Tėvų ir vaikų santykiai lietuvių literatūroje

Ryšys tarp tėvų ir vaikų yra ypatingas. Psichologai teigia, kad šis ryšys turi lemiamą reikšmę
vaiko asmenybės formavimuisi, jo tolimesniam gyvenimui. „Šeima – pirmoji socialinė ir moralinė
duotybė ir pirmoji žmogaus laisvės ir atsakomybės sąlyga,“ – taip apie šeimą šneka Lietuvos
literatūros tyrinėtoja Viktorija Daujotytė. Tai labai plati tema, nenuostabu, kad ji gvildenama ir
lietuvių literatūroje. Todėl pasirinkau šią temą ir remsiuosi Šatrijos Raganos, Juozo Apučio, Jono
Biliūno ir Jurgio Savickio kūriniais.

Šeima, kiekvieno žmogaus tvirtovė, leidžia žmogui jaustis komfortiškai, saugiai. Apie tai rašo
romantinės pasaulėjautos kūrėja Marija Pečkauskaitė, žinoma Šatrijos Raganos slapyvardžiu,
apysakoje „Sename dvare“. Tai autobiografinio pobūdžio pasakojimas apie XIX a. antrosios pusės
Lietuvos dvarą, jo kasdienę buitį. Apysakoje aprašytas pagarba pagrįstas tėvų ir vaikų santykis.
Liudvikas rūpinasi dvaro reikalais, nepamiršta vaikų, stengiasi juos tinkamai auklėti. Tėvo
požiūriu, auklėjimas yra susijęs ir su bausmėmis, tačiau vaikai jaučia begalinę meilę tėveliui, nors
jo žodžius įsimena. Vaikai daug laisviau elgiasi su mama, nes moteris neskirsto žmonių pagal
socialinį sluoksnį. Mamatė stengiasi ugdyti vaikų kūrybiškumą, pasaulio pažinimą, žmoniškumą ir
kitas gerąsias savybes, kuriomis turi išsiskirti žmogus. Ypač stiprus mamatės ryšys su Irute,
svarbūs jų pokalbiai apie gyvenimą ir mirtį, gamtą, Tėvynę, Dievą, menus bei dorybę. Vaikai su
mamate jaučiasi saugūs, suaugusi Irutė atskleidžia, koks svarbus dukters ir mamos santykis:
„Tikiu: vėl kada nors paglostys mano veidą / rankelės tavo švelnios, kvapios kaip tos rožės, / ir tavo
liūdnos akys man šypterės laimingai.“ Meilė yra stipriausia, kas gali sieti vaikus ir tėvus. Tėvų ir
vaikų santykių temą gvildena ir žymiausias Lietuvos XX a. antrosios pusės moderniosios
psichologinės novelės ir apysakos kūrėjas, rašytojas Juozas Aputis savo novelėse „Dobilė. 1954
metų naktį.“ ir „Erčia, kur gaivus vanduo“. Pirmoje novelėje vaizduojamas paprastos kaimo šeimos
gyvenimas. Nuošalioje kaimo vietoje gyvena kukli šeima, kurią slegia sunki ir vargana dalia: nėra
tėvo – globėjo ir vyriškos jėgos, kuri galėtų pasirūpinti šeima. Novelės centre – berniukas
Martynas ir jo sunkiai serganti motina. Martynas priverstas pamiršti savo vaikiškas svajones ir
imtis globėjo vaidmens — rūpintis sergančia motina, laukti eilėse duonos, ieškoti naktį audroje
pasiklydusios karvės. Mėgindamas įveikti gamtos stichijų keliamą siaubą, vaikas mintyse nuolat
kreipiasi į tėvą, prisimena jo žodžius, bando įsivaizduoti, ką tėvas sakytų vienu ar kitu atveju.
Imituodamas tėvo kalbą, jis drąsina ir save, ir motiną. Tėvo vaizdinys vaikui yra dvasinė atrama ir
prasmingas orientyras, nurodantis esminius vyriškuosius charakterio bruožus, kuriuos tiesiog
būtina perimti šiuo sunkiu išbandymų laiku. Novelėje „Erčia, kur gaivus vanduo“ kiekvienas
veikėjas skirtingai išgyvena dukters išvykimą į miestą. Tėvas neparodo emocijų, bet viską išgyvena
savyje. Mama emocingesnė – ji nešiojasi dukters suknelę, puikiai suvokdama, kaip greitai bėga
laikas. Dukra mamai vis dar vaikas, o ne suaugusi mergina. Vyresnioji duktė nerimauja, suvokia,
kad niekada nebebus taip, kaip buvę, tačiau vaikystės namai gali būti atspirtis nelengvame
gyvenime. Mažoji sesuo taip pat pajunta atsisveikinimo nuotaiką. Veikėjai skausmingai jaučia
bėgantį laiką, suvokia, kad įvykių kaita yra neišvengiamas gyvenimo dėsnis, kuriam žmogus negali
pasipriešinti. Gimtieji namai – šventa vieta, kur tu esi didelis ir saugus, o išėjimas iš namų –
skausmingas įvykis, pažymėtas negrįžtamumo ženklu. Taigi tiek XIX a. kūrėja Šatrijos Ragana, tiek
XX a. rašytojas Juozas Aputis rašo apie vertybes šeimoje, tėvų ir vaikų artumą.

Kita vertus, ne visada tėvų ir vaikų santykiai būna darnūs, atsiranda įvairių problemų. Tai
puikiai aprašo XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios lietuvių prozos novatorius, ekspresionistinių
novelių autorius Jurgis Savickis novelėje „Kova“. Negatyvi prigimtis kūrinyje atsiskleidžia kaip
vergavimas savo instinktams: šeimos motina („mamanka“) mėgsta triukšmingas svetimų vyrų
draugijas, jos vyras jaučiasi nelaimingas, todėl geria. „Mamankos“ grožis ir palankumas vyriškiams
– pagrindinė vaiko bėda. Vaizduojamas nelaimingas vaikas, trokštantis, kad jo šeima būtų tokia
kaip visų, nes skaudžiausias lūžis vaiko sieloje yra nusivylimas tėvais. Eidamas gatve ir sutikęs
žyduką paklausė – „Ar tavo tėvas dažnai tave lupa?“. Vaikas nesitikėjo neigiamo atsakymo, o
žydukui dar papasakojus, kaip jį tėvai lepina, berniukas neišlaikė ir iš pavydo „smarkiai trenkė
žyduką kumščia į krūtinę“. Toliau keliaudamas vaikas pamato vyrus dirbant ir „labiausiai norėjo,
kad jo tėvas būtų toks pat „kaip ir kiti“. „Bet tėvas girtuoklis! Ne! Ne girtuoklis, bet paprastas
girtuoklėlis.“ „Vaikas jautė, kad tėvo geros širdies esama, bet silpnabūdžio. Kažkas stipresnis negu
jo pairusieji nervai jį valdė.“ Apie savo motiną vaikas taip pat blogos nuomonės: „Geriausia
pasaulyje močiutė, bet kai pamato kokį kavalierių, ima ir išlėpsta.“ Kūrinyje aprašoma vaiko kova
už motiną ir už gyvenimą. Tačiau rašytojo sukurtas ekspresyvus vaizdas rodo vaiko ateities
perspektyvas – blogio pergalę – kova pralaimėta – vaikas nori sustabdyti vežimaitį, kuriame sėdi
mamanka, bet ratas jį parbloškia. Dar vieną, ne tokią laimingą šeimą aprašo to pačio laikmečio
lietuvių prozininkas, publicistas, lyrinės prozos pradininkas Lietuvoje, visuomenės veikėjas Jonas
Biliūnas apsakyme „Ubagas“. Atskleidžiama labai skaudi problema: tėvai, linkėdami vaikams gera,
atiduoda viską, o kai šie suauga, varo tėvus iš namų be jokių skrupulų. Taip nutinka ir
pagrindiniam veikėjui Petrui Sabaliūnui. Žinoma, jis galėjo visa tam priešintis, bet čia atsiskleidžia
viena iš pagrindinių apsakymo vertybių – begalinė meilė ir atsidavimas saviems vaikams.
Sabaliūnas galėjo glaustis prie dukterų, bet iš begalinės meilės nenorėjo užkrauti joms sunkios
naštos: „Nėra tenai man vietos.“ Senukas nesmerkia jį iš namų išvariusio sūnaus, tik gailisi
anūkėlių, gavusių skaudžią gyvenimo pamoką: „Nieko taip ir negailiu, kaip jo vaikų… Taip juos
mylėjau!.. Išsigandę, išplėstomis akelėmis lydėjo mane, kaip ėjau iš kiemo… O gal ir jie kada nors
taip varys iš namų savo tėvą…“ Vėliau Petras papasakojo seną pasaką, apie žmogų išvežusį rogėmis
savo tėvą į mišką, o mažas vaikelis tik rogelių pasigaili: „Tėveliuk, tėveliuk, kam rageles palikai? Aš
neturėsiu kuo tamstos čionai atvežti…“ Sabaliūnas – taurios sielos žmogus. Žmogui, atsidūrusiam
tokioje situacijoje, ne visada pavyksta tokiu išlikti. Taigi ir Jurgis Savickis, ir Jonas Biliūnas savo
kūriniuose aprašo nedarnias šeimas, jų nesutarimus.

Apibendrinant kalbą galima teigti, kad šie lietuvių literatūros kūrėjai harmoniją šeimoje
supranta kaip vieną svarbiausių vertybių. Artimojo prieglobstyje žmogus jaučiasi saugiausias,
nugali savo vienatvę, baimę, įveikia neviltį, įgyja išminties. Šeima tarsi augalas, kurį reikia nuolat
puoselėti, todėl tėvų ir vaikų santykiuose svarbiausia pagarba vienas kitam, supratimas, gebėjimas
aukotis.