištyrimui reikšmingo objekto ar pėdsako nufotografuoto objekto
negalima paimti iš procesinio veiksmo atlikimo vietos ir užfiksuoti kitais būdais, pvz.,
padaryti atlieją, tada fotografavimas yra vienintelis objekto arba pėdsako „paėmimo“ būdas.
Atliekant objektų tyrimą dažnai reikia pėdsaką užfiksuotą nuotraukoje, padidinti iki jo
natūralaus dydžio, o tai padaryti, nežinant objekto mastelio, neįmanoma.
Mastelinės fotografijos taisyklės:
1. fotografuojama su mastelinė liniuote;
2. mastelinė liniuotė turi būti vienoje plokštumoje su objektu arba su jo svarbiausia
dalimi;
3. fotografuojant aparatas turi būti laikomas lygiagrečiai fotografuojamojo objekto
paviršiaus plokštumai;
4. objektyvo optinė ašis turi būti nukreipta statmenai j fotografuojamojo objekto centrą;
5. fotografuojama iš minimalaus atstumo, kad objektas užimtų visą kadro plotą.
ĮVA fotografavimas
Kriminalistikoje fotografijai (kaip fiksavimo būdui) keliami tam tikri reikalavimai:
1) fotografavimo procesinis įforminimas;
2) fotografavimo nuoseklumas (pradedama fotografuoti nuo bendro ir pereinama prie atskiro;
turi būti loginis ryšys tarp nuotraukų, jos turi sudaryti tam tikrą baigtą sistemą; fotografijų
eiliškumas turi atitikti apžiūros eigą ir kt.);
3) fotografuojama taip, kad nuotraukose būtų kuo mažiau iškraipytas vaizdas;
4) naudojami tokie būdai ir laikomasi taisyklių, kad nuotraukose būtų užfiksuota optimali
informacija apie objektą (laikomasi objekto fotografavimo iš kelių taškų taisyklės;
parenkamas tam tikras fotografavimo mastelis; būtina žinoti apšvietimo dėsnius ir kt.).
Įvykio vietos apžiūros specifiškumas ir jos didelė reikšmė nusikaltimui išaiškinti privertė
kriminalistus parengti specialias rekomendacijas įvykio vietai fotografuoti. Fotografuojant
įvykio vietą, svarbiausia užfiksuoti įvykio vietos bendrą vaizdą, jos lokalizaciją aplinkoje,
nusikaltėlio ir kitų asmenų pėdsakus ir daiktus, kurie gali turėti ryšį su nusikaltimu.
Įvykio vietoje daromos penkių rūšių nuotraukos: orientacinės, apžvalginės, situacinės,
mazginės ir detaliosios.
Orientacinė nuotrauka daromos tam, kad būtų užfiksuota visa įvykio vieta kartu su ją
supančia aplinka, parodyta įvykio vietos teritorinė padėtis.
Orientacines nuotraukas patartina daryti nuo paaukštinimo, esant toli nuo fotografuojamojo
objekto. Rekomenduojama, kad įvykio vieta būtų kadro centre. Darant orientacinę nuotrauką
dažnai naudojamas fotoaparatas su plačiakampiu objektyvu arba panoraminis fotografavimo
metodas.
Apžvalginė nuotrauka duoda bendrą įvykio vietos vaizdą. Ji daroma pradinėse įvykio vietos
apžiūros stadijose, turint tikslą užfiksuoti bendrą, nepakeistą įvykio vietos vaizdą. Įvykio
vieta dažniausiai fotografuojama iš kelių taškų, kad būtų galima gauti išsamesnės ir
visapusiškesnės informacijos apie įvykio vietoje esamus objektus, jų tarpusavio išsidėstymą.
Situacinėje nuotraukoje vidutiniu planu užfiksuojamos atskiros įvykio vietos dalys.
Apžvalginės nuotraukos tikslas - užfiksuoti bendrą įvykio vietos vaizdą, o mazginės -
užfiksuoti atskirą įvykio vietos mazgą stambiu planu. Tarp šių fotografijų atsiranda spraga,
kurią ir turi užpildyti situacinė nuotrauka. Situacinės nuotraukos daromos statinės apžiūros
pabaigoje, kai jau yra pažymėti numeriais akivaizdūs pėdsakai ir kiti objektai. Šitų fotografijų
tikslas - užfiksuoti pažymėtų pėdsakų ir kitų objektų tam tikroje įvykio vietos dalyje (pvz.,
kambaryje) išsidėstymą.
Mazginėje nuotraukoje stambiu planu užfiksuojami svarbiausi įvykio vietos mazgai,
elementai, daiktai ir kt. Tai gali būti išlaužtos durys, sudaužytas automobilis, lavonas ir kt.
Darant mazginę nuotrauką, reikia iš anksto nustatyti kadro ribas ir rakursą, kad iš šios
nuotraukos būtų galima rasti objekto vietą apžvalginėje ar situacinėje nuotraukose.
Detaliojoje (elementų) nuotraukoje stambiu planu užfiksuojami atskiri pėdsakai ir nedideli
daiktai. Tokiose nuotraukose turi būti užfiksuotos pagrindinės objektų savybės ir ypatumai.
Detaliosios nuotraukos daromos pagal mastelinės fotografijos taisykles: pėdsakai ir objektai
fotografuojami kartu su šalia jų padėta masteline liniuote.
Orientacinės ir apžvalginės nuotraukos paprastai daromos įvykio vietos apžiūros
pradžioje, situacinės, mazginės ir detaliosios - vėlesnėse apžiūros stadijose
Lavono fotografavimas
Nužudymų bylose labai didelę reikšmę turi įvykio vietos apžiūra ir lavono fotografavimas.
Lavoną, kaip ypatingą objektą, kurio neįmanoma išlaikyti ilgesnį laiką be pakitimų, reikia
tiksliai ir išsamiai fotografiškai užfiksuoti.
Nužudymų bylose labai didelę reikšmę turi įvykio vietos apžiūra ir lavono fotografavimas.
Lavoną, kaip ypatingą objektą, kurio neįmanoma išlaikyti ilgesnį laiką be pakitimų, reikia
tiksliai ir išsamiai fotografiškai užfiksuoti.
Lavono fotografavimą nulemia daugelis aplinkybių. Iš jų minėtini:
• lavono pozos užfiksavimo būtinumas (tai aprašyti protokole labai sudėtinga); lavono
vietos fiksavimas; sužalojimų, žaizdų, kraujosrūvų, nubrozdinimų, įdrėskimų,
lavondėmių, kraujo dėmių ir jo nutekėjimo pėdsakų vieta, išsidėstymas, forma ir kt.
Dėl šių aplinkybių ir dėl to, kad įvykio vietoje ne visada netgi preliminariai galima
nustatyti mirties priežastį, lavonas kruopščiai fotografuojamas
Paprastai lavonas įvykio vietoje užfiksuojamas situacinėse, mazginėse ir detaliosiose
nuotraukose. Ypač reikšmingos situacinės nuotraukos, nes jose matoma lavono vieta įvykio
vietoje, jo padėtis tarp kitų objektų ir pėdsakų. Bendras lavono vaizdas, poza fiksuojama
mazginėse nuotraukose, kurios daromos iš kelių metrų. Nuotraukas būtina daryti iš dviejų
priešingų pusių ir iš viršaus. Šitose nuotraukose turi būti matoma ne tik lavono poza, bet ir jo
drabužių būklė, pažeidimų, ypatingų žymių, žaizdų išsidėstymas.
Lavonas visada iš pradžių fotografuojamas tokioje pozoje ir vietoje, kokioje jis buvo
rastas. Jeigu lavonas buvo užmaskuotas, padaroma serija nuotraukų, kuriose užfiksuojamas
suradimo procesas.
Atskirai mazginėse nuotraukose gali būti užfiksuoti pėdsakai ir daiktai, kurie buvo rasti prie
lavono ar jo gulėjimo vietoje.
Nerekomenduojama lavono fotografuoti iš galvos ar kojų pusės, nes gausime iškreiptą
vaizdą - tos kūno dalys, kurios yra arčiau objektyvo, nuotraukoje bus neproporcingai didelės
Detaliosiose nuotraukose stambiu planu pagal mastelinės fotografijos taisykles
fotografuojami sužalojimai, žaizdos ir kiti pėdsakai.
Visos lavono nuotraukos turi sudaryti vientisą, nuoseklų nuotraukų komplektą.
Reljefinių avalynės pėdsakų fotografavimas

Fotografuojant įspaustinius avalynės pėdsakus, mastelinė liniuotė įleidžiama (įspaudžiama) į
šalia pėdsako esantį gruntą ar sniegą tiek, kad jos gylis sutaptų arba būtų artimas
fotografuojamo pėdsako dugnui. Jei įspaustinis avalynės pėdsakas yra negilus, apie 0,5 cm
gylio, pavyzdžiui, paliktas žvyrkelyje, mastelinė liniuotė gali būti neįleidžiama į gruntą.
Fotografuojamų įspaustinių pėdsakų apšvietimas:
• įspaustiniams pėdsakams fotografuoti rekomenduotina naudoti šoninį apšvietimą,
kurio pagrindinis tikslas yra padidinti kontrastingumą, sukuriant pėdsake
atsispindėjusių nelygumų šešėlius, šiam tikslui turėtų būti naudojamas papildomas
šviesos šaltinis (nuotolinė fotoaparato blykstė, avalynės pėdsakų paieškos lempa,
žibintuvėlis);
• prieš fotografuojant įspaustinį avalynės pėdsaką dienos metu, rekomenduotina sukurti
dirbtinį šešėlį, pavyzdžiui, savo kūnu ar skraiste;
• šoninio apšvietimo kampas priklauso nuo pėdsako gylio: kuo gilesnis pėdsakas,
tuo statesnis šoninio apšvietimo kampas, ir atvirkščiai;
PLANŲ IR SCHEMŲ RUOŠIMAS APŽIŪRINT ĮVYKIO VIETĄ

Nors galiojančiame Baudžiamojo proceso kodekse ir nėra nurodyta, kad apžiūrint įvykio
vietą būtina nubraižyti planą arba schemą, bet mūsų ir užsienio šalių patirtis rodo, kad
daugeliu atvejų toks fiksavimo būdas yra ne tik tikslingas, bet ir būtinas.
Santykinai visus įvykio vietoje braižomus brėžinius galima suskirstyti į schemas, planus ir
vertikalius pjūvius. Planai ir pjūviai - tai tikslus sumažintas tam tikrų objektų ir jų
išsidėstymo atkartojimas (atvaizdavimas) norimu masteliu. Schemose objektai išdėstomi
apytikriai ir tik atstumai tarp jų nurodami tam tikrais vienetais.
Patalpų planai
Patalpų planai dar gali būti skirstomi į paprastuosius (žr. 1 pav.), kuriuose atvaizduojama tik
horizontalioji plokštuma ir joje esantys objektai, bei išskleistuosius , kuriuose yra vienoje
plokštumoje atvaizduojamos patalpos ir grindys, ir sienos, ir lubos. Išskleistieji planai yra
braižomi tik tada, kai būtina parodyti ant sienų, lubų esančius pėdsakus
Planų ir schemų ruošimas apžiūrint įvykio vietą
Visas braižomas įvykio vietoje schemas santykinai galima suskirstyti į bendrąsias
(orientacines), apžvalgines (situacines) ir mazgines.
• Bendrosios schemos paskirtis užfiksuoti įvykio vietos lokalizaciją kitų orientyrų
atžvilgiu ir parodyti ryšį tarp gana toli vienas nuo kito esančių objektų.
• Apžvalginėse (situacinėse) schemose atvaizduojama įvykio vietos ar jos dalies
elementai ir pėdsakai, jų tarpusavio išsidėstymas ir pan.
• Situacinėse schemose būtina labai tiksliai nurodyti atstumus tarp objektų.
• Mazginės schemos parodo atskirų pėdsakų, jų sistemų dydį bei kitas įvykio vietos
charakteristikas. Tai gali būti įsilaužimo įrankių pėdsakų išsidėstymo, avalynės
pėdsakų takelio, aukos ir kitų pažeidimų schema.
Pagrindiniai reikalavimai ir rekvizitai įvykio vietoje braižant schemas:
- įvykio vietos apžiūros protokole turi būti atitinkamai pažymima, kada braižyta
schema;
- schemos antraštėje nurodoma, kas joje atvaizduota, kur yra ta vieta, prie kokio
protokolo (jo data, baudžiamosios bylos Nr.) pridedama schema;
- schemos braižomos laikantis kriminalistinių ir topografinių rekomendacijų;
- juodraštinė schema yra braižoma apžiūros metu kitų įvykio vietos apžiūros dalyvių
akivaizdoje. Būtina, kad po schema pasirašytų dalyvavę apžiūroje asmenys, būtų
nurodyta, kas braižė schemą;
- remiantis juodraštine schema, laikantis braižybos taisyklių bei mastelio, yra braižoma
švarraštinė schema;
- schemoje turi būti pažymėti visi pėdsakai ir kiti objektai, kurie yra nurodyti įvykio
vietos apžiūros protokole;
- kiekvienoje schemoje rodykle nurodoma Šiaurė;
- schemoje, ypač švarraštyje, būtina nurodyti ne tik pėdsakų pavadinimus, bet ir
paaiškinti visus kitus sutartinius ženklus.
Matavimo metodai
1. Bazinė linija (mastelinė juosta);
2. Stačiakampio matavimo metodas (koordinačių ašys);
3. Trikampio matavimo metodas;
4. Azimuto matavimo metodas (centrinis taškas ir spinduliai);
5. GPS matavimo metodas.
Įvykio vietos užteršimo prevencijos ir tyrimo objektų pakavimas

Įvykio vietos užteršimo prevencijos ir tyrimo objektų pakavimo rekomendacijų tikslas
yra aprašyti pagrindinius individualios apsaugos priemonių naudojimo ir darbo priemonių
valymo, dirbant įvykio vietoje, principus, siekiant išvengti objektų ar pėdsakų užteršimo, taip
pat aprašyti įvykio vietoje paimtų objektų pakavimo bendruosius reikalavimus.
SĄVOKOS IR JŲ APIBRĖŽTYS
 Individualios apsaugos priemonės – priemonės, apsaugančios įvykio vietoje
dirbančio pareigūno kvėpavimo takus, gleivines ir odą nuo įvairių medžiagų ar pėdsakų (pvz.:
daktiloskopinių miltelių, sukrešėjusio kraujo dulkių, oro lašeliniu būdu ar per kūno skysčius
plintančių ligos sukėlėjų) poveikio ir sudarančios sąlygas pareigūnui savo veiksmais
neužteršti, nesunaikinti ar nesugadinti pėdsakų (pvz.: biologinė, mikropėdsakų tarša).
 Kryžminė tarša – rezultatas veiksmo, kurio metu vieno pėdsako (pvz.: kraujo,
šūvio) dalelės pernešamos ant kito objekto ar pėdsako. Kryžminė tarša gali būti tiek vienoje
konkrečioje įvykio vietoje, tiek tarp skirtingų įvykių vietų, kai pėdsakai pernešami iš vienos
įvykio vietos į kitą įvykio vietą.
 Švarumas – darbo priemonės, įrankio, įrangos ar KTP specialisto aprangos
būklė, kai ant paviršiaus nėra medžiagų, galinčių užteršti reikšmingus tyrimui objektus ar
pėdsakus kontakto metu. Ant švarios darbo priemonės ar įrangos mikrobinė tarša galima.
 Tarša – rezultatas veiksmo, kurio metu ant objekto (tyrimo objekto, pėdsako,
darbo priemonės, individualios apsaugos priemonės ir kt.) patenka medžiagų, nesusijusių su
nusikalstamos veikos tyrimo veiksmais. Šios medžiagos gali būti: KTP specialisto,
atliekančio įvykio vietos apžiūrą, biologiniai pėdsakai, pavyzdžiui: objekto lietimas
nenaudojant pirštinių; veido kaukės nedėvėjimas; pėdsakai ar medžiagos, perneštos iš
ankstesnių įvykio vietų, pavyzdžiui, per netinkamai nuvalytas darbo priemones (pincetus,
daktiloskopinius šepetėlius), arba naudojant jau panaudotas pakuotes.
SAUGOS REIKALAVIMAI
1. Atliekant įvykio vietos apžiūrą susiduriama su įvairių rūšių pėdsakais ir objektais,
kurie gali būti užteršti visų rūšių žmogaus skysčiais ir juose esančiais ligų sukėlėjais
(tai gali būti kraujas nužudymų, kūno sužalojimų ar eismo įvykių metu; seilės,
makšties išskyros su narkotikų vartojimu susijusiose įvykių vietose; sperma
išžaginimų atvejais), todėl kyla grėsmė užsikrėsti ŽIV, hepatitu, tuberkulioze (TBC)
ar kitomis užkrečiamosiomis ligomis. Asmeniniam saugumui užtikrinti būtina
naudoti individualias apsaugos priemones.
2. Įvykio vietoje griežtai draudžiama rūkyti, valgyti ir gerti.
NAUDOJAMOS MEDŽIAGOS IR PRIEMONĖS
Individualios apsaugos priemonės:
1. vienkartinės pirštinės. Rekomenduojama naudoti pirštines be pudros (talko);
2. vienkartinė medicininė veido kaukė;
3. vienkartinis kombinezonas;
4. vienkartiniai antbačiai.
5. Susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, įvykio vietoje gali būti naudojamos ir
papildomos apsaugos priemonės.
Dezinfekcijos priemonės:
1. vienkartinės dezinfekcinės servetėlės (jose turi būti ne mažiau kaip 70 proc. etilo
alkoholio);
2. vienkartinės servetėlės;
3. cheminės dezinfekcinės priemonės, kurių veikliosios medžiagos yra alkoholiai
(etanolis, propanolis (ne mažiau kaip 70 proc., pvz., „Mikrozid® AF liquid“);
4. žiebtuvėlis.
Pakavimo medžiagos:
1. švarūs popieriaus lapai;
2. įvairaus dydžio vokai;
3. popieriniai paketai;
4. kartoninės dėžės;
5. vyniojamas pakavimo popierius.
Kanceliarinės ir kitos priemonės bei medžiagos, skirtos pėdsakams pakuoti,
plombuoti:
1. žirklės;
2. statybinis peilis su laužomomis geležtėmis;
3. rašiklis;
4. žymeklis;
5. lipni juosta;
6. plastikiniai užveržiami dirželiai;
7. klijuojamos plombos;
8. užtraukiamos plombos;
9. plastikiniai paketai šiukšlėms.
TARŠOS ŠALTINIAI IR JŲ PREVENCIJA
 Pėdsakų užteršimas galimas bet kurioje įvykio vietos apžiūros stadijoje.
 Įvykio vietos atitvėrimas ir apsauga turi būti realūs ir efektyvūs, užtikrinantys, kad
pašaliniai asmenys, įvykio vietos apžiūroje nedalyvaujantys pareigūnai nepatektų į
įvykio vietą.
 Svarbu, kad įvykio vietoje būtų minimalus skaičius žmonių, atliekančių įvykio
vietos tyrimą ar užtikrinančių įvykio vietos apsaugą.
 Judėjimas įvykio vietoje turi būti susijęs tik su būtinų veiksmų atlikimu. Įvykio
vietose rekomenduotina numatyti praėjimo takus, pažymėti galimų tyrimui
reikšmingų objektų ir pėdsakų buvimo vietas. Apribotas judėjimas įvykio vietoje
numatytomis kryptimis sumažins taršos (ir kryžminės taršos) tikimybę.
 Rekomenduotina įvykio vietoje numatyti vietą, kurioje bus laikinai (kol dirbama
įvykio vietoje) saugomi supakuoti objektai ir (ar) pėdsakai. Laikino saugojimo
vieta turi būti apsaugota nuo aplinkos poveikio (lietaus, tiesioginių saulės
spindulių) ir neprieinama pašaliniams asmenims.
Pagrindiniai taršos šaltiniai yra:
1. KTP specialistas, atliekantis įvykio vietos apžiūrą ir nesilaikantis bendrųjų atsargumo
priemonių ar įvykio vietos apžiūros eiliškumo, nenaudojantis individualių apsaugos
priemonių, nekeičiantis vienkartinių pirštinių;
2. kiti asmenys (taip pat pareigūnai), jei įvykio vieta nebuvo tinkamai apsaugota;
3. užterštos darbo priemonės;
4. objektas su pėdsaku arba tik pėdsakas (kryžminė tarša). Dažniausia kryžminės taršos
priežastis – nekeičiamos arba nepakankamai dažnai keičiamos vienkartinės pirštinės.
Kita priežastis– netinkamas objektų ar paimtų pėdsakų pakavimas, transportavimas.
5. būdami greta apžiūrimų objektų su biologiniais pėdsakais nekalbėtų net ir dėvėdami
vienkartinę medicininę veido kaukę;
6. vengtų atlikti nereikalingus veiksmus, jei nebūtina, neliestų objekto net ir mūvėdami
vienkartines pirštines;
7. jei įvykio vietą sudaro keletas erdvių (pvz.: patalpų, pastatų), numatytų priemones
kryžminės taršos prevencijai, judėdami iš vienos erdvės į kitą pakeistų individualias
apsaugos priemones, papildomai nuvalytų darbo priemones;
8. prieš pradėdami darbą įvykio vietoje, įvertintų visus galimus pėdsakus įvykio vietoje
ir numatytų tinkamą pėdsakų paėmimo eiliškumą, siekdami išvengti kryžminės
taršos ar pėdsakų sunaikinimo;
9. šūvio pėdsakų dalelių nuo įtariamo asmens neimtų tas pats pareigūnas, kuris šūvio
pėdsakus paėmė įvykio vietoje.
Individualios apsaugos priemonės apsivelkamas
Individualios apsaugos priemonės apsivelkamos (apsimaunamos, apsiaunamos,
užsidedamos) už įvykio vietos ribų. Individualių apsaugos priemonių apsivilkimo
(apsimovimo, apsiavimo, užsidėjimo) tvarka:
1. apsivelkamas vienkartinis kombinezonas;
2. apsiaunami vienkartiniai antbačiai;
3. užsidedama vienkartinė medicininė veido kaukė;
4. esant poreikiui, užsidedami apsauginiai akiniai;
5. užsimaunamos vienkartinės pirštinės.
Vienkartinių pirštinių naudojimo tvarka:
1. vienkartinės pirštinės mūvimos visada ir visą laiką, kol dirbama įvykio
vietoje;
2. vienkartinės pirštinės saugomos originalioje pakuotėje arba 10–20 pirštinių
saugoma užspaudžiamame maišelyje;
3. svarbu teisingai užsimauti vienkartines pirštines: paėmus iš pakuotės
(dėžutės, maišelio), reikia mauti ant rankos laikant už pirštinių riešo krašto,
neliesti pirštinių delninių paviršių.
Vienkartines pirštines reikia reguliariai keisti:
1. suplyšus, nedelsiant pakeičiamos abiejų rankų vienkartinės pirštinės;
2. ilgai dirbant su tomis pačiomis vienkartinėmis pirštinėmis, atsiranda
mikroperforacijų, todėl būtina pasikeisti abiejų rankų pirštines;
3. esant karštam orui ir stipriai prakaituojant, vienkartinės pirštinės keičiamos
nuolat. Šiuo atveju rekomenduotina mūvėti dvi poras pirštinių ir keisti
viršutinę porą: tokiu būdu lengviau užsimauti pirštines, nes mautis pirštines
ant sukaitusių rankų yra sudėtinga;
4. jei ant vienkartinių pirštinių matyti bet kokios kilmės pašalinių medžiagų;
5. palietus pašalinį objektą, pavyzdžiui, atsiliepus mobiliuoju telefonu,
pasitaisius akinius, būtina pasikeisti vienkartines pirštines arba jas nuvalyti
dezinfekciniu skysčiu;
6. pabaigus darbą vienoje įvykio vietos erdvėje, prieš pradedant darbą kitoje
erdvėje (pvz.: pabaigus darbą viename kambaryje ir prieš einant į kitą
kambarį; pabaigus garažo apžiūrą ir prieš pradedant automobilio apžiūrą;
apžiūrint objektą, kai žinoma, kad jį paliko įtariamasis arba tikrai jį lietė);
7. po lavono apžiūros, nepriklausomai nuo to, ar buvo liestas kūnas, ar tik
drabužiai.
Vienkartinių medicininių veido kaukių naudojimo tvarka:
1. vienkartinė medicininė veido kaukė dėvima visada ir visą laiką, jei įvykio vietoje
ieškoma biologinių pėdsakų;
2. negalima kalbėti, kol vienkartinė medicininė veido kaukė bus uždėta teisingai;
3. teisingai uždėta vienkartinė medicininė veido kaukė turi visiškai uždengti ir nosį, ir
burną;
4. privaloma imtis papildomų priemonių barzdos plaukams visiškai uždengti;
5. vienkartines medicinines veido kaukės privaloma saugoti originalioje pakuotėje arba
užspaudžiamame maišelyje.
Vienkartinių kombinezonų naudojimo tvarka
Apžiūrint sunkių, labai sunkių, rezonansinių nusikaltimų įvykių vietas ar įvykių vietas,
kuriose yra daug ir įvairios rūšies pėdsakų (šūvio dalelių, biologinių, mikrodalelių ir kitų
pėdsakų), būtina dėvėti vienkartinį kombinezoną ir avėti vienkartinius antbačius. Kitose
įvykių vietose dėl vienkartinio kombinezono ir vienkartinių antbačių naudojimo KTP
specialistas sprendžia atsižvelgdamas į konkrečias įvykio aplinkybes.
Įrankių naudojimo tvarka
Esant galimybei, apžiūrint įvykio vietą naudojami vienkartiniai įrankiai.
Daugkartinio naudojimo įrankiai turi būti dezinfekuojami prieš kiekvieno pėdsako
paėmimą ir po kiekvieno pėdsako paėmimo. Dezinfekuojant įrankius būtina mūvėti
vienkartines pirštines ir dėvėti vienkartinę medicininę veido kaukę.
Dezinfekavimo būdai:
1. naudojant vienkartines dezinfekuojančias servetėles;
2. naudojant vienkartines servetėles, suvilgytas cheminėmis dezinfekcinėmis
priemonėmis;
3. nepriklausomai nuo dezinfekavimo būdo, metaliniai įrankiai kelias sekundes
papildomai kaitinami žiebtuvėlio liepsnoje;
4. po dezinfekavimo kelias sekundes palaukiama, kol dezinfekuotas paviršius
nudžius arba atvės.
OBJEKTŲ SU PĖDSAKAIS IR PĖDSAKŲ PAKAVIMO TVARKA
 Atliekant įvykio vietos apžiūrą, objektus su pėdsakais ar pėdsakus būtina pakuoti iš
karto.
 Pakavimo priemonės parenkamos pagal pakuojamų pėdsakų rūšį, jos turi būti
tinkamo dydžio ir patvarios, kad supakuotas objektas neiškristų, nepažeistų pakuotės,
nekeltų grėsmės aplinkiniams ar nesugadintų pėdsakų.
 Kiekvienas objektas su pėdsaku ar pėdsakas pakuojami atskirai.
OBJEKTŲ SU PĖDSAKAIS IR PĖDSAKŲ PAKAVIMO TVARKA
 Šlapi objektai prieš juos supakuojant turi būti išdžiovinami, o nesant tokių sąlygų
skubiai pateikiami tirti supakuoti į popierinę pakuotę. Ant pakuotės matomoje vietoje
turi būti aiškus ir ryškus užrašas: „OBJEKTAS ŠLAPIAS (DRĖGNAS)“. Toks
objektas turi būti supakuojamas į kelias papildomas popierines pakuotes, kad nekeltų
pavojaus aplinkinių sveikatai ir neužterštų kitų objektų.
 Vandenyje buvęs drabužis (pvz.: kepurė, medžiaginė pirštinė) gali būti išgręžiamas
(mūvint vienkartines pirštines).
 Ant išorinių pakuočių negali būti persisunkusio kraujo pėdsakų (būtina naudoti
dvigubą pakuotę).
 Objektai, ant kurių yra sudžiūvusio kraujo, pakuojami paskutiniai.
 Šlapiems objektams ar pėdsakams, kurie bus pristatomi džiovinimui, transportuoti
gali būti naudojama plastikinė pakuotė.
Paaiškinamieji užrašai ant pakuotės
1. nurodomas ikiteisminio tyrimo medžiagos arba ROIK numeris;
2. nurodoma data;
3. nurodomas adresas;
4. nurodoma pakavusio asmens pavardė;
5. pateikiamas trumpas objekto ir pėdsako ant jo aprašymas (pvz.: koks pėdsakas,
objektas, kur rastas);
6. priklijuojamas IBPS brūkšninis kodas;
7. supakavus objektą ar pėdsaką, pakuotė užklijuojama ir užplombuojama. Plomba
klijuojama ant pakuotės uždarymo vietos, kad atidarant pakuotę ji būtų
pažeidžiama. Gali būti naudojamos kelios plombos, tačiau tik viena plomba turi
būti su numeriu.
Biologinių pėdsakų suradimas, paėmimas ir pakavimas
BIOLOGINIŲ PĖDSAKŲ SURADIMO, PAĖMIMO IR PAKAVIMO
REKOMENDACIJOS
1. Atliekant įvykio vietos apžiūrą, ieškoma su nusikalstama veika susijusių įvairių
biologinių pėdsakų ar objektų, ant kurių gali būti biologinių pėdsakų.
Kriminalistinis biologinių pėdsakų tyrimo objektas yra ląstelės branduolyje
randama DNR (deoksiribonukleorūgštis), kurioje užkoduota genetinė
informacija.
2. Biologiniai pėdsakai, kuriuos galima rasti įvykio vietoje, yra kraujas, sperma,
seilės, kaulai, dantys, raumenys, minkštieji audiniai, nagai, plaukai, šlapimas,
nosies ir ausų sekretas.
3. Atlikus DNR tyrimą, galima identifikuoti konkretų asmenį kaip biologinių
pėdsakų šaltinį, atmesti asmenį kaip biologinių pėdsakų šaltinį, susieti
nukentėjusįjį su nusikaltimo vieta, susieti įtariamąjį su nusikaltimo vieta, susieti
įtariamąjį su nukentėjusiuoju, todėl šie pėdsakai yra reikšmingi tyrimui ir
nusikaltimo tyrimo taktikai.
SĄVOKOS IR JŲ APIBRĖŽTYS
1. DNR (deoksiribonukleorūgštis) – žmogaus ląstelės branduolyje esantis dvigrandis
spirale susisukęs biopolimeras, kuriame užkoduota genetinė informacija.
2. DNR analitė (sinonimai: DNR genotipas, DNR profilis) – numerių kombinacija.
Atliekant kriminalistinius DNR tyrimus, tiriama ne visa DNR grandinė, o tik tam tikros
grandinės atkarpėlės. Kiekvieno asmens ta pati atkarpėlė yra skirtingo ilgio. Atlikus tyrimą,
išmatuojamas atkarpėlės ilgis ir, vadovaujantis tarptautine nomenklatūra, išmatuotam ilgiui
suteikiamas numeris. Tiriama ne viena, o keliolika atkarpėlių, todėl galutiniame etape
gaunamas individualus ir unikalus numerių derinys.
SAUGUMO REIKALAVIMAI
Dirbant su biologiniais pėdsakais (pvz.: krauju, sperma ir kitais kūno skysčiais) ar
objektais, ant kurių gali būti žmogaus kūno skysčių (pvz.: vienkartiniais švirkštais, adatomis
vienkartiniams švirkštams, peiliais, stiklo šukėmis ir kt.), kyla grėsmė užsikrėsti ŽIV,
hepatitu ar kitomis užkrečiamosiomis ligomis, todėl būtina naudoti asmenines apsaugos
priemones.
NAUDOJAMOS MEDŽIAGOS, PRIEMONĖS
Pakavimo medžiagos ir priemonės, jų naudojimo tvarka pateikta 7 temoje.
Išskirtinai biologinių pėdsakų paieškai, biologiniams pėdsakams paimti, fiksuoti,
nuoplovoms daryti gali būti naudojamos papildomos medžiagos ir priemonės:
1. sterilūs tamponai nuoplovoms plastikiniuose konteineriuose. Gali būti naudojami
ir sterilūs tamponai nuoplovoms popierinėse pakuotėse;
2. sterilus (dejonizuotas ar distiliuotas) vanduo arba sterilus 0,9 proc. natrio chlorido
tirpalas;
3. biologinių pėdsakų surinkimo konteineris su lipniąja plėvele (pvz., „Force-
ForexTM“);
4. kriminalistiniai šviesos šaltiniai su apsauginiais akiniais;
5. žmogaus kraujo, spermos buvimo nustatymo testai (pvz.: „Bluestar OBTI“,
„Phosphatesmo“ ir kt.)
ĮVYKIO VIETOS APŽIŪROS TVARKA
1. Atliekant įvykio vietą apžiūrą, būtina užtikrinti, kad objektai ar pėdsakai įvykio
vietoje nebūtų užteršti, sugadinti ar sunaikinti. Biologiniai pėdsakai iš dalies arba
visiškai gali būti sunaikinti dėl netinkamų aplinkos, kurioje yra objektai, sąlygų,
netinkamų biologinių pėdsakų paėmimo, supakavimo ar saugojimo sąlygų.
2. Atliekant įvykio vietos apžiūrą, būtina dėvėti asmenines apsaugos priemones.
3. Asmeninės apsaugos priemonės, jų dėvėjimo tvarka nurodyta 7 temoje.
4. Įvykio vietos apžiūra atliekama laikantis bendrųjų įvykio vietos apžiūros
rekomendacijų.
5. Įvykio vieta, rasti objektai, pėdsakai fotografuojami laikantis taisyklių ir principų,
pateiktų 5 temoje.
6. KTP specialistas arba tyrėjas duomenis apie per įvykio vietos apžiūrą rastus ir
paimtus pėdsakus, tyrimo objektus fiksuoja įvykio vietos apžiūros protokole ir jo
prieduose.
Aplinkos veiksniai, naikinantys biologinius pėdsakus
1. drėgmė. Dirbant nusikaltimo vietoje ir aptikus drėgnų ar šlapių objektų su biologiniais
pėdsakais (pvz., kruviną peilį rasotoje žolėje arba sniege), būtina apsaugoti biologinius
pėdsakus nuo tolesnio drėgmės poveikio, kuo skubiau juos užfiksuojant, paimant ir
supakuojant. Drėgnus ir šlapius objektus draudžiama pakuoti į plastikines pakuotes, nes
sandarioje aplinkoje ant šlapio objekto atsiranda pelėsis, kuris suardo DNR. Objektai, kurie
buvo vandenyje ilgesnį laiką, netinkami DNR tyrimui;
2. cheminės medžiagos (alyva, chloro junginiai), rūdys. Šios medžiagos neigiamai
veikia DNR, todėl, pavyzdžiui, alyva sutepto arba surūdijusio ginklo netikslinga siųsti
laboratoriniam lytėjimo pėdsakų tyrimui;
3. ultravioletiniai spinduliai. Šie spinduliai pažeidžia DNR struktūrą, todėl objektai,
kurie ilgą laiką buvo lauke veikiami tiesioginių saulės spindulių, gali būti netinkami DNR
tyrimui. Dėl šios priežasties negalima palikti objektų su biologiniais pėdsakais tiesioginiuose
saulės spinduliuose;
4. aukšta temperatūra. Apdegę objektai, iššautos ginklų tūtelės netinkami
laboratoriniams tyrimams, nes aukšta temperatūra suardo DNR.
BIOLOGINIŲ PĖDSAKŲ SURADIMO, PAĖMIMO IR PAKAVIMO TVARKA
 Atliekant įvykio vietos apžiūrą, reikia surasti, užfiksuoti ir paimti įvairius
biologinius pėdsakus ar objektus, ant kurių gali būti biologinių pėdsakų.
 Objektų ar pėdsakų pakavimo tvarka nurodyta 7 temoje.
 Dažniausi biologiniai pėdsakai, randami nusikaltimų vietose, yra kraujas, seilės
ir lytėjimo pėdsakai. Rečiau nusikaltimų vietoje sutinkami biologiniai pėdsakai yra sperma,
kaulai, dantys, minkštieji audiniai, raumenys, plaukai:
1. kraujas – vizualiai matomas biologinis pėdsakas. Nesukrešėjusio kraujo dėmė
yra raudonos spalvos. Sudžiūvęs kraujas yra rudos spalvos;
2. seilės nusikaltimo vietoje vizualiai nematomos. Išimtis – spjaudalas. Seilių gali
būti ant nuorūkų, gėrimo indų (sulčių pakelių, butelių, puodelių, stikliukų), prakąstų maisto
produktų, dantų krapštukų, kramtomosios gumos;
3. lytėjimo pėdsakai – odos ląstelės, liekančios ant objekto po sąlyčio su
atviromis žmogaus kūno vietomis. Nors teoriškai lytėjimo pėdsakų lieka ant kiekvieno
paliesto objekto, tačiau praktiniam DNR tyrimui tinkama yra tik nedidelė lytėjimo pėdsakų
dalis. Lytėjimo pėdsakų tinkamumas DNR tyrimui atlikti priklauso nuo pėdsaką palikusio
asmens odos savybių, taip pat nuo fakto, ar ant paviršiaus, ant kurio įvykio metu liko
pėdsakas, buvo pašalinio žmogaus biologinių pėdsakų. Lytėjimo pėdsakai vizualiai
nematomi ir nėra priemonių tokius pėdsakus išryškinti įvykio vietoje, todėl nuoplovos
lytėjimo pėdsakų DNR tyrimui atlikti daromos nuo numanomų lytėjimo vietų ant objektų,
nuo pašalinių asmenų neliestų paviršių;
4. dėvėjimo pėdsakai – lytėjimo pėdsakų atmaina. Šie pėdsakai vizualiai
nematomi, jų atsiranda dėvint drabužį (pvz.: ant kepurės vidinio paviršiaus, medžiaginės
pirštinės viduje);
5. pleiskanos – lytėjimo pėdsakų atmaina. Jos vizualiai matomos ant kepurių,
šalikų ar kitų drabužių ir gali būti paimamos tiek su visu objektu, tiek atskirai;
6. spermos gali būti randama seksualinių nusikaltimų vietose. Ant tamsaus
objekto (pvz., ant juodų džinsų) sperma atrodo kaip balkšvos spalvos dėmė. Ant šviesaus
objekto (pvz., ant baltos paklodės) sperma gali būti vizualiai nematoma. Spermos galima
rasti ant nukentėjusiojo drabužių, prezervatyvo, įvairių objektų nusikaltimo vietoje (pvz.: ant
automobilio sėdynių užvalkalų, patalynės);
7. kaulai, dantys, minkštieji audiniai, raumenys dažniausiai imami
laboratoriniam tyrimui radus nenustatytos tapatybės žmogaus palaikus;
8. plaukai yra vizualiai matomi biologiniai pėdsakai. DNR tyrimui tinka tik išrauti
plaukai, kurių šakniniame gale (iš kurio plaukas auga) lieka ląstelių su branduoliais. Tiriant
nusikaltimų vietas, plaukus rekomenduotina paimti tik tada, kai tiksliai žinoma, kad plaukai
gali būti išrauti (pvz.: matyti akivaizdžių grumtynių požymių; nukentėjusysis nurodo, kad
pešė užpuolikui plaukus; plaukų kuokštas rastas lavono rankoje) ar, atliekant tam tikrus
veiksmus, atidalinti nuo kūno (pvz., seksualinių nusikaltimų atvejais);
9. šlapimo sausa dėmė ar bala nėra biologinio tyrimo objektas, todėl įvykio
vietoje toks biologinis pėdsakas neimamas. Išskirtinai svarbiais atvejais gali būti paimtas ant
sniego rastas šlapimas ar skystas šlapimas, įvykio vietoje rastas talpykloje;
10. nosies ir ausų sekretas – vizualiai matomi biologiniai pėdsakai (pvz.: ant
servetėlių, ausų krapštukų).
 DNR tyrimui netinkami biologiniai pėdsakai yra:

 išmatos,
 vėmalai,
 gyvūnų kraujas ar seilės,
 tačiau gali būti paimtas ant išmatų ar vėmalų matomas kraujo pėdsakas.
Biologiniai pėdsakai gali būti matomi (pvz.: kraujas, plaukai) ir nematomi (pvz.: sperma
ant šviesaus paviršiaus, lytėjimo pėdsakai):
1. matomi biologiniai pėdsakai yra fotografuojami, aprašomi ir paimami (gali būti
paimami tik pėdsakai, visas objektas su pėdsaku ar dalis objekto su pėdsaku – tai
priklauso nuo aplinkybių, pėdsakų kiekio ar būklės);
2. nematomi pėdsakai gali būti aptinkami naudojant papildomas priemones.
Nematomų pėdsakų aptinkamui naudojamos priemones
1. kriminalistinius šviesos šaltinius, kuriais apšvietus objektą galima pamatyti kraujo
pėdsakus ant tamsių paviršių, spermos pėdsakus ant šviesių paviršių. Šviesos
šaltiniai ypač naudingi spermos paieškai: apšvietus 455 nm bangos ilgio mėlyna
šviesa, sperma natūraliai fluorescuos ir dėmės išryškės. Maksimaliam efektui
pasiekti reikia užtamsinti patalpą, o tai įvykio vietoje ne visada gali pavykti
(galima išeitis – papildomas ar pakartotinis įvykio vietos tyrimas sutemus).
Dirbant su kriminalistiniais šviesos šaltiniais, dėvimi specialūs akiniai (atsižvelgiant į šviesos
šaltinių gamintojo rekomendacijas), kurių poveikis dvejopas: pirma, veikia kaip filtras,
praleidžiantis tik reikiamo bangos ilgio spindulius ir pagerinantis apšviestos dėmės
matomumą, antra, apsaugo akis nuo tiesioginio spindulių poveikio;
2. kraujo ar kraujuotų pėdsakų paieškos cheminius tirpalus, testus.
3. Numanomų spermos dėmių buvimą galima patikrinti naudojant greitąjį testą
„Phosphatesmo“, kurio veikimas pagrįstas momentine spalvine reakcija į
spermoje esantį specifinį baltymą, todėl teigiamas testo rezultatas patvirtina
spermos buvimo faktą.
Biologinių pėdsakų paėmimo tvarka ( biologinių pėdsakų nuoplova)
Pėdsakų paėmimo tvarka priklauso nuo biologinio pėdsako tipo ir paviršiaus, ant kurio jie
yra:
1. biologinių pėdsakų nuoplova:
1.1. sterilus vatos tamponas lengvai sudrėkinamas užlašinant vieną ar du lašus sterilaus
vandens ar 0,9 proc. sterilaus natrio chlorido tirpalo iš ampulės, neliečiant ampule tampono
vatos;
1.2. drėgnas tamponas laikomas ir nuoplova daroma statmenai paviršiui, ant kurio yra
biologinis pėdsakas;
1.3. biologinio pėdsako nuoplova daroma vienu vatos tamponu dviem viena kitai
statmenomis kryptimis: iš viršaus į apačią ir iš kairės į dešinę;
1.4. jei biologinio pėdsako (kraujo) dėmė maža, nuplaunama visa dėmė, o jei dėmė didesnė,
nuplaunama dėmės dalis. Jei daroma nuoplova nuo gėrimo vietos, vatos tamponu
nuplaunama visa įsivaizduojama gėrimo vieta (pvz., visas puodelio viršutinis kraštas);
1.5. darant biologinio pėdsako dėmės nuoplovą, reikia stengtis plauti tik dėmę, vengiant
plauti už dėmės ribų;
1.6. jei biologinio pėdsako (kraujo ar seilių) dėmė yra drėgna ar šlapia, darant nuoplovą,
vatos tampono sudrėkinti nereikia;
1.7. jei yra kelios dėmės, draudžiama imti biologinius pėdsakus vienu tamponu iš kelių
dėmių;
1.8. daroma nuoplova nuo atkąsto greitai gendančio objekto;
1.9. kiekvienas tamponas su biologinio pėdsako nuoplova pakuojami į atskiras popierines
pakuotes;
2.1 nuorūkoms, lukštams surinkti naudojamas dezinfekuotas pincetas, naujos ar
dezinfekuotos vienkartinės pirštinės;
2.2. nuorūkos imamos tik už nudegusio galo;
2.3. jei nuorūkos, lukštai yra viename inde, jie gali būti surenkami ir sudedami į vieną paketą,
pinceto, pirštinių dezinfekuoti prieš kiekvieno objekto paėmimą nereikia (nuorūkos imamos
tik už nudegusio galo);
3.1 smulkiems objektams surinkti naudojamas dezinfekuotas pincetas;
3.2. smulkūs objektai surenkami ir sudedami į vieną paketą, pinceto dezinfekuoti prieš
kiekvieno objekto paėmimą nereikia;
3.3. pleiskanoms surinkti gali būti naudojamas biologinių pėdsakų surinkimo konteineris su
lipniąja plėvele (pvz., „Force-ForexTM“). Tokiu atveju laikomasi gamintojo pateiktos
instrukcijos;
3.4. labai smulkūs (pvz., pleiskanos) ar linkę įsielektrinti objektai (pvz., plaukai) surenkami
ant švaraus popieriaus lapo ir, sulanksčius į paketėlį, pakuojami į voką;
4. objekto dalies iškarpa ar išpjova. Jei biologinis pėdsakas yra įsigėręs ar dėl kitų
priežasčių neįmanoma padaryti biologinio pėdsako nuoplovos ar paimti viso
objekto, galima dezinfekuotu skalpeliu ar žirklėmis išpjauti arba iškirpti objekto
dalį su biologiniu pėdsaku;
5. skystas šlapimas, ant sniego rastas šlapimas ar kraujas, paimtas į sterilų stiklinį
indą, per 24 val. turi būti pateiktas laboratoriniam DNR tyrimui;
6. iš panaudoto prezervatyvo vidaus dviem sausais steriliais vatos tamponėliais
paimamas skystos spermos mėginys, o nuo prezervatyvo išorės trečiu steriliu
tamponėliu daroma nuoplova. Paėmus mėginius (iš vidaus ir nuo išorės),
prezervatyvo laboratoriniam biologinių pėdsakų tyrimui paimti nereikia.

Įvykio Vietos Apžiūra

Uploaded by

Document Information

Original Title

Copyright

Available Formats

Share this document

Share or Embed Document

Sharing Options

Did you find this document useful?

Is this content inappropriate?

Copyright:

Available Formats

Įvykio Vietos Apžiūra

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

Įvykio vietos apžiūros procesiniai pagrindai (LR BPK)

91 straipsnis. Daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti.

Įvairių objektų (lavonų, transporto priemonių, gyvūnų ir jų lavonų) apžiūros įvykio

ĮVYKIO VIETOS APŽIŪROS PROTOKOLO PILDYMAS

Fiksuojamoji fotografija. Kriminalistinė fotografija pagal sprendžiamus uždavinius ir

Visos lavono nuotraukos turi sudaryti vientisą, nuoseklų nuotraukų komplektą.

Reljefinių avalynės pėdsakų fotografavimas

PLANŲ IR SCHEMŲ RUOŠIMAS APŽIŪRINT ĮVYKIO VIETĄ

Įvykio vietos užteršimo prevencijos ir tyrimo objektų pakavimas

 DNR tyrimui netinkami biologiniai pėdsakai yra:

You might also like