ABC of EU Law LT 2016 Gruodis

Europos
Sąjungos teisės
abėcėlė
Klaus-Dieter Borchardt
2016 m. gruodžio mėn.
Europos
Sąjungos teisės
abėcėlė
Klaus-Dieter Borchardt
2016 m. gruodžio mėn.
„Europos Są jungos teisės abėcėlė“ paskelbta internete adresu
www.bookshop.europa.eu/lt/home
Europos Komisija
Komunikacijos generalinis direktoratas
Informacija piliečiams
1049 Briuselis
BELGIJA
Rankraštis parengtas 2016 m. gruodžio mėn.
Liuksemburgas: Europos Są jungos leidinių biuras, 2017
Šio leidinio turinys nebūtinai atitinka oficialią Europos Są jungos poziciją. Už jame
pateiktą informaciją ir nuomones atsako tik autorius.
Nuotraukos
p. 12, 14, 28, 52, 68, 76, 80 ir 84: © Europos Są junga, 2017
p. 34: © Wikimedia Commons/Bene 16
p. 50: © Fotolia/Björn Wylezich
p. 98: © Fotolia/Andrey Armyagov
p. 106: © Fotolia/Piotr Adamowicz
p. 128: © Fotolia/xbrchx
p. 151: © Fotolia/Wavebreak Media
Print NA-07-16-024-LT-C ISBN 978-92-79-63668-4 doi:10.2775/403686

PDF NA-07-16-024-LT-N ISBN 978-92-79-63648-6 doi:10.2775/13088
EPUB NA-07-16-024-LT-E ISBN 978-92-79-63642-4 doi:10.2775/65644
Site NA-07-16-024-LT-Q ISBN 978-92-79-71681-2 doi:10.2775/127621
© Europos Są junga, 2017
Leidžiama atgaminti. Norint naudoti ar atgaminti atskiras nuotraukas dėl leidimo

būtina tiesiogiai kreiptis į autorių teisių turėtojus.
EUROPOS SĄJUNGOS TEISĖS ABĖCĖLĖ 003
TURINYS
ĮŽANGA....................................................................................................................................................................................................... 7
VARTOJAMŲ SANTRUMPŲ SĄRAŠAS........................................................................................................... 9
NUO PARYŽIAUS IKI LISABONOS PER ROMĄ ,

MASTRICHTĄ , AMSTERDAMĄ IR NICĄ.................................................................................................... 11
Pirma grupė: Europos ir Atlanto organizacijos................................................................................... 11
Antra grupė: Europos Taryba ir ESBO............................................................................................................. 13
Trečia grupė: Europos Są junga............................................................................................................................... 15
PAGRINDINĖS EUROPOS SĄJUNGOS VERTYBĖS. . ................................................................ 25

ES kaip taikos garantas..................................................................................................................................................... 27
Leitmotyvai – vienybė ir lygybė............................................................................................................................. 27
Pagrindinės laisvės.................................................................................................................................................................. 29
Solidarumo principas............................................................................................................................................................ 29
Pagarba nacionaliniam tapatumui..................................................................................................................... 29
Saugumo poreikis......................................................................................................................................................................30
Pagrindinės teisės.....................................................................................................................................................................30
EUROPOS SUVIENIJIMO BŪDAS..................................................................................................................... 37

Valstybių bendradarbiavimas.................................................................................................................................... 37
Integracijos koncepcija........................................................................................................................................................ 37
Tvirtesnis bendradarbiavimas...................................................................................................................................38
EUROPOS SĄJUNGOS „KONSTITUCIJA“.............................................................................................. 43

ES teisinė prigimtis.................................................................................................................................................................. 43
Byla Van Gend & Loos.......................................................................................................................................44
Byla Costa / ENEL..................................................................................................................................................... 44
ES užduotys....................................................................................................................................................................................... 47
Ekonominės užduotys......................................................................................................................................... 47
Socialinės užduotys. .............................................................................................................................................. 52
Politinės užduotys................................................................................................................................................... 52
ES įgaliojimai................................................................................................................................................................................... 54
ES institucijos.................................................................................................................................................................................. 57
004 EUROPOS SĄJUNGOS TEISĖS ABĖCĖLĖ
Institucijos............................................................................................................................................................................................ 59
Europos Parlamentas (ES sutarties 14 straipsnis)........................................................... 59
Europos Vadovų Taryba (ES sutarties 15 straipsnis). . .................................................. 65
Europos Sąjungos Taryba (ES sutarties 16 straipsnis).............................................. 66
Europos Komisija (ES sutarties 17 straipsnis)....................................................................... 72
Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (ES sutarties 19 straipsnis).. ...... 80
Europos Centrinis Bankas (SESV 129 ir 130 straipsniai)......................................... 83
Audito Rūmai (SESV 285 ir 286 straipsniai)........................................................................... 83
Patariamieji organai.............................................................................................................................................................. 84
Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas (SESV 301 straipsnis)............... 84
Regionų komitetas (SESV 305 straipsnis).................................................................................. 85
Europos investicijų bankas (SESV 308 straipsnis)....................................................................... 86
EUROPOS SĄJUNGOS TEISĖTVARKA...................................................................................................... 89

ES kaip teisės kūrinys ir teise grindžiama są junga.....................................................................89
Są jungos teisės šaltiniai................................................................................................................................................. 90
ES steigiamosios sutartys kaip pirminė Sąjungos teisė. . ......................................... 90
ES teisės aktai kaip antrinė Sąjungos teisė.. ........................................................................... 90
ES tarptautinės sutartys. ................................................................................................................................. 92
Nerašytiniai teisės šaltiniai.......................................................................................................................... 96
ES valstybių narių susitarimai ir sutartys................................................................................... 97
ES veikimo priemonės......................................................................................................................................................... 98
Reglamentai kaip „Sąjungos įstatymai“. . ................................................................................. 100
Direktyvos. ..................................................................................................................................................................... 101
Sprendimai................................................................................................................................................................... 105
Rekomendacijos ir nuomonės. .............................................................................................................. 108
Rezoliucijos, deklaracijos ir veiksmų programos............................................................ 108
Paskelbimas ir įsigaliojimas.................................................................................................................... 110
ES teisėkūros procedūra. .............................................................................................................................................. 111
Pritarimo procedūra............................................................................................................................................117
Ne teisėkūros procedūra priimtų aktų skelbimo procedūra..............................117
Deleguotųjų aktų ir įgyvendinimo aktų priėmimo procedūra.. ...................... 118
ES teisinės apsaugos sistema..............................................................................................................................120
Sutarties pažeidimo nagrinėjimo procedūra (SESV 258 straipsnis)...... 120
Ieškinys dėl panaikinimo (SESV 263 straipsnis).. ........................................................... 122
Ieškinys dėl neveikimo (SESV 265 straipsnis)................................................................... 124
Ieškinys dėl žalos atlyginimo (SESV 268 straipsnis
ir 340 straipsnio 2 dalis)............................................................................................................................. 124
Tarnautojų ieškiniai (SESV 270 straipsnis). . .......................................................................... 125

Apeliacinio skundo procedūra (SESV 256 straipsnis).. ............................................. 125
Laikinosios apsaugos priemonės (SESV 278 ir 279 straipsniai)................ 125
Prejudicinio sprendimo priėmimo procedūra (SESV 267 straipsnis)..... 126
Valstybių narių atsakomybė už Są jungos teisės pažeidimą......................................129
SĄJUNGOS TEISĖS VIETA BENDROJE TEISĖS SISTEMOJE. . .............................. 133

ES teisėtvarkos savarankiškumas................................................................................................................... 133
Są jungos teisės ir nacionalinės teisės sąveika............................................................................ 134
Są jungos teisės ir nacionalinės teisės kolizija.............................................................................. 136
Tiesioginis Sąjungos teisės taikymas nacionalinėje teisėje............................ 136
Sąjungos teisės viršenybė prieš nacionalinę teisę.. .................................................... 139
Sąjungos teisę atitinkantis nacionalinės teisės aiškinimas..............................141
IŠVADA............................................................................................................................................................................................... 145
CITUOJAMI TEISĖS AKTAI..................................................................................................................................... 147

Są jungos teisės teisinė prigimtis ir viršenybė................................................................................ 147
ES kompetencija......................................................................................................................................................................148
Teisės aktų poveikis............................................................................................................................................................148
Pagrindinės teisės.................................................................................................................................................................148
Teisinės išlaidos........................................................................................................................................................................148
ĮŽANGA
Europos Są jungos teisėtvarka šiandien tapo neatskiriama mūsų politinės
ir visuomeninės tikrovės dalimi. Remiantis Są jungos Sutartimis kiekvienais
metais priimama tūkstančiai sprendimų, kurie nulemia ES valstybių narių
ir jų piliečių gyvenimą. Asmuo jau seniai nėra tik savo šalies, miesto ar
savivaldybės pilietis, jis taip pat ir Są jungos pilietis. Todėl yra labai svarbu,
kad Są jungos piliečiai būtų informuojami ir apie su jų kasdieniu gyvenimu
susijusią teisės sistemą. Bendrą ES struktūrą ir jos teisės sistemą piliečiams
suprasti nelengva. Iš dalies kalti patys Sutarčių tekstai, kurie dažnai būna
parengti neaiškiai, o jų pasekmes suprasti sudėtinga. Be to, neįprastos dau-
guma sąvokų, kuriomis Sutartyse pavadinamos naujos aplinkybės. Todėl
toliau turi būti stengiamasi suinteresuotiems piliečiams pateikti pirminę ES
struktūros ir esminių Europos Są jungos teisės sistemos elementų apžvalgą.
VARTOJAMŲ SANTRUMPŲ
SĄRAŠAS
BT Europos Są jungos Bendrasis Teismas
EAEB Europos atominės energijos bendrija
EAPB Europos anglių ir plieno bendrija
EB Europos bendrija
EBPO Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija
ECB Europos Centrinis Bankas
EEB Europos ekonominė bendrija
ELPA Europos laisvosios prekybos asociacija
EP Europos Parlamentas
ES Europos Są junga
ES sutartis Europos Są jungos sutartis
ESM Europos stabilumo mechanizmas
ESTT Europos Są jungos Teisingumo Teismas
EŽTK Europos žmogaus teisių konvencija
Rink. Teisingumo Teismo ir Bendrojo Teismo praktika
SESV Sutartis dėl Europos Są jungos veikimo
NUO PARYŽIAUS
IKI LISABONOS PER
ROMĄ, MASTRICHTĄ,
AMSTERDAMĄ IR NICĄ
Iškart pasibaigus II pasauliniam karui mūsų valstybinis ir politinis gyveni-
mas vystėsi beveik tik nacionalinių konstitucijų ir įstatymų pagrindu. Mūsų
demokratinėse valstybėse šie teisės aktai kūrė elgesio normas, privalomas
piliečiams, partijoms, taip pat pačiai valstybei ir jos institucijoms. Tik visiš-
kas Europos žlugimas ir ekonominis bei politinis senojo žemyno smukimas
sudarė sąlygas naujai pradžiai ir davė naują postūmį naujos europinės san-
tvarkos idėjai.
Žiūrėdami apskritai į pokario Europos pastangas vienytis matome painų su-

dėtingų ir sunkiai apžvelgiamų organizacijų vaizdą. Pavyzdžiui, viena šalia
kitos ir be tikro tarpusavio ryšio egzistuoja EBPO (Ekonominio bendradarbia-
vimo ir plėtros organizacija, angl. OECD, Organization for Economic Coope
ration and Development), NATO (Šiaurės Atlanto sutarties organizacija, angl.
North Atlantic Treaty Organisation), Europos Taryba ir Europos Są junga.
Ši europinių darinių įvairovė įgis struktūrą tik jei žinosime, kokių konkrečių
tikslų šios organizacijos siekia. Jas galima suskirstyti į tris dideles grupes.
Pirma grupė: Europos ir Atlanto organizacijos
Europos ir Atlanto organizacijų ištakos – glaudūs Jungtinių Amerikos Vals-

tijų ir Europos ryšiai po Antrojo pasaulinio karo. Todėl neatsitiktinai pirmoji
pokario Europos organizacija EEBO (Europos ekonominio bendradarbiavimo
organizacija, angl. OEEC, Organization for European Economic Cooperation)
1948 m. įsteigta Jungtinių Valstijų iniciatyva. Džordžas Maršalas (George
Marshall), tuometinis užsienio reikalų ministras, 1947 m. skatino Europos
valstybes suvienyti jėgas siekiant atkurti ekonomiką. Šiuo tikslu jis pažadė-
jo JAV paramą, vėliau tapusią „Maršalo planu“ ir padėjusią pamatus grei-
tam Vakarų Europos atkūrimui. Pagrindinis EEBO tikslas buvo visų pirma
1948 m. gegužės 7 d., Haga.

Šiltas Vinstono Čerčilio (Winston Churchill)
priėmimas Europos susivienijimo judėjimo
kongrese. Tuometinis Didžiosios Britanijos
Ministras Pirmininkas, tuo metu – opozicijos
lyderis, vadovauja Europos kongreso atidarymo
iškilmėms. 1946 m. rugsėjo 19 d. savo įžymiojoje
kalboje Ciuriche jis ragino Europą vienytis.
liberalizuoti prekybą tarp valstybių. 1960 m. įstojus JAV ir Kanadai, buvo

nustatytas papildomas tikslas skatinti ekonomiką trečiojo pasaulio šalyse
teikiant paramą vystymuisi; EEBO tapo EBPO (Ekonominio bendradarbiavi-
mo ir plėtros organizacija, angl. Organisation for Economic Cooperation and
Development), kurią šiandien sudaro 35 nariai.
Po EEBO 1949 m. kaip karinis paktas su Jungtinėmis Valstijomis ir Kanada

buvo įkurta NATO. NATO tikslas yra kolektyvinė gynyba arba kolektyvinė
savitarpio pagalba. Ji buvo globalios saugumo iniciatyvos, kuria siekta apri-
boti Sovietų Są jungos įtaką, dalis. 1989 m. sugriuvus „geležinei uždangai“
ir vėliau žlugus Sovietų Są jungai ji vis labiau virto krizių valdymo ir stabi-
lumo skatinimo organizacija. NATO priklauso 28 šalys, iš kurių 22 yra ES
narės (išskyrus Austriją, Švediją, Suomiją, Airiją, Maltą ir Kiprą), taip pat
JAV, Kanada, Turkija, Norvegija, Islandija ir Albanija. Stiprinant saugumo po-
litikos bendradarbiavimą tarp Europos valstybių 1954 m. įkurta Vakarų Eu-
ropos Są junga (VES). VES ženklino saugumo ir gynybos politikos vystymosi
Europoje pradžią. Tačiau šios organizacijos vaidmuo nebuvo išplėstas, nes
dauguma jos kompetencijos sričių perduotos kitoms tarptautinėms institu-
cijoms, ypač NATO, Europos Tarybai ir ES. Todėl 2011 m. birželio 30 d. VES
buvo panaikinta.
Antra grupė: Europos Taryba ir ESBO
Antrai Europos organizacijų grupei būdinga tai, kad jų struktūrinė sandara

suteikia galimybę jose bendradarbiauti kuo daugiau šalių. Šiuo tikslu buvo
sąmoningai nuspręsta, kad šios organizacijos neišeis iš tradicinio tarpvals
tybinio bendradarbiavimo ribų.
Šioms organizacijoms priklauso 1949 m. gegužės 5 d. kaip politinė organi-

zacija įkurta Europos Taryba, turinti 47 nares, įskaitant visas dabartines ES
valstybes nares. Europos Tarybos statute nekalbama nei apie siekį sukurti
federaciją ar są jungą, nei apie šalių suvereniteto dalių perdavimą ar sujun-
gimą. Europos Taryboje sprendimai visais svarbiausiais klausimais priimami
pagal vienbalsiškumo principą. Todėl bet kuri valstybė vetuodama gali truk-
dyti priimti sprendimus. Tad Europos Taryba pagal savo struktūrą tebėra
tarptautinio bendradarbiavimo institucija.
Europos Taryboje priimta daugybė konvencijų ekonomikos, kultūros, sociali-

nės politikos ir teisės srityse. Iš jų reikšmingiausia, o kartu ir žinomiausia –
1950 m. lapkričio 4 d. priimta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių
Šumano deklaracija 1950 m. gegužės 9 d. Užsienio

reikalų ministerijos laikrodžių salėje Quai d’Orsay
Paryžiuje: Prancūzijos užsienio reikalų ministras
Roberas Šumanas pasiūlo sujungti Europos anglių
ir plieno pramones į Europos anglių ir plieno
bendriją. Taip karas tarp dalyvaujančių valstybių
taptų ne tik negalimas, bet ir materialiniu požiūriu
neįmanomas.
apsaugos konvencija (Europos žmogaus teisių konvencija, EŽTK), kurią šiuo

metu yra pasirašiusios visos 47 Europos Tarybos narės. Šia Konvencija vals-
tybėms narėms ne tik sukurtas praktiškai svarbus būtiniausias pagarbos
žmogaus teisėms standartas, bet ir įtvirtinta teisinės apsaugos sistema,
kuria Europos žmogaus teisių komisijai ir Europos Žmogaus Teisių Teismui,
tai yra vadovaujantis Konvencija Strasbūre įsteigtoms institucijoms, sutei-
kiama galimybė remiantis Konvencija pasmerkti žmogaus teisių pažeidimus
valstybėse narėse.
Šiai grupei priklauso ir 1994 m. įsteigta Europos saugumo ir bendradar

biavimo organizacija (ESBO), kilusi iš Europos saugumo ir bendradarbiavi-
mo konferencijos (ESBK). ESBO, kuriai šiuo metu priklauso 57 šalys, privalo
laikytis principų ir siekti tikslų, nustatytų 1975 m. Baigiamajame Helsinkio
akte ir 1990 m. Paryžiaus chartijoje. Tarp jų, be Europos valstybių tarpusa-
vio pasitikėjimą stiprinančių priemonių skatinimo, yra ir „saugumo tinklo“,
kuriuo tikimasi išspręsti konfliktus taikiomis priemonėmis, sukūrimas.
Trečia grupė: Europos Są junga
Trečią Europos organizacijų grupę sudaro Europos Są junga (ES). Palyginti

su įprastais tarptautiniais valstybių ryšiais, esminė ES naujovė ta, kad vals-
tybės narės dėl ES atsisakė savo suvereniteto dalies ir pačiai Są jungai su-
teikė nuo valstybių narių nepriklausomus įgaliojimus. ES, vykdydama šiuos
įgaliojimus, gali priimti suverenius Europos teisės aktus, kurie pagal poveikį
prilygsta valstybės teisės aktams.
ES pamatus padėjo tuometinis Prancūzijos užsienio reikalų ministras Ro-

beras Šumanas (Robert Schuman) savo 1950 m. gegužės 9 d. deklaracija,
kurioje pristatė savo ir Žano Monė (Jean Monnet) parengtą planą, kaip Eu-
ropos anglių ir plieno pramonę suvienyti į Europos anglių ir plieno bendriją.
Tai buvo tarsi istorinė „organizuotos ir aktyvios Europos“, kurios indėlis į „ci-
vilizaciją yra būtinas“ ir be kurios „taika pasaulyje negali būti garantuota“,
iniciatyva.
„Šumano planas“ pagaliau tapo realybe 1951 m. balandžio 18 d. Paryžiuje

šešioms valstybėms steigėjoms (Belgijai, Vokietijos Federacinei Respublikai,
Prancūzijai, Italijai, Liuksemburgui ir Nyderlandams) sudarius Europos anglių
ir plieno bendrijos (EAPB) steigimo sutartį („Paryžiaus sutartis“) ir 1952 m.
liepos 23 d. šiai Sutarčiai įsigaliojus. Ši Bendrija veikė 50 metų ir 2002 m.
liepos 23 d., pasibaigus jos steigimo sutarties galiojimui, „integruota“
į Europos bendriją. Po kelerių metų, toms pačioms valstybėms sudarius

1957 m. kovo 25 d. sudarius Romos sutartis įsteigta Europos ekonominė
bendrija (EEB) ir Europos atominės energijos bendrija (EAEB, t. y. Euratomas),
kurios savo veiklą pradėjo 1958 m. sausio 1 d. įsigaliojus Sutartims.
Mastrichto sutartimi įsteigus Europos Są jungą prasidėjo naujas Europos po-

litinio vienijimosi etapas. Šioje Sutartyje, kuri buvo pasirašyta dar 1992 m.
vasario 7 d. Mastrichte, tačiau dėl kai kurių ratifikavimo procedūros kliūčių
(Danijos gyventojai pritarė tik per antrą referendumą; Vokietijoje pateiktas
ieškinys dėl parlamento narių pritarimo Sutarčiai prieštaravimo konstitu-
cijai) įsigaliojo tik 1993 m. lapkričio 1 d., sakoma, kad ji „ženklina naują
glaudesnės Europos tautų są jungos kūrimo etapą“. Joje pateiktas Europos
Są jungos steigimo aktas, tačiau jis pats jos neįgyvendina. Vadinasi, Europos
Są junga nebuvo įsteigta vietoj Europos bendrijų, o subūrė jas po bendru
stogu su naujomis politikos kryptimis ir bendradarbiavimo formomis. Vaiz-
džiai tariant, buvo pastatyti trys ramsčiai, kuriais buvo grindžiama Euro-
pos Są junga: pirmą ramstį sudarė Europos bendrijos: EEB (pervadinta į EB),
EAPB (iki 2002 m.) ir EAEB. Antrą ramstį sudarė valstybių narių bendradar-
biavimas bendroje užsienio ir saugumo politikoje. Trečias ramstis – valsty-
bių narių bendradarbiavimas teisingumo ir vidaus reikalų srityse.
Pirmoje ES plėtra įvyko pasirašius Amsterdamo ir Nicos sutartis. Jos įsiga-

liojo atitinkamai 1999 m. gegužės 1 d. ir 2003 m. vasario 1 d. Šių sutarčių
reformų tikslas buvo išlaikyti ES veiksnumą net ir prie Są jungos prisijungus
daug naujų valstybių narių. Todėl pagal abi Sutartis pirmiausia imtasi in
stitucijų reformų. Politinė valia sustiprinti Europos integraciją, palyginti su
ankstesniais reformos etapais, buvo silpna.
Dėl to dažnai pasigirsdavusi kritika davė postūmį pradėti diskusiją apie ES

ateitį ir jos institucinę sandarą. Šios diskusijos rezultatas – 2001 m. gruo-
džio 5 d. Belgijos mieste Lakene valstybių ir vyriausybių vadovų priimta
Deklaracija dėl Europos Sąjungos ateities. Joje ES įsipareigojo tapti demo-
kratiškesne, skaidresne bei veiksmingesne ir nutiesti kelią Konstitucijai. Pir-
mas žingsnis siekiant šio tikslo – parengti Europos konstituciją – patikėtas
Konventui dėl Europos ateities, vadovaujamam buvusio Prancūzijos prezi-
dento Valeri Žiskaro d’Esteno (Valéry Giscard d’Estaing). Konvento parengtas
„Sutarties dėl Konstitucijos Europai“ projektas 2003 m. liepos 18 d. buvo
oficialiai pateiktas Europos Vadovų Tarybos pirmininkui. Tuomet 2004 m.
liepos 17–18 d. Briuselyje su įvairiais pakeitimais jį patvirtino valstybių ar

vyriausybių vadovai.
Siekta, kad priėmus Konstituciją ankstesnė Europos Są junga ir ankstes-

nė Europos bendrija taptų viena nauja Europos Są junga, kuri turėjo būti
grindžiama viena Konstitucine sutartimi. Išlikti turėjo tik Europos atominės
energijos bendrija, kaip dar viena savarankiška Bendrija, tačiau, kaip ir anks-
čiau, glaudžiai susijusi su Europos Są junga. Tačiau pastangos dėl Konstitu-
cijos žlugo ratifikavimo valstybėse narėse procedūros metu. Iš pradžių 13 iš
tuometinių 25 valstybių narių ES Konstitucinei sutarčiai pritarė, tačiau per
referendumą Prancūzijoje (prieš balsavo 54,68 % iš 69,34 % dalyvavusių
referendume piliečių) ir Nyderlanduose (prieš – 61,7 % iš 63 % dalyvavusių
piliečių) ji buvo atmesta.
Po beveik dvejus metus trukusių svarstymų tik 2007 m. pirmame pusmetyje

pavyko priimti naują reformų paketą. Jame formaliai atsisakoma Konsti-
tucijos Europai koncepcijos, pagal kurią visos esamos Sutartys turėjo būti
panaikintos ir pakeistos vienu tekstu pavadinimu „Sutartis dėl Konstitucijos
Europai“. Vietoj to parengta Reformų sutartis, kurioje, visai kaip Mastrichto,
Amsterdamo ir Nicos sutartyse, padaryti esminiai esamų ES Sutarčių pakei-
timai, siekiant padidinti ES veiksnumą vidaus ir išorės reikaluose, sustiprinti
demokratinį teisėtumą ir apskritai pagerinti ES veiksmingumą. Lygiai taip
pat, sekant sena gera tradicija sutartis pavadinti pagal jų pasirašymo vie-
tą, ši Reformų sutartis pavadinta Lisabonos sutartimi. Lisabonos sutartis
parengta nepaprastai sparčiai. Tai buvo ypač dėl to, kad patys valstybių ir
vyriausybių vadovai 2007 m. birželio 21–22 d. Briuselyje vykusio Europos
Vadovų Tarybos posėdžio išvadose išsamiai nustatė, kaip ir kokia apimtimi
dėl Konstitucinės sutarties suderėtos naujovės turi būti įtrauktos į esamas
Sutartis. Toks valstybių ir vyriausybių veikimo būdas buvo netipiškas – jos
neapsiribojo, kaip įprasta, bendrais nurodymais, kurie vėliau įgyvendinami
Tarpvyriausybinėje konferencijoje, o patys rengė darytinų pakeitimų struk-
tūrą ir turinį, dažnai netgi pateikdami tikslų tekstą.
Ypač ginčytasi dėl ES ir valstybių narių kompetencijos atskyrimo, tolesnio

bendros užsienio ir saugumo politikos vystymo, naujo nacionalinių parla-
mentų vaidmens integracijos procese, Pagrindinių teisių chartijos įtrau-
kimo į Są jungos teisę ir galimą pažangą policijos ir teisminio bendradar-
biavimo baudžiamosiose bylose. Taigi 2007 m. sušaukta Tarpvyriausybinė
konferencija didelės veiksmų laisvės neturėjo ir buvo įgaliota tik techniškai

padaryti norimus pakeitimus. Tarpvyriausybinės konferencijos darbas buvo
baigtas jau 2007 m. spalio 18–19 d. ir tuo pat metu Lisabonoje vykusia-
me neformaliame Europos Vadovų Tarybos susitikime jam duotas politinis
pritarimas.
Ir pagaliau 2007 m. gruodžio 13 d. Lisabonoje Sutartį iškilmingai pasirašė

tuomet dar tik 27 ES valstybių narių (Kroatija į ES įstojo tik 2013 m.) ir jų vy-
riausybių vadovai. Tačiau ir šios Sutarties ratifikavimo procesas vyko labai
sunkiai. Nors Lisabonos sutartis, priešingai negu Konstitucinė sutartis, įvei-
kė ratifikavimo kliūtis Prancūzijoje ir Nyderlanduose, jos ratifikavimas žlugo
per 2008 m. birželio 12 d. vykusį pirmą referendumą Airijoje (prieš balsavo
53,4 % iš 53,1 % dalyvavusių referendume piliečių). Tik pažadėjus kai kurias
teisines garantijas dėl (ribotos) naujos Sutarties taikymo apimties Airijos
piliečių nuomonės apie Lisabonos sutartį paklausta per antrą 2009 m. spa-
lio mėn. vykusį referendumą. Šį kartą Sutartis iš Airijos gyventojų sulaukė
plataus pripažinimo (už balsavo 67,1 % iš 59 % dalyvavusių piliečių). Be to,
sėkminga referendumo Airijoje baigtis atvėrė kelią Lisabonos sutarties ra-
tifikavimui Lenkijoje ir Čekijoje. Lenkijos prezidentas Lechas Kačinskis (Lech
Kacziński) buvo paskelbęs, kad savo parašą po ratifikaciniu raštu dės tik jei
Airijos referendumas baigsis sėkmingai. Čekijos prezidentas Vaclavas Klau-
sas (Václav Klaus) pirmiausia taip pat norėjo palaukti Airijos referendumo,
o vėliau ratifikacinio rašto pasirašymą dar papildomai susiejo su garanti-
ja, kad Lisabonos sutartimi, ypač ja į ES sutartį įtraukta Pagrindinių teisių
chartija, nebus daromas joks poveikis 1945 m. priimtiems vadinamiesiems
Benešo dekretams, kuriais atmetamos pretenzijos į buvusias Vokietijos te-
ritorijas Čekijoje. Išsprendus ir šį reikalavimą, 2009 m. lapkričio 3 d. Čekijos
prezidentas pasirašė ratifikacinį raštą. Tad ir ratifikavimo procedūra buvo
sėkmingai baigta ir 2009 m. gruodžio 1 d. Lisabonos sutartis įsigaliojo.
Lisabonos sutartimi Europos Są junga ir Europos bendrija tapo viena Euro

pos Sąjunga. Sąvoka „bendrija“ visur pakeista sąvoka „są junga“. Są junga
pakeičia Europos bendriją ir yra jos teisių perėmėja. Tačiau Są jungos teisė ir
toliau grindžiama toliau nurodytomis trimis Sutartimis.
Galiojančios ES sutartys
EUROPOS SĄJUNGOS SUTARTIS
Europos Sąjungos sutartis (ES sutartis) suskirstyta į šiuos skyrius:
Bendrosios nuostatos (I), Nuostatos dėl demokratinių principų (II), Nuostatos
dėl institucijų (III), Tvirtesnio bendradarbiavimo nuostatos (IV), Bendrosios
nuostatos, susijusios su Są jungos išorės veiksmais, ir konkrečios nuostatos,
susijusios su bendra užsienio ir saugumo politika (V) ir Baigiamosios
nuostatos (VI).
SUTARTIS DĖL EUROPOS SĄJUNGOS VEIKIMO

Sutarties dėl Europos Są jungos veikimo (SESV) ištakos – Europos
bendrijos steigimo sutartis. SESV struktūra iš esmės atitinka EB sutarties
struktūrą. Svarbiausi pakeitimai susiję su ES išorės veiksmais ir naujų
skyrių įtraukimu, ypač dėl energetikos politikos, policijos ir teisminio
bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose, kosmoso, sporto ir turizmo.
EUROPOS ATOMINĖS ENERGIJOS BENDRIJOS STEIGIMO SUTARTIS

Europos atominės energijos bendrijos steigimo sutarties (EAEB sutartis)
pakeisti tik kai kurie punktai. Atitinkami konkretūs pakeitimai įtraukti
į protokolus, kurie pridėti prie Lisabonos sutarties.
ES sutartis ir SESV turi tą pačią teisinę vertę ir nėra viena už kitą viršesnės
ar viena nuo kitos priklausomos. Šis tikslus teisinis paaiškinimas yra būti-
nas, nes dėl reglamentavimo pobūdžio abiejose Sutartyse ir naujo anks-
tesnės EB sutarties pavadinimo (Sutartis dėl Europos Są jungos veikimo)
susidaro įspūdis, kad ES sutartis yra tarsi pagrindinis įstatymas ar pagrindų
sutartis, o SESV labiau įgyvendinimo sutartis. Tačiau ES sutarties ir SESV
pobūdis visiškai ne konstitucinis. Šį pokytį, palyginti su ankstesniuoju Kon
stitucijos projektu, atspindi apskritai Sutartyse vartojama terminija: sąvoka
„Konstitucija“ nevartojama, „Są jungos užsienio reikalų ministras“ vadina-
mas „Są jungos vyriausiuoju įgaliotiniu užsienio reikalams ir saugumo po-
litikai“, o sąvokų „įstatymas“ ir „pagrindų įstatymas“ visai atsisakyta. Taip
pat pakeistose Sutartyse nėra straipsnių, kuriuose būtų minimi ES simboliai,
kaip antai vėliava ar himnas. ES teisės viršenybė nenustatyta jokioje sutar-
ties nuostatoje, o išplaukia, kaip ir anksčiau, iš vienos deklaracijos, kurioje
šiuo klausimu minima atitinkama ES Teisingumo Teismo praktika.
Be to, Lisabonos sutartimi panaikintas ES trijų ramsčių modelis. Tiesa, te-

begalioja specialios procedūros bendros užsienio ir saugumo politikos srity-
je, įskaitant Europos gynybą, o prie Sutarties pridėtomis Tarpvyriausybinės
konferencijos deklaracijomis pabrėžiamas specifinis šios politikos srities po-
būdis ir ypatinga valstybių narių atsakomybė už ją.
Šiuo metu ES priklauso 28 valstybės narės. Pirmiausia tai šešios EEB įstei-
gusios valstybės – Belgija, Vokietija (1990 m. spalio 3 d. susivienijus abiem
Vokietijos valstybėms Są junga padidėjo buvusios VDR teritorija), Prancū
zija, Italija, Liuksemburgas ir Nyderlandai. 1973 m. sausio 1 d. į Bendriją
įstojo Danija (tačiau išstojo Grenlandija, kurios piliečiai per 1982 m. vasa-
rio mėn. vykusį referendumą nedidele balsų persvara pasisakė prieš sa-
los likimą EB), Airija ir Jungtinė Karalystė; Norvegijos piliečiai ketinimą stoti
į Bendriją 1972 m. spalio mėn. vykusiame referendume taip pat atmetė
(prieš – 53,5 %).
Vadinamoji ES plėtra į pietus pradėta 1981 m. sausio 1 d. įstojus Graikijai ir

baigta 1986 m. sausio 1 d. įstojus Ispanijai ir Portugalijai. Po plėtros į pietus
1995 m. sausio 1 d. į ES įstojo Austrija, Suomija ir Švedija. Norvegijoje stoji-
mą, kaip ir prieš 22 metus, sužlugdė nedidelė „ne“ balsų persvara – 52,4 %
Norvegijos piliečių per referendumą vėl pasisakė prieš šalies narystę ES.
2004 m. gegužės 1 d. į ES įstojo Baltijos valstybės – Estija, Latvija ir Lietuva,
Rytų ir Vidurio Europos valstybės – Čekija, Vengrija, Lenkija, Slovėnija ir Slo
vakija bei dvi Viduržemio jūros salos – Kipras ir Malta. Plėtra į rytus pratęsta
tik po gerų dvejų metų, 2007 m. sausio 1 d. įstojus Bulgarijai ir Rumunijai.
Jauniausia ES nare 2013 m. liepos 1 d. tapo Kroatija. Taigi ES valstybių narių

skaičius išaugo iki 28, o Są jungos piliečių skaičius padidėjo iki dabartinių
510 milijonų. Ši istorinė ES plėtra yra ilgo proceso, per kurį galėjo susivienyti
daugiau kaip pusę šimtmečio geležinės uždangos ir Šaltojo karo suskaldy-
tos Europos tautos, branduolys. Išsiplėtus ES, suvienytame Europos žemyne
pirmiausia reikia užtikrinti valią, taiką, stabilumą ir ekonominę gerovę.
Į ES gali įstoti ir naujos valstybės, jei jos atitinka 1993 m. Europos Vadovų
Taryboje Kopenhagoje nustatytus stojimo kriterijus:
■■ politiniai kriterijai: institucijų stabilumas, demokratija, teisinė valstybė,

žmogaus teisių užtikrinimas bei mažumų apsauga ir pagarba joms;
■■ ekonominiai kriterijai: veikianti rinkos ekonomika, galinti atlaikyti ES
konkurencinis spaudimą ir Są jungoje veikiančias rinkos jėgas;
■■ teisiniai kriterijai: sugebėjimas prisiimti narystės Europos Są jungoje

įsipareigojimus, įskaitant gebėjimą laikytis politinės, ekonominės ir
pinigų są jungos tikslų.
Įstojimo procedūrą sudaro trys etapai, kuriuos turi patvirtinti visos dabartinės ES
valstybės narės:
1) šaliai atveriama narystės perspektyva;

2) šalis įgyja oficialios šalies kandidatės statusą, kai tik įvykdo stojimo
sąlygas, tačiau tai dar nereiškia, kad pradedamos oficialios derybos;
3) su šalimi kandidate pradedamos formalios stojimo derybos, kurių metų
tariamasi dėl atitinkamų galiojančių ES teisės normų perėmimo tvarkos
ir procedūrų.
Užbaigus derybas ir įvykdžius atitinkamas reformas taip, kad būtų paten-

kinti abiejų pusių lūkesčiai, stojimo sutartyje išdėstomi derybų rezultatai
ir stojimo sąlygos. Šiai stojimo sutarčiai visų pirma turi pritarti Europos
Parlamentas absoliučią ja narių dauguma. Tuomet turi balsuoti Taryba. Ji
turi pritarti vienbalsiai. Pasirašyti stojimo sutartį turi ES valstybių ar vy-
riausybių vadovai ir narystės siekianti šalis. Kiekvieną stojimo sutartį pagal
atitinkamas konstitucinės teisės nuostatas turi ratifikuoti ES valstybės na-
rės ir narystės siekianti šalis. Deponavus ratifikavimo dokumentus stojimo
procedūra užbaigiama, ir stojimo sutartis įsigalioja. Narystės siekianti šalis
tuomet tampa valstybe nare.
Derybos dėl narystės šiuo metu vyksta su Turkija (nuo 2005 m.), Serbija
(nuo 2014 m.) ir Juodkalnija (nuo 2014 m.).
Turkija savo stojimo paraišką pateikė 1987 m. balandžio 14 d. Tačiau ES ir

Turkijos santykių istorija yra dar senesnė. Jau 1963 m. sudarytas asociaci-
jos susitarimas tarp EEB ir Turkijos, kurioje minimos stojimo perspektyvos.
1995 m. įsteigta Muitų są junga, o 1999 m. gruodžio mėn. Helsinkyje Euro-
pos Vadovų Taryba Turkijai oficialiai suteikė šalies kandidatės statusą. Taip
išreikštas įsitikinimas, kad šalyje yra demokratinės sistemos pagrindai, nors
ji turi dar labai daug nuveikti pagarbos žmogaus teisėms ir mažumų ap-
saugos srityse. 2004 m. gruodžio mėn. Europos Vadovų Taryba, remdamasi
Komisijos rekomendacija, deryboms dėl Turkijos narystės pagaliau uždegė
žalią šviesą. Jos prasidėjo 2005 m. spalio mėn. Galutinis šių derybų tikslas
yra įstojimas. Tiesa, garantijos, kad jis bus pasiektas, nėra. 1999 m. numa-
tyta galimo įstojimo data 2014 m. jau praėjo, naujas terminas nenustaty-
tas. Turkijos įstojimui turi būti rūpestingai pasirengta, jei Turkijos integracija
pavyktų, nerizikuojant tuo, kas pasiekta per daugiau kaip 60 Europos integ
racijos metų.
Islandija savo stojimo paraišką pateikė 2009 m. liepos 17 d. Stojimo de-

rybos buvo oficialiai pradėtos 2010 m.; iš pradžių jos vyko sklandžiai, bet
pasikeitus vyriausybei ėmė strigti ir galiausiai buvo nutrauktos – 2015 m.
kovo 12 d. Islandija atsiėmė savo stojimo paraišką.
Oficialios kandidatės statusą turi buvusioji Jugoslavijos Respublika Make-

donija (2009 m.) ir Albanija (2014 m.). Įstojimo į ES perspektyvos taip pat
suteiktos Bosnijai ir Hercegovinai bei Kosovui1.
Iš anksto pasirūpinta ir išstojimu iš ES: į ES sutartį buvo įtraukta išstojimo

išlyga, pagal kurią valstybė narė turi teisę išstoti iš ES. Išstojimas nesusietas
su jokia sąlyga, tik turi būti sudaromas ES ir tos valstybės narės susitarimas
dėl išstojimo tvarkos arba, jei toks susitarimas nesudaromas, išstojimas įsi-
galioja ir be jo, praėjus dvejiems metams po pranešimo apie ketinimą išstoti
pateikimo. Šia galimybe bus pasinaudota greičiau, nei galėjome numatyti.
2016 m. birželio 23 d. 52 % britų (dalyvavus 71,8 %) pasisakė prieš Jung-
tinės Karalystės pasilikimą Europos Są jungoje. Dabar Jungtinės Karalystės
vyriausybė turi pradėti išstojimo procedūrą (ES sutarties 50 straipsnis) pra-
nešdama apie ketinimą išstoti.
Kita vertus, valstybės pašalinimas iš ES prieš jos valią, net jei ji šiurkščiai ir
nuolat pažeidžia Sutarties nuostatas, nenumatytas.
1
Pagal Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucijoje 1244 apibrėžtą statusą.
PAGRINDINĖS EUROPOS
SĄJUNGOS VERTYBĖS
ES sutarties 2 straipsnis (Sąjungos vertybės)
Sąjunga yra grindžiama šiomis vertybėmis: pagarba žmogaus orumui,

laisve, demokratija, lygybe, teisine valstybe ir pagarba žmogaus
teisėms, įskaitant mažumoms priklausančių asmenų teises. Šios
vertybės yra bendros valstybėms narėms, gyvenančioms visuomenėje,
kurioje vyrauja pliuralizmas, nediskriminavimas, tolerancija,
teisingumas, solidarumas ir lyčių lygybė.
ES sutarties 3 straipsnis (Sąjungos tikslai)
1. Sąjungos tikslas – skatinti taiką, savo vertybes ir savo tautų gerovę.
2. Sąjunga savo piliečiams siūlo vidaus sienų neturinčią laisvės,

saugumo ir teisingumo erdvę, kurioje laisvas asmenų judėjimas
užtikrinamas kartu taikant atitinkamas išorės sienų kontrolės,
prieglobsčio suteikimo, imigracijos ir nusikalstamumo prevencijos bei
kovos su juo priemones.
3. Sąjunga sukuria vidaus rinką. Ji siekia Europos, kurioje vystymasis

būtų tvarus, pagrįstas subalansuotu ekonomikos augimu ir stabiliomis
kainomis, didelio konkurencingumo socialine rinkos ekonomika, kuria
siekiama visiško užimtumo ir socialinės pažangos, bei aukšto lygio
aplinkos apsauga ir aplinkos kokybės gerinimu. Ji skatina mokslo ir
technikos pažangą.
Ji kovoja su socialine atskirtimi ir diskriminacija bei skatina socialinį

teisingumą ir apsaugą, lyčių lygybę, kartų solidarumą ir vaiko teisių
apsaugą.
Ji skatina ekonominę, socialinę ir teritorinę sanglaudą bei valstybių

narių solidarumą.
Ji gerbia turtingą savo kultūros ir kalbų įvairovę bei užtikrina, kad

Europos kultūros paveldas būtų saugomas ir turtinamas.
4. Sąjunga įsteigia Ekonominę ir pinigų sąjungą, kurios valiuta – euro.
5. Palaikydama santykius su platesniu pasauliu, Sąjunga išsaugo ir

skatina savo vertybes ir savo interesus bei prisideda prie savo piliečių
apsaugos. Ji prisideda prie taikos išsaugojimo, saugumo užtikrinimo,
tvaraus planetos vystymosi, tautų tarpusavio solidarumo ir pagarbos,
laisvos ir sąžiningos prekybos, skurdo panaikinimo ir žmogaus, ypač
vaiko, teisių apsaugos, taip pat prie griežto tarptautinės teisės, įskaitant
Jungtinių Tautų Chartijos principus, laikymosi ir jos plėtojimo.
[...]
Suvienytos Europos kūrimo pamatas – esminės vertybių sampratos, ku-

rių laikytis valstybės narės įsipareigojo ES sutarties 2 straipsniu ir kurias
įgyvendinti patikėta veikiančioms ES institucijoms. Šios pagrindinės verty-
bės – tai pagarba žmogaus orumui, lygybė, laisvė ir solidarumas. ES aiš-
kiai pasisako už visoms valstybėms narėms bendrų demokratijos ir teisinės
valstybės principų laikymąsi ir žmogaus teisių apsaugą.
Šios vertybės yra kelrodis ne tik toms valstybėms, kurios ateityje norėtų
įstoti į ES. Dėl šiurkštaus ir nuolatinio šių vertybių pažeidimo valstybė narė
gali sulaukti sankcijų pagal ES sutarties 7 straipsnį. Tai, kad šiurkščiai ir
nuolat pažeidžiamos Są jungos vertybės ir principai, turi vienbalsiai patvir-
tinti valstybių ar vyriausybių vadovai Europos Vadovų Taryboje. Valstybių
ar vyriausybių vadovai tai konstatuoja pasiūlius trečdaliui valstybių narių
arba Komisijai ir pritarus Europos Parlamentui. ES Taryba kvalifikuota bal-
sų dauguma gali sustabdyti tam tikras atitinkamos valstybės narės teises,
kylančias iš ES sutarties ir SESV, įskaitant tos valstybės narės vyriausybės
atstovo Taryboje balsavimo teises. Tačiau atitinkamos valstybės narės įsi-
pareigojimai pagal Sutartis tebėra tai valstybei privalomi. Taryba taip pat
ypač atsižvelgia į tokio teisių sustabdymo padarinius piliečių ir įmonių tei-
sėms ir pareigoms.
ES kaip taikos garantas
Nė vienas kitas Europos vienijimosi motyvas nepranoksta taikos troškimo

(plg. ES sutarties 3 straipsnį). Per pastarą jį šimtmetį Europoje vyko du pa-
sauliniai karai – tarp valstybių, kurios šiandien yra ES valstybės narės. To-
dėl Europos politika kartu yra taikos politika. Įkūrus ES sukurtas ir Europos
ilgalaikės taikos plano pagrindas, dėl kurio karas tarp valstybių narių neį-
manomas. Tai įrodo 70 metų Europoje vyravusi taika. Kuo daugiau Europos
valstybių prisijungia prie šio ilgalaikės taikos plano, tuo jis tampa stipres-
nis. Šiuo požiūriu pastarieji ES plėtros etapai buvo svarbus indėlis į Europos
ilgalaikės taikos plano stiprinimą. 2012 m. už indėlį į taiką, susitaikymą,
demokratiją ir žmogaus teises ES buvo apdovanota Nobelio taikos premija.
Leitmotyvai – vienybė ir lygybė
Vienybė yra leitmotyvas. Tik kai Europos valstybės, atsižvelgdamos į savo

savitumus, dirba ir veikia išvien, gali būti išspręstos esminės dabarties pro-
blemos. Daugelio nuomone, be Europos integracijos Europoje ir pasaulyje
neįmanoma užtikrinti ir išsaugoti taikos, demokratijos ir teisinės valstybės,
ekonominės gerovės ir socialinio saugumo. Nedarbas, nepakankamas augi-
mas, energijos tiekimo saugumas, aplinkos tarša – tai jau seniai ne nacio-
nalinės problemos ir išspręsti jų nacionaliniu lygmeniu neįmanoma. Tik ES
lygmeniu galima sukurti stabilią ekonomikos sistemą, tik bendromis Euro-
pos pastangomis galima sukurti tokią tarptautinę ekonominę politiką, kuria
būtų galima pagerinti Europos ekonomikos pajėgumą ir įtvirtinti socialinę
teisinę valstybę. Europa be savo vidinio susitelkimo negali apginti savo po-
litinės ir ekonominės nepriklausomybės nuo likusio pasaulio, atgauti įtakos
pasaulyje ir užtikrinti savo dalyvavimo pasaulio politikoje.
Vienybė galima tik ten, kur yra lygybė. Nė vienas Są jungos pilietis dėl savo
pilietybės negali būti statomas į blogesnę padėtį, t. y. „diskriminuojamas“.
Turi būti kovojama su nevienodu požiūriu dėl lyties, rasinės arba etninės
kilmės, religijos ar įsitikinimų, negalios, amžiaus arba seksualinės orien-
tacijos. Pagrindinių teisių chartijoje šiais požymiais neapsiribojama – joje
draudžiama diskriminacija ir dėl odos spalvos, genetinių bruožų, kalbos, po-
litinių ar kitokių pažiūrų, priklausymo tautinei mažumai, turtinės padėties
ar gimimo. Be to, visi Są jungos piliečiai lygūs prieš įstatymą. Valstybėms
narėms lygybės principas reiškia, kad nė viena neturi viršenybės prieš kitą
ES pastangos užtikrinti taiką, susitaikymą,

demokratiją ir žmogaus teises buvo pažymėtos
2012 m. suteikus Nobelio taikos premiją.
Hermanas van Rompėjus (Herman van Rompuy),
Europos Tarybos pirmininkas 2009–2014 m., Žozė
Manuelis Barozas (José Manuel Barroso), Europos
Komisijos pirmininkas 2004–2014 m., ir Martinas
Šulcas (Martin Schulz), Europos Parlamento
pirmininkas 2012–2017 m., 2012 m. gruodžio
10 d. priėmė premiją Osle.
ir kad prigimtiniai skirtumai, kaip antai šalies dydis, gyventojų skaičius ir

skirtingos struktūros, gali būti vertinami tik laikantis lygybės principo.
Pagrindinės laisvės
Taika, vienybė ir lygybė kartu suteikia laisvę. Dabar jau 28 valstybių ry-
šiais sukūrus didelę erdvę kartu suteikiama judėjimo laisvė už nacionali-
nių ribų. Pirmiausia tai darbuotojų judėjimo laisvė, įsisteigimo laisvė, laisvė
teikti paslaugas, prekių judėjimo laisvė ir kapitalo judėjimo laisvė. Šiomis
pagrindinėmis laisvėmis užtikrinama galimybė verslininkams laisvai priimti
sprendimus, darbuotojams laisvai pasirinkti darbo vietą, vartotojams laisvai
rinktis iš įvairiausių produktų. Dėl laisvos konkurencijos verslininkai savo pa-
siūlą gali nukreipti nepalyginamai didesniam skaičiui vartotojų. Darbuotojai
visoje ES erdvėje gali ieškoti darbo ir keisti jį pagal savo norus ir interesus.
Vartotojai iš prekių, kurių pasiūla dėl didesnės konkurencijos yra daug pla-
tesnė, gali pasirinkti pigiausią ir geriausią.
Tačiau įstojus į ES stojimo sutartyje dažnai nustatomos pereinamojo laiko-

tarpio taisyklės, ypač susijusios su laisvu darbuotojų judėjimu, paslaugų ir
įsisteigimo laisve. Šios taisyklės esančioms ES valstybėms narėms suteikia
teisę iki septynerių metų šias pagrindines teises narystės siekiančių šalių
piliečiams taikyti pagal nacionalinės teisės nuostatas arba pagal esamus
dvišalius susitarimus.
Solidarumo principas
Solidarumas yra būtina laisvės pataisa, nes dėl beatodairiško naudojimosi

laisve visada nukenčia kiti. Todėl norint, kad bendrijos tvarka išliktų, visada
kaip esminį principą reikia pripažinti jos narių solidarumą, o naudą, t. y. ge-
rovę, ir naštą paskirstyti proporcingai ir teisingai visiems nariams.
Pagarba nacionaliniam tapatumui
Valstybių narių nacionalinis tapatumas gerbiamas. Valstybės narės ES turi

ne susilieti, o su savo nacionaliniais savitumais į ją įsilieti. Būtent iš naciona-
linių savitumų ir tapatumų įvairovės ES semiasi dvasinių ir moralinių jėgų,
kurios savo ruožtu panaudojamos bendros visumos labui.
Saugumo poreikis
Pagaliau visos šios pagrindinės vertybės priklauso nuo saugumo. Ypač po

2001 m. rugsėjo 11 d. teroristinių išpuolių Amerikoje, taip pat teroro aktų
Europoje, kurių skaičius ir mastas vis didėja, kova su terorizmu ir organi-
zuotu nusikalstamumu ir Europoje vėl atsidūrė dėmesio centre. Nuolat sti-
prinamas policijos ir teisminis bendradarbiavimas, bendrų išorinių ES sienų
apsauga.
Tačiau saugumas Europoje reiškia ir socialinę visų ES gyvenančių piliečių

apsaugą, darbo vietų saugumą ir verslo priemonių, kurių imamasi pasitikint
verslo aplinkos pastovumu, saugumą. Todėl šiuo atžvilgiu ES institucijos
raginamos piliečių ir įmonių ateičiai suteikti apibrėžtumo, o sąlygoms, nuo
kurių jie priklauso – pastovumo.
Pagrindinės teisės
Pagrindinių vertybių ir esminių vertybių sampratoms, kuriomis grindžiama

ES, priklauso ir individualios pagrindinės Są jungos piliečių teisės. Europos
istoriją daugiau kaip du šimtmečius ženklino nuolatinės pastangos stiprinti
pagrindinių teisių apsaugą. Nuo pat XVIII a., kai buvo paskelbta Žmogaus ir
piliečio teisių deklaracija, pagrindinės teisės ir laisvės yra neatskiriama dau-
gumos civilizuotų valstybių konstitucinės santvarkos dalis. Ypač tai pasaky-
tina apie ES valstybes nares, kurių teisėtvarka grindžiama pagarba teisei ir
orumui bei kiekvieno asmens laisve ir galimybėmis vystytis. Be to, sudaryta
daugybė tarptautinių susitarimų dėl žmogaus teisių apsaugos, iš jų Europai
ypač svarbi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konven-
cija (Europos žmogaus teisių konvencija, EŽTK).
Bendrieji Bendrijos teisės sistemos principai iš pradžių formavosi pagal nu-

sistovėjusią Europos Są jungos Teisingumo Teismo praktiką, pradėtą paly-
ginti vėlai, būtent 1969 m. Iki tol Teisingumo Teismas visus su pagrindine
teise susijusius skundus atmesdavo aiškindamas tuo, kad su nacionalinės
konstitucinės teisės klausimais susijusios problemos nebuvo jo prerogaty-
va. Šią savo poziciją Teisingumo Teismas turėjo pakeisti ypač dėl jo paties
pagrįsto Są jungos teisės viršenybės prieš nacionalinę teisę principo, nes ši
viršenybė įmanoma tik jei Są jungos teise bus galima užtikrinti pagrindinių
teisių apsaugą, lygiavertę nacionalinių konstitucijų suteikiamai apsaugai.
Šios Teisingumo Teismo praktikos išeities taškas buvo sprendimas byloje

Stauder, kurioje nagrinėta tai, kad karo aukoms skiriamų išmokų gavėjas
savo orumo ir lygybės principo pažeidimu laikė reikalavimą registruojantis

nusipirkti sviesto su nuolaida, vadinamojo „kalėdinio sviesto“, nurodyti savo
pavardę. Nors Teisingumo Teismas jau aiškindamas Są jungos teisės aktą
priėjo prie išvados, kad pavardės nurodyti nereikia, ir, ar tai yra pagrindinių
teisių pažeidimas, iš tikrų jų tirti jau nebereikėjo, baigdamas jis konstatavo,
kad ir pagrindinių teisių užtikrinimas priklauso bendriesiems Są jungos tei-
sės sistemos principams, kurių laikymąsi turi užtikrinti Teisingumo Teismas.
Taip Teisingumo Teismas pirmą kartą pripažino pačios ES pagrindinių teisių
sistemos egzistavimą.
Atskiras pagrindinių teisių užtikrinimo nuostatas Teisingumo Teismas pir-

miausia išvedė iš kai kurių Sutarčių nuostatų. Tai ypač pasakytina apie
nemažai diskriminacijos draudimų, kuriais išreiškiami atitinkamai ypatingi
bendrojo lygybės principo aspektai. Pavyzdžiui, bet kokios diskriminacijos
dėl pilietybės draudimas (SESV 18 straipsnis), kova su nevienodu požiūriu
dėl lyties, rasinės arba etninės kilmės, religijos ar įsitikinimų, negalios, am-
žiaus arba seksualinės orientacijos (SESV 10 straipsnis), vienodas prekių
ir asmenų traktavimas keturių pagrindinių laisvių atžvilgiu (laisvas prekių
judėjimas, SESV 34 straipsnis; laisvas asmenų judėjimas, SESV 45 straips-
nis; įsisteigimo laisvė, SESV 49 straipsnis; laisvė teikti paslaugas, SESV
57 straipsnis), konkurencijos laisvė (SESV 101 ir kt. straipsniai) ir vienodas
darbo užmokestis vyrams ir moterims (SESV 157 straipsnis). Keturias pa-
grindines ES laisves, kuriomis užtikrinamos pagrindinės profesinio gyveni-
mo laisvės, galima laikyti ir Bendrijos judėjimo laisvės ir laisvės pasirinkti
profesiją pagrindine teise. Taip pat aiškiai užtikrinama teisė burtis į organi
zacijas (SESV 153 straipsnis), teisė pateikti peticiją (SESV 24 straipsnis) bei
tarnybinės ir komercinės paslapties saugojimas (SESV 339 straipsnis).
Są jungos teise grindžiamus pagrindinių teisių apsaugos principus Teisingu-

mo Teismas nuolat tobulina ir pildo kitomis pagrindinėmis teisėmis, pripa-
žindamas bendruosius teisės principus, kuriuos jis konkretino remdamasis,
viena vertus, bendromis valstybių narių konstitucinėmis tradicijomis, an-
tra vertus, tarptautinėmis sutartimis dėl žmogaus teisių apsaugos, kurias
sudarant dalyvavo valstybės narės. Pastarasis teiginys ypač pasakytinas
apie EŽTK, kuri, formuluojant Są jungos pagrindinių teisių turinį, yra svarbus
orientyras dėl jų apsaugos reikalavimų. Šiuo pagrindu Teisingumo Teismas
kaip ES teisėtvarka užtikrinamas pagrindines teises pripažino tokias pagrin-
dines teises kaip nuosavybės teisė, laisvė pasirinkti profesiją, būsto neliečia
mybė, saviraiškos laisvė, bendroji asmeninė neturtinė teisė, šeimos apsauga
(pavyzdžiui, teisė atvykti darbuotojų migrantų šeimos nariams), ekonominė
laisvė, religinių įsitikinimų ir tikėjimo laisvė bei nemažai procesinių pagrindi
nių teisių, kaip antai teisės būti išklausytam principas, iš bendrosios teisės
(angl. common law) žinomas korespondencijos su advokatu slaptumo ap-

saugos principas (angl. legal privilege), draudimo bausti du kartus už tą patį
nusikaltimą principas arba pareiga motyvuoti Są jungos teisės aktus.
Ypač svarbus vienodo požiūrio principas, nuolat taikomas teisiniuose gin-

čuose. Bendriausioje šio principo apibrėžtyje sakoma, kad į panašias aplin-
kybes negalima žiūrėti skirtingai, nebent diferenciacija būtų objektyviai
pagrįsta. Tačiau, remiantis Teisingumo Teismo praktika, vienodo požiūrio
principas nereiškia, kad šalies gyventojams arba produktams negali būti
taikomi griežtesni reikalavimai nei kitų valstybių narių piliečiams arba im-
portuojamiems produktams (teisės kalboje šiuo atveju vartojama sąvoka
atvirkštinė diskriminacija). Tokia išvada laikoma ribotos Są jungos kompe-
tencijos, kuri esmės apsiriboja tik tarpvalstybiniais veiksmais, pasekme. Na-
cionalinių gaminių gamybos ir pardavimo arba tos valstybės piliečių teisinio
statuso toje valstybėje reglamentavimas į Są jungos teisės reglamentavimo
sritį patenka tik tiek, kiek tai suderinta Są jungos lygmeniu.
Dėl Teisingumo Teismo praktikos Są jungos teisė taip pat turi didelį su pagrin
dinėmis teisėmis susijusių teisinės valstybės principų šaltinį. Didžiulę prak-
tinę reikšmę šiuo požiūriu turi proporcingumo principas. Jis apima naudos
ir interesų palyginimo principą, o šis savo ruožtu – priemonės tinkamumo
ir būtinumo bei draudimo nustatyti neproporcingus įpareigojimus aspektus.
Prie bendrų jų teisės principų, susijusių su pagrindinėmis teisėmis, priskirtini
ir bendrieji administracinės teisės ir teisingo proceso (angl. due process)
principai, pavyzdžiui, teisėtų lūkesčių apsaugos principas, nepalankių teisės
aktų taikymo atgaline data draudimas arba palankių teisės aktų atšauki-
mo ar panaikinimo draudimas bei „teisės būti išklausytam“ principas, kuris
taikomas ir Europos Komisijos administracinėse procedūrose, ir Teisingumo
Teismo bylose. Ypatingą vietą užima ir didesnio skaidrumo reikalavimas, pa-
gal kurį sprendimai turi būti priimami kuo atviriau ir kuo labiau priartinant
juos prie piliečių. Esminis šio skaidrumo elementas yra tai, kad kiekvienas
Są jungos pilietis ir kiekvienas juridinis asmuo, kurio būstinė vienoje iš vals-
tybių narių, turi teisę prieiti prie Europos Są jungos Tarybos ir Europos Ko-
misijos dokumentų. Be to, turi būti viešinamos visos išmokos iš ES biudžeto
fiziniams ar juridiniams asmenims. Tuo tikslu kuriamos duomenų bazės, prie
kurių gali laisvai prieiti kiekvienas Są jungos pilietis.
Reiškiant visą deramą pagarbą Teisingumo Teismui, kuriančiam nerašytas

pagrindines teises, toks „Europos pagrindinių teisių“ formavimo procesas
turėjo rimtą trūkumą: Teisingumo Teismas apsiribodavo tik vienu konkrečiu
atveju. Todėl jis, remdamasis bendrosios teisės pagrindais, pagrindinių teisių
negalėjo išplėsti visoms sritims, kuriose jos buvo būtinos ar pageidautinos.
Jis taip pat negalėjo nustatyti pagrindinių teisių apsaugos apimties ir ribų,
kiek tai būtina atsižvelgiant į visumą ir diferencijuotumą. Todėl ES instituci-
jos negalėjo pakankamai įvertinti, ar joms kyla pavojus pažeisti kurią nors
pagrindinę teisę, ar ne. Ir Są jungos piliečiai negalėjo taip paprastai kiekvie-
nu atveju nuspręsti, ar pažeidžiama kuri nors iš jų pagrindinių teisių.
Kaip išeitis iš šios padėties ilgą laiką buvo laikomas ES prisijungimas prie
EŽTK. Tačiau Teisingumo Teismas savo Nuomonėje 2/94 nustatė, kad tuo-
metiniame Są jungos teisės raidos etape ES neturėjo įgaliojimų prisijungti
prie Konvencijos. Teisingumo Teismas šiuo klausimu išaiškino, kad, net jeigu
pagarba žmogaus teisėms yra ES veiksmų teisėtumo sąlyga, dėl prisijungi-
mo prie EŽTK gerokai pasikeistų dabartinė Są jungos sistema, nes ES būtų
įtraukta į atskirą tarptautinę institucinę sistemą, o visos EŽTK nuostatos
būtų įtrauktos į Są jungos teisinę sistemą. Toks ES žmogaus teisių apsaugos
sistemos pakeitimas, dėl kurio ir ES, ir valstybės narės patirtų esminių in
stitucinių pokyčių, Teisingumo Teismo nuomone, turėtų konstitucinę svarbą
ir todėl dėl savo pobūdžio viršytų SESV 352 straipsnyje numatytą Sutarčių
papildymo kompetenciją. Šis trūkumas buvo pašalintas Lisabonos sutartimi.
ES prisijungimas prie EŽTK dabar aiškiai numatytas ES sutarties 6 straipsnio
2 dalyje. Derybos dėl prisijungimo tuomet buvo iškart pradėtos dar 2010 m.
2013 m. pradžioje buvo pasiektas susitarimas dėl prisijungimo sutarties. Ko-
misija persiuntė šį projektą ES Teisingumo Teismui ir paprašė pateikti nuo-
monę, ar jis suderinamas su ES teise. Savo Nuomonėje 2/13 ES Teisingumo
Teismas prieina prie išvados, kad pateiktos formos Europos Są jungos prisi-
jungimo prie EŽTK susitarimo projektas nesuderinamas su ES teise. Svarbus
kritikuojamas aspektas yra tai, kad Europos Są jungos Teisingumo Teismas,
prisijungus prie EŽTK, privalėtų taikyti Europos Žmogaus Teisių Teismo spren-
dimus. Europos Žmogaus Teisių Teismo nustatyta žmogaus teisių laikymosi
praktika būtų privaloma ir Są jungos bendrai užsienio ir saugumo politikai.
Teisėjų nuomone, tai prieštarauja esminiams ES struktūriniams principams.
Po šio sprendimo Europos Są junga vis dar teoriškai gali prisijungti prie EŽTK,
bet kol kas ši galimybė praktiškai neįmanoma, nes iki tol turi būti pakeisti
įvairūs prisijungimo sutarties projekto techniniai aspektai.
Byloje Schmidberger buvo nagrinėjama protesto

akcija Brenerio greitkelyje, dėl kurios eismas šiuo
greitkeliu buvo visiškai nutrauktas 30 valandų.
Transporto įmonė „Schmidberger“ reikalavo iš
Austrijos Respublikos, kurios institucijos akcijos
neuždraudė, kompensuoti dėl blokados patirtą
žalą.
Teisingumo Teismas nustatė, kad akcijos
neuždraudimas trukdė laisvam prekių judėjimui,
tačiau buvo objektyviai pagrįstas. Sprendimu
dėmesys buvo sutelktas į demonstrantų
saviraiškos ir susirinkimų laisvę, kurią garantuoja
Austrijos konstitucija ir Europos žmogaus teisių
konvencija. Todėl Austrijos institucijos negali būti
laikomos pažeidusios teisines nuostatas.
Neatsižvelgiant į tai, ar ES prisijungs prie EŽTK, Lisabonos sutartis reiš-

kia dar vieną lemiamą žingsnį kuriant ES pagrindinių teisių principus: ji pa-
grindinių teisių apsaugai ES suteikia naują pagrindą. Naujame pagrindinių
teisių straipsnyje (ES sutarties 6 straipsnis) ES organų veiksmams ir vals-
tybėms narėms tiek, kiek jos taiko ir vykdo Są jungos teisę, galioja Europos
Sąjungos pagrindinių teisių chartija, kuri, pateikus nuorodą į pagrindinių
teisių straipsnį, tapo privaloma ES lygiu. Ši Pagrindinių teisių chartija yra
projektas, kurį parengė konventas, sudarytas iš 16 valstybių ar vyriausybių
vadovų atstovų, Komisijos pirmininko, 16 Europos Parlamento atstovų ir
30 nacionalinių parlamentų narių (po du iš tuometinių 15 valstybių), pir-
mininkaujant prof. dr. Romanui Hercogui (Roman Herzog). Šį projektą Euro-
pos Parlamento pirmininkas, ES Tarybos pirmininkas ir Europos Komisijos
pirmininkas iškilmingai paskelbė 2000 m. gruodžio 7 d. Nicos Europos Ta-
rybos atidarymo metu kaip „Europos Są jungos pagrindinių teisių chartiją“.
Vykstant konsultacijoms dėl Konstitucijos Europai Chartija buvo peržiūrėta
ir pakeista ir tapo neatskiriama 2004 m. spalio 29 d. Konstitucinės sutarties
dalimi. Konstitucinei sutarčiai žlugus „Europos Są jungos pagrindinių teisių
chartiją“, kaip savarankišką teisės aktą, 2007 m. gruodžio 12 d. Strasbū-
re vėl iškilmingai paskelbė Europos Parlamento, ES Tarybos ir Europos Ko-
misijos pirmininkai. ES sutartyje nurodoma būtent į šią Chartijos redakciją
kaip į privalomą teisės aktą. Taip Pagrindinių teisių chartija tampa teisiškai
privaloma ir ja kartu nustatoma pagrindinių teisių taikymo sritis Są jungos
teisėje. Tačiau tai negalioja Lenkijai ir Jungtinei Karalystei. Abi šios valsty-
bės narės negalėjo ar nenorėjo paklusti Chartijos pagrindinių teisių reikala-
vimams, bijodamos, kad dėl Chartijoje įtvirtintų pagrindinių teisių galiojimo
jos turės atsisakyti ar bent pakeisti savo nuomonę tam tikrais klausimais,
kaip antai religinių įsitikinimų ir tikėjimo arba požiūrio į mažumas. Abiem
šioms valstybėms narėms pareiga gerbti pagrindines teises kyla ne iš Pa-
grindinių teisių chartijos, o, kaip ir anksčiau, iš Teisingumo Teismo praktikos,
susijusios su ES pagrindinėmis teisėmis.
EUROPOS SUVIENIJIMO
BŪDAS
Europos suvienijimui būdingos dvi Europos valstybių bendradarbiavimo kon-
cepcijos: bendradarbiavimas ir integracija. Be to, dar susiformavo tvirtesnio
bendradarbiavimo metodas.
Valstybių bendradarbiavimas
Bendradarbiavimo esmė yra ta, kad nacionalinės valstybės pasirengusios

bendradarbiauti už savo valstybių ribų su kitomis šalimis, bet tik laikydamo-
si savo nacionalinio suvereniteto principo. Bendradarbiavimu grindžiamas
susivienijimas nereiškia, kad kuriama nauja bendra valstybė – suverenios
šalys susijungia į valstybių są jungą (konfederaciją), kurioje išlaikomos na-
cionalinių valstybių struktūros. Bendradarbiavimo principą atitinka Europos
Tarybos ir Ekonominio bendradarbiavimo bei EBPO darbo metodas.
Integracijos koncepcija
Integracijos koncepcija nesilaiko tradicinio nacionalinių valstybių atskirumo

principo. Tradicinį valstybių suvereniteto neliečiamumo ir nedalomumo prin-
cipą keičia įsitikinimas, kad žmonių ir valstybių bendro gyvenimo netobulu-
mai, pačios nacionalinės sistemos trūkumai ir Europos istorijoje gausūs vie-
nos valstybės agresijos kitų valstybių atžvilgiu (vadinamosios hegemonijos)
atvejai gali būti įveikti tik jei atskirų valstybių suverenitetas bus sujungtas
sukuriant bendrą aukštesnio lygio viršnacionalinės bendruomenės suvere-
nitetą (federaciją).
ES gimė iš šios integracijos koncepcijos, tačiau joje šalių nacionalinio su-

vereniteto nebuvo atsisakyta. Valstybės narės nebuvo pasirengusios po
II pasaulinio karo atgautą ir ką tik sutvirtintą savo nacionalinių valstybių
struktūrą paaukoti Europos federacinės valstybės idėjai. Tačiau turėjo
būti rastas kompromisas, kuris užtikrintų daugiau nei paprastą valstybių
bendradarbiavimą nekuriant Europos federacinės valstybės. Sprendimas
buvo laipsniškas takoskyros tarp nacionalinių valstybių savarankiškumo ir
Europos federacinės valstybės mažinimas. Valstybių narių prašoma atsisa-

kyti ne savo suvereniteto, o tik jo nedalomumo dogmos. Iš pradžių reikėjo
tik nuspręsti, kuriose srityse valstybės narės pasirengusios savanoriškai ati-
duoti dalį savo suvereniteto kuriant aukštesnio lygmens bendruomenę. Šių
pastangų rezultatas – trys steigimo sutartys: EAPB, (E)EB ir EAEB.
Jose ir dabartinėse Są jungos sutartyse konkrečiai išvardytos sritys, kuriose

suverenumo teisės perduodamos ES. Taip ES ir jos organams suteikiamas
ne bendras įgaliojimas priimti visas sutarčių tikslams įgyvendinti būtinas
priemones, o konkrečiomis sutarčių nuostatomis apibrėžiamas jos veiklos
įgaliojimų pobūdis ir apimtis (ribotos kompetencijos principas). Todėl savo
kompetencijos atsisakiusios valstybės narės gali stebėti ir kontroliuoti šį
procesą.
Tvirtesnis bendradarbiavimas
Tvirtesnio bendradarbiavimo priemonė suformuoja skirtingų greičių integra

cijos idėjos taikymo principą. Tai idėja, kad net palyginti nedidelės valstybių
narių grupės tam tikroje ES kompetencijos srityje gali gilinti integraciją ne-
kliudydamos toms valstybėms narėms, kurios tam nesiryžta ar nepritaria.
Iš pradžių (Amsterdamo sutartyje) šios priemonės naudojimo sąlygos ir pro-

cedūra buvo griežtai reguliuojama, tačiau vėliau, išsiplėtus ES, ją buvo leis-
ta taikyti atviriau (Nicos sutartis). Pasirašius Lisabonos sutartį, ligšiolinės
tvirtesnio bendradarbiavimo taisyklės sutelktos ES sutarties 20 straipsnyje
(pagrindinės sąlygos), taip pat SESV 326–334 straipsniuose (papildomos
sąlygos, prisijungimas, procedūra, balsavimo taisyklės).
Visų tvirtesnio bendradarbiavimo taisyklių esmė yra tokia:
■■ taip bendradarbiauti galima tik ES kompetencijos ribose, tai turi

atitikti ES tikslus ir skatinti Europos integracijos procesą (ES sutarties
20 straipsnis). Todėl šis bendradarbiavimas netinka siekiant užpildyti ES
sutarčių spragas, susijusias su ekonomine ir pinigų są junga. Tvirtesnis
bendradarbiavimas negali daryti įtakos vidaus rinkai bei ekonominei
ir socialinei sanglaudai Europos Są jungoje. Be to, jis negali kliudyti
prekybai tarp valstybių narių, diskriminuoti ir iškraipyti konkurencijos
(SESV 326 straipsnis). Turi būti paisoma bendradarbiavimo iniciatyvoje
nedalyvaujančių valstybių narių kompetencijos, teisių, įpareigojimų ir
interesų (SESV 327 straipsnis);
■■ tvirtesnis bendradarbiavimas turi būti atviras visoms valstybėms

narėms. Be to, valstybėms narėms turi būti sudarytos sąlygos bet
kuriuo metu prisijungti prie tvirtesnio bendradarbiavimo iniciatyvos su
sąlyga, kad atitinkamos valstybės narės laikosi sprendimų, priimtų šio
tvirtesnio bendradarbiavimo metu. Komisija ir valstybės narės skatina
tvirtesniame bendradarbiavime dalyvauti kuo didesnį valstybių narių
skaičių (SESV 328 straipsnis);
■■ sprendimą, leidžiantį tvirtesnį bendradarbiavimą, kaip paskutinę

išeitį priima Taryba, nustačiusi, kad tokio bendradarbiavimo tikslų
per pagrįstą laiką Są junga kaip visuma negali pasiekti taikydama
atitinkamas sutarčių nuostatas. Tvirtesnio bendradarbiavimo
iniciatyvoje turi dalyvauti ne mažiau kaip devynios valstybės narės
(ES sutarties 20 straipsnio 2 dalis);
■■ tvirtesnio bendradarbiavimo metu priimti teisės aktai nėra

ES acquis dalis. Šie teisės aktai tiesiogiai taikomi tik valstybėse
narėse, dalyvaujančiose sprendimų priėmimo procese
(ES sutarties 20 straipsnio 4 dalis). Tačiau nedalyvaujančios valstybės
narės negali trukdyti jų taikymui;
■■ išlaidas, susijusias su tvirtesniu bendradarbiavimu, išskyrus

administracines išlaidas, apmoka dalyvaujančios valstybės narės, jeigu
visi Tarybos nariai, spręsdami vieningai ir pasikonsultavę su Europos
Parlamentu, nenusprendžia kitaip (SESV 332 straipsnis);
■■ Taryba ir Komisija privalo užtikrinti veiklos, kurios imamasi tvirtesnio

bendradarbiavimo sistemoje, suderinamumą su ES politikos kryptimis
(SESV 334 straipsnis).
Praktikoje šia priemone iki šiol pasinaudota dviem atvejais: pirmą kartą ES
istorijoje valstybės narės pritaikė tvirtesnio bendradarbiavimo procedūrą
siekdamos nustatyti, kad skirtingas pilietybes turinčių sutuoktinių santuo
ka gali būti nutraukta pagal jų pasirinktą taikytiną teisę. Kai atitinkamas
Komisijos pasiūlymas 2006 m. Taryboje nesusilaukė vieningo pritarimo, Ta-
ryba 2010 m. liepos 12 d. sprendimu leido taikyti tvirtesnio bendradarbia-
vimo procedūrą. Remiantis nauju Komisijos pasiūlymu 14 valstybių narių
(Austrija, Belgija, Bulgarija, Ispanija, Italija, Latvija, Liuksemburgas, Malta,
Portugalija, Prancūzija, Rumunija, Slovėnija, Vengrija ir Vokietija) sutarė tai-
kyti atitinkamas taisykles skirtingą pilietybę turinčių sutuoktinių santuokų
nutraukimo ar gyvenimo skyrium atvejais. Rezultatas yra 2010 m. gruo-

džio 20 d. Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1259/2010, kuriuo įgyvendinamas
tvirtesnis bendradarbiavimas santuokos nutraukimui ir gyvenimui skyrium
taikytinos teisės srityje.
Antras atvejis susijęs su patentine apsauga Europoje. Iš viso tvirčiau ben-

dradarbiauti kuriant bendrą patentinę apsaugą sutarė 26 valstybės narės,
neprisijungus Kroatijai ir Ispanijai, bet vėliau prisijungus Italijai. Reglamen-
tas dėl tvirtesnio bendradarbiavimo kuriant bendrą patentinę apsaugą ir
Reglamentas dėl taikomos vertimo tvarkos įsigaliojo 2013 m. sausio 20 d.
Tačiau šie reglamentai įsigalios tik įsigaliojus Susitarimui dėl bendro paten-
tų teismo. Tam būtina, kad Susitarimą ratifikuotų bent 13 valstybių narių, iš
kurių kol kas jį ratifikavo tik 11.
EUROPOS SĄJUNGOS
„KONSTITUCIJA“
Kiekviena visuomeninė są junga turi konstituciją. Konstitucija nustatoma
politinės sistemos struktūra, t. y. są jungos narių vieta vienas kito ir visumos
atžvilgiu, bendri tikslai ir privalomų sprendimų priėmimo taisyklės. Todėl
ES, kaip valstybių są jungos, kuriai suteiktos tam tikros užduotys ir funkci-
jos, „Konstitucija“ turi būti pajėgi atsakyti į tokius pačius klausimus, kaip ir
valstybės konstitucija.
Valstybės gyvenimas tvarkomas laikantis dviejų svarbiausių principų: teisės

(angl. rule of law) ir demokratijos. Todėl jei Są junga nori atitikti pagrindinius
teisės ir demokratijos, visi jos veiksmai turi būti pagrįsti teisiškai ir demo-
kratiškai: įsteigimas, formavimas, kompetencijos, veikimas, valstybių narių
ir jų institucijų pozicija, piliečių pozicija.
ES „Konstitucija“, žlugus 2004 m. spalio 29 d. Konstitucinei sutarčiai, kaip ir

anksčiau, nėra įtvirtinta viename nuosekliame konstituciniame rašte, kaip
daugumos valstybių narių konstitucijos. Ji kyla iš taisyklių ir pagrindinių ver-
tybių, kurių suinteresuotieji subjektai laikosi kaip privalomų, visumos. Šios
normos iš dalies nustatytos Europos Sutartyse ar Są jungos institucijų pri-
imtuose teisės aktuose, iš dalies atsispindi įpročiuose.
ES teisinė prigimtis
Apibrėžiant teisinę prigimtį turima mintyje bendrasis teisinis organizacijos

suvokimas pagal jai būdingas savybes. Nors šios savybės nustatytos dar
1963 ir 1964 m. dviejuose lemiamuose Europos Bendrijų Teisingumo Teis-
mo sprendimuose, atsižvelgiant į tuometinę Europos ekonominę bendriją,
jos tebegalioja ir šiandieninei Europos Są jungai.
Byla Van Gend & Loos
Šioje byloje Nyderlandų transporto įmonė Van Gend & Loos Nyderlandų
teismui apskundė Nyderlandų muitų valdybą, kuri už tam tikrą iš Vokietijos
įvežamą cheminį gaminį ėmė didesnį negu anksčiau muitą. Įmonė tame
įžvelgė EEB sutarties 12 straipsnio pažeidimą, kuriuo valstybėms narėms
draudžiama bendrojoje rinkoje nustatyti naujus ir didinti jau taikomus mui-
tus. Atsižvelgdamas į tai, Nyderlandų teismas bylos nagrinėjimą sustabdė ir
kreipėsi į Teisingumo Teismą prašydamas išaiškinti ginčijamos EEB steigimo
sutarties nuostatos taikymo apimtį turinio ir teisės požiūriu.
„
Teisingumo Teismas, pasinaudodamas šia byla, priėmė kai kurias esmines
nuostatas dėl EEB teisinės prigimties. Šio bylos sprendime sakoma:
EEB sutarties tikslas – sukurti bendrąją rinką, kurios

funkcionavimas būtų tiesiogiai susijęs Bendrijos teisės
subjektais, – todėl ši Sutartis yra daugiau negu paprastas
susitarimas, kuris nustatytų tik abipusius Susitariančiųjų Valstybių
įsipareigojimus. Ši nuostata patvirtinta Sutarties preambulėje,
kuri taikoma ne tik vyriausybėms, bet ir tautoms. Ji taip pat buvo
dar tiksliau patvirtinta steigiant institucijas ir suteikiant joms
suverenias teises, kurių vykdymas daro poveikį valstybėms narėms
ir jų piliečiams... Tokiomis aplinkybėmis darytina išvada, jog
Bendrija sudaro naują tarptautinės teisės teisinę sistemą, kurios
labui valstybės, nors ir tik tam tikrose nustatytose srityse, apribojo
savo suverenias teises ir kurios subjektai yra ne tik valstybės narės,
bet ir jų nacionaliniai subjektai.“
Byla Costa / ENEL
Jau po metų byloje Costa / ENEL Teisingumo Teismas turėjo progą savo ana-
lizę dar pagilinti. Bylos aplinkybės buvo tokios: 1962 m. Italija nacionalizavo
elektros energijos gamybos ir skirstymo įmones, o elektros energijos ben-
drovių eksploatacinius įrenginius perdavė elektros tinklų bendrovei ENEL.
Ponas F. Kosta (Costa), kaip vienos iš nacionalizuotų įmonių akcinės bendro-
vės Editon Volta akcininkas, laikė, kad iš jo buvo atimti dividendai, ir dėl to
atsisakė apmokėti 1 926 ITL sąskaitą už elektros energiją. Taikos teisėjui
Milane ponas F. Kosta savo elgesį teisino, be kita ko, tuo, kad nacionalizavi-
mo įstatymu pažeista nemažai EEB sutarties nuostatų. Taikos teismas, no-
rėdamas įvertinti tokį pono F. Kosta pareiškimą, Teisingumo Teismui pateikė
„
įvairių klausimų dėl EEB sutarties aiškinimo. Šis savo sprendime pateikė tokį
EEB teisinės prigimties aiškinimą:
Kitaip negu paprastos tarptautinės sutartys, EEB sutartis

nustatė savą teisinę sistemą, kuri [...] buvo integruota į valstybių
narių teisinę sistemą ir kurią privalo taikyti jų teismai. Iš tiesų
įkurdamos neribotam laikui Bendriją, turinčią savas institucijas,
juridinio asmens teises, veiksnumą, tarptautinio atstovavimo
teises, ir ypač dėl valstybių kompetencijos apribojimo arba dalies
jų funkcijų perdavimo Bendrijai, – realią valdžią, valstybės, nors
„
ir nedaugelyje sričių, apribojo savo suverenias teises ir taip sukūrė
teisę, taikomą jų nacionaliniams subjektams ir joms pačioms.“
Iš šių išsamių svarstymų Teisingumo Teismas daro tokias išvadas:
Iš visų šių argumentų darytina išvada, jog iš Sutarties, kaip

autonomiško šaltinio, kilusi teisė dėl savo ypatingos bei originalios
prigimties neturėtų būti teisiškai kvestionuojama vidaus teisės
aktu, kad ir koks jis būtų, nes tuomet prarastų savo, kaip Bendrijos
teisės, pobūdį, ir dėl to kiltų grėsmė pačios Bendrijos teisiniam
pagrindui. Todėl valstybėms perkėlus iš jų vidaus teisinės sistemos
į Bendrijos teisinę sistemą teises ir pareigas, atitinkančias Sutarties
nuostatas, buvo galutinai apribotos valstybių suverenios teisės, ir
to apribojimo negali panaikinti vėliau priimtas su Bendrijos idėja
nesuderinamas vienašališkas aktas.“
Remiantis abiem šiais principiniais Teisingumo Teismo sprendimais galima

nustatyti elementus, kurių visuma sudaro ES teisinės prigimties ypatingumą
ir savitumą:
■■ institucinė struktūra, kuria užtikrinama, kad formuojant valią ES bus

atsižvelgiama ir į bendrą Europos interesą, t. y. Są jungos tiksluose
įtvirtintus jos interesus;
■■ Są jungos institucijoms suteikta kompetencija didesnė, negu įprasta
kitose tarptautinėse organizacijose, taip pat ji suteikta srityse, už kurias
paprastai atsako valstybės;
■■ sukurta sava teisėtvarka, nepriklausoma nuo valstybių narių
teisėtvarkos;
■■ Sąjungos teisė taikoma tiesiogiai, tai yra visas Są jungos teisės nuostatų
veiksmingumas visose valstybėse narėse vienodas ir jomis nustatoma
pareigų arba suteikiama teisių ir valstybėms narėms, ir jų piliečiams;
■■ Sąjungos teisės viršenybė, kuria užtikrinama, kad nacionalinė teisė

Są jungos teisės negali nei panaikinti, nei pakeisti, o kolizijos atveju
viršenybę turi Są jungos teisė.
Taigi ES yra savarankiška valdžios są junga su savomis suvereniomis teisė-

mis ir nuo valstybių narių nepriklausoma teisėtvarka, kuriai ES priskirtose
veiklos srityse paklūsta ir valstybės narės, ir jų piliečiai.
Iš ES būdingų savybių atsiskleidžia ir jos bendrumai ir skirtumai, palyginti

su įprastomis tarptautinėmis organizacijomis ir su dariniais, panašiais į fe
deracinę valstybę.
Pati ES dar nėra galutinai sukurtas darinys, greičiau „tapsmą patirianti sis-
tema“, kurios galutinio vaizdo kol kas negalima numatyti.
Į įprastas tarptautines organizacijas ES panaši tik tuo, kad ir ji įsteigta tarp-

tautinėmis sutartimis. Tačiau nuo savo tarptautinių šaknų ji jau gerokai nu-
tolusi, nes ES steigimo aktų pagrindu sukurta savarankiška Są junga, turin-
ti savas suverenias teises ir kompetenciją. Valstybės narės šios Są jungos
naudai atsisakė dalies savo suvereniteto, perduodamos jį Europos Są jungai
bendrai valdyti.
Dėl ES ir įprastų tarptautinių organizacijų skirtumų ji kiek priartėja prie vals-

tybinio darinio. Visų pirma dalies valstybių narių suvereniteto atsisakymas
ES naudai buvo laikomas rodikliu, kad ES jau tampa panaši į federacinės
valstybės struktūras. Tačiau laikantis šio požiūrio neatsižvelgiama į tai, kad
ES organai turi tik tokius konkrečius įgaliojimus, kurie skirti Są jungos su-
tartyse numatytiems tikslams konkrečiose srityse siekti. Todėl jos negali
pačios pasirinkti tikslų, kaip tai gali valstybės, ir negali patenkinti visų rei-
kalavimų, kurie šiandien keliami moderniai valstybei. ES neturi nei valstybei
būdingos bendrosios kompetencijos, nei įgaliojimo kurti naują kompetenciją
(vadinamosios kompetencijos paskirstymo kompetencijos).
Todėl ES nėra nei „klasikinė“ tarptautinė organizacija, nei valstybių asoci-

acija, o valdžios są junga, kurios vieta – tarp šių tradicinių valstybių susi-
vienijimų modelių. Juridinėje vartosenoje šiai ypatingai padėčiai apibūdinti
įsitvirtino sąvoka „viršvalstybinė organizacija“.
ES užduotys
ES patikėtų užduočių sąrašas labai panašus į valstybės konstitucinės san-

tvarkos užduočių sąrašą. Tai yra ne tiksliai apibrėžtos techninės užduotys,
kaip įprasta tarptautinių organizacijų atveju, o veiklos sritys, kurių visuma
turi valstybių gyvavimą lemiantį pobūdį.
ES užduočių sąrašas kiek galima išplėstas: jis apima ekonomines, socialines

ir politines užduotis.
Ekonominės užduotys
Pagrindinė ekonominė užduotis – bendrosios rinkos, kurioje būtų suvie-

nijamos valstybių narių nacionalinės rinkos ir kurioje prekės ir paslaugos
būtų siūlomos ir parduodamos tokiomis pačiomis sąlygomis kaip vidaus
rinkoje bei prie kurios visi Są jungos piliečiai turėtų vienodą ir laisvą priei-
gą, sukūrimas. Bendrosios rinkos sukūrimo koncepciją inicijavo tuometi-
nis Europos Komisijos pirmininkas Žakas Deloras (Jacques Delors), o ji iš
esmės įgyvendinta valstybių ir vyriausybių vadovų priimta Vidaus rinkos
sukūrimo iki 1992 m. programa. Są jungos institucijoms pavyko nusta-
tyti teisinį veikiančios vidaus rinkos pagrindą. Laikui bėgant jis išsamiai
papildytas nacionalinėmis įgyvendinimo priemonėmis, taigi vidaus rinka
jau tapo tikrove. Ji matoma ir kasdieniame gyvenime, ypač keliaujant po
ES – jau seniai nestabdoma prie nacionalinių sienų ir netikrinami asmens
dokumentai ir prekės.
Vidaus rinką papildo ekonominė ir pinigų są junga.
Tačiau ES užduotis ekonominės politikos srityje yra ne nustatyti ir vykdyti

Europos ekonominę politiką, o koordinuoti valstybių narių ekonominę poli-
tiką tokiu mastu, kad vienos ar kelių valstybių narių sprendimai ekonomi-
nės politikos srityje neturėtų neigiamo poveikio vidaus rinkos veikimui. Šiuo
tikslu priimtas Stabilumo ir augimo paktas, kuriame valstybėms narėms
nurodomi konkretūs kriterijai, į kuriuos jos turi orientuotis priimdamos su
biudžeto politika susijusius sprendimus. Jei valstybė narė šio reikalavimo
nesilaiko, Europos Komisija gali ją įspėti, o jei tos valstybės biudžeto de-
ficitas nuolat perviršinis, ES Taryba gali prieš ją imtis sankcijų. Dėl finan-
sų ir ekonomikos krizės bendradarbiavimas ekonomikos politikoje ES lygiu
2010–2012 m. dar labiau sustiprėjo. Ekonominės politikos koordinavimas
ES lygiu papildytas nuolatiniu krizių valdymo mechanizmu, kurį visų pirma
Vidaus rinka su ja apibūdinančiomis

keturiomis laisvėmis (plg. SESV
26 straipsnį) yra esminis SESV
elementas: laisvas prekių judėjimas
(34 straipsnis), laisvas asmenų judėjimas
(45 ir 49 straipsniai), laisvas paslaugų
teikimas (57 straipsnis) ir laisvas kapitalo
judėjimas (63 straipsnis).
sudaro šie elementai: Komisijos vaidmens atstatymas, naujų koregavimo

mechanizmų priėmimas, ekonominės politikos koordinavimo įtvirtinimas
aukščiausiu politiniu lygiu, Europos semestro metu sutartas koordinavimas
sustiprinus valstybių narių atskaitomybės ryšius, nacionalinių parlamentų
ir Europos Parlamento vaidmens stiprinimas ir savanoriški įsipareigojimai,
kurie turi būti įtvirtinti nacionalinėje teisėje. Šio naujo krizių valdymo me-
chanizmo pagrindas yra Europos semestras.
Europos semestras yra ciklas, kurio metu ES valstybės narės derina ekono-
minę ir fiskalinę politiką. Jis dažniausiai trunka pirmus šešis metų mėnesius,
todėl pavadintas semestru. Europos semestro metu valstybės narės savo
biudžeto ir ekonominę politiką derina su ES mastu nustatytais tikslais ir tai-
syklėmis. Taip Europos semestras turi padėti užtikrinti patikimus viešuosius
finansus, skatinti ekonomikos augimą ir stabdyti perteklinį ES makroekono-
minį disbalansą.
Šis krizių valdymo mechanizmas laikytinas kraštutine priemone; jo tikslas

yra galiausiai apsaugoti ekonominę ir pinigų są jungą. Tačiau ekonomikos
valdymo principai lieka tie patys: turi būti taikoma nacionalinė atsakomybė
ekonomikos ir finansų politikoje, o valstybės narės turi suvokti, kad jų veiks-
mai yra bendrojo intereso dalykas.
ES užduotis pinigų politikos srityje buvo ir yra įvesti bendrą ES valiutą ir su

pinigais susijusius klausimus spręsti centralizuotai. Pirmieji rezultatai šioje
srityje jau pasiekti. 1999 m. sausio 1 d. valstybėse narėse, kurios atitiko
tuo tikslu nustatytus konvergencijos kriterijus (infliacijos lygis – 1,5 %; val-
džios sektoriaus deficitas = metinis papildomas įsiskolinimas – 3 %; valdžios
sektoriaus skola – 60 %; ilgalaikė palūkanų norma – 2 %), įvestas euras –
bendra Europos valiuta. Tai Belgija, Vokietija, Ispanija, Prancūzija, Airija, Ita
lija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Austrija, Portugalija ir Suomija. 2002 m.
sausio 1 d. šių šalių nacionalinės valiutos pakeistos euro banknotais ir euro
monetomis. Nuo to laiko ir kasdieniai mokėjimai, ir piniginiai sandoriai jose
vykdomi tik viena valiuta – eurais. Vėliau vis daugiau valstybių narių įgy-
vendino euro įvedimo kriterijus: Graikija (2001 m. sausio 1 d.), Slovėnija
(2007 m. sausio 1 d.), Kipras (2008 m. sausio 1 d.), Malta (2008 m. sausio
1 d.), Slovakija (2009 m. sausio 1 d.), Estija (2011 m. sausio 1 d.), Latvija
(2014 m. sausio 1 d.) ir galiausiai Lietuva (2015 m. sausio 1 d.). Šiuo metu
vadinamajai euro zonai, kurios valiuta – euras, priklauso 19 valstybių narių.
Europos semestro užduočių paskirstymas

LAPKRIČIO Parengiamasis etapas
Europos
MĖN. PADĖTIES ANALIZĖ Komisija
ir ryšys su ankstesniais atlieka analizę
BIUDŽETO IR MAKROEKONOMINIS
metais STRUKTŪRINĖ POLITIKA DISBALANSAS
GRUODŽIO
MĖN.
Metinė augimo Įspėjimo mechanizmo

apžvalga ataskaita (ĮMA)
SAUSIO 01 etapas
MĖN. POLITINĖS GAIRĖS
ES mastu
Europos Parlamentas
VASARIO
pateikia nuomonę dėl
užimtumo politikos gairių
MĖN.
Nuodugni valstybių, kuriose
yra potencialus makroekono-
ES Taryba minis disbalansas, apžvalga
patikrina metinę
KOVO augimo apžvalgą Europos Vadovų Taryba
MĖN. ir paskelbia (valstybių ar vyriausybių vadovai)
išvadas pateikia politinius principus
BALANDŽIO 02 etapas
MĖN. KONKREČIŲ VALSTYBIŲ Valstybės narės
tikslai, politikos priemonės ir pristato savo konkrečius tikslus,
planai politikos priemones ir planus
GEGUŽĖS
MĖN.
Europos Komisija
išdėsto konkrečiai šaliai skirtas rekomendacijas
ES Taryba
BIRŽELIO pritaria galutinėms Europos Vadovų Taryba
MĖN. konkrečiai šaliai patvirtina rekomendacijas
skirtoms rekomen-
dacijoms
ES Taryba
LIEPOS priima rekomendacijas
MĖN.
03 etapas
ĮGYVENDINIMAS
Valstybės narės
laikosi rekomendacijų spręsdamos dėl kitų
metų nacionalinių biudžetų
Naujas ciklas prasideda metams einant į pabaigą, pateikus metinę augimo apžvalgą
tolesniems metams, kurioje Komisija apžvelgia ekonomikos būklę.
Grafikas teikiamas 24 kalbomis adresu http://www.consilium.europa.eu/lt/policies/european-semester/

Grafikas teikiamas 24 kalbomis adresu http://www.consilium.europa.eu/lt/policies/european-semester/
Likusios valstybės narės, kai tik atitiks konvergencijos reikalavimus, taip pat
iš esmės privalės įsivesti eurą. Išimtis taikoma tik Danijai ir Jungtinei Kara
lystei. Šios valstybės narės pasiliko atsisakymo (angl. opting out) galimybę,
tai reiškia, kad jos pačios gali nuspręsti, ar tyrimo procedūra dėl dalyvavimo
bendros valiutos sistemoje bus pradėta ir kada. Ypatingas atvejis yra Šve
dija, neturinti atsisakymo galimybės. Euro įvedimas priklauso labiau nuo to,
kad Komisija ir Europos Centrinis Bankas Europos Są jungos Tarybai reko-
menduos Švedijai įsivesti eurą. Jei tokia rekomendacija bus išsakyta ir Ta-
ryba jai pritars, Švedija negalės išvengti dalyvavimo euro zonoje. Tiesa, kol
kas euras didelės paspirties iš Švedijos gyventojų nesulaukia. 2003 m. gy-
ventojų apklausos metu 55,9 % nepritarė euro įvedimui. Remiantis 2005 m.
gruodžio mėn. atlikta apklausa, dar 49 % euro įsivedimui nepritarė, prita-
riančių jų buvo 36 %.
Nepaisant visų nuogąstavimų, euras tapo stipria ir tarptautiniu mastu pri-

pažinta valiuta ir tuo pačiu metu stipria euro zonos valstybių narių jungti-
mi. Šiuo požiūriu 2010 m. kilusi valstybės skolų krizė nieko nepakeitė. Net
priešingai – ES į šią krizę sureagavo suteikdama laikinas pagalbos priemo-
nes. 2013 m. jos buvo visam laikui pakeistos Europos stabilumo mechaniz-
mu (ESM). ESM euro zonos valstybėms narėms kaip ilgalaikį krizių valdy-
mo pagrindą suteikia išorinę finansinę pagalbą, kuriai taikant suteikiamas
500 mlrd. EUR efektyvus skolinimo pajėgumas. Euro zonos valstybės šią
finansinę pagalbą gali gauti tik labai griežtomis sąlygomis, kurių tikslas yra
griežtas valstybės finansų konsolidavimas ir kurios nustatomos ekonominio
koregavimo programoje, kurią priima Komisija ir Tarptautinis valiutos fon-
das, glaudžiai bendradarbiaudami su Europos Centriniu Banku. Dėl ESM ES
gali imtis veiksmų eurui apsaugoti net nepalankiausiomis aplinkybėmis. Tie
mechanizmai aiškiai rodo bendrą euro zonos interesą ir solidarumą, taip pat
kiekvienos valstybės narės atsakomybę prieš kitas.
Be ekonominės ir pinigų politikos, ES tenka užduočių ir daugelyje kitų eko-

nominės politikos sričių, tarp jų ypač žemės ūkio ir žuvininkystės politikos,
transporto politikos, vartotojų politikos, struktūrinės ir sanglaudos politikos,
mokslinių tyrimų ir plėtros politikos, kosmoso politikos, aplinkos politikos,
sveikatos politikos, prekybos politikos ar energetikos politikos.
Socialinės užduotys
Socialinės politikos požiūriu Europos Są junga turi organizuoti vidaus rin-

ką atsižvelgdama į savo socialinę plotmę ir rūpindamasi, kad ekonominės
integracijos pranašumai būtų pasiekti ne tik ekonominėje srityje. Pirmasis
pradžios taškas šiuo požiūriu – socialinės apsaugos sistemos sukūrimas
darbuotojams migrantams. Šia sistema užtikrinama, kad nė vienas darbuo-
tojas, kuris per savo profesinę veiklą dirbo daugiau kaip vienoje valstybė-
je narėje ir dėl to dalyvavo įvairiose socialinio draudimo sistemose, dėl to
neatsidurtų nepalankioje padėtyje socialinio draudimo aspektu (senatvės
pensija, invalidumo pensija, sveikatos priežiūros paslaugos, išmokos šei-
mai, bedarbio pašalpa). Kitas svarbus neatidėliotinos socialinės politikos
pradžios taškas, atsižvelgiant į jau kelerius metus nerimą keliantį nedarbą
ES – Europos užimtumo strategijos kūrimas. Valstybės narės ir ES ragina-
mos kurti užimtumo strategiją ir skatinti visų pirma darbuotojų kvalifikaciją,
mokymą ir lankstumą, kartu darbo rinkas pritaikant prie kintančios eko-
nomikos poreikių. Užimtumo skatinimas turi būti laikomas bendro intereso
reikalu. Todėl būtina, kad valstybės narės savo nacionalinę veiklą derintų ES
Taryboje. ES turi prisidėti prie užimtumo lygio didinimo skatindama valsty-
bių narių bendradarbiavimą, remdama jų priemones ir prireikus – nepažeis-
dama valstybių narių kompetencijos – jas papildydama.
Politinės užduotys
Politinėje srityje ES užduotys susijusios su Sąjungos pilietybe, teisminio

bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose politika ir bendra užsienio ir
saugumo politika. Są jungos pilietybe sustiprinti valstybių narių piliečių tei-
sės ir interesai ES. Kiekvienas Są jungos pilietis turi teisę laisvai judėti ES
(SESV 21 straipsnis), balsuoti ir būti kandidatu per vietos savivaldos rin-
kimus (SESV 22 straipsnis), būdamas trečiojoje šalyje, turi teisę į bet ku-
rios kitos valstybės narės diplomatinių ar konsulinių įstaigų teikiamą ap-
saugą (SESV 23 straipsnis), turi teisę pateikti peticiją Europos Parlamentui
(SESV 24 straipsnis) ir, susiejant su bendruoju diskriminacijos draudimu, turi
teisę reikalauti, kad kiekvienoje valstybėje narėje su juo būtų elgiamasi taip,
kaip ir su tos valstybės narės piliečiais (SESV 20 straipsnio 2 dalis susiejant
su SESV 18 straipsniu).
Bendra užsienio ir saugumo politika ypač siekiama puoselėti bendras verty-

bes, pagrindinius interesus ir ES nepriklausomumą, stiprinti ES ir jos valsty-
bių narių saugumą, užtikrinti pasaulio taiką ir stiprinti tarptautinį saugumą,
skatinti demokratiją ir teisinę valstybę bei tarptautinį bendradarbiavimą,
žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugą, taip pat bendros gynybos

organizavimą.
Kadangi ES nėra valstybinis darinys, šias užduotis ji gali įvykdyti tik pa-
mažu. Užsienio, ypač saugumo, politika tradiciškai priklauso toms sritims,
kuriose valstybės narės ypatingą dėmesį skiria savo suvereniteto išsaugo-
jimui. Šioje srityje sunku apibrėžti bendrus interesus dar ir dėl to, kad iš ES
valstybių narių tik Prancūzija ir Jungtinė Karalystė turi atominį ginklą. Kita
problema – ne visos ES valstybės narės priklauso gynybinėms są jungoms
NATO. Todėl šiuo metu sprendimai „bendros užsienio ir saugumo politikos“
srityje vis dar daugiausia priimami tarpvalstybinio bendradarbiavimo lyg
meniu. Tiesa, per tą laiką sukurtos savarankiškos veikimo priemonės, dėl
kurių tarpvalstybinis bendradarbiavimas įgavo tvirtus teisinius kontūrus.
Vykdydama teisminį bendradarbiavimą baudžiamosiose bylose ES visų pirma

vykdo užduotis, priklausančias bendram Europos interesui. Tai yra ypač kova
su organizuotu nusikalstamumu ir prekyba žmonėmis, taip pat baudžiamasis
persekiojimas. Veiksmingai kovoti su organizuotu nusikalstamumu atskirai
nacionaliniu lygmeniu jau neįmanoma, tam reikia bendrų ES veiksmų. Pirmų
daug žadančių priemonių imtasi priėmus Direktyvą dėl kovos su neteisėtu
pinigų plovimu ir įsteigus Europos policijos biurą „Europolą“, kuris oficialiai
pradėjo veikti 1998 m. (SESV 88 straipsnis). Šioje srityje taip pat svarbu
palengvinti ir pagreitinti su teismo procesais ir sprendimų vykdymu susiju-
sį bendradarbiavimą, palengvinti ekstradiciją tarp valstybių narių, nustatyti
būtiniausias taisykles dėl nusikalstamų veikų ir bausmių nusikaltimo sudė-
ties požymių organizuoto nusikalstamumo, terorizmo, prekybos žmonėmis
bei seksualinio moterų ir vaikų išnaudojimo, neteisėtos prekybos narkotikais
ir ginklais, pinigų plovimo ir korupcijos srityse (SESV 83 straipsnis).
Vienas iš reikšmingiausių žingsnių ES plėtojant teisminį bendradarbiavi-

mą – Eurojusto įsteigimas 2003 m. balandžio mėn. (SESV 85 straipsnis).
Eurojustą, kurio būstinė Hagoje, sudaro teisėjai ir prokurorai iš visų Euro-
pos Są jungos valstybių. Jo užduotis – palengvinti tyrimo ir baudžiamojo
persekiojimo institucijų bendradarbiavimą dėl sunkių tarptautinių nusikalti-
mų. Eurojusto pagrindu ES Taryba gali įkurti Europos prokuratūrą, siekiant
kovoti su Są jungos finansiniams interesams kenkiančiais nusikaltimais
(SESV 86 straipsnis). Dar vienas svarbus žingsnis – nuo 2004 m. sausio
mėn. galiojantis Europos arešto orderis. Arešto orderį galima išduoti, jei ma-
žiausia už nusikaltimą skirtina bausmė – laisvės atėmimas daugiau kaip
vieniems metams. Europos arešto orderis pakeitė ankstesnes ilgai trunkan-
čias ekstradicijos procedūras.
ES įgaliojimai
ES steigiamosiose sutartyse Są jungos institucijoms nesuteikiama bendro

įgaliojimo priimti bet kokius teisės aktus, reikalingus Sutartyse nustaty-
tiems tikslams pasiekti, o atskiruose skyriuose konkrečiai nustatoma įgalio-
jimų veikti apimtis. Pagrindinis principas – ES ir jos institucijos pačios negali
priimti sprendimų dėl savo teisinio pagrindo ir kompetencijos. Tam taikomas
kompetencijos suteikimo principas (SESV 2 straipsnis). Šį būdą valstybės
narės pasirinko, kad aiškiai matytų, kokių savo galių atsisako, ir kad galėtų
tai kontroliuoti.
Kompetencijos suteikimo apimtis dalykiniu požiūriu, atsižvelgiant į ES su-

teiktų užduočių sričių pobūdį, yra skirtinga. Jei kompetencija ES nesuteikta,
ji yra išimtinai valstybių narių. ES sutartyje aiškiai sakoma, kad „nacionali-
nio saugumo“ klausimai yra išimtinė valstybių narių kompetencija.
Žinoma, dėl to kyla ES ir valstybių narių kompetencijos atskyrimo klausi-

mas. Jis sprendžiamas pagal tris kompetencijos kategorijas.
■■ Išimtinė kompetencija ES (SESV 3 straipsnis) priklauso tose srityse,

dėl kurių manoma, kad veiksmai ES lygmeniu bus veiksmingesni už
nekoordinuotus kurios nors valstybės narės veiksmus. Šios sritys yra
tiksliai atskirtos, tai – muitų są junga, vidaus rinkos veikimui būtinų
konkurencijos taisyklių nustatymas, pinigų politika, skirta valstybėms
narėms, kurių valiuta euras, bendra prekybos politika ir bendros
žuvininkystės politikos dalys. Šiose politikos srityse tik Są junga gali
leisti ir priimti teisiškai privalomus aktus. Valstybės narės pačios tai
daryti gali tik Są jungai jas taip įgaliojus arba tik tam, kad įgyvendintų
Europos Są jungos teisės aktus (SESV 2 straipsnio 1 dalis).
■■ Pasidalijamoji kompetencija tarp ES ir valstybių narių (SESV 4 straipsnis)

taikoma tose srityse, kuriose ES veikimas duoda papildomos naudos,
palyginti su valstybės narės veiksmais. Pasidalijamoji kompetencija
numatyta vidaus rinkos, ekonominės, socialinės ir teritorinės
sanglaudos, žemės ūkio ir žuvininkystės, aplinkosaugos, transporto,
transeuropinių tinklų, energetikos, laisvės, saugumo ir teisingumo
erdvės bei viešosios sveikatos saugos problemų, mokslinių tyrimų
ir technologijų plėtros, kosmoso, bendradarbiavimo vystymosi
labui ir humanitarinės pagalbos srityse. Visose šiose srityse ES turi
pirmenybę pasinaudoti kompetencija, kuri visgi apima tik atitinkamu
Są jungos teisės aktu reglamentuojamus elementus, o ne visą politikos
sritį. Valstybės narės naudojasi savo kompetencija tiek, kiek ES

nepasinaudojo arba nusprendė daugiau nesinaudoti savo kompetencija
(SESV 2 straipsnio 2 dalis). Pastarasis atvejis būna, kai atitinkama ES
institucija nusprendžia panaikinti teisėkūros procedūra priimtą teisės
aktą, ypač siekiant atitikti subsidiarumo ir proporcingumo principus.
ES Taryba taip pat vienos ar kelių savo valstybių narių iniciatyva gali
Komisiją paraginti teikti pasiūlymus dėl teisės akto panaikinimo.
■■ Papildomoji kompetencija (SESV 6 straipsnis): pagal papildomą ją

kompetenciją ES gali tik koordinuoti ar papildyti valstybių narių
veiksmus, tačiau tose srityse, kuriose jai priklauso papildomoji
kompetencija, ji jokiu būdu negali imtis nacionalinių teisės aktų
suderinimo (SESV 2 straipsnio 5 dalis). Taigi už teisinį įforminimą
yra atsakingos valstybės narės, kurios turi nemažą veikimo laisvę.
Šios kategorijos kompetencija taikoma tokiose srityse kaip žmogaus
sveikatos apsauga ir gerinimas, pramonės politika, kultūra, turizmas,
švietimas, jaunimas, sportas ir profesinis mokymas, civilinė sauga ir
administracinis bendradarbiavimas. Ekonominės ir užimtumo politikos
srityse valstybės narės aiškiai pripažįsta, kad jų nacionalinius veiksmus
turi koordinuoti ES.
Be šių specialių įgaliojimų veikti, Są jungos Sutartyse Są jungos insti-

tucijoms suteikiama galimybė imtis veiksmų ir tuomet, kai tai būtina vi-
daus rinkai sukurti ir jai veikti bei neiškreiptai konkurencijai užtikrinti
(plg. SESV 352 straipsnį – vadinamoji Sutarčių papildymo kompetencija
arba lankstumo išlyga). Tačiau šis įgaliojimas imtis veiksmų nėra bendras
įgaliojimas, pagal kurį Są jungos institucijos galėtų vykdyti užduotis, nesu-
sijusias su Sutartyse iškeltais tikslais; jos taip pat negali, juo remdamosi,
išplėsti savo kompetencijos valstybių narių sąskaita. Anksčiau šiuo įga-
liojimu suteikiamomis galimybėmis praktikoje naudotasi labai dažnai, nes
laikui bėgant ES buvo keliamos vis naujos užduotys, kurių nebuvo galima
numatyti sudarant steigiamąsias sutartis, todėl Sutartyse nebuvo suteikta
ir kompetencijos joms vykdyti. Pirmiausia reikėtų paminėti aplinkosaugos ir
vartotojų apsaugos sritis, taip pat Europos regioninės plėtros fondo, kuriuo
siekiama sumažinti atotrūkį tarp išsivysčiusių ir nepakankamai išsivysčiusių
ES regionų, įsteigimą. Tačiau minėtoms sritims šiuo metu numatyti specia-
lūs įgaliojimai. Dėl šių aiškiai įvardytų taisyklių praktinė Sutarčių papildymo
kompetencijos reikšmė labai sumažėjo. Ja pasinaudoti reikalingas Europos
Parlamento pritarimas.
Pagaliau numatyta ir kompetencija imtis veiksmų, kurie būtini jau aiškiai su-
teiktiems įgaliojimams veiksmingai ir tikslingai įvykdyti (kompetencija pagal
dalykinį ryšį). Ypatingą reikšmę ši kompetencija įgavo išorės santykių srityje.
Pagal ją ES gali prisiimti įsipareigojimus ir jai nepriklausančių valstybių ar
kitų tarptautinių organizacijų atžvilgiu srityse, kurias apima ES užduočių
sąrašas. Gyvas pavyzdys yra byla Kramer, kurią turėjo nagrinėti Teisingu-
mo Teismas. Ji buvo susijusi su ES kompetencija nustatant žvejybos kvotas
bendradarbiauti su tarptautinėmis jūrų žvejybos teisės organizacijomis ir
prireikus priimti tarptautinius įsipareigojimus. Tam reikalingą ir Sutartyse
aiškiai nenumatytą ES išorės veiksmų kompetenciją Teisingumo Teismas
išvedė iš jos vidinės kompetencijos žuvininkystės politikos srityje vykdant
bendrą žemės ūkio politiką.
ES, naudodamasi savo kompetencija, privalo laikytis iš katalikiškojo socia-

linio mokymo paimto subsidiarumo principo, kuris, įtvirtintas ES sutartyje
(ES sutarties 5 straipsnio 3 dalis), buvo pakeltas į konstitucinį lygmenį. Šis
principas turi dvi puses – teigiamą ir neigiamą: teigiamą, t. y. kompetenciją
skatinanti ES pusė reiškia, kad ES turi imtis veiksmų, kai tikslų „būtų ge-
riau siekti Bendrijos lygmeniu“; neigiamą, t. y. kompetenciją mažinanti pusė
reiškia, kad ES turi nesiimti veiksmų, kai tikslams pasiekti užtenka vals-
tybių narių veiksmų. Praktikoje tai reiškia, kad visos Są jungos institucijos,
ypač Komisija, turi įrodyti, jog reglamentavimas visos Są jungos mastu ir
Są jungos veiksmai apskritai reikalingi. Perfrazuojant Š. Monteskjė (Ch. Mon
tesquieu): jei ES lygmeniu reglamentuoti nebūtina, būtina nereglamentuoti.
Jei poreikiui reglamentuoti ES lygmeniu pritariama, keliamas veiksmo, kurio
Są junga turi imtis, masto ir pobūdžio klausimas. Atsakymas šiuo atveju
yra proporcingumo principas, nustatytas kartu su kompetencijų taisyklė-
mis ES sutarties 5 straipsnio 4 dalyje. Pagal šį principą reikia išsamiai ap-
svarstyti, ar atitinkama teisinė priemonė būtina ir ar nebūtų pakankamai
veiksmingi kiti veiksmai. Pirmiausia tai reiškia, kad pirmenybė teiktina pa-
grindų taisyklėms, būtiniausiems reikalavimams ir nacionalinių reikalavimų
tarpusavio pripažinimo taisyklėms ir vengtini neproporcingai išsamūs ir, jei
įmanoma, derinamieji teisės aktai.
Kaip laikomasi subsidiarumo ir proporcingumo principų dabar gali prižiū-

rėti ir nacionaliniai parlamentai. Šiuo tikslu sukurta išankstinio perspėjimo
sistema, pagal kurią nacionaliniai parlamentai per aštuonias savaites nuo
pasiūlymo dėl ES įstatymo galią turinčio teisės akto pateikimo gali pateikti
pagrįstą nuomonę, joje išdėstydami, kodėl atitinkamas pasiūlymas dėl įsta-
tymo galią turinčio teisės akto neatitinka subsidiarumo ir proporcingumo
reikalavimų. Jei šiai pagrįstai nuomonei pritariama ne mažiau kaip vienu
trečdaliu nacionaliniams parlamentams suteiktų balsų (kiekvienas naciona-

linis parlamentas turi po du balsus, o jei parlamentas sudarytas iš rūmų –
kiekvieni rūmai turi po vieną balsą), pasiūlymą dėl to teisės akto jo rengėjas
(dažniausiai Europos Komisija) turi dar kartą apsvarstyti. Remiantis šiuo
svarstymu, pasiūlymas yra arba paliekamas toks pats, arba pakeičiamas,
arba atšaukiamas. Jei Europos Komisija nusprendžia projektą palikti tokį
patį, pagrįstoje nuomonėje ji turi pagrįsti, kodėl, jos nuomone, projektas
atitinka subsidiarumo principą. Ši pagrįsta nuomonė kartu su nacionalinių
parlamentų pagrįstomis nuomonėmis perduodama ES teisės aktų leidėjui,
kad šis į jas atsižvelgtų teisėkūros procedūros metu. Jeigu 55 % ES Tarybos
narių dauguma arba Europos Parlamente atiduotų balsų dauguma ES teisės
aktų leidėjas mano, kad pasiūlymas neatitinka subsidiarumo principo, pa-
siūlymas dėl teisėkūros procedūra priimamo akto nesvarstomas.
ES institucijos
ES sutarties 13 straipsnis (institucinė struktūra)
1. Sąjungos institucine struktūra siekiama skatinti jos vertybes, siekti

jos tikslų, tarnauti jos, jos piliečių ir valstybių narių interesams bei
užtikrinti jos politikos ir veiksmų nuoseklumą, veiksmingumą ir
tęstinumą.
Sąjungos institucijos yra šios:
— Europos Parlamentas,
— Europos Vadovų Taryba,
— ES Taryba,
— Europos Komisija (toliau – Komisija),
— Europos Sąjungos Teisingumo Teismas,
— Europos Centrinis Bankas,
— Audito Rūmai.
2. Kiekviena institucija veikia neviršydama Sutartyse jai suteiktų

įgaliojimų ir laikydamasi jose nustatytų procedūrų, sąlygų bei tikslų.
Institucijos lojaliai tarpusavyje bendradarbiauja.
28 valstybių ir vyriausybių vadovai, Europos

Visų institucijų Tarybos pirmininkas ir Europos Komisijos
pirmininkas
kontrolė (SESV)
EUROPOS VADOVŲ
TARYBA
28 ministrai (po vieną iš
751 atstovas
kiekvienos valstybės
narės)
EUROPOS
ES TARYBA
PARL AMENTAS
28 nariai (po vieną iš

EUROPOS kiekvienos valstybės
KOMISIJA narės)
350 narių
EUROPOS
EUROPOS EKONOMIKOS IR
REGIONŲ SOCIALINIŲ
KOMITETAS REIK ALŲ
KOMITETAS
28 teisėjai (vienas iš kiekvienos 350 narių

valstybės narės) Teisingumo Teisme ES
44 teisėjai (bent po vieną teisėją iš TEISINGUMO
kiekvienos valstybės narės) Bendrajame TEISMAS
Teisme
19 euro zonos narių centrinių bankų Valdytojų taryba iš 28 narių, po vieną

pirmininkų iš kiekvienos valstybės narės
EUROPOS
AUDITO
RŪMAI
EUROPOS EUROPOS
CENTRINIS INVESTICIJŲ
BANK AS BANK AS
28 nariai (po vieną iš

kiekvienos valstybės narės)
3. Nuostatos, susijusios su Europos Centriniu Banku ir Audito

Rūmais, taip pat išsamios nuostatos dėl kitų institucijų, pateikiamos
Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo.
4. Europos Parlamentui, Tarybai ir Komisijai padeda Ekonomikos

ir socialinių reikalų komitetas bei Regionų komitetas, atliekantys
patariamąsias funkcijas.

Kitas klausimas, kuris kyla kalbant apie ES „Konstituciją“, susijęs su jos
struktūra: kokios yra ES institucijos? Kadangi ES vykdo užduotis, kurios pa-
prastai priklauso tik valstybėms, peršasi klausimas, ar ir ji turi vyriausy-
bę, parlamentą, administracines įstaigas ir teismus, kokie veikia valstybės
narėse. ES suteiktų užduočių vykdymas ir integracijos proceso valdymas
sąmoningai patikėti ne vien valstybių narių iniciatyvai ir jų kompetencijai ar
tarptautiniam bendradarbiavimui. Priešingai, ES sistema – institucinė, todėl
Są junga gali suteikti naujų impulsų Europos integracijai ir kelti naujus tiks-
lus, taip pat jos kompetencijai priskirtose srityse nustatyti visoms valsty-
bėms narėms vienodai privalomą teisę.
Pagrindiniai ES institucinės sistemos veikėjai yra ES institucijos, būtent jų

Europos Parlamentas, Europos Vadovų Taryba, Taryba, Europos Komisija,
Europos Są jungos Teisingumo Teismas, Europos Centrinis Bankas ir Audito
Rūmai. Kaip papildomos institucijos ES institucinėje sistemoje dar veikia Eu-
ropos investicijų bankas, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas
ir Regionų komitetas.
Institucijos
Europos Parlamentas (ES sutarties 14 straipsnis)
Europos Parlamentas atstovauja ES piliečiams. Jis atsirado, kai 1957 m.

Konvencija dėl tam tikrų Europos Bendrijų bendrų institucijų (pirmoji Sujun-
gimo sutartis) EAPB generalinė asamblėja, EEB asamblėja ir EAEB asam-
blėja buvo sujungtos į vieną „Asamblėją“. Ši į „Europos Parlamentą“ oficialiai
pervardyta tik Europos Są jungos sutartimi (Mastrichto sutartimi), tačiau
tuo tik buvo įteisintas bendrai vartotas pavadinimas, kilęs dar 1958 m., kai
pati Asamblėja savo pavadinimą pakeitė į „Europos Parlamentą“.
EUROPOS PARLAMENTO PLENARINIS

POSĖDIS SU 751 NARIAIS
Valstybė narė Vietos

Europos
Parlamente
Vokietija 96
Prancūzija 74
Italija 73
Jungtinė Karalystė 73
Ispanija 54
EUROPOS PARLAMENTO Lenkija 51
STRUKTŪRA
Rumunija 32
PIRMININKAS Nyderlandai 26
14 pirmininko pavaduotojų Belgija 21
5 kvestoriai (turi patariamąjį balsą)
Čekija 21
Pirmininkas, pirmininko pavaduotojas ir Graikija 21

kvestoriai (Europos Parlamento nariai, Vengrija 21
kuriems patikėtos vidinio administravimo
Portugalija 21
ir finansų užduotys) sudaro Europos
Parlamento biurą, kurį Europos Parlamentas Švedija 20
renka pusantrų metų laikotarpiui. Taip
Austrija 18
pat yra Pirmininkų sueiga, kurią sudaro
Parlamento pirmininkas ir frakcijų Bulgarija 17
pirmininkai. Ji atsakinga už Europos Danija 13
Parlamento vidaus struktūrą, santykius tarp
institucijų ir santykius su Europos Są jungai Slovakija 13
nepriklausančiomis institucijomis. Suomija 13
Airija 11
Kroatija 11
Lietuva 11
Latvija 8
Slovėnija 8
Estija 6
Kipras 6
Liuksemburgas 6
Malta 6
Sudėtis ir rinkimai
Europos Parlamento sudėtis tiksliai nurodyta pateiktame sąraše, kuris at-

spindi 2014–2019 m. kadencijos laikotarpį.
Iki 1979 m. į Europos Parlamentą būdavo skiriami ir deleguojami nacio-

nalinių parlamentų nariai. Dar Sutartyse įtvirtintą nuostatą, kad Europos
Parlamento nariai renkami remiantis tiesiogine visuotine rinkimų teise, vals-
tybių narių gyventojai po daugybės žlugusių iniciatyvų galėjo įgyvendinti
tik 1979 m. Pirmieji tiesioginiai Europos Parlamento rinkimai įvyko 1979 m.
birželio mėn. ir nuo to laiko kartojami kas penkerius metus vienos „kadenci-
jos“ laikotarpiui. Sąjungos teisės rinkimų sistema tik po dešimtis metų tru-
kusių pastangų priimta 1976 m. Aktu dėl atstovų į Europos Parlamentą
rinkimų remiantis tiesiogine visuotine rinkimų teise ir iš esmės reformuo-
ta 2002 m. vadinamuoju „Tiesioginių rinkimų aktu“. Nors pagal jį kiekviena
valstybė narė dar pati nustato rinkimų rengimo būdą, ji taiko tas pačias
pagrindines demokratines taisykles:
■■ bendros ir tiesioginės visuotinės balsavimo teisės;

■■ proporcingo atstovavimo;
■■ slaptų ir laisvų rinkimų;
■■ mažiausio amžiaus (aktyviai balsavimo teisei visose valstybėse narėse
taikoma 18 metų apatinė amžiaus riba; išimtis yra Austrija, kurioje
rinkimų teisės amžius sumažintas iki 16 metų);
■■ penkerių metų atnaujinamo mandato trukmės;
■■ nesuderinamumo (Europos Parlamento nariai tuo pačiu metu negali eiti
dviejų pareigų, t. y. teisėjo, prokuroro, ministro; be to, jiems taikomi jų
šalių įstatymai, kurie gali dar labiau apriboti jų mandatą arba tarnybas);
■■ rinkimų datos;
■■ lyčių lygybės.
Kai kuriose šalyse balsuoti privaloma (Belgijoje, Graikijoje ir Liuksembur-

ge). Be to, 2009 m. įsigaliojo bendrasis Parlamento narių statutas, kuriame
pateiktos skaidresnės Parlamento narių darbo sąlygos ir aiškios taisyklės.
Šiame Statute taip pat numatytas visiems Parlamento nariams vienodas
atlyginimas, mokamas iš ES biudžeto.
Tiesioginiais rinkimais įtvirtintas demokratinis Europos Parlamento tei-

sėtumas ir jis dabar tikrai gali save laikyti „ES piliečių atstovybe“. Tačiau
vien tiesiogiai išrinkto Parlamento buvimo neužtenka, kad būtų tenkinamas
pagrindinis demokratinės sandaros reikalavimas – bet kokia valstybės val-

džia turi kilti iš tautos. Tai reiškia ne tik kad turi būti skaidri sprendimų pri-
ėmimo procedūra ir reprezentatyvios sprendimus priimančios institucijos,
bet reikalinga ir parlamentinė priežiūra bei sprendimų priėmimo procese
dalyvaujančių Są jungos institucijų teisėtumas, kurį turi suteikti Parlamen-
tas. Čia taip pat pastaraisiais metais buvo padaryta didelė pažanga. Ne tik
buvo nuolat plečiamos Europos Parlamento teisės, bet Lisabonos sutartimi
aiškiai nustatyta pareiga Europos Są jungos veiklą pagrįsti atstovaujamą
ja demokratija. Tai reiškia, kad visiems Są jungos piliečiams yra tiesiogiai
atstovaujama Europos Parlamente ir jie turi teisę aktyviai dalyvauti demo-
kratiniame ES gyvenime. Taip siekiama užtikrinti, kad sprendimai ES lygme-
niu būtų priimami kuo atviriau ir kuo labiau priartinant juos prie piliečių.
Politinės partijos ES lygmeniu turi prisidėti kuriant europinį sąmoningumą
ir reiškiant Są jungos piliečių valią. Kalbėdami apie dabartinę demokratinę
ES santvarką vieninteliu jos trūkumu galėtume laikyti tik tai, kad Europos
Parlamentas nerenka sau atskaitingos vyriausybės, kaip valstybinio parla-
mentinės demokratijos modelio atveju.
ES 10 straipsnis (atstovaujamoji demokratija)
1. Sąjungos veikla pagrįsta atstovaujamąja demokratija.
2. Piliečiai Sąjungos lygiu yra tiesiogiai atstovaujami Europos

Parlamente.
Valstybėms narėms Europos Vadovų Taryboje atstovauja jų valstybių

ar vyriausybių vadovai, o Taryboje atstovauja jų vyriausybės,
pačios būdamos demokratiškai atskaitingos savo nacionaliniams
parlamentams ar savo piliečiams.
3. Kiekvienas pilietis turi teisę dalyvauti demokratiniame Sąjungos

gyvenime. Sprendimai priimami kuo atviriau ir kuo labiau juos
priartinant prie piliečių.
4. Politinės partijos Europos lygiu prisideda formuojant europinį

politinį sąmoningumą ir reiškiant Sąjungos piliečių valią.
Šis „trūkumas“ aiškintinas paprasta aplinkybe – vyriausybės įprasta šio žo-

džio prasme ES nėra. Tiksliau sakant, vyriausybei būdingas funkcijas, nu-
statytas Są jungos Sutartyse, pagal darbo pasidalijimo principą atlieka ES
Taryba ir Europos Komisija. Vis dėlto Lisabonos sutartimi Europos Parla-

mentui suteikti platūs įgaliojimai sudarant Europos Komisiją – nuo Europos
Komisijos pirmininko rinkimų, kurie patikėti Europos Parlamentui Europos
Vadovų Tarybos pasiūlymu, iki Europos Parlamento balsavimo dėl visos Eu-
ropos Komisijos sudėties patvirtinimo (vadinamoji investitūros teisė). Tačiau
ES Tarybos sudėčiai Europos Parlamentas tokio poveikio daryti negali. Tary-
ba pavaldi parlamentinei priežiūrai tik tiek, kiek kiekvienas jos narys, būda-
mas nacionalinis ministras, pavaldus savo šalies parlamentui.
Europos Parlamento vaidmuo gerokai sustiprintas ES teisėkūros procedū

ros srityje. Bendro sprendimo procedūrą pakėlus į ES įprastos teisėkūros
procedūros lygmenį, Europos Parlamentas kartu su ES Taryba tapo bemaž
„vienu iš teisės aktų leidėjų“. Pagal įprastą ES teisėkūros procedūrą Europos
Parlamentas keliais svarstymais gali suformuluoti teisėkūros aktų pakei-
timus ir, neviršydamas tam tikrų ribų, pasiekti, kad jiems pritartų Taryba.
Be vieningos ES Tarybos ir Europos Parlamento nuomonės Są jungos teisės
aktas negali būti priimtas.
Tradiciškai stipri Europos Parlamento padėtis biudžeto procedūros metu. Li-

sabonos sutartimi Europos Parlamento biudžetinės galios dar išplėstos – jis
turi patvirtinti daugiametį finansinį planą ir dalyvauja priimant sprendimus
dėl visų išlaidų.
Europos Parlamentas turi pritarimo teisę dėl visų svarbių tarptautinių su-
sitarimų, jei jie susiję su sritimi, kurioje sprendimai priimami pagal bendro
sprendimo procedūrą, bei dėl visų stojimo sutarčių, kurios sudaromos su
naujomis valstybėmis narėmis ir kuriose nustatomos narystės sąlygos.
Laikui bėgant smarkiai išplėstos ir Europos Parlamento priežiūros funkci

jos. Ši priežiūra pasireiškia ypač tuo, kad Komisija yra atskaitinga Europos
Parlamentui, ji viešose plenarinėse diskusijose turi apginti savo nuomonę
ir kiekvienais metais teikti Parlamentui svarstyti „Bendrą jį pranešimą apie
Europos Są jungos veiklą“. Europos Parlamentas dviejų trečdalių balsų dau-
guma gali pareikšti nepasitikėjimą Europos Komisija, priversdamas ją at-
sistatydinti (SESV 234 straipsnis). Iki šiol Europos Parlamente daug kartų
teikti pasiūlymai pareikšti nepasitikėjimą, tačiau iki šiol nė karto nebuvo
pasiekta reikalinga balsų dauguma 2. Kadangi Są jungos praktikoje į Europos
2
1999 m. buvo priversta atsistatydinti „Santero Komisija“ Parlamentui atsisakius
patvirtinti biudžeto įvykdymą. Tada taip pat buvo norima pareikšti nepasitikėjimą
Komisija, bet pastangos, nors trūko palyginti nedaug balsų, irgi žlugo.
Europos Parlamento pastatas

Strasbūre.
Parlamento klausimus atsako ir ES Taryba, Parlamentas turi galimybę vesti

tiesiogines politines diskusijas su dviem svarbiomis ES institucijomis.
Šiuo metu šios politinės Europos Parlamento priežiūros galimybės papil-

dytos ir kitomis priežiūros priemonėmis. Pažeidimus ar netinkamo veiklos
administravimo ES atvejus Europos Parlamentas gali tirti savo specia-
liai įsteigtuose tyrimo komitetuose. Toks komitetas buvo sudarytas, pvz.,
2016 m. dėl aptiktų lengvatinių mokesčių įmonių ir jų slapta turimo tur-
to, atsižvelgiant į vadinamuosius Panamos dokumentus. Jo užduotis buvo
nustatyti galimus Są jungos teisės, susijusios su pinigų plovimu, mokesčių
vengimu ir slėpimu, pažeidimus. Be to, Sutartyse įtvirtinta kiekvieno pilie-
čio ar juridinio asmens teisė Europos Parlamentui teikti peticijas, kurias
nagrinėja nuolatinis Peticijų komitetas. Pagaliau Europos Parlamentas pa-
sinaudojo jam suteikta galimybe ir paskyrė Ombudsmeną, kuris nagrinėja
skundus dėl netinkamo institucijų ir valdymo organų, išskyrus Teisingumo
Teismą, veiklos administravimo. Ombudsmenas gali atlikti tyrimus ir in-
formuoti atitinkamą instituciją. Jis Europos Parlamentui teikia pranešimus
apie savo veiklą.
Būstinė
Europos Parlamento būstinė yra Strasbūre, kur vyksta 12 mėnesinių plena-

rinių sesijų, įskaitant biudžeto sesiją. Papildomos mėnesinės sesijos vyksta
Briuselyje, kuriame vyksta ir komitetų posėdžiai. Kita vertus, Europos Par-
lamento generalinis sekretoriatas yra Liuksemburge. Tokia Europos Vadovų
Tarybos forma patvirtinta 1992 m. Lisabonos sutarties protokolu Nr. 6. Šio
sprendimo trūkumas tas, kad Europos Parlamento nariai bei dalis pareigū-
nų ir tarnautojų turi važinėti tarp Strasbūro, Briuselio ir Liuksemburgo – tai
brangiai atsieina.
Europos Vadovų Taryba (ES sutarties 15 straipsnis)
Europos Vadovų Taryboje valstybių narių ir vyriausybių vadovai, Europos

Komisijos pirmininkas ir Europos Vadovų Tarybos pirmininkas susitinka Briu-
selyje ne rečiau kaip du kartus per pusmetį.
Sudėtis ir funkcijos
EUROPOS VADOVŲ TARYBOS SUDĖTIS
Valstybių narių valstybių ar vyriausybių vadovai

Europos Vadovų Tarybos pirmininkas
Europos Komisijos Pirmininkas
Sąjungos vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai
Užduotys
Bendrų jų politinių tikslų ir prioritetų nustatymas
Lisabonos sutartimi įvestos Europos Vadovų Tarybos pirmininko pareigos.

Europos Vadovų Tarybos pirmininkas turi, priešingai negu iki tol pirmininka-
vusios valstybės, ne nacionalinį, o europinį mandatą. Europos Vadovų Tary-
bos pirmininkas renkamas dvejų su puse metų kadencijai ir šias pareigas jis
eina visu etatu. Pirmininku turi būti išrenkama įžymi asmenybė kvalifikuota
Europos Vadovų Tarybos narių balsų dauguma, jis gali būti perrenkamas dar
vienai kadencijai. Pirmininkas yra atsakingas už pasirengimą Europos Vado-
vų Tarybos posėdžiams, jis taip pat atstovauja ES tarptautiniuose aukščiau-
siojo lygio susitikimuose užsienio ir saugumo politikos klausimais.
Europos Vadovų Taryba negali priimti teisės aktų. Pagrindinė jos funkcija –
nustatyti bendrąsias politines ES veikimo gaires. Jis tai daro vadinamų jų
„išvadų“ forma: jos priimamos bendru sutarimu ir jose teikiami pagrindiniai
politiniai sprendimai, suformuluojamos direktyvos ir ES Tarybai arba Euro-
pos Komisijai suteikiami įgaliojimai veikti. Tokias nuostatas Europos Vadovų
Taryba yra priėmusi dėl ekonominės ir pinigų są jungos, Europos pinigų sis-
temos, Europos Parlamento tiesioginių rinkimų, taip pat socialinės politikos
veiklos ir stojimų klausimų.
Europos Sąjungos Taryba (ES sutarties 16 straipsnis)
Sudėtis ir pirmininkavimas
ES Taryboje (Taryba) atstovaujama valstybių narių vyriausybėms. Visos

28 valstybės narės reguliariai, tačiau nepriverstinai siunčia po vieną atsto-
vą – už numatytas nagrinėti sritis atsakingą ministrą ar valstybės sekretorių.
Svarbu, kad atitinkamai vyriausybei atstovaujantis asmuo galėtų prisiimti

įsipareigojimus savo valstybės narės vyriausybės vardu. Kadangi valstybių
narių vyriausybės turi įvairių atstovavimo galimybių, tai akivaizdžiai reiškia,
kad nėra nuolatinių Tarybos narių; Tarybos veikla vykdoma dešimtimi sudė-
ties formų dėl personalo ir profesijų atstovų įvairovės.
DEŠIMT ES TARYBOS SUDĖČIŲ
Taryboje dalyvauja po vieną valstybių narių ministro lygmens

vyriausybių atstovą, jos sudėtis priklauso nuo konkrečios temos
Pirmininkauja Sąjungos vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir
saugumo politikai:
■■ Užsienio reikalai
Pirmininkauja Europos Sąjungos Tarybai pirmininkaujanti valstybė

narė:
■■ Bendrieji dalykai
■■ Moksliniai tyrimai
■■ Teisingumas ir vidaus reikalai
■■ Užimtumas, socialinė politika, sveikatos ir vartotojų reikalai
■■ Konkurencingumas
■■ Transportas, telekomunikacijos ir energetika
■■ Žemės ūkis ir žuvininkystė
■■ Aplinka
■■ Švietimas, jaunimas, kultūra ir sportas
Užsienio reikalų taryba, vadovaudamasi Europos Vadovų Tarybos nubrėž-

tomis strateginėmis gairėmis, parengia ES išorės veiksmus ir užtikrina, kad
ES veiksmai būtų nuoseklūs. Bendrųjų reikalų taryba rūpinasi, kad įvairios
sudėties Tarybos veikla būtų tarpusavyje suderinama ir su Europos Vadovų
Tarybos pirmininku, bei Komisijos pirmininku rengia Europos Vadovų Tarybos
susitikimus. Tarybai pirmininkauja kiekviena valstybė narė paeiliui po šešis
mėnesius, išskyrus Užsienio reikalų tarybą – jai pirmininkauja Są jungos vy-
riausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai. Eilės tvarką
vienbalsiai nustato Taryba. Pirmininkavimas keičiasi kiekvienų metų sausio
1 d. ir liepos 1 d. (2016 m. – Nyderlandai, Slovakija; 2017 m. – Malta, Esti-
ja 3; 2018 m. – Bulgarija, Austrija; 2019 m. – Rumunija, Suomija; 2020 m. –
3
Jungtinė Karalystė dėl „Brexit“ referendumo 2017 m. antroje pusėje atsisakė
pirmininkauti Tarybai.
Kroatija, Vokietija). Atsižvelgiant į palyginti dažną kaitą, kiekviena pirmi-

ninkaujanti valstybė dirba pagal darbo programą, kuri yra vienos valstybės
narės pirmininkavimo metu suderinama su atitinkamai kitomis trimis po jos
pirmininkausiančiomis valstybėmis ir todėl galioja 18 mėnesių (vadinamasis
komandinis pirmininkavimas). Pagrindinis Tarybai pirmininkaujančios vals-
tybės uždavinys – vadovauti Tarybos ir paruošiamuosius darbus atliekančių
komitetų darbui. Be to, šiai valstybei tai svarbu politiškai, nes pirmininkavi-
mas ES Tarybai pakelia jos vertę pasaulinėje scenoje ir todėl ypač „mažos“
valstybės narės gauna galimybę įgyti politinės svarbos šalia „didžių jų“ ir
įtvirtinti savo vaidmenį Europos politikoje.
Tarybos darbus rengia įvairūs parengiamieji organai (komitetai ir darbo gru-

pės), kuriuos sudaro valstybių narių atstovai. Tarp šių parengiamų jų organų
svarbiausi Nuolatinių atstovų komitetas („I ir II nuolatinių atstovų komite-
tai“), kuris paprastai posėdžiauja bent kartą per savaitę.
Tarybai padeda generalinis sekretoriatas, kuriame dirba apie 2 800 darbuo-

tojų. Jam vadovauja Tarybos paskirtas generalinis sekretorius.
Tarybos būstinė yra Briuselyje.
Užduotys
ES Taryba turi penkias pagrindines užduotis:
■■ svarbiausia ES Tarybos užduotis – teisėkūra, kurią ji vykdo kartu su

Europos Parlamentu pagal įprastą teisėkūros procedūrą;
■■ Tarybai taip pat tenka uždavinys suderinti valstybių narių ekonominę
politiką;
■■ pagal Europos Vadovų Tarybos nustatytas gaires plėtoti ES bendrą
užsienio ir saugumo politiką;
■■ Taryba atsako už ES ir trečių jų šalių arba tarptautinių organizacijų
susitarimų sudarymą;
■■ remdamasi Europos Komisijos preliminariu projektu, ji parengia biudžeto
projektą. Jį vėliau dar turi patvirtinti Europos Parlamentas. Ji taip pat
yra ta institucija, kuri Europos Parlamentui rekomenduoja suteikti
biudžeto įvykdymo patvirtinimą Komisijai, kad būtų galima įgyvendinti
biudžeto projektą.
Be to, Taryba skiria Audito Rūmų, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų

komiteto bei Regionų komiteto narius.
Svarstymai ir sprendimų priėmimo procesas Taryboje
Per Tarybos svarstymus subalansuojami individualūs valstybių narių ir Są-

jungos interesai. Nors Taryboje pirmiausia išreiškiami valstybių narių intere-
sai, kartu Tarybos nariai privalo atsižvelgti į bendrus ES tikslus ir poreikius.
Taryba yra Są jungos institucija, o ne tarpvyriausybinė konferencija, todėl ir
jos svarstymuose reikia ieškoti ne mažiausio bendro vardiklio tarp valstybių
narių, o optimalaus Są jungos ir valstybių narių interesų subalansavimo.
Tarybos nariai diskutuoja ir priima sprendimus remdamiesi tik dokumen-

tais ir projektais, kurie pateikiami 24 oficialiosiomis kalbomis (airių, anglų,
bulgarų, čekų, danų, estų, graikų, ispanų, italų, kroatų, latvių, lenkų, lietu-
vių, maltiečių, nyderlandų, portugalų, prancūzų, rumunų, slovakų, slovėnų,
suomių, švedų, vengrų ir vokiečių). Jei svarstomi skubūs klausimai, Taryba
gali vienbalsiai nutarti šio reikalavimo dėl kalbų netaikyti. Ši išlyga taikoma
ir tuo atveju, jei pasiūlymai dėl pakeitimų pateikiami ir dėl jų diskutuojama
dar posėdžio metu.
Balsuojant Taryboje ES sutartyje numatyta iš esmės taikyti daugumos tai

syklę: šiuo atveju dažniausia taikoma kvalifikuota balsų daugumos taisyklė
(ES sutarties 16 straipsnio 3 dalis). Tik kai kuriose srityse (ypač proceso
teisės srityje) užtenka paprastos balsų daugumos, kai kiekvienas tarybos
narys turi vieną balsą (esant 28 valstybėms narėms paprasta balsų daugu-
ma reiškia 15 balsų).
Taikant dvigubos daugumos balsų sistemą kvalifikuota balsų dauguma pa-

siekiama tada, kai Komisijos pasiūlymą remia bent 55 % Tarybos narių,
sudarytų iš bent 16 valstybių narių, atstovaujančių bent 65 % ES gyventojų
(ES sutarties 16 straipsnio 4 dalis).
Siekiant užkirsti kelią tam, kad keletas gausiai gyventojų turinčių valstybių
narių trukdyti priimti sprendimą, numatyta, kad blokuojanti mažuma turi
būti sudaryta bent iš 4 valstybių narių, atstovaujančių bent 35 % ES gyven-
tojų. Sistemą papildo dar vienas mechanizmas: jei sprendimą blokuojanti
mažuma nesudaroma, sprendimo priėmimo procedūra gali būti sustabdyta.
Tokiu atveju ES Taryba nepereina prie balsavimo, o tęsia derybas per „pa-
grįstą laikotarpį“, jei to reikalauja Tarybos nariai, atstovaujantys ne mažiau
kaip 75 % gyventojų arba ne mažiau kaip 75 % valstybių narių skaičiaus,
reikalingo sprendimą blokuojančiai mažumai sudaryti.
Gyventojų skaičius, į kurį atsižvelgiama

Gyventojų skaičius (*)
balsuojant Taryboje ES gyventojų skaičiaus dalis (%)
Vokietija Prancūzija Jungtinė Italija

81 089 331 66 352 469 Karalystė 61 438 480
15,93 % 13,04 % 64 767 115 12,07 %
12,73 %
Ispanija Lenkija Rumunija Nyderlandai

46 439 864 38 005 614 19 861 408 17 155 169
9,12 % 7,47 % 3,90 % 3,37 %
Belgija Graikija Čekija Portugalija

11 258 434 10 846 979 10 419 743 10 374 822
2,21 % 2,13 % 2,05 % 2,04 %
Vengrija Švedija Austrija Bulgarija

9 855 571 9 790 000 8 581 500 7 202 198
1,94 % 1,92 % 1,69 % 1,42 %
Danija Suomija Slovakija Airija

5 653 357 5 471 753 5 403 134 4 625 885
1,11 % 1,08 % 1,06 % 0,91 %
Kroatija Lietuva Slovėnija Latvija

4 225 316 2 921 262 2 062 874 1 986 096
0,83 % 0,57 % 0,41 % 0,39 %
Estija Kipras Liuksemburgas Malta

1 313 271 847 008 562 958 429 344
0,26 % 0,17 % 0,11 % 0,08 %
Iš viso Mažiausias skaičius (65 %)

508 940 955 330 811 621
(*) 2016 m. grindžiamas gyventojų skaičius pagal Tarybos darbo tvarkos taisyklių III priedą.
Federika Mogerini (Federica Mogherini), Są jungos

vyriausioji įgaliotinė užsienio reikalams ir
saugumo politikai, Donaldas Tuskas (Donald Tusk),
Europos Vadovų Tarybos pirmininkas, ir Žanas-
Klodas Junkeris (Jean-Claude Juncker), Europos
Komisijos pirmininkas, su Jensu Stoltenbergu
(Jens Stoltenberg), NATO generaliniu sekretoriumi,
per NATO viršūnių susitikimą Varšuvoje 2016 m.
liepos 8–9 d.
Dėl sprendimų ypač opiose politikos srityse Sutartyse numatytas vienbal-

siškumas. Tačiau dėl susilaikymo balsuojant neužkertamas kelias priimti
sprendimus. Vienbalsiai turi būti priimami sprendimai, susiję tik su mokesčių
sritimi, socialine apsauga ir socialiniu darbuotojų saugumu, siekiant konsta-
tuoti, kad kokia nors valstybė narė pažeidė pagrindines Są jungos vertybes,
taip pat sprendimai, kuriais nustatomi bendros užsienio ir saugumo politikos
pagrindai ir įgyvendinimas, arba tam tikri policijos bendradarbiavimo ir teis-
minio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose sprendimai.
Są jungos vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo

politikai (ES sutarties 18 straipsnis)
Są jungos vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai

netapo, kaip planuota projekte dėl Konstitucijos, užsienio reikalų ministru,
tačiau jo padėtis institucinėje struktūroje gerokai sustiprinta ir išplėsta. Vy-
riausiasis įgaliotinis susijęs ir su ES Taryba, kurioje jis pirmininkauja Užsienio
reikalų tarybai, ir su Komisija, kurioje jis yra Komisijos pirmininko pavaduo-
tojas, atsakingas už išorės santykius. Vyriausią jį įgaliotinį skiria Europos
Vadovų Taryba kvalifikuota balsų dauguma ir gavusi Europos Komisijos pir-
mininko sutikimą. Jam padeda 2011 m. naujai įkurta Europos išorės veiks-
mų tarnyba (EAD), sudaryta sujungus Komisijos ir Tarybos užsienio politikos
tarnybas bei įtraukus nacionalinių diplomatinių tarnybų diplomatus.
Europos Komisija (ES sutarties 17 straipsnis)
SUDĖTIS
28 nariai
iš jų
Pirmininkas
Pirmasis pirmininko pavaduotojas
ES vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai, tuo pačiu metu
pirmininko pavaduotojas
5 kiti pirmininko pavaduotojai
20 komisarų
Užduotys
Są jungos teisėkūros Są jungos teisės aktų Są jungos teisės aktų Atstovavimas ES
iniciatyva laikymosi ir teisingo jų administravimas ir tarptautinėse
taikymo priežiūra įgyvendinimas organizacijose
Sudėtis
Europos Komisiją sudaro 28 nariai, po vieną iš kiekvienos valstybės narės,

vadinasi, Komisijoje dirba 28 asmenys, užimantys įvairias pareigas (ES su-
tarties 17 straipsnio 4 dalis). ES sutarties 17 straipsnio 5 dalyje numatyta
Komisijos narių skaičių sumažinti iki dviejų trečdalių valstybių narių nuo
2011 m. lapkričio 1 d., tačiau dėl Europos Vadovų Tarybos sprendimo šia
nuostata nebuvo pasinaudota.
Komisijai vadovauja pirmininkas, kolegijoje užimantis stiprią poziciją. Jis

nebėra tik primus inter pares: pozicija laikoma priimta, kai jis parengia gai-
res, pagal kurias Komisija vykdo savo užduotis. Be to, jis priima sprendimus
dėl vidinio Komisijos organizavimo (ES sutarties 17 straipsnio 6 dalies a ir
b punktai). Pirmininkui šiuo tikslu suteikta kompetencija priimti direktyvas
ir organizaciniai įgaliojimai. Turėdamas šią kompetenciją, pirmininkas gali
užtikrinti, kad Komisijos veikla būtų darni ir efektyvi, taip pat kad būtų lai-
komasi kolegialumo principo, kuris reiškia, kad sprendimai turi būti priimami
kolektyviai (SESV 250 straipsnio 1 dalis). Jis nustato Komisijos kompetenci-
ją ir paskirsto kompetencijos sritis jos nariams. Kompetencijos paskirstymas
kadencijos laikotarpiu taip pat gali keistis (SESV 248 straipsnis). Pirmininkas
skiria pirmą jį pirmininko pavaduotoją ir kitus pirmininko pavaduotojus, iš-
skyrus vyriausią jį įgaliotinį bendrai užsienio ir saugumo politikai – dėl šios
funkcijos jis tuo pat metu yra ir Komisijos pirmininko pavaduotojas. Be to,
aiškiai numatyta, kad Komisijos narys turi atsistatydinti, kai to reikalauja
pirmininkas (ES sutarties 17 straipsnio 6 dalies antra pastraipa). Galiausiai
pirmininkas priimtą poziciją pareiškia naudodamasis teise būti išklausytam
renkant kitus Komisijos narius ir dalyvaudamas Europos Vadovų Taryboje.
Pirmininko pavaduotojo vadovaujami Komisijos nariai sudaro projektų dar-

bo grupes, kurios rūpinasi kuria nors iš šių politikos sričių: 1) energetikos
są junga su į ateitį orientuota kovos su klimato kaita politika; 2) darbo vie-
tos, augimas, inovacijos ir konkurencingumas; 3) bendroji skaitmeninė rinka;
4) euras ir socialinis dialogas; 5) biudžetas ir metinės finansinės ataskaitos.
Pirmininko pavaduotojai vykdo veiklą pirmininko vardu kaip jo atstovai. Tu-

rėdami jo kompetenciją, jie vadovauja įvairių Komisijos narių darbui ir jį ko-
ordinuoja. Ypatingą padėtį turi pirmininko pirmasis pavaduotojas: jis vykdo
veiklą kaip pirmininko „dešinioji ranka“ ir rūpinasi tokiomis bendromis už-
duotimis kaip geresnis reglamentavimas, tarpinstituciniai santykiai, teisinė
valstybė ir Pagrindinių teisių chartija. Joks Komisijos pasiūlymas nepatenka
į Komisijos svarstymus, jei prieš tai pirmininko pirmasis pavaduotojas nepa-

tvirtino, kad tai yra reikalinga priemonė.
Komisijos Pirmininkas ir nariai skiriami penkerių metų kadencijai, taikant in

vestitūros procedūrą. Ši procedūra Lisabonos sutartimi buvo iš naujo nusta-
tyta ES sutarties 17 straipsnio 7 dalyje. Tai yra kelių etapų procedūra. Visų
pirma, skiriamas pirmininkas; tuomet renkami asmenys, kurie turėtų būti
skiriami Komisijos nariais; trečias žingsnis yra oficialus Komisijos pirmininko,
ES vyriausiojo įgaliotinio užsienio reikalams ir saugumo politikai bei likusių
Komisijos narių paskyrimas.
Komisijos pirmininką siūlo Europos Vadovų Taryba Europos Parlamentui

kvalifikuota balsų dauguma po atitinkamų konsultacijų. Išrinkus pirmininko
pareigoms eiti tinkamus kandidatus, rinkimų rezultatas pranešamas Euro-
pos Parlamentui. Esant šiai naujai aplinkybei, Komisija tampa labiau politi-
zuota. Tai galų gale reiškia, kad atitinkamą daugumą sudarančios Europos
Parlamento frakcijos vaidina svarbų vaidmenį skiriant pirmininką.
Skirdamas Žaną-Klodą Junkerį (Jean-Claude Juncker) Europos Parlamen-

tas beveik pasiekė tai, kad Europos Vadovų Taryba Europos Parlamentui
išrinkti siūlytų Europos Parlamento daugumos frakcijos (Europos liaudies
partijos (krikščionių demokratų) frakcijos) siūlomą kandidatą. Šiuo tikslu Eu-
ropos Parlamentas pasinaudojo taisykle, pagal kurią Europos Parlamentui
atmetus kandidatą į pirmininko pareigas Europos Vadovų Taryba per mėnesį
nuo Europos Parlamento sprendimo kvalifikuota balsų dauguma turi siūlyti
naują kandidatą, kuris skiriamas pagal tą pačią procedūrą. Šiuo tikslu labai
padidėja partijų skiriamų „pagrindinių kandidatų“, kuriuos turėtų rinkti Euro-
pos Parlamentas, reikšmė, o piliečiams tampa akivaizdesnė jų dalyvavimo
Europos Parlamento rinkimuose reikšmė, nes jie, atiduodami savo balsą,
netiesiogiai kartu dalyvauja ir renkant Europos Komisijos pirmininką. Euro-
pos Parlamentas savo narių balsų dauguma šį pasiūlytą kandidatą išrenka
pirmininku.
Po pirmininko rinkimų Europos Vadovų Taryba „bendru sutarimu“ priima vals-

tybių narių pasiūlymu sudarytą kitų asmenų sąrašą (ES sutarties 15 straips-
nio 4 dalis), kuriuo remdamasi ji ketina skirti Komisijos narius. Šiuo tikslu
asmenys turi būti renkami pagal jų bendrus sugebėjimus ir indėlį į Europą,
taip pat turi užtikrinti, kad yra visiškai nepriklausomi. Skiriant ES vyriausią jį
įgaliotinį užsienio reikalams ir saugumo politikai užtenka kvalifikuotos balsų
daugumos Europos Vadovų Taryboje (ES sutarties 18 straipsnio 1 dalis). Eu-

ropos Vadovų Tarybai ir išrinktam Komisijos pirmininkui reikia susitarti dėl
kandidatų. Skiriant vyriausią jį įgaliotinį yra netgi reikalaujama gauti aiškų
paskirto Komisijos pirmininko pritarimą. Išrinktam Komisijos pirmininkui ve-
tuojant negali būti skiriami likę Komisijos nariai.
Išrinkus pirmininką ir paskyrus ES vyriausią jį įgaliotinį užsienio reikalams

ir saugumo politikai bei likusios Komisijos narius, dėl kolegijos patvirtini-
mo balsuoja Europos Parlamentas. Paskirti Komisijos nariai visų pirma „po-
sėdžio“ metu turi Parlamento nariams užduoti klausimus, kurie paprastai
susiję su jiems paskirta kompetencija ir pagrindine asmenine pozicija dėl
ES ateities. Gavus Europos Parlamento sutikimą, kuriam užtenka paprastos
balsų daugumos, Komisijos pirmininkas ir kiti nariai skiriami Europos Vado-
vų Tarybos kvalifikuota balsų dauguma. Komisija pradeda veiklą paskyrus
jos narius.
Europos Komisijos būstinė yra Briuselyje.
Užduotys
Pirmiausia Komisija yra ES politikos varomoji jėga. Joje prasideda bet kokia
Są jungos veikla, nes ji yra ta institucija, kuri privalo teikti ES Tarybai pasiū-
lymus dėl Są jungos teisės aktų (vadinamoji Komisijos iniciatyvos teisė). Šiuo
požiūriu Komisija negali imtis veiksmų savo nuožiūra – ji privalo jų imtis, jei
tai reikalinga atsižvelgiant į Są jungos interesus; Taryba (SESV 241 straips-
nis), Europos Parlamentas (SESV 225 straipsnis) ir Są jungos piliečių grupė
(ES sutarties 11 straipsnio 4 dalis), imdamiesi piliečių iniciatyvos, turi ga-
limybę paraginti Komisiją parengti pasiūlymą. Pirminius teisėkūros įgalio-
jimus Komisija turi tik tam tikrose srityse (pvz., ES biudžeto, struktūrinių
fondų, kovos su diskriminacija mokesčių srityje, pagalbos ir apsaugos išlygų
srityse). Daug platesni už šiuos yra Komisijai Tarybos ir Europos Parlamen-
to suteikti teisėkūros įgaliojimai jų priimtiems teisės aktams įgyvendinti
(plg. SESV 290 straipsnį).
Komisija taip pat yra „Są jungos teisės sergėtoja“. Ji prižiūri, kaip valsty-
bės narės taiko ir įgyvendina pirminę ir antrinę Są jungos teisę. Jei Komisija
mano, kad Są jungos teisė pažeidžiama, ji gali pradėti pareigų pagal Sutartis
nevykdymo procedūrą (plg. SESV 258 straipsnį) ir prireikus kreiptis į Teisin-
gumo Teismą. Komisija įsikiša ir tuo atveju, jei Są jungos teisę, ypač Europos
Žanas-Klodas Junkeris, Europos

Komisijos pirmininkas, kalba apie
Europos Są jungos padėtį 2016 m.
rugsėjo 14 d. Europos Parlamente.
Fone, be kitų asmenų, Fransas
Timermansas (Frans Timmermans),
pirmasis Parlamento pirmininko
pavaduotojas, Federika Mogerini,
pirmininko pavaduotoja ir Są jungos
vyriausioji įgaliotinė užsienio
reikalams ir saugumo politikai, bei kiti
Europos Komisijos nariai.
konkurencijos teisę, pažeidžia fiziniai ir juridiniai asmenys, ir neretai skiria

nemažas sankcijas. Kova su piktnaudžiavimu Są jungos teisės aktais pasta-
raisiais metais tapo didele Komisijos darbo dalimi.
Glaudžiai su sergėtojos vaidmeniu susijusi Komisijos užduotis ginti Sąjungos

interesus. Iš esmės Komisija negali turėti jokių kitų interesų, tik Są jungos.
Ji nuolat turi stengtis dažnai sunkiose derybose su Taryba reikšti Są jungos
interesus ir ieškoti kompromisų, kuriais į šiuos interesus būtų atsižvelgiama.
Dažnai kartu jai tenka ir tarpininkės tarp valstybių narių vaidmuo, kuriam
dėl savo neutralumo ji ypač tinkama ir kompetentinga.
Pagaliau Komisija, nors ir ribotu mastu, yra vykdomoji institucija. Ypač tai
pasakytina apie konkurencijos teisės sritį, kurioje Komisija veikia kaip visiš-
kai įprasta administracinė institucija. Ji tikrina faktus, suteikia leidimus ar
patvirtina draudimus ir prireikus priima sprendimus dėl sankcijų. Panašiai
tokie pat platūs Komisijos administraciniai įgaliojimai Są jungos struktūrinių
fondų ir biudžeto vykdymo srityse. Tačiau paprastai pačios valstybės turi
rūpintis Są jungos teisės aktų įgyvendinimu konkrečiais atvejais. Šio Są jun-
gos Sutartyse pasirinkto sprendimo pranašumas tas, kad piliečiams vis dar
„svetima“ europinės santvarkos tikrovė prie jų priartinama pasinaudojant
nacionalinės santvarkos autoritetu ir pažįstama forma.
EUROPOS KOMISIJOS ADMINISTRACINĖ STRUKTŪRA
Komisija
(28 nariai) (kabinetai)
Generalinis sekretoriatas
Teisės tarnyba
Atstovų spaudai tarnyba
Generaliniai direktoratai Biurai

■■ Aplinka ■■ Centrinė biblioteka
■■ Biudžetas ■■ Europos Komisijos duomenų apsaugos
■■ Ekonomikos ir finansų reikalai pareigūnas
■■ Energetika ■■ Europos kovos su sukčiavimu tarnyba
■■ Eurostatas ■■ Europos personalo atrankos tarnyba
■■ Finansinis stabilumas, finansinės ■■ Europos politinės strategijos centras
paslaugos ir kapitalo rinkų są junga ■■ Individualių išmokų administravimo ir
■■ Generalinis sekretoriatas mokėjimo biuras
■■ Humanitarinė pagalba ir civilinė sauga ■■ Infrastruktūros ir logistikos biuras
■■ Informatika (Briuselis, Liuksemburgas)
■■ Jūrų reikalai ir žuvininkystė ■■ Istoriniai archyvai
■■ Kaimynystės politika ir plėtros derybos ■■ Leidinių biuras
■■ Klimato politika ■■ Paramos struktūrinėms reformoms
■■ Komunikacija tarnyba
■■ Konkurencija ■■ Teisės tarnyba
■■ Migracija ir vidaus reikalai ■■ Vidaus audito tarnyba
■■ Mobilumas ir transportas
■■ Mokesčiai ir muitų są junga
■■ Moksliniai tyrimai ir inovacijos
■■ Mokslinių tyrimų centras
■■ Prekyba
■■ Regioninė ir miestų politika
■■ Ryšių tinklai, turinys ir technologijos
■■ Sveikata ir maisto sauga
■■ Švietimas ir kultūra
■■ Tarptautinis bendradarbiavimas ir
vystymasis
■■ Teisingumas ir vartotojų reikalai
■■ Užimtumas, socialiniai reikalai ir įtrauktis
■■ Užsienio politikos priemonių tarnyba
■■ Vertimas raštu
■■ Vertimas žodžiu
■■ Vidaus rinka, pramonė, verslumas ir MVĮ
■■ Žemės ūkis ir kaimo plėtra
■■ Žmogiškieji ištekliai ir saugumas
Teisingumo Teismo didžiosios

kolegijos posėdis.
Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (ES sutarties

19 straipsnis)
Bet kokia santvarka gali išlikti tik jei jos taisykles prižiūrės nepriklausoma
valdžia. Valstybių są jungos atveju dar reikia pridurti, kad jei prižiūrėti ben-
dras taisykles būtų pavesta nacionaliniams teismams, kiekvienoje valstybė-
je jos bus aiškinamos ir taikomos skirtingai. Todėl visose valstybėse narėse
vienodas Są jungos teisės taikymas vargiai būtų įmanomas. Dėl šių priežas-
čių dar 1952 m., steigiant pirmą ją bendriją (EAPB), įsteigtas ir Teisingumo
Teismas, vėliau, 1957 m., tapęs ir kitų dviejų bendrijų (EB (EEB) ir EAEB)
teismine institucija. Šiandien Teisingumo Teismas yra ES teisminė institucija.
Šiuo metu teisminė veikla vykdoma dviem lygmenimis:

■■ Teisingumo Teisme, kuris yra aukščiausias Europos jurisdikcijos teismas
(SESV 253 straipsnis), ir
■■ Bendrajame Teisme (SESV 254 straipsnis).
2004 m. ES Taryba, siekdama sumažinti Teisingumo Teismo krūvį ir pagerin-

ti teisinę apsaugą ES, prie Bendrojo Teismo įsteigė specializuotą Tarnautojų
teismą (plg. SESV 257 straipsnis). Tačiau 2015 m. Są jungos teisės aktų
leidėjas nusprendė palaipsniui padidinti Bendrojo Teismo teisėjų skaičių
iki 56 ir perduoti Europos Są jungos tarnautojų teismo kompetenciją Ben-
drajam Teismui. Galiausiai Tarnautojų teismas 2016 m. rugsėjo 1 d. buvo
panaikintas.
Procesų rūšys
Pareigų pagal Sutartis nevykdymo procedūra:
Komisija prieš valstybę narę (SESV 258 straipsnis);
valstybė narė prieš valstybę narę (SESV 259 straipsnis)
Ieškinys dėl panaikinimo ir neveikimo: gali paduoti
Są jungos institucija arba valstybė narė (prieš Europos
TEISINGUMO TEISMAS Parlamentą ir (arba) Tarybą) dėl neteisėtų teisės aktų
panaikinimo arba dėl teisės aktų nepriėmimo (SESV
Sudėtis 263 straipsnis ir 265 straipsnis)
Prejudicinio sprendimo priėmimo procedūra:
28 teisėjai ir valstybių narių teismų prašymu išaiškinti Są jungos
11 generalinių advokatų teisės aktą ar patikrinti jo galiojimą (SESV
skiriami šešeriems metams
267 straipsnis)
valstybių narių
vyriausybių bendru sutarimu Apeliaciniai skundai teismui dėl Bendrojo Teismo
sprendimų (SESV 256 straipsnis)
Teisingumo Teismas turi aukščiausią teisminę valdžią visais Są jungos teisės

klausimais. Pagrindinis jo uždavinys nusakomas taip: „jis užtikrina, kad aiš-
kinant ir taikant Sutartis būtų laikomasi teisės“.
Šis bendra formuluotė apima tris pagrindines sritis:
■■ Są jungos teisės taikymo kontrolė siekiant įvertinti ES institucijų veiklą

joms vykdant Sutarčių nuostatas, taip pat Są jungos teisėje numatytų
įsipareigojimų valstybėms narėms ir pavieniams asmenims taikymo
kontrolė;
■■ Są jungos teisės aiškinimas;
■■ Są jungos teisės vystymas.
Šiuos uždavinius Teisingumo Teismas vykdo atlikdamas ir teisinių konsulta-

cijų funkciją, ir teisminę funkciją. Teisines konsultacijas jis teikia rengdamas
privalomas nuomones dėl sutarčių, kurias Są junga ketina sudaryti su tre-
čiosiomis šalimis ar tarptautinėmis organizacijomis. Tačiau nepalyginti svar-
besnė Teisingumo Teismo, kaip teisminės institucijos, funkcija. Atlikdamas
šią funkciją jis vykdo tokius uždavinius, kurie valstybių narių teisėtvarkoje
pagal jų pobūdį paskirstyti įvairių rūšių teismams: taigi Teisingumo Teis-
mas priima sprendimus kaip konstitucinis teismas – ginčuose tarp Są jungos
institucijų ir prižiūrėdamas Są jungos teisėkūros teisėtumą, kaip adminis
tracinis teismas – tikrindamas Europos Komisijos arba netiesiogiai valstybių
narių institucijų (remiantis Są jungos teise) priimtus administracinius teisės
aktus, kaip darbo ginčų ir socialinių reikalų teismas – dėl klausimų, susiju-
sių su laisvu darbuotojų judėjimu ir socialine jų apsauga bei lyčių lygybe
profesinėje veikloje, kaip mokestinių bylų teismas – dėl klausimų, susijusių
su direktyvų nuostatų galiojimu ir taikymu mokesčių ir muitų teisės srityje
ir kaip civilinių bylų teismas – nagrinėdamas ieškinius dėl žalos atlyginimo,
aiškindamas nuostatas dėl teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse by-
lose pripažinimo ir vykdymo.
Bendrasis Teismas
Bylų skaičius Teisingumo Teisme laikui bėgant nuolat augo, atsižvelgiant

į tai, koks potencialas konfliktams atsirado priėmus daugybę vidaus rin-
kai sukurti skirtų ir į nacionalinę teisę perkeltų direktyvų. Jau ryškėja ir kiti
ginčytini su Europos Są jungos sutartimi susiję klausimai, į kuriuos galutinį
atsakymą irgi turės duoti Teisingumo Teismas. Todėl siekiant sumažinti jo
krūvį 1988 m. įsteigtas dar vienas – Bendrasis Teismas.
BENDRASIS TEISMAS
Sudėtis
šiuo metu 44 teisėjai

kiekviena valstybė narė turi skirti bent po veną skiriami šešeriems metams valstybių narių
vyriausybių bendru sutarimu
Procesų rūšys
Ieškiniai dėl panaikinimo ir neveikimo: privatūs Ieškiniai dėl žalos atlyginimo
ir juridiniai asmenys gali teikti ieškinius dėl neteisėtų dėl sutartinės ir deliktinės atsakomybės
Są jungos teisės aktų panaikinimo ir dėl teisės aktų (SESV 268 straipsnis ir 340 straipsnio
nepriėmimo; 1 ir 2 dalys)
valstybių narių skundai dėl Komisijos ir (arba)
Tarybos pagalbos, antidempingo ir įgyvendinimo
įgaliojimų srityse (SESV 263 straipsnis
ir 265 straipsnis)
Bendrasis Teismas nėra Są jungos institucija, jis priskiriamas Europos Są-

jungos Teisingumo Teismo institucijai. Tačiau jis yra nepriklausomas ir orga-
nizaciniu požiūriu atskirtas nuo Teisingumo Teismo. Jis turi savo kanceliariją
ir taiko savo darbo tvarką. Kad būtų galima atskirti, Bendrojo Teismo bylos
žymimos raide „T“ (Tribunal) (pvz., T-1/99), o Teisingumo Teismo – raide „C“
(Cour) (pvz., C-1/99).
Iš pradžių Bendrojo Teismo jurisdikcijai priklausė tik tam tikro pobūdžio ieš-
kiniai, o dabar jo kompetencija tokia:
■■ pirmą ja instancija, t. y. teisiškai prižiūrint Teisingumo Teismui, jo

jurisdikcijai priklauso nagrinėti kurios nors Są jungos institucijos
atžvilgiu fizinių ir juridinių asmenų pareikštus ieškinius dėl panaikinimo
ir neveikimo, valstybių narių skundus dėl Komisijos ir (arba) Tarybos

pagalbos, antidempingo ir įgyvendinimo įgaliojimų srityse, priimti
sprendimus pagal bet kurią ES ar jos vardu sudarytos sutarties
arbitražinę išlygą ir nagrinėti prieš ES nukreiptus ieškinius dėl žalos
atlyginimo;
■■ be to, numatyta, kad Bendrojo Teismo jurisdikcijai tam tikrose srityse

gali būti priskirta priimti prejudicinius sprendimus, tačiau kol kas šia
galimybe nė karto nepasinaudota.
Europos Centrinis Bankas (SESV 129 ir 130 straipsniai)
Europos Centrinis Bankas (ECB), kurio būstinė yra Frankfurte prie Maino,
yra ekonominės ir pinigų sąjungos (EPS) centras. Jis atsako už Europos va-
liutos euro stabilumą ir kontroliuoja apyvartoje esančių pinigų kiekį (SESV
128 straipsnis).
Kad ECB galėtų vykdyti šią užduotį, jo nepriklausomybė užtikrinama daugy-

be nuostatų. Nei ECB, nei valstybės narės centrinis bankas, vykdydami savo
įgaliojimus, užduotis ir pareigas, negali priimti Są jungos institucijų, valsty-
bių narių ar kitų įstaigų nurodymų. ES institucijos ir valstybių narių vyriausy-
bės privalo susilaikyti nuo bandymų daryti tokią įtaką (SESV 130 straipsnis).
ECB ir valstybių narių centriniai bankai priklauso Europos centrinių bankų

sistemai (ECBS) (SESV 129 straipsnis). ECBS turi nustatyti ir vykdyti Są-
jungos pinigų politiką; tik ji turi teisę leisti Są jungos banknotus ir monetas.
ECBS taip pat turi valdyti oficialiąsias valstybių narių užsienio valiutos at-
sargas ir rūpintis, kad mokėjimo sistemos Są jungoje veiktų sklandžiai (SESV
127 straipsnio 2 dalis).
Audito Rūmai (SESV 285 ir 286 straipsniai)
Audito Rūmai įsteigti 1975 m. liepos 22 d., veiklą pradėjo 1977 m. spa-
lio mėn. Liuksemburge. Šiuo metu jie yra Są jungos institucija (ES sutarties
13 straipsnis). Audito Rūmus sudaro po vieną narį iš kiekvienos valstybės
narės – šiuo metu 28 nariai. Juos šešerių metų kadencijai skiria ES Tary-
ba, pasikonsultavusi su Europos Parlamentu, kvalifikuota balsų dauguma
priimdama pagal kiekvienos valstybės narės pateiktus pasiūlymus sudary-
tą narių sąrašą (SESV 286 straipsnio 2 dalis). Iš savo tarpo jie trejų metų
kadencijai išsirenka Audito Rūmų pirmininką. Audito Rūmų nariai gali būti
perrenkami kitai kadencijai.
Audito Rūmų užduotis – tikrinti, ar visos pajamos gautos ir visos išlaidos

padarytos teisėtai ir tvarkingai, taip pat ar finansų valdymas yra patikimas.
Tikrasis Audito Rūmų ginklas yra viešumo poveikis. Jo priežiūros veiklos re-
zultatai pasibaigus kiekvieniems finansiniams metams apibendrinami me-
tiniame pranešime, kuris skelbiamas Europos Sąjungos oficialiajame leidi
nyje – taip jie paviešinami visoje Europoje. Be to, Audito Rūmai bet kada gali
pateikti pastabas tam tikrais klausimais specialiuose pranešimuose, kurie
taip pat skelbiami Oficialiajame leidinyje.
Patariamieji organai
Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas (SESV 301 straipsnis)
Ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto tikslas – užtikrinti, kad Europos

Są jungoje institucijų lygmeniu būtų atstovaujama įvairioms ekonominėms
ir socialinėms grupėms, ypač darbdaviams ir darbuotojams, ūkininkams,
vežėjams, prekybininkams, amatininkams, laisvų jų profesijų atstovams ir
mažų jų ir vidutinių įmonių vadovams. Per šį komitetą įtaką gali daryti ir
vartotojai, aplinkosaugininkai ir są jungos.
Komitetą sudaro 350 narių (patarėjų) iš organizacijų, geriausiai reprezen-

tuojančių valstybes nares. Komiteto narius penkeriems metams skiria ES
Taryba patvirtindama pagal kiekvienos valstybės narės pateiktus pasiūly-
mus sudarytą sąrašą.
Komiteto narių skaičiaus paskirstymas pagal šalis:
Atitinkamas valstybių narių skaičius Ekonomikos ir socialinių

reikalų komitete bei Regionų komitete
Italija, Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Vokietija 24
Lenkija, Ispanija 21
Rumunija 15
Austrija, Belgija, Bulgarija, Čekija, Graikija, Nyderlandai, Portugalija, 12
Švedija, Vengrija
Airija, Danija, Kroatija, Lietuva, Slovakija, Suomija 9
Latvija, Slovėnija 7
Estija 6
Kipras, Liuksemburgas, Malta 5
Patarėjai suskirstyti į tris grupes (darbdaviai, darbuotojai ir pilietinės visuo-

menės atstovai). Nuomones, dėl kurių turi būti nuspręsta plenarinių posė-
džių metu, rengia „profesinės grupės“. Be to, komitetas glaudžiai bendradar-
biauja su parlamentiniais komitetais ir Europos Parlamento specialiosiomis
grupėmis.
Komitetas tam tikrais atvejais gali būti išklausytas teisėkūros procedūros

metu. Be to, jis teikia nuomones savo iniciatyva. Komiteto nuomonėse išreiš-
kiama kartais labai skirtingų pradinių pozicijų sintezė. Europos Komisijai ir
ES Tarybai šios nuomonės labai naudingos, nes iš jų matyti, kokių pakeitimų
nori tos asmenų grupės, kurioms konkrečiai skirtas tam tikras pasiūlymas.
Regionų komitetas (SESV 305 straipsnis)
ES sutartimi (Mastrichto sutartimi), be jau veikusio Ekonomikos ir sociali-

nių reikalų komiteto, įsteigtas dar vienas patariamasis organas – Regionų
komitetas. Šis komitetas, kaip ir Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas,
taip pat nėra ES institucija tiesiogine šio žodžio prasme, nes jis atlieka tik
patariamąją funkciją. Jam, priešingai nei ES institucijoms (Europos Parla-
mentui, Europos Vadovų Tarybai, Europos Są jungos Tarybai, Europos Ko-
misijai, Europos Są jungos Teisingumo Teismui, Europos Centriniam Bankui,
Europos Audito Rūmams), nereikia vykdyti Są jungai teisės aktuose priskirtų

privalomų užduočių.
Kaip ir Ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto, Regionų komiteto narių

skaičius yra 350. Jį sudaro valstybių narių regionų ir vietos valdžios struk-
tūrų atstovai, kurie turi valdžios rinkėjų mandatą arba yra politiškai atskai-
tingi išrinktai asamblėjai.
Kai kuriais nustatytais atvejais Taryba arba Komisija privalo konsultuotis su

Regionų komitetu („privalomoji konsultacija“), ypač švietimo, kultūros, svei-
katos apsaugos, transeuropinių tinklų plėtros, transporto, telekomunikacijų
ir energetikos infrastruktūros, ekonominės ir socialinės sanglaudos, užim-
tumo politikos ir socialinių teisės aktų leidybos srityse. Tačiau ir be teisinio
įpareigojimo Taryba su Regionų komitetu reguliariai konsultuojasi įvairiau-
siais teisėkūros klausimais („fakultatyvioji konsultacija“).
Europos investicijų bankas (SESV 308 straipsnis)
ES finansinė institucija, kuria siekiama „prisidėti prie darnios ir stabilios“

ES plėtros, yra Europos investicijų bankas, kurio būstinė yra Liuksembur-
ge. Europos investicijų bankas turi teikti paskolas ir garantijas visuose eko-
nomikos sektoriuose, ypač menkiau išsivysčiusių regionų plėtrai, įmonėms
modernizuoti ar pertvarkyti ir naujoms darbo vietoms kurti, taip pat kelioms
valstybėms narėms svarbiems projektams finansuoti.
EUROPOS SĄJUNGOS
TEISĖTVARKA
Pirmiau aprašyta ES „konstitucija“, ypač jos pagrindinės vertybės, šiuo metu
vis dar labai abstrakčios ir jos dar turi būti sukonkretintos Są jungos teisės
aktais. Todėl ES yra dvigubas teisės fenomenas: ji yra teisės kūrinys ir teise
grindžiama są junga.
ES kaip teisės kūrinys ir teise grindžiama są junga
Nauja ir lemiama, palyginti su ankstesniais bandymais suvienyti Europą, yra

tai, kad ES naudojama ne jėga ar prievarta, o teisės galia. Perspektyvą išlikti
turi tik vienybė, pasiekta laisvu susitarimu, t. y. vienybė, kuri pagrįsta esmi-
nėmis vertybėmis, tokiomis kaip laisvė ir lygybė, bei kurią saugo ir užtikrina
teisės sistema. Šiuo supratimu grindžiamos Europos Są jungos steigiamo-
sios sutartys, kurios yra jos kūrimo aktai.
ES yra ne tik teisės kūrinys, bet ir savo tikslų ji siekia tik teisinėmis priemo-
nėmis. Ji yra teise grindžiama bendrija. Ekonominis ir socialinis valstybių
narių tautų gyvenimas drauge reguliuojamas ne jėgos stiprumu, bet Są-
jungos teise. Są jungos teisė yra institucinės sistemos pagrindas. Remiantis
teise nustatytos Są jungos institucijų sprendimų priėmimo procedūros ir re-
glamentuojamas jų tarpusavio santykis. Remiantis teise nustatytos institu-
cijų veikimo galimybės – priimant reglamentus, direktyvas ir sprendimus,
kurie yra valstybėms narėms ir jų piliečiams privalomi teisės aktai. Taip
Są jungos dalyviu tampa kiekvienas asmuo. Są jungos teisėtvarka vis labiau
tiesiogiai daroma įtaka kasdieniam mūsų gyvenimui. Ja suteikiama teisių ir
nustatoma pareigų, taigi, kaip valstybės ir Są jungos piliečiai, turime paklus-
ti skirtingo laipsnio teisėtvarkai, kaip įprasta federacinėse valstybėse. ES
teisėtvarkoje, kaip ir kiekvienoje teisėtvarkoje, yra uždara teisinės apsaugos
sistema nesutarimams dėl Są jungos teisės spręsti ir jai įgyvendinti. Są jun-
gos teise nustatytas ES ir valstybių narių santykis. Valstybės narės privalo
imtis visų tinkamų priemonių, kad įvykdytų pagal Sutartis ar Są jungos in
stitucijų teisės aktus atsirandančias pareigas. Jos privalo padėti ES įgyven-
dinti jos užduotis ir nesiimti jokių veiksmų, kuriais gali būti trukdoma siekti
Sutartyse iškeltų tikslų. Valstybės narės Są jungos piliečių atžvilgiu atsako

už bet kokią žalą, atsiradusią dėl Są jungos teisės pažeidimo.
Są jungos teisės šaltiniai
Sąvoka „teisės šaltinis“ turi dvi reikšmes: pirmine šio žodžio reikšme apibū-
dinama teisės atsiradimo priežastis, t. y. motyvacija sukurti teisę. Šia pras
me Są jungos teisės šaltinis būtų siekis išsaugoti taiką ir sukurti geresnę
Europą glaudžiai susiejant ekonominius interesus; tai yra du momentai, dėl
kurių ES apskritai egzistuoja. Juridinėje vartosenoje sąvoka „teisės šaltinis“
reiškia teisės kilmę ir įtvirtinimą.
ES steigiamosios sutartys kaip pirminė Sąjungos teisė
Kaip pirmasis teisės šaltinis paminėtinos ES steigiamosios sutartys, įskai-

tant jų priedus, priedėlius ir protokolus bei vėlesnius papildymus ir pakeiti-
mus. Šiose steigiamosiose sutartyse bei jų papildymuose ir pakeitimuose,
tai yra pirmiausia Mastrichto, Amsterdamo, Nicos ir Lisabonos sutartyse bei
įvairiose stojimo sutartyse, išdėstytos esminės teisinės nuostatos dėl ES
tikslų, struktūros ir veikimo bei jos ūkinės teisės dalys; Tai taikoma ir Euro-
pos Są jungos pagrindinių teisių chartijai, kuri įsigaliojus Lisabonos sutar-
čiai teisiškai tapo sutartims prilygintu dokumentu (ES sutarties 6 straipsnio
1 dalis). Taigi nustatytos konstitucinės bendrosios ES egzistavimo sąlygos,
kurias turi sukonkretinti Są jungos institucijos, atsižvelgdamos į Są jungos
interesus. Tuo tikslu joms suteikti teisės aktų leidybos ir administravimo
įgaliojimai. Šios teisinės nuostatos, kaip tiesiogiai pačių valstybių narių su-
kurta teisė, juridinėje vartosenoje vadinamos „pirmine Są jungos teise“.
ES teisės aktai kaip antrinė Sąjungos teisė
Teisė, sukurta vykdant ES institucijoms suteiktus įgaliojimus, vadinama „an-

trine Są jungos teise“, antruoju svarbiu ES teisės šaltiniu.
Ją sudaro įstatymo galią turintys teisės aktai („teisėkūros procedūra priimti

aktai“), ne teisėkūros procedūra priimti aktai (paprasti teisės aktai, dele-
guotieji teisės aktai, įgyvendinimo aktai), neprivalomi teisės aktai (nuomo-
nės, rekomendacijos), taip pat kiti dokumentai, kurie nėra teisės aktai (pvz.,
tarpinstituciniai susitarimai, rezoliucijos, pranešimai, veiksmų programos).
„Įstatymo galią turintys teisės aktai“ yra tokie teisės aktai, kurie priimti
pagal įprastą ar specialią teisėkūros procedūrą (SESV 289 straipsnis).
Sąjungos teisės šaltiniai
(1)
Sąjungos sutartys, Pagrindinių
laisvių chartija
PIRMINĖ Bendrieji (konstitucinės teisės)

TEISĖ pagrindai
(2) ES
TARPTAUTINĖS Teisėkūros procedūra priimti aktai
SUTARTYS Reglamentai
Direktyvos
Sprendimai
Ne teisėkūros procedūra priimti aktai
(3)
ANTRINĖ
Paprasti teisės aktai
Deleguotieji aktai
Įgyvendinimo teisės aktai
TEISĖ
Neprivalomieji teisės aktai
Rekomendacijos ir nuomonės
Dokumentai, kurie nėra teisės aktai

Tarpinstituciniai susitarimai
(4)
Rezoliucijos, deklaracijos, veiksmų programos
BENDRIEJ
TEISINIAI
PAGRINDAI
(5)
Tarptautiniai susitarimai
Taryboje posėdžiavusių valstybių narių

VALSTYBIŲ vyriausybių atstovų sprendimai
NARIŲ
SUSITARIMAI
„Deleguotieji teisės aktai“ (SESV 290 straipsnis) yra ne teisėkūros proce-

dūra priimti, tačiau bendro ir privalomo pobūdžio teisės aktai, kuriais gali
būti papildomos ar iš dalies keičiamos tam tikros neesminės įstatymo ga-
lią turinčio teisės akto nuostatos. Juos priima Komisija, kai jai tam aiškiai
suteikiamas įgaliojimas įstatymo galią turinčiame teisės akte. Kai teisiškai
privalomiems ES teisės aktams įgyvendinti turi būti nustatomos vienodos
sąlygos, tai daroma atitinkamais įgyvendinimo teisės aktais, kuriuos daž-
niausiai priima Komisijai, išimties atveju – ES Taryba (SESV 291 straipsnis).
Kaip neprivalomus teisės aktus Są jungos institucijos gali priimti rekomen-
dacijas ir nuomones. Pagaliau yra nemažai „dokumentų, kurie nėra teisės
aktai“, kuriais Są jungos institucijoms suteikiama galimybė pateikti neįparei-
gojančias pastabas ar pareiškimus arba kuriais reglamentuojama ES ar jos
institucijų vidaus tvarka, kaip antai bendru sutarimu nustatomos taisyklės,
tarpinstituciniai susitarimai ar institucijų darbo tvarkos taisyklės.
Įstatymo galią turintys ir jos neturintys teisės aktai gali būti įvairių formų.
Pagrindinės jų išvardytos ir apibrėžtos (SESV 288 straipsnyje). Privalomieji
dokumentai yra reglamentai, direktyvos ir sprendimai. Neprivalomieji do
kumentai šiame kataloge yra rekomendacijos ir nuomonės. Šis katalogas
jokiu būdu nėra baigtinis. Yra ir visokių kitokių dokumentų, kurie negali būti
įtraukti į katalogą. Jiems priklauso rezoliucijos, deklaracijos, veiksmų pro-
gramos, taip pat baltosios ir žaliosios knygos. Įvairių teisės aktų formų skir-
tumai, kalbant apie jų priėmimo procedūrą, teisinį poveikį ir adresatą, labai
dideli, todėl išsamiau jie aptarti atskirame Są jungos „veikimo priemonėms“
skirtame skyriuje.
Antrinės Są jungos teisės kūrimas vyksta pamažu, tačiau nuolat. Ji įkvepia

gyvybės pirminei Są jungos teisei, kurią sudaro Są jungos Sutartys, o Euro-
pos teisėtvarka laikui bėgant įgyvendinama ir tobulinama.
ES tarptautinės sutartys
Trečiasis teisės šaltinis susijęs su ES vaidmeniu tarptautiniu lygmeniu. Kaip

vienas iš pasaulio traukos taškų, Europa negali apsiriboti tik savo vidaus
reikalų tvarkymu, visų pirma ji turi rūpintis savo ekonominiais, socialiniais
ir politiniais ryšiais su kitomis pasaulio šalimis. Šiuo tikslu ES su „ne ES
valstybėmis narėmis“ (vadinamosiomis trečiosiomis šalimis) ir kitomis tarp-
tautinėmis organizacijomis sudaro tarptautinius susitarimus, iš kurių ypač
minėtini šie:
Asociacijos susitarimai
Asociacija gerokai viršija grynai prekybos politikos reglamentavimą ir yra

nukreipta į glaudų ekonominį bendradarbiavimą numatant didelę ES finan-
sinę paramą sutarties šaliai (SESV 217 straipsnis). Reikėtų skirti tris asocia
cijos susitarimų formas.
Susitarimai siekiant išlaikyti ypatingą kai kurių valstybių narių ryšį su

trečiosiomis šalimis
Sukurti asociacijos priemonę paskatino ne Europos šalys ir teritorijos, ku-

rios su Belgija, Danija, Italija, Jungtine Karalyste, Nyderlandais ir Prancūzija,
kaip buvusios jų kolonijos, palaikė ypač glaudžius ekonominius ryšius. Įve-
dus bendrą ES išorės muitą būtų buvę smarkiai sutrikdyti prekybiniai mainai
su šiomis teritorijomis, todėl reikėjo specialaus reglamentavimo. Šių šalių
ir teritorijų asociacijos tikslas – skatinti jų ekonominę bei socialinę plėtrą
ir užmegzti glaudžius jų ekonominius santykius su Są junga kaip visuma
(SESV 198 straipsnis). Taigi sudaryta nemažai lengvatinių susitarimų, pagal
kuriuos iš šių šalių ir teritorijų įvežamoms prekėms taikomas lengvatinis
muitas arba netaikomas išvis joks. ES finansinė ir techninė pagalba teikia-
ma per Europos plėtros fondą. Praktikoje neabejotinai svarbiausias yra ES
ir AKR partnerystės susitarimas tarp ES ir 70 Afrikos, Karibų jūros ir Ramio-
jo vandenyno valstybių. Šiuo metu šis susitarimas tapo vienu iš regioninių
partnerystės susitarimų, kuriais AKR valstybėms pamažu suteikiama laisva
prieiga prie Europos vidaus rinkos.
Susitarimai siekiant pasirengti galimam stojimui ir sudaryti muitų

sąjungą
Be to, asociacijos susitarimai naudojami siekiant pasirengti galimam kurios

nors šalies stojimui į ES. Ji yra lyg pirmoji stojimo pakopa, kurioje stengia-
masi priderinti ekonomines šalies kandidatės sąlygas prie ES. Ši strategija
šiuo metu taikoma Vakarų Balkanų šalims (Albanijai, Bosnijai ir Hercegovi-
nai, Serbijai, Juodkalnijai, Kosovui). Taip stojimo procesą papildo išplėstas
stabilizacijos ir asociacijos procesas (SAP), kuris iki Vakarų Balkanų šalių
įstojimo į Są jungą yra platus glaudesnių santykių su Europos Są junga pa-
grindas. SAP siekiama trijų tikslų: 1) stabilizuoti rinką ir greitai pereiti prie
veikiančios rinkos ekonomikos, 2) skatinti regioninį bendradarbiavimą ir
3) įstojimo į ES perspektyvos. SAP grindžiamas progresyvia partneryste,
kurioje ES siūlo prekybos lengvatų, ekonominę ir finansinę paramą bei su-
daryti sutartis stabilizacijos ir asociacijos susitarimui įgyvendinti. Kiekviena
Norvegija (čia – Geirangerio fjordo

vaizdas Miorės ir Rumsdalio
provincijoje) priklauso Europos
ekonominė erdvei, apimančiai taip pat
Islandiją ir Lichtenšteiną bei 28 ES
valstybes nares. Europos ekonominėje
erdvėje taikomos keturios laisvės:
prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo
judėjimo.
valstybė turi imtis konkrečių žingsnių pagal stabilizacijos ir asociacijos pro-

cesą, kad įgyvendintų narystės, jei ji įvyks, reikalavimus. Teikiant metines
ataskaitas, vertinama Vakarų Balkanų šalių pažanga joms siekiant galimos
narystės ES.
Europos ekonominės erdvės (EEE) susitarimas
EEB susitarimu likusioms ELPA valstybėms (Islandijai, Lichtenšteinui ir Nor-

vegijai) suteikiama galimybė prieiti prie ES vidaus rinkos, o įpareigojimu per-
imti beveik du trečdalius Są jungos teisės nuostatų sukurtas tvirtas pagrin-
das vėlesniam galimam šių šalių stojimui į ES. EEE, remiantis esama pirmine
ir antrine Są jungos teise (acquis communautaire), turi būti užtikrinta laisvas
prekių, asmenų ir kapitalo judėjimas bei laisvė teikti paslaugas, įtvirtinta
vienoda konkurencijos bei pagalbos tvarka ir sustiprintas bendradarbiavi-
mas horizontaliose ir papildomose politikos srityse (pvz., aplinkosaugos,
mokslinių tyrimų ir plėtros bei švietimo).
Bendradarbiavimo susitarimai
Bendradarbiavimo susitarimų tikslai ne tokie platūs kaip asociacijos susita-

rimų – jie nukreipti tik į intensyvų ekonominį bendradarbiavimą. Tokie susi-
tarimai ES sieja, be kitų, su Magribo valstybėmis (Alžyru, Maroku ir Tunisu),
Mašreko valstybėmis (Egiptu, Jordanija, Libanu ir Sirija) ir su Izraeliu.
Prekybos susitarimai
Pagaliau yra daugybė prekybos susitarimų, kurie sudaryti tik su pavienėmis

trečiosiomis šalimis ar jų grupėmis arba pagal tarptautines prekybos orga-
nizacijas muitų ir prekybos politikos srityse. Svarbiausi tarptautiniai preky-
bos susitarimai yra „Pasaulio prekybos organizacijos steigimo susitarimas“
(World Trade Organisation, WTO) ir pagal jį sudaryti daugiašaliai prekybos
susitarimai, iš kurių svarbiausi: „Bendrasis susitarimas dėl muitų tarifų ir
prekybos“ (GATT 1994), „Antidempingo ir subsidijų kodeksas“, „Bendrasis
susitarimas dėl prekybos paslaugomis“ (GATS), „Sutartis dėl intelektinės
nuosavybės teisių aspektų“ (TRIPS) ir „Susitarimas dėl ginčų sprendimo
taisyklių ir tvarkos“. Be to, sudaroma vis daugiau dvišalių laisvosios preky-
bos susitarimų, palyginti su daugiašaliais susitarimais. Kadangi yra labai
sudėtinga net ir PPO sudaryti prekybos liberalizavimo susitarimus, visos
didžiosios prekybos šalys, įskaitant ES, nuėjo dvišalių laisvosios prekybos
susitarimų keliu. Naujausi pavyzdžiai yra sėkmingai užbaigtos derybos su
Kanada (CETA – Comprehensive Economic and Trade Agreement; Išsamus
ekonomikos ir prekybos susitarimas) ir Singapūru, taip pat vis dar vykstan-

čios derybos su JAV (TPIP – Transatlantik Trade and Investment Partnership;
Transatlantinės prekybos ir investicijų partnerystės susitarimas) ir Japonija.
Nerašytiniai teisės šaltiniai
Pirmiau išvardytiems Są jungos teisės šaltiniams bendra tai, kad jie priklau-
so rašytinei Są jungos teisei. Tačiau ES teisėtvarkos, kaip ir kiekvienos kitos,
negali sudaryti tik rašytinės normos, nes kiekvienoje teisėtvarkoje esama
spragų, kurias reikia užpildyti nerašytine teise.
Bendrieji teisės principai
Nerašyti Są jungos teisės šaltiniai visų pirma yra bendrieji teisės principai.
Tai yra normos, kuriomis išreiškiama elementari teisės ir teisingumo sam-
prata, kuria turi būti grindžiama bet kuri teisėtvarka. Rašytine Są jungos tei-
se, kuria dažniausiai reglamentuojamos tik ekonominės ir socialinės aplin-
kybės, šį poreikį galima patenkinti tik iš dalies, taigi bendrieji teisės principai
yra vienas iš svarbiausių Są jungos teisės šaltinių. Jais užpildomos esamos
spragos arba plėtojama esama teisė aiškinant ją pagal teisingumo principą.
Teisės principai įgyvendinami taikant teisę, ypač per Teisingumo Teismo

praktiką, kai jis vykdo jam pavestą uždavinį – užtikrinti, „kad aiškinant ir tai-
kant Sutartis būtų laikomasi teisės“. Išeities taškas nustatant bendruosius
teisės principus pirmiausia yra bendrieji valstybių narių teisėtvarkos teisės
principai. Jie yra pagrindinė medžiaga, iš kurios ES lygmeniu sukuriamos
tam tikrai problemai išspręsti reikalingos teisinės taisyklės.
Šiems bendriesiems teisiniams principams priklauso, pvz., ne tik konstituci-

nės teisės principai, tokie kaip Są jungos teisės nepriklausomumas, tiesio-
ginis taikymas ir viršenybė, bet ir pagrindinių teisių užtikrinimas (išskyrus
Lenkiją ir Jungtinę Karalystę, kurios atsisakė (angl. opting out) taikyti Pa-
grindinių teisių chartiją), proporcingumo principas (tačiau kuris ES sutar-
ties 5 straipsnio 4 dalyje įgijo teigiamos teisinės nuostatos formą), teisėtų
lūkesčių principas, teisės būti išklausytam principas arba valstybių narių
atsakomybės už Są jungos teisės pažeidimus principas.
Paprotinė teisė
Nerašytinei Są jungos teisei priklauso ir paprotinė teisė, tai yra teisė, atsira-
dusi dėl tam tikrų normų laikymosi ir teisinio įsitikinimo. Ja papildoma ar iš
dalies keičiama pirminė ar antrinė teisė. Galimybė, kad gali egzistuoti Są jun-
gos paprotinė teisė, iš principo pripažįstama, tačiau realus jos formavimasis
Są jungos teisės lygmeniu labai ribotas. Pirmoji kliūtis kyla dėl specialios
Sutarčių dalinio pakeitimo procedūros buvimo (ES sutarties 54 straipsnis).
Nors dėl to paprotinės teisės formavimuisi kelias visiškai neužkertamas,
sugriežtinami reikalavimai įrodyti, kad atitinkamų teisės normų laikytasi
ilgą laiką ir kad esama atitinkamo teisinio įsitikinimo. Kita kliūtis paprotinės
teisės formavimuisi Są jungos institucijose yra faktas, kad bet kokio Są jun-
gos institucijos veiksmo pagrįstumas kyla tik iš Sutarčių, o ne iš jų pačių
faktinio veikimo ar ketinimo sukurti teisinius santykius. Iš to aiškėja, kad
paprotinė teisė, kaip Sutarčių teisė, jokiu būdu negali kilti iš Są jungos insti
tucijų, o visais atvejais tik iš valstybių narių ką tik aprašytomis griežtomis
sąlygomis. Tiesa, aiškinant Są jungos institucijų sukurtas teisines nuostatas,
galima pasitelkti šių institucijų procedūras ir teisinius įsitikinimus, taip, at-
sižvelgiant į aplinkybes, iš dalies pakeičiant atitinkamo teisės akto teisinę
ir faktinę taikymo apimtį, tačiau ir tokiu atveju reikia atsižvelgti į pirmine
Są jungos teise nustatytas sąlygas ir ribas.
ES valstybių narių susitarimai ir sutartys
Paskutinis ES teisės šaltinis yra valstybių narių susitarimai. Viena vertus, jie
gali būti sudaromi siekiant išspręsti klausimus, kuriems, nors jie ir glaudžiai
susiję su ES veikla, spręsti Są jungos institucijoms nesuteikta kompeten
cija (pvz., Sutartis dėl stabilumo, koordinavimo ir valdysenos ekonominėje ir
pinigų są jungoje, „2012 m. fiskalinis susitarimas“, sudarytas be Jungtinės
Karalystės ir Čekijos). Kita vertus, valstybės narės tarpusavyje gali sudaryti
ir tikrus tarptautinius susitarimus, ypač siekdamos įveikti teritorinį naciona-
linio reglamentavimo ribotumą ir sukurti vienodą teisę Są jungos lygmeniu.
Ypač tai svarbu tarptautinės privatinės teisės srityje (pvz., Susitarimas dėl
sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (1980 m.)).
ES veikimo priemonės
Steigiant ES reikėjo iš naujo „išrasti“ Są jungos teisės aktų sistemą. Pirmiau-

sia kilo klausimas, kokio jie turi būti pobūdžio ir kokį turi daryti poveikį, nepa-
mirštant, kad Są jungos institucijos, viena vertus, turėtų pajėgti veiksmingai,
t. y. nepriklausydamos nuo valstybių narių geros valios, išlyginti skirtingas
ir nelygias ekonomines, socialines ir ne paskutinėje vietoje ekologines sąly-
gas valstybėse narėse, visiems Są jungos piliečiams sukuriant kuo geresnes
gyvenimo sąlygas, antra vertus, jos neturėtų į nacionalinę teisėtvarką kištis
daugiau negu būtina. Todėl visa ES teisės aktų ir teisėkūros sistema pagrįs-
ta principu, kad, jei visoms valstybėms narėms būtinas bendras, net ir labai
išsamus, reglamentavimas, nacionalinės taisyklės keistinos Są jungos teisės
aktais, tačiau jei tokios būtinybės nėra, reikia deramai atsižvelgti į esamą
valstybių narių teisėtvarką.
Pagal šį principą sukurtos tokios veikimo priemonės, kuriomis Są jungos in

stitucijoms leidžiama daryti poveikį nacionalinei teisėtvarkai skirtingu mastu.
Griežčiausia forma – nacionalinių taisyklių pakeitimas Są jungos normomis.
Taikant kitas Są jungos normas Są jungos institucijos poveikį nacionalinei
valstybių narių teisėtvarkai daro tik netiesiogiai. Taip pat yra galimybė imtis
priemonių prieš įvardytą ar nustatytiną adresatą, jei reikia reglamentuoti
konkretų atvejį. Pagaliau galimi ir tokie teisės aktai, kuriais neduodami jokie
privalomi nurodymai valstybėms narėms ar Są jungos piliečiams.
Jei suskirstytume ES teisės aktus pagal tai, kam jie skirti ir kokį poveikį daro
valstybėms narėms, gautume toliau nurodytą jų sistemą, remdamiesi SESV
288 straipsniu.
ES teisės aktų sistema
ADRESATAI POVEIKIS
Visos valstybės narės, Taikomas tiesiogiai,

Įstatymo fiziniai ir juridiniai privalomas visas
įgyvendina- asmenys
masis aktas
Visos arba kai kurios Privaloma atsižvelgiant į

valstybės narės nurodytą rezultatą; tiesio-
Direktyvos giai taikoma tik esant
ypatingoms išankstinėms
sąlygoms
Skirta šiems subjektams: Taikomas tiesiogiai,

- visoms arba kai kurioms privalomas visas
Sprendimai I valstybėms narėms
- tam tikriems fiziniams ir
juridiniams asmenims
Konkretiems subjektams Privalomos visos dalys

neskirta
Sprendimai II
Visos arba kai kurios Neprivaloma

valstybės narės, kitos ES
Rekomenda- institucijos, pavieniai
cijos asmenys
Visos arba kai kurios Neprivaloma

valstybės narės,
Nuomonės kitos ES institucijos
Neapibrėžta adresa-
tų grupė
Reglamentai kaip „Sąjungos įstatymai“
Teisės aktai, kuriais Są jungos institucijos gali labiausiai kištis į nacionalinę

teisėtvarką, yra reglamentai. Jie išsiskiria dviem tarptautinėje teisėje visiš-
kai neįprastomis savybėmis:
■■ Sąjungos pobūdžiu – nepaisant valstybių sienų, jais visoje Są jungoje

nustatoma ta pati teisė ir jie visose valstybėse narėse taikomi vienodai
ir visiškai. Valstybės narės negali reglamento nuostatas taikyti
ne visiškai arba rinktis iš jų, atmetant tas, dėl kurių ji prieštaravo
sprendimo priėmimo procedūros metu arba kurios nedera su tam tikrais
nacionaliniais jos interesais. Valstybės narės taip pat negali išvengti
reglamento nuostatų privalomumo remdamosi nacionalinės teisės
taisyklėmis ir praktika;
■■ tiesioginiu taikymu – reglamentais nustatoma ta pati teisė ir Są jungos

piliečiams tiesiogiai suteikiama teisių ir nustatoma pareigų ir be
specialių valstybės nurodymų dėl jų galiojimo. Valstybės narės,
įskaitant jų institucijas, teismus ir valdžios įstaigas, ir visi asmenys,
kurie asmeniškai patenka į to reglamento taikymo sritį, yra tiesiogiai
susaistyti su Są jungos teise ir privalo jos laikytis taip pat kaip
nacionalinės teisės.
Šių teisės aktų ir nacionalinės teisės įstatymų panašumas akivaizdus. Re-

glamentai, kuriuos priimant dalyvauja Europos Parlamentas (vadinamoji
įprasta teisėkūros procedūra – apie ją išsamiau kitame skyriuje), vadinami
įstatymo galią turinčiais teisės aktais. Jei reglamentus priima tik ES Taryba
ar Europos Komisija, taigi be bendros Parlamento atsakomybės, jie – bent
formaliai – turi ne visus pagrindinius skiriamuosius įstatymo požymius.
Direktyvos
Direktyva, be reglamento, yra svarbiausia ES veikimo priemonė. Ja ban-

doma suderinti du siekius – užtikrinti būtiną Są jungos teisės bendrumą ir
išsaugoti nacionalinių savitumų įvairovę. Todėl pirmutinis direktyvos tikslas,
priešingai negu reglamento, yra ne teisės suvienodinimas, o teisės suderi-
nimas. Suderinant teisę siekiama išspręsti prieštaravimus tarp nacionalinių
teisinių ir administracinių taisyklių arba pamažu panaikinti skirtumus, kad
valstybėse narėse būtų kuo vienodesnės materialinės sąlygos. Todėl direk-
tyva yra viena iš pagrindinių vidaus rinkos kūrimo priemonių.
Valstybėms narėms privaloma pasiekti direktyvoje nustatytą rezultatą, bet

nacionalinės valdžios institucijos, siekdamos visoje Są jungoje nustatytų
tikslų, gali pasirinkti direktyvos įgyvendinimo formą ir būdus. Ši valstybėms
narėms suteikta galimybė atspindi ketinimą į valstybės vidaus teisinę ir
administracinę tvarką kištis kuo švelnesne forma. Taip valstybėms narėms
sudaroma galimybė, plėtojant Są jungos teisės tikslus, atsižvelgti į nacio-
nalinius ypatumus. Direktyvos nuostatos automatiškai nepradeda galioti
vietoje nacionalinių teisės aktų – valstybės narės įpareigojamos savo nacio
nalinę teisę pritaikyti prie Bendrijos nuostatų. Dėl to teisėkūros procesas
dažniausiai yra dvipakopis.
Pirmojoje pakopoje direktyvoje ES lygmeniu nustatomas rezultatas, kurį per

nustatytą laikotarpį privalo pasiekti atitinkami adresatai, t. y. kelios ar visos
valstybės narės. Są jungos institucijos šį siektiną rezultatą gali taip išsamiai
išdėstyti, kad dalykiniu aspektu valstybėms narėms nebelieka veikimo lais-
vės. Šia galimybe dažniausiai naudojamasi techninių normų ir aplinkosau-
gos srityse.
Antrojoje, nacionalinėje pakopoje ES lygmeniu nustatytas rezultatas įgy-

vendinamas valstybėse narėse, tai yra perkeliamas į nacionalinę teisę.
Nors valstybės narės iš principo gali pasirinkti įgyvendinimo formą ir bū-
dus, tačiau ar jie atitinka ES teisę, vertinama pagal ES kriterijus. Pagrindinis
principas tas, kad įgyvendinant direktyvą turi būti sukuriama tokia teisinė
padėtis, iš kurios būtų pakankamai aiškiai ir apibrėžtai matyti iš direktyvos
nuostatų kylančios teisės ir pareigos ir kuria Są jungos piliečiams būtų su-
daroma galimybė jas ginti arba joms priešintis teisme. Tam dažniausiai rei-
kia priimti privalomus nacionalinius teisės aktus arba panaikinti ar iš dalies
2012 m. spalio 25 d. Direktyvoje

2012/27/ES (Energijos vartojimo
efektyvumo direktyvoje) pateikta
įvairių privalomų priemonių,
kuriomis siekiama, kad ES iki
2020 m. pasiektų 20 % efektyvesnio
energijos vartojimo tikslą. ES
valstybės narės įpareigotos
direktyvą nacionalinėje teisėje
įgyvendinti 2014 m. birželio 5 d.
pakeisti esamas teisines ir administracines taisykles. Vien administracinių

procedūrų neužtenka, nes jas pagal jų prigimtį gali pakeisti atitinkamos
administracinės įstaigos savo nuožiūra, be to, jos nepakankamai viešos.
Direktyva paprastai nepagrindžiamos jokios tiesioginės Są jungos piliečių

teisės ir pareigos – ji skiriama tik valstybėms narėms. Są jungos piliečiams
suteikiama teisių arba nustatoma pareigų tik direktyvos įgyvendinimo ak-
tais, kuriuos priima atsakingos valstybių narių institucijos. Są jungos pilie-
čiams tai neturi reikšmės tol, kol valstybės narės vykdo savo pareigas pagal
Są jungos teisės aktus. Žala Są jungos piliečiams atsiranda tuo atveju, jei
direktyvoje nustatytas tikslas jiems naudingas, tačiau valstybė nepriima
jokių jam pasiekti būtinų teisės aktų arba priima netinkamus. Siekiant šiuos
trūkumus pašalinti, pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką priim-
ti sprendimai, kad tam tikromis sąlygomis Są jungos piliečiai gali tiesiogiai
remtis direktyvos nuostatomis ir pasinaudoti jiems pagal ją priklausančio-
mis teisėmis bei prireikus apginti jas nacionaliniuose teismuose. Šio tiesio-
ginio poveikio sąlygas Teisingumo Teismas aprašo taip:
■■ Są jungos piliečių ar įmonių teisės direktyvos nuostatomis turi būti

nustatytos pakankamai aiškiai ir tiksliai;
■■ pasinaudojimas teise negali būti susietas su jokia sąlyga ar reikalavimu;
■■ nacionaliniam įstatymų leidėjui negali būti suteikta jokia veikimo laisvė
kuriant teisės turinį;
■■ turi būti pasibaigęs direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę terminas.
Ši Teisingumo Teismo praktika dėl tiesioginio direktyvų poveikio iš esmės

grindžiama svarstymu, kad valstybė narė elgiasi prieštaringai ir neteisėtai,
taikydama savo seną ją teisę, nors privalėjo ją pritaikyti atitinkamai pagal
direktyvos nuostatas. Tai yra valstybės narės piktnaudžiavimas teise ir pri-
pažįstant tiesioginį direktyvos nuostatų poveikį stengiamasi su tuo kovo-
ti, užkertant kelią tai valstybei narei dėl Są jungos teisės nepaisymo turėti
kokios nors naudos. Šia prasme tiesioginis direktyvų poveikis yra sankcijos
pobūdžio. Todėl svarbu, kad Teisingumo Teismas tiesioginį direktyvų poveikį
iki šiol yra pripažinęs tik atsižvelgiant į asmens ir valstybės narės santykį
ir tik kai tiesioginis direktyvos poveikis Są jungos piliečiams naudingas, o ne
nenaudingas, t. y. tik tais atvejais, kai pagal Są jungos teisę Są jungos pi-
liečiui taikytina palankesnė nuostata negu pagal atitinkamai nepritaikytą
nacionalinę teisę (vadinamasis vertikalus tiesioginis poveikis).
Tiesioginio direktyvų poveikio asmenų tarpusavio santykiams (vadinamojo

horizontalaus tiesioginio poveikio) Teisingumo Teismas, priešingai, nepripa-
žino. Atsižvelgdamas į tiesioginio poveikio sankcijos pobūdį, jis nustatė, kad
toks poveikis negalimas privačių asmenų atžvilgiu, nes jų negalima laikyti
atsakingais už valstybės narės delsimą. Asmenys labiau gali remtis teisinio
tikrumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principais. Są jungos piliečiai turi galėti
tikėti, kad direktyvos poveikis jiems galimas tik dėl nacionalinių nuostatų,
kuriomis direktyva perkeliama į nacionalinę teisę. Iš tiesų Teisingumo Teis-
mas išdėstė pirminės teisės principą, pagal kurį kai tik direktyvos turiniu
siekiama sukonkretinti bendrą jį diskriminavimo draudimą, jis taikomas ir
privatinės teisės santykiams. Teisingumo Teismo diskriminavimo draudimo
formuluotė reiškia, kad sukonkretinant atitinkamą direktyvą valstybinės in
stitucijos ir šiuo atveju ypač valstybiniai teismai privalo savo kompetenci-
jos ribose užtikrinti teisinę apsaugą, privatiems asmenims taikomą pagal
ES teisę, taip pat užtikrinti visišką ES teisės laikymąsi, be to, prireikus jie
turi neleisti taikyti jokių šiam draudimui prieštaraujančių nacionalinės teisės
nuostatų. Todėl dėl ES teisės viršenybės, atsižvelgiant į jos sandarą, ati-
tinkamoje direktyvoje numatytas diskriminacijos draudimas nustelbia tam
prieštaraujančią nacionalinę teisę. Teisingumo Teismas nekvestionuoja savo
jurisdikcijos nepakankamo horizontalaus direktyvų poveikio klausimu, tačiau
faktiškai nagrinėdamas draudimą diskriminuoti visais atvejais, kai direktyvo-
je yra sukonkretinamas diskriminacijos draudimas, jis prieina prie tos pačios
išvados. Tokį sukonkretinimą Teisingumo Teismas pripažino direktyvoms, ku-
rių objektas buvo klasikinė diskriminacija dėl pilietybės, lyties arba amžiaus.
Atitinkama nuostata turėtų galioti visoms direktyvoms, kurios buvo priimtos
siekiant kovoti su SESV 19 straipsnyje nurodytais diskriminacijos pagrindais.
Tiesioginis direktyvos poveikis nebūtinai reiškia, kad tam tikra direktyvos

nuostata asmeniui suteikiama teisių. Tiksliau sakant, direktyvų nuostatomis
sukuriamas toks tiesioginis poveikis, koks yra jų objektyvus teisinis poveikis.
Dėl šio poveikio pripažinimo taikomos tokios pačios sąlygos, kaip ir dėl tie-
sioginio poveikio pripažinimo, tik su vieninteliu ypatumu, kad vietoje aiškiai
ir tiksliai apibrėžtos Są jungos piliečio ar įmonės teisės nustatyta aiškiai ir
tiksliai apibrėžta valstybių narių pareiga. Tokiu atveju visos valstybių narių
institucijos, tai yra įstatymų leidėjas, administracinės įstaigos ir teismai,
yra susaistyti direktyvos ir pagal savo pareigas privalo į ją atsižvelgti ir ją
taikyti, kaip viršenybę turinčią Są jungos teisę. Konkrečiai iš čia kyla pareiga
nacionalinę teisę aiškinti pagal direktyvas („direktyvas atitinkantis aiškini-
mas“) arba ginčijamai direktyvos nuostatai suteikti taikymo viršenybę prieš
jai prieštaraujančią nacionalinę teisę. Be to, valstybių narių atžvilgiu direk-
tyvos turi tam tikrą blokuojamą jį poveikį dar netgi nepasibaigus jų nuostatų
perkėlimo į nacionalinę teisę laikotarpiui. Atsižvelgiant į privalomumą siekti

direktyvoje nustatyto tikslo ir laikantis ištikimybės Są jungai principo (ES su-
tarties 4 straipsnis), valstybės narės dar nepasibaigus direktyvos nuostatų
perkėlimo į nacionalinę teisę laikotarpiui privalo nesiimti jokių priemonių,
dėl kurių gali kilti rimtas pavojus siekti direktyvoje nustatytų tikslų.
Pagaliau Teisingumo Teismas 1991 m. sprendimuose Francovich ir Bonifaci

pripažino valstybių narių pareigą atlyginti žalą dėl direktyvų nuostatų ne-
perkėlimo į nacionalinę teisę arba netinkamo perkėlimo. Šiose bylose na-
grinėtas Italijos atsakomybės dėl 1980 m. spalio 20 d. Tarybos direktyvos
80/987/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su darbuotojų apsauga
jų darbdaviui tapus nemokiam, perkėlimo į nacionalinę teisę ne laiku klau-
simas. Direktyva susijusi su darbuotojų teisėmis į darbo užmokestį per lai-
kotarpį prieš darbdaviui tampant nemokiu ar nutraukiant darbo sutartį dėl
šios priežasties. Šiuo tikslu turėjo būti įsteigtos garantijų institucijos, iš kurių
nebuvo galima mokėti jokių išmokų kitiems darbdavio kreditoriams ir kurias
turėjo finansuoti darbdaviai ir (ar) valdžios institucijos. Teisingumo Teismas
susidūrė su problema, kai, nors šia direktyva siekiama darbuotojams su-
teikti subjektyvią teisę į tolesnį darbo užmokesčio mokėjimą iš garantijų
institucijos, kurią reikėjo įsteigti, tačiau tiesioginį taikymą dėl šios teisės,
t. y. rėmimąsi ja nacionaliniuose teismuose, reikėjo atmesti, nes, direktyvos
nuostatų neperkėlus į nacionalinę teisę, nebuvo įsteigta garantijos institu-
cija ir nebuvo galima nustatyti, kas yra skolininkas, turintis mokėti išmokas
įmonei bankrutavus. Šiuo atveju Teisingumo Teismas priėmė sprendimą,
kad už žalos atlyginimą nukentėjusiems darbuotojams yra atsakinga Italija,
nes, neperkėlusi direktyvos nuostatų į nacionalinę teisę, ji atėmė iš darbuo-
tojų jiems direktyva suteiktą teisę. Pareiga atlyginti žalą, nors ir aiškiai ne-
nustatyta Są jungos teisėje, Teisingumo Teismo nuomone, yra neatskiriama
ES teisėtvarkos dalis, nes būtų pažeistas visapusis Są jungos normų veiks-
mingumas ir susilpninta jų suteikiamų teisių apsauga, jei privatūs asmenys
negalėtų gauti žalos atlyginimo, kai jų teisės pažeidžiamos dėl Są jungos
teisės pažeidimo, kuris priskiriamas valstybei narei4.
Sprendimai
Sprendimais Lisabonos sutartimi į teisės aktų katalogą įtraukta nauja teisės

aktų forma. Skiriamos dvi sprendimų kategorijos: sprendimai, skirti konkre-
tiems adresatams, ir bendrieji sprendimai, neturintys konkrečių adresatų
4
Dėl konkrečių aspektų žr. skirsnyje dėl valstybių narių atsakomybės pažeidus Sąjungos
teisę.
(plg. SESV 288 straipsnio 4 dalį). Konkretiems adresatams skirti sprendimai

pakeitė anksčiau galiojusius atskiriems atvejams skirtus „nutarimus“, o kon-
krečių adresatų neturintys bendrieji sprendimai pasižymi įvairiais regulia-
vimo pobūdžiais, kuriems bendra tai, kad jie nereguliuoja vieno konkretaus
atvejo. Apgailestautina, kad priimtas toks vienodas dviejų gan skirtingų
teisės aktų formų apibūdinimas, nes dėl neišvengiamų susikirtimo atvejų
atsiranda didelis teisinis netikrumas. Būtų buvę geriau išlaikyti anksčiau
vartotą sąvoką „nutarimas“ (vok. Entscheidung) atskirų atvejų reguliavimo
priemonėms, turinčioms į išorę nukreiptų pasekmių, o kitiems privalomiems
teisės aktams įvesti sąvoką „sprendimas“ (vok. Beschluss).
Sprendimai, skirti konkretiems adresatams, yra toks teisės aktas, ku-

riuo ES institucijos (ypač Taryba ir Komisija) įgyvendina savo vykdomą ją
funkciją. Tokiu sprendimu galima pareikalauti iš valstybės narės, įmonės ar
Są jungos piliečio veikti arba neveikti, gali suteikti jam teisių arba nustatyti
pareigų. Nacionalinės teisėtvarkos padėtis lygiai tokia pati – nacionalinės
administracinės institucijos, priimdamos administracinius aktus, piliečių at-
žvilgiu privalomai nustato pasekmes, atsirandančias dėl, pavyzdžiui, įstaty-
mo taikymo konkrečiu atveju.
Struktūrinius skiriamuosius šios formos sprendimo požymius galima apibū-

dinti taip:
■■ sprendimas galioja individualiai; tuo jis skiriasi nuo reglamento. Turi

būti konkrečiai nurodoma, kam sprendimas skirtas, ir jį vykdyti privalo
tik nurodyti adresatai. Šis reikalavimas tenkinamas, jei sprendimo
priėmimo metu galima įvardyti atitinkamą asmenų grupę ir ateityje
jos negalima išplėsti. Ypač atkreiptinas dėmesys į sprendimo turinį,
kuris turi būti toks, kad juo būtų galima individualiai ir tiesiogiai daryti
įtaką teisės subjektų padėčiai. Šiuo požiūriu sprendimas individualiai
gali liesti ir trečiuosius asmenis, jei jie paveikiami dėl ypatingų požymių
arba faktinių aplinkybių, kurios išskiria juos iš kitų asmenų ir todėl
individualizuoja taip pat, kaip ir asmenį, kuriam šis sprendimas skirtas;
■■ sprendimas privalomas visas ir tuo jis skiriasi nuo direktyvų, kurios

privalomos tik siektino tikslo atžvilgiu;
■■ sprendimu adresatas įpareigojamas tiesiogiai. Be to, valstybei narei

skirtas sprendimas tokiomis pačiomis sąlygomis kaip direktyva gali
turėti tiesioginį poveikį ir Są jungos piliečiams.
Konkrečių adresatų neturintys bendrieji sprendimai privalomi visi, bet

nėra aišku, kokiems subjektams konkrečiai. Tai galima visų pirma nustatyti
iš atitinkamo sprendimo turinio. Tolesni reguliavimo tipai skiriasi nuo ben-
drų jų sprendimų.
■■ Sprendimai dėl Sutarčių nuostatų keitimo. Šie sprendimai yra abstraktūs

ir taikomi bendrai, t. y. jie yra įpareigojantys ES institucijoms, įstaigoms,
organams ir agentūroms bei valstybėms narėms. Minėtini yra,
pvz., sprendimai, kuriais supaprastinamos patvirtinimo procedūros
(SESV 81 straipsnio 3 dalis, 192 straipsnio 2 dalies c punktas) arba
supaprastinami balsų daugumos reikalavimai (SESV 312 straipsnio
2 dalis, 333 straipsnio 1 dalis).
■■ Sutarčių teisės sukonkretinimo sprendimai. Šie sprendimai taikomi

visai ES arba atitinkamoms ES institucijoms, įstaigoms, organams
ir agentūroms, jei tai yra sprendimas dėl jų sudėties; privatiems
asmenims jie neturi jokio į išorę nukreipto poveikio.
■■ Sprendimai dėl institucijų vidaus ir tarpinstitucinių teisės aktų priėmimo.

Šie sprendimai privalomi atitinkamoms susijusioms ES institucijoms,
įstaigoms, organams ir agentūroms. Pavyzdžiai yra ES institucijų
darbo tvarkos taisyklės, tarpinstituciniai (tarp ES institucijų sudaryti)
susitarimai.
■■ Organizacinių įgaliojimų sprendimai. Šie sprendimai (pvz., paskyrimai,

kompensacijos) yra privalomi atitinkamiems pareigų vykdytojams arba
institucijų nariams.
■■ Sprendimai dėl politikos organizavimo. Šie sprendimai konkuruoja

su reglamentais ir direktyvomis, tačiau nesukuria į išorę nukreiptų
pasekmių pavieniams asmenims. Iš esmės jų galiojimas apsiriboja
priimant teisės aktus dalyvaujančiomis institucijomis, ypač kai tai susiję
su ateities politikos orientavimu ar gairėmis. Tik išimtiniais atvejais jų
teisinis poveikis yra abstraktus ir bendro pobūdžio arba jie turi finansinių
padarinių.
■■ Sprendimai bendros užsienio ir saugumo politikos klausimais. Šie

sprendimai yra teisiškai privalomi ES. Valstybių narių atžvilgiu jų
galiojimo sritis apribota specialiomis taisyklėmis (pvz., ES sutarties
28 straipsnio 2 ir 5 dalimis; 31 straipsnio 1 dalimi). Jie nepriklauso
Teisingumo Teismo jurisdikcijai.
Rekomendacijos ir nuomonės
Paskutinė Są jungos Sutartyse aiškiai numatytų teisės aktų kategorija –

rekomendacijos ir nuomonės. Jomis Są jungos institucijoms suteikiama ga-
limybė valstybių narių, o kai kuriais atvejais ir Są jungos piliečių atžvilgiu
išreikšti neįpareigojančią nuomonę, t. y. ja nepagrindžiant teisinių įpareigo-
jimų adresatui.
Rekomendacijose adresatams rekomenduojama imtis tam tikrų veiksmų,

tačiau teisiškai jie neįpareigojami to daryti. Pavyzdžiui, tais atvejais, kai dėl
kokios nors įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatos priėmimo ar pakeitimo
valstybėje narėje gali būti iškreipiamos Europos vidaus rinkos konkurencijos
sąlygos, Europos Komisija atitinkamai valstybei narei gali rekomenduoti to-
kias priemones, kurios padėtų išvengti šio iškreipimo (plg. SESV 117 straips-
nio 1 dalies 2 sakinį).
Kita vertus, nuomones teiki Są jungos institucijos, vertindamos esamą padė-

tį ar konkrečias procedūras Są jungoje ar valstybėse narėse. Iš dalies jie taip
pat naudingi ruošiant vėlesnius privalomus teisės aktus arba jais remiantis
pradedamas Teisingumo Teismo procesas (plg. SESV 258 ir 259 straipsnius).
Pagrindinė rekomendacijų ir nuomonių reikšmė visų pirma yra politinė ir

moralinė. Sutarčių autoriai, įtraukdami šiuos teisės aktus, vylėsi, kad su-
interesuotieji asmenys dėl Są jungos institucijų autoriteto ir savo plačios,
nacionalinius santykius viršijančios įžvalgos ir išmanymo savanoriškai atsi-
žvelgs į jiems duotą patarimą arba iš tam tikros situacijos įvertinimo pada-
rys reikiamas išvadas. Vis dėlto rekomendacijos ir nuomonės gali netiesio-
giai turėti teisinį poveikį, jei jomis sukuriamas pagrindas vėliau priimamiems
privalomiems teisės aktams arba atitinkama Są jungos institucija pati įsi-
pareigoja, o dėl to tam tikromis aplinkybėmis gali būti sukuriama teisėtų
lūkesčių.
Rezoliucijos, deklaracijos ir veiksmų programos
Be Są jungos Sutartyse išvardytų teisės aktų, Są jungos institucijos gali

pasinaudoti ir kitomis įvairiomis jų formomis, siekdamos ES teisėtvarkai
suteikti formą ir pavidalą. Są jungos praktikoje ypač svarbios rezoliucijos,
deklaracijos ir veiksmų programos.
Rezoliucijos. Rezoliucijų autoriai – Europos Vadovų Taryba, ES Taryba ir Eu-

ropos Parlamentas. Rezoliucijose išreiškiamos bendros nuomonės ir ketini-
mai dėl bendros integracijos raidos ir konkrečių uždavinių ES ir už jos ribų.
Su ES vidaus reikalais susijusių rezoliucijų objektas buvo, pavyzdžiui, princi-
piniai politinės są jungos klausimai, regioninė politika, energetikos politika ir
Ekonominė ir pinigų są junga, ypač Europos pinigų sistemos sukūrimas. Re-
zoliucijų reikšmė visų pirma politinė – jos yra orientacinė pagalba ES Tarybai
dėl jos būsimo darbo. Dėl rezoliucijų, kaip bendros politinės valios išraiškos,
daug lengviau pasiekti susitarimą Taryboje. Be to, jomis užtikrinama, kad
tam tikru mažiausiu mastu Bendrijos ir valstybių narių sprendimų priėmimo
lygmenys yra suderinti. Į šią rezoliucijų funkciją reikia atsižvelgti jas verti-
nant ir teisiniu aspektu, t. y. rezoliucijos turi būti lanksčios ir jų negalima per
daug apkrauti teisiniais reikalavimais ir įpareigojimais.
Deklaracijos. Deklaracijos būna dvejopos. Kadangi deklaracijos susijusios

su tolesniu Sąjungos vystymusi, pvz., deklaracijos dėl ES, demokratijos ar
pagrindinių teisių, savo reikšme jos atitinka rezoliucijas. Jomis naudojamas
visų pirma tada, kai reikia kreiptis į plačią ją visuomenę arba konkretų adre-
satų ratą. Be to, deklaracijos skelbiamos taip pat priimant sprendimus ES
Taryboje. Tai yra deklaracijos, kuriomis tarybos nariai pareiškia bendrą arba
atskirą nuomonę dėl priimtų Tarybos sprendimų aiškinimo. Tokiomis aiš-
kinamosiomis deklaracijomis ES Taryboje dažnai naudojamasi – be jų ne-
apsieinama ieškant kompromiso. Teisinė šių deklaracijų reikšmė turi būti
vertinama remiantis bendraisiais aiškinimo principais. Pagal juos nuostatos
aiškinimui iš esmės reikšminga ir jos autoriaus valia. Tiesa, tai galima pritai-
kyti tik tokiu atveju, jei aiškinamosios deklaracijos yra pakankamai viešos,
nes antrinės Są jungos teisės, kuria asmenims suteikiama tiesioginių teisių,
negalima suvaržyti nepaskelbtais papildomais susitarimais.
Veiksmų programos. Šias programas rengia ES Taryba arba Europos Komisi-

ja savo iniciatyva arba Europos Vadovų Tarybos raginimu; jos skirtos Są jun-
gos Sutartyse įtvirtintoms teisėkūros programoms ir bendrosioms gairėms
sukonkretinti. Jei šios programos Są jungos Sutartyse aiškiai numatytos,
Są jungos institucijos, jas planuodamos, į šias nuostatas privalo atsižvelgti.
Kita vertus, kitos programos praktikoje laikomos tik gairėmis, kurios neturi
jokio teisiškai privalomo poveikio. Jose pateikiamas tik Są jungos institucijų
ketinimas veikti atsižvelgiant į jų turinį.
Są jungos praktikoje didelės reikšmės taip pat yra baltosios knygos ir žalio
sios knygos. Komisijos paskelbtose baltosiose knygose yra konkrečių pasiū-
lymų ES priemonėms konkrečioje politikos srityje. Jei baltą ją knygą Taryba
įvertina teigiamai, tai gali būti Są jungos veiksmų programos pagrindas.
Tokie pavyzdžiai yra Visuotinės ekonominės svarbos paslaugų (2004 m.),
Europos ryšių politikos (2006 m.) arba Europos ateities (2017 m.) baltosios
knygos. Žaliosios knygos turi pateiktų įvairių idėjų, susijusių su konkrečio-
mis temomis, Europos mastu ir sudaryti pagrindą viešai konsultacijai bei
debatams dėl visų žaliojoje knygoje nurodytų temų. Konkrečiais atvejais
jose skatinama parengti teisės normas. Jos vėliau išdėstomos baltosiose
knygose.
Paskelbimas ir įsigaliojimas
Teisėkūros procedūra priimti aktai skelbiami Europos Sąjungos oficialiojo

leidinio L serijoje (skirtoje teisėkūros procedūra priimtiems aktams [L – Lé
gislation]). Jie įsigalioja juose nurodytą dieną, arba, jei ji nenurodoma, dvi-
dešimtą dieną nuo jų paskelbimo.
Ne teisėkūros procedūra priimtus aktus pasirašo juos priėmusios institucijos

pirmininkas. Jie skelbiami Europos Są jungos oficialiajame leidinyje, C serijo-
je („pranešimai“ [C – Communication]).
Apie kitus teisės aktus, kuriuose nurodomi jų adresatai, pranešama tiems

adresatams ir jie įsigalioja nuo tokio pranešimo momento.
Neprivalomiesiems teisės aktams netaikoma jokia paskelbimo ar pranešimo

prievolė. Tačiau jie taip pat paprastai skelbiami Europos Sąjungos oficialiojo
leidinio C serijoje („Informacija ir pranešimai“).
ES teisėkūros procedūra
Skirtingai negu valstybėse, kuriose valia formuojama parlamente, ES valios

formavimą ilgą laiką nulemdavo ES Taryba, sudaryta iš valstybių narių vy-
riausybių atstovų. Tai lėmė paprasta priežastis – ES išsivystė ne iš vienos
„Europos tautos“, o ją sukūrė ir suformavo valstybės narės. Valstybės narės
dalies savo suvereniteto ES labui atsisakė ne šiaip sau, tokį žingsnį jos drįso
žengti tik matydamos savo stiprią padėtį vykdant ES sprendimų priėmimo
procedūrą. Tačiau vystant ir plečiant ES teisėtvarką šis iš pradžių labai vien-
pusiškai į valstybių narių interesus nukreiptas kompetencijos padalijimas ES
sprendimų priėmimo procedūroje, nuolat stiprinant Europos Parlamento pa-
dėtį, užleido vietą subalansuotai sprendimų priėmimo sistemai. Taigi iš pra-
džių ES teisėkūros procese numatyta nuostata, kad Europos Parlamentas
turi būti išklausytas, vėliau papildyta nuostata, kad Europos Parlamentas
bendradarbiauja su Taryba, o dar vėliau įvesta bendro sprendimo procedūra
dalyvaujant Europos Parlamentui.
ES teisėkūros procedūra naujai išdėstyta ir pertvarkyta Lisabonos sutarti-

mi. Skiriamos toliau išvardytos procedūros. 1. Skelbiant teisėkūros procedū-
ra priimtus aktus taikoma įprasta teisėkūros procedūra (SESV 289 straips-
nio 1 dalis), kuri iš esmės atitinka ankstesnę bendro sprendimo procedūrą ir
paprastai taikoma kaip teisėkūros procedūra ES lygmeniu, taip pat speciali
teisėkūros procedūra (SESV 289 straipsnio 2 dalis), kurios metu teisės aktus
priima Europos Parlamentas dalyvaujant Tarybai arba priima Taryba daly-
vaujant Europos Parlamentui. 2. Tam tikriems teisės aktams prieš jiems įsi-
galiojant gali būti taikoma Europos Parlamento pritarimo procedūra. 3. Ne
teisėkūros procedūra priimtiems aktams taikoma supaprastinta procedūra.
4. Skelbiant deleguotuosius aktus ir įgyvendinimo aktus, taikomos specia-
liosios procedūros.
Teisėkūros procedūra priimtų aktų paskelbimo procedūra

Įprasta teisėkūros procedūra
(SESV 294 straipsnis)
EUROPOS
EKONOMIKOS
IR SOCIALINIŲ
REIKALŲ
EUROPOS KOMITETAS
PARLAMENTAS EP pozicija
KOMISIJA Pasiūlymai ir Komitetų
(pirmasis nuomonės
svarstymas)
REGIONŲ
KOMITETAS
Tarybos pozicijos
patvirtinimas EUROPOS
ES Tarybos
ES TARYBA
Teisės aktas PARLAMENTAS
priimamas pozicija (pirmasis
(antrasis
atsižvelgus svarstymas)
svarstymas)
į Tarybos poziciją
Tarybos pozicijos
Pakeitimas Jokių EP padarytų
atmetimas
narių pakeitimų arba ES
narių dauguma
dauguma Taryba priėmė visus
Teisėkūros procedūros
pakeitimus
nutraukimas –
Teisės akto
teisės aktas nebuvo priimtas
priėmimas
Patvirtina EP Atmeta EP
pakeitimą KOMISIJA pakeitimą
Pakeitimų Sutarimas
Pakeitimų
patvirtinimas ES TARYBA Rezultato
patvirtinimas
kvalifikuota patvirtinimas
balsų dauguma
(antrasis vienbalsiai
Teisės aktas trečiuoju
Teisės aktas svarstymas) svarstymu
priimamas
priimamas Taryboje ir EP
Sutarimo nėra
Taryba TARYBOS / EP Teisės aktas
pakeitimus TAIKINIMO laikomas nepriimtu
atmeta KOMITETAS Teisėkūros
procedūros pabaiga
Procedūros eiga
Pasiūlymo rengimo etapas
Procedūrą pradeda dažniausiai Komisija, pateikdama pasiūlymą dėl vyk-

dytinos Są jungos priemonės (iniciatyvos teisė). Pasiūlymą rengia už regla-
mentuotiną ekonomikos sritį atsakinga Komisijos tarnyba, kuri dažnai kaip
konsultantus pasitelkia ir nacionalinius ekspertus. Tokiu atveju suderinimas
su nacionaliniais ekspertais vyksta iš dalies šiuo tikslu įsteigtuose komi-
tetuose arba kaip šiam konkrečiam atvejui kurios nors Komisijos įstaigos
vykdoma ekspertų apklausa. Tačiau rengdama savo pasiūlymus, Komisija
neprivalo paisyti svarstymų su nacionaliniais ekspertais rezultatų. Komisi-
jos parengtą projektą, kuriame išsamiai aprašytas vykdytinos priemonės
turinys ir forma, apsvarsto Komisijos nariai ir paprasta balsų dauguma pri-
ima sprendimą. Tada kaip Komisijos pasiūlymas jis vienu metu pateikiamas
Tarybai ir Europos Parlamentui bei, atsižvelgiant į aplinkybes, Europos eko-
nomikos ir socialinių reikalų komitetui, kuris turi būti išklausytas, ir Regionų
komitetui, nurodant išsamius motyvus.
Pirmasis svarstymas Europos Parlamente ir Taryboje
Europos Parlamento pirmininkas pateikia pasiūlymą atsakingam Parlamen-

to komitetui. Komiteto svarstymų rezultatas aptariamas Europos Parla-
mento plenariniame posėdyje ir pateikiama nuomonė, kurioje gali būti pri-
tariama šiam pasiūlymui, jis gali būti atmestas arba pasiūlyta pakeitimų.
Tada Europos Parlamentas savo poziciją perduoda Tarybai.
Taryba pirmuoju svarstymu taip pat gali pritarti arba nepritarti Europos
Parlamento pozicijai.
■■ Jei Taryba pritaria Europos Parlamento nuomonei, atitinkamas

teisės aktas paskelbiamas tokios redakcijos, kurią patvirtino Europos
Parlamentas. Taip užbaigiama teisėkūros procedūra. Tačiau praktikoje
dažniausiai būna taip, kad teisėkūros procedūra faktiškai užbaigiama
jau po pirmojo svarstymo. Šiuo tikslu naudojamas „neoficialus trišalis
dialogas“, kurio metu Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos atstovai
susėda prie vieno stalo ir dar šiuo ankstyvuoju teisėkūros procedūros
etapu bendrai tariasi dėl kompromiso.
■■ Jei Taryba nepritaria Europos Parlamento pozicijai, ji priima savo poziciją

pirmuoju svarstymu ir ją perduoda Europos Parlamentui.
Taryba išsamiai informuoja Europos Parlamentą apie motyvus, paskatinu-

sius ją priimti savo poziciją. Komisija išsamiai informuoja Europos Parla-
mentą apie savo poziciją.
Antrasis svarstymas Europos Parlamente ir Taryboje
Europos Parlamentas antruoju svarstymu per tris mėnesius nuo Tarybos

pozicijos gavimo turi tris galimybes:
1) Europos Parlamentas gali pritarti Tarybos pozicijai arba nepareikšti

nuomonės: tokiu atveju atitinkamas teisės aktas laikomas priimtu
tokios redakcijos, kokiai pritarė Taryba;
2) Europos Parlamentas Tarybos poziciją atmeta savo narių balsų
dauguma. Tuomet siūlomas aktas laikomas nepriimtu, o teisėkūros
procedūra baigta;
3) Europos Parlamentas savo narių balsų dauguma padaro Tarybos
pozicijos pakeitimų: tuomet teisės akto redakcija su pakeitimais
perduodama Tarybai ir Komisijai; Komisija pateikia nuomonę dėl šių
pakeitimų.
Taryba apsvarsto iš dalies pakeistą poziciją ir per tris mėnesius nuo Europos
Parlamento pakeitimų gavimo turi dvi galimybes:
1) Taryba gali patvirtinti visus Europos Parlamento pakeitimus: tuomet

atitinkamas teisės aktas laikomas priimtu; tam užtenka kvalifikuotos
balsų daugumos, jei Europos Parlamento pakeitimams pritaria ir
Komisija; priešingu atveju Taryba Europos Parlamento pakeitimams gali
pritarti tik vieningai;
2) jei Taryba patvirtina ne visus Europos Parlamento pakeitimus arba
nesurenka tam reikiamos daugumos, vykdoma taikinimo procedūra.
Taikinimo procedūra
Taikinimo procedūrą pradeda Tarybos pirmininkas, susitaręs su Europos

Parlamento pirmininku. Šiuo tikslu sudaromas Taikinimo komitetas, kuriame
dalyvauja po 28 vienodas teises turinčius Tarybos ir Europos Parlamento
atstovus. Taikinimo komiteto užduotis – kvalifikuota balsų dauguma per
šešias savaites po jo sušaukimo pasiekti susitarimą dėl atitinkamos ant
ruoju svarstymu pateiktos Europos Parlamento ir Tarybos pozicijos. Tokiu
atveju siekiama kompromisinio sprendimo „nagrinėjant visus nesutarimo
aspektus“. Tačiau tokiu atveju visada turi būti pasiektas kompromisas tarp
abiejų skirtingų Europos Parlamento ir Tarybos pozicijų. Gali būti remiamasi

ir naujais dalykais, palengvinančiais kompromiso pasiekimą, jei tik jie dera
prie antruoju svarstymu pateikto bendro rezultato. Tačiau negalima remtis
pakeitimais, kurie antruoju svarstymu nesulaukė reikalingos daugumos.
Komisija dalyvauja Taikinimo komiteto posėdžiuose ir imasi visokios reikia-

mos iniciatyvos siekdama suderinti Europos Parlamento ir Tarybos pozicijas.
Jei per šešias savaites nuo posėdžio sušaukimo Taikinimo komitetas nepa-
tvirtina bendro projekto, siūlomas teisės aktas laikomas nepriimtu.
Trečiasis svarstymas Europos Parlamente ir Taryboje
Jei per šešias savaites Taikinimo komitetas patvirtina bendrą projektą, Eu-
ropos Parlamentas, spręsdamas atiduotų balsų dauguma, ir Taryba, spręs-
dama kvalifikuota balsų dauguma, per šešias savaites nuo to pritarimo turi
atskirai priimti tą aktą pagal šį projektą. Jei jie to nepadaro, siūlomas aktas
laikomas nepriimtu, o teisėkūros procedūra baigta.
Paskelbimas
Priimtas teisės aktas paskutine redakcija parengiamas šiuo metu 24 oficia-

liosiomis kalbomis – airių, anglų, bulgarų, čekų, danų, estų, graikų, ispanų,
italų, kroatų, latvių, lenkų, lietuvių, maltiečių, olandų, portugalų, prancūzų,
rumunų, slovakų, slovėnų, suomių, švedų, vengrų ir vokiečių, pasirašomas
Europos Parlamento ir Tarybos pirmininkų ir paskelbiamas Europos Sąjun
gos oficialiajame leidinyje arba, jei jame nurodomi adresatai, apie jį „prane-
šama tiems adresatams“.
Bendro sprendimo procedūra Europos Parlamentui reiškia iššūkį, bet kartu ir

galimybę. Nors toks veikimo būdas yra sėkmingas tik jei pasiekiamas susi-
tarimas Taikinimo komitete, juo iš esmės pakeičiamas Europos Parlamento
ir Tarybos santykis. Teisėkūros srityje abi institucijos turi vienodas teises.
Nuo Europos Parlamento ir Tarybos priklauso, ar jie įrodys savo politinį ge-
bėjimą rasti kompromisą ir Taikinimo komitete pasiekti susitarimą dėl ben-
dro projekto.
Speciali teisėkūros procedūra
Speciali teisėkūros procedūra paprastai pasižymi tuo, kad Taryba Komisijos

pasiūlymu, išklausiusi Europos Parlamentą, nusprendžia vienbalsiai (pvz.,
SESV 308 straipsnis: Europos investicijų banko statutas) arba Europos
Parlamentas priima teisės aktą pritarus Tarybai (pvz., SESV 226 straips-
nio 3 dalis: naudojimasis tyrimo teise sudarius parlamento Tyrimo komitetą;
SESV 228 straipsnio 4 dalis: ombudsmeno pareigų atlikimą reglamentuo-
jantys nuostatai).
Be to, yra ir kitokių šių reguliavimo atvejų neatitinkančių formų, kurios vis
dėlto gali būti priskirtos specialiai teisėkūros procedūrai:
■■ biudžeto priėmimas (SESV 314 straipsnis): procedūra yra išsamiai

reglamentuota ir didžią ja dalimi atitinka įprastą teisėkūros procedūrą;
■■ Komisijai pasiūlius Taryba, išklausiusi Europos Parlamentą (jei

reikia – ir kitas ES institucijas bei patariamuosius organus), priima
balsų dauguma; tai yra pradinė konsultavimosi procedūra, iš
pradžių taikyta kaip ES lygmens teisėkūros procedūra. Šiuo metu ji
taikoma kaip speciali teisėkūros procedūra tam tikrais atvejais (pvz.,
SESV 140 straipsnio 2 dalis: ekonominė ir pinigų są jungos išimtys;
SESV 128 straipsnio 2 dalis: monetų išleidimas);
■■ Taryba sprendžia nedalyvaujant Europos Parlamentui. Tačiau tai

yra reta išimtis, pasitaikanti tais atvejais, kai Europos Parlamentas
yra informuojamas apie Tarybos sprendimus ne bendros užsienio ir
saugumo politikos srityje (ES sutarties 36 straipsnis), tačiau tik labai
konkrečiais atvejais (pvz., SESV 31 straipsnis: bendrojo muitų tarifų
nustatymas; SESV 301 straipsnio 2 dalis: Ekonominio ir socialinio
komiteto sudėtis).
Politikos sritys, kurioms numatyta speciali teisėkūros procedūra, į įprastą

teisėkūros procedūrą gali būti perkeltos vadinamosiomis „nuostatomis dėl
pereigos“ arba vieningas pritarimas Taryboje gali būti pakeistas kvalifikuota
balsų dauguma. Skirtinos dvi nuostatų dėl pereigos rūšys: bendroji nuostata
dėl pereigos, galiojanti visoms politikos sritims ir taikoma vieningu Europos
Vadovų Tarybos sprendimu, bei specialiosios nuostatos dėl pereigos, tai-

komos konkrečioms politikos sritims (pvz., daugiametė finansinė progra-
ma – SESV 312 straipsnis; teisminis bendradarbiavimas šeimos teisėje –
SESV 81 straipsnis; tvirtesnis bendradarbiavimas – SESV 333 straipsnis;
socialinė sritis – SESV 153 straipsnis ir aplinkos sritis – SESV 192 straips-
nis). Šios nuostatos skiriasi nuo bendrų jų nuostatų dėl pereigos tuo, kad na-
cionaliniai parlamentai paprastai neturi veto teisės, o sprendimą gali priimti
ir Taryba (nebūtinai Europos Vadovų Taryba).
Pritarimo procedūra
Taip pat stipri Europos Parlamento dalyvavimo ES teisėkūroje forma yra

pritarimo procedūra. Pagal ją teisės aktas gali būti priimamas tik gavus
Europos Parlamento pritarimą. Tiesa, pritarimo procedūra Europos Parla-
mentui nesuteikiama laisvė kurti atitinkamo teisės akto turinį, tai yra jis
negali siūlyti jokių pakeitimų ar siekti, kad jie būtų priimti, jis tik gali pri-
tarti arba nepritarti pasiūlytam teisės aktui. Ši procedūra numatyta, pvz.,
tarptautinių sutarčių sudarymui (SESV 218 straipsnio 6a dalis), tvirtesniam
bendradarbiavimui (SESV 329 straipsnio 1 dalis) arba sutarčių papildymo
kompetencijos vykdymui (SESV 352 straipsnio 1 dalis). Pritarimo procedūra
gali būti kaip specialios teisėkūros procedūros sudedamoji dalis priimant
teisės aktus, taip pat paprastos teisėkūros procedūros dalis skelbiant priva-
lomus ne teisėkūros procedūra priimtus aktus.
Ne teisėkūros procedūra priimtų aktų skelbimo procedūra
Ne teisėkūros procedūra priimti aktai skelbiami paprasta procedūra: kuri

nors ES institucija arba kita įstaiga priima teisės aktą remdamasi savo ju-
risdikcija. Tokį įgaliojimą suteikia atitinkama ES sutarčių teisinė nuostata.
Ši procedūra visų pirma taikoma (paprastiems) privalomiems teisės aktams,

kuriuo skelbia ES institucija savo jurisdikcijoje (pvz., Komisijos sprendimas
dėl pagalbos bylų, SESV 108 straipsnio 2 dalis).
Pagal paprastą ją procedūrą taip pat priimami neprivalomi teisės aktai, ypač
ES institucijų bei patariamų jų organų rekomendacijos bei nuomonės.
Deleguotųjų aktų ir įgyvendinimo aktų priėmimo procedūra
Praktika, kai teisėkūros ir įgyvendinimo įgaliojimus Taryba ir Europos Par-

lamentas deleguoja Komisijai, tapo įprasta jau daugelį metų. Deleguotieji
įgaliojimai iki šiol būdavo vykdomi įtraukiant komitologijos komitetus, ku-
riuose Komisijos, Tarybos ir valstybių narių bei Europos Parlamento įtaka
yra skirtinga. Tačiau iki šiol nebuvo pakankamai aiškiai atskirtas įgaliojimų
priimti teisės aktus (teisėkūros įgaliojimų) delegavimas nuo įgyvendinimo
įgaliojimų (vykdymo įgaliojimų) delegavimo. Lisabonos sutartimi šis skirtu-
mas tarp teisėkūros ir vykdymo įgaliojimų vykdymo, kurio trūko ilgą laiką,
buvo įtrauktas į pirminę teisę (SESV 290 ir 291 straipsniai).
Deleguotuosius aktus priima Komisija, remdamasi savo specialiu įgalioji

mu, suteiktu kuriuo nors Tarybos ir Europos Parlamento teisėkūros procedū-
ra priimtu aktu (SESV 290 straipsnis). Delegavimo objektas gali būti tik tam
tikrų, neesminių teisėkūros procedūra priimto akto nuostatų pakeitimas;
esminiai tam tikros srities aspektai negali būti deleguojami. Šia nuostata
pažymima, kad pagrindines taisykles gali priimti tik pati teisėkūros institu-
cija, ji negali jų deleguoti vykdomajai valdžiai. Taip paisoma demokratijos
bei stabdžių ir atsvarų sistemos. Europos Parlamentas ir Taryba politiškai
reikšmingų ir didžiausios svarbos sprendimų atžvilgiu visada privalo veikti
tiesiogiai, taikydami savo pirminę teisėkūros atsakomybę. Tai ypač taikoma
nustatant politinius teisėkūros veiksmų tikslus, renkantis tikslų pasirinkimo
priemones, taip pat nustatant galimą taisyklių reikšmę fiziniams ir juridi-
niams asmenims. Be to, deleguotieji aktai teisėkūros procedūra priimtą aktą
gali tik iš dalies pakeisti ar papildyti, vadinasi, jie negali daryti įtakos jo tiks-
lams. Galiausiai teisėkūros procedūra priimtame akte turi būti aiškiai nu-
rodytos taisyklės, kurias iš dalies keisti ar papildyti turi būti suteikta teisė.
Todėl deleguotieji aktai gali būti, pvz., teisiniai pakeitimai dėl būsimų per-
mainų, tokių kaip technikos lygio pasikeitimai, suderinimas su numatomais
kitų teisės aktų pakeitimais arba teisėkūros procedūra priimto akto taisyklių
taikymo užtikrinimas net ir ypatingomis aplinkybėmis arba gavus naujesnių
duomenų. Įgaliojimų delegavimas gali būti apribotas laiko atžvilgiu arba, jei
jis nėra apribotas, jį turi būti įmanoma atšaukti. Be įgaliojimo perdavimo at-
šaukimo galimybių, Taryba ir Europos Parlamentas gali taip pat numatyti ir
prieštaravimo Komisijos deleguotojo akto įsigaliojimui galimybę. Jei Taryba
ir Europos Parlamentas yra Komisijai delegavę teisėkūros įgaliojimą, ji gali
priimti atitinkamą teisės aktą. Pirminėje teisėje įtraukti kitas institucijas
nereikalaujama. Tačiau Komisija yra įgaliota konsultuotis ypač su nacionali-
niais ekspertais, kas praktikoje dažniausiai pasitaiko.
Tai, kad Komisija priima įgyvendinimo aktus (SESV 291 straipsnis), yra
numatyta kaip su ES administracine teise susijusios valstybių narių kom-
petencijos principo išimtis (SESV 289 straipsnio 1 dalis), todėl tai kontro-
liuoja valstybės narės. Tai yra esminis nukrypimas nuo ligšiolinės teisinės
padėties, pagal kurią Taryba ir Europos Parlamentas, priimdami įgyvendi-
nimo priemones, komitologijos procedūros metu turėjo dalyvavimo teises.
Šis pakeitimas aiškinamas aplinkybe, kad aiškiai atskyrus deleguotuosius
aktus ir įgyvendinimo aktus privalėjo būti padaryti atitinkami kontrolės ir
dalyvavimo teisės pertvarkymai: kai Taryba ir Europos Parlamentas kaip ES
teisės aktų leidėjai įgyja prieigą prie deleguotų jų aktų, prieigą prie įgyven-
dinimo aktų turi valstybės narės, remdamosi savo pirmine administracinės
ES teisės įgyvendinimo jurisdikcija. ES teisės aktų leidėjas (t. y. Taryba ir Eu-
ropos Parlamentas), remdamasis jam suteikta teisėkūros užduotimi, priėmė
bendrąsias įgyvendinimo kontrolės taisykles ir principus Reglamentu (ES)
Nr. 182/2011 (vadinamuoju Komitologijos reglamentu). Komitologijos regla-
mentas sumažina komitologijos procedūrų skaičių iki dviejų: patariamosios
procedūros ir nagrinėjimo procedūros, o procedūros pasirinkimui nustato-
mos konkrečios specifikacijos.
Patariamosios procedūros metu patariamasis komitetas paprasta balsų

dauguma priima nuomonę ir įtraukia ją į protokolą. Komisija, kiek įmanoma,
turėtų (bet neprivalo) į ją atsižvelgti.
Nagrinėjimo procedūros metu kvalifikuota balsų dauguma balsuojama

dėl Komisijos įgyvendinimo priemonių Komitologijos komitete, kurį sudaro
valstybių narių atstovai. Pritarus Komisija turi paskelbti tokią priemonę, ko-
kią buvo pateikta. Jei nesant kvorumo nepriimtas sprendimas, Komisija gali
iš esmės priimti savo projektą. Komitetui priėmus neigiamą nuomonę arba
nesant pritarimo, Komisija gali pateikti naują projektą Audito komitetui arba
pradinį projektą pateikti nagrinėti Apeliaciniam komitetui.
Apeliacinis komitetas yra antroji nagrinėjimo procedūros instancija. Krei-

piantis į Apeliacinį komitetą, turi būti rastas kompromisas tarp Komisijos ir
valstybių narių atstovų, kai Audito komitete nebuvo pasiekta jokio rezultato.
Jei Apeliacinis komitetas pateikia teigiamą nuomonę, Komisija priima įgy-
vendinimo aktą. Ji tai gali ir tuo atveju, kai Apeliacinis komitetas nepateikia
jokios nuomonės.
ES teisinės apsaugos sistema
Są junga, kuri suprantama kaip teisinė bendrija, teisės subjektams turi už-
tikrinti išsamią ir veiksmingą teisinės apsaugos sistemą. ES teisinės apsau-
gos sistema tokia ir yra. Ja pripažįstama kiekvieno asmens teisė į veiksmin
gą teisminę iš ES teisėtvarkos atsirandančių teisių apsaugą. Ši Pagrindinių
teisių chartijos 47 straipsnyje kodifikuota apsauga priklauso bendriesiems
teisiniams principams, grindžiamiems bendromis valstybių narių konsti
tucinėmis tradicijomis ir Europos žmogaus teisių konvencija (EŽTK 6 ir
13 straipsniais). Ją užtikrina ES teisminės institucijos (Teisingumo Teismas ir
Bendrasis Teismas) (ES sutarties 19 straipsnio 1 dalis). Šiuo tikslu numatyta
nemažai procedūrų. Jos trumpai aprašytos toliau.
Sutarties pažeidimo nagrinėjimo procedūra

Pareigų pagal Sutartis nevykdymo procedūra skirta nustatyti, ar kuri nors

valstybė narė neįvykdė jai Są jungos teise nustatytų pareigų. Šią procedūrą
gali atlikti tik ES Teisingumo Teismas. Atsižvelgiant į tokio kaltinimo rimtu-
mą, prieš kreipiantis į Teisingumo Teismą, būtina atlikti išankstinę procedū-
rą, pagal kurią atitinkamai valstybei narei suteikiama galimybė dėl kaltini-
mo pareikšti savo nuomonę. Jei pagal išankstinę procedūrą ginčo išspręsti
nepavyksta, arba Komisija (SESV 258 straipsnis), arba kuri nors valstybė
narė (SESV 259 straipsnis) gali kreiptis į Teisingumo Teismą dėl pareigų pa-
gal Sutartis nevykdymo. Praktikoje šia iniciatyva dažniausiai naudojasi Ko-
misija. Teisingumo Teismas ginčą išnagrinėja ir nustato, ar kuri nors pareiga
pagal Sutartis įvykdyta, ar ne. Jei jis nustato, kad pareiga pagal Sutartis ne-
įvykdyta, atitinkama valstybė narė įpareigojama tą trūkumą nedelsiant pa-
šalinti. Jei ji šio sprendimo neįvykdo, Komisija gali vėl kreiptis į Teisingumo
Teismą, nurodydama vienkartinės sumos ir (arba) periodinės baudos, kurios
ji antrame sprendime reikalauja iš valstybės narės, nevykdančios pareigos
pagal Sutartis ir nekreipiančios dėmesio į Teisingumo Teismo sprendimą,
dydį (SESV 260 straipsnis). Taigi, jei valstybė narė delsia vykdyti Teisingumo
Teismo sprendimą dėl pareigos pagal Sutartis nevykdymo, jai tai gali turėti
nemažų finansinių pasekmių.
Byloje Jégo-Quéré žvejybos įmonė reikalavo

paskelbti negaliojančiomis tam tikras
reglamento dėl jaunų europinių jūrinių lydekų
apsaugos dalis. Reglamente buvo būtent
uždrausta taikyti įmonės „Jégo-Quéré“
naudojamus žvejybos tinklus, kurių akučių
dydis buvo 8 cm. Siekdamas užtikrinti efektyvią
teisinę apsaugą, individualaus poveikio sąvoką
teismas aiškino plačiai ir patvirtino skundo
priimtinumą. Teisingumo Teismas tokios
nuomonės nesilaikė. Visuotinai galiojančio
reglamento tiesioginis taikymas negali būti
gretinamas su individualiu poveikiu.
Ieškinys dėl panaikinimo (SESV 263 straipsnis)
Ieškiniu dėl panaikinimo (jis dar vadinamas „skundu dėl pripažinimo nega-
liojančiu“) sudaroma galimybė vykdyti objektyvią teisminę Są jungos insti-
tucijų veiksmų priežiūrą (abstrakčioji teisinė priežiūra) ir suteikiama galimy-
bė asmenims, nors ir su tam tikrais apribojimais, pasinaudoti ES jurisdikcija
(individualios teisinės apsaugos garantija).
Galima apskųsti visas Są jungos institucijų priemones, kuriomis sukuriamas

teisiškai privalomas poveikis, kuriuo pažeidžiami ieškovo interesai, pakei-
čiant jo teisinį statusą. Be valstybių narių, Europos Parlamento, ES Tarybos
ir Komisijos, ieškovai gali būti Europos Audito Rūmai, Europos Centrinis Ban-
kas ir Regionų komitetas, jei mano, kad pažeidžiamos jiems suteiktos teisės.
Są jungos piliečiai ir įmonės, priešingai, ieškinį dėl panaikinimo gali paduoti

tik prieš sprendimus, kurie skirti jiems, arba prieš sprendimus, kurie, nors
skirti kitiems asmenims, bet tiesiogiai ir konkrečiai daro jiems poveikį. Ši
individualaus poveikio sąlyga pagal Teisingumo Teismo praktiką tenkinama
tada, kai asmuo individualizuojamas taip, kad jis išskiriamas iš kitų eko-
nomikos subjektų. „Tiesioginio poveikio“ kriterijumi siekiama užtikrinti, kad
į Teisingumo Teismą ar Bendrą jį Teismą būtų kreipiamasi tik tada, kai yra
aiškus neigiamo poveikio teisiniam ieškovo statusui faktas ir to neigiamo po-
veikio pobūdis. „Individualumo“ kriterijumi siekiama išvengti actio popularis.
Be to, Lisabonos sutartimi buvo priimta dar viena aktų kategorija, kuriai
taip pat ir fiziniai bei juridiniai asmenys gali pateikti ieškinį dėl panaikinimo.
Ji suteikia įgaliojimą fiziniams ir juridiniams asmenims teikti ieškinius taip
pat dėl „reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktų“, jei šie teisės aktai su
ieškovu yra „tiesiogiai susiję ir dėl kurių nereikia patvirtinti įgyvendinamų jų
priemonių“. Šia nauja kategorija buvo užpildyta Teismo byloje Jégo-Quéré
nurodyta „teisinė apsaugos spraga“, nes iki tol teisinė apsauga nebuvo už-
tikrinama atvejais, kuriais ekonominės veiklos vykdytojui ES teisės aktas
buvo taikomas tiesiogiai, o jo teisėtumo nebuvo įmanoma patikrinti tam
suteiktomis teisių gynimo priemonėmis: anuliavimo pateikus ieškinį dėl
panaikinimo (SESV 263 straipsnis) veiksmai iki šiol nepavykdavo, nes ne-
būdavo individualaus poveikio; prejudicinio sprendimo priėmimo procedūra
(SESV 267 straipsnis) galėjo būti ir nevykdoma dėl to, kad nebuvo naciona-
linės įgyvendinimo priemonės (išskyrus tam tikrą baudžiamą jį procesą dėl
to, kad ekonominės veiklos vykdytojas nesilaiko Są jungos teisėje numatytų
įsipareigojimų, tačiau į šį atvejį neturi būti atsižvelgiama, nes negalima tikė-

tis, kad ekonominės veiklos vykdytojas neteisėtu elgesiu tikrina teisės akto
teisėtumą); bet kuriuo atveju pateikus ieškinį dėl kompensacijos negalėtų
būti priimtas sprendimas, atitinkantis administruojamo subjekto interesus,
nes juo negalima iš ES teisės pašalinti net ir neteisėto ES teisės akto.
Kadangi SESV 263 straipsnio 4 dalyje dėl „reglamentuojamojo pobūdžio

teisės aktų“ anuliavimo atsisakyta „individualaus poveikio“ reikalavimo ir
taikomas tik netiesioginio poveikio bei nesamų nacionalinių įgyvendinimo
priemonių reikalavimas, dalis šios spragos yra užpildyta.
Tačiau kyla problema, kaip suprasti „reglamentuojamojo pobūdžio teisės

aktus“. Viena vertus, ribota prasme ši sąvoka reiškia tik tokius visuotinai
taikomus teisės aktus, kurie nėra teisėkūros procedūra priimti aktai, kita
vertus, plačią ja prasme ji reiškia visuotinai taikomus teisės aktus, į kuriuos
įtraukiami ir teisėkūros procedūra priimti aktai. Bendrasis Teismas pareiškė
išsamią nuomonę šiuo klausimu savo bylos Inuit Tapiriit Kanatami spren-
dime, taikydamas šiuos abu metodus, ir, remdamasis gramatine, istorine
bei teleologine interpretacija, priėjo prie išvados, kad „reglamentuojamojo
pobūdžio teisės aktais“ gali būti laikomi tik tokie visuotinai taikomi teisės
aktai, kurie nėra priimti teisėkūros procedūra. Jiems, be deleguotų jų teisės
aktų (plg. SESV 290 straipsnį) ir įgyvendinimo aktų (plg. SESV 291 straips-
nį), priklauso ir direktyvos, jei atsižvelgiant į jurisdikciją taikomos tiesiogiai,
taip pat abstraktūs ir bendro pobūdžio sprendimai, jei jie nebuvo priimti
teisėkūros procedūra. Šiuo atveju Bendrasis Teismas vienareikšmiškai taiko
siaurą sąvokos „reglamentuojamasis pobūdis“ interpretaciją. 2013 m. ape-
liacinio skundo sprendime Teisingumo Teismas patvirtino šią išvadą. Ap-
gailestautina, kad iš efektyvios teisinės apsaugos užtikrinimo perspektyvos
taikant ribotą metodą nustatyta teisinės apsaugos spraga gali būti užpil-
dyta tik iš dalies.
ES įstaigų bei organų, ypač agentūrų, kurių yra įsteigta daug, dokumentų
teisėtumą nuo šiol taip pat galima tikrinti (SESV 263 straipsnio 5 dalis).
Taip pašalinama teisinės apsaugos spraga, kuri iki šiol teisėje buvo menkai
užpildyta, be to, pirminėje teisėje atsižvelgiama į aplinkybę, kad šios ins-
titucijos iš dalies turi įgaliojimų, kuriais joms suteikiama galimybė priimti
dokumentus, turinčius teisinį poveikį trečių jų šalių atžvilgiu, todėl tam, kad
būtų suformuota spragų neturinti teisinės apsaugos sistema, ir dėl šių do-
kumentų turi būti pradėta teisinė procedūra.
Jei ieškinys pagrįstas, Teisingumo Teismas ar Bendrasis Teismas apskųstą

teisės aktą paskelbia negaliojančiu atgaline data. Pagrįstais atvejais Teisin-
gumo Teismas arba Bendrasis Teismas gali paskelbtam teisės akto nega-
liojimui pritaikyti apribojimą, t. y. kad šis apribojimas būtų taikomas tik nuo
sprendimo paskelbimo. Tačiau siekiant apsaugoti ieškovų teises ir interesus,
negaliojimo paskelbimo poveikis negali būti ribojamas.
Ieškinys dėl neveikimo (SESV 265 straipsnis)
Ieškiniu papildoma teisinė apsauga Europos Parlamento, Europos Vadovų

Tarybos, ES Tarybos, Komisijos ir Europos Centrinio Banko atžvilgiu, nes su-
teikiama galimybė kreiptis į teismą ir dėl neteisėto neveikimo, t. y. Są jun-
gos teisės akto nepriėmimo. Tačiau prieš paduodant ieškinį būtina atlikti
išankstinę procedūrą, pagal kurią ieškovas atitinkamą Są jungos instituciją
turi paraginti imtis veiksmų. Ieškiniu dėl neveikimo, kurį gali paduoti viena
iš institucijų, gali būti prašoma nustatyti, kad atitinkama institucija, pažeis-
dama Sutartis, nepriėmė atitinkamo teisės akto. Ieškiniu, kurį gali paduoti
Są jungos piliečiai ir įmonės, gali būti prašoma tik nustatyti, kad atitinkama
institucija, pažeisdama Sutartis, nepriėmė atitinkamo teisės akto, kuris tu-
rėjo būti skirtas ieškovui, t. y. ieškovui skirto sprendimo. Galutiniu sprendimu
konstatuojama tik tai, kad teisės pažeidimas padarytas tik dėl konkretaus
neveikimo. Šiuo atveju Teisingumo Teismas ir Bendrasis Teismas neturi tei-
sės savo sprendime įpareigoti priimti būtiną priemonę. Bylą pralaimėjusi
šalis tik įpareigojama imtis būtinų priemonių Teisingumo Teismo ar Bendrojo
Teismo sprendimui įvykdyti (SESV 266 straipsnis).
Ieškinys dėl žalos atlyginimo (SESV 268 straipsnis ir

340 straipsnio 2 dalis)
Šiuo ieškiniu Są jungos piliečiams ir įmonėms, taip pat valstybėms narėms,

kurios dėl ES tarnautojų padarytos klaidos patyrė žalą, suteikiama galimy-
bė kreiptis į ES Teisingumo Teismą su prašymu šią žalą atlyginti. ES atsako-
mybės sąlygos Sutartyse sureguliuotos nepakankamai; be kita ko, jos api-
brėžiamos pagal bendrus valstybių narių įstatymams būdingus principus.
Teisingumo Teismas savo praktikoje jas sukonkretino. Remiantis Teisingumo
Teismo praktika, ES privalo atlyginti žalą, kai tenkinamos tokios sąlygos:
1) neteisėti Są jungos institucijos ar ES tarnautojų veiksmai einant pareigas.

Neteisėti veiksmai yra tada, kai akivaizdžiai pažeidžiama Są jungos
teisės norma, kuria asmeniui, įmonei ar valstybei narei suteikiama
teisių arba ji priimta jų apsaugos tikslais. Apsaugos normų pobūdį
visų pirma turi pagrindinės teisės ir vidaus rinkos pagrindinės laisvės

arba teisėtų lūkesčių principai ir proporcingumas, taip pat visos kitos
tiesiogiai taikomos teisinės normos, Są jungos piliečiams suteikiančios
subjektyvias teises. Pakankamai akivaizdus pažeidimas yra tada, kai
veikianti Są jungos institucija aiškiai ir smarkiai viršijo savo įgaliojimus.
Teisingumo Teismas ypač kreipia dėmesį į ribotą nuo neteisėtos
priemonės nukentėjusių asmenų skaičių ir patirtos žalos dydį, kuris turi
viršyti atitinkamai ekonomikos šakai įprastos ekonominės rizikos ribas;
2) buvo patirta žala;
3) yra priežastinis ryšys tarp patirtos žalos ir Są jungos akto;
4) įrodyti veiksmą atlikusios Są jungos institucijos kaltę nebūtina.
Tarnautojų ieškiniai (SESV 270 straipsnis)
Į ES Teisingumo Teismą galima kreiptis ir dėl ginčų, kylančių dėl ES ir jos

tarnautojų arba, jų mirties atveju, jų artimų jų tarnybinių santykių. Kompe-
tencija nagrinėti šiuos skundus tenka Bendrajam Teismui.
Apeliacinio skundo procedūra (SESV 256 straipsnis)
Teisingumo Teismo ir Bendrojo Teismo santykis reglamentuotas taip, kad dėl

visų Bendrojo Teismo sprendimų galima paduoti apeliacinį skundą Teisingumo
Teismui tik teisės klausimais. Apeliacinis skundas gali būti paduodamas dėl
Bendrojo Teismo kompetencijos trūkumo, dėl jo padaryto teismo proceso tvar-
kos pažeidimo, kuriuo buvo neigiamai paveikti apelianto interesai, taip pat dėl
Bendrojo Teismo padaryto Są jungos teisės pažeidimo. Jei apeliacinis skundas
yra priimtinas ir pagrįstas, Teisingumo Teismas Bendrojo Teismo sprendimą
panaikina. Jis gali pats paskelbti galutinį sprendimą, jei toje bylos stadijoje
tai galima padaryti, arba grąžinti bylą Bendrajam Teismui naujam sprendimui
priimti. Teisingumo Teismo teisinis vertinimas Bendrajam Teismui privalomas.
Laikinosios apsaugos priemonės (SESV 278 ir 279 straipsniai)
Dėl Teisingumo Teismui ar Bendrajam Teismui paduotų ieškinių ir dėl Tei-

singumo Teismui paduotų apeliacinių skundų dėl Bendrojo Teismo sprendi-
mų ginčijamo akto galiojimas nesustabdomas. Tačiau kaip kompensacinė
priemonė numatyta galimybė pateikti Teisingumo Teismui ar Bendrajam
Teismui prašymą sustabdyti ginčijamo akto taikymą (SESV 278 straips-
nis) arba nustatyti bet kurias būtinas laikinąsias apsaugos priemones
(SESV 279 straipsnis).
Prašymo nustatyti laikinąsias apsaugos priemones pagrįstumas teismų

praktikoje vertinamas pagal šiuos tris kriterijus:
1) galimybė laimėti pagrindinę bylą ( fumus boni juris): ar galimybė laimėti

bylą pakankama, sprendžiama iš anksto bendrai įvertinant prašymo
pateikėjo nurodytas aplinkybes;
2) laikinųjų apsaugos priemonių nustatymo skuba: skuba vertinama pagal
tai, ar būtina nustatyti laikinąsias apsaugos priemones norint išvengti
didelės ir nepataisomos žalos prašymo pateikėjui. Šiuo atveju vertinimo
kriterijai yra teisės pažeidimo pobūdis ir sunkumas bei konkretūs ir
galutiniai neigiami padariniai prašymo pateikėjo materialiajam ir kitam
turtui, kuriam taikoma teisinė apsauga. Finansinė žala laikoma didele
ir nepataisoma žala daugiausia tik tuo atveju, jei, prašymo pateikėjui
laimėjus pagrindinę bylą, šios žalos visos kompensuoti neįmanoma;
3) interesų vertinimas: trūkumai, kurių gali atsirasti prašymo pateikėjui,
jei laikinosios apsaugos priemonės būtų nenustatomos, vertinami
atsižvelgiant į ES interesus, kad atitinkamas teisės aktas būtų taikomas
nedelsiant, ir į trūkumus, kurių atsirastų tretiesiems asmenims, jei
laikinosios apsaugos priemonės būtų nustatytos.
Prejudicinio sprendimo priėmimo procedūra

Pagal prejudicinio sprendimo priėmimo procedūrą į Teisingumo Teismą gali

kreiptis nacionaliniai teismai. Jei nacionalinis teismas savo nagrinėjamoje
byloje turi taikyti Są jungos teisės nuostatas, jis gali šios bylos nagrinėjimą
sustabdyti ir Teisingumo Teismui pateikti klausimą, ar atitinkamas Są jun-
gos institucijų priimtas teisės aktas galioja ir (ar) kaip šis teisės aktas ir
Są jungos Sutartys turi būti aiškintini. Nacionalinio teismo teisėjas sufor-
muluoja teisinį klausimą, į kurį Teisingumo Teismas atsako ne pateikdamas
nuomonę, o priimdamas sprendimą – taip net formaliai parodomas priva-
lomas šio sprendimo pobūdis. Tačiau prejudicinio sprendimo priėmimo pro-
cedūra nėra, kaip kitos aptartos procedūros, bylos nagrinėjimo procedūra,
pagal kurią byloje priimamas sprendimas, o tik bendros procedūros, kuri
pradedama ir baigiama nacionaliniame teisme, dalis.
Šios procedūros tikslas – visų pirma užtikrinti vienodą Są jungos teisės aiški-
nimą, o kartu ES teisėtvarkos darną. Be teisės bendrumo visoje ES užtikrini-
mo funkcijos, ši procedūra reikšminga ir individualiai teisinei apsaugai. Kad
nacionaliniai teismai galėtų pasinaudoti jiems suteikta galimybe patikrinti
nacionalinės teisės ir Są jungos teisės suderinamumą ir nesuderinamumo
atveju taikyti viršesnę tiesiogiai taikomą Są jungos teisę, būtina, kad Są-
jungos teisės turinys ir taikymo apimtis būtų pakankami aiškiai apibrėžti.
Dažniausiai toks aiškumas įmanomas tik per Teisingumo Teismo prejudicinį
sprendimą, todėl prejudicinio sprendimo priėmimo procedūra yra galimybė
ir Są jungos piliečiams pasipriešinti savo valstybės narės veiksmams, jei jais
pažeidžiama Są jungos teisė, ir nacionaliniuose teismuose reikalauti, kad
būtų taikoma Są jungos teisė. Prejudicinio sprendimo priėmimo procedūra
dėl šios jos dvigubos funkcijos tam tikru mastu kompensuojama ribota pri-
vačių asmenų galimybė tiesiogiai paduoti ieškinį Teisingumo Teismui, todėl
ji labai svarbi asmenų teisinei apsaugai. Šios procedūros sėkmė priklauso
nuo nacionalinių teismų ir jų teisėjų „noro pateikti prašymą“.
Prašymo priimti prejudicinį sprendimą objektas. Teisingumo Teismas, vie-

na vertus, priima sprendimą atitinkamo Są jungos teisės aiškinimo klausi-
mu, antra vertus, vykdo Są jungos institucijų priimtų teisės aktų galiojimo
priežiūrą. Nacionalinės teisės nuostatos negali būti prejudicinio sprendimo
objektas. Teisingumo Teismas pagal prejudicinio sprendimo priėmimo proce-
dūrą neturi teisės nei aiškinti nacionalinę teisę, nei vertinti jos suderinamu-
mo su Są jungos teise. Teisingumo Teismui pateikiamuose prašymuose į tai
dažnai neatkreipiama dėmesio. Neretai juose tikslingai keliami klausimai
dėl nacionalinių teisės aktų suderinamumo su Są jungos nuostatomis arba
dėl tam tikrų Są jungos nuostatų taikymo nacionalinio teismo nagrinėjamoje
byloje. Tokių iš principo nepriimtinų klausimų Teisingumo Teismas neatmeta,
o juos išaiškina taip, kad prašymą pateikęs teismas surastų svarbiausius
atitinkamos Są jungos teisės nuostatos aiškinimo kriterijus ir pats galėtų
nuspręsti, ar sprendimui svarbi nacionalinės teisės nuostata suderinama
su Są jungos teise. Tokiu atveju Teisingumo Teismas, atsižvelgdamas į visą
valstybės narės teismo pateiktą medžiagą, ypač į sprendimo pateikti pra-
šymą pagrindimą, išnagrinėja tuos Są jungos teisės elementus, kuriuos, at-
sižvelgiant į bylos objektą, reikia išaiškinti.
Teisė pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą. Pateikti prašymą gali

visi valstybių narių teismai. Sąvoka „teismas“ šiuo atveju suprantama pagal
Są jungos teisę ir apibrėžiama ne pagal pavadinimą, o pagal tos institu-
cijos funkciją ir statusą valstybės narės teisinės apsaugos sistemoje. Tai
reiškia, kad teismais laikomos visos nepriklausomos, t. y. nepriimančios jo-
kių nurodymų, institucijos, privalančios pagal teisinės valstybės principais
grindžiamą procedūrą teisiniuose ginčuose priimti teisinę galią turinčius
sprendimus. Vadinasi, teisę pateikti prašymą iš esmės turi ir valstybių na-
rių konstituciniai teismai, ir ginčus nagrinėjančios nevalstybinės jurisdikcijos
institucijos, tačiau neturi privatūs arbitražo teismai. Ar nacionalinio teismo
teisėjas pasinaudoja teise pateikti prašymą, priklauso nuo sprendimo, su-

sijusio su Bendrijos teisiniais klausimais, svarbos pagrindinei bylai, kurioje
sprendimą priima pats nacionalinio teismo teisėjas. Bylos šalys gali tik su-
teikti tam tikrą postūmį. Teisingumo Teismas sprendimo svarbą patikrina
tik atsižvelgdamas į tai, ar klausimas gali būti pateikiamas, t. y. ar iškeltas
klausimas tikrai susijęs su Są jungos Sutarčių aiškinimu arba atitinkamo Są-
jungos institucijos priimto teisės akto galiojimu, ar tai yra tikras ginčas, t. y.
ar kalbama ne tik apie hipotetinį ar sugalvotą klausimą, kuriuo siekiama
Teisingumo Teismą, pasinaudojant prejudicinio sprendimo priėmimo proce-
dūra, paskatinti pateikti teisinę nuomonę. Tačiau dėl šių priežasčių Teisin-
gumo Teismas pateiktus klausimus atmeta labai retai, nes, atsižvelgdamas
į ypatingą teismų bendradarbiavimo svarstant šiuos abu aspektus svarbą,
laikosi tam tikro nuosaikumo. Vis dėlto iš pastarojo meto Teisingumo Teismo
praktikos matyti, kad prašymo pateikimo reikalavimus jis sugriežtino – pri-
imdamas sprendimą, ar prašymas priimtinas, kreipia labai didelį dėmesį, ar
tenkinamas jau ir pirmiau keltas reikalavimas pakankamai aiškiai ir išsamiai
paaiškinti faktines ir teisines pagrindinės bylos aplinkybes ir, jei duomenų
trūksta, pareiškia negalintis tinkamai išaiškinti atitinkamos Są jungos teisės
nuostatos ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą atmeta kaip nepriimtiną.
Pareiga pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą. Pateikti prašymą

privalo bet kuris teismas, kurio sprendimo nebegalima apskųsti apeliaci-
ne tvarka pagal nacionalinę teisę. Sąvoka apeliacija apima visas peržiū-
ros procedūras, pagal kurias kurio nors teismo sprendimą gali peržiūrėti
aukštesnės instancijos teisminė institucija faktiniu ir teisiniu apsektais (pvz.,
apeliacija) arba tik teisiniu aspektu (pvz., peržiūra), išskyrus įprastas per-
žiūros procedūras, turinčias ribotų ir specifinių pasekmių (pvz., sprendimų
peržiūrėjimas, skundas dėl konstitucijai prieštaraujančių veiksmų). Teismas,
kuris privalo pateikti prašymą, gali jo nepateikti tik tuo atveju, jei tas klau-
simas nesvarbus bylos baigčiai, dėl jo Teisingumo Teismas jau yra priėmęs
sprendimą arba Są jungos teisės akto aiškinimas yra akivaizdus. Besąly-
giška pareiga pateikti prašymą yra tuo atveju, jei nacionalinis teismas nori
remtis Są jungos teisės akto negaliojimu. Teisingumo Teismas yra aiškiai
nustatęs, kad tik jis vienas turi teisę atmesti neteisėtą Są jungos teisės aktą.
Todėl nacionaliniai teismai privalo taikyti ir pripažinti Są jungos teisės aktą
tol, kol Teisingumo Teismas galutinai nenustatys, kad jis negalioja. Speciali
nuostata taikoma teismams, kurie veikia pagal laikinų jų apsaugos priemo-
nių nustatymo procedūrą. Pagal pastarojo meto Teisingumo Teismo prak-
tiką jiems suteikiama teisė, laikantis tam tikrų sąlygų, sustabdyti Są jun-
gos reglamentu grindžiamo administracinio akto vykdymą arba imtis kitų
laikinų jų apsaugos priemonių, siekiant laikinai įforminti ginčijamas teisines

pozicijas ar teisinius santykius, nesilaikant esamų Są jungos nuostatų.
Pareigos pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą nesilaikymas reiškia

pareigos pagal Są jungos Sutartis nevykdymą, kuris priskiriamas valstybei
narei ir dėl kurio pagal pareigų nevykdymo pagal Sutartis procedūrą gali būti
imamasi sankcijų. Tiesa, praktinis tokios procedūros poveikis labai ribotas,
nes atitinkamos valstybės narės vyriausybė negali vykdyti tokio Teisingumo
Teismo nuosprendžio, nes dėl teismų nepriklausomybės ir valdžios pasidali-
jimo principo ji negali duoti nurodymų nacionaliniam teismui. Sėkmingesnė
gali būti, pripažinus valstybių narių atsakomybę pagal Sąjungos teisę už
Są jungos teisės pažeidimą (žr. taip pat kitą skirsnį), asmenų galimybė iš ati-
tinkamos valstybės narės reikalauti atlyginti žalą, atsiradusią dėl pareigos
pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą nevykdymo.
Prejudicinio sprendimo poveikis. Prejudicinis sprendimas, kadangi tai yra

Teisingumo Teismo sprendimas, o ne nuomonė, privalomas pirmiausia pra-
šymą pateikusiam teismui ir visiems kitiems nacionaliniams teismams, nag
rinėjantiems tą bylą. Be to, praktikoje prejudiciniai sprendimai turi didelį
prejudicinį poveikį kitoms panašioms byloms.
Valstybių narių atsakomybė už Są jungos teisės pažeidimą
Valstybių narių atsakomybę už žalą, kurią patiria asmuo dėl valstybei pri-
skirtino Są jungos teisės pažeidimo, Teisingumo Teismas iš esmės nustatė
savo 1996 m. kovo 5 d. sprendime sujungtose bylose C-46/93, Brasserie
du pêcheur, ir C-48/93, Factortame. Šis sprendimas dėl atsakomybės yra
principinis sprendimas, pagal reikšmę prilygstantis ankstyviesiems Teisin-
gumo Teismo sprendimams dėl Są jungos teisės viršenybės, tiesioginio Są-
jungos teisės nuostatų poveikio ir pačios Są jungos pagrindinių teisių pripa-
žinimo. Paties Teisingumo Teismo žodžiais, tai yra „neišvengiama Są jungos
nuostatų, kurias pažeidus patirta žala, tiesioginio poveikio pasekmė“. Šiuo
sprendimu gerokai sustiprinamos asmenų galimybės iš visų trijų valdžių
(vykdomosios, įstatymų leidžiamosios ir teisminės) institucijų reikalauti
laikytis Są jungos teisės ir ją taikyti. Teisingumo Teismas išplečia jau savo
sprendimuose bylose Francovich ir Bonifaci pradėtą praktiką. Pastarosiose
bylose valstybių narių atsakomybė numatyta dar tik tais atvejais, kai asme-
nys patyrė žalą dėl to, kad valstybė narė į nacionalinę teisę ne laiku perkė-
lė direktyvos nuostatas, kuriomis asmenims suteikiama subjektyvių teisių,
tačiau jos neturi tiesioginio poveikio, o vėlesniame sprendime nustatytas
bendrosios atsakomybės principas, apimantis bet kokį valstybei priskirtiną

Są jungos teisės pažeidimą.
Valstybės narės atsakomybė už Są jungos teisės pažeidimą nusakoma pa-

gal tris kriterijus, kurie iš esmės atitinka panašioje situacijoje Są jungai tai-
komus atsakomybės kriterijus.
1) Są jungos teisės norma, kuri buvo pažeista, turi būti siekiama suteikti
teisių asmenims.
2) Pažeidimas turi būti pakankamai akivaizdus, t. y. valstybė narė turi būti
aiškiai ir labai viršijusi jai paliktos veiksmų laisvės ribas. Tai įvertinti
privalo nacionaliniai teismai. Jie vieninteliai kompetentingi nustatyti
„
faktus ir to Są jungos teisės pažeidimo akivaizdumą. Tiesa, Teisingumo
Teismas savo sprendime nacionaliniams teismams nurodo kai kurias
esmines kryptis:
Veiksniai, į kuriuos kompetentingas teismas gali atsižvelgti,

yra pažeistos normos aiškumas ir tikslumas, pagal tą normą
nacionalinėms ar [Sąjungos] institucijoms paliekamas veiksmų
laisvės mastas, pažeidimo arba žalos padarymas tyčia ar
dėl neatsargumo, ar padaryta teisės klaida yra pateisinama
ar nepateisinama, faktas, kad [Sąjungos] institucijos
pasirinkta pozicija galėjo skatinti neveikimą, [Sąjungos] teisei
prieštaraujančių nacionalinių priemonių ar veiklos ėmimąsi ar
nenutraukimą. Bet kuriuo atveju [Sąjungos] teisės pažeidimas
bus tikrai akivaizdus, jei jis išliks, nepaisant sprendimo, kuriuo
konstatuojamas inkriminuojamas įsipareigojimų nevykdymas,
ar prejudicinio sprendimo arba nusistovėjusios Teisingumo
Teismo praktikos šiuo klausimu, iš kurių aišku, kad konkretus
elgesys yra pažeidimas.“
3) Turi būti tiesioginis priežastinis ryšys tarp valstybei narei nustatytos

pareigos nevykdymo ir nukentėjusio asmens patirtos žalos. Kaltės
(tyčios ar neatsargumo), suprantamos plačiau už pakankamai akivaizdų
Są jungos teisės pažeidimą, gali nebūti.
Teisingumo Teismas neleidžia abejoti, kad jo nustatyti atsakomybės prin-

cipai taikytini ir trečiajai valdžiai – teismams. Nuo šiol jų sprendimai gali
būti persvarstomi ne tik instancijų, bet ir – jei jie priimti nepaisant Są jun-
gos teisės normų ar jas pažeidžiant – pagal žalos atlyginimo procedūrą,
kurią turi atlikti kompetentingi valstybių narių teismai. Pagal šią procedū-
rą, nustatant, kad ginčijamu sprendimu pažeista Są jungos teisė, turi būti
iš naujo persvarstomi ir materialiniai su Są jungos teise susiję klausimai,
kompetentingam teismui negalint remtis galimu privalomu specializuoto
teismo sprendimo poveikiu. Dėl atitinkamų Są jungos teisės normų aiški-
nimo ir (ar) galiojimo arba nacionalinių atsakomybės nuostatų suderina-
mumo su Są jungos teise kompetentingi nacionaliniai teismai savo ruožtu
gali kreiptis į Teisingumo Teismą pagal prejudicinio sprendimo procedūrą
(SESV 267 straipsnis). Tačiau atsakomybė už netinkamą teismų veikimą
visgi ir toliau bus išimtis. Dėl griežtų atsakomybės kriterijų galų gale at-
sakomybę galima taikyti tik jei teismas savavališkai nepaiso galiojančios
Są jungos teisės arba, kaip antai byloje Köbler, paskutinės instancijos teis-
mas, nepaisydamas Są jungos teisės, priima Są jungos piliečiui nepalankų
sprendimą, prieš tai nesikreipęs į Teisingumo Teismą ir nepaprašęs išaiškinti
šiam sprendimui svarbios teisinės padėties pagal Są jungos teisę. Pastaruo-
ju atveju, remiantis Są jungos teise grindžiamomis Są jungos piliečių teisių
apsaugos nuostatomis, Są jungos piliečiui būtina atlyginti žalą, kurią jis pa-
tyrė dėl paskutinės instancijos teismo sprendimo.
SĄJUNGOS TEISĖS
VIETA BENDROJE TEISĖS
SISTEMOJE
Tiek sužinojus apie ES struktūrą ir teisėtvarką ne taip lengva nustatyti, kokią
vieta derėtų skirti Są jungos teisei bendroje teisės sistemoje ir kokios yra jos
ir kitų teisinių sistemų ribos. Viena aišku: Są jungos teisės negalima laikyti
tik tarpvalstybinių susitarimų rinkiniu arba nacionalinės teisėtvarkos dalimi
ar priedėliu prie jos.
ES teisėtvarkos savarankiškumas
Valstybės narės įsteigdamos Są jungą apribojo savo įstatymų leidybos su-

verenumą ir sukūrė savarankišką teisėtvarką, privalomą joms pačioms ir jų
piliečiams bei taikomą jų teismų.
Teisingumo Teismas tai nustatė garsioje ir jau mūsų aptartoje 1964 m. by-
loje Costa / ENEL, kurioje ponas F. Kosta (Costa) kreipėsi į teismą dėl Italijos
elektros energijos gamybos ir skirstymo ūkio nacionalizavimo ir su tuo susi-
jusio elektros energijos bendrovių eksploatacinių įrenginių perdavimo elek-
tros tinklų bendrovei ENEL.
ES teisėtvarkos savarankiškumas ES išlikimui turi esminę reikšmę, nes tik

juo galima užtikrinti, kad Są jungos teisės nesumenkins nacionalinė teisė ir
kad visose valstybėse narėse ji bus taikoma vienodai. Tad, remiantis ES tei-
sėtvarkos savarankiškumu, Są jungos teisės sąvokos apibrėžiamos iš esmės
pagal Są jungos teisės poreikius ir Są jungos tikslus. Toks specifinis Są jun-
gos sąvokų nustatymas būtinas, nes Są jungos teise užtikrinamos teisės
atsidurtų pavojuje, jei kiekviena valstybė narė, savaip nustatydama sąvokų
turinį, galų gale pati galėtų nuspręsti, kada taikyti Są jungos teise užtikri-
namas laisves. Kaip pavyzdį galima paminėti sąvoką „darbuotojas“, kuria
nusakoma laisvo judėjimo teisės taikymo apimtis. „Darbuotojo“ sąvoka, var-
tojama kalbant apie Są jungos reikalus, gali skirtis nuo tos, kuri vartojama
ir yra įprasta valstybėse narėse, savo turiniu. Pagaliau ir Są jungos teisės
aktų tikrinimo kriterijus yra tik pati Są junga, o ne nacionalinė įstatymais

nustatyta ar konstitucinė teisė.
Tačiau kaip, atsižvelgiant į tokį ES teisėtvarkos savarankiškumą, apibūdinti

Są jungos teisės ir nacionalinės teisės santykį?
Nors Są jungos teisė valstybių narių teisėtvarkos atžvilgiu yra savarankiška

teisėtvarka, to negalima suprasti taip, lyg ES ir valstybių narių teisės sis-
temos tarsi kokie uolienos sluoksniai slūgso viena ant kitos. Taip griežtai
jų atskirti negalima visų pirma dėl to, kad abi jos susijusios su tais pačiais
žmonėmis, kurie yra valstybės ir Są jungos piliečiai, kita vertus, negalima
pamiršti, kad Są jungos teisė gali tapti gyvybinga tik jei bus įtraukta į vals-
tybių narių teisėtvarką. Iš tikrų jų ES ir nacionalinės teisės sistemos yra
glaudžiai susijusios ir abipusiškai priklausomos.
Są jungos teisės ir nacionalinės teisės sąveika
„
Šis Są jungos teisės ir nacionalinės teisės santykio aspektas apima tuos ry-
šius, kuriais Są jungos teisė ir nacionalinė teisė viena kitą papildo. Šis ryšys
vaizdžiai apibūdintas ES sutarties 4 straipsnio 3 dalyje:
Vadovaudamosi lojalaus bendradarbiavimo principu, Sąjunga

ir valstybės narės gerbia viena kitą ir viena kitai padeda
vykdydamos iš Sutarčių kylančias užduotis. Kad užtikrintų
pagal sutartis ar Sąjungos institucijų aktus atsirandančių
pareigų vykdymą, valstybės narės imasi bet kurių reikiamų
bendrų ar specialių priemonių. Valstybės narės padeda Sąjungai
įgyvendinti jos užduotis ir nesiima jokių priemonių, kurios gali
trukdyti siekti Sąjungos tikslų.“
Šis bendrasis lojalaus bendradarbiavimo principas suformuluotas suvo-

kiant, kad vien tik ES teisėtvarka negalima pasiekti kuriant ES iškeltų tikslų.
Priešingai nei nacionalinė teisėtvarka, ES teisėtvarka nėra uždara sistema –
jai įgyvendinti reikia pasitelkti nacionalinę teisėtvarką. Todėl visos valsty-
bės institucijos – įstatymų leidėjas, vyriausybė (įskaitant administracines
institucijas) ir teismai – privalo suprasti, kad ES teisėtvarka nėra kažkas „iš
išorės“ ar kažkas „svetimo“, o kad valstybės narės ir Są jungos institucijos,
siekdamos bendrų tikslų, turi veikti solidariai kaip nedaloma visuma. Taigi
ES yra ne tik interesų bendrija – pirmiausia ji yra solidari bendrija. Taigi
valstybių narių valdžios institucijos ne tik turi atsižvelgti į Są jungos Sutartis
ir joms įgyvendinti Są jungos institucijų priimtus teisės aktus, bet ir juos
vykdyti ir įkvėpti jiems gyvybę. Ši Są jungos ir nacionalinės teisės sąveika
yra tokia daugialypė, kad norint ją pailiustruoti tenka pasitelkti net keletą
svarbių pavyzdžių.
Glaudaus ES ir nacionalinių teisės sistemų ryšio bei jų tarpusavio papildymo

išraiška visų pirma yra direktyvų sistema, kurią jau aptarėme kalbėdami
apie teisės aktus. Pačioje direktyvoje valstybėms narėms privaloma forma
nustatomas tik siektinas rezultatas, o kokiu būdu ir kokiomis priemonėmis jį
pasiekti, paliekama spręsti valstybių valdžios institucijoms, t. y. nacionalinei
teisei. Jurisdikcijos srityje glaudus ryšys sukuriamas prejudicinio sprendimo
priėmimo procedūra pagal SESV 267 straipsnį. Pagal šią procedūrą nacio-
naliniai teismai gali (turi) Teisingumo Teismui pateikti prašymą priimti pre-
judicinį sprendimą dėl Są jungos teisės aiškinimo ir galiojimo, jei tai gali būti
svarbu sprendimui jų nagrinėjamoje byloje. Viena vertus, prejudicinio spren-
dimo priėmimo procedūra aiškiai parodoma, kad ir valstybių narių teismai
privalo laikytis Są jungos teisės ir ją taikyti, kita vertus, kad Są jungos teisės
aiškinimas ir jos galiojimo vertinimas priklauso išimtinai Teisingumo Teis-
mo kompetencijai. Abipusė ES teisės sistemos ir nacionalinių teisės sistemų
priklausomybė galiausiai matoma ir tada, kai siekiama užpildyti spragas
ES teisės sistemoje. Tai vyksta, pvz., tada, kai siekiant papildyti pačios Są-
jungos teisės taisykles pateikiamos nuorodos į atitinkamas valstybių narių
teisės sistemose jau esančias teisines nuostatas. Taip kurios nors Są jungos
teisės nuostatos likimą tam tikru momentu nulemia atitinkami nacionaliniai
teisės aktai. Apskritai tai galioja vykdant visus Sąjungos teisės aktus, jei jų
vykdymo taisyklės nenustatytos pagal Są jungos teisę. Visais šiais atvejais
nacionalinės valdžios institucijos Są jungos teisės aktus vykdo pagal nacio-
nalinės teisės nuostatas. Žinoma, šis principas taikomas tik jei dėl to nekyla
grėsmė Są jungos nuostatų veiksmingumui ir tenkinami vienodo Są jungos
teisės taikymo reikalavimai, nes bet kokiu atveju reikia vengti, kad ekono-
mikos dalyviai būtų traktuojami pagal skirtingus kriterijus, taigi neteisingai.
Są jungos teisės ir nacionalinės teisės kolizija
Tačiau Są jungos teisės ir nacionalinės teisės santykiui būdinga ir tai, kad

ES teisės ir nacionalinės teisės sistemos kartais „susikerta“. Tokiu atveju
kalbama apie Są jungos teisės ir nacionalinės teisės koliziją. Taip atsitinka
visada, kai kuri nors Są jungos teisės nuostata, kuria Są jungos piliečiams
suteikiama tiesioginių teisių ar nustatoma pareigų, turinio atžvilgiu priešta-
rauja nacionalinės teisės normai. Šioje, atrodo, paprastoje problemoje slypi
du principiniai ES struktūros klausimai, o atsakymas į juos yra rimtas ES tei-
sėtvarkos gyvavimo išbandymas – tai yra tiesioginis Sąjungos teisės taiky
mas ir Sąjungos teisės viršenybė prieš jai prieštaraujančią nacionalinę teisę.
Tiesioginis Sąjungos teisės taikymas nacionalinėje teisėje
Tiesioginis Są jungos teisės taikymas reiškia, kad Są jungos teise, be Są jun-

gos institucijų ir valstybių narių, ir Są jungos piliečiams tiesiogiai suteikiama
teisių ir nustatoma pareigų.
Vienas iš reikšmingiausių Teisingumo Teismo pasiekimų yra tai, kad jis, nepai-
sydamas pirminio kai kurių valstybių narių pasipriešinimo, įtvirtino tiesioginį
Są jungos teisės aktų taikymą ir užtikrino ES teisėtvarkos egzistavimą. Tei-
singumo Teismo praktikos išeities taškas buvo pirmiau aptartas Nyderlandų
transporto įmonės Van Gend & Loos atvejis, kai ji Nyderlandų teismui apskun-
dė Nyderlandų sprendimą už tam tikrą iš Vokietijos Federacinės Respublikos
įvežamą cheminį gaminį imti didesnį muitą. Apsvarsčius aplinkybes, galų gale
šios bylos baigtis priklausė nuo klausimo, ar ir asmuo, nesutikdamas su netei-
sėtai imamu mokesčiu, galėjo remtis EEB sutarties 12 straipsniu, kuriuo vals-
tybėms narėms buvo aiškiai draudžiama bendrojoje rinkoje nustatyti naujus
ir didinti jau taikomus muitus. Teisingumo Teismas, nepaisydamas daugelio
„
vyriausybių ir generalinio advokato patarimo, nustatė, kad, atsižvelgiant į Są-
jungos prigimtį ir tikslus, Są jungos teisės nuostatos iš esmės turi būti taiko-
mos tiesiogiai. Kaip motyvą Teisingumo Teismas nurodo, kad:
Bendrija sudaro naują tarptautinės teisės teisinę sistemą [...],

kurios subjektai yra ne tik valstybės narės, bet ir jų nacionaliniai
subjektai. Vadinasi, Bendrijos teisė yra nepriklausoma nuo
valstybių narių teisės, ir ji ne tik nustato pareigas asmenims,
bet ir suteikia teises, kurios yra sudedamoji tų asmenų teisių
ir pareigų visumos dalis. Šios teisės atsiranda ne tik tada, kai
Sutartis aiškiai jas apibrėžia, bet taip pat ir dėl pareigų, kurias
Sutartis labai konkrečiai nustato tiek asmenims, tiek valstybėms
narėms, tiek Bendrijos institucijoms.“
Vien šiuo teiginiu pasiekta dar nedaug, nes neaišku, kokios Są jungos teisės
nuostatos taikytinos tiesiogiai. Teisingumo Teismas šio klausimo ėmėsi pir-
miausia atsižvelgdamas į pirminės Są jungos teisės nuostatas ir nustatė,
kad tiesiogiai asmenims gali būti taikomos tos Są jungos Sutarčių normos,
kurios, pirma, besąlygiškai suformuluotos, antra, išsamios ir teisiškai už-
baigtos ir todėl, trečia, jų vykdymui ar veiksmingumui nereikia jokių kitų
valstybių narių ar Są jungos institucijų teisės aktų.
Teisingumo Teismas nustatė, kad EEB sutarties 12 straipsnis šiuos kriterijus

atitinka, taigi ir įmonė Van Gend & Loos iš šios nuostatos galėjo išvesdin-
ti savo teises, kurias Nyderlandų teismas turėjo užtikrinti; tuo remdama-
sis Nyderlandų teismas pripažino pažeidžiant Sutartį imtą mokestį nega-
liojančiu. Teisingumo Teismo praktikoje vėliau pripažintas ir kitų Sutarties
nuostatų, kurių reikšmė Są jungos piliečiams yra daug didesnė negu EEB
sutarties 12 straipsnio, tiesioginis taikymas. Ypač paminėtini sprendimai,
susiję su laisvu asmenų judėjimu (SESV 45 straipsnis), įsisteigimo laisve
(SESV 49 straipsnis) ir laisve teikti paslaugas (SESV 56 straipsnis).
Kalbant apie laisvo judėjimo užtikrinimą, Teisingumo Teismas sprendimą dėl

tiesioginio taikymo priėmė byloje van Duyn. Bylos aplinkybės buvo tokios:
1973 m. gegužės mėn. olandei van Duyn neleista atvykti į Jungtinę Kara-
lystę, nes ji ketino dirbti sekretore Scientologijos bažnyčioje, kurią Britanijos
vidaus reikalų ministerija laikė „socialiai pavojinga“. Remdamasi Są jungos
teisės laisvo darbuotojų judėjimo nuostatomis van Duyn pateikė ieškinį
Aukščiausiajam teismui. Ji reikalavo Aukščiausiojo teismo paskelbti, kad ji
turi teisę likti Jungtinėje Karalystėje kaip samdoma darbuotoja ir turi teisę
įvažiuoti į šalį. Aukščiausiasis teismas kreipėsi į Teisingumo Teismą, o šis
atsakė, kad EEB sutarties 48 straipsnis (SESV sutarties 45 straipsnis) taiky-
tinas tiesiogiai, taigi ir pavieniams asmenims pagal jį suteikiama teisė, kuria
jie gali remtis valstybės narės teismuose.
Tiesioginio nuostatos dėl įsisteigimo laisvės taikymo klausimą Teisingumo

Teismas svarstė Belgijos Conseil d’État prašymu. Šis teismas turėjo nagrinė-
ti Nyderlandų advokato J. Reinerso (J. Reyners) skundą, kuriame šis rėmėsi
savo teisėmis pagal EEB sutarties 52 straipsnį (SESV 49 straipsnis). Prie-
žastimi paduoti skundą ponas J. Reinersas laikė tai, kad jam, nors jis buvo
išlaikęs Belgijoje reikiamus egzaminus, nebuvo suteiktas leidimas Belgijoje
verstis advokato veikla dėl to, kad jis užsienietis. 1974 m. liepos 21 d. Tei-
singumo Teismas šioje byloje priėmė sprendimą, kad įsisteigimo klausimu
negalima skirtingai traktuoti šalies gyventojų ir užsieniečių, nes pasibaigus
pereinamajam laikotarpiui EEB sutarties 52 straipsnis taikytinas tiesiogiai ir
todėl juo Są jungos piliečiams suteikiama teisė kitoje valstybėje narėje, kaip
ir tos valstybės piliečiams, pradėti ir vykdyti ekonominę veiklą. Remiantis
šiuo sprendimu ponui J. Reinersui turėjo būti suteiktas leidimas Belgijoje
verstis advokato praktika.
Byloje Van Binsbergen Teisingumo Teismas turėjo galimybę aiškiai nusta-

tyti ir tiesioginį nuostatos dėl laisvės teikti paslaugas taikymą. Šioje byloje,
be kita ko, buvo keliamas klausimas, ar Nyderlandų teisės nuostata, pagal
kurią apeliaciniame teisme proceso įgaliotiniai gali būti tik Nyderlanduo-
se įsisteigę asmenys, yra suderinama su Są jungos teisės nuostatomis dėl
laisvės teikti paslaugas. Teisingumo Teismas į šį klausimą atsakė neigia-
mai motyvuodamas, kad bet kokiais Są jungos piliečių suvaržymais dėl pi-
lietybės ar gyvenamosios vietos pažeidžiamas EEB sutarties 59 straipsnis
(SESV 56 straipsnis) ir todėl jie yra negaliojantys.
Didelę praktinę reikšmę turi ir tiesioginis nuostatų dėl laisvo prekių ju
dėjimo (SESV 41 straipsnis), vyrų ir moterų vienodo užmokesčio principo
(SESV 157 straipsnis), bendrojo nediskriminavimo principo (SESV 25 straips-
nis) ir konkurencijos laisvės (SESV 101 straipsnis) taikymas.
Antrinės teisės srityje tiesioginio taikymo klausimas kyla tik kalbant apie
direktyvas ir valstybėms narėms skirtus sprendimus, nes reglamentų ir as-
menims skirtų sprendimų atveju šis poveikis atsiranda tiesiogiai pagal Są-
jungos Sutartis (SESV 288 straipsnio 2 ir 4 dalys). Nuo 1970 m. Teisingumo
Teismas tiesioginio pirminės Są jungos teisės taikymo principus išplėtė ap-
imdamas ir direktyvas bei valstybėms narėms skirtus sprendimus.
Tiesioginio Są jungos teisės poveikio tokia forma, kokią nustatė ir išplėtojo

Teisingumo Teismas, praktinė reikšmė akivaizdi: juo pagerinama asmenų
padėtis, nes vidaus rinkos laisvės prilyginamos teisėms, kuriomis asmenys
gali remtis nacionaliniuose teismuose. Tad tiesioginis Są jungos teisės taiky-
mas yra tarsi vienas iš ES teisėtvarkos ramsčių.
Sąjungos teisės viršenybė prieš nacionalinę teisę
Be tiesioginio Są jungos teisės nuostatų taikymo, yra dar vienas, taip pat
esminis klausimas. Kas būna, jei Są jungos teisės nuostata, kuria Są jungos
piliečiams suteikiama tiesioginių teisių ir nustatoma tiesioginių pareigų, tu-
rinio atžvilgiu prieštarauja nacionalinės teisės normai?
Tokiu atveju Są jungos teisės ir nacionalinės teisės konfliktą galima iš-

spręsti tik vienai jų suteikus viršenybę. Rašytinėje Są jungos teisėje aiškaus
reglamentavimo šiuo klausimu nėra. Nė vienoje Są jungos Sutarčių nėra
nuostatos, pagal kurią Są jungos teisė yra viršesnė už nacionalinę teisę ar
Są jungos teisė subordinuota nacionalinei teisei. Tačiau Są jungos teisės ir
nacionalinės teisės koliziją galima išspręsti tik Są jungos teisei suteikiant
viršenybę prieš nacionalinę teisę taip, kad Są jungos teisė anuliuotų visas
nacionalines taisykles, nukrypstančias nuo Są jungos nuostatų, ir užimtų jų
vietą nacionalinėje teisėtvarkoje. Nes kas gi liktų iš ES teisėtvarkos, jei Są-
jungos teisė turėtų paklusti nacionalinei teisei? Ogi beveik nieko! Są jungos
teisės nuostatas būtų galima pakeisti bet kokiu valstybės įstatymu. Ne-
galėtų būti nė kalbos apie vienodą ir lygų Są jungos teisės taikymą visose
valstybėse narėse. ES vykdyti valstybių narių jai patikėtas užduotis taip pat
būtų neįmanoma. Kiltų grėsmė Są jungos veiksnumui ir puoselėtos didelės
viltys sukurti Europos teisinę bendriją žlugtų.
Tokia problema neegzistuoja kalbant apie tarptautinės ir valstybės teisės

santykį. Kadangi tarptautinė teisė tampa valstybės teisėtvarkos dalimi tik
kai ji atitinkamu aktu inkorporuojama ar perkeliama, viršenybės klausimas
sprendžiamas tik pagal valstybės teisės taisykles. Atsižvelgiant į rangą, ku-
ris valstybės teise suteikiamas tarptautinei teisei valstybės teisėtvarkoje,
tarptautinė teisė yra arba aukščiau už konstitucinę teisę, arba jos vieta yra
tarp konstitucinės teisės ir paprastos įstatymais nustatytos teisės, arba ji
turi tik paprastos įstatymais nustatytos teisės rangą. Vienodo rango inkor-
poruotos ar perkeltos tarptautinės teisės ir valstybės teisės santykis nusta-
tomas taikant taisyklę, pagal kurią vėliau priimtu teisės aktu panaikinamas
iki tol galiojęs teisės aktas (lex posterior derogat legi priori). Tačiau šios
valstybėje taikomos kolizijos taisyklės netaikytinos nustatant Są jungos tei-
sės ir valstybės teisės santykį, nes Są jungos teisė nėra valstybės teisėtvar-
kos dalis. Todėl Są jungos ir nacionalinės teisės konfliktą galima išspręsti tik
remiantis ES teisėtvarka.
Būtent Teisingumo Teismas, atsižvelgdamas į šias pasekmes ir nepaisyda-

mas kai kurių valstybių narių priešinimosi, nustatė esminį Są jungos teisės
viršenybės principą, būtiną ES teisės sistemos egzistavimui. Taip ES teisės
sistemai, be tiesioginio taikymo, jis iškėlė antrą jį ramstį, dėl kurio teisės
sistema galiausiai tapo stabilias struktūra.
Pirmiau aptartoje byloje Costa / ENEL Teisingumo Teismas nustatė du Są-

jungos teisės ir nacionalinės teisės santykiui svarbius dalykus:
■■ pirma: valstybės galutinai perdavė suverenumo teises savo sukurtai

bendrijai ir vėlesnės vienašališkos priemonės būtų nesuderinamos su
Są jungos teisės koncepcija;
■■ antra: tai yra Sutarties principas, kad nė viena valstybė narė negali
kvestionuoti Są jungos teisės savitumo visoje Są jungoje galioti vienodai
ir visai.
Iš viso to aiškėja: Są jungos teisė, kuri sukurta pagal Sutartyse suteiktus

įgaliojimus, turi viršenybę prieš jai prieštaraujančią valstybių narių teisę. Ji
yra ne tik stipresnė už anksčiau priimtus nacionalinės teisės aktus, bet ir turi
blokuojamą jį poveikį vėliau priimtų teisės aktų atžvilgiu.
Teisingumo Teismas savo sprendime byloje Costa / ENEL neužginčijo Italijos

elektros energijos ūkio nacionalizavimo, tačiau aiškiai nustatė Są jungos tei-
sės viršenybę prieš nacionalinę teisę.
Šios nuostatos dėl viršenybės teisinė pasekmė kolizijos atveju yra tai, kad
Są jungos teisei prieštaraujanti nacionalinė teisė tampa netaikytina ir užker-
tamas kelias naujų valstybės teisės aktų leidybai, jei jie būtų nesuderinami
su Są jungos teise.
Nuo to laiko Teisingumo Teismas savo nusistovėjusioje praktikoje rėmėsi

šia nuostata, bet patobulinęs ją vienu apsektu. Ką tik pirmiau minėtame
sprendime jis nagrinėjo Są jungos teisės viršenybę prieš valstybės įstaty-
mus, o vėliau patvirtino viršenybės principą kalbant apie Są jungos teisės ir
valstybės konstitucinės teisės santykį. Nacionaliniai teismai, iš pradžių kiek
dvejoję, iš esmės pripažino Teisingumo Teismo nuomonę. Nyderlanduose ir
taip negalėjo kilti problemų, nes Nyderlandų konstitucijoje aiškiai įtvirtinta
Są jungos teisės viršenybė prieš nacionalinę įstatymais nustatytą teisę (65–
67 straipsniai). Kitų valstybių narių nacionaliniai teismai taip pat pripažino
Są jungos teisės viršenybės prieš paprastus nacionalinius įstatymus princi-
pą. Tačiau Są jungos teisės viršenybei prieš nacionalinę konstitucinę teisę,
ypač prieš nacionalinį pagrindinių teisių užtikrinimą, iš pradžių pasipriešino

Vokietijos ir Italijos konstituciniai teismai. Jų pasipriešinimas išblėso tik kai
pagrindinių teisių apsauga ES teisėtvarkoje pasiekė tokį standartą, kuris iš
esmės atitinka nacionalines konstitucijas. Vis dėlto Vokietijos federacinis
konstitucinis teismas laikosi neigiamo nusistatymo dėl tolesnės integraci-
jos, kurį jis aiškiai suformulavo savo sprendimuose, pirmiausia dėl Mastrich-
to sutarties, o neseniai – dėl Lisabonos sutarties.
Sąjungos teisę atitinkantis nacionalinės teisės aiškinimas
Visos valstybės institucijos, konkrečiai taikančios teisės aktus ir vykdančios

teisėkūrą, siekdamos išvengti Są jungos teisės ir nacionalinės teisės normų
konflikto, kurį galima išspręsti taikant viršenybės taisyklę, turi visų pirma
remtis Sąjungos teisę atitinkančio nacionalinės teisės aiškinimo principu.
Są jungos teisę atitinkančio aiškinimo principą Teisingumo Teismas pripaži-

no ir jis pradėtas taikyti Są jungos teisėtvarkoje palyginti vėlai. Iš pradžių,
atsakydamas į nacionalinių teismų paklausimą, Teisingumo Teismas laikė
tik „tikslinga“ „užtikrinti“ vienodą nacionalinių teisės aktų aiškinimą direk-
tyvų taikymo srityje, o direktyvas atitinkančio aiškinimo pareigą nustatė
1984 m. byloje Von Colson und Kamann. Šios bylos objektas buvo žalos už
moterų diskriminaciją įdarbinant kompensacijos dydžio nustatymas. Vokieti-
jos teisės nuostatose buvo nustatytas tik teisėtų lūkesčių žalos atlyginimas
(ypač kandidatavimo išlaidos), o Direktyvoje 76/207/EEB reikalaujama, kad
nacionalinėje teisėje būtų imamasi veiksmingų sankcijų siekiant užtikrinti
lygias galimybes įsidarbinant. Tačiau kadangi šis reikalavimas dėl sankcijų
direktyvoje labiau nesukonkretintas, nebuvo galima laikyti šios direktyvos
šiuo atžvilgiu taikytinos tiesiogiai, taigi kilo pavojus, kad bus priimtas spren-
dimas, kuriame, nors bus nustatytas nacionalinio įstatymo prieštaravimas
Są jungos teisei, nacionaliniam teismui nebus suteikiama jokio pagrindo ne-
paisyti nacionalinės nuostatos. Todėl Teisingumo Teismas nusprendė, kad
nacionaliniai teismai turi būti įpareigoti valstybės civilinės teisės nuostatas
aiškinti ir taikyti taip, kad būtų užtikrinta veiksminga sankcija dėl diskrimi-
nacijos dėl lyties – tik simbolinės kompensacijos nepakanka, kad būtų įvyk-
dyti reikalavimai veiksmingai perkelti direktyvą į nacionalinę teisę.
Kaip teisinį Sąjungos teisę atitinkančio aiškinimo pagrindą Teisingumo

Teismas laiko lojalaus bendradarbiavimo principą (ES sutarties 4 straips-
nio 3 dalis). Pagal jį valstybės narės turi imtis bet kurių reikiamų bendrų ar
specialių priemonių, kad užtikrintų pagal ES sutartį ar Są jungos institucijų
aktus atsirandančių pareigų vykdymą. Tai taip pat reiškia, kad nacionalinės
Byloje Pfeiffer Europos Teisingumo

Teismas 2004 m. išaiškino, kad
skubios pagalbos specialistai patenka
į Darbo laiko direktyvos taikymo
sritį (Direktyva 93/104/EB). Budinti
tarnyba, apskaičiuodama maksimalų
savaitės darbo laiką, privalo visiškai
laikytis 48 valandų darbo laiko
nuostatos.
institucijos valstybės teisės aktus, prieš kuriuos Są jungos teisės aktai turi
viršenybę, formuluotės ir tikslo atžvilgiu privalo taikyti ir aiškinti pagal Są-
jungos teisę (ištikimybės Są jungai pareiga – byla Pfeiffer). Taigi nacionalinių
teismų kaip Europos teismų vaidmuo yra užtikrinti teisingą Bendrijos teisės
taikymą ir priežiūrą.
Ypatinga Są jungos teisę atitinkančio aiškinimo forma yra direktyvas atitin

kantis aiškinimas. Tai reiškia, kad valstybės narės privalo perkelti direktyvas
į nacionalinę teisę. Teisę taikančios institucijos ir teismai, laikydamiesi di-
rektyvas atitinkančio aiškinimo, turi prisidėti prie to, kad atitinkama valsty-
bė šią pareigą visiškai įvykdytų. Direktyvas atitinkančiu aiškinimu siekiama
užtikrinti, kad būtų suderinamumas su direktyvomis teisės taikymo lygme-
niu ir kad visose valstybėse narėse būtų vienodai aiškinamos ir taikomos
nuostatos, kurias reikia perkelti į nacionalinę teisę. Taip siekiama užtikrinti,
kad nacionaliniu lygmeniu nebūtų diferencijuojama tai, kas ką tik suderinta
Są jungos lygmeniu.
Są jungos teisę atitinkančio aiškinimo ribos yra vienareikšmiškas naciona-

linių taisyklių išdėstymas, kuris negali būti interpretuojamas; be to, laikan-
tis Są jungos teisėje esančio įpareigojimo taikyti Są jungos teisę atitinkantį
aiškinimą, nacionalinė teisė negali būti aiškinama contra legem. Tai taiko-
ma ir tuo atveju, jei nacionalinis įstatymų leidėjas aiškiai atsisako perkelti
direktyvą į nacionalinę teisę. Dėl to kilusį Są jungos teisės ir nacionalinės
teisės konfliktą galima išspręsti tik pagal pareigų pagal Sutartis nevykdymo
procedūrą (SESV 258 ir 259 straipsniai).
IŠVADA
Taigi kokį bendrą vaizdą galime susidaryti apie ES teisėtvarką?
ES teisėtvarka yra tikrasis ES pamatas ir suteikia jai teisinės bendrijos po-

būdį. Tik sukuriant naują teisę ir ją išlaikant galima pasiekti tikslus, kurie
iškelti kuriant ES. ES teisėtvarka prie to daug prisidėjo. Šios naujos teisė-
tvarkos nuopelnas yra tas, kad iš esmės atvertos sienos, vyksta dideli pre-
kių ir paslaugų mainai bei darbuotojų migracija, daugybė tarpvalstybiniu
lygmeniu susijusių įmonių Europos vidaus rinką pavertė 510 milijonų žmo-
nių kasdienio gyvenimo dalimi. Kitas, šiandien jau istorinis Są jungos teisė-
tvarkos požymis yra jos taikdariška galia. Siekdama savo tikslo – išsaugoti
taiką ir laisvę, prievartą, kaip konfliktų sprendimo būdą, ji pakeičia teisės
taisyklėmis, sujungdama ir asmenis, ir valstybes nares į vieną solidarią ben-
driją. Taip Są jungos teisėtvarka tampa svarbia taikos išsaugojimo ir kūrimo
priemone.
ES teisėtvarka ir ja grindžiama teisinė bendrija gali išlikti tik užtikrinus, kad

teisėtvarkos bus laikomasi ir ji bus saugoma. To garantas yra du Są jungos
teisėtvarkos ramsčiai – tiesioginis Są jungos teisės taikymas ir Są jungos
teisės viršenybė prieš nacionalinę teisę. Abiem šiais principais, kurių egzis-
tavimą ir išlaikymą su dideliu ryžtu apgynė Teisingumo Teismas, užtikri-
namas visose valstybėse narėse vienodas ir pirmenybinis Są jungos teisės
galiojimas.
Net ir pripažįstant Są jungos teisės netobulumą, jos indėlis į ES valstybių na-

rių politinių, ekonominių ir socialinių problemų sprendimą yra neįkainojamas.
CITUOJAMI TEISĖS AKTAI

Visus Europos Są jungos Teisingumo Teismo sprendimus galima rasti inter-
nete adresu www.eur-lex.europa.eu. Be to, EUR-Lex suteikia Jums galimybę
turinį nemokamai peržiūrėti 24 oficialiosiomis ES kalbomis:
■■ ES teisė (ES sutartys, reglamentai, direktyvos, sprendimai,

konsoliduotos teisės normos ir t. t.);
■■ Parengiamieji darbai (pasiūlymai dėl teisėkūros procedūra priimamo
akto, ataskaitos, žaliosios ir baltosios knygos ir t. t.);
■■ tarptautinės konvencijos;
■■ ES teisės normų, kuriomis teisės aktai vertinami jų politiniame
kontekste, santrauka.
Są jungos teisės teisinė prigimtis ir viršenybė

Byla 26/62, Van Gend & Loos, ECLI:EU:C:1963:1 (Są jungos teisės prigimtis;
asmenų teisės ir pareigos)
Byla 6/64, Costa / ENEL, ECLI:EU:C:1964:66 (Są jungos teisės prigimtis; tiesioginis
taikymas, Są jungos teisės viršenybė)
Byla 14/83, Von Colson und Kamann, ECLI:EU:C:1984:153 (Są jungos teisę
atitinkantis nacionalinės teisės aiškinimas)
Byla C-213/89, Factortame, ECLI:EU:C:1990:257 (tiesioginis Są jungos teisės

taikymas ir Są jungos teisės viršenybė)
Sujungtos bylos C-6/90 ir C-9/90, Francovich ir Bonifaci, ECLI:EU:C:1991:428

(Są jungos teisės taikymo sritis, valstybių narių atsakomybė už Są jungos teisės
pažeidimus, čia: direktyvos neįgyvendinimas)
Sujungtos bylos C-46/93 ir C-48/93, Brasserie du pêcheur ir Factortame, Rink.

1996, p. I-1029 (Są jungos teisės taikymo sritis, valstybių narių atsakomybė už
Są jungos teisės pažeidimus)
Sujungtos bylos C-397/01–C-403/01, Pfeiffer ir kt., ECLI:EU:C:2004:584 (Są jungos

teisę atitinkantis nacionalinės teisės aiškinimas)
ES kompetencija
Byla 6/76, Kramer, ECLI:EU:C:1976:114 (išorės santykiai; tarptautiniai
įsipareigojimai; ES jurisdikcija)
Nuomonė 2/91, ECLI:EU:C:1993:106 (kompetencijos paskirstymas tarp ES ir

valstybių narių)
Nuomonė 2/94, ECLI:EU:C:1996:140 (EB prisijungimas prie EŽTK – kompetencijos
nebuvimas)
Nuomonė 2/13, EU:C:2014:2454 (ES prisijungimo prie EŽTK projekto
nesuderinamumas su ES teise)
Teisės aktų poveikis

Byla 2/74, Reyners, ECLI:EU:C:1974:68 (tiesioginis taikymas; įsisteigimo laisvė)
Byla 33/74, Van Binsbergen, ECLI:EU:C:1974:131 (tiesioginis taikymas; paslaugų

teikimas)
Byla 41/74, van Duyn, ECLI:EU:C:1974:133 (tiesioginis taikymas; judėjimo laisvė)
Pagrindinės teisės
Byla 29/69, Stauder, ECLI:EU:C:1969:57 (pagrindinės teisės; bendrieji teisiniai
principai)
Byla C-112/00, Schmidberger, ECLI:EU:C:2003:333 (laisvas prekių judėjimas,

pagrindinės teisės)
Teisinės išlaidos
Byla T-177/01, Jégo-Quéré ir Cie / Komisija, ECLI:EU:T:2002:112 (tiesiogiai taikomų
teisės aktų teisinės apsaugos spragos, bet nesamas individualus poveikis); taip
pat Europos Są jungos Teisingumo Teismo apeliacine tvarka priimtas sprendimas
C-263/02 P, Komisija prieš Jégo-Quéré ir Cie, ECLI:EU:C:2004:210.
Byla T-18/10, Inuit Tapiriit Kanatami, ECLI:EU:T:2011:419 („reglamentuojamojo

pobūdžio teisės aktų“ apibrėžtis); patvirtino Europos Są jungos Teisingumo Teismas
savo apeliacine tvarka priimtu sprendimu C-583/11 P, ECLI:EU:C:2013:625.
Europos Sąjungos teisės abėcėlė
Europos Są jungoje pritaikyta teisės sistema formuoja
mūsų politinę ir socialinę realybę. Asmuo nėra tik savo
šalies, miesto ar savivaldybės pilietis, jis taip pat ir Są jun-
gos pilietis.
„Europos Są jungos teisės abėcėlė“ yra prof. d. Klauso-

Dyterio Borcharto (Klaus-Dieter Borchardt) fundamenta-
lusis darbas, kuriame taip pat kalbama apie Europos vie-
nybės ir teisės sistemos raidos ištakas.
Šiuo darbu besidomintiems skaitytojams aprašoma ES

struktūra ir pateikiama esminių Europos Są jungos teisės
sistemos elementų apžvalga.
Prof. dr. Klausas-Dyteris Borchartas

yra Europos Komisijos direktorius, Viurcburgo
universiteto garbės profesorius ir yra
parengęs nemažai leidinių apie Europos teisę.

ABC of EU Law LT 2016 Gruodis

Uploaded by

Document Information

Copyright

Available Formats

Share this document

Share or Embed Document

Sharing Options

Did you find this document useful?

Is this content inappropriate?

Copyright:

Available Formats

ABC of EU Law LT 2016 Gruodis

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

Europos

Rankraštis parengtas 2016 m. gruodžio mėn.

Liuksemburgas: Europos Są jungos leidinių biuras, 2017

Print NA-07-16-024-LT-C ISBN 978-92-79-63668-4 doi:10.2775/403686

© Europos Są junga, 2017

Leidžiama atgaminti. Norint naudoti ar atgaminti atskiras nuotraukas dėl leidimo

VARTOJAMŲ SANTRUMPŲ SĄRAŠAS........................................................................................................... 9

NUO PARYŽIAUS IKI LISABONOS PER ROMĄ ,

PAGRINDINĖS EUROPOS SĄJUNGOS VERTYBĖS. . ................................................................ 25

EUROPOS SUVIENIJIMO BŪDAS..................................................................................................................... 37

EUROPOS SĄJUNGOS „KONSTITUCIJA“.............................................................................................. 43

EUROPOS SĄJUNGOS TEISĖTVARKA...................................................................................................... 89

Tarnautojų ieškiniai (SESV 270 straipsnis). . .......................................................................... 125

SĄJUNGOS TEISĖS VIETA BENDROJE TEISĖS SISTEMOJE. . .............................. 133

CITUOJAMI TEISĖS AKTAI..................................................................................................................................... 147

Žiūrėdami apskritai į pokario Europos pastangas vienytis matome painų su-

Pirma grupė: Europos ir Atlanto organizacijos

Europos ir Atlanto organizacijų ištakos – glaudūs Jungtinių Amerikos Vals-

1948 m. gegužės 7 d., Haga.

liberalizuoti prekybą tarp valstybių. 1960 m. įstojus JAV ir Kanadai, buvo

Po EEBO 1949 m. kaip karinis paktas su Jungtinėmis Valstijomis ir Kanada

Antra grupė: Europos Taryba ir ESBO

Antrai Europos organizacijų grupei būdinga tai, kad jų struktūrinė sandara

Šioms organizacijoms priklauso 1949 m. gegužės 5 d. kaip politinė organi-

Europos Taryboje priimta daugybė konvencijų ekonomikos, kultūros, sociali-

Šumano deklaracija 1950 m. gegužės 9 d. Užsienio

apsaugos konvencija (Europos žmogaus teisių konvencija, EŽTK), kurią šiuo

Šiai grupei priklauso ir 1994 m. įsteigta Europos saugumo ir bendradar­

Trečia grupė: Europos Są junga

Trečią Europos organizacijų grupę sudaro Europos Są junga (ES). Palyginti

ES pamatus padėjo tuometinis Prancūzijos užsienio reikalų ministras Ro-

„Šumano planas“ pagaliau tapo realybe 1951 m. balandžio 18 d. Paryžiuje

į Europos bendriją. Po kelerių metų, toms pačioms valstybėms sudarius

Mastrichto sutartimi įsteigus Europos Są jungą prasidėjo naujas Europos po-

Pirmoje ES plėtra įvyko pasirašius Amsterdamo ir Nicos sutartis. Jos įsiga-

Dėl to dažnai pasigirsdavusi kritika davė postūmį pradėti diskusiją apie ES

liepos 17–18 d. Briuselyje su įvairiais pakeitimais jį patvirtino valstybių ar

Siekta, kad priėmus Konstituciją ankstesnė Europos Są junga ir ankstes-

Po beveik dvejus metus trukusių svarstymų tik 2007 m. pirmame pusmetyje

Ypač ginčytasi dėl ES ir valstybių narių kompetencijos atskyrimo, tolesnio

konferencija didelės veiksmų laisvės neturėjo ir buvo įgaliota tik techniškai

Ir pagaliau 2007 m. gruodžio 13 d. Lisabonoje Sutartį iškilmingai pasirašė

Lisabonos sutartimi Europos Są junga ir Europos bendrija tapo viena Euro­

SUTARTIS DĖL EUROPOS SĄJUNGOS VEIKIMO

EUROPOS ATOMINĖS ENERGIJOS BENDRIJOS STEIGIMO SUTARTIS

Be to, Lisabonos sutartimi panaikintas ES trijų ramsčių modelis. Tiesa, te-

Vadinamoji ES plėtra į pietus pradėta 1981 m. sausio 1 d. įstojus Graikijai ir

Jauniausia ES nare 2013 m. liepos 1 d. tapo Kroatija. Taigi ES valstybių narių

■■ politiniai kriterijai: institucijų stabilumas, demokratija, teisinė valstybė,

■■ teisiniai kriterijai: sugebėjimas prisiimti narystės Europos Są jungoje

1) šaliai atveriama narystės perspektyva;

Užbaigus derybas ir įvykdžius atitinkamas reformas taip, kad būtų paten-

Turkija savo stojimo paraišką pateikė 1987 m. balandžio 14 d. Tačiau ES ir

Islandija savo stojimo paraišką pateikė 2009 m. liepos 17 d. Stojimo de-

Oficialios kandidatės statusą turi buvusioji Jugoslavijos Respublika Make-

Iš anksto pasirūpinta ir išstojimu iš ES: į ES sutartį buvo įtraukta išstojimo

Sąjunga yra grindžiama šiomis vertybėmis: pagarba žmogaus orumui,

ES sutarties 3 straipsnis (Sąjungos tikslai)

1. Sąjungos tikslas – skatinti taiką, savo vertybes ir savo tautų gerovę.

2. Sąjunga savo piliečiams siūlo vidaus sienų neturinčią laisvės,

3. Sąjunga sukuria vidaus rinką. Ji siekia Europos, kurioje vystymasis

Ji kovoja su socialine atskirtimi ir diskriminacija bei skatina socialinį

Ji skatina ekonominę, socialinę ir teritorinę sanglaudą bei valstybių

Ji gerbia turtingą savo kultūros ir kalbų įvairovę bei užtikrina, kad

Šiai grupei priklauso ir 1994 m. įsteigta Europos saugumo ir bendradar

Lisabonos sutartimi Europos Są junga ir Europos bendrija tapo viena Euro

Tvirtesnio bendradarbiavimo priemonė suformuoja skirtingų greičių integra