Veiksmai ir Siužeto santrauka Problema

scenos

1 DALIS: Bandymų dienos

Pirmi įspūdžiai Aprašoma seminarija, pirmieji Liudo Vasario įspūdžiai joje. Užsimenama Kad Stojimo į seminariją
Liudą jau tuomet buvo pagavusi patriotizmo banga, o jo idealas kunigystėje motyvų vertė.
– Maironis.
Seminarija iš Pasakojama apie seminarijos darbuotojus ,jų užimamus postus, būdo
bruožus. Plačiau aprašomi seminarijoje gyvenančių žmonių tarpusavio
arčiau santykiai
Gilinamasi į seminarijos rutiną, skaitytoją supažindina su maldomis, jš “Koks yra gyvo tikėjimo
pobūdžiais. Aprašomos klierikų pamokos. Išpažintys Liudą neramino, nes jis sieloje apsireiškimas,
Komunija ir nežinojo, kuriuos nuodėmės yra vertos išsakymo, o Komunijos priėmimas požymis, kriterijus?
išpažintys kėlė nerimą, nes po jo jis nejausdavo malonumo, o tik dvasinį šaltumą. Jis
nerimavo dėl savo padėties, ir dėl šių jausmų tapo uždaras.
Velykų atostogoms pasibaigus seminaristai sėdi sode ir Variokas pasikviečia Ar kiekvienas žmogus
Vasarį pasivaikščiot. Pokalbio metu Variokas pasako savo neigiamą požiūrį į yra nuodėmingas?
seminariją ir nori sužinoti, kaip į viską žiūri Liudas, bet šis lieka užsidaręs ir
Pokalbis šališkas. Variokas pasako jam, kad kunigų gyvenimas nėra toks tyras ir
suidealizuotas, kaip kad jį mato Liudas, ir praneša ketinąs išstoti. PO šio
pokalbio Liudas atidžiau stebėjo savo draugų pamaldumą ir nors pačiam
kildavo dvejonių, dėl savo baikštumo apie tai su niekuo nekalbėjo.
PO kelių savaičių Variokas išstoja iš seminarijos. Tuomet Liudą pora kart Tėvų ir vaikų
aplanko tėvai. Jis apsidžiaugia, bet neilgam – tėvų elgesys atitolęs, jie susvetimėjimas
Atsisveikinimas kreipiasi į sūnų “jūs, kunigėli”, visi jaučiasi nejaukiai. Liudą pradeda kankinti Vienišumo tema
ir vienišumo jausmas, nes jis suvokia, kad tėvai niekada jo nesupras. Kitą
pasisveikinima dieną jis nusiveda draugus į žiurkininką pavaišinti tėvų atveštom lauktuvėm,
bet netikėtai užsuka rektorius. Draugai spėja pabėgti, o Liudą jis prigauna,
s jie pasikalba apie Varioką.
Pirmiesiems mokslo metams pasibaigus Liudas vyksta namo. Išklausęs Gamtos ir žmogaus
dvasios tėvo monologą apie pavojus ir pagundas jis su tėvų važiuoja keliu. ryšys
Apsuptas gamtos pajaučia palaimą ir liūdesį tuo pačiu metu, nes seminarija
Lemtinga atriboja jį nuo visų šių malonumų. Liudas važinėja į šalia esančią klebonija, o
pažintis viena kartą su klebonu nuvyksta pas kaimynus į ŠV. Lauryno atlaidus. Ten
sutinka draugą klieriką Peryla ir susipažysta su kunigo giminaite LIucija,
aplaisto jos pirštus kava. Liucė ir Vasaris pajaučia vienas kitam simpatiją.
Liudui susitikimas su Liuce palieka gilų ispūdį, bet laikui bėgant jis apsitrina. Vyriškumo samprata
Tačiau atostogom einant į pabaigą reikėjo vykti į išleistuvės, kurios vyko pas Patriotizmo tema
Petrylo tėvus namuose. Klierikus papiktino vyresnieji kunigai, kurie daug
Išleistuvės girtuokliavo. Išleistuvėse ypač pasireiškė vienas studentas, sakydamas, kad
nereikia visiem lietuviam eiti į kunigus, būtina kovoti už Lietuvą. Jose
dalyvavo ir Liucija, Petryla Liudui užsiminė, kad ji atvyko vien dėl jo. Vakare
kai Liudas mėgavosi oru iš nugaros uždengusi akis Liucija jį išgąsdino ir jis
pasielgė nevyriškai.
Prasidėjo antrieji mokslo metai ir Vasaris jautėsi savarankiškesnis. Jis Žmonių skirtumai
gyveno nebe labirinte o keturiese viename kambaryje. Jis dažnai Jauno žmogaus
prisimindavo vasaros nutikimą su Liuce, bet dėmesį kreipdavo ne į ją, o į brendimas
Antrųjų metų savo suvyriškėjimo problemą. Jis dažnai svarsto, ar nėra nuodėmė tiek daug
pradžia apie ją mąstyti ir tai jį neramina. Vasariui vėl liepia kraustytis į labirintą, jis
supyksta ir eina prašyti malonės neperkėlimui, bet jam vėl pritrūksta drąsos
ir vyriškumo.
Marijos nekalto prasidėjimo atlaidai reikalavo daug pasiruošimo iš klierikų. Gamtos ir žmogaus
Vasaris buvo priimtas į chorą, tad jo pasiruošimas buvo kitoks. Liudo niekas ryšys.
neaplankė per lankymų dieną, tad jam buvo liūdna. Tą vakarą
Nepažįstamoji vaikščiodamas po soda jautėsi įkvęptas ir pakylėtas gamtos. Per vienas
apeigas bažnyčioje pamatė Nepažįstamąją, susižavi ja kaip idealizuojama
meile. Iš Petrylos sužino, kad atkeliauja Liucė su klebonu aplankyt
seminarijos.
Kitą dieną, Liudas jautėsi kiek liūdnas po įvykio su moterim, iš dalies Kūrybinis įkvėpimas
suprasdamas, kad būnant kunigu jam tokių momentų gali būti daugiau,
tačiau jis niekuomet negalės bendrauti su jokia moterimi artimai. Didžiąją Žmogaus pašaukimo ir
 Slapta dalį dienos pramąstė apie matytą moterį ir liūdėjo tik einant miegoti prievolės sankirta
pasinėrė į neišpildomas savo svajones. Kitą dieną, pirmakursiai ir Liudas
draugija aptarinėjo su Jonelaičiu lietuvių literatūra, kūryba ja. Liudas davė Jonelaičiui Nuoširdumo svarba
savo eilėraščiu ir nustmeba sužinojęs, kad po kiek laiko juos išspausdina kūrybiniame procese.
vienas lietuviškų leidinių. Vasaris susipažysta su kitais lietuviais seminarijoje,
Varėnas pataria jam apie kūrybos subtilybes. Draugai aptaria lietuvybę bei
polonizaciją seminarijoj. Ji pakviečia įstoti į slaptą „Šviesos“ draugiją.
Gruodžio mėnesį seminariją aplanko klebonas Kimša su savo dukterėčia Ar pavydas gali išardyti
Liuce. Liucija susitikusi su Petryla ir Liudu sumąsto Liudui pravardę – draugystę?
Pavasarėlis. Draugai juokiasi kartu, bet Petryla slapta pavyduliauja merginos Ar meilė yra nuodėmė?
Pirštinės dėmesio. Liucija pasiprašo jų, kad aprodytų seminaristų kambarius, bet jie
nesutinka, nes tai draudžiama. Pasilikusi viena su Vasariu jam padovanoja
rankų darbo pirštines. Svečiams išvažiavus Petryla liepia Liudui saugotis
Liucijos.
Per Kalėdinį karnavalą „Šviesos“ draugijos narys Varnėnas sumąstė Tautinio atgimimo
padeklamuoti lietuviška Maironio eilėrašti seminarijoj viešai. Kunigas idėjos
prelatas į tai sureagavo neigiamai. Toliau aprašomi kiti incidentai tarp SUlenkėjusios
Lemtingas lietuvių ir lenkų bandanymai perdainuoti vienas kitą. Vėliau, „Šviesos“ nariai visuomenės dallies
eilėraštis sužino, kad rektorius pasiūlė Varnėnui išeiti iš seminarijos, kadangi
mankurtizmas
pasakydamas eilėraštį jis pašieoė seminarijos valdžią. Bet Liudo neišgasdina
lietuvybės nešėjų persekiojimai, jis supranta, kad būtent dėl to turi tęsti šią “ar literato ir kunigo
veiklą nors ir Varnėno nebeliks. Atsisveikinant su Varnėnu Liudui visiems sąvokos viena kitą
laikams įstrigo jo perduotas klausimas – ar literatas ir kunigas gali tilpti neigia?”
viename žmoguje?
Antrosios vasaros atostogos prasidėjo niūriai, nes jas temdė atsisveikinimo Poetinio įkvėpimo
su Varnėnu šešėlis. Namuose jis daug laiko praleisdavo ant Aušrakalnio šaltiniai
paskendęs savo apmąstymuose, juos išliedavo eilėse. Ankstyvoji kūryba
buvo pilna jo matomų vaizdų nuo aušrakalnio, jausminis elementas
Liucijos nesudėtingas, bet artimas. Vieną sekmadienį jis nusprendžia aplankyti
Petrylą ir Liucę, bet ši elgiasi šaltai, yra atitolus, Leidžia jam suprast, jog
jausmai tekės už būsimo daktaro Brezgio. Vienas studentas pradeda kritikuoti
seminaristus girdint Liucei, Liudui dėl to gėda. Po kiek laiko jį namie aplanko
Liucija, pasakius jog atvažiavo pasiskinti kriaušių savo sodui. Jie kartu
vaikščioja, flirtuoja, nors abu supranta, kad šis susižavėjimas niekur
nenuves. Prieš išvažiuodama ji prašo jos nepamiršti.
Liudas grįžta į seminariją tretiems metams. Nors kitūiems atrodė, kad jokia Tautinė kova, jos
moteris jo nesuviliotų, pats Liudas dažnai prisimena Liuciją ir svajoja apie ją. daroma įtaka
Seminarijoje jis jaučiasi prastai, lyg ji atimtų visa jo laiką, tautinė kova jį žmonėms.
Trečiųjų sekina, verčia apčiuopti egoistiškumo ir kietaširdiškumo pamatus. Per vieną Kur yra riba tarp
mokslo metų pamoką dėstytojas Liudą kankina klausimais ir liepia praktikuotis lyg per
nuodėmės ir
išpažintį su žmogumi. Jo pačio išpažintys nepakito, “riba tarp nuodėmės ir
pradžia nenuodėmės jo sąžinėj toliau pasiliko neužčiuopiama, neaiški”. Niekas jam nenuodėmės?
nebuvo taip svetima, kaip teisti, moralizuoti.
Liudas vasaris rašydavo dienyną (dienoraštį) , kurį laikydavo žiurkininke. Rutinos poveikis
Jame aprašo savo Velykų atostogas, tai, kad mokslas jam įgriso iki gyvo žmogui, jo nuotaikai
kaulo, gyvenimas tapo nuobodus. Save vadina atšąlusiu klieriku, dažnai Tėvų įtaka vaiko
Dienoraštis fantazuoja apie Liucę. Pokalbyje su Eiguliu jis gauna pastūmėjimą kurta, pasirinkimams
ieškoti įkvėpimo, nenirti į pesimizmą. Atvažiuoja tėvas ir atveža linkėjimų
nuo Liucės. Po daugelio metų vartudamas dienoraštį Liudas teigia, kad daug
kas iš jo spėjimų išsipildė.
Po Sekminių iš seminarijos išmetė penktojo kurso student Radastaną už Svetima gėda,
skaistybės įžadų sulaužymą. REktorius perskaito jo siūsta laišką į seminariją. užsispyrimas
Žinia Liudui pasidaro gėda už savo bendravimą su Liucija ir jis nusprendžia
nutraukti jį.
Jonelaitis ir Vasaris vaikšto drauge sode, jie nusprendžia vasarą kartu Kokia stipri yra
pakeliauti, aplankyti žymiausias Lietuvos istorines vietas, pasisemt žmogaus valia?
Įkvėpimų įkvėpimo. Dar jam ši idėja patinka, nes nebus laiko važiuot į Klėviškį pas Nutautėjimo motyvai
vasara Liucę. Jonelaitis, Kasaitis ir Vasaris aplanko Vilnių (jautės svetimas dėl
nutautėjimo), Trakus, Kauną, Tėvams pažada kitais metais leist iškelt
išleistuves, nes šią vasarą jie beveik jo nematė.
Grįžęs po atostogų Liudas daug laiko praleidžia vienas bažnyčios koplyčioje, Gamtos ir žmogaus
bando rast artumą su Dievu, gilinasi į save. Jį kankina klausimas, kodėl jis ryšys
neranda sielos ramybės eidamas link kunigystės titulo. Neberašė eilėraščių, Dualizmas jauno
Pabudimas iš nebeskaitė, buvo pavyzdingu klieriku per prievartą, bet valdžios akyse už tai žmogaus savimonėje
sąstingio susidarė gerą įvaizdį. Tik atėjus pavasariui ir pabudus gamtai jis pats pabudo
Kaip pasirihnkimai
 iš apėmusio sąstingio, atgavo dvasios pusiausvyrą. Bet jis dar labiau veikia žmogaus vidinę
užsidarė savyje. buseną

Pavasaris, seminaristai aptaria naują profesorių Vingelevičių. Jie neigiamai Jaunosios kartos
žiūri į daugelį vyresnės kartos profesorių. Sako, kad jie suponėję, karjeristai atskira savimonė
net ir skirtingai nuodėmingi. Liudas atranda vieną eilėraštį, kuris jam atrodo Aplinkos įtaka jaunam
tinkamas jo seminarijos gyvenimui apibūdinti t.y. dangstymasi ir jausmų žmogui
Apmąstymai slėpimą. Liudas savo dienoraštyje svarsto apie tai ir apie savo susiplnėjusį
atsidavimą kunigystei, kitų seminaristų vidinius išgyvenimus. Mano, kad
gyvenime yra daug veidmainystės, dangstymosi ir nesant kunigu. Tačiau
metams bėgant, sugeba save valdyti ir maišto mintis kontroliuoti, net ir
kūryboje.
Liudas vaikystėje buvo nerangus, menkas vaikas, tėvai patys to nejausdami Tėvų įtaka vaikams
jam keldavo dar didesnį nepasitikėjimą savimi jį apkalbinėdami, bet dabar Žmogaus išvaizdos
Vasaris išgražėjęs, tvirtas, ketvirtaisiais metais įvykęs persilaužymas davė svarba visuomenei
jam daugiau pasitikėjimo savimi.
Lauktas Kimšos kvietimu atvyksta į Klėviškį, kur vyksta atlaidai ir Kimšos jubiliejaus
šventė, jis jį pagiria dėl poetiškumo. Joje sutikęs Liucę pastebi jos
susitikimas pasikeitimą, subrendimą, iš jos sklinda gilumas. Vasaris sužino, kad Brezgys
vis peršas Liucijai, bet ši vis nesutinka. Kalbėdamiesi dviese jie užgauna
jaujtrias temas ir vienas kito jausmus, Liudas pirma kart pradeda gailėtis
seminarijoje įgyto įpročio nesidalinti savo mintimis. Jie nusprendžia surengti
judviejų išlydėtuves.
Vasaris gryžta iš klebono šventės ir jaučiasi kiek neramiai dėl atnaujintos Ar žmogaus juridinio
pažinties su Liucija. Tuo tarpu Liucė, nors mylima savo dėdes, buvo status pasikeitimas
raginama kuo greičiau susirasti vyra, o tinkamiausias tam buvo Brazgys. daro tiesioginę įtaką jo
Abejonės Tačiau Liucijai jis vis tiek nepatiko, ji jautė potraukį Vasariui. Besibaigiant ir kitų žmonių
vasarai Vasaris vėl aplanbkė Liuciją norėdamas pakviesti į savo išleistuves, ji
santykiams?
jam parodo išsaugojusi gėles, kurias prieš du metus nusiskynė ant
Aušrakalnio. Jie pakalbama apie savo ateitį, jog galės būti geri draugai kai jis
priims kunigystės įžadus, o ji ištekės už Brezgio.
Vasaris tvarkė aplinką, ruošės išleistuvėms, jo mama ruošė valgius. Atvyko
daug svečių, Liucė atvyko pavėlavu, bet su maloniu svečiu – Varnėnu.
Jaunimas šoko at Aušrakalnio, dainavo, vyresnieji linksminos viduje.
Išleistuvės Baigiantis vakarui Vasaris su Liuce išėjo į soda ieškoti jos skaros, buvo
nuostabiai gražu. Apimta nuotaikos Liucė norėjo, kad Vasaris ją pabučiuotų,
bet šis ją atstumė. Tuomet ji jam ištarus “Būk, tamsta, kunigu, Pavasarėli.
Tamsta būsi geras kunigas” išėjo. Jis pyko, kam Liucė taip pasakė, o
neprisipažino meilėjem nes dabar jo kančia bus nepagrįsta jokiu fiziniu
potyriu, o tik įsivaizduojamom fantazijom.
Vasaris kaltino save, kad per lengvai palinksta į vasaros gėrybes ir Fizinis ir moralinis
linksmybes, nors iš tiesų tokiu būdu jis linkdavo į savo tikrąją prigimtį. Jis žmogaus išsekimas
tapo dar labiau užsidaręs savyje ir pradėjo rašyti eilėraščius iš tikrųjų Emocinė įtampa
jausmų. Dėl daug emocijų ir išraiūškingumo šie eilėraščiai jį išgarsino, jis
Subdiakonas gavo kvietimą bendradarbiauti su literatūriniu žurnalu, bet atsisakė.
Susikaupė į okslą ir gavo pašaukimą tapt subdiakonu. Atlikęs trijų dienų
rekoliaciją jis išvargino save ir trečiąją dieną pradėjo matyt iliuzijas,
haliucionacijas nepadorių vaizdų, Liucijos ir matytų moterų
žurnaluose.Gailėjosi nepabučiavęs Liucijos. Kitą dieną viską papasakojo
švenčiausiajam tėvui per išpažintį..
Liudas anksti atsikėlęs laukė įšventinimo ceremonijos. Draugai jį šiek tiek Ar būtina kunigystę ir
paerzino, bet ceremonijai prasidėjus visi esantys jautė padėties rimtumą ir poetavimą jungti į
tikrumą. Vasaris viską mate kaip per rūką. Po visko jautėsi labia ramus, vieną?
Ceremonija Liucės paveikslas jį aplankydavo, bet greit išnykdavo, is smarkiai ruošėsi
egzaminams. Sekmadienį is vėl pamatė Katedroj Nepažįstamąją, bet jau
buvo įpratęs prie jos sukeliamo įspūdžio. Po tos dienos jis daugiau jos
nebematė. Paskutines dienas prieš atostogas praleido vienas, vengė draugų
teisindamasis, jog jo laukia maldos.
Liucija svarsto apie jos jausmus Vasariui. Ji supranta jo padėti ir pabrežia, Ar žmogus gali gyventi
kad jis turi būti kunigas. Taip pat ji tikisi, kad Liudas bus jos emocinė atrama laimingai nejausdamas
kai ji susituoks su Brazgiu. Brazgiui ji ir praneša sutinkanti tuoktis. Taip jam meilės?
pasako „Nemyliu, bet tekėsiu!“. Likus keliom savaitėm iki vestuvių, Liucija Ar teisingi pasirinkimai
Vestuvės nusprendžia pati pakviesti Liudą ir jo kleboną į vestuves, todėl užsuka pas jį.
visuomet bus ir
Taip pat ji neįprastai klausia Liudo, ar tikrai jis ruošiasi visą gyvenimą be
moters būti, ar tikrai nori niekam neatsiverti ir būti vienu? Tačiau Liudas laimingi?
 sako taip, jis neabejoja savo ateitim, nes jau yra kunigas. Liucija ragina Liudą
neatsiskirti nuo pasaulio. Vestuvių dieną Liudas atvyko pasveikinti Liucės, ji
žengė prie altoriaus apsirengusi tamsiai ir viską atliko kaip pareigą. Vasaris
grįžęs namo jautė didelę tuštumą, bijojo gilintis į save ir pirmą kart laukė
grįžimo į seminariją.
Kitais metais per Velykas jis buvo įšventintas diakonu, kai kiti klausdavo, Kuo egzistavimas
kaip jis jaučias, jis atsakydavo kad gerai. Stipresnės emocijos buvo skiriasi nuo gyvenimo?
dingusios, jis tiesiog egzistavo. Jis rašė apie idėjinius motyvus, vengė gilintis
į save. Po kiek laiko, Liudas pagaliau tapo tikru kunigu. Gryžus namo, tuo
Pirmosios labai džiaugėsi visi namiškiai. Tuomet jis pradėjo organizuoti savo primicijas.
Nuvyko ir pakviesti Brazgio su Liuce. Į mišias susirinko daug žmonių, taip pat
mišios ir Liucija. Ji buvo galvą apsidengus baltų šaliu, visai priešingai savo vestuvių
dienai, o iš tolo panašėjo į Katedros Nepažįstamąją.

2 DALIS: Eina gyvenimas

Apibūdinama kalnynu parapija, į kurią bus perkeliamas kun. Liudas. Vietos
klebonas Platūnas nepatenkintas naujo vikaro paskyrimu, esamas vikaras
Pasiruošimas Jonas Stripaitis taip pat. Jie gaili meistrui pinigų įrenginėjant naują kambarį
Liudui. Platūnas buvo gan egoistiškas, ūkininkavo, į bažnyčios reikalus
nežiūrėdavo rimtai. Vikaras Jonas buvo visuomeninkas, tad abu jie
bažnyčios į pirmą vietą nekėlė.
Pavėlavęs į parapiją atvyksta Liudas, jį pasitinka nesvetingai, sudaro blogą Antipatija
įvaizdį. Tarnaitė Julė pietų pakviečia tik Liudą, o jo tėvą, kuris jį atvežė, ne. nepažįstamam
Nors Liudas ir jaučiasi nejaukiai, bet mąsto, kad geriau būti paskirtam čia,
toliau nuo Liucijos. Per pietus kunigai kalba apie savo bėdas, o sužinoję, jog žmogui,
Įsikūrimas ryt reiks vesti laidotuves, „nusiplauna“ nuo šito permesdavę viską Liudui. Susvetimėjimas
Vakare jis nueina į krautuvėlę nusipirkti žvakių, ten sutinka kun. Stripaitį,
kuris paprašo pagalvos. Bet Liudas atsisako. Tuo metu į parduotuvę įeina
Žodelis ir pradeda įtarinėt kun. Joną nešvariu pardavinėjimu, liepia jam
šaukti susirinkimą.
Dar prieš atvykstant į savo paskirtą kleboniją, Vasaris laikė nemažai mišių ir Klaidų reikšmė
jau buvo įpratęs, išmokęs daug ką daryti. Jis prisimena savo klaidas. Pirmasis gyvenime,
jo pamokslas buvo labai įspūdingas Kalnynų klebonijos parapijiečiam, bet
Liudą slėgė daugelis kunigų darbų: nuo nuodemių išklausymo iki mišių pasimokymas iš jų
Išpažintys laikymų. Vasariui Kalnynų parapijoje tenka išklausyti pirmą sudėtingesnę Nuoširdumas,
išpažintį. Jis neduoda išrišimo ir liepia kaimiečiui ateiti kitą kartą, bet po to empatija
pamato kaip jis vistiek su visais priima Šv. Komuniją. Po mišių sakė pamokslą
laidotuvėms, bet jautė dirbtinumą.
Klebonas su Stripaičiu aptaria susitikimą su prelatu. Prelatas vėl išreiškia Manipuliacija
palaikyma Vasario paskyrimui šioje parapijoje. Per pietus, Stripaitis naivesniais
perduoda linkėjimus nuo Liucijos Brazgienės Liudui. Klebonas su vikaru
Naujos žinios klausinėja iš kur jis ją pažįsta. Taip pat jie nusprendžia nusiūsti Vasarį per Šv.
Pranciškų į Naujapolį. Kiek vėliau, Stripaitis aplanko Liudą jo kambariuose ir
pakviečia į savuosius. Ten jie pasikalba apie kunigystę. Taip jis pasiūlo padėti
jam visuomeniniame darbe keliose ekonominėse draugijose. Tačiau Vasaris
nesutiko, nes prisiminė seminarijoje gautus įspėjimus apie tokią veiklą.
Šalia klebonijos buvo dvaras, priklausantis ponui Baronui Rainakiui (fon Žmogaus dualizmas
Reinakei). Jis buvo Vokietis, bet jautė simpatiją lietuvių kalbai, jos Svajonių
vartojimui, pats jos mokinosi. Kalnynų dvarą jis paveldėjo iš savo vienturčio
dėdės. Kunigai jautė pareigą su juo sutarti. Jo žmona buvo jauna lenkaitė ir realizavimasis
katalikė, kuriai palaikyti santykius su bažnyčia buvo gero išsiauklėjimo Gamtos ir žmogaus
ženklas. Ponai baronai važiuodami žiemai į šiltus kraštus visad užsukdavo į ryšys
Lemtinga dvarą, Liudas be galo laukė šio įvykio, nes dvaras jo vaizduotėje buvo siureli Moterų daroma
pažintis vieta, kupina magijos. Jam išėjus pasivaikščiot aplink dvarą vos neužkliuvus
už Baronienės arklio jis susipažįsta su jų šeima. Šie nustemba nepažįstantys
įtaka vyrui
jo, nes dažnai lankosi parapijoj. Baronas sužinojęs Vasario pavardę
atsisveikindamas sušunka, kad moka lietuviškai. Vasaris pasineria į savo
vidinius apmąstymus, prisimena, kad nuo išėjimo iš seminarijos neparašė
nei vieno eilėraščio, Baronienės įvaizdis stipriai įsiręžia jo atmintyje, dėl to
grįžęs į seminarija apklausią Stripaitį apie jų šeimą, tačiau išgirstą vien
blogus atsiliepimus.
Kalnynų bažnyčia buvo stipriai apleista ir purvina, tad Vasaris nusprendžia ją Žmogaus arogancija,
 iškuopti. Jam padeda Julė ir pora moterėlių, bažnyčia tampa jauki, graži, visi ego
tai pastebi. Tačiau klebonas Pletūnas buvo nedoras žmogus, tad nematant
Muštynės kitiems jis prispjaudė ant švarių grindų, jog bažnyčia taptų tokia
netvarkinga, kaip ir jis pats. Po mišių priėjo Borvikis ir Žodelis. Jie skundėsi
vikaru Stripaičiu ir prašė Liudą paraginti jį sušaukti susirinkimą dėl „Žagrės“
krautuvės ir kooperatyvo išlaikymo. Julė, kuri jau spėjo nepatikti Vasariui,
nors ir ji vis bando įsitikti, pasakė Stripaičiu apie ūkininkų apsilankymą.
Stripaitis dėl to ateina pas Vasarį ir paraginą jį eiti kartu su juo pasiklausyti,
ką apie tai kalba žmonės smuklėj. Jis įsiveržė į smuklę ir pradėjo mosuoti
lazda, mokytojas jo neišsigando ir liepė išeiti. Bet Stripaitis pradėjo vanoti
visus, o Pitkupo Andriui taip trenkė, jog šis atsijungė. PO šio įvykio sklandė
kalbos, jog Stripaitį iškvies į teismą, o Liudą visas įvykis emociškai stipriai
paveikė.
Vasaris nuvyksta į Šv. Pranciškaus atlaidus Naujapolyje. Prelatas Girvydas Skirtingi žmonių
buvo šviesus, plačių pažiūrų žmogus. Jam nepatiko blogai besielgiantys požiūriai
Kalnynų klebonas ir vikaras Stripaitis. Todėl norėjo iš Vasario sužinoti kuo
daugiau apie tą kleboniją. Vasaris nieko daug nepasako, o prelatas jį „žmogaus pažiūros, o
paragino nesivelti į skandalus bei toliau kurti, būti poetišku. Girvydas buvo kartais, tikėjimas, ne
atlaidus kunigam, išskyrus tuomet, kai jų nuodemės pasklisdavo į viešumą. visuomet pareina
Grįžimas pas Liudas po atlaidų susitinka su Liucija, kuri kunigui Laibiui papasakoja apie nuo žmogaus valios“.
Liucija judviejų buvusius santykius. Laibys situacija supranta, į tai žiūri gan laisvai.
Jis net sako, kad bažnyčia turėtų panaikinti celibatą. Vėliau, Laibys išeina.
EKskunigo reikšmė
Liudas ir Liucė prisipažįsta vienas kitą seniau mylėję, bet dabar ta meilė Liudo gyvenime
išblėsus. Vasaris kiek išsipasakoja apie kunigystę ir jos sunkumus jam ir Susvetimėjimas
sutikęs Brazgį mieste, išvyksta atgal į kleboniją.
Naujapolio įspūdžiai paskatino Vasarį vėl rašyti, bet kad ir kaip stengėsi, jam Iš ko rašytojas,
nėjo. Kadangi daugelį metų seminarijoj jis galėjo kurti remdamasis vien savo poetas semias
jausmais, dabar jautėsi lyg atribotas nuo pasaulio ir nesugebantis vėl į jį
Sumaištis įsilieti, pajausti. „jis jautė, kad kunigystė – jo prigimties ir jo talento priešas“. įkvėpimo savo
Jo sieloje budo poetas, bet ir kunigas nenorėjo išsižadėt savo teisių. Apimtas kūrybai?
nevilties ir prieštaringų jausmų, Liudas Vasaris nuėjo į šventorių, lauke Kas yra beprasmybė?
ūžianti audra atspindėjo jo jausmus. Jis nuėjo ant tos vietos, kur pirmąkart
sutiko Baronienę ir pasijuto. Lyg sutijęs ją antrą kartą.
Trys kunigai gavo Baronienės kvietimą apsilankyti dvare, bet vienintelis Ką kiekvienam iš
Vasaris dėl to džiaugėsi. Jie nusprendžia eiti kartu , bet Vasaris supyksta ant mūsų reiškia žodis
klebono dėl jo priekabiavimo ir piktų komentarų Liudio atvžilgiu. Vėliau jie
visi kartu nueina į dvarą. Ten susitinka baroną Rainakį, kuris su jais kalba „nuodėmė“?
naudodamas kuo daugiau kalbų. Rainakis džiaugiasi pamatęs ir Vasarį, ypač
stebėdamasis jo pavarde. Tuomet atėjo ir baroniene su Sokolina. Liudas
Vizitas labai žavėjosi Baroniene ir pradėjo su ja bendrauti. Baroniene gan atvirai su
Vasariui šnekėjo apie meilę, pats Liudas net nustebo. Tuo metu, Stripaitis su
Sokolina ginčijosi dėl celibato reikalinugumo. Stripaitis buvo už celibatą, o
Sokolina – prieš. Baigiantis vizitui, baronas aprodė savo ginklų kolekcija, bet
Vasaris daugiau žavėjosi knygomis. Tai pamačiusi baronienė pasiūlė Vasariui
apsilankyti dažniau ir skolintis knygas iš jos.
Daug vietos parapijiečių buvo pasipiktinę Stripaičio sukeltu incidentu Bažnyčios moralinis
Vingilio alinėj. Atsirado ir jį palaikiusių moterų, bet daugelis į tai žiūrėjo skurdas
priešiškai ir apie tai rašė net vietos laikraštis. Stripaitis nutarė šaukti
susirinkimą ir siūlė Vasariui tapti pirminku, bet šis atsisakė. Tą patį vakarą Kerštingumas
atėjo senas Piktupis prašyti pagalbos dėl ligonio. Pasirodo, kad miršta jo
sūnus Andrius, kuriam galvą praskėlė Stripaitis per incidentą. Padėtis buvo
Pastoracija nepatogi ir vikaras paprašė Liudo jį pavaduoti. Mirštančiajam buvo sunku, jis
nesigaudė aplinkoje. Vasariui taip pat buvo sunku su juo susikalbėti. Ligonis
kalbėjo apie kerštą Stripaičiu ir net supainiojęs Liudą su juo, puolė jį. Vasaris
pasikvietė pagalbos, kad ligonį atitrauktų. Visas šis įvykius Liudui atrodė
netinkamas, jis svarstė apie bažnyčios moralinį skurdą ir dviprasmiškumą,
nesijautimą kunigu.
Vasaris jautėsi labai susikrimtęs po praėjusų įvykių. Pas jį ateina baronienės Kas yra grožis?
tarnaitė ir duoda laiškelį, kuriame jam siūloma ateiti pasirinkti knygų iš jos Ar žmonių
bibliotekos. Liudas apsilanko pas baronienę namuose ir kalbėjosi apie
Pokalbis gyvenimą, kunigystę, grožį, kartu tvarkė jos namų biblioteką. Baronienė suvaržymai pagal jų
pasako, kad ateis pas jį išpainties. Vasaris net atsiveria poniai, papasakoja, einamas pareigas yra
kodėl stojo į seminariją, apie savo vidines dvejones – jis tarsi savotiškai morališkai ir etiškai
nueina pas Baronienę išpažinties. teisingi?
Kunigas Stripaitis rengėsi draugijos susirinkimui. Kaime sklido piktos kalbos Ar žmogaus prigimtis
 apie jį, kurias dažnai jiem pranešdavo Julė. Piktupių Andrius išgijo nuo savo leidžia jam sukti
sumušimo ir apie jį rinkosi žmonių, norėjusių atkeršyti Stripaičiui. Jis dviem keliais vienu
nusprendžia atsistatydinti iš pirmininko pareigų ir pasiūlo išrinkti
Idealus kunigas patikimesnį žmogų. Žmonės, nežinodamį ką daryti toliau, nusprendžia metu?
draugiją likviduoti ir tam sudaro komisiją. Kiek vėliau, Stripaitis yra Kas
išsiunčiamas į kitą kleboniją, o į jo vietą ateina kunigas Ramutis. Prieš stipresnis:žmogaus
išvykstant, jis pasikviečia Liudą pas save į kambarį ir išsikalba, pataria net ryžtas ar prigimtis?
kuo greičiau išeiti iš parapijos, nepasilikti iki kol bus per vėlu. Pasiūlo
aplankyti Šlavantų tėvelį – netoliese jų buvusį mažos parapijos kleboną,
tikro kunigo idealą. Vasaris su kunigu pakalba apie kunigystę ir visuomeninį
gyvenimą. Šlavantų tėvelis sako, kad kunigam nereikėtų kištis į visuomeninį
gyvenimą, o kūryba turi suktis apie Dievo aukštinimą ir bažnyčią, nes taip
kunigystė prisirenka svetimų idealų. Vasaris su tėveliu aptarė daug
klausimų, kurių atsakymai grįžtant jam nedavė ramybės ir kėlė abejones
savimi.
Pokalbis su Šlavantų tėveliu leido Vasariui suformuoti kunigo idealą. Jis Gyvenimo pažinimas
baigė skaityti visas baronienės knygas, daugumoje jų rado stipriu sąsajų su dėl kūrybos
savimi, todėl nuėjo į dvarą vėl. Ten baronienė jį sutiko kaip seną draugą ir
ruošėsi eiti pasivaikščioti. Vasaris ėjo kartu, ponia, jis norėjo nutraukti savo „aš pasistengsiu būti
Nuosprendis apsilankymus, bet ponia šią mintį greit nustūmė į šalį, pagerino jo nuotaiką, kunigu be priekaištų
jį ragino būti atviresniu, neužsisklęsti kunigystėj. Grįžęs, Liudas pastebėjo, <...> Bet poezijoj aš
kad tarp Europos literatų mažai kunigų, todėl prašė baronienės duoti jam būsiu vien tik
kunigo rašytą knygą. Liudo apsilankymai dvare vis dažnėjo, daugelis prie to
jau priprato ir jis artimiau susidraugavo net ir su Rainakiu.
žmogus“.
Pas Rainakius atvyksta baronienės giminaitė Kozinskienė su kavalierium. Pavydas
Baronienė buvo labai palanki Kozinskiui, kas Vasariui nelabai patiko. Jis labai Savų jausmš
daug mąstė apie jos palankumą jam ir jo priekabumą, išpuikimą. Galiausiai,
nesuprato, kad tiesiog yra įsimylėjęs į ją ir pavydi Kozinskiui. Kiek vėliau, jis neigimas
Pavydas juodu sutinka vaikštinėdamas ir Rainakienė pasiūlo jam atvykti į balių dvare
šeštadienį. Vasaris nenorom sutinka. Dieną prieš balių atvyksta naujas
vikaras Petras Ramutis. Jo atvykimas šiek tiek išblaškė Liudą. Petras buvo
senstelėjęs kunigas, kandidatas į klebonus, autoritetingas ir ramus. Vasarį
nustebino Ramučio knygų kiekis, nors daugelis jų buvo susijusios su
teologija.
Prasidėjo balius Kalnynų dvare. Atvyko svečių iš visos apylinkės, tarp jų ir Paviršutiniškumas
kunigas Laibys. Iš pradžių, šventėje Liudas jautėsi vienišas, jautė Manipuliacija
nepritampantis, pavydėjo Baronienės, tačiau prasidėjęs šokiam, prisiartino
prie Laibio. Apkalbėjo daug žmonių su juos, klausė kaip sekasi Brazgiam. Ką žmogus gali
Laibys dėstė savo mintis apie moteris Vasariui ir pavadino baronienę padaryti, jog gautų
kurtizane, kas Vasariui nepatiko. Per šokius, baronienė pametė savo sagelę. tai, ką nori?
Balius Apie tai nugirsta studentas inžinierius Gruberis, kuris paskelbia žaidimą
surasti sagelę ir tapti baronienės „riteriu“. Jis apgauna sagelės beieškantį
Kozinskį, jis parklūpsta, apsikvailina ir taip pasitraukia nuo baronienės, o
sagą pristato pats. Kiek veliau, baronienė atitrūksta nuo svečių ir parodo
Liudui, kad nori susitikti su juo atokiau, bibliotekoj. Ten ji apšneka su juo
balių ir supranta, kad Vasaris kiek pavydėjo dėmesio. Ji jį netikėtai
pabučiuoja ir išeina.
Baronienė pastebi, kad jaučia vis stipresnius jausmus Vasariui. Kiek vėliau, Meilės sąvoka
atsisveikinimui su baronais atvyksta pats Liudas. Baronienė sako, kad žada „menas yra platus
grįžti gegužę. Taip pat, jis gauna dar knygų iš jo, užsisvajoja apie galimybę
keliauti, pažinti pasaulįs. Atsisveikinant, ponia vėl Liudą pabučiuoja. Grįžęs į kaip gyvenimas“
Atsisveikinimas parapiją, Liudas užklausiamas klebono apie Rainakius. Jis išsako priekaištus
jų bendravimui. Liudas svarsto ar reikia atlikti išpažintį dėl baronienės
bučinio, bet nusprendžia atidėti tai kitam kartui, kai bus pas toliau nuo jo
esančius kunigus. Vasaris paskutinį kartą pamato ponia bažnyčioje,
sekmadienį, prieš jai kitą dieną išvykstant.
Vasariui ėmė slinkti ilgos dienos, tačiau nuotaiką kėlė mintys apie jo „giliausi žmonijos
literatūros laimėjimus, pajaučia puikybę. Kunigas teisingai atspėjo, jog protai bėgdavo nuo
Ramutis bando tyrinėti Liudą. Ramutis daug žinojo apie Vasarį jau prieš
atvykstant į kleboniją. Artimiau su juo susipažinęs, kunigas jautė, kad Liudui žmonių“
Pasipriešinimas reikės jo pagalbos. Vasaris panoro vėl kurti poezija, bet nenorėjo to daryti Dievo ir pasaulio
apie moteris. Jis vėl prisiminė katedros Nepažįstamosios vaizdą. Jis parašė poetai
simbolistinį eilėraštį, kurio paslėpta mintis buvo meilė. Dėl to, kunigas Kas yra
Ramutis pradeda apie tai kalbėti su Liudu, atskleidžia savo pastebėjimus.
Ramutis, norėdamas padėti Vasariui, pasiūlo pabandyti jo griežtą
žmogiškumas?
Savo nuomonės
 dienotvarkę, viską daryti drauge. Liudui tai nepatiko, jis nesijautė gerai, o ir skiepijimas kitam
išpažinties pradėjo vaikščioti rečiau.
Ilgai nemačius baronienės, Liudas ėmė prisiminti Liuciją. Atsirado progą Visuomenės sukurti
nuvykti į Naujapolį. Ten Vasaris nuvyksta ir pas prelatą Girvydą. Prelatas stereotipai
išsako priekaištų apie Ramutį ir Šlavantų tėvelį. Jis sako, kad jie nors
pavyzdingi, bet per mažai pasaulietiški. Po to Vasaris aplanko Brazgie, jie Žmonių
Naujiena džiaugėsi Liudo atvykimu. Kunigas laikomas gabiu ir žinomu poetu. Priimti jį susvetimėjimo
– prestižo reikalas. Vasaris pastebi jos pasikeitimą, atitolimą, o galiausiai, problema
kad Liucija yra nėščia. Ji pasiūlo jam tapti vaiko krikštatėviu. Ji taip pat
pasako žinanti apie Liudo draugystę su baroniene. Jis dar aplanko kunigą
Laibį, papasokoja apie savo pokalbį su prelatu. Laibys palaiko prelato
nuomonę ir išdėsto dabartinę bažnyčios vietą visuomenėj. Grįžęs jis pradėjo
rašyt eilėraščių ciklą ir nusprendė nebekreipt dėmesio į tai, kaip kiti priims
jo eiles.
Vasariui teko pavaduoti kalėdininką darbe. Jis vyko į tolimesnį kaimą, Žmogaus ir gamtos
aplankė tiek skurdžius, tiek pasiturinčius ūkininkus, dalino saldainius ir ryšys
paveikslėlius vaikams Liudas ten apsilanko ir pas Žodelį, kuris nusprendžia
Kalėdojimas iškelti jam šventinius pietus. Tai šiek tiek neetiška, nes pietųs jau buvo
suplanuoti kitam sodžiuje. PO visko jis jautėsi išsekęs, ir tik keliaudamas
namo per gamtą pasijautė gyvesnis ir laimingesnis.
Po kalėdojimų porą žmonių pyko ant jo dėl neteisingai nuvažiuotų pietų, Žmogaus dvasios
apkalbinėjo jį ir skleidė paskalas. Julė pastebėjo, kad klebonas nemėgsta apsileidimas
Vasario, už tai jausdama jam simpatija ir pavydėdama pradėjo sekti kunigą.
Niūrios dienos Liudas ir jos ėmė nekęsti. Iki velykų buvo daug darbų, Vasaris nebekūrė Kuo labiau žmogų
poezijos ir nebesimeldė su Ramučiu. Po jų, atsirado daugiau laiko, bet spausi, tuo jis labiau
uolumas nebesugrįžo. Taip pat, atšalo jo ir kunigo Ramučio santykiai. priešinsis
„Ramutis jam tapo kaip ir kokiu sąžinės priekaištu,kurio kiekvienas veiksmas
keldavo širdy nerimastį ir gadindavo ūpą“.
Atėjo pavasaris ir kunigai ėmė dirbti savus darbus, mažai susitikdami. Gamtos ir žmogaus
Liudas tuo metu vis daugiau eidavo į gamtą ir grožėdavosi ja. Jis laukė kol ryšys
grįš baronienė. Tuo metu, Brazgiai pakviečia Liudą į vaiko krikštynas. Liucija
buvo kone atjaunėjusi iš džiaugsmo, kad gime naujagimis sūnus Vytautas – „jis ėmė jaust ne
Kazimieras. Kiek vėliau, per puotą, Prelatas diskutavo apie Europos politką. vien save, bet ir
Jis prognozavo greit kilsiant karui. Keli kunigai susiginčijo dėl skirtingų pačią gamtą“
palaikomų pusių. Vasaris stengėsi nuraminti atmosfera, kreipiant dėmesį į
Vytautą – Kazimierą. Tačiau galvoje jam buvo sunku pagalvoti apie karą.
Birželio pradžioj, į dvarą grįžo baroniene su Sokolina. Ponas gydėsi Ar skirtumai traukia
Vokietijoj. Klebonijoj pasikeitė atmosfera ir Vasaris nujautė, kad kiekvienas vienas kitą?
jo žingsnis į dvarą bus sekamas. Baronienė parašė laišką Liudui, kviečiant jį
atvykti. Tačiau kai jį atneša, Vasario namie nėra. Ji priima Julė, kuriai labai
tai nepatinka ir ji pasiima laišką sau. Baronienė pyko ir stebėjosi, kodėl
neatvyksta Vasaris. Tuo tarpu kunigas labai džiaugėsi jų grįžimu ir laukė
pakvietimo ateiti. Kartą, išpažinties pas Liudą ateina baronienė. Ji jau ilgai to
Išpažintis nedaryti. Ji prisipažįsta nemylinti savo vyro, nes šis per senas. Taip pat
esanti neištikima. Baronienė supranta savo nuodėmės sunkumą, tačiau
vertina ją ne taip blogai, nes ji jautėsi laiminga ir jos vyras apie tai žinojo,
net tai leido. Ponia dar prisipažįsta pabučiavusi kunigą, mylinti jį, bet norinti
likti ištikima savo vyrui. Vasaris davė jai išrišimą, davatkos sekė kiekvieną
baronienės žingsnį. Ponia žinojo pas ką ėjo išpažinties. Šis įvykis juos dar
labiau suartino. Kiek vėliau, Liudas nuvyksta aplankyti baronienės. Jis sužino
apie laišką, kurį jai ji siuntė. Pasilikus jiems dviem, baronienė apkabina
kunigą ir prisiartina pabučiuoti, taip parodydama, kad per išpažinti ji
nemelavo mylinti jį.
Vasaris užklausia Julės, kur ji padėjo laiškelį. Ji prisipažįsta atidavusi „Svarbu ne tiek
klebonui. Šis irgi jo nenori atiduoti, norėdamas panaudoti jį kaip įrodymą bausmės dydis, kiek
įskundžiant Liudą vyresnybei. Bijodamas, kokia bausmę jam gali skirti,
Vasaris net kelias dienas nėjo į dvarą. Todėl jį apartamentuose aplanko pati pats baudimas“
Laiškas baronienė. Šis paaiškina, kodėl tiek ilgai neatvyko. Baronienė į tai labai
rimtai nežiūri, liepia jam mėgautis tuo laiku drauge, kurį jie dar turi. Julė
klausėsi viso pokalbio, Vasaris tai žino. Kitą dieną, Liudas nueina į dvarą ir
ten su Sokolina ir ponia žaidžia žaidimą. Kiek vėliau, užsuka pas baronienę į
biblioteką. Ten šiek tiek susiginčija dėl kunigystės pašaukimo. Bet tai tik
stiprina jų draugystę ir leidžia jiem daugiau atsiverti vienas kitam.
Liudas gavo iškvietimą į Naujapoly iš prelato Girvydo, kaip pats jis ir Žmonių
numanė, dėl skundo gauto iš klebono pačiam vyskupui. Girvydas pokalbį susvetimėjimas
 pradeda rūsčiai, bet tuomet nusijuokia ir bando kalbėti su Vasariui atvirai. Kaip kritinės
Prelatas buvo patenkintas Liudo pasiaiškinimais, tačiau dėl jo ateities situacijos suartina
Klėviškyje nebuvo aišku. Girvydas pradeda kalbėti apie austrų sosto įpėdinio
nužudymą Serbijoj ir greitai kilsianti karą. Tada jam kyla mintis išsiūsti Liudą žmones
Karo grėsmė į akademiją Rusijoj, jei bus karas. Liudas aplanko ir Brazgius, kurie taip pat Abejingumas
rūpinasi dėl artėjančio karo gresmės. Parvažiavus, baronienė kritiškai
vertino Prelato spėjimus. Po kelių savaičių vyko atlaidai, per kuriuos atvyko
net Petryla ir Kasaitis, bet trise jie kalbos nerado, jautėsi atitolę. Atvyko ir
Šlvanatų tėvelis, kvietęs jį vėl atvykti į svečius. Po kelių dienų, į dvarą
atvyksta telegrama, kad grįžta Rainakis. Visi spėliojo, kodėl. Liudas pamanė,
kad gal dėl karo grėsmės. Jis buvo teisus, apie tai grįžęs papasakojo
Rainakis, vos spėjęs pabėgti iš Vokietijos. Vasaris šias žinias praneša
klebonijoj, visi 3 kunigai pirmą kartą jautėsi vieningi prieš karo galimybę.
Rainakiai pradėjo planuoti išvykimą į Peterburgą, pakvietė Liudą kartu.
Rainakiai ruošiasi išvykti. Visi susikrimtę, tik baronienė bando pralinksmėti. Viltis miršta
Kiek vėliau, vakare, ponia atsisveikina su Liudu ir sako, kad jų draugystė paskutinė
turbūt galutinai baigiasi, bet Liudas išreiškia viltį, jog jie dar susitiks
Paskutinis Peterburge. jie pasibučiuoja paskutinį kartą. Kitą dieną, kareiviai ir vietiniai
atsisveikinimas gyventojai apie dvarą ir apylinkę ruošia sutvirtinimus. Net klebono laukai
buvo sugadinti. Po kelių dienų, atvyksta karininkai, kurie praneša, jog
bažnyčios bokštas turės būti susprogdintas taktiniais sumetimais.
Liudas nuvyksta pas pralotą Girvydą dėl jo išsiuntimo į Peterburgą. Iliuzijų ir idealų bei
Naujapoly sutinka ir Stripaitį. Šis sako irgi trauksiantis į Rusiją. Vasaris taip tikrovės sankirta
pat sužino, kad Brazgį pašaukė kariuomenė, Liucija su vaiku išvyko pas dėdę
gyventi. Aplanko ir Laibį, apklausia apie girdėtus įvykius ir papasakoja apie
planą išvykti į Peterburgą. Laibys taip pat ragina jį vykti. Kiek vėliau, Liudas
aplanko savo tėvus ir kleboną Kimšą su Liucija. Ten, Vasaris suorganizuoja
Išvykimas mažas išleistuves sau. Su Liucija nueina į Aušrakalnį, prisimena linksmą
praeitį. Bet pamato iš fronto besitraukiančius kareivius. Iš jų sužino, kad
vokiečiai slenka Lietuvos link. Grįžęs į Kalnynus, greitai išvyksta į Peterburgą.
Atsisveikina su Ramučiu, klebonu ir Jule kaip su giminaičiais. Jau kelyje,
sustoja paskutinį kartą pamatyti Kalnynus ir pamato kaip susprogdinamas
bažnyčios bokštas.

3 DALIS: Išsivadavimas
Liudas Vasaris, po dešimties metų, grįžta į Lietuvą. Liudas per tą laiką spėjo Tėvynės ilgesys
aplankyti didelę dalį Rusijos, Prancūzijos, grįžta su filosofijos daktaro
diplomu. Traukinyje jis sutinka savo draugą iš Peterburgo Antaną Meškėną.
Sugrįžimas Jiedu pasipasakoja savo istorijas, Antanas teiraujasi ar Liudas iš tikro vedė
prancūzę. Vasaris išsklausia apie savo pažįstamus ir draugus, kuriuos seniai
matė. Pagaliau jie pasiekia Kauną, Meškėnas pasiūlo ryt susirinkt pas jį ir
susitikt su senais draugais. Liudas apsistoja viešbutyje.
Liudas aplanko Meškėną ir ten sutinka Stripaitį ir advokatą Indrulį. Nuo prigimties
Bekalbant, jis sako nenorys grįžti į parapiją. Antanas kiek vėliau paprašo jo nepabėgsi
Pokalbis atlaikyti mišias jo vietoj, tačiau Vasaris atsisako. Išeinant, Indrulis pasiūlo
Liudui apsistoti pas jį. Šis sutinka.
Liudas prisimena savo emigracijos laikus, gyvenimą akademijoj. Sako ten Žmogaus norų ir
kartais nuvykdavęs į teatrą. Jo konfliktas tarp kunigo ir poeto ten tik pasirinkimų
paaštrėjo, nes jo aistra kultūrai, teatrui, medžiaga, reikalinga poetui, jam
Vienuolis kaip kunigui buvo uždrausti. Patekęs į Paryžių, Vasaris nustojo laikyti mišias priešprieša
ir iki šiol jų nelaikė, gardžiavosi laisve ir ieškojo išsilavinimo galimybių. „gyvenimas –
Dažnai jis jausdavo neatsiejamą vienatvę. Tačiau mesti kunigystės dar didžiausia vertybė“
nepasiryžo. Dar jam esant viešbutyje, atvyksta vienuolis Severinas ir prašo Vienatvė
jo padėti mirštančiam kunigui išpažintį atlikti. Tačiau Liudas atsisako.
Liudas grįžta į stotį, ten ji pasitinka tėvas, kuriam jau net sunku jį pažinti. Senosios kartos
Bekeliaujant kartu į tėviškę šis papasakoja visas naujienas iš apylinkių ir apie nesupratimas
praėjusio karo vargus. Liudas sužino, kad Brazgys per karą mirė ir Liucija
gyvena Kaune su nauju vyru. Liudas papasakoja apie planus tapti gimnazijos jaunajai.
Grįžimas namo direktoriumi, kas tėvui nelabai patinka. Vasaris tai paaiškina darbu Lietuvai,
tačiau jo tėvas matė daug žmonių besidengiančių darbų Lietuvai ir jų
elgsena labai netinkamai. Kiek vėliau, jie atvyksta į tėviškę ir Liudas pamato
pasikeitimus, karo padarinius. Jis suvokia, kad nori būt ne vien literatas bet
ir veiklus visuomenės narys.
 Kitą dieną, Liudas pamato mamą valant sutaną. Ji sukvietė visas gimines, Viešas
kad Liudas atlaikytų mišias už juos visus. Vasariui tai nepatinka, mintyse jis manifestavimas
Mišios teisina save, kad tris metus nelaikė mišių, bet nėra kitos išeities. Po mišių,
Liudas šnekučiuojasi su giminėm. Jie kalba apie valdžią ir naują laisvą kunigyste
Lietuvą. Daug kas į valdžią žiūri neigiamai, mano, kad mažai valdžioje yra iš
tikro išmanančių žmonių.
Liudas grįžta į Kauną. Ten po bažnyčios sutinka Varnėną. Šis jo klausinėja, ar „Kokių gi kliūčių
metė kunigystę, ką planuoja veikti toliau. Vasaris išsipasakoja ir sako, kad žmogus nesugriaus,
norėtų mesti kunigystę, bet negali dėl tam tikrų kliučių, ypač dėl tėvų. Kiek
Vyskupas vėliau, jiedu nueina pas Indrulį į namus, kur apsistojęs Liudas. Beeinant, jis norėdamas save
Varnėno išklausia apie Indrulio sužadėtinę. Atvykus į namus, Varnėnas pateisint ir eiti savo
sumąsto surengti literatų ir muzikantų vakarą pas save namie. Meškėnas širdies palinkimais?“
Liudui praneša, kad vyskupas nori susitikti su juo. Vyskupas išklausinėja
Vasarį apie jo gyvenima užsienyje, apie Paryžių ir dabartinį gyvenimą Kaune.
Taip pat, vyskupas gan tiksliai apkalbėjo su vidinius Liudo išgyvenimus ir
pasakė, ko tikisi iš jo, perprato Liudo veiksmus.
Šeštadieni rinkosi svečiai į sutartą vakarą pas Varnėną. Ten svečiai diskutavo
apie dabartinę Lietuvos padėti, jos inteligentiją ir visuomenės būvį. Tuomet
atvyksta Indrulis ir susipažįsta su jo tariama sužadėtine Aukse, Vasaris buvo
Vakarėlis susidaręs šiek tiek kitokį įspūdį apie ją. Ši paskambina pianiniu, o kiek vėliau
Vasaris pristato savo kūrybos dramą. Tai yra mitais paremtas kūrinys apie
senus laikus, įtraukta mitologija, meilė, kerštas. Auksė labai įsigilina į šią
dramą, tai net nustebina Liudą. Tačiau kiek vėliau, jau sėdint prie stalo,
Auksė pati nesuprasdama kodėl, gan šiurkščiai kalbasi su Vasariu, nors
jaučia jam daug simpatijos.
Liudo kandidatūra į gimnazijos direktorius buvo patvirtinta. Kartą, nuėjęs į Žmogaus
teatrą netikėtai sutinka Liuciją su jos vyru Povilu Glaudžiumi. Liucija buvo supasaulėjimas
labai pasikeitusi, labai suponėjusi, miestietiška. Grįžus namo, Vasariui kilo
labai daug abejonių ar tikrai verta mesti kunigystę. Tuo metu jį aplanko Užžsispyrimas
Įtemptas laikas Stripaitis ir vėl išdėsto savo gyvenimo filosofiją. Siūlo naudotis gyvenimu, o
kur reikia tik rodytis krikščionišku. Gyvenant su Indruliu tarp Liudo ir jo
kildavo daug ginčų, nes Indrulis – labai priekabus įvairioms detalėms ir
mėgdavo ginčytis dėl tikėjimo ir politikos. Meškėnas buvo labai susirūpinęs
Vasario kunigiškumu. Tėvas Severinas diskutavo su juo apie tai ir pavadino
Liudą labai supasaulėjusiu kunigu, kuriam reikia pagalbos.
Indrulis buvo labai pavydus dėl Auksės ir jautė, kad ši jo nemyli. Advokatas Patriotizmo tema
įtariai žiūrėjo į Auksės bendravimą su Liudu. Pati Auksė buvo pusiau lietuvė,
Auksė pusiau anglė. Iki 23m. niekada nebuvo mačiusi Lietuvos, bet žavėjosi ja be
galo stipriai. Kartą, ji paprašė Indrulio atvykti pas ją kartu su Vasariu. Šis kiek
supyko dėl to ir jis klausinėjo jos, ar ji ir Vasaris artimi.
Liudas jau išsikraustė iš Indrulio į savo kambarį mieste. Vasaris aplanko Praeities svarba
Liucija norėdamas ją pasveikinti su Kalėdomis. Jo įspūdis, kad Liucė dabarčiai
pasikeitė dar labiau sustiprėjo. Liudas pabendrauja ir su Povilu Glaudžiumi.
Kalėdos Taip pat ir su savo krikštasūniu Vytautu, į kurį Povilas teigiamai nežiūri. Nelaiminga meilė
Vasaris su Liucija sutaria kitą dieną nuvykti į teatrą, jis jaučia jos palankumą Vaikų sąmoningumas
ir tai tenkina jo savimeilę. Atėjęs pas ją į namus pasikalba su Vytautu, kuris
pasako, kad Liucė ne iš meilės su Povilu gyvena. Liucija taip pat prisipažįsta,
kad tik pradžioje jis ją mylėjo ir gražiai sukosi apie ją ir jos dėdę klebonijoj.
Bet po vestuvių viskas pasikeitė.
Nors santuoka nebuvo laiminga, ponas Glaudžius turėjo gerų savybių – „menininko gyvenime
nebuvo šykštus žmonai ir nebuvo pavydus, jis jai skirdavo pinigų, kad ši viskas vyksta savaime“
sudarytų inteligentiškos ponios įvaizdį, o tai ji darė puikiai. Tiek Liucija, tiek „žmogus yra linkęs
Planai Vasaris neretai svarsto, kas būtų jeigu jiedu būtų vedę, jeigu Liudas būtų apgaudinėti ir pataikauti
metęs seminariją. Kartą jį aplanko Varnėnas. Šis sako, kad mato iš jo savo silpnybėm“
kūrybos, jog Liudas turi eiti ir pasirinkti kitą gyvenimo linkmę. Vasaris
paprašo Varnėno suorganizuoti susitikimą su Aukse ir jie sutaria kartu švęsti
naujus metus.
Varnėnas su Aukse sutaria dėl naujų metų šventimo, sukviečia svečius. Dviejų žmonių
Auksė supažindina Liudą su savo senyvu tėvu. Prie stalo ji ir Vasaris atsisėda tarpusavio ryšys
kartu. Ten jiedu suranda bendrą kalbą ir tyrinėja vienas kitą, Liudas
eksprontu sukuria jei eilėraštį, jie atvirai rodo savo jausmus vienas kitam. Į
Naujieji metai šventę atvyksta ir nekviestas Indrulis su draugu. Šis visą likusį vakarą piktai
šnairuoja į Liudą, jį įžeidinėja. Vasaris vėl apsilanko pas Liucę, norėdamas ją
pasveikinti su naujais. Ten jis kiek pakalba apie Auksę. Liucija paprašo Liudo
pagalbos dėl Vytauto mokslų. Vasarį namuose aplanko ir tėvas Severinas su
 Meškėnu. Liudas susiginčija su Severinu dėl celibato, jis pasako, kad jei
norės- mes kunigystę ir tiek.
Trijų karalių baliuje dalyvauja Liudas, Auksė ir Liucija Glaudžiuvienė. Vasaris Jausmų laikinumas,
lydėjo Auksę Gražulytę. Ši jo paklausia ar yra jis mylėjęs moterų ir Liudas trapumas,
papasakoja apie ponia baronienę ir Liuciją., jam svarbu, kad Auksė apie jį
Kasdienybė žinotų kuo daugiau Baigiantis šventėm, Liudas grįžo į direktoriaus darbą. pavaldumas laikui
Rūpinosi ir Vytauto išsilavinimu. Šis dažnai papasakodavo apie jo namų
įvykius. Taip Vasaris sužinojo, kad ji yra neištikima savo vyrui. Dabar jam
tekdavo dažniau lankytis Glaudžių namuose. Auksė dažnai kritikuodavo
Liudo pesimizmą ir liūdesį tiek gyvenime, tiek literatūroje.
Liucija pasiūlo Liudui Sekmines švęsti kartu, plaukti laivu Nemunu. Prieš Geismas stipresnis už
šventes Auksė pasiūlo jam veiklos per Sekmines kartu, bet šis pasako, kad sveiką protą
vyks į tėviškę svarbiais reikalais, pats nesuprasdamas, kodėl meluoja. Vėliau
supranta, kad be reikalo melavo. Per Sekmines išvykoje dalyvauja ir Indrulis.
Sekminės Liucija bendraudama su Vasariu nenori prisiminti praeities, kuo nustemba
Liudas. Jis jautė lyg nori jos nemėgti už visą pasikeitimą, bet iš tikro pradėjo
jos geisti. Kai jie grįžta į Kauną, Liucė pasiūlo dar užeiti į vidų. Ten Liudas ją
pabučiuoja ir jiedu permiega.
Auksė atvyksta pas Vasarį į namus ir pabučiuoja jį. Taip pat Auksė pasako, Išdavystė
kad jiedu įsimylėję, tačiau situaciją stebėti reikia toliau. Kiek vėliau, Liudas Žmogaus ryžtas
nuvyksta pas Glaudžius mokyti Vytuko. Liucė ji sutikusi pabučiuoja ir stipriai
apkabina. Atvyksta Indrulis su draugu Aleksandru. Indrulis pastebi Kam gali ryžtis
moteriškos pudros dėmę ant Vasario peties, supranta, kad tai nuo Liucijos. mylintis žmogaus?
Vasaris laukė apkalbų iš pašalinių apie tai ir pirmiausiai jas išgirsta iš Moters dvasinė
Lemiamas Stripaičio, vėliau – iš Varnėno. Abu jie pataria saugotis tokių santykių. Kiek stiprybė
pokalbis vėliau Liudą pasikviečia Auksė ir klausia, kodėl šis melavo dėl savo
ekskursijos Nemunu. Vasaris atsiprašo jos. Ji taip pat išsiaiškina, kad Liudas
bučiavo Liucija. Ją tai giliai įžeidžia. Vasaris pasako, kad yra pasiryžęs
nutraukti santykius su ponia Glaudžiuviene. Auksė juo netiki ir sako, kad
nori trumpam arba net visam sustabdyti judviejų bendravimą. Tai Liuda
įkvepia ir jis prižada per vasarą ištaisyti visą situaciją ir įrodyti, jog jis nori
būti tik su Aukse.
Liudas stengėsi įvykdyti savo pažadą nustoti bendrauti su Liucija. Jam ypač Gamtos ir žmogaus
nepatiko piktas judviejų išsiskyrimas, kadangi Auksė keliems mėnesiams ryšys
išvyko į užsienį. Pagaliau baigėsi Vytauto egzaminai ir Liudas nebeturėjo
priežasties lankytis pas Glaudžius, norėjo galutinai atsisveikinti su Liuce. Ji Netekties skausmas
Nutraukimas atspėja, kodėl Vasaris pas ją atėjo ir žino, kad santykius nori nutraukti
daugiausiai dėl kitos moters. Supykusi, Liucija paaiškina, kodėl ji taip
neigiamai žiūri į praeitį. Tai yra dėl jos dabartinės prastos situacijos. Jis
nenorėjo nei jos guosti, nei jai priekaištauti. Ji paaiškina, kad jai malonu
bendrauti su Liudu, nes, ne taip kaip kiti, jis neveidmainiauja. Taip pat
pasako, kad vienintelė jos gyvenimo priežastis – sūnus. Vėliau jis išėjo
pasivaikščioti į miestą apmąstymams, atsiduria ant skardžio ties visa Kauno
panorama. Naktis jį įkvepia ir ramina.
Liudas nusprendžia vasarai išvykti iš Kauno. Apsilanko savo tėviškėj. Ten jis Vaikų ištikimybė
vėl trumpam būna kunigu. Jis jaučia, kad negalėtų mesti kunigystės, nes tai tėvams, pagarba
sužlugdytų tėvus. Jo kunigystė - vienintelė jų paspirtis gyvenime. Labiausiai
tai matė iš motinos, kuri visuomet kaltino save dėl vaikų klaidų. Nidoje, jis jiems.
išeina pasivaikščioti po kopas. Kopdamas į aukšta kalvą pamato žmogų ten, Gamtos ir žmogaus
su kuriuo susitikimas buvo neišvengiamas. Tai buvo Auksė. Susitikę, kelias ryšys
Nida dienas praleidžia kartu. Auksė taip pat prisipažįsta, kad dėl Liucės ji labai
pavydėjo, bet dabar jau yra susivaldžiusi. Jis taip pat išsipasakoja Vėliau
išvyksta į Nida, kad pabūtų atokiau nuo viso šurmulio. Pabuvęs gamtoj ir
atsipalaidavęs, vėl pradėjo kurti ir tobulinti savo dramą. savo kunigystės
problemą, atsiveria Auksei dėl savo kunigystės dvejonių. Jis mano , kad tik
literatūrniai laimėjimai atneš jam kelią į išsivadavimą, o kunigystės
išrovimas gali išsinešti jo talentą ir gerąją pusę. Auksei pasiaukojimas dėl
tėvų laimės neatrodė teisingas. Vasaris baigia rašyti savo dramą. Ir dar porą
eilėraščių.
Prasidėjo nauji mokslo metai, Liudas atsisako laikyti mišias ir paveda tai Menininkas
pirmininkui ir kapelionui. Jis svarstė apie šeimos sukūrimą atsisakius šeimyninio gyvenimo
kunigystės, tačiau supranta, kad visuomenė nebūtų jo pusėje ir iš jos gautų
daug kritikos. Auksė sako, kad jiedu ateityje turėtų sudaryti šeimą ir tuoktis, perspektyvoje
Premjera nes tai yra meilės tikslas. Liudas sako, kad galima mylėti ir be santuokos. Šlovės ir pripažinimo
Vasaris galiausiai priduoda savo dramą teatrui, kuris ją tuoj pat priima ir ima kaina
 rengti pastatymą. Jo nuostabai, labiausiai dramą gyrė katalikų kritikai, nes
mane, kad rašo sąvas. Tačiau Meškėnas perspėja, kad katalikų bažnyčia
pradėjo akyliai stebėti Liudą. Liudas dėl to kiek įsiaudrina ir sako nepaisys
jokių bažnyčios paskirtų draudimų. Apie pokalbį Meškėnas papasakoja
Severinui, Liudas išsiruošia kuo greičiau išspausdinti savo raštus. Juose
atsispindintis žmogaus klaidžiojimas, jo kelio ieškojimas visus sužavėjo.
Liudo ir Auksės santykiai buvo labai pastebėti vietinių. Daug kas tai Moters vaidmuo
apkalbinėjo. Auksei tai nepatiko. Kartą per Gavėnia Vasarį aplanko tėvas vyro gyvenime: „ji
Severinas. Šis vėl ragina Liudą neužmiršti kunigystės ir laikytis jos,
nesupasaulėti. Tačiau Severinos trafaretiškos kalbos jo nesujaudino. man padeda pažinti
Severinas sako, kad Liudas kelia maištą prieš bažnyčia, o šis teisinąs save ir susiorentuoti
norėdamas atsikratyti bažnyčios bergždžių „varžtų“, jis pasako, kad tiki tokį savo jausmuose ir
Skaudus Dievą, kuris nekausto žmogaus, ir kad geriausius savo gyvenimo metus jau palinkimuose“
pokalbis iššvaistė bažnyčiai. Tačiau tėvas nenusileidžia ir vis keičia argumentus. Liudo
tai neveikia. Galu gale, Severinas net pasiūlo pasilikti „status quo“ ir
viešumoje nesirodyti taip akivaizdžiai, o privačiai gyventi kokį tik nori
gyvenimą, bažnyčios labui. Vasaris matė, kad šituo kompromisu norėjo
padaryti tėvas, tačiau Liudas jokių kompromisų nenorėjo. Šis pokalbis
padėjo jam rimtai apsispręsti.
Pokalbis su Severinu leido Liudui apsispręsti dėl kunigystės klausimo Poitinė padėtis
daugiau negu tikėjosi jis pats. Todėl nelaukdamas kol jį išvarys, atsistatydino Lietuvoje
iš direktoriaus pareigų. Tuo metu kaip tik vyko rinkimai į seimą. Vėlykloms
jis nusiuntė net linksmų švenčių palinkėjimą poniai Glaudžiuvienei. Vytukas Valstiečių
pakviečia savo krikštatėvį Vėlykloms į namus. Vėliau jis nuvyksta ir pas mankurtizmas
Gražulius į namus. Stripaitis pasiūlo nuvykti su juo į Kalnynus, padėti jam
mitinge į seimą. Norėdamas pamatyti kaimą, Liudas sutinka. Dar jiedu
Velykos aplanko dalininką Degutį, kuris pristato propagandinį krikščionių demokratų
plakatą. Stripaičiui jis patinka ir laiko Degutį savu žmogumi iki pamato
plakatą kitos partijos, už tai šiek tiek supyksta ant dailininko. Pagaliau jie
nuvyksta į Kalnynus, kur jau dirba kitas klebonas. Sužino, kad Platūnas mirė
per karą, o Ramutis pagaliau turi savo kleboniją. Prasidėjo mitingas. Pirmiau
kalbėjo socdemas, Stripaičio priešininkas. Tačiau Stripaitis greitai pradėjo
nurunginėti jo kalbas. Liudas aplanko ir buvusį Rainakių dvarą. Šis yra
apleistas ir išplėštas. Jam įdomu, kaip jaustųsi Rainakienė jį tokį pamačius.
Vasaris mąstė, kad mes kunigystę ir direktoriavimą, tačiau liks krikščionimi.
Pastaruoju metu jam pradėjo sapnuotis įvairūs kunigavimo ritualai. Dažnai
jis ieškodavo šių sapnų priežasties. Auksei jie neatrodė labai reikšmingi.
Liudas jos paklausia, ar jeigu jis mestu kunigystę ir tuoktųsi su Aukse, ar
šeima nebūtų toks pat trukdis kūrybai kaip kunigavimas? Tačiau ji kūrybos
su šeima nesieja ir sako, kad moterys daro daug įtakos menui. Auksė
Abejonės dažniausiai laimėdavo ginčus prieš Vasarį ir jo abejones mokėdavo
išsklaidyti. Galiausiai ji nusprendžia pasakyti mylinti Liudą savo tėvui. Tėvas
tai jau nujautė ir leido savo dukrai pačiai spręsti likimą, į situaciją žiūrėjo
blaiviai, o taip pat pridūrė, kad Vasaris jam patinka. Tuomet atvyksta
Indrulis ir klausia, ar yra bent mažas šansas jiems būti kartu su Aukse. Aukse
atsako, kad nėra. Indrulis, nors ir nuliūdęs, jaučia palengvėjimą, jog viskas
baigtą ir jau buvo nusižiūrėjęs kitą moterį.
Liudas sulaukia netikėto skambučio iš Liucijos, kuri pakviečia jį ateiti, nes Motinos skausmas
Vytautas sunkiai serga. Atvykęs sužinojo, kad šis serga plaučiu uždegimu po praradus savo vaiką
žaidimų lauke. Liucė labai jaudinosi dėl sūnaus sveikatos, Vasario
raminantys žodžiai dabar jau buvo geriausia ką galima išgirsti. Jam ji net
Vytuko mirtis atrodė kaip senoji Liucija, nebeponiška. Liucė kaltino save esant bloga
motina. Tačiau kitos dienos rytą, Liudas sulaukia skambučio iš pono
Glaudžiaus ir sužino, kad Vytautas mirė. Jis atvyksta pas Glaudžius į namus
raminti Liucijos. Ji svarsto jo mirties priežastis ir kaltina save už blogą elgesį
dėl jo mirties. Povilas organizuoja laidotuves. Juose dalyvauja daug žmonių,
taip pat ir kunigas Kimša. Po laidotuvių šis ilgai užsidaręs su Liuce guodžia ją.
Vėliau prašo Vasario ją prižiūrėti.
Liucija tapo apatiška ir pasyvi. Ji vengė svečiu, tarnų ir net savo vyro. Apie Kokiomis
sūnų iš vis nekalbėjo. Liudas aplanko Liucę norėdamas pranešti, kad aplinkybėmis
ilgesniam laikui išvyks iš Kauno. Siūlo jai irgi vykti pailsėti kur nors. Taip pat
papasakoja, kad Kimša prašė jį prižiūrėti Liuciją. Ji atsisako bet kokios Liudo žmogus užsidaro
pagalbos. Auksė įtarė, kad ji gali nusižudyti. Vasaris aplanko Kimšą jo savyje?
klebonijoj ir papasakoja naujienų apie Liucę. Kimša gailisi leidžiant tekėti jai
Jaučiamas už Povilo. Jis sako, kad Liucija buvo vikri mergaitė, padauža, bet mylėjo ir
 skausmas rūpinosi ja kaip tėvas. Kiek vėliau, jis nuvyksta į Palangą. Ten sutinka savo
draugų ir Auksę, apmąsto judviejų santykius ir Liudo bei Liucijos artumą ir
išgyvenimus. Vasaris save labai sieja su Liuce, nes ji buvo didelė jo gyvenimo
dalis. Tokia liko ir iki šiol.
Vasarai baigiantis, Liudas grįžta į Kauną ir jo prašymas būti atstatydintam iš
direktoriaus pareigų priimamas. Pagaliau jo svajonė būti tik rašytoju pildosi,
nors jis ir šiek tiek bijo dėl savo būsimos finansinės padėties. Taip pat jis
sužino, kad Liucė pradėjo daugiau veikti, tačiau labai pykstasi su ponu
Paskutinė Glaudžiumi. Kartą jam paskambina Liucija ir paprašo jo būtinai ateiti kitą
dieną aštuntą valandą pas ją. Ten bus daug svečių. Vasaris nesuprato, kodėl
puota Liucė organizuoja šventę taip greit po netekties, bet atvyksta pas ją. Jis
supranta, kad daug svečių yra visiški nepažystami. Liudas šito beprotiško
baliaus nesuprato ir norėjo išeiti. Visi elgėsi labai laisvai ir nepadoriai. Taip
pat ir Liucė. Vasaris supranta, kad Liucija tai organizuoja iš netekties
skausmo. Jie pradeda diskutuoti apie žmogaus laisvę, Liucė idealizuoja
bepročius, nes šių poelgių niekas nebando suprasti. Prašo perduoti, kad
myli kleboną Kimšą ir spėja, kad jis greit atvyks į Kauną. Ji klausia ir ar myli
Liudas Auksę, klausia ar myli daugiau negu jis mylėjo Liuciją. Vėliau visi
išsiskirsto ir Vasaris išeina namo.
Kitos dienos rytą, Liudą pažadina tarnaitės Adelės beldimas į jo buto duris. Ji
praneša, kad mirė Liucija. Atvykęs sutinka gydytoją, kuris sako, kad po visų
jos išgyvenimų neiškentė jos širdis. Tačiau Vasariui kyla daug įtarimu dėl
mirties aplinkybių ir jis įtaria gydytoją meluojant nenorint sukelti problemų
Glaudžiui. Jis mano, kad Liucė nusinuodijo. Kiek vėliau jis išeina papasakoti
naujienas Auksei ir nusiųsti telegramą Kimšai. Vėliau į jo namus ateina
Liucijos mirtis laiškanešys su laišku iš Liucijos. Ten Liucė kalba apie savo būsimą
savižudybę, laišką išsiuntusi specialiai taip, kad ateitų po jos mirties. Dėkoja
Liudui už mylėjimą ir nuveidmainiavimą. Taip pat papasakoja, kad jos
nuomone jos visas gyvenimas buvo nesusipratimas ir melas, nes dėdė
klebonas Kimša iš tikro yra jos tėvas, tai pats pasakęs ją beguodžiant. Vėliau
vyko laidotuvės. Vasaris kalbėjo su klebonu. Jis kaltino save dėl jos mirties, o
taip pat sakė, kad reikėjo jam paimti Liudą iš seminarijos ir sutuokti jį su
Liucija.
Liudas išgyveno draugės mirtį. Jis kiek save kaltino dėl to, nes jeigu būtų „Be vidaus kovų nėra
buvęs geresnis, gal būtų galėjęs ją išgelbėti. Dabar jis abejojo, ar gali vesti ir kūrybos. Tik
mylėti Auksę po Liucės? Ilgai Vasaris gedėjo, Liucė gyveno jo širdyje ir jos
mirtis lyg šešėlis krito ant visų kitų emocijų. Baigė rašyti savo dramą, nuolatinis degdamas
atveriančią naują jo kūrybos dalį. Galiausiai, Gruodžio17d perversmas ir atsinaujindamas
pažadino jį iš sąstingio. jis po daugiau laiko atvyksta pas Auksę ir praneša meno žmogus gali
Galutinis gavęs laišką iš vyskupijos, reikalaujančios jo sugrįžti į bažnytinį gyvenimą, kūrybiškai save
sprendimas nevaikščioti į teatrą ir duoti savo raštus dvasinei cenzūrai. Aukse nustebino
raštas, bet Liudas su jo turiniu sutiko t.y. sutiko, kad vyresnybė turi
pateikti.“
kontroliuoti savo kunigus, o tie, kurie neklauso turi laisvai išeiti. Vasaris
Auksei pasako, kad kelias kurį jis renkasi yra pavojingas ir nežinomas,
nesuprantamas. Tad klausia, ar ji eis su juo net skurde, neapykantoj,
paniekoj ir katastrofoje, į ką ši atsako taip. Liudas aplanko Liucijos kapą,
tuomet grįžta namo, apmąsto visą savo gyvenimą ir atsisėda rašyti
pareiškimą vyskupystės kurijai.