Veiksma Siužeto santrauka Problema

i ir
scenos
Įžanga Pasakotojo žodis. Pradžioje kalbama apie šeimos svarbą : kaip gera turėti Kodėl šeima yra
didžiulę giminę, laukti jų, vaišinti, kokia garbė. Po to pasakoma, kad menkėjanti vertybė
visai ne apie tokį ryšį tarp šeimos narių bus kalbama šioje knygoje, o
apie tai, kad Lietuvoje dėdės ir dėdienės tėra žodžiai tam tikram Lietuvoje?
socialinio sluoksnio giminaičiui pavadinti. Šeimos svarba žmogui
Labai seniai: Mykoliukas ir Severiutė
1 scena Veiksmas vyksta praeityje, prieš baudžiavos panaikinimą. Visų rajono Žmonės gaili gero žodžio
dvarų valdytojas buvo Titjūnas Rapolas,o jo pagalbininkas – Šiukšta viens kitam.
Mykolas, kurį Rapolas gainiodamas vadindavo Mykoliuku.Jis buvo arti
Labiausiai 30-ties metų, gražiom mėlynom akim, darbštus, nesiskundžiantis. Tėvai Kodėl žmogaus gerumas
mylintis ir mire, gyvena dvare su broliu ir jo žmona bei vaikais, todėl pats yra dėdė. yra nuvertinamas?
mažiausiai Labai mylėjo brolio vaikuys, pats neturėjo jokio tikro turto, buvo kitų Kodėl buvimas kitokiu
mylimas nevertinamas lyg jiems lygus. Groja savo sumeistrauta skripkele. JIs dažniausiai atneša socialinį
jaučiasi vienišas ir liūdnas, nes neturi nei moters, nei mamos. Tik
pamačius minioje Severiute nejučia pradeda garsiau groti ir tampa
atskirimą?
linksmesnis.Severiūtė turėjo labia lygia odą, buvo stipri ir mėsinga, visad
vaikščiodavo nuleidusi galvą.
2 scena Geišė Rapolas taip pat buvo įsižiūrėjęs Severją. Buvo ištikimas ūkio Ar amžius kliūtis meilei?
šeimininkui. Kaimiečiai jį gerbė, vadino “mūsų Daisia” nuo nelietuviško
posakio, kurį jis dažnai vartodavo. Daisia bandė save įtikinėti kad
Įsimylėjęs Severja Pukštaičia neims jo, nes jis beveik 30čia metų vyresnis už ją. Bet
senis nor sir surprato, kad nelemta jiems būti kartu ir nenorėjo kankinti jaunos
mergaitės, pats negalėjo nustoti galvoti apie ją, sulyso, apsiblausė,
patapo nesavas.Vieną vakarąišsipuošė ir išėjo nusiteikęs ją pakalbinti, b
et pamatė Severiutę sėdinčią prie Mykoliuko.
3 scena Buvo labia karšta diena, oras veikė žmonių nuotaikas, visi buvo Kuomet savoji laimė
susierzinę. Mykoliukas grįžo namo po bažnyčios, atsirėmęs į tvorą svarbesnė nei kito?
pradėjo stebėti savo pasaulį ir aiškiai pamatė save -–buvusį ir busimą
Meilės ateityje: nevedusį, namuose gainiojamą brolio, visiškai nieko Gimtinės svarba žmogui.
trikampis neturintį.JO viduje pradėjo vurti kova : Mykoliukas nori išeiti, pailkti ir Meilė daro žmogų turtingą
nebeklausyti brolio, bet jis labia myli jo vaikus ir nenori palikti jų likimo vidumi
valioje. Bet jei liks su jais jis iššvaistys paskutinius savo jaunystės
metus, nebespės vesti ir savo šeimos susidaryti. Taip pat jis bijo paliktši
savo gimtąjį kraštą. Tada supranta, kad ne gimtasis kraštas, o Severiute jį
laiko čia, jog gyvenimas be jos ne gyvenimas irk ad ji sudaro pusę jo
sielos.Severjai prisėdus prie jo nustojo groti, nes muzika kirbėjo jam
viduje nuo jos. Atėjus Titjūnui, Mykoliukas pasijautė vėl įkalintas, kaip
kad ir namie, tik čia – Rapolo. Jie kalbasi, Daisia užsimena ar Severjai
nemetas tekėti, ji paklausia ko dėdė linksmas, ar pats nesiruošia vesti,
tada kalba apie jos grybavimo įpročius. Mykoliukui nusisukus Daisia
slapta pakvietė Severja miške susitiktį.
4 scena Aprašoma lietuvininko buitis, Pukštų pirkia, kad ji buvo labia menka ir Žmogaus tinginystės ir
Lietuvininko maža, bet Severja palaikė joje švarą. Nors nepuošė, bet jos troba buvo darbštumo priešprieša
švaresnė nei visų kitų. JI buvo labia svetinga ir puikiai gamino valgyti.
buitis
5 scena Severija neramiai miegojo visa naktį, pabudus net sukalbėjo maldą, buvo “katroji gi meilė tikroji: ar
labia išsiblaškius, tuomet išėjo į mišką grybauti ir susitikti su Titjūnu. dvasių svyrimas, ar kūnų?”
Miške begrybaudama pamatė keistą pavidalą ir neatpažinus pradėjo
klykti iš baimės. Pasirodo ten buvo Geišė. Jis ją pasodino po medžiu, Moters beteisiškumas
Tarp dviejų pradėjo kalbėti saldžiausius žodžius, bučiuoti, myluoti. Tada Severiutė baudžiavinėje visuomenėje
pasaulių atsistojo ir pabėgo namo. Grįžus ir pragulėjus šoke, pavėlavo į bažnyčią. Socialinė moters padėtis
Joje, gulėdama kniupsta ant grindų pradėjo abejoti savimi ir savo Šeimos įtaka žmogui
jausmais – kas gi jos tikroji meilė? Mykoliukas ar Geišė? Jautėsi šiek
tiek išniekinta, nesuprato, ar dvasinis ryšys atstoja fizinį artumą ar ne. Tą
Lietuvininko liūdesio
pačią dieną Titjūnas atėjo pirštis Severiutei, Jos mama turėjo blogą apraiška Lietuvių
nuojautą, suvokė, kaip nedora jauną dukterį išleisti už senior būtų. Tuo literatūroje.
metu Severiutė sė mama turėjo blogą nuojautą, suvokė, kaip nedora Kaip žmogų gali paveikti
jauną dukterį išleisti už senior būtų. Tuo metu Severiutė sėdėjo ir nelaiminga meilė?
suprato, kad Geišė jai buvo tik fizinis pasitenkinimas, pasitaikęs laiku ir
vietoje, kai jos širdis iš tiesų troško Mykoliuko. Atėjus Titjūnui ji Kodėl jautriausios sielos
nesipriešino, jis gavo visų sutarimą, žinia greit apskriejo kaimą. Sielos žmonėms šis pasaulis yra
balsas Severjai sake, kad ji išdavė Mykoliuką, kad juos siejo daug toks nepakeliamas ir
stipresnis ir žodžiais neapibūdinamas ryšys, o ji pati bandė save įtikint, tuščias, jog jie susigalvoja
 kad nieko tarp jų nebuvo tad nieko ji ir neišdavė, o Mykoliukas tuo metu savajį?
mire savo viduje vis labiau ir labiau. Taigi, Severiūtė atėjo pas Nuošidžiausios ir tyriausios
Mykoliuką į namus, pasakė ištekanti ir paprašė pagroti per jos vestuves.
Apsiverkė tai bekalbėdama, jis atsisakė, nes jam tai per didelė našta meilės apraiška.
sielai. Tas liūdnas ir kančios perkreiptas jo veidas Severiutę paskatino
pradėti ujį bučiuoti, ir ji visa sukauptą patirtį iš Geišės atidavė
Mykoliukui. Jis nušvito ir vėl grįžo į savo pasaulį. “ poezija, nes jos
esmės nei jaučiam nei suprantam”. Jos prisilietimai jam prilygo
dangiškajam apvaizdui, su kiekvienu iš jų jo viduje tarsi statėsi rūmai,
“Dievas juos buvo besurenkąs į dvejetą, tik gyvenimas išskyrė”.
Galiausiai Mykoliukas sutiko groti per jos vestuves. Griežė visa laiką be
perstojo, ne jiems o jai, griežė tol kol nudilo stygos ir jsi dingo iš
šventės.
Dzidorius Artojas – dėdė Mykolas
Vasaros galo rytas.Piktžolės metaforiškai pateikiama kaip kontrastas Piktžolės – anti-žmonės.
žmogui. Paukščiai lyginami su jaunais vaikais, kurie išskrenda iš tėvų Paukščiai – suaugę vaikai.
lizdų į pasaulį ieškoti saves.Gamta lyginama su moterimi – ji ramina ir Gamta – moteris.
susuka galvą savo grožiu. Pievoje ganosi jaučiai, Artojas rėkia ir muša
Kaip vienatvė keičęia žmogų?
jaučius, o šie jo neklauso ir linksminas. Artojas – Šiukštų Mykoliukas,
palikęs Šiukštū dėde arba Dziudorum artojum. “ apgižo senas vienišas ,
Gyvenimo ratas: kaip
nes gyvenimas nevienišo jo nepadarė”.Jo jau nebesiuntinėjo visur, nes jaunesnioji karta pakeičia
Vienišiaus senąją.
buvo pagyvenęs, lakstė jaunesni. O jo šeima pamiršo baudžiavos laikus
likimas ir gerokai apturtėjo. Jis akėjo ir pureno žemę. Jo broils ir brolienė mire, Kas dedasi užsidariusio
tačiau “dėdės” role šeimoje jam liko. Jis vis stengėsi mylėti vaikus, juos žmogaus vidiniame pasaulyje?
penėti, bet taip jų meilės atgal ir nesulaukė. Įžeidimus jis girdėjo, tik jo Kodėl, kuo labiau įskaudintas
būdas buvo nerėžti atgal, o gerti į save ir viduje kentėti, išgyventi. žmogus, tuo labiau
Mykolas saugojo du daiktus – skripkelę ir Severiutės dovanotą šalį. Tik užsiskleindžia savyje?
niekad daugiau nebegrojo.Tapo labia pamaldus, [rieš miegą melsdavosi
Žmogaus ir gamtos ryšys.
ir dėkodavo už tą vieną kartą su mylimąja. O kai visko tapdavo per daug
bėgdavo slėptis į gamtą, kur jausdavosi daug ramiau, atsipalaiduodavo. Žmogaus savigrauža ir
Atvirai kritikavi ir peikė save, ypač už pykčio protrūkius prieš jaučius. nesusigyvenimas su savimi,
Jaučiai jį mylėjo ir buvo pasiruošę ginti. Taip vienodai ir nykiai ėjo jis savo jausmais.
jau 7-ta dešimtmetį.
Laimingoji dėdienė Rapolienė
Severiutė tapo nėščia. Pagimdė dukrą, po to tapo našlė, jos tėvai taip pat Nebūtinai laimingas tas,
mire. Mykoliukui ji jau buvo svetima. Amerikos miesto skurdžią gatvę kuris, atrodo, turi viską.
pasakotojas prilygina Lietuviškam kaimui. Saveickių dvare visi vis
ieškojo progos užsukti pas Rapolienę į svečius, pašniukštinėti, o ji Meilės įtaka žmogui.
vaišingai visus priemė ir mėgavosi dėmesiu. Ji visus pavergė savo
valgiais ir jaunumu, o pats Titjūnas ją dievino ir gražių žodžių negailėjo.
Bet Geišė įkyrėjo visoms kaimo moteriškėms begirdamas savo žmoną,
tad jos pradėjo jo šalintis. Severiutė, dažnai buvo apsvaigusi iš laimės,
Atimta laimė bet vis dažniau, blaiviom dienom, ją apimdavo nuobodulys, nes vyras
neleisdavo jai nieko daryti ir labia ją saugojo. Ji ilgėjosi namų, tik apie
Mykoliuka apsimetė , kad negalvoja. Ors Severjai patiko, kad jos
pavardė žinoma, bet visi vyro giminaičiai vengė jos, pykdami ant Rapoo
kad senatėje pasiemė tokią jauną žmoną. Tuomet išnyko baudžiava,
gyvenimas pradėjo eiti blogyn, ir nors jie susilaukė dukreolės, vyras
namo grįždavo vis labiau paniuręs. Vieną dieną atėjęs jaunas vaikinas
paskelbė esąs dvaro savininkas, ir paleidžias visus lauk, kurie nedirbs
jam . Kadangi Rapolas jau buvi susenęs, sulįses ir apsiligojęs, jų daiktus
sudėjo į vežimą ir išvežė lauk. Geišės broils ir brolienė atsisakė juos
priimti , bet seniui pagrasinus jog atsiims sau priklausantį valaką žamės
įsileido juos.
Karšinčius – dėdė Rapolas
Velykų rytą brolio sūnus Adomukas rado du raudonus kiaušinius po Kodėl duodamas žmogus
pagalve, nuskubėjo aprodyti juos namiškiams. Jie sumušė kiaušiniais, dažniausiai tikisi gauti ka-
vaikas pralaimėjo. Susiruošę eiti kiaušiniauti per trobas, gavo
DOvydienės pamokymą , kad imtų tiek, kiek ji išdalins kaimynų ką atgal?
vaikams, kad būtu lygu. Dėdė labia meiiai rūpinasi Adomėliu, pamoko Žmogaus pavydas , panieka
kaip elgtis su moteriis, kaip lazdą laikyti, saugo, kad neapvirstų. Tokių ir ironija.
draugų kaip jie buvo reta, nes vienas mokėjo šklausyti kito kalbas.Lūžus Tautinė Lietuvių tinginystė.
baudžiavai palūžo ir Geišės siela, tik kalbėti jis tesugebėjo daug, vis
pasiilgdavo žmonių ir šurmulio, nors jau ir buvo visiems įkyrėjęs. Dienų
“senstančiai moteriškiai
Beprasmės dienas nieko neveikdavo, nes buvo jau senas. Užtad DOvydienė su kūdikis – tai įrodymas jos
dienos metais vis labiau ant jo siuto, bambėdavo ir pykdavo. O Rapolienei jaunumo, taiga,
pradėjus užstoti vyra, užsipuldavo ją, ir visuomet niekšiškai prikišdavo pasididžiavimas savimi ir
jos mirusią dukrelę į pokalbį. Užtad Severja nuo pat pirmų dienų ėmės
visu namų ruošos darbų stendamasi atidirbti už du. Rapolas bijojo kūdikiu”.
tuštumos ir nuobodulio, bet jam tuo pačiu tai buvo reikalinga, kad Kodėl svarbu su kitu elgtis
jaustusi laisvas. Galbūt dėl to ir tikro darbo niekad nedirbo, nes norėjo
likti nesuvaržytas, ir be galo tingėjo. Lietuviškas tingumas – daug gero kaip su sau lygiu?
norėti, daug daugiau išmanyti ir nieko neveikti.
Geišės galingumą prilygina gamtos stichijoms, iki tol, kol jis palūžo,
dabar iš jų poros liko tik “antrininkai”. “Geišė buvo gamtos žibintas”.
Rapolas Severjai liko kaip brangi relikvija, atmenanti gražus praeities
laikus, ir vienintelis ją palaikantis žmogus žemėje, nes visus kitus ji
atstūmė dėl jo.
Adomukas , sulaukęs eriį metų jau buvo labia gudrus, geriausias Rapolo
draugas ir visko iš jo išmokęs. Todėl Adomėlis persikėlė pas dėdžius,
nes juos abu labia mylėjo, o tai, kad jie su juo “nesicackino” nežeidė jo
vyriškos savimeilės ir kėlė dar didesnį prisirišimą. Dažnai, ammai išėjus
ir negrįžus iki vakaro, dėdė su Adomuku pasikepdavo bulvių su sviestu.
Įkutus, Rapolas sviesta pradėdavo vogti iš visur, jau ir be Adomuko.
Vieną kartą užvalgęs iš lėkštės, apsinuodijo žiuknuodžiais ir numirė. Bet
namuose niekas nuoširdžiai jo negedėjo, tik vienintelis Adomukas. Iš
šoko, pajutusi išeinančio vyro šmėklą, Rapolienė taip pat nesugebėjo
išlieti nei vienos ašaros. Po laidotuvių savaitę negrįžus namo, parėjo jau
kaip visai kitas žmogus. Namuose dar tvarkėsi, bet su tyčiniu lėtumu.
Tas vienas nusiraminimas
Šventinėmis dienomis Lietuvos bažnytkaimiuose visados jauku ir gera, Dvi žmogaus pusės.
žmonės praskaidrina savo gyvenimą susitikę ir besikalbėdami, Kodėl, nor sir matant
išsisklaido nusistovėjęs nuobodulys, sąstingis.Dėdė Mykolas, nor sir
nebeturi su kuo kalbėtis, bet vistiek džiaugiasi jaukumu ir šurmuliu. neteisybę, sunku įsikišti ir
Priešingai jam, Severja, nor sir dėdienė, vis dar nėra susidraugavusi su užstoti kitą?
kaimo senmergėmis ir našlėmis, kurioms – bažnyčia tarsi visas pasaulis. Vagystė ir sąžinės
Viduja jai tuščia, tarsi kažko trūksta, ir nors eina į bažnyčią kaip ir visi, graužatis.
nesijaučia joje tokia laiminga kaip Mykolas. Tie patys pamaldūs žmonės
po to maudosi alkocholio, tabako ir šokių jūroje. Rapolienė taip pat toje
kačermoje sėdi, apsupta vyrų. Jie giria ją, jos išsilaiiiusį pe rmetus stovį,
priekaištauja, kad ji tiek visko daro ir nieko iš DOvydienės negauna. Ir
tada jai lyg siela atsirišo, apsiverkė, aimanavo, pasakojo diedienės
neteisybę, ką jai tenka iškęsti, netgi lašelį melo įmaišė. Grįžo namo
prigėrusi ir nuėjo miegoti, ir nors DOvydienė su vyrų norėjo ažką
pasakyti, gėda jiems neleido. O per metus stiprėjantis Rapolienės
nepasitenkinimas namuose sukūrė nemalonią atmosferą. Pradėjusi gerti,
Rapolienė pradėjo vogti iš Dovydienės skatikus. Šeimininkams ėmus
garsiai apie tai kalbėtis ir supratus, kad čia marti taip pasielgė, kitą dieną
dešimtinė grįžo į vietą. Bet po to Severja daugiau nebėjo į kačermą ir
pavirto tokia pat dėdiene kaip dėdė Mykoliukas.