SAVIGYNA PAGAL TARPTAUTINĘ TEISĘ

1. Savigynos samprata pagal tarptautinę teisę.

Viena iš svarbiausių šiuolaikinės tarptautinės teisės normų, tampriai susijusių su jėgos
panaudojimo uždraudimo principu, yra teisė į gynybą, ši teisė yra suformuluota JT Chartijos 51
straipsnyje: „Jokia šios Chartijos nuostata neriboja (prigimtinės) teisės imtis individualios ar
kolektyvinės savigynos, jei įvykdomas Jungtinių Tautų narės ginkluotas užpuolimas, tol, kol
Saugumo Taryba nesiima būtinų priemonių tarptautinei taikai ir saugumui palaikyti. Valstybės
narės nedelsdamos praneša Saugumo Tarybai apie priemones, kurių jos ėmėsi, įgyvendindamos
šią savigynos teisę, ir kurios jokiu būdu nedaro įtakos Saugumo Tarybos įgaliojimams bei
atsakomybei pagal šią Chartiją bet kuriuo metu imtis veiksmų, kurie, jos manymu, yra reikalingi
(būtini) tarptautinei taikai ir saugumui palaikyti ar atkurti.“ - savigynos teisės realizavimas. 

2. Savigynos teisėtumo sąlygos pagal JT Chartiją ir paprotinę tarptautinę teisę

(prevencinė; individuali ir kolektyvinė savigyna).
Būtina savigynos sąlyga (faktinis pagrindas) – ginkluotas užpuolimas.
Savigynos priemonių teisėtumo kriterijai:
- būtinumas (ir neatidėliotinumas) – jėga yra vienintelė priemonė, taikoma nedelsiant (per
protingą laiką);
- proporcingumas – užpuolimui atremti būtina jėga (pagal mastą ir trukmę, o ne kiekybiškai) .
Procedūriniai reikalavimai :
- ginkluoto užpuolimo aukos (o ne kitos valstybės) pranešimas apie užpuolimą;
- ST informavimas apie savigynos priemones (
Papildomas procedūrinis reikalavimas kolektyvinei savigynai:
– ginkluoto užpuolimo aukos kreipimasis pagalbos

3. . Ginkluoto užpuolimo ir savigynos sampratos kaita (po 2001 m. rugsėjo 11 d. teroro

išpuolių JAV).
JAV po 2001 m. rugsėjo 11 d. (toliau – rugsėjo 11 d.) teroristinių išpuolių pranešė Jungtinių Tautų
Saugumo Tarybai (toliau – ST), kad imasi veiksmų pagal savigynos teisę. Norint atsakyti į
klausimą, ar valstybė turi teisę imtis savigynos veiksmų, kai ji nukenčia nuo teroristinių veiksmų,
visų pirma reikė- tų nustatyti, ar teroristų veiksmai gali būti laikomi ne vien nusikalstamu aktu, bet
ir ginkluotu užpuolimu, kuris yra savigynos sąlyga pagal Jungtinių Tautų (toliau – JT) chartijos 51
straipsnį, nes jei tokie veiksmai neatitinka ginkluoto užpuolimo sąvokos, negalima remtis ir teise į
savigyną.
Paprastai ginkluotu užpuolimu laikoma valstybės reguliariųjų ginkluotojų pajėgų, kertančių
valstybės sieną, atliekami kariniai veiksmai. Nikaragvos byloje TTT, apibrėždamas ginkluoto
užpuolimo sąvoką, rėmėsi GA priimtu agresijos apibrėžimu, kuriame nustatyta, kad ginkluoti
veiksmai, valstybės ar jos vardu siunčiamų ginkluotų gaujų, grupių, nereguliariųjų pajėgų ar
samdinių vykdomi prieš kitą valstybę ir esantys sunkaus pobūdžio, kaip ir kiti agresijos apibrėžime
išvardyti veiksmai ar esminis įsitraukimas į juos, yra laikomi agresijos aktu. Iš sprendimo
Nikaragvos byloje matyti, kad tokie veiksmai prilyginami ginkluotam užpuolimui. Ginkluotu
užpuolimu, TTT teigimu, gali būti laikomi tokie veiksmai, kai viena valstybė siunčia į kitos
valstybės teritoriją ginkluotas gaujas, jei tokia operacija dėl savo masto ir padarinių būtų laikoma
ginkluotu užpuolimu, o ne vien pasienio incidentu, jei ją būtų įvykdę reguliariųjų ginkluotųjų
pajėgų nariai. Tačiau, TTT nuomone, pagalbos sukilėliams teikiant ginklus, techniką ar kitą paramą,
negalima laikyti ginkluotu užpuolimu. Taigi ginkluotu užpuolimu Nikaragvos byloje TTT pripažino
tik veiksmus, kuriuos padaro valstybė.
4. Terorizmo nusikaltimas ir atsako į teroro išpuolius priemonės.
Terorizmas – socialinis reiškinys, pasižymintis neatrankinio pobūdžio kriminaliniais aktais
(teroristinėmis veikomis), kurie pasižymi šiais bruožais:
1) paprastai yra susiję su politiniais motyvais ir tikslais;
2) jais siekiama įbauginti visą visuomenę, kad būtų sudarytos palankios sąlygos keliamiems
reikalavimams tenkinti;
3) todėl be atrankos puolama kuo daugiau civilių – siekiama kuo didesnės žalos visuomenei
(tiesiogiai nesusijusiems su keliamų reikalavimų tenkinimu žmonėms).

Bylos ir situacijos:
1. Tarptautinio Teisingumo Teismo 1986 m. birželio 27 d. sprendimas Nikaragvos ir JAV
byloje dėl karinių ir pusiau karinių veiksmų Nikaragvoje ir prieš ją (dėl savigynos
sąlygų).
Nikaragvos teiginiai: 1984 m. Nikaragva padavė ieškinį prieš Jungtines Amerikos Valstijas.
Nikaragva kaltino JAV, kad buvo užminuoti vandenys šalia El Bluffo, Vorinto ir Puerto Sandino
uostų, taip pat vidaus vandenys. Taip pat kaltina JAV oro erdvės pažeidimais kariniais lėktuvais bei
užpuolimais naftos įrenginių ir jūrų bazių. Taip pat Nikaragva kaltina JAV, kad ši sumanė, sukūrė ir
organizavo „contras“ veiklą. Nėra įrodyta, kad JAV įkūrė, bet finansavo ir teikė įrangą. Nikaragva
taip pat skundžiasi dėl ekonominių priemonių, kurias taikė JAV (intervencijos į vidaus rinkas). Bei,
kad JAV atliko karinius manevrus netoli Nikaragvos sienų.
Jungtinių Amerikos Valstijų teiginiai: JAV teigė, kad Nikaragva aktyviai teikė
paramą grupėms, veikiančioms kaimyninėse šalyse, ypatingai Salvadore. Nikaragva ginklų
perdavimo iš jos teritorijos, bet teigia, kad tai netyčinis ir neoficialus veiksmas. Be to, JAV kaltina
Nikaragvą, kad jos karinės pajėgos kirto Hondūro ir Costa Rikos sienas.
Teismo sprendimas. Paprotinėje teisėje nustatyta bendra jėgos draudimo norma
leidžia tam tikras išimtis. Išimtis, numatanti teisę į individualią ir kolektyvinę gynybą, valstybių
nuomone, yra numatyta paprotinėje teisėje, kaip tai matyti terminologijoje, panaudotoje Jungtinių
Tautų Chartijos 51 straipsnyje, kuris daro nuorodą į ,,neatskiriamą teisę“, ir rezoliucijos 2625
(XXV) deklaracijoje. Šalys, manančios, kad tokios teisės buvimas turi savo prigimtį tarptautinėje
paprotinėje teisėje, sutaria, kad atsakymas į klausimą, ar atsakas į užpuolimą yra teisėtas, priklauso
nuo to, ar imantis savigynos priemonių buvo laikomasi būtinumo ir proporcingumo kriterijų.
Nepriklausomai nuo to, ar savigyna būtų individuali, ar kolektyvinė, jos gali būti imamasi tik
atsakant į ,,ginkluotą užpuolimą“. Teismo nuomone, tai turi būti suprantama ne tik kaip reguliarių
ginkluotų pajėgų veiksmai, peržengiantys tarptautinę sieną, bet ir kaip valstybės siuntimas
ginkluotų gaujų į kitos valstybės teritoriją, jei tokia operacija dėl jos masto ir pasekmių būtų
kvalifikuojama kaip ginkluotas užpuolimas, vykdomas reguliarių ginkluotų pajėgų.
Teismas nemano, kad ,,ginkluoto užpuolimo“ sąvoka apima pagalbą sukilėliams ginklų tiekimo ar
logistinės arba kitokios paramos forma. Dar daugiau, Teismas mano, kad paprotinėje teisėje, tiek
bendrojoje, tiek specialiojoje – tokioje, kaip visos Amerikos teisinė sistema, nėra normos, kuri
leistų vykdyti kolektyvinę savigyną nesant valstybės, nukentėjusios nuo ginkluoto užpuolimo,
prašymo, ir laiko jį papildoma sąlyga prie reikalavimo, kad pastaroji būtų paskelbusi, jog ji yra
užpulta.
Vertindamas faktus pirmiausia jėgos nenaudojimo principo šviesoje, Teismas laiko, jog minavimas
1984 m. Pradžioje ir kai kurie Nikaragvos uostų, naftos renginių ir jūrų bazių užpuolimai,
priskiriami Jungtinėms Valstijoms sudaro šio principo pažeidimus, nebent tai būtų pateisinama
aplinkybėmis, pašalinančioms šių veiksmų neteisėtumą. Jis taip pat laiko, Kad JAV įvykdė prima
facie šio principo pažeidimą apginkluodamos ir apmokydamos ,,centras“, nebent tai būtų
pateisinama naudojimusi savigynos teise.
Kita vertus, teismas nelaiko, kad JAV surengti netoli Nikaragvos sienų kariniai
manevrai ar fondų suteikimas ,,centras“, prilygsta jėgos panaudojimui.
Teismas turi išnagrinėti, ar veiksmai, kuriuos jis laiko šio principo pažeidimais, gali
būti pateisinti naudojimusi kolektyvinės savigynos teise, ir todėl turi nustatyti, ar egzistuoja tam
reikalingos aplinkybės. Šiam tikslui jis pirmiausia turi nustatyti, ar Nikaragva dalyvavo
ginkluotame užpuolime prieš Salvadorą, Hondūrą ar Kosta Riką, nes tik toks užpuolimas galėtų
pateisinti ėmimąsi savigynos teise. Dėl Salvadoro Teismas mano, kad paprotinėje tarptautinėje
teisėje ginklų tiekimas opozicijai kitoje valstybėje nesudaro šios valstybės ginkluoto užpuolimo. O
dėl Hondūro ir Kosta Rikos, Teismas pareiškia, kad nesant pakankamos informacijos apie sienos
kirtimus, įvykdytus į šių dviejų valstybių teritoriją iš Nikaragvos, yra sunku nuspręsti, ar jų apimtis,
nagrinėjant kiekvieną jų atskirai ar visus kartu, prilygtų Nikaragvos įvykdytam ginkluotam
užpuolimui. Teismas laiko, kad nei šie kirtimai, nei, kaip teigiama, ginklų tiekimas, negali būti
pagrindas naudojimuisi kolektyvinės savigynos teise pateisinti.
Antra, tam, kad nustatytų, ar Jungtinės Valstijos gali pateisinti naudojimųsi savigyna,
teismas turi įvertinti, ar egzistavo aplinkybės, reikalingos naudojimuisi šia individualios ar
kolektyvinės savigynos teise, ir todėl nagrinėja, ar atitinkamos valstybės manė, kad jos yra
Nikaragvos įvykdyto ginkluoto užpuolimo aukos, ir prašė Jungtinių Valstijų pagalbos joms
naudojantis kolektyvinės savigynos teise. Tai yra dvi būtinos sąlygos, kad būtų galima pasinaudoti
kolektyvinės savigynos teise. Tačiau nei viena valstybės neprašė JAV pagalbos ir nepripažino, kad
ji buvo užpulta, todėl Jungtinės valstijos negalėjo pasinaudoti kolektyvinės savigynos teise.
Pagaliau, vertindamas JAV veiklą ryšium su būtinybės ir proporcingumo kriterijais, teismas negali
nustatyti, kad šių veiksmų būtų imtasi iškilus būtinumui, ir todėl nustato, kad kai kurie iš jų negali
būti laikomi patenkinančiais proporcingumo kriterijaus reikalavimus.
Taip pat teismas pripažino, kad minų išdėliojimas prie uostų apie tai neįspėjus sukėlė grėsmę Ne tik
Nikaragvos, bet ir kitų valstybių piliečiams ir kad tai prieštarauja humanitarinei teisei.
Kadangi JAV pasirinkta kolektyvinės savigynos argumentacija negali būti apginta, iš to išplaukia,
jog JAV pažeidė grasinimo jėga ar jėgos naudojimo draudimo principą savo veiksmais.
 Išvada. Teismo nuomone, pagal šiandien galiojančią tarptautinę teisę valstybės neturi
teisės į kolektyvinį ginkluotą atsaką į veiksmus, kurie nesudaro ginkluoto užpuolimo.

2. Tarptautinio Teisingumo Teismo 2004 m. liepos 9 d. konsultacinė išvada dėl sienos

statymo okupuotoje Palestinos teritorijoje (savigynos aspektu).
Istorija. Nuo 1967 m. Izraelis yra okupavęs Palestinos teritoriją. Palestinos gyventojai visą
okupacijos laiką vykdo teroro atakas prieš Izraelį. Dėl šios priežasties Izraelis ėmė statyti apsaugos
sieną, kuria aptvėrė dalį Palestinos miestų, vandens rezervuarų, žemės ūkiui reikalingos
palestiniečių žemės. Taip pat į siena aptvertas palestiniečių teritorijas atkeldino žydus. Visa tai
Izraelis pateisino savo teise į savigyną.
Buvo prisiminta 1907 m. ketvirtoji Hagos konvencija dėl sausumos karo įstatymų ir
papročių ir joje pateikiama okupacijos sąvoka. „Okupacija – tai faktinis teritorijos užėmimas ir
buvimas svetimos valstybės ginkluotųjų pajėgų valdžioje [...]. Okupuota gali būti tik tokia teritorija,
kurioje tokia valdžia gali būti įvesta ir įgyvendinta.“ Todėl pagal paprotinę teisę Izraelis laikytinas
okupuojančia valstybe, nes 1967 m. ginkluoto konflikto su Jordanija metu Izraelis užėmė arabų
teritorijas, įskaitant ir Vakarų krantą. Šios teritorijos liko okupuotos ir todėl Teismas padarė išvadą,
kad Izraelis vis dar turi okupuojančios valstybės statusą (have the status of occupying Power).
Teismo išvada. Vertinant Izraelio sienos statybos teisėtumą, Teismas siekė apibrėžti
taikytinus tarptautinės teisės principus ir normas. Buvo pažymėta JT chartijos 2 str. 4p. nuostata ,
jog „visos narės tarptautiniuose santykiuose susilaiko nuo grasinimo jėga ir jos panaudojimo tiek
prieš kurios nors valstybės teritorinį vientisumą arba politinę nepriklausomybę, tiek kuriuo kitu
būdu, nesuderinamu su Jungtinių Tautų tikslais.”
Taip pat buvo remtasi 1970 m. JT GA Tarptautinės principų deklaracijos nuostata
(General Assembly resolution 2625 (XXV), entitled “Declaration on Principles of International
Law concerning Friendly Relations and Co-operation among States”), jog joks teritorijos įgijimas
grasinant jėga ar ją panaudojus negali būti pripažintas teisėtu (“No territorial acquisition resulting
from the threat or use of force shall be recognized as legal”).
Nagrinėdamas Izraelio veiksmų atitiktį tarptautinės humanitarinės teisės normoms,
Teismas rėmėsi 1949m. Ženevos konvencija dėl civilių apsaugos karo metu, kurios Izraelis
įsipareigojo laikytis (1951 m. ratifikavo). Tačiau Izraelis ginčijo jos taikymą, argumentuodamas
tuo, jog jos 2 str. numatyta, kad „Konvencija taikoma visais atvejais, kai okupuojama visa
Aukštosios susitariančios šalies teritorija, net jei tam nesipriešinama ginklu“, o Palestinos teritorija
nėra susitariančios šalies teritorija: ji buvo okupuota Izraelio - Jordanijos konflikto metu, tačiau
niekada nepriklausė Jordanijai (according to Israel’s position, that Convention is not applicable de
jure within those territories because, under Article 2, paragraph 2, it applies only in the case of
occupation of territories falling under the sovereignty of a High Contracting Party involved in an
armed conflict. Israel explains that the territories occupied by Israel subsequent to the 1967
conflict had not previously fallen under Jordanian sovereignty).

 Teismas argumentaciją atmetė primindamas, kad 1982 m. Palestina vienašaliu pareiškimu

įsipareigojo laikytis Ženevos konvencijos, o Šveicarija kaip šalis depozitorė šį
įsipareigojimą priėmė.
  Taip pat jis rėmėsi tarptautinės paprotinės teisės normomis, išreikštomis 1969 m. Vienos
konvencijoje dėl tarptautinių sutarčių teisės. Joje įtvirtinta, kad „bet kuri sutartis turi būti
aiškinama sąžiningai, atskleidžiant tikrąją jos prasmę, objektą bei tikslą“. Siekiant tai
įvykdyti privaloma atsižvelgti į kontekstą, paruošiamuosius darbus ir pan. Besiremdamas
Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto medžiaga Teismas patvirtino, jog rengėjai
nesiekė apriboti normos prasmės, tačiau norėjo aiškiai įtraukti okupacijos be pasipriešinimo
atvejus.
 Galiausiai buvo atsigręžta į tos pačios Konvencijos 1 str., kuriame įtvirtinta, jog Konvencija
taikytina esant dviems sąlygoms:
o a) egzistuoja ginkluotas konfliktas (nesvarbu ar pripažįstamas abiejų šalių ar ne)
o 2) konfliktas kilo tarp dviejų susitariančiųjų šalių. Argumentacijai sutvirtinti dar
buvo prisiminta, kad 1967 m. Karinio konflikto tarp Izraelio ir Jordanijos metu, abi
šalys buvo įsipareigojusios laikytis Konvencijos.

Dėl sienos statybos atitikimo tarptautinės teisės normoms ir principams: Toliau

Teismas nagrinėjo Izraelio sienos konstrukcijos teisėtumo klausimą. Čia buvo remtasi teritorijų,
įgyjamų panaudojant jėgą nepripažinimo ir tautų apsisprendimo principais. Teismas konstatavo, jog
dėl to, ar egzistuoja Palestinos tauta nebekyla klausimų, juolab kad ir pats Izraelio prezidentas 1993
m. pripažino ją ir jos neatimamas teises. Sienos statyba maždaug 80 proc. Palestinos gyventojų
priverstų atsidurti uždarose teritorijose, o tai skatintų jų migraciją ir teritorijos demografinės
padėties kitimą ir de facto aneksiją. Izraelio gynyba rėmėsi tuo, kad siena yra būtina jo saugumui
užtikrinti bei teroristinėms atakoms iš Vakarų kranto atremti, be to tai tėra laikina priemonė
apsisaugoti ir ateityje jos nebeliks. Tačiau Teismas nelaikė šios priemonės paskutine ir būtina
saugumui užtikrinti ir pripažino, kad statydamas ją Izraelis šiurkščiai pažeidė tautų apsisprendimo
principą, tarptautinių žmonių teisių apsaugos paktų nuostatas ir kitus tarptautinius įsipareigojimus.
Tautų apsisprendimo teisė buvo pripažinta erga omnes, todėl Teismas pažymėjo, kad jos
įgyvendinimo deramas užtikrinimas turėtų būti visų valstybių rūpestis, o neteisėtos sienos statybos
teisiniai padariniai neturėtų būti jų pripažinti.

Dėl kintančios savigynos sąvokos:

Bandydamas pagrįsti statomos Sienos teisėtumą, Izraelis įrodinėjo turįs savigynos teisę ir rėmėsi JT
Chartijos 51 str. Skelbiančiu, jog „jokia šios Chartijos nuostata neriboja prigimtinės teisės imtis
individualios ar kolektyvinės savigynos, jei įvykdomas JT narės ginkluotas užpuolimas“. Teismas
bandydamas atremti argumentą turėjo revizuoti savigynos sąvoką. Remdamasis Saugumo Tarybos
rezoliucijomis, kurios pripažino JAV teisę imtis savigynos priemonių nuo teroristinių atakų, jis
pažymėjo, jog po 2001 m. rugsėjo 11 d. teroristiniai išpuoliai prilygsta ginkluotam užpuolimui ir tai
laiduoja savigynos teisę, aišku, laikantis būtinų teisėtumo sąlygų. Tačiau savigynos teisė Izraeliui
nebuvo pripažinta, nes buvo konstatuota, jog teroro išpuoliai vykdomi ne iš išorės, bet iš okupuotos
Palestinos teritorijos, kurią Izraelis veiksmingai kontroliuoja. Taigi šioje byloje buvo pripažinta
kintanti savigynos sąvoka ir pripažinta, jog ginkluotą užpuolimą gali įvykdyti ne tik valstybės, bet ir
nevyriausybiniai dariniai, tačiau tik veikiantys iš išorės. Taip pat buvo pripažinta Izraelio teisė imtis
atsakomųjų veiksmų siekiant apsisaugoti nuo teroro išpuolių, tačiau tik tokių, kurie atitinka
tarptautinę teisę.
 Teismas pabrėžė, jog savigyna yra galima tada, kai viena valstybė puola kitą valstybę.
Tačiau kai okupuota valstybė (Palestinos teritorija) puola ją okupavusią valstybę (Izraelį),
okupavusios valstybės veiksmai negali būti laikomi savigyna.
Esmė.
Teisinės pasekmės:
Teismas konsultacinės išvados gale pripažino Sienos statybos neteisėtumą ir išdėstė
teisines pasekmes, kylančias iš tokios statybos. Pirmiausia Izraelis buvo įpareigotas pradėti sienos
ardymo darbus, panaikinti nacionalinę teisinę bazę, suteikiančią teisę statyti sieną, taipogi atlyginti
visus sienos statymu sukeltus nuostolius tiek privatiems, tiek juridiniams asmenims. Kitos šalys
buvo įpareigotos nepripažinti sienos statybos, neteikti jokių priemonių ar pagalbos, taipogi dirbti
kartu siekiant kuo greičiau likviduoti sienos statybą. Dar kartą buvo priminta, jog erga omnes teisių
užtikrinimas yra visų intereso dalykas.
Konstatuota, jog sienos statymas tarp Palestinos teritorijos ir Izraelio nėra laikomas
savigyna, ir kartu pažeidžia tarptautinės teisės normas ir Palestinos teritorijos gyventojų teises,
kurių pažeisti negalima net ir karinių veiksmų atveju.

3. Tarptautinio Teisingumo Teismo 2005 m. gruodžio 19 d. sprendimas Kongo

Demokratinės Respublikos ir Ugandos byloje dėl karinių veiksmų Kongo teritorijoje
(dėl savigynos sąlygų).
4. JAV savigynos nuo 2001 m. rugsėjo 11 d. teroristinių išpuolių ypatybės.
JUNGTINIŲ TAUTŲ SAUGUMO TARYBOS REZOLIUCIJA 1368 (2001 09 12)
Saugumo Taryba:
Pripažįsta neatimamą teisę į individualią bei kolektyvinę savigyną pagal JT Chartiją.
1. Neabejotinai pasmerkia rugsėjo 11 d. teroristų išpuolius ir juos traktuoja kaip pasikėsinimą į
tarptautinę taiką bei saugumą.
2. Užjaučia visas aukas, JAV žmones bei Vyriausybę dėl tokių įvykių.
3. Kviečia visas valstijas (valstybes) skubiai dirbti kartu, kad būtų nubausti visi, susiję su
teroristiniais išpuoliais, bei pabrėžia, jog visi šių išpuolių rėmėjai taip pat neišvengs
atsakomybės.
4. Taip pat kviečia visą tarptautinę bendruomenę padvigubinti savo pastangas kovoje su
terorizmu.
5. Išreiškia savo pasirengimą imtis visų būtinų veiksmų, kad būtų atsakyta į rugsėjo 11 d.
teroristinius išpuolius, bei kovoti su visomis terorizmo formomis pagal Jungtinių Tautų
Chartiją.
6. Nusprendžia toliau domėtis šiuo klausimu.

JUNGTINIŲ TAUTŲ SAUGUMO TARYBOS REZOLIUCIJA 1373 (2001 09 28)

Vėl tvirtina reikalingumą visomis priemonėmis kovoti prieš grėsmę tarptautinei taikai bei
saugumui, kuriuos sukelia teroro aktai.
Veikdama pagal JT Chartijos VII skyriaus nuostatas:
1. Nusprendžia, jog visos valstybės turi:
a) turi neleisti ir sustabdyti teroristinių išpuolių finansavimą;
b) laikyti nusikaltimu bet kokį teroristinių išpuolių finansavimą;
c) nedelsiant užšaldyti asmenų, remiančių tokią veiklą, sąskaitas ar kitokius ekonominius
resursus;
d) uždrausti savo piliečiams bei kitiems valstybės teritorijoje esantiems asmenims teikti bet
kokią finansinę ar ekonominę pagalbą teroristams.

2. Taip pat nusprendžia, jog visos valstybės turi:

a) susilaikyti nuo bet kokios pagalbos teikimo teroristams ar su jais susijusiems asmenims ir
eliminuoti ginklų tiekimą teroristams;
b) imtis visų reikalingų veiksmų bei keistis informacija, kad būtų užkirstas kelias teroristiniams
išpuoliams dar iki jų įvykdymo;
c) neteikti prieglobsčio tiems, kurie finansuoja, planuoja, remia ar vykdo teroro aktus;
d) neleisti tiems, kas planuoja, remia, finansuoja ar vykdo teroro aktus prieš kitas valstybes ar
jų piliečius, veikti atitinkamoje teritorijoje;
e) užtikrinti, kad kiekvienas susijęs su teroro aktais, bus nubaustas ir bausmė bus skirta
atsižvelgiant į tai, jog terorizmas yra itin sunkus nusikaltimas;
f) visokeriopai padėti tiriant teroristinius išpuolius, keistis tyrimų medžiaga;
g) užkirsti kelią teroristiniam judėjimui, užtikrinant efektyvią pasienių kontrolę bei asmens bei
kelionės dokumentų tikrinimą.

3. Kviečia visas valstybes:

a) surasti greitesnius bei geresnius būdus keičiantis operatyvine bei kita medžiaga, susijusia su
teroro aktais;
b) keistis medžiaga;
c) bendradarbiauti siekiant užkirsti kelią teroro aktams;
d) kuo greičiau tapti tarptautinių konvencijų ir protokolų, susijusių su terorizmu, šalimis,
įskaitant tarptautinę konvenciją Dėl Finansinės Paramos Teikimo Terorizmui Slopinimo
(1999 m.);
5. Pažymi, kad terorizmas, prisidėjimas prie tokios veiklos, jos finansavimas prieštarauja Jungtinių
Tautų tikslams bei principams.
6. Nusprendžia įsteigti Saugumo Tarybos Komitetą, kuris stebėtų šios rezoliucijos tinkamą
vykdymą.
ŠIAURĖS ATLANTO TARYBOS PAREIŠKIMAS (2001 09 12)
Taryba sutiko, jog jeigu nustatyta, kad ši ataka prieš JAV buvo nukreipta iš užsienio, ji turi būti
prilyginama veiksmui, numatytam Šiaurės Atlantos Sutarties 5 straipsnyje: ginkluotas užpuolimas
prieš vieną ar daugiau NATO narių Europoje ar Šiaurės Amerikoje turi būti laikomas kaip jų visų
užpuolimas.
Taip pat pabrėžė, jog terorizmas yra itin sunkus tarptautinės taikos bei saugumo pažeidimas.
Visos NATO šalys yra pasirengę padėti Jungtinėms Valstijoms ir pasiruošę imtis visų reikalingų
priemonių šių teroro aktų padarinių likvidavimui.
 2001 spalio 7 dieną JAV ir Didžioji Britanija pradėjo karinius veiksmus Afganistane, kaip
atsakymą į 2001 rugsėjo 11 d. teroristų įvykdytus teroristinius aktus New Yorke, Pensilvanijoje bei
prieš Pentagoną. Šiais kariniais veiksmais buvo siekiama sugauti įtariamą rugsėjo 11 d. teroro aktų
organizatorių Osamą bin Ladeną, sunaikinti teroristinę grupuotę Al Quaedą bei nuversti de facto
valdantįjį Afganistano rėžimą Talibaną, kuris leido savo teritorijoje veikti Al Quaedai bei suteikė
prieglobstį bin Ladenui.
Pažymėtina, kad JAV savo veiksmus Afganistane pateisino kolektyvinės savigynos teise. Šiuo
aspektu tarptautinės teisės doktrinoje išsiskiria dvi nuomonės. Pirmoji jų, kuriai pritaria ir
profesorius Vadapalas, yra ta, kad JAV gali savo veiksmus Afganistane grįsti kolektyvinės
savigynos teise. Tą patvirtino ir 2001 rugsėjo 12 ir 28 dieną priimtos JT saugumo tarybos
rezoliucijos, kurios kvalifikavo teroristinius aktus kaip pavojų tarptautinei taikai ir saugumui bei
patvirtino neatimamą kiekvienos tautos tiek individualią, tiek kolektyvinę savigyną pagal Chartiją.
Tą patvirtino ir iškart po rugsėjo 11 teroro išpuolių surengtas NATO tarybos posėdis, kurio metu
pareikštas solidarumas su JAV bei nutarta veikti pagal Vašingtono sutarties 5 str., kuris skelbia, kad
vienos iš Nato šalies užpuolimas turėtų būti traktuojamas kaip viso aljanso užpuolimas. Tą patį
pareiškė ir tuometinis NATO generalinis sekretorius seras lordas Robertsonas.
Kitą nuomonę JAV karinių veiksmų Afganistane atžvilgiu pateikė Kyoto universiteto
profesorius Yamagata Hideo. Jis teigė, kad JAV išdėstytas savo veiksmų Afganistane pateisinimas
motyvuojant tą kaip savigynos teise, neatitinka JT chartijos 51 straipsnio reikalavimų, teigiant, visų
pirma, kad nebuvo įrodytas Afganistano dalyvavimas teroristiniuose išpuoliuose prieš JAV rugsėjo
11d. Visų antra, šalis, norinti panaudoti kolektyvinę ar individualią savigyna, turi nedelsiant apie tai
pranešti saugumo tarybai, ir tuoj pat nutraukti savo veiksmus, kuriuos ji vykdė remdamasi
savigynos teise, vos tik JT imasi tinkamų veiksmų tam, kad būtų atkurta taika. JAV apie numatomą
panaudoti savigyną pranešė jau karo veiksmams prasidėjus. Tai leidžia daryti prielaidą, kad JAV
pati abejojo savo savigynos veiksmų teisėtumu. Taip pat JT išleido rezoliucijas 1368 bei 1373,
kuriomis buvo nurodyta visoms valstybėms imtis rezoliucijose nurodytų veiksmų tam, kad būtų
užtikrintas teroristinio judėjimo sustabdymas. Vadinasi, JT saugumo tarybą ėmėsi veiksmų tam, kad
būtų užtikrinti tarptautinė taika bei saugumas. Iš to išplaukia, kad JAV, remiantis Chartijos 51
straipsniu, privalėjo nedelsiant sustabdyti visus veiksmus, kuriuos ji pradėjo remiantis savigynos
teise. Ji to nepadarė, vadinasi pažeidė minėtąjį 51 straipsnį.

 TTT pripažino kintančią savigynos sampratą, atsižvelgdamas į valstybių praktiką po rugsėjo

lld. įvykių, bei pripažino, kad ne tik valstybė, bet ir nevyriausybiniai dariniai gali padaryti
ginkluotą užpuolimą, su sąlyga, kad tie dariniai veikia iš išorės.
 Pabrėžtina, kad JAV ir JK intervencija į Afganistaną buvo pradėta be JT ST leidimo. Ši
intervencija gali būti aiškinama kaip kolektyvinė savigyna, kadangi Jungtinių Tautų
Chartijos 51 straipsnis nustato, kad jokia Chartijos nuostata neriboja prigimtinės teisės imtis
individualios ar kolektyvinės savigynos, jei įvykdomas Jungtinių Tautų narės ginkluotas
užpuolimas, tol, kol Saugumo Taryba nesiima būtinų priemonių tarptautinei taikai ir
saugumui palaikyti. Tiek tarptautinėje teisinėje praktikoje, tiek doktrinoje, savigyną pagal
bendrą taisyklę galima kvalifikuoti kaip savigyną prieš kitos valstybės ginkluotą užpuolimą.
Talibano įsitraukimas į Al Kaedos įvykdytus teroro aktus (leidimas naudoti savo teritoriją
teroro aktams rengti) yra laikomas sunkiu tarptautinės teisės pažeidimu ir buvo pretekstu
pradėti intervenciją į Afganistaną.
 5. Atsakas į Islamo valstybės (ISIS) teroro išpuolius Europoje (2015 m. Paryžiuje, 2016
m. Briuselyje, kt.).
Bylos esmė:
Paryžiuje, Prancūzijoje, 2015 m. naktį iš lapkričio 13 d. į lapkričio 14 d. įvyko serija atakų,
sprogdinimų ir masinių šaudymų. Šio teroristinio išpuolio metu įvairiais duomenimis skelbiama, jog
žuvo 130 žmonių bei dar 368 buvo sužeisti. Tuo metu, buvo įvykdytos 6 teroristinės atakos
skirtingose Paryžiaus vietose. Remiantis Amerikos žinių kanalu (CNN) duomenimis111, už šį
teroristinį išpuolį atsakomybę prisiėmė „Islamo valstybė“ (ISIS)112 . Reaguodama į šį įvykį
Prancūzija paskelbė šalyje nepaprastąją padėtį, sustiprino sienų kontrolę ypač Prancūzijos ir
Belgijos pasienyje, atšaukti masiniai renginiai, uždaryti muziejai, dideli prekybos ir sporto centrai,
kultūros įstaigos, sustiprintas saugumas šalyje. Neilgai trukus po teroristinių išpuolių Prancūzijoje,
buvo priimta Jungtinių tautų rezoliucija, kuri paragino tarptautinę bendruomenę imtis visų būtinų
priemonių kovai su Daesh122, stiprinti kovos su terorizmo finansavimu mechanizmus ir efektyviau
spręsti keliamą grėsmę Daesh (ISIS). 2016-02-01 Briuselyje įvyko Prancūzijos ir Belgijos premjerų
susitikimas, kurio metu nusprendė tarpusavyje stiprinti bendradarbiavimą kovojant su islamistų
radikalais, taip pat skatinti daugiau greito keitimosi informacija apie potencialius kovotojus, bei dėti
pastangas užkirsti kelią dokumentų klastojimui. Taip pat bus siekiama švelninti keitimąsi
informacija tarp policijos ir teisingumo institucijų, stengsis naudoti daugiau biometrinius duomenis,
kad būtų išvengta suklastotų dokumentų ir konsultuos tarptautinių IT bendroves apie šifruotų
pranešimų paslaugas. Abi šalys taip pat sieks, skubiai įvesti Europos Sąjungos PNR (Passenger
Name Record) sistemą.