V. E. Franklis.

Žmogus prasmės akivaizdoje (ištraukos)

Taigi laisvė – vienas iš žmogiškųjų fenomenų. Tačiau kartu ji – pernelyg žmogiškas

fenomenas. Žmogaus laisvė baigtinė. Žmogus nėra laisvas nuo aplinkybių, jis tegali pasirinkti
laikyseną tomis aplinkybėmis. Šios nelemia jo vienareikšmiškai. Galų gale tik nuo žmogaus
priklauso, ar jis pasiduos aplinkybėms, nusileis joms. Jis gali pakilti virš aplinkybių, šitaip
apskritai tik ir pasiekdamas žmogiškąjį matmenį. Kai kartą viename interviu buvau pristatytas
kaip “neurologijos ir psichiatrijos profesorius”, kuris turėtų nusimanyti apie tai, kaip stipriai
žmogų sąlygoja biologiniai, psichologiniai ir socialiniai veiksniai, prisiminiau, kad esu ne tik
dviejų sričių profesorius, bet ir žmogus, išgyvenęs keturias koncentracijos stovyklas, taiga galiu
paliudyti žmogaus gebą mesti iššūkį ir sunkiausiomis aplinkybėmis. Sigmundas Freudas kartą
pasakė: “Pamėginkime stebėti aibę kuo įvairesnių žmonių vienodomis badavimo sąlygomis.
Stiprėjant maisto poreikiui visi individualūs skirtumai išnyks, juos pakeis vienodos
nepasitenkinimo apraiškos.” Vis dėlto atsitiko kaip tik priešingai. Koncentracijos stovykloje
išryškėjo žmonių skirtumai. Kiaulės nusimetė kaukes. Šventieji – taip pat. Alkis demaskavo
visus. Jis buvo visiems vienodas. Tačiau žmonės skyrėsi. <…>
Šiaip ar taip, galų gale žmogaus elgesį lemia ne aplinkybės, su kuriomis jis susiduria, o jo
paties sprendimas. Sąmoningai ar ne, tačiau pats žmogus nusprendžia, ar jis mes iššūkį
aplinkybėms, ar pasitrauks, kitaip tariant, ar apskritai leis ir kiek leis joms jį sąlygoti. <...>

Gyvenime nėra aplinkybių, kurios būtų išties beprasmės. Tariamai neigiamus žmogiškos
egzistencijos aspektus, ypač tragiškąją kančios, kaltės ir mirties triadą, galima paversti
laimėjimu, pasitelkiant deramą laikyseną ir nuostatą.

Įgyvendindamas prasmę, žmogus realizuoja save. Įgyvendindami kančios prasmę,

realizuojame tai, kas žmoguje žmogiškiausia – bręstame, augame, pranokstame save. Kaip tik
tada, kai esame visiškai bejėgiai ir neturime vilties, nes pakeisti aplinkybių negalime, – kaip tik
tada esame pašaukti, jaučiame poreikį pasikeisti patys. Tiksliausiai tai nusakė Yehuda Baconas,
atsidūręs Aušvice dar vaikas; jį po išlaisvinimo persekiojo įkyrūs vaizdiniai: „Pamačiau
iškilmingas laidotuves su prašmatniu karstu ir muzika ir pradėjau juoktis: bene jie išprotėjo –
šitiek triukšmo dėl vienintelio lavono? Nuėjęs į koncertą ar teatrą būtinai turėdavau suskaičiuoti,
kiek laiko prireiktų numarinti dujomis čia susirinkusius žmones, kiek drabužių, auksinių dantų,
kiek plaukų maišų susidarytų.“ Toliau Yehuda Baconas klausia savęs, kokią prasmę galėtų turėti
metai, kuriuos jis praleido Aušvice: „Būdamas vaikas galvojau – pasakysiu pasauliui, ką mačiau
Aušvice, – vildamasis, kad pasaulis taps kitoks. Tačiau pasaulis netapo kitoks, pasaulis nenorėjo
girdėti apie Aušvicą. Daug vėliau supratau, kokia tikroji kančios prasmė. Kančia turi prasmę, jei
pats tampi kitoks.“

1. Kaip suprantate V. E. Franklio teiginį, kad “laisvė baigtinė’? Kokias sąlygas įvardija
mokslininkas? Kokių žinote jūs?
2. Kokios asmenybės savybės leidžia jai išlikti žmoniškai ir baisiausiomis aplinkybėmis?
istverme
3. Kokių gali būti būdų priešintis agresijai? Kurie būdai, jūsų manymu, veiksmingiausi?
4. Kokiomis aplinkybėmis neigiami žmogiškosios egzistencijos aspektai gali tapti laimėjimais?
5. Kada kančia turi prasmę? Ar tik per kančią augame?