Antanas Baranauskas.

Poema ,,Anykščių šilelis“

Istorinis-kultūrinis kontekstas.
XIX a. viduryje sąlygos plėtotis kultūrai Lietuvoje nebuvo palankios. Po 1831 m. sukilimo
uždarytas Vilniaus universitetas - svarbiausias kultūros, švietimo, naujų idėjų sklaidos centras. Stiprėjo
rusifikacija (rusų kalba tapo privaloma valdžios įstaigose), griežtėjo cenzūra. Nuo 1864 m. uždrausta spauda
lotyniškais rašmenimis, uždarytos lietuviškos parapinės mokyklos.
Amžiaus viduryje, 1845-1863 m., svarbiu kultūros centru tapo Varniai, kur lietuvių kultūra ir
liaudies švietimu besirūpinančius žmones telkė seminarijos rektorius, vėliau Žemaičių vyskupas Motiejus
Valančius.
XIX a. Lietuvos literatūra buvo kuriama dviem kalbomis - lietuvių ir lenkų. Pastaroji tradiciškai
laikyta rašytinės kultūros kalba, bet daugėjo autorių, apsisprendusių rašyti lietuviškai, - tai Simonas
Daukantas, Motiejus Valančius, Antanas Baranauskas.
Daugelis rašytojų ir apskritai kultūros veikėjų buvo dvasininkai (nuo penkto dešimtmečio
vienintelė galimybė neturtingiems jaunuoliams siekti mokslo - Varnių kunigų seminarija).
Biografinis kontekstas.
Antanas Baranauskas Anykščiuose, karališkųjų valstiečių šeimoje. Nuo pat vaikystės jį supo graži
Anykščių ir jų apylinkių gamta. Nuo aštuonerių metų Baranauskas drauge su kitais piemenimis ganė bandą
ir ne tik stebėjo, bet ir pažino viską – nuo smulkiausių žolelių ligi aukštų pušų, eglių ir beržų. Čia jis
sužinojo, kur, kada ir kokie dygsta grybai. Ankstyvais rytais, kada saulės spindulys nurausvindavo Anykščių
kalnų viršūnes, o kojas degindavo rasos vėsa, jautraus piemenėlio ausį pasiekdavo paukščio giesmė.
Tiesioginiai ryšiai su gamta poeto sieloje nuo pat vaikystės diegė gamtos grožio pajautimą.
Jau pradinėje mokykloje išryškėjo Baranausko gabumai, gera atmintis. Vėliau mokėsi Rumšiškių
raštininkų mokykloje (netoli Kauno), kur jautėsi vienišas, ilgėjosi tėvų ir savo gimtojo krašto. Rumšiškėse
ėmė ryškėti poetiniai Baranausko gabumai, jo eilėraščiai susilaukė mokytojų ir draugų pripažinimo.
Baigęs šią mokyklą, Baranauskas raštininkavo Vainute (pasienio miestelis), Raseiniuose, Sedoje,
Skuode. Čia jis susidūrė su carinių valdininkų kyšininkavimu, girtavimu, savivale, matė, kaip nesiskaitoma
su paprastu žmogumi, kaip raštinėje, dvare, Bažnyčioje niekinama gimtoji kalba. Visa tai žadino užuojautą,
meilę paprastam žmogui, skatino protestą prieš lietuvių kalbos niekintojus.
Baranauskas nepasidavė gniuždančiai aplinkai, daug skaitė, nusiraminimo ieškojo kūryboje. Tuo
metu rašytas dienoraštis atspindi pastangas formuoti savo charakterį, ugdytis valią, norą šviestis. Susipažino
su poete Karolina Praniauskaite. Užsimezgė nuoširdi literatūrinė draugystė, turėjusi reikšmės tolesnei
Baranausko kūrybai bei asmenybei. K. Praniauskaitė žadino jaunuolio pasitikėjimą savo jėgomis, skatino
siekti mokslo, kurti.
Stengdamasis išsivaduoti nuo gyvenimo rutinos, skurdo ir įvairių blogybių, Baranauskas nukreipė
žvilgsnį į kunigų seminariją. Padedamas K. Praniauskaitės brolio, įtakingo dvasininko, poetas įstojo į
Varnių kunigų seminariją. Jam atvykus į Varnius, kultūrine veikla čia plačiai reiškėsi Motiejus Valančius ir
apie jį susibūrę šviesesnieji inteligentai.
Seminarijoje, kur vyravo lenkiška dvasia, Baranauskas susipažino su anykštėnu Klemensu Kairiu,
kūrusiu eilėraščius. Jaunuolius jungė bendri interesai. Jie pasiryžo lenkiškoje seminarijos atmosferoje ne tik
tarpusavyje kalbėtis lietuviškai, bet ir kurti. Draugystė su K. Kairiu dar labiau sustiprino Baranausko meilę
gimtajai kalbai.
Baranauskui baigus kunigų seminariją, jis, kaip gabus jaunuolis, buvo pasiųstas studijuoti į
Peterburgo dvasinę akademiją. Baigus akademiją labai gerais pažymiais, išsiųstas tobulintis į Miuncheno,
vėliau Romos universitetus.
 Užsienyje jį pasiekė žinia apie 1863 m. sukilimą, kuriame dalyvavo poeto broliai ir Varnių
seminarijos laikų draugas K. Kairys (už dalyvavimą sukilime jie buvo ištremti į Sibirą, kur K. Kairys mirė,
o broliai sugrįžo tik po 12 metų).
Grįžęs iš užsienio, Baranauskas kurį laiką profesoriavo Peterburgo dvasinėje akademijoje, vėliau
dėstė Kauno kunigų seminarijoje.
Tapęs Seinų vyskupu, virto polonizatoriumi, unijos su lenkais šalininku. Net aušrininkus poetas
niekinamai vadino ,,litvomanais“, lenkų ir lietuvių vienybės ardytojais. Pats kasdieninėje praktikoje vartojo
lenkų kalbą.
Asmenybė. Vienas ryškiausių Baranausko asmenybės bruožų yra atkaklumas ir valingumas. Nuo
pat jaunystės įprato save stebėti ir analizuoti. Jau Rumšiškių mokykloje aštuoniolikmetis jaunuolis svarstė
apie gyvenimo prasmę, žmogaus laimę, graužėsi, kad ligi šiol taip mažai padaręs. Tada Baranauskas
nusistatė griežtas gyvenimo taisykles: pasiryžo negerti alkoholinių gėrimų, nerūkyti, laisvalaikiu skaityti
naudingas knygas arba rašinėti, su niekuo nesivelti į vaidus, apie nieką niekados blogai nekalbėti, saugotis
melo, kas dieną tuo pačiu metu keltis ir gulti ir t.t. Nuo pat jaunystės daug skaitė. Skaitymą Baranauskas
laikė miela pramoga, atkakliai veržėsi į mokslą – labai gerai baigė Varnių kunigų seminariją, Peterburgo
dvasinę akademiją.
Poetas turėjo gražų balsą, jaunystėje buvo nepakeičiamas pakasynų giesmininkas. Jis buvo pramokęs
muzikos, net galėjo užrašyti dainų melodijas. Be to, poetas dar domėjosi daile, vėliau, jau būdamas
dvasininkas – kalbotyra, matematika. Visa tai rodo Baranausko interesų platumą.
Baranauskas buvo jautrus žmogus. Jis sielojosi dėl savo nesėkmių, skriaudų, įžeidimų, artimųjų
bėdų. Tai atsispindi iš jo dienoraščio, laiškų. Ypač jausmingai aprašė atsiskyrimus su tėviške, artimaisiais.
Visą gyvenimą Baranauskas buvo augte suaugęs su gamta, mokėjo ją stebėti, įsijausti į jos paslaptis.
Baranauskas vertino kaimo žmogaus moralę, jos dvasinę kultūrą. Labai mėgo lietuvių liaudies
dainas. Per atostogas poetas pats tėviškėje rinko dainas, pasakas, raudas, į tautosakos rinkimo darbą
stengėsi įtraukti ir kitus. Jis labai brangino liaudies gyvąją kalbą.
Baranauskas buvo sudėtinga, prieštaringa asmenybė: jaunystėje užjautė kaimo žmogų, brangino jo
dvasinę kultūrą, karštai kovojo dėl gimtosios kalbos ir tautinės kultūros teisių, vėliau, užimant vis
aukštesnius dvasininko postus, jo demokratiškumas pamažu nyko. Taigi Baranausko asmenybėje derinosi
stiprios emocijos ir didžiulis intelektas, poetas ir mokslininkas, filologas ir matematikas, gyvybingas,
nuoširdus žmogus ir šaltas, paniuręs asketas, karštas lietuvių kalbos puoselėtojas ir jos niekintojas,
užkietėjęs polonizatorius.
Poema ,,Anykščių šilelis“ buvo sukurta per 1858 ir 1859 metų vasaros atostogas Anykščiuose.
Poema pirmą kartą išspausdinta 1860 ir 1861 metų Lauryno Ivinskio kalendoriuose.
Genezė. Sukurti ,,Anykščių šilelį“ paskatino sudėtingos gyvenimo aplinkybės:
1. Lietuvos žmonės kentė ne tik socialinę, bet ir tautinę priespaudą, kuriai palaipsniui vis labiau
priešinosi. Tie prieštaravimai labai ryškiai susikoncentravo Varnių kunigų seminarijoje, kurioje prieš
lenkišką atmosferą, prieš Lietuvos istorijos ir lietuvių kalbos niekinimą (Varnių kunigų seminarijos
retorikos dėstytojas teigė, kad lietuvių kalba – prasčiokų kalba ir ja neįmanoma sukurti vertingų poezijos
kūrinių. Baranauskas davė sau žodį ją apginti.) kilo tautiniu atžvilgiu susipratę jaunuoliai. Baranauskas,
kilęs iš liaudies ir keletą metų dirbęs valsčių raštinėse, bendravęs su paprastais žmonėmis, tuos
prieštaravimus ypač jautė. Jie ir kurstė poeto sieloje protestą prieš gimtosios kalbos niekintojus.
2. Parašyti poemą Baranauską skatino ir gimtojo krašto gamtos grožis, jos likimas. Jį jaudino
anykštėnų pasakojimai apie senovės girias ir čia pat akyse kertami, alinami gimtinės miškai, baudžiavos ir
carinės priespaudos skriaudžiamų liaudies žmonių beteisiškumas. Kai valdžia atėmė iš žmonių mišką, jie
jautė didelę nuoskaudą. Pats Baranauskas ragino namiškius ir visą apylinkę rašyti dėl to skundą. (Anykščių
šilą carinė administracija 1845 m. suvalstybino, o kučmeistras (girininkas) Ozerskis mišką kone veltui
išpardavinėjo. 1846 m. jis taip nuplakė mėginusį priešintis Anykščių valsčiaus viršaitį, kad šis kelis
mėnesius sirgo. Dėl atimto beržyno 1853 m. Baranauskas padėjo surašyti anykštėnams skundą.)
3. Poetas rinko tautosaką, vaizdingus posakius, studijavo padavimus. Neišsemiama sakmių ir
padavimų išmonė gaubė kone kiekvieną poeto gimtinės kalną ir slėnelį, upę, akmenį ir medį. Anot paties
poeto, sukurti poemą skatino ir iš tėvo lūpų išgirstas vaizdingas posakis aukštam miškui apibūdinti: „Liemuo
liemenį plaka“.
4. Baranauskui, be abejo, turėjo įtakos vis labiau aktyvėjanti lietuvių inteligentų veikla. Jis palaikė
ryšius su M. Valančiumi, skaitė S. Daukanto veikalus.
5. Baranauskui įtakos turėjo ir lenkų romantikų A. Mickevičiaus, J. Slovackio, J. Kraševskio
lietuviškos tematikos kūriniai. Kai kurie ,,Anykščių šilelio“ vaizdai turi tiesioginį ryšį su A. Mickevičiaus
poemos ,,Ponas Tadas“ peizažais. Pvz.:

Čia kazlėkai pakrūmėm ant piemenų tako,

Tartum kupkeliai kniūpšti, kaip Mickevičius sako.
Žanras. Tuo kūrinys aktualus ir šiandien.
,,Anykščių šilelis“ yra romantinė poema. Poetas, vaizduodamas miško gyvenimą, kuris gražus ir
įspūdingas pats savaime, susieja jį su Lietuvos ir lietuvių tautos likimu. Gimtosios kalbos gynimas ir
aukštinimas, protestas prieš carinę priespaudą jau yra romantiškumo požymiai.
Su romantizmu poemą sieja ir kaimo žmogaus pasaulėjautos poetizavimas (teigiama, kad žmogaus
gyvenimas yra neatskiriamas nuo gamtos, todėl negalima pažeisti gamtos dėsnių), jo kūrybos aukštinimas,
gausus tautosakinės medžiagos naudojimas.
Poemos konstrukcija, pagrįsta gimtojo krašto praeities idealizavimu ir dabarties smerkimu, taip pat
būdinga romantizmui.
Taigi gamtos (tėvynės) meilė, intymus bendravimas su ja, jos pažadintas spontaniškas žmogaus
jausmų, dvasios atskleidimas teikia poemai romantinio pakilumo.
Poetinis turinys.
1 variantas
Poemos pirmoje dalyje vaizduojamas skurdus miško vaizdas ("Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę")
ir prisimenamas miško turtingumas, buvęs senovėje ("Miškan, būdavo, eini - tai net akį veria;/Va teip
linksmina dūšią, ažu širdies stveria"). Toks kontrastas, kai prisimenamas idealus vaizdas, vadinamas
romantiškuoju aprašymu. Žmogus patiria ramybę prisiminęs senovę. „Anykščių šilelyje“ išsiskiria regimieji
šilelio vaizdai, kuriuos rašytojas perteikia metaforomis, palyginimais, epitetais ir personifikacijomis. Miškas
aprašomas nuo apačios į viršų. Vaizdas prasideda mažiausiomis detalėmis – samanomis: „minkštučiai
samanų patalai ištiesti / galvą ant save traukia ir liula užliesti“. Norėdamas išreikšti nepakartojamą šilo grožį
naudoja metaforas: „putinai krauju varva“ , „dreba epušės nusgandę“. Autorius negaili poemai liaupsių,
personifikacijų: ,,Tartum miškas kvėpuoja nelyginant žvėris“, epitetų: senobinei, pievos kemsotos, negaili
vaizdingų veiksmažodžių: tratinti, rokuoti, ir , žinoma, palyginimų : uogienojai kaip rūtos kelmais želia“.
Tarp medžių bei samanų pilna grybų, jų autorius pateikia ištisą daugybę, norėdamas suteikti gausumo miško
aprašymui. Vaizdas baigiamas aukščiausiais šilelio medžiais – pušimis.
Šilelyje pilna įvairiausių kvapų. Kiekvienas krūmas, žolė ar gėlelė skleidžia savo nepakartojamą
kvapą, kuris prilygsta brangių kvepalų mišiniui. Deminutyvai vėjelis, pušelės, žolelės, pievelė, šilelis -
švelnina vaizduojamų objektų savybes.
Vaizdingai perteikia šilo garsus pradėdamas nuo nakties tylos:

Vidurnaktyj teip tyku,- kad girdi, kaip jaunas

Lapas arba žiedelis ant šakelių kraunas;
Girdi, kaip šakom šnibžda medžių kalba šventa.
Kaip žvaigždelės plevena, gaili rasa krinta.
 Tekste daugiausia minima paukščių: genių, žąsų, ančių, tilvikų ir daug kitų čiulbuonėlų. Tačiau
ypatingą vietą paukščių chore poetas skiria lakštingalos giesmei:

Ė už visus viršesnis lakštingalėlės balsas:

Pilnas, skardus, graudingas ir, taip sakant, skalsus:
Skamba, ūžia per krūmus ir vis kitaip mainos,
Ir vis dūšion įsmenga – lyg Lietuvos dainos.

Visi garsai taip tarpusavyje susilieja, kad net „ausis skyrium nepažįsta“. Tokia graži sutartinė
skatina mylėti ir branginti gimtąją Lietuvą, suprasti, kokia nepakartojama ji yra.
Subjektas, rodantis mums miško grožybes, dažnai kalba apibendrintu ,,tu" (,,ne kartą dūmojai")
ar ,,mes" (,,Ė mum, prastiem žmonelėm, tik žiūrėti patogu") vardu. Vadinasi, autorius atskleidžia, ne atskiro
asmens, o žmonių patirtį, lietuvių ryšį su mišku, gebėjimu jausti, visa širdimi išgyventi gamtos grožį.
,,Anykščių šilelyje" miškas ilgus amžius buvo lietuvio namai, maitintojas (,,Sunkios dienos atėję,
žmonės badu mirę, / Samanas duonon kepė, žieves sriubon virę"), gynėjas (,,Nešęs velnias akmenį<...> bet
tik išvydęs / Ąžuolyną pašvęstą ir gaidys pragydęs / Tuoj iš nagų paleidęs ir smėlin įmušęs") ir dvasios
prieglobstis (,,Ir liko šitie kalnai pliki ir kelmuoti / Aplaistyti ašarom, giesme apdainuoti").
Gamtos reiškiniuose žmogus ieškojo panašumo į save ir juos sudvasino. Baranauskas pirmasis
atskleidė dvasinį žmogaus ir gamtos bendravimą, sunkai suvokiamus ir dar sunkiau nusakomus vidinius jo
ryšius su gamta.
Poema yra ne tik Lietuvos miško praeitis ir dabarties kontrastas, bet ir Lietuvos likimo paralelė,
ypač metaforiškame miško ir galingos bei vieningos senovės Lietuvos motyvas. Poetizuodamas „Anykščių
šilelio“ grožį poetas išaukštino ne tik mišką, bet ir lietuvį, sugebantį taip giliai, jausti ir nusakyti gamtos
vaizdus. Gamtoje ieškoma atsakymo į lietuvio dvasios paslaptis. A. Baranauskas pirmasis išplėtojo lietuvio
ir miško motyvą, išryškino gamtos įtaką tautos būdui.
Miškas yra personifikuojamas, gyvas, jaučiantis ir išgyvenantis lietuvio dramatizmą. Miškas
prabyla, kaip asmuo, o gamta vaizduojama pilna gyvasties, ji kalba, meldžiasi, liūdi ir laukia.
Gamtos aprašymuose ryški romantinė tradicija, nes gamtos vaizdas subjektyvus: gamta ne stebima,
o išgyvenama, nebesijaučia ribų tarp išorinio ir vidinio pasaulio. Buvusio miško grožis atkuriamas
pasitelkus visus jutiminius įspūdžius (regimieji, uodžiamieji, girdimieji). Tie įspūdžiai sulydomi, susiejami
su subjekto išgyvenimais ir apmąstymais.
Pirmojoje lyrinėje dalyje svarbiausia estetinis, emocinis įspūdis. O antrojoje epiškoje pabrėžiamas
tautiškumas ir lietuviškumas.
Pirmojoje dalyje miškas iškyla kaip grožio ir gyvybės erdvė, nuteikianti žmogų pasijusti it rojuje.
Gamtos šventumo reikšmę paremia ir antra poemos dalis, kurioje atgyja tautos atminty saugoma šilelio
praeitis.
Dvi poemos dalys vaizduoja mišką, kurio tikrovėje nebėra. Vietoj žaliavusio šilo - ,,Kelios pušelės
apykreivės". Stebėdamas ir klausydamas žmogus vardija tai, kas dingo, buvo sunaikinta: baltasai miškas,
siūruojančios senos pušys, ,,žvėrys, gyvuliai, žvėreliai". Įžangos motyvas "visą prapuolė" liudija sielvartą,
nuoskaudą dėl sunaikinto grožio, gyvybės, plynėse patiriamą tuštumos jausmą. Tuščias nenaudingas plotas
žmogui asocijuojasi su nusiaubtu pasauliu: ,,Lyg tartum rūmas suiręs, nudegęs, / Lyg kokio miesto išgriuvus
pūstynė...". Toks vaizdas, priešingai nei kadaise čia ošęs miškas, žmogaus širdyje sėja nerimą ir liūdesį. Bet
miręs šilelis dar gyvas žmonių prisiminimuose, jo nepaprastą grožį, įvairovę atkuria vaizduotė: ,,Miškan,
būdavo, eini..." Iš vidinių galių išauga gyvo, žaliuojančio miško paveikslas. Įsivaizduojamas pasaulis iškyla
kaip atsvara nykiai dabarčiai.
2 variantas
Poema prasideda elegišku dabarties peizažu: Anykščių šilelis išnaikintas, iš jo telikę kalnai
kelmuoti, pakalnės nuplikusios. Pagrindinė kūrinio dalis vaizduoja praeitį. Poeto lyrinėse refleksijose atgyja
senovės Anykščių šilelio spalvos, kvapai, garsai ir balsai, net jo tyla. Epiniame pasakojime atsiskleidžia
dramatiška šilelio istorija, siekianti stabmeldybės laikų šventąsias girias ir baigiama carinės savivalės aktu.
Tai ištisa Lietuvos miško istorijos enciklopedija, prisodrinta etnografijos, tautosakos elementų, liaudies
išminties, filosofijos.
Pradėjęs pasakoti apie Anykščių šilelio spalvas, poetas tapo raudonas ir juodas uogas,
marguliuojančius „ant žalio, rausvo, balkšvo dugnio taškus grybų", krauju varvančius putinus, baltąjį mišką.
Pasitelkiama ir kaimo žmogaus vaizduotė, girios vaizdus susiejanti su aplinkinių daiktų pasauliu, kaimo
buities realijomis. Aprašydamas grybus, Baranauskas įterpia ir šitokį literatūrinį palyginimą: „Čia kazlėkai
pakrūmėm ant piemenų tako, / Tartum kupkeliai kniūpšti, kaip Mickevičius sako". „Pono Tado" autorius
žinojo lietuvių liaudies dainą apie grybų karą, bet grybus palygino su Saksonijos porceliano puodeliais,
šampano stiklais, vyno taurėmis, o ūmėdes vadino sidabrinėmis ir tuo miško peizažui suteikė iškilmingos
dvaro ar miesto prabangos asociacijų. Baranauskas, priešingai, tų pačių grybų vaizdą tapo kaimo žmogaus
akimis. Todėl tautosakinėse prozopopėjose liula „minkštučiukai samanų patalai ištiesti", iš po „samanų
marškos" droviai kyšo voveruškų leikelės, išklotos paliepių torielkos, pūpso lepšių sodybos ir ruduokių
šeimynos. Grybų epizodą vainikuoja baravyko aprašymas:
E iš visų viršesnis auga baravykas,
Valig dainuškos žodžių — „grybų pulkaunykas":
Platus, storas, paspūtęs, lyg tartum užklotas
Ant kieto, drūto koto b 1 i ū d a s p a 1 i v o t a s.
Su kaimo žmogaus pasaulėjauta susiję medžių vaizdai. Skarotos eglės, virpančios drebulės,
valingi ąžuolai — atėję iš pasakos apie Eglę, žalčių karalienę, ir jos, pasmerkusios išdavikę dukterį,
„motinišką sūdą". Žmogaus balsu dejuojanti sedulė primena pasaką apie seserų bylą. Tarsi fantastinėje
pasakoje žmogaus balsu prakalba visas miškas maro ir bado metais, ragindamas griebtis kirvio: „Palaiminta
toj ranka, ką kirvį išrado!" Poemos prieraše poetas aiškino: „Senobės lietuviai, vieros nežinodami, visus
medžius sakydavo, kad iš žmonių išaugę arba persimainę".
Stebinantį išradingumą poetas parodo, gėrėdamasis girios kvapais: paeiliui — iš arti, iš toli, čia
juos analizuoja, čia apibendrina, tarsi kurdamas svaigų būties pilnybės įspūdį:
Ė kvėpimas, jau ką gi! Čia sakais pušelių,
Čia vėjelis dvelkteli su kvapu žiedelių:
Jauti pievos dobilą, baltą ir raudoną,
Jauti ramunes, čėbrus — žoleles dirvonų;
Jauti iš juodo kapčiaus skruzdėlyno kvapą,
Ir iš medžių, iš skujų, iš šiškų, iš lapų
Vis kitoki kvepalai: kaip vėjelis dvelksi,
Kožno karto kitokiu kvapu užsivelgsi.
Čia samanos su brukniom šileliu užpluko;
Čia medžio žiedų kvapas — lyg sodas pratrūko.
Tartum miškas kvėpuoja nelyginant žvėris...
Taurūs girios ir pievų kvapai poetui susiaudžia į galingą gamtos orkestrą: „Lyg kad skripkuoja,
juokias, gieda, verkia gailiai". „Tartum kožnas lapelis čilba, kliauga, šaukia", — sako poetas auštančio ryto
epizode, atkurdamas uliojančių šilelio paukščių ir žvėrelių balsus folklorinėmis onomatopėjomis,
vaizdingaisiais veiksmažodžiais.
Poemos lyrinio įsijautimo viršūnė — vidurnakčio tylos eilutės:
Vidunaktyj taip tyku, — kad girdi, kaip jaunas
Lapas arba žiedelis ant šakelių kraunas,
Girdi, kaip šakom šnibžda medžių kalba šventa,
Kaip žvaigždelės plevena, gaili rasa krinta.
Dėl to ir širdyj visos pajautos nutilsta,
 Ramum tykumu, malda dūšia dangun kilsta.
Baranauskas ne tik riteriškai apgydė lietuvių kalbos turtingumą ir skambumą, bet ir iškėlė jos
kūrėją — liaudies žmogų, jo sugebėjimą įsiklausyti į gamtos slėpinius, juos nusakyti. Poetas perteikė
dvasinę liaudies žmogaus savijautą gamtoje, pritilus aistroms ir rūpesčiams, įsiklausius į neišmatuojamas
būties sietuvas, užplūdus žodžiais nenusakomiems jausmams:
Ė tas visas ramumas po lietuvių dūšias,
Lyg lygumoj vėjelis po žoleles trąšias,
Plaukydamas lingavo, tamsiom vilniom tvino, —
Dažnai miške lietuvis, ko verkia, nežino.
Ė tik junta dažniausiai, kad širdis neskaudžia,
Ė tik pilna pajautų labai ramiai griaudžia;
Ir lyg rasos žemčiūgais gausiai atgaivinta,
Ir lyg rasa per veidą ašarėlės krinta.
Paskum ilgai krūtinėj šilelis kvėpuoja;
Atsidusus krūtinė lyg giria linguoja.
Lyg tarytum ramumas taip dūšion įslinko,
Kad net dūšia kaip varpa pribrendus nulinko.
Iš to, matai, ašaros ir atsidusimas,
Iš to šventos pajautos, iš to giesmės imas.
Poemoje nemaža liaudies kalbos sąvokų, posakių, priklausančių dvasinei sferai. Jais paprastas
kaimo žmogus išreiškė savo dvasinę būseną, estetinį susijaudinimą gamtoje: „žiūrėt patogu", „ramu
klausytis", „ką tik jauti, vis ramu; širdį glosto, griaudžia".
„Anykščių šilelis" — poema ne vien apie Lietuvos mišką ar himnas gimtųjų Anykščių žemei.
Praeities ir dabarties, fantazijos ir realybės, skausmo ir džiaugsmo kontrastai kūrinyje perauga į dramatišką
pasakojimą apie baudžiavos engiamo ir carizmo pavergto krašto likimą, apie liaudies sielvartą dėl krašto
nualinimo, apie rūstumą dėl elementariausių žmogaus teisių trypimo. Tragiški girių niokojimo vaizdai
susilieja su užuominomis apie krikščionybės įvedimo, karų, marų ir badų metus, su protestu prieš carinę
valdžią. Poemoje, kaip ir eilėraštyje „Dainu dainelę", skamba nacionalinio sąmoningumo idėja, raginimas
vienytis kovai prieš pavergimą, stiprinti tėvynės meilę:
Visos buvę viršūnės vienybėn suspynę,
Kaip lietuvnykų širdys į vieną tėvynę.
Patriotinio jausmo vedamas, poetas pasakoja apie senųjų laikų šventąsias girias, jų galinguosius
ąžuolus, protėvių pagarbą miškui ir meilę savajai žemei. Didžiuodamasis jis sako, jog liaudies žmogus
niekad nebuvo linkęs naikinti, alinti; „nei vieno liemenio lietuviai nekirtę, / Jėg tik stuobriai papuvę savaime
išvirtę", „po urvus sausus laužus" kūrę, „ne lentinės, iš šakų buvę pintos durys", „ir nei šakelės dykai
nepražuvo". Ir čia pat sielodamasis kalba apie Anykščių girių naikinimą po paskutiniojo maro XVIII a.,
nepagaili pikto žodžio tiems, kurie „išpūstėjo" mišką girtavimui ir pasipelnymui. Rūsčia gaida suskamba
poemoje kučmeistro epizodas, pasmerkęs carinio kolonializmo smurtą, iškėlęs beginklį ir beteisį, „kraujo
klanan" merkiamą kaimo žmogų. Didžiulis sielvartas dėl Lietuvos miškų niokojimo virsta skausmu dėl viso
krašto likimo, žmonių skriaudų, gimtosios kalbos ir papročių niekinimo. Su ta pačia „galybe", kuri „miškus
sugraužė", poetas susiejo ir savo „nulaužtą", taigi nebaigtą giesmę:
Ir liko šitie kalnai pliki ir kelmuoti,
Aplaistyti ašarom, giesme apdainuoti.
Ir giesmė nepabaigta: kai širdis susopo,
Ant dūšios labai sunku ir neramu tapo.
Mat, toj pati galybė, ką miškus sugraužė,
Širdį, dūšią apgriuvo... ir giesmę nulaužė.
 „Nulaužta giesmė" ištisoms kartoms skiepijo gimtojo krašto ir laisvės meilę, skatino branginti ir
ginti nacionalines vertybes.
3 variantas
Šilelis senovėje
,,Anykščių šilelio“ poetinis turinys yra platus ir gilus. Jį sudaro ne vien Lietuvos miško vaizdai,
gamtos grožio atskleidimas, paties poeto pažiūros, jausmai, bet ir visos lietuvių tautos dvasinės vertybės, jos
pasaulėvaizdžio turtingumas bei kūrybingumas. Poemoje taip pat atgyja dramatiškiausi Lietuvos istorijos
faktai: karų, badmečių ir maro laikai, baudžiava, carizmo smurtas, nerimą kelianti vertelgiškos epochos
pradžia.
Pirmoje poemos dalyje aprašomas praeityje žaliavęs miškas. Jo vaizdus atkuria žmogaus atmintis,
visu grožiu šilelis švyti tik vidinėje erdvėje:

Miškan, būdavo, eini - tai net akį veria;

Vat teip linksmina dūšią, ažu širdies tveria,
Kad net, širdžiai apsalus, ne kartą dūmojai:
Ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?!
Žmogaus atminties tvarumas, vaizduotės galia yra naikinimo priešprieša. Romantiškai, iš vidinių
galių sutelkties, išauga šilelio paveikslas - uogų, grybų, krūmų, medžių, žvėrių ir paukščių, garsų ir tylos
pasaulis:
Kur tik žiūri, vis gražu: žalia, liekna, gryna!
Kur tik uostai, vis miela: giria nosį trina!
Kur tik klausai, vis linksma: šlama, ūžia, siaudžia!
Ką tik jauti, vis ramu: širdį glosto, griaudžia!
Anykščių šilelio grožis vaizduojamas labai pastabiai. Atskleidžiama miško gyvenimo įvairovė:
augmenija, gyvūnija, spalvos, kvapai, garsai. Visa, ko yra miške, Baranauskas vaizduoja kaip vienį: vaizdai,
kvapai, garsai susipina, susilieja taip, kad „jų skyrium nežymu, - ė tik širdį griaudžia“.Čia matome gūdžias
tankmes ir saulės nužertas palaukes, mišką įvairiu metų ir paros laiku. Šis vaizduotėje atkurtas grožio,
gyvybės, darnos pasaulis jaučiamas lyg sakrali erdvė, prarastasis rojus.
Poetas gėrisi minkštučiukais samanų patalais, uogienojais, keliančiais juodas, raudonas uogas,
marguliuojančiomis grybų sodybomis, žole barzdotais krūmais, dangų remiančiais miško medžiais. Jis junta
glostantį vėjelio prisilietimą, šilto, kvapnaus oro bangas, įsiklauso į slėpiningą vidurnakčio tylą, girdi
pavienius garsus ir maloniausius jų derinius:
Tie visoki balseliai taip krūvon suplaukia,
Tartum kožnas lapelis čilba, kliauga, šaukia...

Jutiminis pasaulis derinasi su poeto subjektyvių nuotaikų, emocijų išraiška. Poetas liūdi, nerimauja
arba gėrisi, džiaugiasi. Pvz., įžanga, kurioje kalbama apie išnaikintą mišką, nykią dabartį, prasideda liūdnai:

Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę!

Čia pat prisiminęs senąjį ir didingą mišką, poetas kalba retoriniais klausimais. O pasigedęs miško
puikybės, ramaus ūžimo, lapelių šlamesio, paukščių čiulbėjimo, staiga nesivilia:

Visa prapuolę; tik ant lauko pliko

Kelios pušelės apykreivės liko!..

Nerimas dėl nuniokoto miško ne tik jaučiamas iš nupiešto vaizdo, bet ir tiesiai pasakomas: ,,taip
neramu regis“.
 Poetui mišką jaučiant (užuodžiant), jausmas veržiasi galingai, visa jėga: džiaugsmingas sušukimas
(,,Ė kvėpimas, jau ką gi!”), dvylikos skirtingų kvapų išskaičiavimas vienu atsikvėpimu.
Būties ir sielos slėpiniai
Emocingumo viršūnė pasiekiama apdainuojant vidunakčio tylą. Poetas čia liete susilieja su gamta,
patiria būties paslaptį, begalybę, girdi tai, ką galima tik jausti (kaip lapeliai ir žiedeliai kraunas, kaip
žvaigždelės plevena, rasa krinta):
Vidunaktyj teip tyku, - kad girdi, kaip jaunas
Lapas arba žiedelis ant šakelių kraunas;
Girdi, kaip šakom šnibžda medžių kalba šventa,
Kaip žvaigždelės plevena, gaili rasa krinta.
Dėl to ir širdyj visos pajautos nutilsta,
Ramum tykumu malda dūšia dangun kilsta.

Taip „Anykščių šilelyje“ pirmą kartą lietuviškai nusakytas sąlytis su pasaulio paslaptimi (panaši
patirtis svarbi Vinco Mykolaičio-Putino, Justino Marcinkevičiaus lyrikoje).
Miško ramybė, grožis nutildo kasdienius rūpesčius. Gamtos šventumo, „gražaus ramumėlio“
pajautimas pažadina žmogaus kūrybines galias. Šie motyvai lyriškai išskleisti antros poemos dalies
pradžioje:
Ai būdavo, būdavo iš mūsų šilelio
Didžiausio patogumo, gražaus ramumėlio!
Ė tas visas ramumas po lietuvių dūšias,
Lyg lygumoj vėjelis po žoleles trąšias,
Plaukydamas lingavo, tamsiom vilniom tvino, -
Dažnai miške lietuvis, ko verkia, nežino.
Ė tik junta dažniausiai, kad širdis neskaudžia,
Ė tik pilna pajautų labai ramiai griaudžia:
Ir lyg rasos žemčiūgais gausiai atgaivinta,
Ir lyg rasa per veidą ašarėlės krinta.
Paskum ilgai krūtinėj šilelis kvėpuoja;
Atsidusus krūtinė lyg giria linguoja.
Lyg tartum ramumas teip dūšion įslinko,
Kad net dūšia kaip varpa pribrendus nulinko.
Iš to, matai, ašaros ir atsidusimas,
Iš to šventos pajautos, iš to giesmės imas.
Dabar visa prapuolę... tik ant lauko pliko
Kelios kraivos, nuskurdę pušelytės liko...
Gamtiniais palyginimais Baranauskas apibūdina sunkiai žodžiais išreiškiamą sielos pilnatvę
(„Atsidusus krūtinė lyg giria linguoja“, „dūšia kaip varpa pribrendus nulinko“), užsimena apie grožio ir
ramumo išgyvenimą, pripildantį sielą giedro liūdesio ir gerumo („Dažnai miške lietuvis, ko verkia, nežino“).
Vidurnakčio tylos keliamą nuotaiką išblaško auštantis rytas, dienos gyvenimui atbundančios
gamtos garsai. Ilgus palyginimus keičia trumpi klausiamieji sakiniai ir tokie pat atsakymai, kurie perteikia
džiaugsmingą nuotaiką.
Žmonių ir miško istorijos paralelė
Antroje poemos dalyje pasakojama dramatiškų įvykių paženklinta istorija. Žmogus, tauta yra
neatsiejama gamtos dalis. Prisiminimuose apie lietuvių ir miško bendrą dalią paaiškėja, kad miškas per am-
žius ir visais metų laikais buvo lietuvio maitintojas, gydytojas, gynėjas, dvasios prieglobstis (ramintojas).
Poetas pabrėžia jų kaimynišką sugyvenimą, darnius santykius:
 Ė lietuviai su medžiais vis zgadoj gyvenę,
Jaunystėj pasižinę ir draugėj pasenę.
Miškas žmogui teikdavęs tokią didelę ramybę, taip pakiliai jį nuteikdavęs, kad džiaugsmo ašarą
išspausdavo;
Kaimo žmogus ne tik naudojosi gamtos teikiamomis materialinėmis gėrybėmis, bet mokėjo su didele
meile ir pagarba rūpintis gamta ir ją tausoti, pvz.: ,,nei vieno liemenio nekirtę“, rūpestingiausiai auginę
šilelį.
Miškas iškyla lyg kokia galinga, tautos būtį sauganti jėga. Šios temos kulminacija - herojiška miško
auka bado ir maro metais:
Miškas žmonių pasgailęs, rasa apsiverkęs,
Aukštas savo viršūnes debesin įmerkęs
Ir sušukęs: „Broliukai, ginkitės nuo bado!
Palaiminta toj ranka, ką kirvį išrado!“

Paprasto žmogaus pasaulėvaizdis dar labiau išryškėja poetui gebant pajausti turtingą gamtos spalvų
žaidimą, pastebėti visais lapeliais šlamantį mišką, pavasariais žiedų varške pražylančias obelis, kaip nendres
ir meldus siūruojančias aukštas, lygutes, geltonas kaip žvakes pušeles, miško aromatus.
Apie miško poveikį žmogui taip sakoma:
Miškan, būdavo, eini – tai net akį veria;
Vat taip linksmina dūšią, užu širdies tveria,
Kad net, širdžiai apsalus, ne kartą dūmojai:
Ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?!

arba

Kur tik uostai, vis miela: giria nosį trina!

Be miško lietuvių ,,dūšios“ džiūdavusios ir palengva skursdavusios; kaimo žmogus buvo taip su
gamta suaugęs, jog miškas žadino ne tik tauriausius jausmus, bet ir kūrybines galias.
Poemos turinį išplečia pasakojimas apie miško naikinimą, apie sunkią liaudies dalią. ,,Anykščių
šilelyje" skiriami 3 girių naikinimo etapai.
Pirmieji medžius ėmę ,,skinti“ krikščionybės nešėjai. Jie iškirtę labiausiai branginamus šventuosius
miškus. Kūrinyje šventieji miškai iškyla kaip dvasinio tautos gyvenimo vertybių simbolis, siejami su
kultūros likimu. Smerkdamas krikščionybės nešėjus už miškų naikinimą, Baranauskas juos smerkė ir už
dvasinį tautos pavergimą.
Antrasis miškų naikinimo etapas prasidėjo su kapitalizmo raida. Poemoje parodoma, kaip
kapitalizmas palaipsniui naikino viską, ką tik buvo galima iškeisti į pinigus.
Pagaliau galutinai šilelį išnaikino ,,kučmeisteriai“, caro valdininkai. Miško naikinimas, jo likimas
susietas su tautos likimu, reiškiamas protestas prieš socialinę ir tautinę priespaudą.
Tragiškos paskutinės poemos eilutės:
Ir giesmė nepabaigta: kai širdis susopo,
Ant dūšios labai sunku ir neramu tapo.
Mat, toj pati galybė, ką miškus sugraužė,
Širdį, dūšią apgriuvo... ir giesmę nulaužė.

Tai tiesioginis tautos ir poeto likimo apibūdinimas.

Gyvenimo negandos, žmogaus godumas ne kartą naikino mišką. Pasakodamas jo istoriją poetas
tartum sako: santarvė su gamtos pasauliu lemia būties džiaugsmą, gyvenimo gerovę, darnos ardymas -
menkėjimą, merdėjimą.
 Poema baigiama dramatišku naikinimo motyvu - svetima galybė (carinė Rusija; agresyvi jos politika,
nukreipta prieš tautiškumą; rusų valdininkai) ne tik „miškus sugraužė“, bet ir širdį prislėgė. Vis dėlto
giesmėje atgyjantis, tautos atmintyje saugomas miškas yra tėvynės nemirtingumo simbolis. (Atminties ir
poetinio žodžio galią prikelti tai, kas laikui bėgant sunyko, liudija ir Adomo Mickevičiaus poema „Ponas
Tadas“.)
Kompozicija ir meninė struktūra.
Poemą sudaro įžanga ir dvi dalys:
Įžanga – tai liūdnas dabarties peizažas.
Pirmoji dalis skiriama praeičiai, kuri vaizduojama pagal nuoseklų planą, apmestą jau įžangos
pabaigoje - ,,kur tik žiūri“, ,,kur tik klausai“, ,,ką tik jauti“.
Antrąją dalį sudaro šilelio naikinimo istorija.
Pirmoji poemos eilutė, šiek tiek pakitusi, pasigirsta ir pabaigoje:

Ir liko šitie kalnai pliki ir kelmuoti...

O įžangos motyvas ,,Visa prapuolę...“ kartojasi ir apibendrina pirmąją dalį:

Dabar visa prapuolę... tik ant lauko pliko

Kelios kreivos, nuskurdę pušelytės liko...

Poemos pabaigoje kartojama pirmoji eilutė teikia ,,Anykščių šilelio“ kompozicijai žiedinį pobūdį.
Bet tai nėra paprastas teksto kartojimas, nes pabaigoje pasigirdusi įžangos nuotaika yra daug rūstesnė, joje
slypi dramatiškas miško ir tautos likimas. Taip skaitytojas vėl grąžinamas į kūrinio pradžią ir verčiamas
jausti skausmingą miško, tautos ir menininko tragediją.
Poemos vaizdų struktūrai būdingos kylančios linijos. Augmenija pradedama vaizduoti nuo samanų,
pamažu kylama į viršų ir baigiama dangų remiančiomis pušimis. Kuriant garsų pasaulį, pradedama nuo
vidunakčio tylos ir baigiama miško siautimu. Kylančią liniją matome ir miško naikinimo epizode.
Vaizdų kontrastingumas yra svarbiausias poemos struktūros principas. Praeities ir dabarties
kontrastas suskamba jau pačioje poemos pradžioje.
Idealizuotą gyvybingos praeities paveikslą įrėmina nykios, merdinčios dabarties vaizdai:
Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę!
Kas jūsų grožei senobinei tiki?
Kur toj puikybė jūsų pasidėjo?
Kur ramus jūsų ūžimas nuo vėjo,
Kai bako miško lapeliai šlamėjo
Ir senos pušys siūravo, braškėjo?
Kur jūsų paukščiai, paukšteliai, paukštytės,
Katrų čilbančių teip ramu klausytis?
Kur jūsų žvėrys, gyvuliai, žvėreliai?
Kur žvėrų olos, laužai ir urveliai ?
Visa prapuolę; tik ant lauko pliko
Kelios pušelės apykraivės liko!..
Plynė šilelio vietoje liudija grožio ir gyvybės sunaikinimą. Kartojamas motyvas „visa prapuolę“
itin dramatiškai nuskamba poemos pabaigoje,
Mat toj pati galybė, ką miškus sugraužė,
Širdį, dūšią apgriuvo... ir giesmę nulaužė.
Taip atsiveria dėl tėvynės nelaisvės kenčianti širdis, skausmas yra palaužęs jos kūrybines galias.
 Ypač kontrastingos yra ,,Anykščių šilelio“ nuotaikos: pasigėrėjimas, džiaugsmas eina lygia greta su
ilgesiu, liūdesiu, giedra ramybė su dideliu nerimu. Kontrastą sudaro poemos lyrizmo (I dalis) ir epo (II
dalis) elementai.
Baranauskas niekur nėra šaltas stebėtojas ir vaizduotojas. Jis aiškiai reiškia savo emocijas –
džiaugiasi arba liūdi, gėrisi arba piktinasi, pritaria arba smerkia. Objektyvi tikrovė derinasi su poeto
subjektyviomis emocijomis, nuotaika. Pavyzdžiui, šilelyje marguliuojantys grybai poetui asocijuojasi su
sodybomis (tai subjektyvus regėjimas, kuris teikia vaizdui nepakartojamą savitumą), ramaus ūžimo, lapelių
šlamesio, paukščių giesmių prisiminimas įžangoje sužadina ilgesingą nuotaiką.
Objektyvumo ir subjektyvumo dermė iš karto pasiekia mūsų jausmus, žadina vaizduotę, asocijacijas.
Pvz., Girių siejimas su visuomeniniais reiškiniais yra toks subjektyvus, kad galima tvirtinti, jog poetas kuria
idealizuotą ne tik senovės miško, bet ir žmonių gyvenimo paveikslą:
Visos buvę viršūnės vienybėn suspynę,
Kaip lietuvnykų širdys į vieną tėvynę.

Raiškos tobulumas. ,,Anykščių šilelis“ pasižymi minties ir vaizdo aiškumu. Poetas gamtos
gyvenimo detales pateikia taip, kad jos žadina mūsų pačių vaizduotę papildyti poeto nupieštą tikrovę savo
patirtimi, stebėjimais ir įspūdžiais.
,,Anykščių šilelio“ vaizdai yra dinamiški. Augalai, medžiai, paukščiai nuolat veikia, juda:
uogienojai ,,uogas išsirpusias kelia“, lazdynai ,,kekes riešučių“ brandina, liepynas bites peni, saldų medų
daro, grybai marguliuoja, kyši, auga, dygsta.
Tarsi tapybos drobėje atgyja spalvos (putinai krauju varva; rausvos, melsvos, pilkos ūmėdės;
samanos – žalios, rausvos), formos (baravykas platus, storas, pasipūtęs; pušelės tankios, aukštos ir lieknos;
žiedų varške šakos obelų pražyla).
Kuriamuose šilelio ,,vaizduose“, išskiria tai, kas reikšmingiausia: grybų karalystėje tokia ,,garbė“
tenka baravykui, medžių – pušelėms, paukščių – lakštingalai.
Poemos vaizduose susilieja romantiškumas ir tikroviškumas. Tai verčia gamtos reiškinius suvokti
sudvasintus.

Tautos atrama - atmintis ir kūrybos pradas. Ryšys su liaudies kūryba.

Poemos subjektas neretai kalba apibendrintu „tu“ ar „mes“ vardu - vadinasi, remiamasi tautos
atmintimi.
Žmonių patirtis, gebėjimas justi gamtos grožį atskleidžiama panaudojant pasakų, padavimų, dainų
motyvus, patarles ir priežodžius. Sekdamas stebuklinę pasaką ,,Eglė – žalčių karalienė“, poetas apibūdina
vadinamojo balto miško medžius: epušes, ąžuolus, uosius, egles. Šis pasakos motyvas sujungia medžius į
darnią vienovę, mišką apgaubia romantišku paslaptingumu, medžiams suteikia dvasią:
Čia ąžuolai ir uosiai prie eglėm sustojo,
Lyg tartum čia žalktienė patį apraudojo,
Kai pieno putos vietoj kraujo puta plūdo <...>.
Charakterizuodamas garsųjį akmenį Puntuką, Baranauskas taip pat remiasi padavimais ir
legendomis. Akmuo siejamas su pagonybės laikais ir tampa tarsi neatskiriama tikėjimo realija.
Remdamasis liaudies dainų motyvais, Baranauskas pasiekia vaizdo gyvumo, emocingumo.
Pavyzdžiui, apie baravyką:

Ė iš visų viršesnis auga baravykas,

Valig dainuškos žodžių - ,,grybų pulkaunykas“:
Platus, storas, paspūtęs, lyg tartum užklotas
Ant kieto, drūto koto bliūdas palivotas.
 Tautosakinės onomatopėjos, kurių ypač gausu miško budimo epizode, liaudies medicinos motyvai,
kurie įprasmina liepyno, ąžuolų charakteristikas, taip pat suteikia poemai liaudies buities bruožų, gamtos
vaizdus pateikia kaimo žmogaus požiūriu.
Taigi kūrybiška žmogaus prigimtis glaudžiai susijusi su gamtos grožio pajauta.
Poetinė kalba. ,,Anykščių šilelio“ kalba yra liaudiška ir palyginti gryna. Ypač turtinga
veiksmažodžių sinonimika. Pavyzdžiui, paukštelis sujuda, vilkas treška, skuodžia, barsukas bėga, stirna
striuoksi, genelis kapoja, voverytė liuoksi. Dar turtingesne sinonimika reiškiami garsai: miškas ūžia, šlama,
braška, siaudžia, gailiai verkia ir t.t.; paukščiai šaukia, čilba, taukši, mekena, gagena, kvatojas ir t.t.
Kalbos vaizdingumą sustiprina epitetai. Epitetas vartojamas, siekiant iškelti į akis krintančias
reiškinio ypatybes: senos pušys, raupuotos musmirės, gleivėti veršiakiai.
Vaizdo konkretumas išgaunamas keliais pagrečiui einančiais epitetais: juodas, raudonas uogas
išsirpusias kelia; pušelės tankios, aukštos ir lieknos. Epitetais, einančiais po pažymimojo žodžio, daiktų ir
reiškinių ypatybės dar labiau pabrėžiamos: kalnai kelmuoti, pušelės apykreivės, epušės nusgandę.
Išradingi Baranausko palyginimai. Jais išryškinamos spalvos (,,uogienojai kaip rūtos“, ,,geltonos
kaip žvakės“), formos (,,kazlėkai tartum kupkeliai“; ,,pušys... tankios, aukštos, lygutės, geltonos kaip
žvakės“), kvapai, garsai, nusakomi žmogaus jausmai.
Įasmenindamas gamtą, poetas išreiškė kaimo žmogaus jausmus: liūdesį, skausmą ar džiaugsmą.
Taigi Baranausko žodynas yra turtingas, jo pagrindinis šaltinis – kasdieninė gyvoji liaudies kalba ir
tautosaka. Iš kalbos dalių gausiausiai ir kūrybingiausiai vartojamas veiksmažodis. Būdingiausias leksikos
bruožas – paprastumas. Iš vaizdinių priemonių vyrauja epitetas, palyginimas, įasmeninimas.
Antano Baranausko kūrybos reikšmė
Lietuvių kultūros istorijoje Baranauskas iškyla kaip vienas talentingiausių XIX a. poetų. Daukantas
istorijos veikalais, Baranauskas poetiniu žodžiu įtvirtino lietuvių literatūroje romantinę miško metaforą.
Miško ir lietuvio temą XIX a. pabaigoje tęs tautinio atgimimo poezija, Maironio lyrika, natūralų žmogaus ir
gamtos sugyvenimą apsakymuose poetizuos Vincas Krėvė.
Baranauskas pirmasis lietuvių kalba sukūrė įspūdingą miško paveikslą ir prabilo apie slapčiausius
sielos išgyvenimus. Jo poema ir šiandien kalba apie lietuviams esminį ryšį su gamta, dvasios vertybių svar-
bą, darnios būties grožį.
Miško ir Lietuvos tema
Lietuvių filosofas A. Maceina rašė: ,,Mes esame miško tauta, todėl gamtos ritmas mums yra savas.
Jis apsprendžia mūsų vidaus gyvenimą ir mūsų kūrybą. Savo viduje esame išlaikę tą pirmykštį gamtos
nekaltumą, kuris yra pagrindas kiekvienai sveikai tautos ateičiai“.
Nacionalinio charakterio istorija Antano Baranausko (1835-1902)
poemoje „Anykščių šilelyje“
Dvasinis žmogaus ir gamtos ryšys. Miško ir tėvynės likimai.
Baranauskas tęsia Daukanto raštuose svarbią miško ir Lietuvos likimo temą. Tik Baranausko šilelis
kitoks - tai „baltasai miškas“, driekęsis kalnais, viršūnėm rėmęs dangų. Poetas, net pasakodamas apie
senuosius miškus, mini, kad medžiai buvę ,,viežlyvi ir gražūs“, liekni, aukšti, žali kaip rūtos. „Anykščių
šilelyje“ miško šviesumas, gražumas siejamas su gyvybingumu. Gyvybės ir šviesos motyvai poemoje
išryškinti, nes Baranauskui rūpi pabrėžti dvasinį žmogaus ir gamtos ryšį. Ilgaamžį ryšį atskleidžia
dramatiškų lūžių paženklinta istorija. Joje susipina miško ir tėvynės likimai. Ir miškas, ir tauta išgyveno
didybės ir nuosmukio, klestėjimo ir nykimo (kovų, skurdo, bado, maro) laikus. Negandos tik sutvirtindavo
broliškus ryšius.
Santarvės su gamtos pasauliu irimas yra pražūtingas.
Poemoje miškas iškyla lyg kokia galinga, globianti, tautos būtį sauganti jėga. Todėl santarvės su
gamtos pasauliu irimas yra pražūtingas: tautos dvasios nykimas tiesiogiai siejamas su miško naikinimu.
Žmogaus ir miško darna lemia būties džiaugsmą, gyvenimo gerovę, jos irimas - menkėjimą, merdėjimą.
 Nacionalinio charakterio istorija.
Ištrauka iš Just. Marcinkevičiaus kalbos, pasakytos A. Baranausko 150-ųjų metinių minėjime „Štai
kas yra „Mes“!“:
„Poema ,, Anykščių šilelis“ - tai ir įžeistos, paniekintos lietuvių kalbos šauksmas, jos poetinė
apeliacija į pasaulio ir istorijos teismą, siekimas įrodyti visiems savo grožį ir turtingumą - nes ir ją, kaip tą
Šilelį, kirto, kas tik pasiekė. „Anykščių šilelis“ - tai nacionalinio charakterio istorija, jo kova už teisę
žaliuoti, ošti, augti. Skaitydami mes skaudžiai išgyvename kiekvieną šilelio nuniokojimą, nes jaučiame, kad
tai mūsų pačių, mūsų istorijos ir kultūros, mūsų kalbos ir kūrybos nuniokojimas, augimo ir žaliavimo
nulaužimas. Baisiausia, kada tai daroma savo rankomis, siekiant vienadienės naudos, kada, kaip sako
poetas,
Po keturias dešimtis vežimų pardavę,
Džiaugdavęsi, ant dienos po muštinį gavę.
Dvasios Šilelis.
Pagaliau „Anykščių šilelis“ - tai mūsų dvasios Šilelis. Kiek čia spalvų, kvapų, garsų, kokią
vienovę čia pajunta žmogus su viskuo, kas yra. Ir kiek čia veržimosi aukštyn, būties pilnatvės pajautimo,
kad, nepajėgdamas to grožio ir gerumo išreikšti žodžiais, žmogus tiktai nubraukia sudrėkusias akis:
Dažnai miške lietuvis, ko verkia, nežino.
Nesvarbu, kad poema baigiasi nusiaubto, iškirsto miško vaizdu - mumyse lieka įsitikinimas, kad
negalima sunaikinti to, kas jau kartą išdygo, žaliavo, ošė. Būtent tragiška istorijos ir žmogaus egzistencijos
samprata ,,Anykščių šilelis“ įsirašo ir į visą XX amžiaus Europos kultūros kontekstą. Savo ,,Paskaitoje apie
vysk. Ant. Baranauską“ Maironis pabrėžė: „Be jo gal ir mūsų nebūtų buvę“.
Grožio ir meno galia A. Baranausko poemoje „Anykščių šilelis“
Antanas Baranauskas – XIX a. vidurio lietuvių poetas romantikas, dvasininkas, kalbininkas,
vertėjas, matematikas. Jo plunksnai priklauso eilėraščiai: „Dainu dainelę“, „Neramumas“, poemos:
„Anykščių šilelis“, „Kelionė Petaburkan“, „Pasikalbėjimas Giesminyko su Lietuva“, „Dievo rykštė ir
malonė“, religinės giesmės, lietuvių kalbos gramatika, nebaigtas Biblijos vertimas, matematikos studija ir
kt.
Poemos „Anykščių šilelis“ nuotaika. Lemtingas 20-mečio A. Baranausko susitikimas su žemaičių
poete Karolina Praniauskaite ne tik pakeitė jo gyvenimą (jis rado sau artimą sielą, jos šeimos paremtas įstojo
į kunigų seminariją), bet ir neginčytinai turėjo įtakos svarbiausio poeto kūrinio, poemos „Anykščių šilelis“,
nuotaikai. Nors meilės bei draugystės temos poemoje neliečiamos, tačiau kūrinys apie gamtos grožį ir iš jo
kylančią kūrybos galią netiesiogiai nulemtas santykių su Karolina. Poema parašyta per dvi atostogų vasaras,
prabėgusias Anykščiuose, tėviškėje: pirma dalis gimė 1858 m., ruošiantis studijoms Peterburgo dvasinėje
akademijoje, antra – 1859 m., grįžus atostogų iš Peterburgo. Pirma „Anykščių šilelio“ dalis atveria gamtos
grožio perteklių, iš kurio gimsta kūryba („giesmės imas“), antroje dalyje (parašytoje po Karolinos mirties)
nuskamba ne tik gamtos ir žmogaus abipusio ryšio tema, bet ir vartojimo motyvas, suabejojama grožio,
kūrybos prasmingumu.
Romantiko A. Baranausko požiūris į gamtą. Vartotojų kultūroje gamta – žmogui abejingas,
svetimas objektas. Tačiau, anot romantikų, pasaulis (šiuo atveju – gamta) – gyvas organizmas. Ne veltui A.
Baranauskas rašo: „Tartum miškas kvėpuoja nelyginant žvėris...“ Taigi romantikas A. Baranauskas siūlo
priešingą vartotojų kultūrai sampratą: žmogus ir gamta – vienas organizmas, žmones ir gamtą jungia
gyvybinė apytaka:
Ir nei vieno liemenio lietuviai nekirtę,
Jėg tik stuobriai papuvę savaimi išvirtę.
Nes ir miškas lietuvį, kaip tiktai galėjęs,
Teip visados raminęs, visados mylėjęs...
 Grybų, krūmų, medžių, paukščių ir kt. katalogai kuria pertekliaus pasaulį, savotišką biblinį rojaus
sodą žemėje. Gyvybinis gamtos perteklius yra grožis, transformuojamas į kūrybą. Taigi poemoje
atskleidžiamas gamtos (natūros) ir kultūros gyvybinis ratas. Deja, kūrinio pabaigoje prasiveržia abejonė
grožio, kūrybos galiomis – ta apytaka sutrinka, nes grožis negali įveikti blogio (savanaudiškumo,
vartotojiško požiūrio į aplinką):
Ir giesmė nepabaigta: kai širdis susopo,
Ant dūšios labai sunku ir neramu tapo.
Mat toj pati galybė, ką miškus sugraužė,
Širdį, dūšią apgriuvo... ir giesmę nulaužė.
Meno tema poemoje „Anykščių šilelis“. Meno galia literatūroje pirmiausia suprantama kaip
žodžio galia: žodis gali kurti, prikelti iš nebūties, atkurti tai, kas jau sunaikinta. Taigi kūrėjas savo
instrumentui – žodžiui – suteikia dieviškų galių. Būtent toks – atkurtas iš pasakojimų – stoja prieš skaitytojo
akis Anykščių šilelis. Iš tiesų miškelis seniai sunaikintas, bet kūrybinė žodžio galia pajėgia prikelti praeitį iš
nebūties. Taigi prieš skaitytojo akis – ne realus šilelis, bet jo vizija. (Romantikų kūryboje ši tema – žodžiu
susigrąžinama praeitis – dažna: ji atsiskleidžia Adomo Mickevičiaus poemoje „Ponas Tadas“, sonete
„Akermano stepės“, Maironio eilėraščiuose, pavyzdžiui, „Vakaras (Ant ežero Keturių Kantonų)“.

Grožio tema poemoje „Anykščių šilelis“. Jau poemos pradžioje poetas pateikia planelį, kaip bus
vaizduojamas šilelis – per jusles (regą, uoslę, klausą) ir jausmus:

Kur tik žiūri, vis gražu: žalia, liekna, gryna!

Kur tik uostai, vis miela: giria nosį trina!
Kur tik klausai, vis linksma: šlama, ūžia, siaudžia!
Ką tik jauti, vis ramu: širdį glosto, griaudžia!
Yra ir kitas planas – prieš skaitytojo akis skleidžiasi dvi vertikalės: kylanti aukštyn (nuo samanų
pataliukų iki aukščiausių pušelių) ir krintanti žemyn (čia galima pasvarstyti, iš kokios perspektyvos ir kas
gali matyti tokius sumažintus vaizdus – „berželiai kaip meldai“, pušelės kaip nendrės: „Liemuo liemenį
plaka, kaip mendrės siūruoja.“). Tai dvi skirtingos žiūros pozicijos – žmogaus ir Dievo. Jų susikirtimo
taškas – žmogaus širdis, t. y. jausmai. Neatsitiktinai žmogų pribloškia dieviško grožio perteklius: „Dažnai
miške lietuvis, ko verkia, nežino.“ Šilelis – tai savotiška bažnyčia, per kurią reiškiasi Dievo valia. Tai, kas
gražu, yra kartu ir dieviška („Ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?!“).
Meno (grožio) galia yra gydanti. Kad žmonėms grožio reikia, rodo nuolat atsodinamas iškirstas
miškelis. Poetas šilelį „atsodina“ žodžiais. Deja, poema pabaigiama pesimistiškai: atsiranda galybė, kuri
iškerta šilelį, ta pati galybė nulaužia poeto giesmę – atima kūrybos galias, tikėjimą, kad grožis gali būti
pasaulio gelbėtojas. Naikinančios galybės interpretacijos gali būti kelios: ir nelaisvė, carinės Rusijos
okupacija, ir patys lietuviai vartotojai, už kelis skatikus kertantys ir parduodantys savo šilelį.

A. Baranausko miškas ,,Anykščių šilelyje“

Miške žmogus atsiduria grožio ir gyvybės pasaulyje. Gamta nutildo kasdienius žmogaus rūpesčius,
nerimą, jos grožybės pripildo sielą šventų pajautų, jos gyvenimo ritmas padeda patikėti nesugriaunama
pasaulio tvarka. Todėl gamtoje žmogus patiria būties grožį ir pilnatvę. Šie išgyvenimai, ypač kartojamas
ramumo motyvas, - antrosios dalies pradžios (177-192 eil.) centras.
Lyrinė antrosios dalies įžanga apibendrina pirmojoje dalyje atskleistą jausminę patirtį ir susieja abi
poemos dalis. Abiejų dalių pradžioms bendras miško, kaip sakralios erdvės, motyvas - į mišką įeinama kaip
į šventą pasaulį: „<...> širdžiai apsalus, ne kartą dūmojai: / Ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?!" Šią
jauseną patvirtina ilgaamžė patirtis: gamtos grožis turtina žmogaus dvasią („dūšia kaip varpa pribrendus
nulinko"), o būties pilnatvės ir šventumo pajautimas išlaisvina kūrybines galias. Tokią jausminę patirtį
Baranauskas apibendrina vienu sakiniu: „Dažnai miške lietuvis, ko verkia, nežino."
 Baranauskas tęsia Daukanto raštuose svarbią miško ir Lietuvos likimo temą. Istorikas įspūdingai
vaizduoja girias: jos galingos, tamsios, gūdžios, neįžengiamos. Metaforiškai jos liudija lietuvių narsą,
stiprybę, valstybės galią. Baranausko šilelis kitoks - tai „baltasai miškas", driekęsis kalnais, viršūnėm rėmęs
dangų. Poetas, net pasakodamas apie senuosius miškus, mini, kad medžiai buvę „viežlyvi ir gražūs", liekni,
aukšti, žali kaip rūtos ir pan. „Anykščių šilelyje" miško šviesumas, gražumas siejamas su gyvybingumu.
Gyvybės ir šviesos motyvai poemoje išryškinti, nes Baranauskui rūpi pabrėžti dvasinį žmogaus ir gamtos
ryšį („lietuvių dūšios" tik „viduj miško trąšios", o dykynėje jos skursta).
Ilgaamžį ryšį atskleidžia dramatiškų lūžių paženklinta istorija. Joje susipina miško ir tėvynės likimai.
Ir miškas, ir tauta išgyveno didybės ir nuosmukio, klestėjimo ir nykimo (kovų, skurdo, bado, maro) laikus.
Negandos, atrodo, tik sutvirtindavo broliškus ryšius. Šios temos kulminacija - herojiška miško auka (295-
298 eil.). Taigi poemoje miškas iškyla lyg kokia galinga, globianti, tautos būtį sauganti jėga. Todėl
santarvės su gamtos pasauliu irimas yra pražūtingas: tautos dvasios nykimas tiesiogiai siejamas su miško
naikinimu (303-308 eil.). Žmogau miško darna lemia būties džiaugsmą, gyvenimo gerovę, jos irimas -
menkėjimą, merdėjimą.
Dabarties laikais svetimųjų siautėjimas, atrodo, nepalieka vilčių atgimti - pabaigos akcentai tragiški.
Vis dėlto pasakojimas palaiko įsitikinimą, kad prisikėlimo galios slypi tautoje, jos atmintyje ir kūryboje.
Giesmės užtikrina amžiną miško gyvenimą. Todėl giesmėje atgyjantis ir gyvybingai suošiantis miškas
tampa ir tėvynės nemirtingumo metafora.
XIX a. pabaigoje tautinio atgimimo poezija pratęs Lietuvos likimo, miško ir lietuvio ryšių temas. Ir
Maironis debiutuos „baranauskiškos" tematikos eilėraščiu: „Miškas ūžia, girė gaudžia, / Vėjas medžių šakas
laužo, / Nuliūdimas mane spaudžia..." Daukantas istoriniais veikalais, Baranauskas poetine kūryba ilgam
lietuvių literatūroje įtvirtino romantinę miško metaforą.
Baranauskas, kūrybos viršūnę pasiekęs jaunystėje, eilėraščiuose ir poemose atsiskleidžia kaip brandus
poetas. Įtaigiu poetiniu žodžiu jis kalba apie tautos dvasios turtingumą, apie dramatišką tėvynės likimą, apie
lietuvių būčiai esminį ryšį su gamta. Poetas teigia tautos dvasinių vertybių svarbą, laisvos, darnios būties
grožį. Rašydamas apie ramumą, patiriamą miške, ir apie nerimą „plikuos plotuos", apie dvasios turtus ir
skurdą, Baranauskas užčiuopė bendresnes žmogaus buvimo pasaulyje problemas.