Pranešėjas B.Stakauskas Civ. byla Nr. 3K-3-444/1999 m.

Apeliacinės instancijos teismo Kategorija 43

pranešėjas V.Višinskis

NUTARTIS
1999 m. rugsėjo 20 d.
Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininko J.Šerkšno,
teisėjų S.Gurevičiaus, B.Stakausko,
viešame teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal R.Suslavičiaus
individualios įmonės kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 1999 m. balandžio 6 d. nutarties, kuria pripažintas ir leista vykdyti Olandijos
NOFOTA arbitražo sprendimas, peržiūrėjimo.
Teisėjų kolegija

NUSTATĖ:

NOFOTA arbitražas, esantis Roterdamo mieste, Olandijoje, 1997 m. balandžio 29 d.

sprendimu priteisė iš atsakovo - R.Suslavičiaus individualios įmonės ieškovui - Olandijos
kompanijai “Man-Producten Rotterdam B.V.” 49577,77 JAV dolerių su 6 procentais metinių
palūkanų, skaičiuojant jas nuo 1997 m. vasario 5 d. iki sumokėjimo dienos. Taip pat arbitražas
priteisė ieškovui iš atsakovo 4790 Olandijos guldenų arbitražo išlaidų.
Ieškovas - Olandijos kompanija “Man-Producten Rotterdam B.V.”, vadovaudamasi 1958
metų Niujorko konvencija dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo, prašė
pripažinti ir vykdyti Lietuvos Respublikoje NOFOTA arbitražo sprendimą.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 1999 m. balandžio 6 d.
nutartimi prašymą patenkino. Nutartį motyvavo tokiais argumentais:
1. Atsakovo R.Suslavičiaus individuali įmonė nepateikė įrodymų, kad NOFOTA arbitražo
sprendimui pripažinti buvo kliūčių, numatytų Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo
40 str. 1 dalies 1-5 punktuose.
2. Ginčas tarp šalių buvo sprendžiamas esant arbitražiniam susitarimui pagal NOFOTA
sutartį Nr. 20.
3. Šalys sutartyje pripažino, kad iškilęs ginčas bus sprendžiamas vadovaujantis Arbitražo
taisyklėmis, galiojančiomis arbitražo procedūroje. Šios taisyklės nustatė arbitrų skyrimo tvarką,
kurią nustatyti šalys patikėjo trečiajam asmeniui - Paskyrimo komitetui. Todėl, realizuojant
susitarimą, arbitrai buvo skiriami Arbitražo taisyklių nustatyta tvarka, o ne pagal Olandijos CPK
1024 ir 1027 straipsnius.
4. Arbitrai bei jų paskyrimo tvarka R.Suslavičiaus individualiai įmonei buvo žinomi iš
NOFOTA sutarties Nr. 20 15 str. 2 dalies ir Arbitražo taisyklių 3, 4 punktų nuostatų, todėl
neteisus atsakovas, teigdamas, kad jam nepranešta apie arbitrų skyrimą.
5. Kilus abejonėms dėl NOFOTA sutarties Nr. 20 sąlygų, įmonės administracija galėjo
kontrakto nepasirašyti arba, vėliau atskleidus jo ydingą turinį, - ginčyti, bet to nepadarė.
Kasaciniu skundu R.Suslavičiaus individuali įmonė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartį ir atsisakyti pripažinti bei vykdyti 1997 m.
balandžio 29 d. NOFOTA arbitražo sprendimą. Skundas motyvuojamas tokiais argumentais:
NOFOTA arbitražo sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo
įstatymo 40 str. 1 dalies 1 punkto reikalavimų: arbitražinis susitarimas negalioja pagal taikomąjį
įstatymą, kurį ginčo šalys numatė savo sutartyje, o jeigu tokio nurodymo nėra - pagal tos šalies, kur
buvo priimtas arbitražinio teismo sprendimas, įstatymus. Šalys, sudarydamos sutartį Nr. 47417,
nepasirinko taikytinos teisės, todėl arbitražinio susitarimo galiojimo ar negaliojimo klausimas turi
būti sprendžiamas pagal valstybės, kurioje priimtas arbitražo sprendimas, teisę, tai yra pagal
 2
Olandijos teisę. Olandijoje arbitražo veiklos teisinius klausimus reglamentuoja 1986 metų
Arbitražo įstatymas, kuris šiuo metu inkorporuotas į Olandijos civilinio proceso kodeksą (1020-
1073 str.). Pagal Olandijos CPK 1027 str. 1 dalį šalys arbitražiniame susitarime gali numatyti, kad
jos skirs arbitrus pačios arba paves arbitrų paskyrimą trečiajam asmeniui. Tuo tarpu NOFOTA
standartinės sutarties Nr. 20 15 straipsnis, numatantis arbitražinę išlygą, apskritai nenustatė arbitrų
skyrimo tvarkos. Kadangi arbitražiniame susitarime nebuvo numatytas nei arbitrų skaičius, nei jų
skyrimo tvarka, tai arbitrų skaičių pagal Olandijos CPK 1026 str. 2 dalį galėjo nustatyti tik
arbitražo vietos, tai yra Roterdamo miesto pirmosios instancijos teismo pirmininkas vienos iš šalių
prašymu, tačiau taip nebuvo padaryta. Dėl išvardytų priežasčių arbitražo sprendimas, kaip priimtas
negaliojančio arbitražinio susitarimo pagrindu, yra niekinis ir nevykdytinas.
Pagal Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 40 str. 1 dalies 2 punktą ir
Niujorko konvencijos 5 str. 1 dalies “b” punktą užsienio arbitražo sprendimas negali būti
pripažintas ir įvykdytas, jeigu “pusei, prieš kurią padarytas sprendimas, nebuvo reikiamai pranešta
apie arbitro paskyrimą”. Apie arbitrų paskyrimą, jų paskyrimo tvarką, arbitrų pavardes, jų
kvalifikaciją bei kitas arbitrus liečiančias aplinkybes R.Suslavičiaus individualiai įmonei nebuvo
pranešta, todėl ji neturėjo galimybės dalyvauti arbitrų skyrimo procedūroje.
Pažeistas Olandijos CPK 1027 str. 1 dalies reikalavimas, nes 1997 m. vasario 26 d. ieškovo
atsiųstame pranešime apie arbitražą nebuvo nurodyti nei arbitrai, nei jų paskyrimo tvarka. Be to,
netinkama arbitrų skyrimo tvarka pažeidė Tarptautinio komercinio arbitražo teisės principus,
tarptautinės prekybos papročių reikalavimus. Antai UNCITRAL 1985 m. birželio 21 d. pavyzdinio
įstatymo 10 ir 11 straipsniai nustato, kad, šalims nesusitarus dėl arbitrų skaičiaus ir jų skyrimo
tvarkos, bylą nagrinėja trys arbitrai, po vieną jų skiria kiekviena šalis, o paskirti du arbitrai
išsirenka trečią arbitrą. Deja, tarptautiniai standartai buvo ignoruojami ir arbitrai paskirti
vienašališkai, pažeidžiant šalių lygiateisiškumo principą.
Arbitražo teismo sprendimo pripažinimas ir vykdymas prieštarauja Lietuvos Respublikos
įstatymų įtvirtintai viešajai tvarkai (Komercinio arbitražo įstatymo 40 str. 2 d. 2 p.). Šį
nepripažinimo pagrindą teismas privalėjo tikrinti ex officio. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30
straipsnis garantuoja kiekvienam suinteresuotam asmeniui teisę kreiptis į teismą. Kartu valstybė
pripažįsta ir toleruoja ginčų sprendimą alternatyvių, tai yra neteisminių būdų pagalba. Vienu tokių
alternatyvių ginčų sprendimų būdų yra arbitražas. Valstybė pripažįsta šalių teisę perduoti ginčus
arbitražui, tačiau tuo pačiu nustato minimalius reikalavimus, kuriuos turi atitikti arbitražo
procesas. Tik laikantis šių minimalių proceso reikalavimų, arbitražo priimtą sprendimą valstybė
pripažįsta lygiai taip pat, kaip ir teismo sprendimą, ir leidžia naudoti valstybės prievartą jį vykdant.
Jeigu arbitražo procesas vyko pažeidžiant elementarias proceso taisykles, valstybė negali toleruoti
ir pripažinti arbitražo kaip alternatyvaus proceso. Visuotinai pripažinta, kad arbitražo procesas turi
vykti: 1) sąžiningai, 2) laikantis šalių lygiateisiškumo, 3) arbitrų neutralumo, 4) nešališkumo bei 5)
kitų sąžiningo proceso principų reikalavimų. Pripažinimas ir vykdymas arbitražo sprendimo,
priimto ignoruojant šiuos principus, prieštarautų teisinės valstybės idėjai, panaikintų konstitucinę
asmens teisę į teisminę gynybą ir sukeltų grėsmę valstybės bei visuomenės teisiniam pagrindui, o
tuo pačiu ir viešajai tvarkai, kuri yra suprantama kaip Konstitucijos ir kitų įstatymų įtvirtinti
pamatiniai visuomenės gyvenimo principai, kuriais grindžiama visa valstybės teisinė sistema, jos
ekonominė ir socialinė egzistencija.
Sutartis Nr. 47417 su ieškovu buvo sudaryta pagal standartines sutarties sąlygas (NOFOTA
sutartis Nr. 20). Šios sąlygos, kuriose buvo ir arbitražinė išlyga (15 str.), nebuvo pateiktos kartu su
faksimiliniu pranešimu, o atsiųstos jau pasirašius sutartį, tai yra praėjus penkioms dienoms po
sutarties pasirašymo. Tačiau net ir 1995 m. lapkričio 28 d. atsakovas nebuvo supažindintas su
NOFOTA arbitražo taisyklėmis. Atkreiptinas dėmesys, kad kita šalis atsakovui nieko nepaaiškino
apie NOFOTA arbitražą, jo sudarymą, todėl atsakovas, pasirašydamas sutartį, absoliučiai nieko
nežinojo apie minėto arbitražo teismo sudarymą ir veikimą. Atsakovas pirmą kartą dalyvavo tokio
pobūdžio verslo santykiuose su Vakarų Europos valstybių ūkio subjektu. Dėl savo komercinės
veiklos patirties stokos atsakovas neatkreipė dėmesio į kitas sutarties sąlygas, išskyrus, jo požiūriu,
esmines sąlygas - prekių kainą, kiekį, sandorio įvykdymo terminus.
Šalių sutarčiai Nr. 47417 taikytina 1980 metų Vienos konvencija dėl tarptautinių prekių
pirkimo-pardavimo sutarčių, kurios 8 straipsnis nustato, kad šalies elgesys turi būti aiškinamas
 3
/pagal protingo žmogaus kriterijų. Deja, joks protingas žmogus negali tikėtis, kad standartinėse
sutarties sąlygose, kurių kita šalis nepateikė, bus arbitražinė išlyga, numatanti vienašališką ir
nesąžiningą arbitražo procesą. R.Suslavičiaus individuali įmonė negalėjo ir neturėjo suvokti, kad
negalės formuoti arbitražo ginčo atveju.
Lietuvos apeliacinio teismo priimtoje nutartyje teiginys, kad šalys pagal NOFOTA sutartį
Nr. 20 pripažino NOFOTA arbitražo taisyklių, pagal kurias yra skiriami arbitrai, galiojimą
arbitražo procedūroje, yra nepagrįstas. Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, nepagrįsti yra ir kiti
Apeliacinio teismo nutarties argumentai. Faktiškai R.Suslavičiaus individuali įmonė niekada pati
neprašė arbitražo spręsti ginčą, o tik informavo arbitražą apie ginčo žinybingumą, ir tai negali būti
laikoma arbitražo pripažinimu. R.Suslavičiaus individuali įmonė, gavusi arbitražo sprendimą, net
nebandė jo skųsti, nes laikė, kad toks jo aktas yra niekinis ir neturintis juridinės galios.
Atsiliepime į kasacinį skundą dalyvaujančios byloje Olandijos kompanijos “Man-Producten
Rotterdam B.V.” atstovė nurodo, jog skundo argumentai nepagrįsti. R.Suslavičiaus individuali
įmonė, sudarydama 1995 m. lapkričio 23 d. ir 1996 m. rugpjūčio 26 d. sutartis, numatė arbitražinę
išlygą “Roterdame pagal NOFOTA sutartį Nr. 20”. Tai yra savo noru pasirinko NOFOTA arbitražą
pagal NOFOTA arbitražo taisykles. Iškilęs dėl šių sutarčių ginčas ir buvo sprendžiamas pagal šalių
pasirinktas taisykles. Kasatorius nepateikė duomenų, jog, pripažinus NOFOTA arbitražo
sprendimą bei leidus jį vykdyti, bus pažeista viešoji tvarka. Tai diskrecinė teismo teisė, nes, kaip
nurodo Niujorko konvencija (5 str. 2 d.), šią aplinkybę turi teisę nustatyti ne šalys, bet valstybės
kompetentinga institucija, šiuo atveju teismas. Kadangi arbitražo teisė visiškai atmeta galimybę
peržiūrėti arbitražo sprendimą materialinės teisės ar fakto klausimais, tai teismas negali nagrinėti
klausimų dėl sprendimo pagrįstumo ar teisėtumo materialinės teisės normų požiūriu.
Teisėjų kolegija

KONSTATUOJA:

Įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas ir turi būti vykdomas tik savo valstybės
teritorijoje. Nacionalinių teismų ir užsienio arbitražų sprendimai gali įgyti eksteritorialumo savybę,
tai yra sukelti teisines pasekmes užsienio valstybėje tik tuo atveju, jeigu užsienio valstybės
kompetentinga institucija savo atitinkamu aktu tokį sprendimą pripažįsta. Sprendimo pripažinimas
suprantamas kaip užsienio valstybės teismo (arbitražo) sprendimui suteikimas tokios pačios
teisinės galios, kokią turi nacionalinio teismo sprendimas. Lietuvos Respublikoje vykdomas tik
įstatymų nustatyta tvarka pripažintas užsienio teismo (arbitražo) sprendimas (CPK 372 str. 5 p.).
Užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikoje tvarką nustato 1958
m. Niujorko konvencija, kurią Lietuva ratifikavo 1995 m. sausio 17 d., ir Lietuvos Respublikos
komercinio arbitražo įstatymas. Šių norminių aktų turinį sudarančių teisės normų lingvistinė bei
sisteminė analizė leidžia daryti išvadą, kad vienos valstybės arbitražo sprendimas gali būti
pripažįstamas kitoje valstybėje iš naujo nenagrinėjant bylos iš esmės. Sprendimą pripažįstančios
valstybės teismas neturi tikrinti kitos valstybės arbitražinio teismo įsiteisėjusio sprendimo
teisėtumo ir pagrįstumo, o tik turi apsiriboti įstatyme numatytų atsisakymo pripažinti užsienio
arbitražo sprendimą pagrindų egzistavimo ar nebuvimo patikrinimu. Atsisakymo pripažinti ar
vykdyti arbitražinio teismo sprendimą pagrindai numatyti Komercinio arbitražo įstatymo 40 str. 1
ir 2 dalyse. Iš šiame straipsnyje išvardytų atsisakymo pripažinti sprendimą pagrindų kasatorius
nurodė arbitražinio susitarimo negaliojimą pagal šalių pasirinktą taikytiną teisę (1 dalies 1
punktas), nepranešimą apie arbitrų paskyrimą, dėl ko atsakovas neturėjo galimybės dalyvauti
arbitrų skyrimo procedūroje (1 dalies 2 punktas), arbitražinio teismo sudėties ir arbitražo proceso
neatitikimą šalių susitarimo (1 dalies 4 punktas), sprendimo pripažinimo ir vykdymo prieštaravimą
Lietuvos Respublikos įstatymų įtvirtintai viešajai tvarkai (2 dalies 2 punktas). Pagal Komercinio
arbitražo įstatymo 40 str. 1 dalies prasmę ginčo šalis, prieš kurią sprendimas nukreiptas, turi
pateikti įrodymus apie aplinkybių, sudarančių pagrindą sprendimui nepripažinti, egzistavimą.
Kasatoriaus pateikti argumentai nepakankami daryti išvadai, kad ginčijamas arbitražinio teismo
sprendimas būtų Lietuvoje nepripažintas bei neleistas vykdyti. Byloje yra duomenys, kad užsienio
valstybės arbitražinis teismas bylą išnagrinėjo laikantis elementarių sąžiningo ir tinkamo proceso
principų.
 4
Ginčas tarp šalių buvo sprendžiamas esant arbitražiniam susitarimui pagal NOFOTA sutartį
Nr. 20, Roterdame. Tokia ginčo nagrinėjimo tvarka buvo numatyta tarp Olandijos įmonės “Man-
Producten Rotterdam B.V.” ir Lietuvoje įregistruotos R.Suslavičiaus individualios įmonės 1995 m.
lapkričio 23 d. sudarytoje sutartyje Nr. 47417 ir 1996 m. rugpjūčio 26 d. sutartyje Nr. 49418 “Dėl
kinietiškų žemės riešutų pirkimo-pardavimo”. Pasirašydama sutartis R.Suslavičiaus individuali
įmonė tuo pačiu pripažino ir joje išdėstytų sąlygų priimtinumą. Šios sutartys su visomis sąlygomis
yra galiojančios, šalių nenuginčytos. Kasatorius - R.Suslavičiaus individuali įmonė pripažino, kad
tekstą su standartinės sutarties sąlygomis (NOFOTA sutartis Nr. 20) gavo ir susipažino 1995 m.
lapkričio 28 d., tai yra praėjus 5 dienoms po sutarties Nr. 47417 pasirašymo. Viena iš šios sutarties
sąlygų - arbitražinė išlyga. Sutarties 15 straipsnyje nurodyta, kad bet kokie ginčai, iškylantys dėl
sutarties, taip pat ginčai, iškylantys dėl tolesnių susitarimų, bus išskirtinai perduodami arbitražui
pagal NOFOTA, Olandijos aliejų, riebalų ir alyvų sėklų asociacijos Žemės riešutų skyriaus,
Roterdamo arbitražo taisykles, galiojusias sutarties sudarymo dieną. Tai reiškia, kad šalys
pripažino Arbitražo taisyklių galiojimą arbitražo procedūroje. Pagal Arbitražo taisyklių 3.1., 4.5.
punktus šalių ginčo nagrinėjimui tris arbitrus skiria Paskyrimo komitetas, kuris kiekvienais metais
renkamas Arbitrų komiteto. Šios taisyklės rodo, kad arbitražiniu susitarimu šalys arbitrų skyrimo
tvarką patikėjo trečiajam asmeniui - Paskyrimo komitetui ir atsisakė dalyvauti arbitrų skyrimo
procedūroje.
Kolegijos nuomone, arbitrų paskyrimo tvarka pagal Arbitražo taisykles nepažeidžia
sąžiningo proceso principo, užtikrina jų nešališkumą. Šių taisyklių 6.5. punktas deklaruoja arbitrų
sąžiningumą, priimant sprendimus. Laikantis Arbitražo taisyklėse nustatytų reikalavimų (4.1., 5.1-
4 punktai), atsakovui apie arbitražo posėdį pranešta, įteiktas pareiškimas dėl arbitražinio ginčo ir
sudaryta galimybė arbitražui pateikti raštiškus argumentus. Atsakovo atsisakymas dalyvauti
arbitražo posėdyje (b.l. 82, 83) negalėjo būti kliūtis nagrinėti bylą iš esmės.
Atsakant į kasatoriaus argumentą dėl Olandijos teisės taikymo, atkreipiamas dėmesys į
Olandijos CPK 1020 straipsnio nuostatas. Šiame straipsnyje pažymėta, kad šalys gali susitarti
perduoti spręsti arbitražiniam teismui ginčus, kurie iškilo ar gali iškilti tarp jų iš nustatytų
sutartinių ar nesutartinių teisinių santykių. Arbitražinis susitarimas apima arbitražinę išlygą,
įtrauktą į įstatus ar taisykles, kurios šalims privalomos. Arbitražiniame susitarime arbitražo
taisyklės laikomos to susitarimo dalimi. To paties kodekso 1021 straipsnyje akcentuota, kad
arbitražinis susitarimas turi būti įrodomas raštišku dokumentu. Šiam tikslui pakanka dokumento,
kuriame numatomas arbitražas, arba kuriame minimos standartinės sąlygos. Taigi paminėto
įstatymo nuostatas atitinka tarp šalių sudarytoje sutartyje Nr. 47417 nurodyta sąlyga - “Arbitražas:
Roterdame, pagal NOFOTA sutartį Nr. 20”.
Išdėstyti argumentai leidžia daryti išvadą, kad Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija,
nutartimi pripažinusi užsienio valstybės arbitražo sprendimą, procesinių teisės normų nepažeidė
(CPK 3542 str. 2 d.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 368 str. 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

NUTARĖ:

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. balandžio 6 d.
nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis galutinė ir neskundžiama.

Kolegijos pirmininkas J.Šerkšnas

Teisėjai S.Gurevičius

B.Stakauskas