Jurginos Žanos Raškevičiūtės straipsnyje „Asmuo ir Holokaustas Icchoko Mero

romane Lygiosios trunka akimirką“, kalbama apie holokaustą ir nežmoniškuosius

nacių veiksmus prieš žydus. Jame aptariami visos Lipmanų mirtys ir visi jų
pasiaukojimai. Aptariamas veikėjų priešinimas getizacijai, žmonių rūšiavimui ir
atskyrimui. Taip pat apkalbama šachmatų partija tarp Šogerio ir Izaoko. Ten
stipriai pabrėžtas Izaoko brandumas bei Šogerio apkalbamos šovinizmo idėjos,
kaip arijai yra karaliai, o Izaokas, kaip tas, kuris turės pasiduoti. Pabrėžta, jog
pačioje knygoje kalbama apie nacių žiaurumą su žmonėmis, tačiau nevaizduojama
prasta geto aplinka tam, kad priartintų skaitytoją prie kasdienės kenčiančio geto
žmogaus perspektyvos. Mero romane matyti dviplanis santykis su jaunuolio
brandos istorija. Izaokas bręsta savo santykį su pačiu savimi artikuliuodamas
sunkiai suvokiamo teroro akivaizdoje, bręsta tylėdamas, gindamasis, bandydamas
suprasti tai, kas neturi paaiškinimo. Bet, nepaisant kitoniškumo, istorijos finalas
nėra dekonstruojantis: jaunuolis subręsta ir tampa moraliniu subjektu, sukuriančiu
artimą santykį su sava bendruomene ir turinčiu laisvą valią. Taigi Mero romanas
rodo atkuriamąjį judesį: pasirinkimą pasitikėti esamomis kultūros struktūromis
kaip išlaikančiomis savo prasmę po katastrofos.