VIDURAMŽIAI

Karolis Banikonis
Kas gi tie
viduramžiai?

Viduramžiai – istorinė
Europos istorijos epocha,
datuojama tarp Antikos ir
Naujųjų laikų.
Sąvokos raida
• Pirmasis „viduramžių“ sąvoką pavartojo italų Renesanso humanistas Flavijus Biondo
(1392–1463) veikale „Historiarium“ XV amžiaus viduryje.
Problematika
• Viduramžių (kaip ir jokios kitos epochos) bruožų negalima absoliutinti. Jokia istorinė
epocha ar kultūra nėra vienalytė.
• Ribotų komunikacijų laikais susiformavo skirtingos visuomenės su savo ypatumais ir
trūkumais, todėl daug korektiškiau būtų kalbėti, pavyzdžiui, apie Anglijos, Ispanijos ar
Lietuvos viduramžius.
Chronologinės ribos
• Tradiciškai viduramžiai apima laikotarpį nuo Vakarų Romos imperijos žlugimo iki Amerikos
atradimo bei maurų išvijimo iš Ispanijos, t. y. maždaug tarp 476 ir 1492 m.
Skrirstymas
• Įprasta Viduramžius skirstyti į:

• 1. Ankstyvuosius (V amžiaus vid. – XI amžiaus pr);

• 2. Brandžiuosius (XI amžiaus pr. – XIV amžiaus pr);
• 3. Vėlyvuosius (XIV amžiaus pr. – XV amžiaus antra pusė).
Ankstyvieji viduramžiai
• Viduramžių epochos pradžia. Laikoma, kad šis laikotarpis prasidėjo Vakarų Romos
Imperijos žlugimu, o baigėsi Šventosios Romos Imperijos susikūrimu. Ankstyvieji
viduramžiai, neretai vadinami Tamsiaisiais amžiais, dėl didelio kontrasto su prieš tai
gyvavusia antikine kultūra
• Laikotarpio bruožai:
• Romantikos stiliaus susikūrimas
• Rytų Romos Imperijos (Bizantijos) klestėjimas
• Vakarų Europos (Anglijos, Italijos, Frankų Imperijos) atgimimas
• Įvairių Europos šalių susikūrimas
Brandieji viduramžiai
• Brandieji viduramžiai laikomi aukščiausiu viduramžių civilizacijos pakilimo laikotarpiu.
• Laikotarpiui būdinga:
• Gyventojų skaičiaus augimas
• Miestų sustiprėjimas bei plėtimasis
• Prekybos, meno suklestėjimas
• Dvasinės bei pasaulietinės valdžios atskyrimas
• Kryžiaus žygiai
• Universitetų kūrimasis
• Gotikos stilius
• Bažnyčios kovos su erezijomis
Vėlyvieji viduramžiai
• Tuo tarpu vėlyvaisiais viduramžiais ūkį apėmė didelė krizė, dažni badmečiai.
• Laikotarpiui būdinga:
• Popiežiaus įtakos susilpnėjimas
• Įvairių šalių centralizacijos
• Klasikinės Antikos kultūros atgimimo pradžia
• Maras - juodoji mirtis
• Spausdinimo mašinos išradimas, žodinės kultūros pakeitimas rašytine
MIRTIS
 Juodoji mirtis
• XIV a. prasidėjo viena didžiausių maro epidemijų. Per kelerius
metus nuo maro išmirė maždaug trečdalis Europos gyventojų.
• Juodoji mirtis atsirado Centrinėje ar Rytų Azijoje, iš kur ji
keliavo Šilko keliu. Ji pasiekė Krymą 1347 m. iš čia ji tikriausiai
buvo pernešta blusų, kurių turėjo Juodosios žiurkės, įsmukusios
į genujiečių laivus. Jais maras išplito po Viduržemio jūrą, pasiekė
Afriką, Vakarų Aziją ir likusią Europą per Konstantinopolį, Siciliją.
Dabartiniai įrodymai patvirtina teoriją, kad sausumoje marą platino
žmoginė blusa, sukėlusi pneumoninį marą. Tai paaiškintų greitą
pandemijos plitimą negu žiurkių blusų platinamas buboninis maras.
Raganų medžioklė
• XIV a. vykstant kryžiaus karams, žemyną siaubiant
juodajam marui, prietaringi žmonės ir Bažnyčia ėmė
kaltinti raganomis vadinamas moteris. Tik neišgyvenus
kankinimų žmonės buvo pripažinami nekaltais.
• Kitu atveju, prisipažinus baudžiama mirtimi– dažniausiai
sudeginimu ant laužo.
• Teigiama, kad tuomet egzistavo prietaras, jog ant laužo
sudeginamas žmogus patenka tiesiai į pragarą. Bet
pasirinkta raganas sudeginti galėjo būti ir dėl to, kad
manyta, jog jų kūnas yra užkrėstas maru.
• Pagrindiniu dokumentu, kuriuo vadovavosi raganų
medžiotojai, buvo garsusis „Raganų kūjis“, dviejų
inkvizitorių parašytas maždaug 1487 m. Šioje knygoje
smulkiai aprašyta, kaip atpažinti raganas, kokiais būdais
išgauti jų prisipažinimą ir kaip jas bausti.
• Baltijos šalių regionas vėliausiai Europoje perėjo į krikščionybę, tačiau šios šalys
greitai perėmė Viduramžių laikų prietarus. Regione netruko įsisiautėti raganų teismai.
Estijoje, kitaip nei visoje Europoje, buvo rengiami ir raganų, ir vilkolakių teismai.
Todėl santykis tarp nukankintų vyrų ir moterų Estijoje buvo daugiau mažiau apylygis.
Raganų teismai šiose šalyse taip pat buvo rengiami siekiant numarinti pagoniškus
papročius bei įtvirtinti Bažnyčios autoritetą.
Dantė Aligjeris
• Italų poetas, prozininkas, moralės filosofas ir politinis mąstytojas
• Gimė 1265m.
• Mirė 1321m. (56metai)
• Geriausiai žinomas yra jo kūrinys Dieviškoji komedija. Ši poema laikoma italų literatūros
šedevru ir vienu svarbiausių viduramžių Europos grožinės literatūros kūrinių.
Trumpa biografija
• Dantė gimė Florencijos aristokratų šeimoje. Jo tikrasis vardas – Durantė, kurį jis sutrumpino
į Dantę ir padarė savo literatūriniu slapyvardžiu.
• Dantės motina mirė, kai jam buvo ne daugiau kaip 14 metų, jos vardas buvo Bella. Dantės
tėvas Alaghiero di Bellincione mirė ne vėliau kaip 1283 m., palikęs šeimai turtą, kuris, nors
ir nebuvo labai didelis, bet užtikrino vaikams gana patogų gyvenimą.
 Dieviškoji komedija
• Viduramžių italų poeto Dantės Aligjerio sukurta poema. Dantė poemą pradėjo rašyti 1308
metais, o baigė – 1321 metais, (prieš pat autoriaus mirtį). Poema laikoma italų literatūros
šedevru ir paprastai priskiriama prie svarbiausių pasaulio literatūros kūrinių.
• Dieviškojoje komedijoje pasakojama apie Dantės kelionę per pragarą, skaistyklą ir rojų.
Kūrinyje atsispindi XIV amžiaus pasaulėžiūra, teologija ir filosofija.
Kūrinio struktūra
• Dieviškoji komedija susideda iš 3 dalių: „Pragaro“, „Skaistyklos“ ir „Rojaus“. Kiekviena
dalis turi po 33 giesmes. Kartu su įžangine iš viso yra 100 giesmių.
• Poema parašyta tercinomis – trijų eilučių posmais.
Siužetas
• Dieviškoji komedija vaizduoja poeto kelionę per tris pomirtinio gyvenimo sritis, dvasinį
žmonijos tobulėjimo kelią nuo aistrų, ydų ir nuodėmių iki Dievo meilės. Tobulos formos,
simetriškos struktūros poemoje susijungia žemiausios ir aukščiausios būties sritys. Pragare ir
skaistykloje poetą lydi Vergilijus, žemiškosios išminties simbolis. Čia jie sutinka kenčiančias
nusidėjėlių, neretai žinomų istorinių ir legendinių asmenybių, tokių kaip Odisėjas ir kt.
Pradžia
• Dieviškosios komedijos pradžioje Dantė matomas klaidžiojantis tamsioje girioje, pametęs
tiesų kelią. Vos pamačius šviesą ir pradėjus lipt aukštyn, Dantė susiduria su trimis
būtybėmis, pastojusiomis jam kelią: lūšimi, liūtu ir klastūne vilke. Šie trys laukiniai žvėrys –
nevaldomų žmogaus aistrų įkūnijimas:
• • vilkė simbolizuoja godumą
• • liūtas – puikybę,
• • lūšis – gašlumą
Pragaras
• Pats Pragaras vaizduojamas kaip siaurėjanti kūgio formos
spiralė ir yra suskirstytas į devynis Pragaro ratus.
Pirmajame rate prie pat vartų laikomi nekrikštytieji ir
pagonys, gyvenę prieš Kristų, tokie kaip Platonas,
Aristotelis ir Vergilijus. Čia jų sielos nejaučia nei kančių,
nei Dieviškosios palaimos, bet tenkinasi žemiška laime.
Dantės pragaro žemėlapis
• Vienas pirmųjų Dantės „Pragaro“ žemėlapių
pasirodė poeto tautiečio ir Aukštųjų Renesanso
laikų kūrėjo Botičelio (Sandro Botticelli)
devyniasdešimt iliustracijų serijoje, kuris savo
piešinius kūrė 1480–1490. Botticelli pragaro
žemėlapis ilgą laiką buvo laikomas vienu iš
patraukliausių vaizdinių apie Dantės ir Vergilijaus
nusileidimą per „baisų skausmo slėnį“.
Dantės pragaro žemėlapis
• „Dieviškoji komedija“, tapusi vienu
didžiausių literatūros kūrinių, pagimdė
„pragariškos kartografijos“ pamišimą.
Noras pavaizduoti Dantės aprašytą
„pragarą“ tapo ne tik Renesanso, bet ir
vėlesnių laikų manija, susijusia su
proporcijomis ir matavimais.
 Dantės poveikis
• Aistra išmatuoti pragarą prasidėjo nuo XV a. Florencijos
architekto ir matematiko Antonio Manetti. Jis įvertino
pragaro plotį maždaug 141 kilometru.
• Mąstytojai uždavė klausimus: koks yra pragaro
apskritimas? Kokio jis gylio? Kur yra įėjimas?
• Net Galileo Galilėjus įsitraukė į diskusijas. 1588 m. Jis
skaitė dvi paskaitas, kuriose tyrė pragaro matmenis ir
galiausiai palaikė Manetti pragaro topografijos versiją.
Skaistykla
• Kitaip nei Pragare, kuriame akcentuojamos žmonių nuodėmės bei silpnybės, antrojoje ir
trečiojoje Dieviškosios komedijos dalyse didžiausias dėmesys skiriamas parodyti žmonėms
kelią į išganymą, apsivalymą nuo nuodėmių.
• Skaistykla vaizduojama kaip vieta žmonėms, kurie nepadarė nei vienos iš septynių
pražūtingų nuodėmių, bet ir nejautė Dievo savo širdyje mirties akimirką. Keliaudamas per
Skaistyklą Dantė bendrauja su atgailaujančiomis sielomis ir supranta, jog daugelis jų žemėje
buvo pakankamai nedori žmonės, tačiau besiskirdami su gyvybe atgailavo ir būtent todėl
nepateko į Pragarą.
Skaistykla
• • Antrojoje Dieviškosios komedijos dalyje, pagaliau perėję visus Pragaro ratus, Dantė ir
Vergilijus iškyla į gražią, giedrą ir žvaigždėtą naktį. Skaistykloje prasideda Dantės dvasinės
reabilitacijos procesas. Kai kurie šaltiniai teigia, jog šią Dieviškosios komedijos dalį ir reikia
laikyti tikruoju ir pagrindiniu moralinės atspirties tašku.
• Skaistykloje Dantės ir Vergilijaus vedliu tampa italų trubadūras Sordello, kuriam didžiule
garbe virsta galimybė pasitarnauti didingajam Vergilijui.
Rojus
• Trečiojoje Dieviškosios komedijos dalyje Dantė įžengia į Rojų. Deja, bet jam ateina laikas
skirtis su Vergilijumi, kuris, būdamas pagonis, negali įžengti į Dangų, todėl yra pakeičiamas
Beatriče – tyrumo ir meilės simboliu.
• Beatričė Dantei visoje poemoje atrodo lyg pagrindinis stimulas, siekiant išganymo. Daugelis
kritikų pastebi, jog Beatričė Dantei pasirodo lyg Kristaus figūra, o kūrinys skirtas tiek jos
šlovinimui, tiek Dantės kelionės pas Dievą pasakojimui.
Rojus
• Vienaip ar kitaip, Rojaus dalyje pasiekiama tikra herojaus pilnatvė. Savo didžiosios kelionės
pabaigoje Dantė pamato Švenčiausiąją Trejybę ir suvokia Dievo meilės ir gailestingumo
esmę.
• Savo pasakojimu Dantė parodo, jog verta pereiti kančias dėl Dievo palaiminimo. Be to,
Dantė pagaliau supranta egzistencijos prasmę ir tai, jog išgelbėti sielą gali tik meilė,
apdairumas, sąžiningumas ir gerumas.
Dieviškoji komedija – simbolinė prasmė
Tai paklydusio žmogaus kelionė į išganymą, kelias pas Dievą, tačiau Dantė meistriškai
apjungia ir pasaulietines prasmes: poemoje matomas paprastas žmogus, kupinas trūkumų, bet
besistengiantis įveikti sunkumus ir tobulėti, o jo kelionės per Pragarą vedliu tampa būtent ne
popiežius ar šventasis, bet Vergilijus – pagonis.
Dantė Europos kultūroje
• Apie Dantę sakoma, kad jis viena koja stovėjęs viduramžių epochoje, o kita Renesanse.
• Jo kūrybos rėmus sudaro viduramžių simboliai bei pasaulėvaizdis, bet kartu jis, kaip
kūrybinė asmenybė, kaip genijus, pakilo aukščiau negu leisdavo viduramžių poezijos
vaizduotės galios. Jo „Dieviškoji komedija“ formos naujumu ir filosofiniu originalumu yra
nepakartojamas kūrinys. Dantė lygintinas su savo epochos gotikine katedra, kuri įkūnija ir
užbaigtą viduramžių tobulumą ir perėjimą prie drąsių bei aptakių naujųjų laikų formų.
Pasaulėvaizdis – bendras pasaulio vaizdas, įisvaizdavimas

• Pasauliui būdingas dvilypumas: vyksta nuolatinė kova tarp gėrio ir blogio.

• Pasaulis yra Dievo kūrinys. Dievas yra visko priežastis ir pradžia.
• Buvo tikėta, jo siela ir pomirtinis gyvenimas yra idealūs ir amžini.
Žmogaus samprata
• Žmogus, buvęs pagrindinis antikinio meno siekis ir aukščiausiasis grožio įsikūnijimas,
viduramžių kultūroje užleidžia vietą Dievo, angelų, šventųjų pasauliui. Jei antika aukštino
žmogaus žemiškąją veiklą, jo kūno grožį, tai katalikybė pabrėžė, jog žmogus turi siekti
dvasinio tobulumo, kuris užtikrintų amžiną palaimą.
Viduramžių žmogaus ydos ir dorybės
• Pagrindinis žmogaus elgesio vertinimo kriterijus buvo krikščionybės normos. Viena
didžiausių ydų buvo puikybė. Puikybės priešingybė – kuklumas- buvo vadinamas dorybių ir
geradarystės motina. Didžiausia viduramžių dorybė buvo ištikimybė ir duoto žodžio
laikymasis. Vasalas prisiekdavo senjorui ir nesulaužydavo duoto žodžio net tada, kai
laikydavo senjorą neteisiu. Priesaikos, duotojo žodžio sulaužymas laikytas didele gėda – ją
užsitraukę žmonės nebebuvo gerbiami.