1. Eilėraščio erdvė yra sąlygiška, plati (veiksmas vyksta prie upės, užtvankos).

Eilėraščio lyrinis sebjektas yra labai susimąstęs dėl tautos likimo, jis prašo tautiečių ginti savo
žemes, kalbą, papročius. Eilėraštyje iškeliamas savimi pasitikinčios asmenybės idealas. Ateities
žmogus turi būti drąsus ir sugebėti atlaikyti artėjančią kovą.(adresatas yra tauta, žmones)
2. Oratorių kalbų uždavinys - paveikti klausytojų protą, jausmus ir valią. Iš kitų kalbos rūšių ji skiriasi
tuo, kad tai yra gyvo bendravimo rūšis, jai būdingas grįžtamasis ryšys, vartojamas visas žmonių
bendravimo ženklų kompleksas, ji tiesiogiai veikia klausytoją, jo jausmus ir protą mokslinės
argumentacijos.
3. ,,Mūsų nors sūnūs visgi išvys!
Griaukime amžiais užverstą sieną,‘‘

,, Amžiais pavergta kelias tėvynė;

Jos atgimimą jaučia dvasia.‘‘
4. Pabrėžiamas patriotizmas, žmogaus ryšys su gamta. Ir kaip sakoma eilėraštyje
,, Ginkime kalbą, žemę, jos būdą!
Stokim į darbą kaip milžinai!
Laimina Dievas sėjamą grūdą,
Laimina vaisių: gema šimtai.‘‘
Autorius norejo pabrėžti kiek yra svarbi tauta, papročiau ir šalis kurioje gyvename. Ir labai
aktyviai motyvavo visus dalyvauti tatos veikloje.
5. Meilė  tėvynei Maironio žmogui - ne pasyvi būsena, o įpareigojantis veiksmui jausmas.
Eilėraštyje iškeliamas veiklios, savimi pasitikinčios ir kovojančios asmenybės idealas.
6. Lyrinis subjektas kreipiasi  į  lyrinį  „mes“ (brolius lietuvius), ragindamas juos atsisakyti beviltiškų
darbų, kurie išreiškiami alegorijomis, ir kilti į kovą už tėvynės ateitį.
Lyrinis „aš" kalbasi su lyriniu „tu" (I ir II posmai). Eilėraščio žmogus 
užima visažinio poziciją, kurią pabrėžia būsimojo laiko veiksmažodžiai ir neiginio vartojimas:
„nebeužtvenksi", „ne vaiko", „nesustabdysi", „ nebsulaikysi “ . Atsiranda alegorinis kontrastas:
žiema- pavasaris ( carizmas- sąjūdis).
7. Eilėraščio žmogus ragina ginti tai, „ką mūsų proseniai gynė", vadinasi, susigrąžinti tuos dalykus,
kurie yra savi, prigimtiniai, lietuviški. Žmogui nebepriimtinas svetimas rūbas. Taigi išryškėja
opozicija: Savas     -  svetimas, kurią galima vadinti pagrindine.
8. Žmogus privalo moraliai atsinaujinti, harmoningai pritapti prie lietuvių tautos siekimų, dvasinio
pakilimo ir humanistinio aktyvumo.