Mikalojaus Daukšos „Postilė“ ir „Prakalba į malonųjį skaitytoją“*
M. Daukšos „Postilės“ reikšm__. Suklest__jus kontrreformacijos judėj__mui, skirtam reformacijos
padariniams likvid__ti, didelė reikšm__ tenka M. Daukšai – stambiam Katalikų bažn__čios veik__jui. Jis, globojamas vyskupo Merkelio Giedraičio, išleidžia pirm__s__s lietuviškas kn__gas LDK. Knygos turėjo sustabd__ti protestantų tikėj__mą bei reformacijos plit__mą. V__na reikšmingiaus__ M. Daukšos knyg__ – „Postilė“, verstin__ pamoksl__ rinkin__s, kuriame, be lot__niškos prakalbos, skirtos M. Giedraičiui pad__koti, yra itin reikšminga lenk__ kalb__ parašyta „Prakalba į malonųjį skaitytoją“. 1599 m. Vilniaus universiteto spaustuv__j__ išleista „Postilė“ dėl lenkiškos prakalbos į__jo į lietuvių kult__ros istoriją kaip lietuvių kalbos g__n__mas, paraš__tas itin men__škai. Prakalba parašyta lenkiškai dėl to, kad ją geriau suprast__ nutautėj__ lietuvių bajorai ir did__kai. Po Liublino un__jos, Lietuvai nusilpus ir tapus beveik provincija, dal__s turtingų Lietuvos pil__čių ima kalb__ti lenkiškai, taip lenkų kalba tampa did__menės kalb__. Gimtoji kalba turi tapti valst__bin__. M. Daukša prakalboje s__lo valst__binės kalbos __dėją, tei__damas, kad gimt__j__ kalba reikia kalbėti vis__se gyvenimo srit__se („bažn__čioje, tarn__boje, nam__“), be to, lietuvių kalba turinti tapti ir ofic__lia valst__bės dokument__ kalba (ja buvo rusėnų kalba). Lietuvių kalba turi tapti valst__bine, nes b__tent gimtoji kalba yra valst__bės saugot__ja. Renesanso laikų tautos s__mprata. Prakalboje pasireiškia ir renesansinė tautos s__mprata: „Kurgi, sakau, pasaulyje yra tauta, tokia prasta ir n__kinga, kad neturėtų šių tr__jų savų ir tarsi __gimtų dal__kų: tėv__ žemės, papročių ir kalbos?“ Taigi tautą turi v__nyti papročiai, tėvų žem__ ir kalba, iš kurių svarbiausia – kalba, nes b__tent ji geriausiai sutelk__ į viena tautos žmon__s. D__viška žmogaus prigimt__s ir gamta. Nor__damas paremti gimtosios kalbos svarb__ valst__bės g__ven__me, M. Daukša atsigr__žia į žmogaus prigimt__ ir į gamtos d__snius. Kadangi pasaulis s__kurtas D__vo, vadinasi, K__rėjo valia reiškiasi per visą k__rin__ją, šiuo atv__ju per gamt__ ir žmogaus prigimt__. Gamtos tvarka tobula, d__viška, todėl joje chaosas ne__sivaizduojamas: „Kas per keisten__bės b__tų tarp gyv__lių, jeigu varnas užsiman__tų suokti kaip lakštingala, o lakštingala – krankti kaip varnas, ož__s – staugti kaip liūtas, o liūtas – bliauti kaip ož__s? Dėl tokio savo b__do pakeit__mo pran__ktų savit__mas, beveik pran__ktų ir tokių __vairių gyv__lių esm__ ir prigimt__s.“ Pagal prigimt__s d__snius turi g__venti ir žmogus, nes kitaip D__vo pasaul__je kils sumaišt__s: „... galime suprasti, koks sum__šimas ir netvarka k__la, kai žmogus, dėl kitos tautos kalbos savo gimt__j__ visiškai pan__kinęs, taip pamėgsta svetim__j__ (pamiršdamas sav__j__, kuria D__vas ir gamta l__pia kalb__ti), lyg pats b__tų ne to krašto ir kalbos.“ Taigi, anot M. Daukšos, prigimtis pirmiausia pasireiškia kaip gimtosios kalbos vartojimas. Atsisak__ti gimtosios kalbos – tol__gu eiti prieš prigimtį, ard__ti valst__bės pamatus ir griauti D__vo tvarką. Nesusikalb__j__mas – chaoso pradžia. M. Daukša prakalboje primena biblinę Babelio bokšto leg__ndą: susimaišiusios kalbos neleido žmon__ms pabaigti bendro darbo – pastat__ti statin__, pril__gstantį D__vo did__bei. Žmon__s persp__jami, kad didžiausia nesantaika gali kilti iš nesusikalb__j__mo. Gimtosios kalbos n__kinimą M. Daukša __vard__ja kaip didžiausią negerov__, visokios sumaišt__s šaltinį: „Visos nesantaikos tarp taut__, visi šmeižtai, vienos tautos n__kin__mas kitos, visa tai k__lo iš kalbų skirtingumo, kaip iš visokio s__myšio šaknų.“ Todėl atsisak__ti gimtosios kalbos – tol__gu žmogaus ir tautos sav__griovai, or__mo ir garb__s prarad__mui.