Santuoka (praktikumo 3 skyrius)

1. SANTUOKOS SAMPRATA IR REIKŠMĖ

2. Santuokos reikšmė šiuolaikinėje visuomenėje

Santuoka ilgai laiką laikyta pamatiniu šeimos teisės institutu, nes tradicinė šeima buvo
grindžiama tik santuoka. Todėl valstybės dėmesys santuokai buvo toks pat didelis kaip ir
pačiam šeimos institutui. Dėl šių priežasčių teisė sudaryti santuoką buvo įtvirtinta
tarptautinėje ir nacionalinėje teisėje kaip viena pagrindinių žmogaus teisių. Teisę sudaryti
santuoką numato Konstitucijos 38 str. 3 d. ir EŽTK 12 str.
Dauguma visuomenių ir kultūrų pripažįsta, kad geriausia gimdyti ir auginti vaikus esant
stabiliam vaiko motinos ir tėvo ryšiui, o šis ryšys grindžiamas santuoka. Teigiama, kad tokiu
būdu santuoka užtikrina stabilumą visuomenėje.
Kartu santuoka labai kontraversiškas fenomenas, pvz., įvairios kultūros skirtingai vertina
monogaminę ir poligaminę santuoką, nesutariame dėl santuokos funkcijų (reprodukcinė ar
lytinių poreikių tenkinimo), santuokos sudarymo amžius, kas turi parinkti sutuoktinį – gal
tėvai, gal ne. Nesutariama net dėl santuokos esmės. Pvz., išsiskiria Bažnyčios ir valstybės
požiūris į santuoką.
Nors santuoka nustojo būti vienintelis šiuolaikinės modernios šeimos atsiradimo pagrindas
(kitur galioja pvz partnerystė), tačiau santuokos instituto reikšmė nemažėja.
Diskusijos dėl santuokos kyla:
1) Istorinės aplinkybės. XX a. įvyko kelios „revoliucijos“, kurios paveikė santuoką ir
galiausiai susilpnino šį institutą, o būtent seksualinė revoliucija, reprodukcinių
technologijų įtaka, feministinė revoliucija, ištuokų revoliucija.
2) Teorinės ir jau priimtų praktinių sprendimų diskusijos. Siūloma modifikuoti šeimos
sampratą pvz., pašalinti iš santuokos apibrėžimo nuorodą dėl skirtingos lyties asmenų.
Daug diskusijų kelia siūlymai suteikti kartu gyvenantiems, bet nesusituokusiems
asmenims tokį pat teisinį statusą kaip ir sutuoktinių.
3) Objektyvūs procesai. 1. Daugėja bendrai gyvenančiu ir nesusituokusių asmenų. 2.
Daugėja asmenų, niekada nesudariusių santuokos. 3. Didėja vidutinis santuoką
sudarančių asmenų amžius. 4. Daugėja atvejų, kai būsimi sutuoktiniai pradeda gyventi
kartu iki santuokos. 5. Daugėja ištuokų. 6. Mažėja vidutinė santuokos trukmė.
Išvada: dėl šių ir kitų priežasčių teigiama, kad santuoka šiuolaikinėje visuomenėje prarado
ankstesnę reikšmę. Daug svarbiau už santuoką yra motinystės (tėvystės) santykiai tarp tėvų ir
vaikų ar santykiai tarp globėjo ar globotinio.
3. Santuokos aiškinimo teorijos
Sunku pateikti visiems priimtiną santuokos apibrėžimą. Atsakymas į klausimą, kas yra
santuoka, dažnai priklauso nuo asmens pažiūrų. Vienaip ją apibūdins katalikas, o kitaip
asmuo, kuris tuokėsi dėl išskaičiavimo. Tokią santuokos apibūdinimo įvairovę lemia
įvairialypė jos, kaip reiškinio, prigimtis - santuoka yra ne tik teisinė, bet ir socialinė
kategorija.
Nėra santuokos kaip teisinės kategorijos vienos sampratos. Išskiriamos trys teorijos:
1) Sutartinė santuokos aiškinimo teorija, atsiradusi dar senovės Romoj. Pagal romėnų
teisę tai vyro ir moters sutartis. Reikia ir vyro ir moters sutikimo.
 2) Bažnyčiai sutartinė santuokos teorija nebuvo priimtina, todėl kanonų teisė pateikė
santuokos, kaip mitinės paslapties, apibrėžimą. Pagal kanonų teisė santuoka yra
„šventas sakramentas“ – visapusiškiausias (fizinis, dvasinis, ekonominis, teisinis,
religinis ir kitoks) vyro ir moters bendrumas.
3) Trečia teorija – bandoma ieškoti pirmos ir antros teorijų vidurio. Nelaiko santuokos
nei sutartimi, nei mistine paslaptimi. Santuoka yra ypatingas institutas. Santuoka – tai
etinė kategorija, nes ją sudarant siekiama ne tik ekonominių, bet ir dvasinių tikslų,
santuoka grindžiama meile, o ne ekonomine nauda ir pnš.
Nesutarimai dėl santuokos apibrėžimo gali būti paaiškinami – jei santuoka traktuojama kaip
religinė kategorija, tai ją apibrėžiant, vyrauja religiniai, o ne teisiniai kriterijai. Tačiau jei
santuoka aiškinama kaip pasaulietinis dalykas – turi būti pripažįstama, kad ji yra civilinės
teisės institutas.
Pagal CT santuoka yra vyro ir moters susitarimas sukurti šeimą, t.y. tam tikrus teisinius
santykius (CK 3.7 str. 1 d.).
Šiuolaikinėje CT vyrauja santuokos, kaip sutarties, samprata. Tokį požiūrį liudija pvz., tai,
kad daugelį tiek turtinių tiek asmeninių neturtinių klausimų sutuoktiniai gali išspręsti
tarpusavio sutarimu. (pvz., gali sudaryti vedybų sutartį (CK 3.51-3.53 str.), pavardžių
klausimas 3.31 str., gyvenamosios vietos klausimus ir kt. Tai, kad kai kuriuos aspektus
nustato imperatyviai teisės normos nepaneigia santuokos kaip sutarties prigimties. Įstatymas
numato, kad santuokos sudarymas reiškia, jog ją sudarę asmenys įgyja naują teisinį statusą –
sutuoktinių statusą CK 3.7 str. 2 d. Dalį šio teisinio statuso elementų nustato imperatyvios
teisės normos, dalį – patys sutuoktiniai.
Pripažinus, kad santuoka yra sutartis, būtina pabrėžti, jog ši sutartis turi specifinių bruožų:
1) Šios sutarties šalys turi atitikti įstatymo reikalavimus: galima santuoka tik tarp vyro ir
moters, kurie sulaukę nustatyto amžiaus ir nėra sudarę kitos santuokos ar partnerystės
ir nėra susiję artimais giminystės ryšiais (CK 3.12. 3.14, 3.16-3.17 str.). susitarimas
pažeidžiantis šiuos reikalavimus negali būti laikomas santuoka.
2) Turi būti specialus susitarimo tikslas. Santuoka yra tik toks vyro ir moters susitarimas,
kuriuo siekiama sukurti specialius – šeimos teisinius santykius, t.y. šeimą. Jeigu tokio
tikslo šalys neturėjo ir neturi, tai šalių susitarimas yra imitacija – fiktyvi santuoka, kuri
gali būti pripažinti negaliojančia (CK 3.39 str.)
3) Specifinė susitarimo forma. Santuoka pripažįstamas susitarimas, kuris buvo sudarytas
civilinės metrikacijos įstaigoje (CK 3.18-3.22 str.) arba bažnyčios (konfesijų)
nustatyta tvarka (3.24-3.25 str.). jei nesilaikoma šių reikalavimų – nėra laikoma
santuoka.

4. SUSITARIMAS TUOKTIS IR JO TEISINIAI PADARINIAI

Pagal CT dar iki sudarant santuoką tarp būsimų sutuoktinių susiklosto ikisutartiniai santykiai.
Preliminarus susitarimas sudaryti santuoką šeimos teisėj vadinamas susitarimu tuoktis arba
sužadėtuvėmis (CK 3.8 str.).
Pagal santuokos savanoriškumo principą (CK 3.13 str.) ir sutarties laisvės principą (CK 6.156
str.), asmuo, davęs pažadą tuoktis negali būti privertas jį įvykdyti. Tačiau asmenys
tardamiesi dėl santuokos, gali sudaryti kitus susitarimus pvz., ikivedybinę sutartį (CK 3.102
str. 1 d.), padovanoti vienas kitam turtą, įsigyti vestuvinius žiedus, sumirkti maistą vestuvių
šventei, išsinuomoti vestuvėms transportą, patalpas ir kt. tada kyla klausimas ar galima
reikalauti grąžinti dovanas, kas privalo atlyginti rengimosi vestuvėms išlaidas.
Susitarimas tuokti gali būti išreikštas bet kokia forma: žodžiu, raštu (paduodant nustatytos
formos prašymą civilinės metrikacijos įstaigai įregistruoti santuoką (čia reguliuoja Civilinės
būklės aktų registravimo įstatymas), notariškai (pvz., sudarant ikivedybinę sutartį)
Susitarimas tuoktis gali būti:
 Viešas – nustatytos formos prašymo įregistruoti santuoką padavimas civilinės
metrikacijos įstaigai. Taigi ketinančio tuokti asmens ar jo tėvų vieši pareiškimai nėra
viešas susitarimas tuoktis. Tik šito prašymo pateikimas civilinės metrikacijos įstaigai
yra viešas susitarimas tuoktis
 Neviešas
Aplinkybė, kad CK viešu susitarimu pripažįsta tik formos prašymo padavimą civilinės
metrikacijos įstaigai, yra labai svarbi, nes CK 3.9 ir 3.11 str. numato teisinius padarinius
TIK JEIGU susitarimas tuoktis buvo viešas.
Susitarimo tuoktis negali įgyvendinti natūra, jei nevykdo šalis, tačiau jo nevykdymas gali
sukelti tam tikrų turtinių padarinių, kurie nurodyti CK 3.9 - 3.11 str.:
 3.9 straipsnis. Dovanų grąžinimas
1. Jeigu santuoka nesudaroma, abi viešo susitarimo tuoktis šalys turi teisę reikalauti
viena iš kitos grąžinti viską, ką viena yra gavusi iš kitos kaip dovaną ryšium su būsima
santuoka, išskyrus atvejus, kai dovanos vertė neviršija trijų šimtų eurų ir kai šalis,
gavusi dovaną, mirė iki santuokos įregistravimo, ir santuoka nebuvo sudaryta dėl
šalies mirties. Svarbu, kad būtų viešas susitarimas tuoktis, o kodėl santuoka nebuvo
sudaryta priežastys yra nesvarbu, nes teisė reikalauti grąžinti dovanas yra. Tačiau labai
svarbus dovanojimo tikslas – galima reikalauti grąžinti tok tokią dovaną, kuri padovanoti dėl
būsimos santuokos. Negalima išreikalauti dovanos, padovanotos ne dėl būsimos santuokos, p
vz., gimtadienio, univero baigimo ir kt proga.

Taip pat numatytos dvi išimtys, kada negalima reikalauti grąžinti dovanų: 1. Negalima
reikalauti grąžinti dovanų, jei jos vertė neviršija 300 eur. 2. Negalima reikalauti grąžinti
dovanos, jeigu jos gavėjas mirė iki santuokos sudarymo ir santuoka buvo nesudaryta būtent
dėl jo mirties.
Paskesnė dovanos gavėjo, kuris dar iki savo mirties buvo pareiškęs, kad santuokos nesudarys,
mirtis kitai šaliai netrukdo išsireikalauti dovaną, kurios vertė viršija 300 eur.
3.9 str. 2 d. Reikalavimams grąžinti dovanas taikomos šio kodekso šeštosios
knygos normos, reglamentuojančios santykius, susijusius su nepagrįstu
praturtėjimu ar turto gavimu.
Taikomi CK 6.237-6.242 str., reglamentuojantys be pagrindo įgyti turto grąžinimą.
Pagal 6.237 str. 2 d. pareiga grąžinti turtą atsiranda, jeigu pagrindas, kuriuo įgytas
turtas, paskiau išnyksta. Dovanojimo pagrindas yra viešas susitarimas tuoktis. Todėl
aplinkybė, paskatinusi dovanoti, yra šalių ketinimas sudaryti santuoką. Jei viena šalis
ar abi atsisako sudaryti santuoką, išnyksta aplinkybė, buvusi dovanojimo pagrindas,
ir atsiranda teisė reikalauti grąžinti turtą įgytą be pagrindo.
CK 3.9 str. 1 d. kalba tik apie viešą susitarimo tuoktis šalių teisę reikalauti grąžinti
dovanas. Tačiau daiktus sutuoktiniams būsimiems gali dovanoti jų tėvai, giminaičiai.
Jeigu dovanota dėl būsimos santuokos, o ši nesudaroma, tėvai ir kiti asmenys turi irgi
teisę reikalauti grąžinti dovaną 6.237-6.242, 6.467, 6.472 str. pagrindu. Šiuo atveju
 dovanos išreikalavimui irgi turi būti taikomi CK 3.9 str. 1 d. numatyti ribojimai
išreikalauti dovanas.
3.9 str. 3 d. Ieškinys dėl dovanos grąžinimo gali būti pareikštas per vienerių metų ieškinio
senaties terminą, skaičiuojamą nuo atsisakymo sudaryti santuoką dienos.
Sutrumpintas 1 metų ieškinio senaties terminas skaičiuojamas nuo atsisakymo sudaryti
santuoką dienos, t.y. tos dienos kai ieškovas sužinojo ar turėjo sužinoti, kad kita susitarimo
tuoktis šalis atsisako santuokos.

 3.10 straipsnis. Nuostolių atlyginimas

1. Susitarimo tuoktis šalis, be pakankamo pagrindo atsisakiusi sudaryti santuoką, turi
atlyginti kitai šaliai nuostolius, patirtus dėl susitarimo tuoktis neįvykdymo.
2. Nuostolių dydį sudaro šalies turėtos faktinės išlaidos ruošiantis sudaryti santuoką, taip
pat prievolių, susijusių su būsima santuoka, įvykdymo faktinės išlaidos.
3. Jeigu šalis atsisakė tuoktis dėl svarbios priežasties, kuri atsirado dėl kitos šalies
kaltės, tai kaltoji šalis turi atlyginti nuostolius pagal šio straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas.
4. Reikalavimams dėl nuostolių atlyginimo taikomas vienerių metų ieškinio senaties
terminas, skaičiuojamas nuo atsisakymo sudaryti santuoką dienos.
Teisė į nuostolių atlyginimą atsiranda esant trims sąlygoms:
1) Ieškovas turi įrodyti susitarimo tuoktis faktą. Susitarimo forma ir rūšis: žodžiu,
raštu, viešas ar neviešas – jokios reikšmės neturi. Šį faktą galima įrodinėti bet
kokiomis įrodinėjimo priemonėmis.
2) Atsisakymas sudaryti santuoką turi būti nepagrįstas, t.y. šaliai, atsisakiusiai sudaryti
santuoką, nebuvo pakankamo pagrindo tą daryti. Aplinkybė, kad atsakovas
atsisakė sudaryti santuoką be pakankamo pagrindo yra preziumuojama (CK
6.248 str.). todėl atsakovas, siekdamas išvengti atsakomybės, turi įrodyti, kad buvo
pakankamas pagrindas atsisakyti jam sudaryti santuoką. Pakankamu pagrindu
laikomos tik svarbios priežastys, kurias atsakovas sužino po to, kai jau buvo susitarta
tuoktis, pvz., kad kita šalis nevaisinga, serga AIDS, yra padariusi nusikaltimą, yra
kliūtis numatyta CK 3.12-3.17 str.
Kaip minėta, kad buvo pakankamas pagrindas atsisakyti tuoktis, turi įrodyti atsakovas.
Jeigu atsakovas įrodo, kad jis atsisako sudaryti santuoką dėl pakankamo pagrindo ir
tas pakankamas pagrindas yra atsiradęs dėl kitos šalies kaltės, atsakovo pareiga
atlyginti nuostoliu neatsiranda. Priešingai – tokiu atveju nuostolių atlyginimo gali
reikalauti atsakovas, įrodęs, kad santuoka nebuvo sudaryta dėl ieškovo kaltės, pvz, kad
ieškovas neatskleidė svarbių faktų. (3.10 str. 3 d.)
3) Ieškovas turi įrodyti nepagrįsto atsisakymo sudaryti santuoką ir atsiradusių
nuostolių priežastinį ryšį, t.y. atsiradę nuostoliai turi būti pasirengimo santuokos
sudarymui išlaidos, patirtos būtent dėl nepagrįsto atsisakymo sudaryti santuoką.
3.10 str. 2 d. – nuostolius tokiais atvejais sudaro šalies turėtos faktinės išlaidos. Ribota
CA, nes tik faktinės turėtos išlaidos, susijusios su pasiruošimu sudaryti santuoką ir
įvykdymu prievolių, kurios atsirado dėl būsimos santuokos sudarymo. Galima išieškoti tik
tiesioginius nuostolius, o ne negautas pajamas. Tiesioginiai nuostoliai gali būti: vestuvinių
drabužių įisigijimas, automobilio, vestuvių ppatalpų nuoma, fotografo paslauugų, supikrtų
ir dėl neįvukusių vestuvių sugedusių maisto produktų kainos ir kt.
3.10 str. kalba tik apie susitarimo šalies teisę į nuostolius, tačiau jų gali patirti ir kiti
asmenys, pvz., būsimų sutuoktinių tėvai, kurie finansavo vestuves. Tarkim tada tėvų
 išlaidos gali būti atlyginamos pagal bendras CA taisykles – CK 6.245-6.255, 6.263-
6.291 str.
 Susitarimo tuoktis neįvykdymas gali būti pagrindas pareikšti reikalavimą
atlyginti neturtinę žalą.
3.11 straipsnis. Neturtinės žalos atlyginimas
1. Jeigu susitarimas tuoktis buvo viešas, tai šalis, turinti teisę į nuostolių atlyginimą pagal šio
kodekso 3.10 straipsnį, taip pat gali reikalauti neturtinės žalos atlyginimo.
2. Ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti pareikštas per vienerių metų ieškinio
senaties terminą, skaičiuojamą nuo atsisakymo sudaryti santuoką dienos.

Teisę į neturtinės žalos atlyginimą turi tik susitarimo tuoktis šalys. Kiti asmenys, nors ir
patyrė neturtinės žalos (tėvai), jos reikalauti negali pagal šį straipsnį.
Teisė į neturtinės žalos atlyginimą atsiranda, jei yra 4 sąlygos:
i. Susitarimas tuoktis yra viešas
ii. Atsakovas atsisako sudaryti santuoką be pakankamo pagrindo
iii. Dėl atsakovo atsisakymo sudaryti sudaryti santuoką nėra ieškovo kaltės
iv. Ieškovas įrodo neturtinės žalos faktą ir atsakovo nepagrįsto atsisakymo
sudaryti santuoką ir atsiradusios neturtinės žalos priežastinį ryšį.
Neturinės žalos dydžiui, sampratai taikoma bendra CK 6.250 str. norma.
1 metų senatis.

5. SANTUOKOS SUDARYMO SĄLYGOS

6. Santuokos sudarymo sąlygų samprata ir teisinė reikšmė

Santuokos sudarymo sąlygos – tai aplinkybės, būtinos tam, kad santuoka būtų įregistruota ir
galiotų. Šios aplinkybės vadinamos materialiosiomis santuokos sudarymo ir galiojimo
sąlygomis.
Skiriamos dvi materialiųjų santuokos sudarymo ir galiojimo sąlygų rūšys:
1. Aplinkybės, kurios privalo egzistuoti – juridiniai faktai, pvz., santuokinis amžius,
skirtinga sutuoktinių lytis ,abipusė laisva valia ir kt.
2. Aplinkybės, kurių neturi būti. Tam tikri negatyvūs juridiniai faktai ar teisinė būklė,
kai santuoka negalima. Todėl kartais jos vadinamos kliūtimis santuokai, pvz.,
artima norinčių tuoktis giminystė, neveiksnumas, jau sudaryta santuoka.
Jos nustatytos siekiant apsaugoti būsimų sutuoktinių interesus, tiek viešą interesą. Todėl šias
sąlygas nustatančios normos yra imperatyvios. Tai reiškia, kad jų pažeidimas yra pagrindas
pareikšti ieškinį dėl santuokos pripažinimo negaliojančia.
Įstatyme pateiktas materialiųjų sąlygų sąrašas yra baigtinis, todėl negalima atsisakyti
registruoti santuoką kitais pagrindais, nes tai būtų žmogaus teisių pažeidimas, pvz.,
medicininės priežastys – vieno ar abiejų būsimų sutuoktinių liga, fizinė negalia nėra pagrindas
neregistruoti santuokos, kol nepripažintas asmuo neveiksniu. Tačiau ligos fakto
neatskleidimas gali būti pagrindas pripažinti santuoką negaliojančia CK 3.40 str. 3 d.
Dar skiriamos be materialiųjų sąlygų procedūrinės / formalios santuokos sudarymo
sąlygos (CK 3.18-3.25 str., 3.298-3.304 str.). Jos nustatytos dėl šių priežasčių:
1. Tam tikri santuokos sudarymo formalumai leidžia patikrinti, ar laikytasi visų
materialių sąlygų. Pvz., tai, kad santuokai sudaorma viešai, leidžia bet kuriam
asmeniui, žinančiam esant kliūčių tuoktis, apie tai informuoti valstybę (CK 3.22
str. – pasikeitę, dabar reguliuoja tas civilinės būklės aktų registravimo įst gal).
2. Santuokos sudarymo procedūra užtikrina santuokų apskaitą, kuri valstybėje būtina
siekiant apsaugoti tiek privatų, tiek viešą interesą
3. Santuokos sudarymo formalumai užkerta kelią neapgalvotiems poelgiams taip
piktnaudžiaujant santuokos institutu.
4. Santuokos sudarymo procedūros leidžia atriboti santuoką nuo kohabitacijos ar
paprastų draugiškų santykių
7. Materialiosios santuokos sudarymo sąlygos

1) Skirtinga būsimų sutuoktinių lytis – 3.7 str. 1 d. santuoką gali sudaryti tik vyras ir
moteris. Numato ir CK 3.12 str. šis reikalavimas grindžiamas remiantis tradicinės
šeimos samprata. Todėl 3.12 str. norma yra imperatyvi ir jei ji pažeidžiama, tai daro
santuoką negaliojančią. Pagal mūsų CK tos pačios lyties asmenų nei santuoka, nei
partnerystė Lietuvoje negalima
kita vertus, šiandien taikyti šią normą nėra paprasta (čia nėra labai svarbu manau, tik
įdomesniam pasiskaitymui):
 Pirma, dėl lyties sampratos. Ilgai žmogaus lytis laikyta biologiniu veiksniu. Teigiama,
kad žmogus gimsta vyru arba moterimi ir lytis yra nekintamas dalykas. Tačiau
šiuolaikinė medicina pripažino esant transseksualų – žmonių, kurie išoriškai turi
vienos lyties požymius, bet psichologiškai priskiria prie kitos lyties save. Kyla
klausimas, kaip tada reikėtų indentifikuoti asmens lytį – vadovautis buvusia gimstant
ar įgyta pakeitus lytį?
o EŽTT praktika kito šiuo klausimu. Jis pripažino tansseksualių, medicininiu
būdu pakeitusių lytį teisę gauti asmens dokumentus, kuriuose būtų nurodyta
nauja lytis. Taip pat bylose Goodwin v. UK ir I. v. UK – ežtt pripažino, kad JK
neleisdama transseuksualui sudaryti santuokos pažeidė EŽTK.
 Antra, problema susijusi su interseksualais (hermafroditais) – asmenys, kurie jau
gimdami turi abiem lytim būdingus lyties ar reprodukcinius organus. Tokio
naujagminio lytį dažniausiai nustato gydytojas, pasitaręs su tėvais. Bet galima suklysti.
o Todėl siūloma asmens lytį nustatyti prieš tokiam asmeniui susituokiant, o ne
remtis jam gimstant nurodyta lytimi.
2) Santuokos savanoriškumas – 3.13 str. 1 d. santuoka sudaroma laisva moters ir vyro
valia. Tai grindžiama asmens laisvės, autonomijos principu. Taigi tam, kad santuoka
galiotų, ją sudarantis asmuo turi suprasti savo tikrąją veiksmų reikšmę. Todėl
santuoką gali sudaryti tik veiksnus asmuo (CK 3.15 str.). CK 3.13 str. 2 d. nustato, kad
bet koks grasinimas, prievartam apsauglė ar kiti valio trūkumai yra pagrindas
pripažinti santuoką negaliojančia. Tokie atvejai gali būti dviejų rūšių:
a. Savanoriškumas gali būti pažeidžiamas dėl išorinių, objektyvių priežasčių –
kai asmuo, visiškai suvokiantis savo veiksmų reikšmę, yra priverčiamas
 sudaryti santuoką dėl grasinimo, prievartos ir kt. ar buvo grasinama ar
prievartaujama – nustatoma pagal CK 1.91 str. Gali būti dėl apgaulės – kai nuo
kitos šalies nuslepia kokias nors aplinkybes, kurias žinodama ta šalis santuokos
nesudarytų. Irgi taikom CK 1.91 str.
b. Gali būti pažeidžiamas dėl subjektyvaus santuoką sudarančio asmens
gebėjimo suvokti tikrąją savo veiksmų reikšmę ar suklydimo. Tai atvejai, kai:
santuoką asmuo sudarė apsvaigęs nuo alko, narkotikų; asmuo, kuris nors ir
nėra neveiksnus, tačiau sirgdamas liga ar esantis tokios būklės, dėl kurios jis
nesugeba suvokti tikrosios savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, pvz., sudarė
santuoką paūmėjus psichinei ligai. Nesuprato veiksmų dėl senatvės tarkim.
Galim taikyti CK 1.90 str. šiuo atveju reikšmę turi esminė klaida – suklydimas
dėl tokių aplinkybių, kurios reikšmingos šeimoję, pvz., suklydimas dėl kito
sutuoktinio sveikatos būklės, moralinių savybių ir kt.
3) Santuokinis amžius – numato CK 3.14 str. 1 d. galima sudaryti nuo 18 m. bet
santuokinis veiksnumas nėra tapatinamas su bendru veiksnumu. Jei asmuo yra
emancipuotas ir turi visišką bendrą veiksnumą, nors jam nėra 18 m., jis norėdamas
sudaryti santuoką turi kreiptis į teismą CK 3.14 str. 2 d. nustatyta tvarka.
a. Numatyta tik minimali amžiaus riba ir nėra maksimalios.
b. 3.14 str. 2 d. nustato, kad norinčio tuoktis, tačiau neturinčio 18 m. asmens
prašymu teismas gali sumažinti jo santuokinį amžių, bet ne daugiau kaip
dvejais metais. Kreiptis į teismą gali pats nepilnametis. Bet teismas turi
išklausyt tėvų nuomonę.
c. Sumažinti santuokinį amžių yra teismo teisė. o ne pareiga. Todėl tik esant
teismo pripažintoms svarbioms priežastims, amžius mažinamas.
d. Tėvų sutikimas nereikalingas, tačiau teismas privalo išklausyti jų nuomonę
3.14 str. 4 d.
e. Turi būti įtraukta valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija 3.14 str. 5 d. ši
turi pateikti išvadą, ar jos nuomone, santuokinio amžiau mažinimas atitinka
nepilnamečio interesus ir yra tikslingas. Institucijos išvada teismui nėra
privaloma.
f. 3.14 str. 3 d. daro vienintelę išlygą – nėštumo atveju teismas gali leisti tuoktis
ir asmeniui, nesulaukusiam 16 m.
4) Sutuoktinių veiksnumas – CK 3.15 str. 1 d. nustato, kad Asmuo, įsiteisėjusiu teismo
sprendimu pripažintas neveiksniu šioje srityje, negali sudaryti santuokos.
a. Teismo sprendimas, kuriuos asmuo pripažintas neveiksniu, būtų kliūtis
sudaryti santuoką tik jei jis priimtas ir įsiteisėjęs prieš įregistruojant santuoką.
b. Asmens pripažinimas neveiksniu po santuokos sudarymo, jos nedaro
negaliojančios, išskyrus, kai įrodoma, kad sudarydamas santuoką asmuo
negalėjo suprasti savo veiksmų (3.40 str.)
c. Jei ribotai veiksnus - ribotai veiksnus šioje srityje asmuo negali sudaryti
santuokos be rūpintojo rašytinio sutikimo. Jeigu rūpintojas sutikimo neduoda,
ribotai veiksnaus šioje srityje asmens prašymu leidimą sudaryti santuoką gali
duoti teismas.
5) Monogamija – 3.16 str. Sudaręs santuoką ir jos įstatymų nustatyta tvarka nenutraukęs
asmuo negali sudaryti kitos santuokos.
 6) Artima sutuoktinių giminystė – 3.17 str. Draudžiama tuoktis tėvams su vaikais,
įtėviams su įvaikiais, seneliams su vaikaičiais, tikriems ir netikriems broliams su
seserimis, pusbroliams su pusseserėmis, dėdėms su dukterėčiomis, tetoms su sūnėnais.
a. Grindžiama kraujo giminystės faktu.
b. Sąvoka netikri broliai ar sesės – gali sudaryti santuoką. Tai asmenys, kurie
neturi nei bendro tėvo, nei bendros motinos.

8. SANTUOKOS SUDARYMO TVARKA

9. Santuokos registracijos teisinė reikšmė

Santuoka kaip sandoris turi būti įforminta, t.y. registruojama įstatymų nustatyta tvarka.
Neįformintas vyro ir moters susitarimas sukurti šeimą ar net faktinis šeimos santykių
sukūrimas nėra laikomas santuoka. Tokiais atvejais galima kalbėti apie faktinę santuoką –
kohabitaciją.
Privalomas santuokos įforminimas, t.y. jos registravimas dėl šių priežasčių:
 Santuokos registracija skiria santuoką nuo kohabitacijos
 Reikalavimas įforminti santuoką įstatymų nustatyta tvarka leidžia patikrinti, ar
laikytasi visų materialių sąlygų
 Santuokos sudarymo procedūra užtikrina santuokų apskaitą, kuri valstybei būtina
siekiant apsaugoti privatų ir viešą intersą
 Santuokos sudarymo formalumai užkerta kelią neapgalvotiems poelgiams taip
piktnaudžiaujant santuokos institutu

10. Santuokos registracija civilinės metrikacijos įstaigoje

dabar iš CK perkelta į civilinės būklės aktų registravimo įstatymą 4 skyrius.
Prašymas įregistruoti santuoką – yra viešas susitarimas tuoktis.
Yra keli etapai. Pirmiausia būtinas veiksmas yra prašymo padavimas civilinės metrikacijos
įstaigai.
Norintys susituokti asmenys, privalo raštu patvirtinti, kad nėra kliūčių įregistruoti ją, t.y. CK
3.12-3.17 str. aplinkybių.
Nerašau nuo vadovėlio, nes procedūra yra įstatyme.
Svarbu visai gal yra tai, kad bet kuris asmuo, sužinojęs apie numatomą santuokos sudarymą,
gali pareikšti, kad santuoka negali būti įregistruota, nes yra kliūčių ją sudaryti.
Prašymas dėl kliūčių turi būti pateiktas raštu civilinės metrikacijos įstaigai, kuris paskelbėm
apie santuokos įregistravimą. Prie prašymo pareiškėjas turi pridėti rašytinius įrodymus. Toks
prašymas turi būti įteiktas iki santuokos įregistravimo momento.
Jeigu prie šio prašymo dėl kliūčių sudaryti santuoką yra pateikti rašytiniai įrodymai,
patvirtinantys kliūtis, santuokos registravimo procedūra stabdoma. civilinės metrikacijos
įstaiga išaiškina norintiems susituokti asmenims jų teisę kreiptis į teismą dėl pareiškimo dėl
kliūčių sudaryti santuoką paneigimo. Santuoka tokiais atvejais gali būti registruojama tik kai
civilinės metrikacijos įstaigai pateikiamas įsiteisėjęs teismo sprendimas, kur konstatuota, kad
prašymas nepagrįstas ir norintys tuoktis jį paneigė.

Jeigu pareiškimą dėl kliūčių sudaryti santuoką padavęs asmuo per šio straipsnio 2 dalyje
nustatytą terminą nepateikia civilinės metrikacijos įstaigai rašytinių pareiškime nurodytų faktų
įrodymų, taip pat jeigu teismas sprendimu pareiškimą dėl kliūčių sudaryti santuoką pripažįsta
nepagrįstu, norintys susituokti asmenys, o po santuokos įregistravimo − sutuoktiniai turi
teisę per vienus metus nuo šio straipsnio 2 dalyje nustatyto termino pabaigos ar teismo
sprendimo įsiteisėjimo dienos reikalauti tiesioginių nuostolių atlyginimo iš pareiškimą dėl
kliūčių sudaryti santuoką padavusio asmens, išskyrus atvejus, kai pareiškimą buvo
padavę vieno iš sutuoktinių tėvai ar vienas iš tėvų arba prokuroras.
11. Santuokos registracija bažnyčios (konfesijų) nustatyta tvarka
Pagal Konstitucijos 38 str. 4d. valstybė pripažįsta santuokos registraciją bažnyčios (konfesijų)
nustatyta tvarka, jeigu ši buvo sudaryta Lietuvoje pripažįstamos ir oficialiai veikiančios
religijos (konfesijos) nustatyta tvarka.
KT 1994 m. pasakė, kad ši Konstitucijos norma taikoma tik nuo Konstitucijos įsigaliojimo.
Taigi bažnyčios nustatyta tvarka sudaryta santuoka teisinių padarinių sukelia tik jeigu yra
sudaryta po 1992 metų lapkričio 2 dienos, t.y. įsigaliojus 1992 m. Konstitucijai, ir apskaityta
civilinės metrikacijos įstaigoje.
CK nereglamentuoja santuokos bažnyčios nustatyta tvarka sudarymo procedūros, nes tai
nustato kanonų teisė.
Tačiau reikia turėti omeny, kad Konstitucijos 38 str. 4 d. nustato išimtinę valstybės
jurisdikciją registruoti civilinės būklės aktus, tarp jų ir – santuoką. Taigi santuokos kaip
civilinės būklės registravimas yra išimtinė valstybės prerogatyva.
Todėl santuokos įforminimo bažnyčios (konfesijų) nustatyta tvarka pripažinimas nėra ir
negali būti absoliutus, taip at tik kaip tam tikras būtinas formalumas. Konstitucijos 38 str. 4 d.
negalim aiškinti taip, kad esą valstybė pripažįsta bet kur ir bet kaip sudarytą santuoką.
1) Reikalaujama įforminti santuoką bažnyčios (konfesijų) nustatyta tvarka. Taip
įforminant negali būti pažeistos valstybės nustatytos materialios santuokos sudarymo
sąlygos 3.12-3.17 str.
2) Bažnyčios nustatyta tvarka įforminta santuoka turi būti galiojanti pagal kanonų teisę.
Santuokos, kurią registruojant buvo pažeistos procedūrinės kanonų teisės normos,
atitinkama religinė konfesija ir pati nepripažins.
3) Valstybė gali pripažinti tik tai, kas jai yra žinoma. Taigi bažnytinė santuoka
automatiškai teisinių padarinių nesukelia ir yra būtina tokios santuokos apskaita
valstybės registruose.
Iš įstatymo tvarka:
20 straipsnis. Bažnyčios (konfesijų) nustatyta tvarka sudarytų santuokų
apskaita
1. Jeigu santuoka sudaryta bažnyčios (konfesijų) nustatyta tvarka, religinė
bendruomenė ar religinė bendrija privalo per dešimt dienų po šios santuokos sudarymo
pateikti santuokos sudarymo vietos civilinės metrikacijos įstaigai teisingumo ministro
nustatytos formos pranešimą apie santuokos sudarymą bažnyčios (konfesijų) nustatyta tvarka.
Civilinės metrikacijos įstaiga, remdamasi šiuo pranešimu ir kartu su juo pateiktais
dokumentais, savo iniciatyva (ex officio) įtraukia į apskaitą santuokos sudarymą.
2. Bažnyčios (konfesijų) nustatyta tvarka sudaryta santuoka įtraukiama į apskaitą tik
tuo atveju, jeigu ji atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.12–3.17 straipsniuose
nustatytas santuokos sudarymo sąlygas.

12. SANTUOKOS TEISINIAI PADARINIAI

Santuoka yra juridinis faktas, sukeliantis tam tikrų teisinių padarinių. Pirmiausia jų atsiranda
sutuoktiniams. Sutuoktiniai priešingai nei nesusituokę turi kitokį asmens teisinį statusą. CK
3.26 str. 1 d. sako, kad asmenys, sudarę santuoką, įgyja CK nurodytas teises ir pareigas.
Santuoką sudariusio asmens teisinis statusas pasikeičia trejopai:
i. Santuokos sudarymas asmeniui suteikia teisių, kurių neturi santuokos nesudarę asmuo
ii. Nuo santuokos sudarymo momento asmuo įgyja tam tikrų pareigų, kurių neturi
nesusituokęs asmuo
iii. Sudaręs santuoką asmuo praranda tam tikras teises arba jam nustatomi tam tikri jo
teisių ribojimai, kurie nėra nustatyti nesusituokusiems asmenims.
Teisė nustato sutuoktinių tarpusavio turtines teises ir pareigas, taip pat kai kurias asmenines
neturtines teises ir pareigas.
13. Turtiniai teisiniai padariniai
14. Asmeniniai neturtiniai padariniai

Sutuoktinių asmeninės neturtinės teisės ir pareigos

Šitus žiūrėti iš komentaro, nes čia neina suprast

15. SANTUOKOS NEGALIOJIMAS IR JO TEISINIAI PADARINIAI

16. Santuokos negaliojimo samprata

Sudarius santuoką įstatymo nustatyta tvarka santuoka laikoma galiojančia, kol teismo tvarka
nėra įrodyta priešingai. Tai reiškia, kad galioja santuokos teisėtumo, jos galiojimo
prezumpcija. Ši prezumpcija grindžiama civilinės būklės aktų įrašų teisėtumo ir galiojimo
prezumpcija.
Kadangi santuoką registruoja valstybės institucijos, laikoma, kad jos tinkamai patikrino
santuokos sudarymo sąlygas, todėl įregistruota santuoka turi būti pripažįstama galiojančia.
Tačiau santuokos galiojimo prezumpcija yra nuginčijama. Tai reiškia, kad galima įrodyti, jog
buvo pažeistos įstatyme numatytos santuokos sudarymo sąlygos, todėl santuoka negalioja.
Atsižvelgiant į santuokos reikšmę santuokos galiojimo prezumpcija gali būti paneigta tik
įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka (CK 3.37 str.).
Santuokos pripažinimas negaliojančia reiškia, kad ji negalioja nuo sudarymo dienos (3.37 str.
3 d.). taigi teismo sprendimas dėl santuokos pripažinimo negaliojančia teisinių padarinių
sukelia ne nuo jo įsiteisėjimo, o nuo santuokos sudarymo, t.y. įregistravimo momento (ab
initio).
Santuokos negaliojimas – tai sankcija sutuoktiniams už įstatyme nustatytų santuokos
sudarymo materialiųjų sąlygų nesilaikymą, jei abu ar bent vienas iš sutuoktinių apie tai žinojo.
Kai nė vienas iš sutuoktinių nežinojo ir negalėjo žinoti esant kliūčių jų santuokai, santuokos
pripažinimas negaliojančia yra viešojo intereso gynimo būdas, nesant sutuoktinių kaltės.
Santuoką galima pripažinti negaliojančia ir sutuoktiniui (iams) mirus pagal suinteresuotų
asmenų ieškinį.
17. Santuokos negaliojimo pagrindai
3.37 straipsnis. Santuokos pripažinimo negaliojančia pagrindai ir tvarka
1. Santuoka gali būti pripažinta negaliojančia, jeigu buvo pažeistos šio kodekso 3.12-3.17
straipsniuose nustatytos santuokos sudarymo sąlygos, taip pat šio kodekso 3.39 ir 3.40
straipsniuose nustatytais pagrindais arba jeigu vienas iš norinčių tuoktis nepranešė kitam apie
tai, kad jis serga lytiškai plintančia liga arba AIDS.
Čia baigtinis pagrindų sąrašas. Jokiais kitais pagrindais santuoka negali būti pripažinta
negaliojančia. Santuoka negali būti pripažinta negaliojančia dėl procedūrinių pažeidimų – jei
pvz., įregistruota nepraėjus 1 mėn. nuo prašymo ją registruoti padavimo dienos arba buvo
įregistruota apie jos numatomą registravimą viešai nepaskelbus.
CK nurodytus pagrindus galima skirstyti į tris grupes:
1. Santuoka negalioja, jei buvo pažeistos materialios sąlygos:
a. Sudaryta tos pačios lyties asmenų 3.12 str.
b. Santuoka sudaryta abiem sutuoktiniams ar vienam iš jų neišreiškus savo
tikrosios valios 3.13 str., 3.40 str. – reiškia pažeistas santuokos savanoriškumo
principas.
i. 3.40 str. 1 d. asmuo nurodo, kad nors nėra pripažintas neveiksniu, bet
sudarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų ir valdyti. Pvz., sudarė
santuoką girtas, apsvaigęs, dėl psichinės ligos paūmėjimo, senatvės ir
kt.
ii. 3.40 str. 2 d. santuoka sudayrta dėl grasinimo, prievartos ar apgaulės.
Gali būti pripažinta negaliojančia neatsižvlegiant kas naudojo prievartą
– gali ne tik sutuoktinis, bet ir kiti asmenys. Prievarta gali pasireikšti ir
šantažu.
iii. Santuokos sudarymas apgaule ž atlikus aktyvius tyčinius veiksmus,
kuriais siekiama išgauti asmens sutikimą sudaryti santuoką, gali
pasireikšti įvairiai: pranešant kitam sutuoktiniui netikrą, melagingą
info, reikšmingą valios susiformavimui 9merga pasako, kad laukiasi,
nors iš tikrųjų ne), nuslepiant tam tikrą info (sutuoktinis prisitato kitu
vardu, pavarde ir pan.).
iv. Gali neišreikšti valios dėl suklydimo 3.40 str. 3 d. numato, kad
santuoka gali būti pripažinta negaliojančia dėl esminės klaidos. Klaida
 turi būti esminė, turi būti suklysta dėl tokių su kito sutuoktinio asmeniu
susijusių faktų, kuriuos žinodamas asmuo tikrai nebūtų sudaręs
santuokos.
1. 3.40 str. 3 d. numatytos dvi prezumpcijos: laikoma, kad
suklydimas dėl kito sutuoktinio sveikatos būklės ar lytinės
anomalijos, dėl kurių normalus šeimos gyvenimas neįmanomas
ir to, jog kitas sutuoktinis padarė sunkų nusikaltimą, yra esminė
klaida. Todėl santuokai pripažinti negaliojančia tereikia įorydit
šioje normoje esančius faktus ir nereikia įrodinėti, kad tie faktai
yra esminiai.
2. Dėl sveikatos – apima tik tokius sutuoktinio sveikatos
sutrikimus ar lytinę anomaliją, dėl kurių sutuoktiniai negali
gyventi normalaus šeimos gyvenimo, pvz., negali turėti
normalių lytinių santykių, negali susilaukti vaikų. Svarbu, kad
šiuolaikinė medicina daugelį anomalijų gali išgydyti. Reikia
įsitikinti, ar sutuoktiniai nežinojo apie tokius dalykus iki
santuokos sudarymo. Aplinkybė, kad sutuoktinis jau žinojo apie
sveikatos sutrikimą ir žinojo, kad negalės turėti normalaus
šeimos gyvenimo gali būti vertinama kaip apgaulė, jei jis
neinformavo kito sutuoktinio (pagal 3.40 str. 2 d.)
c. Sudaryta su nepilnamečiu, kuriam nėra sumažintas santuokinis amžius 3.14
str.- gali būti pripažinta negaliojančia tik jeigu tai nepažeis nepilnamečio
interesų ar sutuoktinių nepilnamečių veikų interesų 3.41 str. 2 d.
d. Santuoka sudaryta su neveiksniu asmeniu 3.15 str. – gali būti pripažinta
negaliojančia tik, jeigu registruojant santuoką buvo įsiteisėjęs teismo
sprendimas asmenį pripažinti neveiksniu šioje srityje. Jeigu sutuoktinis
pripažintas neveiskniu po santuokos, šią galimą nuginčyti įrodžius, kad
registruojant santuoką sutuoktinis negalėjo suprasti savo veiksmų ir jų valdyti
(3.40 str. 1d.). tačiau jei registruojant santuoką sutuoktinis įsiteisėjusiu teismo
sprendimu ir buvo pripažintas neveiksniu, bet sudarius santuoką jo sveikata
pagerėjo ir jis teismo sprendimu pripažintas veiksniu, santuokos negalima
pripažinti negaliojančia. 3.41 str. 1 d.
e. Asmuo, sudaręs santuoką, nebuvo nutraukęs ankstesnės santuokos ar
registruotos partnerystės 3.16 str. –
f. Sudaryta artimųjų giminaičių santuoka 3.17 str.
2. Santuoka gali būti pripažinta negaliojančia, jei vienas sutuoktinis nepranešė kitam
apie tai, kad jis serga lytiškai plintančia liga arba AIDS. Pirma, sutuoktinio
sirgimo lytiškai plintančia liga arba aids faktas. Antra, sutuoktinio, sergančio,
nesąžiningumo faktas, t.y. kad sutuoktinis sudarydamas santuoką žinojęs arba turėjęs
žinoti nepranešė apie tai kitam sutuoktiniu. Jei jis nežinojo ir negalėjo žinoti,
santuokos negalima pripažinti negaliojančia. Taip pat negalima, jei sutuoktinis apie tai
pranešė kitam sutuoktiniui prieš santuoką ar apie sutuoktinio ligą šis žinojo iš kitų
šaltinių.

3. Gali būti pripažinta negaliojančia fiktyvi santuoka 3.39 str. Fiktyvi santuoka – tai
santuokos imitacija, jos fikcija, t.y. santuokos sudarymas dėl akių neturint tikslo ir
 neketinant sukurti šeimos santykių. Šiuo atveju sudaryti santuoką nėra tikras
sutuoktinių tikslas, t.y. ja siekiama ne sukurti šeimą, o pasinaudoti santuokos
registracija kitam tikslui pasiekti, pvz. užsieniečiui gauti leidimą laikinai ar nuolat
gyventi Lietuvoj, pilietybei įgyti, pašalpai, pensijai gauti, paveldėti mirusio
sutuoktinio turtą ir kt.
Gali būti, kad vienas sutuoktinis turėjo tikslą sudaryti santuoką ir kurti šeimą, o kitas ne ir jis
siekė kitų tikslų.
Jei sutuoktiniai ar tik vienas iš jų neketino neketino sukurti šeimos, tačiau įregistravo
santuoką ir tad šeimos santykiai faktiškai sukurti (sutuoktiniai pradėjo gyventi kartu kaip
vyras ir žmona, susilaukė vaiko, žmona pastojo ir kt.), santuokos nebegalima pripažinti
fiktyvia (3.41 str. 3 d.
Fiktyvia santuoka pažeidžiamas viešas interesas, todėl dėl jos negaliojimo gali kreiptis ir
prokuroras. Taip pat gali ginčyti tik sąžiningas sutuoktinis, t.y. tas, kuris ketino kurti šeimą.
Jei santuokos imitavimas buvo abipusis, nė vienas sutuoktinis neturi teisės ją ginčyti. Tokia
išvada plaukia iš CK 1.80-1.93 str., pagal kuriuos sandorį gali ginčyti tik sąžininga jo šalis.
CK nurodyti santuokos negaliojimo pagrindai taikomi neatsižvelgiant į tai, santuoka buvo
sudaryta civilinės metrikacijos įstaigoje ar bažnyčioje, o paskui įtraukta į apskaitą civilinės
metrikacijos įstaigoje.

Aplinkybės, šalinančios santuokos negaliojimą