Dvilypumo tema lietuvių literatūroje

Gyvenime nuolat pasitaiko situacijų, kai žmogaus noras būti laimingam ir mylimam verčia
susimąstyti, veikti ir ieškoti gyvenimo prasmės. Žmogus iš prigimties dvilypė asmenybė, todėl
dažnai sunku rinktis tarp geidžiamų dalykų ir pareigos jausmo. Tokia situacija nereta ir literatūroje
– neoromantizmo epochos atstovo V. Krėvės – Mickevičiaus klasikinėje tragedijoje ,,Skirgaila“ ir
realizmo epochos atstovo V. Mykolaičio – Putino romane ,,Altorių šešėly“ vaizduojamos
asmenybės, trokštančios gyventi kitaip, bet negalinčios prisitaikyti prie aplinkybių.

Klasiko V. Krėvės – Mickevičiaus tragedijoje ,,Skirgaila“ pagrindinis veikėjas nesugeba suderinti

proto ir jausmų. Nors Skirgaila mieliau gelbėtų senąjį tikėjimą – pagonybę, tačiau supranta, jog
tauta svarbiau. Kai į Skirgailos pilį atvyksta lenkų pasiuntiniai ir kryžiuočių riteriai, siekiantys
politinių tikslų, kunigaikštis iš karto supranta jų savanaudiškus kėslus. ,,Apsupo šalį mūsų dievų
priešai. Mes neišgalėsim atsilaikyti visam pasauliui‘‘,-susirūpinęs teigia jis. Neturėdamas kito
pasirinkimo yra priverstas taikstytis, nes suvokia ęsas atsakingas už šalies likimą: kad Lietuva
išliktų tarp pažangių Vakarų Europos valstybių, reikia atsisakyti pagonybės ir priimti krikščionybę,
kuri lemia lietuvių kultūrinę tapatybę. Deja, Skirgailai nepavyko rasti išeities iš susiklosčiusios
situacijos ir suvienyti Lietuvos. Pagrindinį veikėją matome tragiškoje padėtyje, kurios jis negali nei
pakeisti, nei išvengti: Lietuva pakrikštyta, kunigaikščio pilyje gyvena katalikų kunigas, svečiuojasi
vokiečių riteriai, bet valdovo bendražygiai, ypač vaidila Stardas, tiki senaisiais dievais, ilgisi laikų,
kai buvo gerbiami šventieji ąžuolynai, kai dainius įkvėpdavo garsūs didvyrių žygiai. Tačiau ne tik
religiniai konfliktai tarp Lietuvos ir Kryžiuočių ordino atskleidžia Skirgailos maištingą charakterį,
bet ir nesugebėjimas suderinti valdovo pareigų ir noro būti laimingam. Atsidūręs dramatiškoje
istorijos kryžkelėje šalies valdovas išgyvena skausmą, nes neranda tinkamiausios išeities savo
kraštui. Nenorėdamas prarasti Lietuvai priklausančių žemių kunigaikštis savo pilyje įkalina Lydos
kunigaikštytę Ona Duonytę. Norėdamas būti švelnus, siekdamas meilės ir ramybės, pasiryžta
atsisakyti sosto. Skirgailos kaip valdovo ir siekiančio meilės žmogaus pasirinkimai kelia vidines ir
išorines įtampas. Jis susiduria su naujomis kliūtimis, su psichologinėmis, moralinėmis,
pasaulėžiūros, politikos problemomis, kurias įveikiant atskleidžiamas jo pulsuojantis gyvas
charakteris, draskomas sudėtingiausių prieštaravimų. Nori panaikinti blogį, bet pats keršija – per
prievartą veda Oną Duonutę, gyvą palaidoja Kelerį. Vokiečių riterių siekis sukiršinti lietuvius su
lenkais, nulemia Kelerio tragiškąją klaidą. Kad šis planas pavyktų, Keleris suvedžioja Oligę, tačiau
pamilsta tauria romantiška meile Oną ir prižada ją išvaduoti iš nelaisvės. Slapta grižęs į pilį
stengiasi ją išlaisvinti, bet kunigaikščio žmonės jį pastebi. Keleris nenorėdamas Onai užtraukti
negarbės pasislepia Stardo karste. Supratęs, kad karste guli Keleris, Skirgaila įsako kuo greičiau jį
palaidoti gyvą. Jis kovoja prieš kryžiuotį, kuris yra tik jo meilės konkurentas, o pasirinktas kovos
būdas kelia pasibjaurėjimą ir šiurpą. Visiškai nusivylęs savo kaip šalies valdovo misijos ateitimi jis
tikėjosi, kad gyvenimo prasmę sugrąžins moters meilė, bet Ona atvirai prisipažino mylint Kelerį. Jis
nusivilia savimi ir kitais, tampa kankiniu, pralaimėtoju. Supranta, kad meilei reikia laisvos valios,
kad neįmanoma mylėti per prievartą, o kilni meilė taurina žmogų , suteikia gyvenimui prasmės.
Taigi, neoromantikas Krėvė sukuria kenčiančio, siekiančio laimės, bet nenuspėjamo žmogaus
paveikslą.

Simbolisto V. Mykolaičio – Putino romane ,,Altorių šešėly“ vaizduoja žmogų, bandantį suderinti
kunigystę, kūrybą ir meilę. Vasaris ne sykį perkrato mintyse stojimo į seminariją motyvus: tėvų
noras, noras pasiaukoti dideliam darbui, siekis sustiprinti tikėjimą. Tačiau vis sau kartoja: ,,Kaip
kunigas, aš ne poetas, o kaip poetas, aš ne kunigas“. Suvokti savo tapatybę, atrasti tikrąjį save yra
bene sunkiausia kiekvieno žmogaus užduotis. Panaši situacija įžvelgiama ir pačio autoriaus
gyvenime. Dvasinių vertybių ištroškusiam jaunuoliui didelę įtaką darė mokytojų pasakojimai apie
šalies istoriją, tautos atgimimą. Į gimnaziją buvo atvažiavęs ir žymiausias to meto poetas Maironis,
kurio kūryba būsimasis poetas netrukus susižavėjo, jo įkvėptas pabandė eiliuoti. Antrame kurse
poetas buvo priimtas į slaptą seminaristų laminimosi būrelį, susidomėjo Lietuvos istorija, lietuvių
kalba ir literatūra. Bičiulių paskatintas publikavo savo eilėraščius, bet vis labiau juto kunigo ir poeto
būsenos dvilypumą, tolo nuo kunigų luomo. Kol galiausiai išsilaisvino.(Beje, ir Vincas Krėvė
kunigų seminarijos nebaigė ,o Vasaris ieškojo būdų suderinti kunigo ir poeto kelią, tačiau nerado.)
Šešeri mokslo metai Seinuose, Liudo nepaikeitė, jis naiviai tikėjo savo pasirinkimu. Vyresnybės ir
kolegų akyse Liudas paklusnus, stropus klierikas, tačiau dviguba egzistencija jį vis labiau slegia.
Per vikaravimo metus Kalnėnų bažnytkaimyje Liudas Vasaris uoliai imasi pareigų ir nori būti
pavyzdingas kunigas, tačiau jaučia, kad jo idealizmu stengiamasi pasinaudoti arba iš jo pasišaipyti,
sunkiai sekasi rasti kontaktą su paprastais žmonėmis. Kunigų kasdienybė, karjerizmas, atitrūkimas
nuo gyvenimo didina įsitikinimą, kad jo prigimtis priešinasi kunigavimo perspektyvai. Seminarijoje
išorinio veiksmo nedaug, bet vidinis vyksmas atskleidžiamas kaip dramatiška kova, svarstymai kokį
kelią – poeto ar kunigo – pasirinkti. Veikėjas nepatiria kunigo pašaukimui reikalingo gyvo tikėjimo,
bet atranda meninę kūrybą. Įsitraukęs į tautinę kultūrinę veiklą tikisi pasirinkęs tinkamą būdą
sudetrinti kunigo ir poeto pašaukimą dirbti visuomenei, kaip dirbo jo autoritetas Maironis. Tačiau
ne tik poezija, bet ir meilė atvėrė konfliktą tarp pareigos ir jausmų – Vasario širdis maištauja prieš
celibato įstatymą. Liudas Vasaris, septyniolikmetis jaunuolis, įstojęs į Kauno kunigų seminariją,
jaučiasi nedrąsiai, bet galvoja laikui bėgant apsiprasti. Iš tikrųjų Liudas Vasaris išsiskiria iš kitų
savo meniniais polinkiais, giliais apmąstymais apie Dievą, kunigo pašaukimą. Poreikį kurti lemia
talentinga prigimtis, ypatingai jautrus gamtos, moters grožio suvokimas. Liudą Vasarį dažnai
apimdavo keistas jausmas, kurio nemokėjo ir pats apibūdinti. Kai jaunasis klierikėlis važiavo namo
baigęs pirmąjį kursą, grožėjosi vasaros gamta, bet jautėsi esąs “vienas ir nuskriaustas”, nors šalia
sėdėjo tėvas. Kai bažnyčioje pamatydavo gražią moterį – Katedros Nepažįstamąją, – vėl jausdavosi
neįprastai. Ta keista būsena buvo kažkas nepaprasta. Kai nubunda meilės jausmas klebono dukrai
Liucijai, jo pažintis su Liuce pakursto ir norą patikti moterims, ir sužadina prieštaravimą. Ji savo
jaunatviškumu, o gal greičiau vaikiškumu ir trykštančia energija, pirmoji sužavėjusi Vasario širdį,
leido jam joje įžvelgti moterį, patrauklią ne tik charakteriu, bet ir fiziškai. Vis dėlto pažintis su
Liuce ir bundanti meilė kėlė troškimą tobulėti, siekti kažko geresnio ir pažadino troškimą džiaugtis
žemišku gyvenimu. Tik didelėmis valios pastangomis Liudui pavyko tą norą užslopinti ir atsispirti
jos pagundai. Žmogus turi nuolat savyje derinti priešingus polius: materialumą ir dvasingumą,
galimybes ir siekius, tikrovę ir idealus, pareigą ir pašaukimą, todėl nuolat jaučia dramatišką vidinį
konfliktą. Užslopinęs jausmus toliau stengėsi ieškoti gyvenimo prasmės kunigystėje. Deja, kunigo
darbas jam neteikė jokio pasitenkinimo. Veikėjas užsisklendžia savyje, susikuria nuo visų jį
skiriantį kūrybos pasaulį. Liucija sudrebinusi Liudo širdį, nusprendžia tekėti už Brazgio – sutiko
tekėti už daktaro, nes prie jo priprato, norėjo patirti motinystės jausmą. Tačiau ne tik Liudas, bet ir
Liucė savyje slėpė jautrumą ir liūdesį. Ji guodė save viltimi, kad Vasario pažintis jai bus moralinė
atrama ir papildymas tos širdies gyvenimo spragos. Liudas po vestuvių jautė tuštumą, bijojo gilintis
į save, nenorėjo nieko dirbti ar kažkam pasiryžti, norėjo greičiau grįžti į kunigų seminariją. Tačiau
Liucė netekusi vyro ir sūnaus parašė laišką Liudui ir nusižudė. Ne tik Liucė, bet ir turtingų
Amerikos lietuvių dukra Auksė Liudo gyvenime paliko ryškų pėdsaką. Ji Liudo gyvenime tokia pat
svarbi kaip Liucė. Jos dėka galutinai įsitikina, kad jo pašaukimas – kūryba, todėl palieka kunigų
seminariją. Ji energinga, talentinga pianistė ir literatūros žinovė, pakeitusi jo charakterį , nuolat
raginusi kurti, kritikavusi ir vertinusi jo kūrybą. Auksė ne tik gerai jį pažino, bet ir mylėjo, todėl
harmonizavo jo vidinį pasaulį, nuolat ragino apsispręsti, ryžtingai pasirinkti. Liudas ištrūkęs iš
seminarijos jaučiasi gerai: jo vidinis gyvenimas sutampa su išoriniu. Pagrindinis veikėjas artimas
Putino lyrikos herojui – tai ieškantis, į laisvę besiveržiantis individas, negalintis suderinti talento ir
kunigystės luomo apribojimų. Atsiskleidžia jo sielos istorija – brendimas ir savęs pažinimas,
pasaulėžiūros formavimasis, asmenybės savikūra. Putinas – įtikinamai atskleidė Liudo, poeto ir
žmogaus, vidinį pasaulį, išsprendė šio veikėjo problemą: poezijos laisvė neįmanoma kunigo
kūryboje. Taigi, simbolistas Mykolaitis sukuria prieštaraujančio, tačiau norinčio būti savo kelyje
žmogaus paveikslą.

Taigi, V. Krėvės – Mickevičiaus ir V. Mykolaičio – Putino kūriniuose vaizduojamas žmogus,

kuris nuolatos prieštarauja sau, nemoka surasti vidinės harmonijos, tačiau stengiasi išlikti savo
kelyje.