Renesansas M. Mažvydas XVI a.

„Katekizmas“

Kontekstas: Martynas Mažvydas - umanistinės pasaulėžiūros lietuviškos raštijos pradininkas, XVIa.

išspausdinęs pirmąją lietuvišką knygą Karaliaučiuje. (Lietuviškos knygos idėja buvo subrandinta LDK).
Veikiamas Reformacijos norėjo religiją skleisti gimtąja kalba. ,,Katekizme'' parašė pirmąjį originalų
lietuvišką eilėraštį ir pirmąją lietuvišką prakalbą - „ Knygelės pačios bylo lietuvninkump ir žemaičiump '',
kur nurodoma, kaip pažinti tikrąją religiją, šiuo atveju – liuteronybę. ,,Katekizmo'' vardu (,,Broliai seserys,
imkit mane ir skaitykit''), su meile kreipiamasi į tautiečius lietuvius, gyvenančius Mažojoje Lietuvoje ir
LDK. Trokštama, kad konservatyvi žemdirbių tauta greičiau taptų krikščioniška, raginama atsisakyti
pagoniškų prietarų ir pažinti krikščioniškąją religiją, tapti kultūringesniems, rūpintis kalba. Kalbama apie
lietuvių kalbos svarbą, nagrinėjami tikėjimo klausimai. ,,Katekizmas'' – visos lietuvių kultūros, muzikos,
švietimo pradžia.

Pagrindinė mintis: Lietuvių kalbą reikia išmokti, norint būti dievobaimingam. Tautiškumą lemia ir
gimtosios kalbos vartojimas.

Vertybės: Gimtosios kalbos svarba, tradicijos, tikėjimas, raštas.

Problemos, rašinių temos: Ar žmogus, kuris nemoka kalbos, yra išsilavinęs? Ar toks individas gali tikėti
Dievą? Pagonybė ir krikščionybė. Ką reiškia būti pilietiškam? Ar tautinė tapatybė šiandien vis dar
vertybė? Kam žmogui reikalinga knyga? Koks tikėjimo vaidmuo tautos istorijoje? Kas lemia asmenybės
vietą renesanso kūriniuose?

Mikalojus Daukša XVI a. „Postilė“

Kontekstas: XVIa. gyvenęs amžininkas Mikalojus Daukša ,,Postilėje" parašė „Prakalbą į malonųjį
skaitytoją“ ( tautinį visuomenės dokumentą) , kurioje išryškėjo kaip vienas žymiausių Lietuvos patriotų,
gynusių pilietines ir kultūrines gimtosios lietuvių kalbos teises, kovojusių prieš lietuvių bajorijos
nutautėjimą ir už Lietuvos valstybinio sąvarankiškumo išsaugojimą bei stiprinimą. Pasak Mikalojaus
Daukšos - ,,Gimtoji kalba yra bendrosios meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės
sargas. Sunaikink kalbą – sunaikinsi santaiką, vienybę ir dorybę. Sunaikink kalbą – sunaikinsi dangaus
saulę, sujauksi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę.'' ,,Postilėje'' lietuviškos literatūros pradininkas
teigė, jog lietuviai, norėdami išlaikyti savo valstybę, lietuvių kalbą turi vartoti kaip pagrindinę valstybės
kalbą, ja kurti įstatymus, rašyti knygas bei mokytis mokyklose. Daugiakalbystės aplinkoje įžvelgdamas
grėsmę tautos identitetui, Mikalojus Daukša pirmasis suprato, kad kalba yra itin svarbi tautos ir valstybės
išlikimui. Jis teigė, jog ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių
didingumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą, kuri didina ir išlaiko
bendrumą, santaiką ir brolišką meilę. Prakalbą galima laikyti lietuvių kalbos teisių gynimo ir jos
puoselėjimo manifestu. Mikalojus Daukša pirmasis LDK literatūroje suformavo tautos sampratą : ,,Kurgi
sakiau, pasaulyje yra tauta, tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų : tėvų
žemės, papročių ir kalbos? ''. Gimtoji kalba turi būti vartojama visais gyvenimo atvejais: bažnyčioje,
tarnyboje, namuose. Mikalojus Daukša iškiliai kalbėdamas bandė įtikinti skaitytoją mokytis bei mokyti
gimtosios kalbos, ją vartoti, vertinti.

Pagrindinė mintis: Vartodama savo kalbą šalis išlaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę.

Vertybės: gimtoji kalba, žmonių tarpusavio ryšys, tautos kultūra

Problemos, rašinių temos : Kodėl didikai atsisako kalbėti gimtąja kalba? Kodėl gimtoji kalba yra
išniekinta? Ar taisyklinga kalba – vertybė? Ar iš tiesų žodis – svarbiausias dalykas gyvenime? Kam
žmogui duota kalba? Ar galiu didžiuotis savo protėviais? Ar lietuvių kalbai lemta išnykti?
J. Radvanas XVIa. Poema, herojinis lotyniškas epas „Radviliada“

Kontekstas: Jonas Radvanas vadinamas Lietuvos Vergilijumi (Vergilijus rašė lėtai, apgalvodamas
kiekvieną eilutę) . Parašyta laikantis panegirikos žanro reikalavimų ,,Radviliada''skirta Biržų ir Dubingių
kunigaikščio, Lietuvos lauko etmono ir Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilos Rudojo atminimui,
vaizduojamas jo gyvenimas, didiko patrioto, tėvynės gynėjo idealas. Aukšta kilmė – įsipareigojimas ginti
šalį. ,,Miegoti ant šlovės svetimos – negarbinga''. Kūrinys - Lietuvos didybės paminklas, nes
hiperbolizuotai išaukštinama Lietuva, jos gamta (girios yra Lietuvos didybės ženklas, pasididžiavimo
šaltinis. Giria pavaizduota tarsi mitinis pasaulio medis, jungiantis gyvenimą, mirtį, amžinybę, praeitį,
dabartį, ateitį.) . Aukštinamas Radvila Rudasis ir jo žygiai. Tapęs LDK didžiuoju etmonu nulėmė
Livonijos karo pabaigą. Radvilos Rudojo paveikslas kuriamas kaip tėvynės gynėjo. Mikalojus Radvila
Rudasis parodomas kaip sektinas pavyzdys bajorams. Ateičiai J.Radvanas įmažina tokį tėvynės paveikslą,
kokį savo romantinėse vizijose regėjo A,Mickevičius, S.Daukantas, A.Baranauskas, Maironis.

Problemos, rašinių temos: Bajorų lenkėjimas. Kokia asmenybė verta pagarbos? Koks gyvenimas vertas
šlovinimo? Ar svarbu išlaikyti tautinę tapatybę? Kas lemia apsisprendimą įsipareigoti savo valstybei?
Kokių tikslų siekia renesanso laikų herojus? Kas lemia asmenybės vertę Renesanso kūriniuose?

Barokas

M. K. Sarbievijus XIIIa.

Keturios lyrikos knygos lotynų kalba (eilėraštis „Odė Pauliui Kozlovijui“, ,,Lemties žaidimai'')

Kontekstas: Krikščioniškasis Horacijus. Ryškiausias Baroko literatūros atstovas Lietuvoje.(Horacijus –

vienas žymiausių lotynų kalba rašiusių poetų, kurio kūryba buvo vertinama ir Renesanso laikotarpiu).
Poeziją persmelkia didysis krikščioniškųjų vertybių trejetas – tikėjimas, viltis ir meilė. Taip pat ir dvasinės
ramybės siekis. ,,Žmones nuo žvėrių vien dorybė skiria ''. (,,Lemties žaidimai'').Kalbama apie likimo ir
sėkmės nepastovumą, žmogaus menkystę, gyvenimo trumpumą, harmonijos su savimi, su pasauliu ir su
pasaulio kūrėju paiešką, pamatinių vertybių pažinimą, dorybių savyje ugdymą. Eilėraštyje ,,Odė Pauliui
Kozlovijui'' kuriamas didingas Vilniaus vaizdas. Kai kurie kraštovaizdžiai lyginami su Romos vaizdais.
Eilėraščio kalbėtojas yra patriotas, kuriam didelę reikšmę turi gamta.

Rašinių temos: Ar saikingumas trukdo džiaugtis gyvenimu? Kas žmogui padeda ištverti likimo smūgius?
Kokia žmogaus gyvenimo prasmė?

Apšvieta

K. Donelaitis XVIII a.

Epinė didaktinė poema "Metai"

Kontekstas: Kristijonas Donelaitis buvo pastorius, todėl būrus mokė kaip reikia gyventi, pamoksluose
skaitydavo „Metų“ ištraukas, žadino būrų tautinę savimonę. Svarbiausias kūrinys – parašyta hegzametru
epinė didaktinė ,, poema ,,Metai''. Kūrinį sudaro keturios dalys - ,,Pavasario linksmybės'', ,,Vasaros
darbai'', ,,Rudenio gėrybės'' ir ,,Žiemos rūpesčiai''. Poemoje vaizduojamas XVIII a. Rytų Prūsijos
valstiečių gyvenimas, išryškinami baudžiauninkų paveikslai, gamtovaizdžio lyriškumas (gamta plati ir
graži, saulė išaukštinama kaip būrų egzistencijos šaltinis ,,.Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą''.
Gamta būrų darbo veiklos fonas, jų mokytoja, siejama artimiausiais ryšiais. Gyvenimo ratas yra susietas
su metų laikais.) Poemoje yra daug gamtos vaizdų, kurie gretinami su žmogaus gyvenimu suteikiant jiems
alegorines reikšmes. Pagal pasakėčios pavyzdį didelę dalį gamtos vaizdų lydi apibendrinimas, „moralas".
Pavyzdžiui, iš pradžių gėrimasi lakštingalos balsu, po to kalbama apie pilką, neišvaizdų jos rūbą, kuris
lyginamas su neišrankiu būrų apdaru. Šitas palyginimas virsta pamokymu būrams - kukli lakštingalos
išvaizda laikoma sektinu pavyzdžiu. XVIII a. Europos literatūroje, mene buvo mėgstama vaizduoti keturis
metų laikus. Šis gamtos pasikeitimų vaizdavimas leidžia kalbėti apie gyvenimo priešybes: gamta apmiršta
žiemą ir atgimsta pavasarį; pavasarį trūksta maisto, rudenį - gausesni valgiai; vasarą nepaliaujami darbai,
rudenį šventės ir t.t. Tokia galimybė aprėpti priešingus dalykus padeda autoriui sukurti įvairiapusį būrų
gyvenimo paveikslą. Gamtos ir žmogaus paralelė atskleižia poeto gilų susimąstymą dėl gyvenimo
trapumo. Keliama prigimtinės žmonių lygybės idėja, išaukštinamas darbas. Poemoje gailimasi sunkiai
gyvenančių, begalinius darbus dirbančių būrų, kuriuos engia ponai, šaiposi kitataučiai. Bet poetas, nors ir
gindamas lietuvninkus būrus, nuolatos juos moko: kaip dirbti, ką valgyti, kaip rengtis, kaip elgtis per
šventes.

Veikėjai: Būrai skirstomi pagal santykį su darbu. Pričkus – kaimo seniūnas (šaltyšius), tarpininkas tarp
pono ir būro, „viežlybasis“ būras. Moko būrus kaip reikia gyventi. Selmas – „viežlybasis“ būras
mėgstantis dievobaimingai pamokyti kitus. Plaučiūnas – girtuoklis, tinginys. Slunkius – „nenaudėlis“,
tinginys. Dočys – nevykęs „nenaudėlis“ būras. Pasižymi konfliktiškumu.

Problemos: socialinė, religinė, tautinė, moralinė. Tinginystė. Nelygybė: ponai išnaudoja būrus.
Nutautėjimas.

Romantizmas

Adomas Mickevičius XIXa. Pab – XX a. pradžia.

Poemos „Ponas Tadas“ ir „Vėlinės“ , ,,Gražina'' , ,,Krymo sonetai''

Eilėraščiai „Odė jaunystei“ ir „Romantika“

Kontekstas: iškilus romantizmo epochos autorius. Poemoje ,,Vėlinės'' pagerbiamas tautos kankinių ir
tremtinių atminimas, būdingas realybės ir fantazijos susipynimas. Kūrinyje vaizduojami gyvųjų ir
mirusiųjų, regimojo ir neregimojo pasaulių santykiai. ,,Krymo sonetuose'' kelionių po Krymą įspūdžiai ir
meilės Marilei atgarsiai. Epinė poema,,Ponas Tadas'' radosi iš tevynės ilgesio. 12 knygų kūrinys parašytas
emigracijoje, jame atskleidžiama žmogaus ir pasaulio darna, laimingos praeities grožis, kuriamas
vaizdingas senosios bajorijos paveikslas, svarbūs patriotiniai motyvai, moralinės vertybės – drąsa,
kilnumas, teisingumas. Jaunimas kviečiamas vienytis, turėti tikslų, kovoti prieš gyvenimo ydas. Jaunimas,
kuris turi tikslų ir kovoja prieš neteisybę, yra laimingas.(Odė jaunystei) .Nelaiminga meilė. Svarbiausia
vertinti ne apčiupiamus dalykus, tačiau atkreiptį dėmesį į amžinąsias vertybes, vidinį žmogaus pasaulį.
Įsimylėjęs žmogus vienu metu patiria didžiausią laimę, nes mylėjo, ir didžiausią kančią, nes mylimoji
ištekėjo už kito (Poema „Vėlinės“, eilėraštis „Romantika“) ,,Kūrėjo darbai nemirtingi, todėl kūrėjas
prilygsta Dievui''. Kūrinių žmogus yra romantikas, kuris vertina gamtą, meilę. Labai svarbia laiko kūrybą,
kovą už teisingumą.

Vertybės: Gamta, istorija, jauno žmogaus tikslai, ryžtingumas kovoti, meilė, laimė, Lietuva.

A.Baranauskas XIXa. Vid.

Romantinė poema „Anykščių šilelis“

Kontekstas: Viena iš romantinės poemos genezių (atsiradimo priežasčių) yra tai, jog parašė poemą
siekdamas įrodyti dėstytojui, kad lietuvių kalba nėra skirta tik „mužikams“. ,,Anykščių šilelis'' – laikomas
lietuvių literatūros klasika. Apda inuojama gimtojo krašto gamta (,,Ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar
rojuj?! ''), idealizuojama Lietuvos senovė, atskleidžiamas dvasinis gamtos ir žmogaus ryšys. Kūrinys – iš
dviejų dalių. Pirmojoje – apdainuojamas miško grožis, gyvybingumas. Antrojoje – aprašoma Šilelio
istorija nuo pagonybės laikų iki dabarties. Idėja – miško likimas atspindi dramatišką Lietuvos likimą.
,,Anykščių šilelis'' – himnas gimtajai žemei. Niūri dabartis kontrastiškai gretinama su senovės Lietuvos
miško grožiu. Protestuojama prieš nacionalinę priespaudą. Šilelis rūpinasi žmogumi. Pasakotojas
skaudžiai išgyvenantis miško nykimą. Labai vertina praeitį, buvusį gamtos grožį.

Vertybės: Gamta. Dvasinis žmogaus ir miško ryšys. Tauta.

Pagrindinė idėja: Žmogaus ir miško darna lemia būties džiaugsmą, gyvenimo gerovę, jos irimas –
merdėjimą. Miške saugoma visa tautos istorija.

Problemos: Kodėl miškas kertamas? Gamtos naikinimas. Žmogaus ir gamtos ryšio praradimas.

V. Kudirka

„Tautiška Giesmė“

Kontekstas: Vincas Kudirka savo kūryba puoselėjo lietuvių tautinę savimonę. Daugiausia šio rašytojo
pastangomis pradėjo eiti žurnalas ,,Varpas". Būdamas šio leidinio redaktoriumi Vincas Kudirka rašė skiltį
„Tėvynės varpai“. Pro aštrų, neretai pašiepiantį ir kritišką rašytojo literatūrinį žvilgsnį neprasprūdo
tuometinės tautinės, politinės, ekonominės problemos, siekiant ne tuščiai moralizuoti, bet ryžtingai kovoti
su visuomenės ydomis. Daug dėmesiobuvo skiriama ir socialinei problematikai, išryškinančiai
visuomenės situaciją, lietuvių santykius su kitataučiais, pagrindines šalies gyventojų bėdas. Vincas
Kudirka stengėsi šviesti valstiečius, mokė žemdirbystės paslapčių. Buvo smerkiamas savanaudiškumas,
didesnių tautų noras lietuvius asimiliuoti, nutautinti, palikti be kultūros, rašto, literatūros, istorijos ir
tėvynės. Publicistas smerkė kyšininkavimą, Lietuvos gyventojų apgaudinėjimus, skatino kovoti su
išnaudojimu, carine priespauda. „Tėvynės varpuose“ keltos socialinės problemos atspindėjo tuometinę
Lietuvos padėtį, todėl Vincas Kudirka ragino kovoti su negerovėmis. Svarbiausia buvo tėvynės ateitis ir
laisvė. Straipsniuose Vincas Kudirka pateikė mokslo žinių, ekonominių patarimų, taip siekdamas formuoti
modernią visuomenę ir valstybę. Prieš pat mirtį Kudirka parašė „Tautišką giesmę“ ir sukūrė jai muziką.
Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, „Tautiška giesmė“ tapo valstybės himnu. Joje skelbiamas tautinis
dekalogas (didvyriškumas, istorinė atmintis, stiprybė, dorybė, darbas, gerovė, apšvieta, teisingumas,
meilė, vienybė) turi užkalbėjimo, įtikinimo jėgos. Vincas Kudirka siekia išauklėti tobulą žmogų - dorą,
mylintį tėvynę ir savo artimą. Kudirka visuomet buvo praktikas, tikėjęs, kad doros galima išmokyti, o
geriausias mokytojas - darbas, istorija. Poetas sukūrė maldą tėvynei. Į ją tiesiogiai kreipiamasi, jos
prašoma stiprybės. Vadindamas Lietuvą „tėvyne mūsų“, tiesiogiai kreipdamasis į „didvyrių žemę“, Vincas
Kudrika kuria dvejopą Lietuvos vaizdą: romantinį, būdingą susitelkiančiai tautai, ir istorinįį. Giesmės
vaizdai paprasti, emblemiški, lengvai įsimenami ir suprantami kiekvienam žmogui: didvyrių žemė,
dorybės takais einą Lietuvos vaikai, tamsą išsklaidanti saulė, meile degančios širdys. Viskas - Lietuva,
Lietuvoj, Lietuvos, Lietuvai. Žodžio įtaiga, liepimu, įsakymu auklėjama, vienijama, skatinama aktyviai
veikti.

Maironis XIX pab. - XX a. pradžia

Eilėraščių rinkinys „Pavasario balsai“

Kontekstas: Maironis didis ne tik literatūros kontekste, bet ir kaip tautos atgimimo dainius. Neleisdamas
užmigti žmonių tautiškumui rašytojas savo poezija bei puoselėjamomis vertybėmis surinko, suvienijo
visa, kas yra brangu lietuviui ir dėl ko verta drauge kurti valstybę. Eilėraščių rinkinyje ,,Pavasario balsai"
Maironis įtaigiais poezijos vaizdais ir jautriomis emocinėmis priemonėmis išreiškė tautinio atgimimo
laikotarpio svarbiąsias idėjas, žadino kovos entuziazmą ir prisikėlimo viltį. ,,Pavasario balsų metafora'' –
gyvenamojo meto ir poeto kūrybos dvasios atspindys. Eileraščių žmogus idealistiškai aukština
tėvynę,gamtą, kultūrą. Kviečia dirbti tėvynės labui. Viename svarbiausių rašytojo eilėraščių - ,,Lietuva
brangi" iškeliamos trys vertybės. Pirmoji ir svarbiausia – meilė ir atsidavimas Tėvynei. Praeityje ieškoma
pavyzdžių nacionaliniam sąmoningumui, kovingumui žadinti. Eilėraštis taip pat kupinas meilės gamtai. Ji
yra garbinga praeities liudininkė. Mylima, kad žemėje gyvos tradicijos, kultūra. Ir dar viena vertybė –
tautiškumas, kurio saugotoja – moteris. Minimi įvaizdžiai iš liaudies dainų: „O po tuos kalnus sesutės
visos/ Graudžiai maloniai dainas ringuoja“. Susikūrus nepriklausomai Lietuvos valstybei šis Maironio
kūrinys varžėsi su Vinco Kudirkos „Tautiška giesme“ dėl valstybinio himno statuso.

Temos: Tėvynės grožis .Skaudus tėvynės likimas.Ryšys tarp kraštovaizdžio ir kultūros. Istorinė praeitis.
Gamta ir žmogus. Gamtos naikinimas.
Pagrindinė mintis:Meilė tėvynei – tai darbas.

Vertybės: Tėvynė, laisvė, tėvynės meilė. Gamta. Darbas. Kultūra, istorinė praeitis.

J. Biliūnas

Novelės ,,Ubagas'', ,,Nemunu'' , ,,Keliu'' , „Lazda“, „Vagis“

Apysaka „Liūdna pasaka“,

Kontekstas: XX a. pradžios rašytojas, savo kūryboje visapusiškai norėjęs perteikti tikrovę, vaizdavo gero
ir blogo gyvenimo reiškinius. Psichologinio realizmo pradininkas lietuvių literatūroje.

Apysaka ,,Liūdna pasaka'' – istorinis lyrinis kūrinys, kuriame vaizduojamas 1863m. Sukilimas ir jo
pasėkmės žmonių likimams, Juozapotos tragedija. Aprašomos jaunos šeimos svajonės, Juozapotos vyro
Petro Banio susižavėjimas sukilimo idėjomis ir išėjimas į mišką, pas sukilėlius. Juozapota išeina ieškoti
vyro, tačiau miške sutinka kazkokus, slepiasi nuo jų, Grįžusi pas kaimynus Domulius sužino, jog vyras
pagautas ir išgabentas miestan. Juozapota mieste pamato vyrą kartuvėse. Ji išprotėja, uždaroma į kalėjimą,
kur pagimdo negyvą vaikelį. Vėliau grąžinama į gimtąjį sodžių, savo namuose pamato kazoką ir tampa
kampininke. Pagrindinė apysakos problema – kaip žmogaus likimą keičia, veikia aplinkos sąlygos.
Novelėje ,,Ubagas'' vaizduojamas Petras Sabaliūnas, kurį sūnus išvaro iš namų. Pagrindinis veikėjas
ubagauja. Jis darbštus, mylintis vaikus žmogus, kurį slegia ne tiek sūnaus netinkamas elgesys, kiek
moralinė skriauda. Novelėje vaizduojama Petro Sabaliūno būsena, nuotaika, išgyvenimai. Stipriausia
savybė – jis nieko nekaltina. Pasakotojas – ligotas žmogus, artimas Jonui Biliūnui. Savo kaltės suvokimas
yra būtina dorėjimo sąlyga.
Novelėje ,,Lazda'' vaizduojamas Juozapas – nuolankus tėvas, atleidžiantis ir neteisiantis savo skriaudėjo,
nelaikantis nuoskaudų užanty. Ši novelė – humaniškumo pamoka : lazda negali ,,išmušti'' žmogiškumo,
lazda turi du galus : vienas gali mušti, kitas – tolerancijos pamoka. Atleisti savo skriaudėjui –
krikščioniška.
Novelėje ,,Nemunu'' vaizduojami žmonių tarpusavio santykiai, kelionė Nemunu, garlaiviu į Kauną.
Dramatiškai vaizduojama aplinkinių smerkiama paleistuvė. Pasakojimas apie ją ne tik verčia susimąstyti,
bet ir skatina ieškoti atsakymo į klausimą, kas ją verčia taip žemintis. Pagrindinė mintis – užgauliodamas
ir smerkdamas kirą, žmogus tampa silpnesnis.
Novelė ,,Keliu'' – apie žmogaus moralę. ,,Kelias – gyvenimas'' . Pagrindinė mintis – reikia mokėti
užjausti, neskubėti teisti žmogaus.
,,Vagis'' – psichologinė, lyrinė novelė, kurioje vaizduojama Jokūbo sažinės graužatis, Jokūbo, nužudžiusio
vagį išpažintis. Jis prisimena, kai būdamas jaunas nužudo arkliavagį. Nenorėdamas palikti savo šeimos
Jokūnas neprisipažino tai padaręs. Išsipasakojimas lyg išpažintis. Taip norima pagerinti savo savijautą,
atsikratyti sąžinės graužaties.

Vertybės:Pasiaukojimas. Gailėstis, dorybė, krikščioniškosios vertybės. Žmonių laimė, svajonės. Tėvynės

laisvė

Temos:

Žmonių išgyvenimai.(„Liūdna pasaka“, „Vagis“, „Ubagas“) .Vaikų ir tėvų santykiai, skriauda, kaltė,
gailestis kitam, pagarba. („Ubagas“) Kaltės jausmas, sąžinė, moralinė atsakomybė, krikščioniškosios
vertybės („Vagis“) Atlaidumas, atgaila („Lazda“) Tėvynės laisvės, svajonės ir realybės sankirta,
humaniškumas, meilė, laimė („Liūdna pasaka“).

Problemos, rašinių temos: Kodėl žmogus gyvenime palūžta? Kaip išgyvenimai paveikia žmogų? Skriauda
ir kaltė. Humaniškumas.Kodėl vaikai nesirūpina tėvais?

Realizmas

J. Tumas-Vaižgantas XIX a. pab. - XX a pradžia.

Apysaka "Dėdės ir dėdienės"

Kontekstas: J.Tumas Vaižgantas – lietuvių kultūros puoselėtojas. Apysakoje vaizduojamos trijų žmonių –
Rapolo Geišės, Mykoliuko ir Severjos gyvenimo istorijos, Mykoliuko drama, žmogus ir baudžiava bei
meilė. Istorinis laikas – XIX a baudžiava ir jos panaikinimas, veikėjų gyvenimai po 30 metų. Pagrindinė
mintis – net sunkiausiose, nepalankiausiose gyvenimo situacijose žmogus turi išlikti savimi,neprarasti
savo vertės. Žmogus gali būti nelaimingas, tačiau jokia nelaimė ir jokios sąlygos negali išstumti teigiamų
žmogaus pradų. Rapolas Geišė – geičia Severjos, net neįtaria, kad ji ir Mykoliukas myli vienas kitą.
Vaižgantas pabrėžė lietuvio bruožą – susitaikymą su viskuo. Mykoliukas – stiprus, darbštus, tačiau
nuolankus, susitaikantis su pralaimėjimu. Jam labai artima gamta, smuikavimas yra kaip bendravimo su
kitu pasauliu būdas.Kaimo pastumdėlis, nešioja kaimo ir namų baudžiavos naštą, pamažu virsta ,,dėde''.
Myli Severją, tačiau jos neveda, nes gyvenimas jiems nežada prasmingos ateities. Per mylimosios
vestuves jis girežia smuiki, kol nutrūksta stygos. Severja Pokštaitė – gamtos padaras, kuris aprėpia visus
svarbiausius moteriškumo variantus.Kupina jaunystės žavesio, jautrumo. Ji neabejinga Mykoliukui, tačiau
išteka už Rapolo Geišės. Ji nebejaučia darbo prasmės ir tampa niekinama ,,dėdiene'', pradeda lankytis
karčemoje su kitais vyrais, tačiau tai tik laikinas maištas. Vėliau ji ramybę randa maldoje.

Temos: Išgyvenimai žmogus, kurios galimybės labai apribotos. Žmonių

pasiaukojimas.Moteriškumas.Meilė.

Pagrindinė mintis: Pagrindinis lietuvio bruožas yra susitaikymas. Gamta ir žmogus yra labai artimai
susiję.

Problemos: Kokia tikroji meilė : ar dvasinė, ar kūnų? Kas lemia žmogaus likimą. Neryžtingumas kovoti.
Socialiniai santykiai šeimoje. Mylimosios praradimas.
Vertybės:Pasiaukojimas.Gamta.Kultūra.Meilė.

V. Krėvė XXa. pirmoji pusė.

Drama "Skirgaila"

Kontekstas: Vincas Krėvė pirmaisiais nepriklausomybės metais karštai gynė tėvynę.Nutraukė ryšius su A.
Smetona, nes kritiškai vertino autokratinio valdymo formas. Istorinėje dramoje vaizduojamos pastangos
atkurti, su derinti tautos dvasių sanklodą su naujomis idėjomis, išsaugoti tautos kultūrinę tapatybę ir
garbingai įsijungti į Europos vakstybių gyvenimą. Vaizduojami senieji papročiai, tradicijos, kurie brangūs
širdžiai, tačiau yra netekę galios. Galimybė išsaugoti vientisą Lietuvą yra kupina dramatizmo, todėl
Skirgaila yra priverstas viską suprasti pats,aiškiai suvokdamas savo apsisprendimo svarbą. Dramos
konfliktas vidinis, valdovo ir žmogaus ( pareiga ir asmeninė laimė) .Tarp dviejų pasaulių – krikščionybės
ir pagonybės susidūrimas sukelio Skirgailos proto ir jausmų konfliktą. Protu jis suvokia, kad Dievai – tik
iliuzija, o religija – tik prievartos ir žudynių priedanga, tačiau širdyje jaučia pagarbą seniesiems Dievams.
Aistrų sukury – čia susiduria valdovo pareiga ir noras būti laimingam, mylimam. Dėl meilės Skirgaila
pasiryžęs atsisakyti sosto, tačiau Lydos kunigaikštytė Ona Duonutė pamilsta kryžiuotį Kelerį. Skirgaila ją
veda privarta. Tai valdovo ir žmogaus drama. Palūžusios sielos – tragiška Skirgailos vidinio konflikto
atomazga, veiksmo kulminacija.Valdovas patiki bičiulio Stardo krikštu, išdavikiškai vertina Skurdulio
žodžius apie Dievų laikinumą, nusivilia žmonėmis, ima visų nekesti, imasi keršto. Bedugnė – norėdamas
tautai gero, bet nežinodamas kaip tai padaryti, atneša žmonėms tik skausmą. Tampa net žmogžudžiu.
Palaidoja gyvą Kelerį. Kerštas pražudo jo žmogiškumą. Kentėjimas – tragiškojo herojaus ypatybė.
Žiaurumas ir kerštas naikina žmogiškąją prigimtį. Kovoje dėl Lietuvos žemių ir politinės galios Skirgaila
nekovoja, bet apsisuka ir išeina. Tai palūžusio žmogaus bruožas.

Kūrinio kontekstas: Dramos „Skirgaila“ laikas XIVa. pabaigos Lietuva. Pagonybės ir krikščionybės
sankirta. Lietuva istorijos kryžkelėje.

Temos: Lietuva istorijos kryžkelėje. Nelaiminga meilė. Žmogus vertybių krizės situacijoje.Religijos
svarba.

Pagrindinė mintis:Žiaurumas ir kerštas naikina žmogiškąją prigimtį.

Vertybės: Lietuva.Religija.Meilė.Teisingumas.Pasiaukojimas.Pareiga.

V. Mykolaitis-Putinas XX a. pradžia
Psichologinis romanas "Altorių šešėly"
Kontekstas: Meniškai brandaus, psichologinio, intelektualaus romano autorius. XX a. vidurio rašytojas,
kuris oficialiai atsisakė kunigystės. Romane sprendžiamas pagrindinio veikėjo vidinis konfliktas: kaip
suderinti kunigo ir poeto kelią? Pasakojama Liudo Vasario iškunigėjimo istorija ( žmogaus formavimosi
tema). Atskleidžiama asmenybės vystymosi, būties įprasminimo idėja. Vaizduojama nedrąsi prigimtis,
nepaprastas savęs nepažįstančio, save prastai vertinančio jaunuolio nuolankumas ( negali aktyviai
priešintis, nes pats nėra tikras dėl pašaukimo : tėvų valia, noras dirbti Lietuvai, patriotai iš kunigų luomo. )
Ilgas savęs pažinimo, tvirtėjimo, sudėtingų ir įvairiopų apsisprendimų kelias (primena Hamletą,
pasirinkusį savianalizės kelią, bando atsakyti į klausimą, kaip suderinti kunigo ir poeto kelią, supranta,
kad prisitaikius prie kunigo gyvenimo būdo, išsižadi savęs, pasmerki save lėtai dvasinei mirčiai).

Temos:Meilė. Pasirinkimas, būties tema. Patriotiškumas. Kūryba. Tėvų ir vaikų santykis.

Pagrindinė mintis: Poeto ir kunigo keliai yra beveik nesuderinami, nes kunigystė apriboja daugelį poetui
svarbių temų.
Problemos:Pasirinkimas tarp poezijos ir kunigystės.Lenkėjimas.Kunigų luomo ydos.Meilė.Neryžtingumas
siekti savo norų.
Vertybės:Meilė.Lietuva.Kūryba.Pašaukimas.

Kūrinio žmogus:Liudas Vasaris primena Hamletą, pasirinkusį vienatvės ir individualaus protesto,

savianalizės kelią. Jis pats nėra tikras dėl savo pašaukimo, todėl tėvų valia išeina į kunigus. Liudą Vasarį
stipriai veikia aplinka: nori dirbti Lietuvai, o žymiausi patriotai yra iš kunigų luomo.

J.Savickis XXa. pradžia

Novelės „Vagis“, „Ad astra“, „Fleita“, ,,Kova''

Kontekstas:XXa. pirmosios pusės rašytojas, ekspresionistas, atsisakė vaizduoti senąji Lietuvos kaimą.

Temos:Vaiko pasaulėvoka, jo gerumas ir žmogiškumas.lgesys, gailėstis. Skirtingų kartų požiūris. Žmonių

tarpusavio santykiai.Žmogaus prigimtis, žmogiškumas.Paradoksalios situacijos, žmonės su kaukėmis.

Pagrindinė mintis:Žmonės praranda žmogiškumą. Žiaurėjantis pasaulis išprovokuoja tai, jog žmogus
siekia naikinti ne gerumu, o brutalia jėga.

Problemos:Žmogiškumo stoka.Seno žmogaus atstūmimas.Kartų skirtumai.Ar gali geras žmogus mušti kitą
žmogų?

Vertybės:Vaiko pasaulis.Atleidimas, gailestis.Žmogiškumas.

,,Kova'' – vaiko kova už motiną ir savo gyvenimą.

,,Ad astra'' - Dalba – senas ūkininkas, kuris yra praradęs žmogiškumą. Nors jį išgelbėja šuo, tačiau jis
šventą dieną, eidamas iš bažnyčios prisimena „nebaigtą darbą“ ir nuskandina gyvūną. Žmogaus
žiaurumas, žmogiškos šilumos trūkumas. Žmogaus degradavimas – rūsti gyvenimo tragedija.

,,Vagis'' – vaikas vaizduojamas kaip teigiamas herojus. Jis elgiasi taip kaip jam diktavo prigimtis, todėl
savarankiškai pasirinkęs vertybes jis tampa subrendęs kaip žmogus. Dvilypė žmogaus prigimtis.

,,Fleita''- menininko drama, nereikalingo žmogaus likimas. Žmonių abejingumo, egoizmo,

sąvanaudiškumo tema.
Neoromantizmas

J. Aistis XIXa.

Eilėraščiai

Kontekstas:Karo laikotarpiu persikėlė į JAV. XIXa. lietuvių lyrikas, neoromantikas, poetas.

H. Radauskas Xxa. vidurys

Eilėraštis „Dainos gimimas“

Kontekstas:Modernus XXa. vidurio poetas.Kūrėjas nekkalba patriotinėmis temomis.Itin didelį dėmesį

skyrė estetikai, menui, grožiui, kūrybai.

S. Nėris Xxa vidurys.

Eilėraščių rinkinys „Prie didelio kelio“, karo metų lyrika.

Kontekstas: išryškina skaudų savo klaidų apmąstymą, tėvynės, kalbos, artimųjų ilgesį. Eilėse nuolat
primenamas savo kaltės pripažinimas ir meilės išpažinimas leidžia tikėtis atleidimo, kad gimtinė ir gimtoji
kultūra neatstums, priglaus. Eilėraštyje ,,Maironiui'' – ne tik kreipiamasi į autoritetą, bet ir apmąstomas
savas kelias. Eilėraštyje išsakyta ir dvasios kančia, ir savo kaltės jutimas, ir bandymas pasiteisinti, ir
meilė. Panašus santykis ir su tėvyne ( eilėraštis ,,Tėvynei''). „ Nepardaviau tavęs aš niekad/Neišdaviau,
mieloji!''. Daugelyje eilėraščių išsakoma kaltės, beteisės savijauta. (,,Akys man temsta nuo ašarėlių -/
Tokia beteisė''). Širdį glosto savo kaltės suvokimas. Stipriausiai jis išreikštas eilėraštyje ,,Tolimas sapnas'',
jame kuriama krikščioniško nusižeminimo ir atleidimo vilties situacija.Lyrinis subjektas yra liūdnas,
jaučia ilgesį gimtajam kraštui.

Temos: Tėvynės ilgesys, grįžimas į gimtinę.Dvasinė būklė žmogaus, kuris nutolo nuo tėvynės.Svetima
aplinka.Atgaila.
Problemos:Žmogaus išgyvenimai esant toli nuo namų.
Vertybės:Namai, tėvynė.Laimė, meilė. (Gimtasis kraštas siejamas su laime ir meile)

B. Sruoga XX a. pradžia

Memuarų knyga (romanas) "Dievų miškas".

Kontekstas:Pasakotojas artimas autoriui, kadangi B.Sruoga Antrojo pasaulinio karo metu buvo įkalintas
Štuthofo koncentracijos stovykloje.Memuarų, dokumentinėje knygoje ,,Dievų miškas'' minimos tikros
vietovės, konkretūs sutikti žmonės, laikomasi įvykių chronologijos. (1943-1945). Vaizduojami dveji
pasakotojo išgyventi metai koncentracijos stovykloje. Rūpėjo rasti atsakymą į klausimą – kaip ir kada
atsirado nežmoniška fašizmo ideologija, kaip vieni virto žvėrimis, o kiti, silpni, iškankinti bejėgiai, iš
paskutiniųjų stengėsi išlikti žmonėmis. Jokia ideologija, jokia pasaulėžiūra negalima pateisinti smurto,
prievartos, žudymo. Ironija – dvasinės savisaugos tonas. Šis kūrinys – originaliausia knyga apie XXa.
Europos koncentracijos lagerius.Lageryje praranda vertę visa, kas normaliame gyvenime turi prasmę –
pirmiausia kultūra, inteligentiškumas. Mirtis lageryje netekusi paslapties – kasdieniška, purvina,
beprasmiška. Įvykius pasakoja, kaip mato, vengia pagražinimų. Pasakotojas bando neprarasti žmogiškumo
pasislėpdamas po ironijos kauke.

Pasakotojas yra beteisis kalinys.

Temos:Žmogaus situacija sunkiomis sąlygomis.Skausmas, kančia, nelaisvė.Nužmogėjimas. Pokario

menininkas Prokrusto varžtuose.

Problemos: Žmogiškumo praradimas.Gyvybės nuvertinimas.Kaip išgyventi nežmogiškomis sąlygomis?

Ar ironija – silpnųjų ginklas?
Vertybės:Žmogiškumas.Laisvė.Gyvybė.

Pagrindinė mintis: Koncentracijos stovyklose žmogaus gyvybė yra bereikšmė, vyrauja akivaizdi nelygybė.

A.Škėma XX a. vidurys

Romanas "Balta drobulė"

Kontekstas: Antanas Garšva artimas autoriui, nes abu emigrantai, kūrėjai, dirbantys nemėgstamą darbą.
Išeivių kūryba – neabejotinai viena talentingiausių lietuvių istorinės, kultūrinės ir egzistencinės patirties
išraiškų. Romane vaizduojama tragiška ir skausminga Xxa.žmogaus patirtis (karai, praradimai, tradicinių
vertybių nuvertėjimas). Būties prasmės, beprotybės, istorinės temos. Garšva sprendžia amžinus,
prakeiktus klausimus : kokia gyvenimo prasmė? Jei jos nėra, kam gyventi? Jei gyvenimo prasmė pats
gyvenimas, kaip jį nugyventi? Kokios yra tikrosios gyvenimo vertybės? Atsakymų jis ieško
filosofijoje( remiasi XIXa. I pusės filosofu A.Šopenhaueriu) realybėje, savo praeityje bei aplinkinių
patirtyje. Romanas apie kūrėją ir kūrybą, ir apie meilę, bene žymiausias XX a. lietuvių miestietiškos
prozos kūrinys. ,,Balta drobulė'' – XX a. vidurio lietuvių, europiečių istorinės patirties dokumentas, ir to
laikotarpio dvasinės katastrofos apibendrinimas, modernaus žmogaus savijautos – vidinio suskilimo,
vienatvės, pastovių vertybių ilgesio .skausminga išraiška. Antanas Garšva yra protagonistas. Antanas
Garšva serga neurastenija, skaudžiai išgyvena, kadangi dirba monotonišką ir nemėgstamą darbą. Jis
jaučiasi nelaimingas, nes dėl ligos negali sukurti tobulo eilėraščio. Taip pat Garšva skausmingai aukojasi
atstumdamas savo mylimąją Eleną.

Temos:Žmogaus, atsidūrusio svetimam krašte, situacija. Nelaiminga meilė, pasiaukojimas.

Patriotiškumas. Kūryba. Išorinių aplinkybių įtaka žmogui.

Problemos:Kaip kurti dirbant monotonišką darbą?Pasirinkimas istorijos kryžkelėje.Nelaiminga meilė, liga

(neurastenija)
Vertybės:Meilė.Kuryba.

Justinas Marcinkevičius XX a. pab – XXI a. pradžia

Poetinė drama "Mažvydas"

Kontekstas: Poetinėje dramoje ,,Mažvydas'' Justinas Marcinkevičius vaizdavo šešioliktojo amžiaus

pirmosios lietuviškos knygos autorių Martyną Mažvydą, kuris dėl pareigos Lietuvai ir gimtajai kalbai
išsižadėjo dievo, savo knyga skleidė sampratą apie pasaulį ir bandė išmokyti lietuviško žodžio. Šia
poetine drama Justinas Marcinkevičius norėjo parodyti, per kokį vargą ir skausmą dygo lietuvių tautos
šaknys, kaip sunkiai gimė pirmosios lietuvių nacionalinio gyvenimo formos - valstybė, raštas, menas.
Rašytojas dar labiau iškėlė rašto bei kalbos vertę. Justinas Marcinkevičius, kuris dalies lietuvių
visuomenės dar sovietmečiu buvo suvokiamas kaip „tautos poetas“ ,savo kūryba gaivino ir gynė lietuvių
tautos kultūrinę savimonę, sugrąžino į lietuvių literatūrą humanistinę žmogaus idėją bei teigė estetinius
literatūros vertės kriterijus. Justinas Marcinkevičius tautiškumą iškelia poetišku patriotišku žodžiu. Taigi
kiekvieno žmogaus pareiga - dirbti ir kurti del Tėvynės.Mažvydui labiausiai rūpi pareiga, tauta. Jis
gyvenimo prasmę supranta kaip įsipareigojimą Lietuvai, todėl atsisako asmeninės laimės.

Mažvydo globotiniai „špitolninkai“

Temos:Įsipareigojimas tėvynei, pareiga, atsakomybė. Raštas, kalba. Nelaiminga meilė.Kaltė, atgaila.

Pagrindinė mintis: Svarbiau yra pasiaukojimas dėl tėvynės ir kalbos.

Problemos:Pareigos ir meilės santykis.Nutautėjimas.
Vertybės:Lietuva.Kalba, kultūra.Meilė.Pareiga.

M. Katiliškis XX a. antroji pusė

Romanas "Miškais ateina ruduo"

Kontekstas:Rašytojas išeivis. Romanas prasideda miško kirtimu pavasarinio polaidžio metu bei pelkių
sausinimu ir baigiasi tą patį rudenį įvykusiu miško gaisru. Romano ašis – lietuvis ir miškas, meilės
trikampis. Gausu tarpukario neprilausomos Lietuvos laikotarpio ženklų. Metafora-lietuvio išėjimas iš
miško. ( iš mitologinės sąmonės į istorinę). Mažas, miškuose užsimetęs Virsnių kaimelis tampa
miniatiūriniu Lietuvos modeliu. Dramatiški gamtos ir žmonių likimai rodo, per kokią sumaištį ir chaosą
kuriasi naujos gyvenimo formos, kokią didelę kainą tenka mokėti už išejimą į civilizuotos visuomenės
kelią. TILIUS yra kryžkelės žmogus, išėjęs, bet neparėjęs. Jis išeivis iš senojo kaimo, gamtos žmogus,
pakliūva į naujas, netradicines socialines aplinkybes. Neturtas, tėvoi netektis, viešumas išugdė
nepasitikėjimą savimi, nepilnavertiškumo jausmą. Tiliaus charakteris ir likimas skleidžiasi nuolatinio
nerimo ir įtampos situacijose, reikalaujančiose pasirinkimo, apsisprendimo. Pasyvi lietuvio prigimtis ir
lėmė herojaus atsidavimą neįveikiamam likimui. AGNĖ tiesiog tapatinama su gamtos reiškiniais. Ji tikra
miško dukra, ji jaunatviškai įsimylėjusi Tilių. Vis dėlto, Tiliui ją palikus, be priekaištų pasirenka
pasitraukimo kelią. Dėl savo meilės nekovoja. Monikai gyvenimas tarpmiškėje prilygtsa kalėjimui. ( ,,Ji
jautėsi įmesta gilion duobėn, apokalta aklina statinių tvora,

Temos:Žmogaus ir gamtos ryšys. Lietuvis ir miškas.Nelaiminga meilė.Tautiškumas. Kaimo gyvenimas,

žmogaus troškimai.Nepriklausomos Lietuvos pasikeitimai.

Problemos: Ar žmogaus charakteris lemia jo likimą?Kaimas varžo žmogų, neleidžia išsiskleisti jo

svajonėms.Kodėl žmonių prigimtis trukdo pasiekti laimę?

Vertybės:Meilė, laimė. Gyvemnimo džiaugsmas.Troškimai.Gamta, tautiškumas.

Pagrindinė mintis:Lietuvis yra neatskiriamas nuo miško.

Romano žmogus:
Tilius yra jaunas vyras, kuris trokšta laimės. Jis nepasitiki savimi, yra savikritiškas. Tačiau tai išugdė
Tiliaus savarankiškumą ir savotišką požiūrį į gyvenimą. Tilius nekovoja prieš likimą.

Agnė yra tikra miškų dukra. Lyg jauna stirna yra atvira pasauliui, nuoširdi ir neturinti piktų kėslų. Po
Tiliaus išdavystės tampa rami, susimąsčiusi, užsidariusi savyje. Agnė taip pat nekovoja dėl savo laimės.

Petras Doveika yra apsukrus ūkininkas, kuriam nesvarbios priemonės siekiant tikslo. Kadaise į ūkį
atėjo kaip samdinys, o gyvenimo pabaigoje jau buvo sodybos šeimininkas. Jo gyvenimo principas „Eiti
per gyvenimą ir laimėti“

Monika – Petro žmona, kuri suviliojo Tilių. Monikos meilė – nieko nepaisanti, akla, agresyvi. Tiliui davė
tai, ko negalėjo duoti Agnė, - subrendusios moters patirtį, kuri jaunam vyrui buvo kaip mįslė.

J. Aputis XX a. antroji pusė.

Novelės „Autorius ieško išeities“,

„Šūvis po Marazyno ąžuolu“

Kontekstas:Apsakymų rinktinės ,,Keleivio novelės'' , ,,Gegužė ant nulūžusio beržo''. Gimtasis kaimas –
svarbiausias žmogiškųjų vertybių centras, senojo kaimo nykimas, jauno žmogaus nesugebėjimas
prasmingai gyventi. Kūrinio centre ne įvykis, o įvykio atgarsiai žmogaus širdyje. Vienas pirmųjų prabilo
apie kaimo nykimą.Rašė apie sovietmetį.

Temos:Senojo lietuviško kaimo nykimas, vertybių kaita.Skriauda ir kaltė, smurtas.Humanistinių vertybių

nykimas.

Kova tarp gėrio ir blogio (Autorius ieško išeities).Žmonių tarpusavio ryšys. (Vieniša sodyba).Tolerancija.

Pagrindinė mintis:Gyvenime ima viešpatauti jokių dorovinių skrupulų neturinti brutali jėga.Žmogaus
bendravimas ir poelgiai parodo jo vertę.

Problemos:Nykstanti senojo kaimo dvasios kultūra, žmogiškumas.Skriauda ir kaltės jausmas.Kova tarp

gėrio ir blogio.
Vertybės:Drąsa, ryžtas, vidinė stiprybės.Pilietinė atsakomybė. Žmogiškumas.

Žmogus:

Studentas novelėje „Autorius ieško išeities“ yra pagrindinis veikėjas, inteligentas, kuris savo pasaulėžiūra
tebesaugo ryšį su kaimu. Tai – jautrios dvasios veikėjas, turintis tvirtus dorovinius principus ir sąžinę. Jis
užstoja vaikiną, kurį užsipuolė traktorininkas. Būdamas bejėgis bando įveikti blogį, tačiau supranta, jog
bielieka tik: „užrakinti, geležimi apkaustyti amžiną neapykantą...Tiktai tiek..“

Šatrijos Ragana XX a. pradžia.

Romanas "Sename dvare"

Kontekstas : idealistinės – romantinės pasaulėjautos kūrėja, krikščioniškosios asmenybės ugdytoja.

Romanui būdingas autobiografiškumas, prisiminimų aktualizavimas, siekimas perteikti subtiliausius
moters jausmus ir mintis. Kūrinyje dvaras vaizduojamas jo gyventojų – aštuonerių metų mergaitės Irusios
ir jos mamatės akimis. Senojo dvaro aplinka ir gamta atspindi veikėjų būsenas. Pasakojimo jungiamoji
ašis – mamatės paveikslas. Ji – jausminga, giliai religinga ir subtiliai jaučianti meną bei gamtos grožį.
Pasakojime ryškus laiko tėkmės judėjimas, praeities ir dabarties priešprieša, Skaudžiausiai gyvenimo
trapumą jaučia pasakotoja, gyvenimo patyrimo įgijusi moteris, liūdnai ir su ilgesiu prisimenanti vaikystę.
Tai – jau suaugusi Irusia, kuri amžinybėn išlydėjo savo artimuosius. Dabar ji seka savo vaikystės pasaką.
Toks pasakojimo būdas išryškina atminties temą, neleidžia išblėsti įtampai visoje apysakoje.

Temos: Dvaro gyvenimas.Išsilavinimas.Motinos ir vaiko ryšys.Gyvenimo prasmė.Gamta, ryšys su

gėlėmis.

Problemos:Nykstanti dvaro kultūra, lietuviškumas. Lenkėjimas.Neišvengiamas žmogaus likimas.

Vertybės:Tarpusavio ryšys.Kultūra, kūryba, išsilavinimas.Nuoširdumas, meilė.Šeima.

Kūrinio žmogus: Mamatė – namų šeimininkė, rūpestinga, mylinti lietuvių kalbą, savo vaikus.Tėvas
daugiau rūpinasi ūkio reikalais, o mamatė židinio šiluma, vaikų gerove. Irutė vertina pasaulį vaikiškomis
akimis. Jai viskas yra paprasta, gražu. Labai prisirišusi prie mamatės.

Konteksto autoriai:

Vyt. Mačernis (Eilėraščiai)

Br. Krivickas (Eilėraščiai)
M. Martinaitis (Eilėraščiai[Kukučio baladės])
Č. Milošas (Eilėraščiai)
J. Vaičiūnaitė (Eilėraščiai)
A. Marčėnas (Eilėraščiai)
J. Kunčinas (Eilėraščiai,,,Tūla'')
M. Ivaškevičius (Madagaskaras)

ANTIKOS POSAKIAI:
DAMOKLO KARDAS. Nuolat gresiantis pavojus. Pagal senovės graikų mitą, Sirakūzų tironas Dionisas,
norėdamas parodyti tariamą valdovų laimę, pasisodino Damoklą per puotą šalia savęs, bet virš jo galvos
liepė ant ašuto pakabinti aštrų kardą.
ARIADNĖS SIŪLAS. Išeitis iš sunkios padėties. Kilo iš graikų mito apie Ariadnę – senovės graikų mitų
heroję, Kretos valdovo Mino duktę, davusią Tesėjui siūlų kamuolį, kad šis, užmušęs Minotaurą, pagal
siūlą galėtų išeiti iš Labirinto.
ACHILO KULNAS. žmogaus silpnybė, sužeidžiamoji vieta. Achilas – Trojos karo graikų karžygys,
Homero „Iliados“ personažas; jo kūne buvusi tik viena sužeidžiama vieta – kulnas.
GORDIJAUS MAZGAS. Nepaprastai painus reikalas; pagal graikų mitą, Frygijos karalius Gordijas
pririšęs painiu mazgu ratų jungą prie grąžulo; orakulo pranašavimu, žmogus, išnarpliojęs mazgą, turėjęs
tapti pasaulio valdovu; Aleksandras Makedonietis, užuot atnarpliojęs, perkirto mazgą kardu.
IKARO SKRYDIS. Drąsūs rizikingi ieškojimai. Ikaras – graikų mitologijos personažas; bėgdamas iš
Mino nelaisvės tėvo Dedalo padirbtais iš vaško ir plunksnų sparnais, per arti priskrido prie Saulės; sparnų
vaškui ištirpus nukrito į jūrą ir nuskendo.
MEDŪZOS ŽVILGSNIS. Jų buvo trys seserys — gorgonos, pabaisos žvėries ausimis, varinėmis
kanopomis, vietoj plaukų — gyvatės. Baisiausia gorgona buvo Medūza. Niekas nežino, kaip ji atrodė.
Kiekvienas, pažvelgęs į ją, virsdavo akmeniu. Net senovės didvyris Persėjas nugalėjo ją ne jėga ir drąsa, o
apsukrumu. Smogdamas jai, jis nežiūrėjo į pabaisą, o į jos atvaizdą blizgančiame vario skyde. Prie šio
skydo jis vėliau pritvirtino užmuštos Medūzos galvą. Ji ir tada paversdavo į akmenis tuos, kurie į ją
pažvelgdavo. PANDOROS SKRYNIA. Visa tai, su kuo neatsargiai elgiantis galima susilaukti daugybės
bėdų ir nelaimių. Pandora – senovės graikų mitų personažė; iš smalsumo, nepaisydama draudimo, atvožė
indą (Pandoros skrynią), kuriame buvo žmonių nelaimės, ir išleido jas.
PROKRUSTO LOVA. Dirbtinis matas, rėmai, į kuriuos stengiamasi per prievartą ką nors įsprausti.
Prokrustas – senovės graikų mitologijos personažas – milžinas plėšikas, kuris prisiviliodavęs keliautojus ir
jėga juos guldydavęs į lovą; tiems, kurie buvo ilgesni už lovą, nukirsdavęs kojas, kurie trumpesni – jas
ištempdavęs. PROMETĖJO UGNIS (LIEPSNA). Nuolatinis vidinis veržimasis, siekimas aukštų mokslo,
meno tikslų, talentas, gabumai. Prometėjas – senovės graikų mitologinė būtybė – titanas, pavogęs iš
Olimpo ugnį ir perdavęs ją žmonėms, išmokęs juos statytis būstus, dirbti žemę, skaityti, rašyti ir kitų
dalykų.
SFINKSO MĮSLĖ. Labai sunkus uždavinys. Sfinksas – sen. graikų mitų būtybė – sparnuota pabaisa
(moteris su liūtės liemeniu), prie Tėbų vartų kiekvienam praeiviui užmindavusi mįslę: „Kas ryte vaikšto
keturiomis, dieną dviem, vakare trimis kojomis?“, kurią įminė tik Tėbų karaliaus sūnus Edipas: „Žmogus
vaikystėje šliaužioja keturiomis, paskui vaikšto dviem kojomis, senatvėje vaikšto pasiramsčiuodamas
lazda“.
SIZIFO DARBAS. Sunkus, nepabaigiamas ir beprasmis darbas. Sizifas – senovės graikų mitų personažas
– Korinto karalius, nusikaltęs dievams ir po mirties buvęs jų pasmerktas amžinai Hade risti į kalną
akmenį, kuris, pasiekęs viršūnę, vėl nuriedėdavęs žemyn.
TANTALO KANČIOS. Nepakeliamos kančios dėl to, kad trokštamas tikslas yra arti, o jį pasiekti
neįmanoma. Tantalas – senovės graikų mitų personažas – Lydijos ar Frygijos Sipilo miesto karalius,
užrūstinęs dievus, už tai pasmerktas Hade kentėti amžiną badą ir troškulį. Antikos mitų herojus Tantalas,
stovėdamas iki kaklo vandenyje, negalėdavo atsigerti ir pasiekti virš galvos kabančių vaisių. Šitaip jį
kentėti alkį ir trokšti pasmerkė dievai.