Remdamiesi Jūsų skaityta medžiaga motyvuotai paaiškinkite kokiais dokumentais gali būti įrodinėjama

preferencinė prekių kilmė, kam ir kokiais teisiniais pagrindais, Jūsų vertinimu, turėtų tekti jos įrodinėjimo pareiga
ir kuriais atvejais:

1. Kokia prekių preferencinės kilmės paskirtis, teisinis jos reglamentavimas?

Kilmės nustatymo taisyklės reikalingos, kad leistų nustatyti, ar šalyje pagamintos prekės įgyja (ar neįgyja) tos
šalies kilmės statusą. Tarptautinėje prekyboje kilmė yra traktuojama kaip „ekonominė“ prekių tautybė.
Prekės, kad įgytų tiek nepreferencinės (nelengvatinės), tiek ir preferencinės prekės kilmės statusą, turi atitikti du
pagrindinius tarptautinės Kioto konvencijos nustatytus kriterijus: 1) „visiškai išgautos“ vienoje šalyje ir iš jų
pagamintos prekės (dar vadinami natūralūs produktai); 2) jeigu prekės gamyboje dalyvauja keletas šalių, taikomas
esminio prekės pakeitimo kriterijus.
Valstybės, tarp jų ir ES, Kioto konvenciją ratifikavo ir jos nuostatas perkėlė į nacionalinės teisės aktus. Tačiau
Pasaulio prekybos organizacija nebuvo nustačiusi specialių prekių kilmės nustatymo taisyklių tarptautinėje
prekyboje. Todėl kiekviena šalis nacionaliniais teisės aktais nustatydavo dažnai skirtingas prekių kilmės taisykles.
Bendrijos muitinės kodekso (toliau – BMK) 27 straipsnis „Preferencinė prekių kilmė“ įteisina nuostatą, kad
preferencinės (lengvatinės) prekių kilmės taisyklės apibrėžia prekių kilmės įgijimo reikalavimus. Prekės juos
privalo atitikti, kad joms galėtų būti taikomos preferencinių muitų tarifų priemonės, nustatomos sutartimis, kurias
ES yra sudariusi su tam tikromis šalimis arba šalių grupėmis ir kurios joms suteikia teisę naudotis preferenciniu
(lengvatiniu) muitų tarifų režimu. Tokio paties turinio nuostata yra įtvirtinta Europos Parlamento ir Tarybos 2008
m. balandžio 23 d. reglamento Nr. 450, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (Modernizuotą muitinės
kodeksą), 39 straipsnio 2 dalyje: Prekėms, kurioms taikomos lengvatinės (preferencinės) priemonės, nustatomos
su tam tikromis Bendrijos muitų teritorijai nepriklausančiomis šalimis ar teritorijomis arba su tokių šalių ar
teritorijų grupėmis sudarytuose susitarimuose.
2. Kokie preferencinės prekių kilmės įgijimo kriterijai, pagrindinės taisyklių nuostatos ir elementai?
Ar prekės yra įgijusios kilmę, nustatoma remiantis dviem pagrindiniais skirtingais kriterijais: „visiškai išgautos“
prekės kriterijus taikomas vienoje šalyje išgautiems produktams ir iš jų pagamintoms prekėms ir „paskutinio
esminio pakeitimo“ kriterijus taikomas prekėms, kurių gamyboje dalyvauja dvi ar daugiau šalių.
Prekėmis, kilusiomis iš tam tikros šalies, laikomos prekės, kurios išgautos arba pagamintos tik toje šalyje (BMK
23 str.). Šiame straipsnyje apibūdintos „prekės, išgautos arba pagamintos vienoje šalyje“. Tai: a) toje šalyje išgauti
mineraliniai produktai; b) joje išauginti augalinės kilmės produktai; c) joje gimę ir užauginti gyvi gyvūnai; d)
produktai, gauti iš joje užaugintų gyvų gyvūnų; e) žvejybos arba medžioklės joje produktai; f) jūrų žvejybos
produktai ir kiti produktai, laivų, registruotų toje šalyje ir plaukiojančių su tos šalies vėliava, sugauti arba išgauti
jūroje, kuri nepriklauso šalies teritoriniams vandenims; g) prekės, išgautos arba pagamintos plaukiojančiose
įmonėse iš tos šalies kilmės produktų, nurodytų f punkte, jeigu tokios plaukiojančios įmonės registruotos toje
šalyje ir plaukioja su jos vėliava; h) produktai, išgauti iš jūros dugno arba podugnio, esančio už teritorinės jūros
ribų, jeigu ta šalis turi išimtines teises eksploatuoti šį jūros dugną arba podugnį; i) gamybos operacijų metu
susidariusios atliekos ir laužas bei naudoti gaminiai, jeigu jie buvo surinkti toje šalyje ir tinka tik žaliavoms
regeneruoti; j) prekės, pagamintos arba pradėtos gaminti toje šalyje vien tik iš a–i punktuose nurodytų prekių arba
jų darinių.
Jeigu prekės buvo gaminamos ne vienoje šalyje, prekių kilmės šalimi laikoma ta šalis, kurioje atliktas baigiamasis
apdorojimas arba perdirbimas. Baigiamasis perdirbimo arba apdorojimo procesas turi atitikti tris sąlygas:

 turi būti atliktas svarbus, ekonomiškai pagrįstas baigiamasis apdorojimo ar perdirbimo procesas;

 toks procesas turi būti atliktas tam tikslui įrengtose gamybinėse patalpose;
 tokio proceso metu pagamintas naujas gaminys arba procesas turi būti svarbus prekės gamybos etapas.
Baigiamasis apdorojimo ar perdirbimo procesas gali būti laikomas svarbiu, jeigu jam vykstant gaunamas naujas
gaminys turi individualias savybes ir sudėtį, kurių neturėjo iki perdirbimo ar apdorojimo.
Ar prekė, kad įgytų kilmę, apdorota arba perdirbta tinkamai, nustatoma remiantis šiais metodais: tarifo pozicijos
pakeitimo metodu; pridėtinės vertės metodu; gamybiniu ar techniniu metodu; metodų deriniu.
3. Kokia yra preferencinės prekių kilmės įrodymo dokumentų EUR 1, EUR-MED, A.TR judėjimo
sertifikatų paskirtis ir jų išdavimo sąlygos?
EUR 1 judėjimo sertifikatas yra preferencinės prekių kilmės įrodymo dokumentas, kuriuo remiantis pagal ES
dvišalius preferencinius susitarimus ir lengvatomis besinaudojančioms šalims ar teritorijoms taikomi
preferenciniai muitai. Be to, EUR 1 judėjimo sertifikatas yra žemės ūkio produktų kilmės įrodymo dokumentas
pagal ES ir Turkijos laisvosios prekybos sutartį, Andoros ir San Marino prekių – pagal ES ir šių šalių muitų
sąjungos sutartis.
EUR 1 judėjimo sertifikatą išduoda eksportuojančios šalies muitinė arba lengvatomis besinaudojančių šalių ar
teritorijų kompetentingos vyriausybinės institucijos, jeigu eksportuoti skirti produktai pagal teisės aktus gali būti
laikomi kilmės statusą įgijusiais produktais. Pildomas vienos eksportuojamų prekių siuntos EUR 1 judėjimo
sertifikatas ir jis turi būti užpildytas tinkamai. Išskirtiniais atvejais EUR 1 judėjimo sertifikatas gali būti išduotas ir
eksportavus produktus, jeigu jis nebuvo išduotas eksporto metu dėl netyčinių klaidų, neapsižiūrėjimo ar
nenumatytų aplinkybių arba jeigu kompetetingos institucijos pateikia svarių įrodymų, kad EUR 1 buvo išduotas,
bet nebuvo priimtas juos importuojant dėl techninių priežasčių.
EUR-MED judėjimo sertifikatas yra prekių kilmės dokumentas, taikomas tarpusavyje prekiaujančioms EB ir
daugumai Europos ir Viduržemio jūros šalių partnerių, vadinamųjų Pan-Euro-Med zonos šalių. Šią zoną sudaro
ES valstybės narės, Norvegija, Islandija, Šveicarija, Lichtenšteinas, Turkija, Farerų Salos ir šalys (Alžyras,
Egiptas, Izraelis, Jordanija, Libanas, Marokas, Sirija, Tunisas, Vakarų Krantas, Gazos Ruožas), kurios dalyvauja
Europos ir Viduržemio jūros regiono partnerystėje. Šios šalys vienos su kitomis yra pasirašiusios laisvos prekybos
sutartis, įskaitant Pan-Euro-Med kilmės protokolą ir tapačias kilmės taisykles, taikant Pan-Euro-Med kumuliacijos
sistemą. Siekiant išvengti su muitais susijusių apgavysčių, kumuliacijos sistema taikoma tik toms Viduržemio
jūros regiono šalims, kurios įvykdė būtinas sąlygas, t. y. Marokui, Tunisui ir Alžyrui.
EUR-MED judėjimo sertifikatus išduoda susitariančios šalies muitinė, jei atitinkami produktai pagal Kilmės
protokolo reikalavimus įgyja vienos iš susitariančių šalių, kurioms taikoma kumuliacija, kilmės statusą.
A.TR judėjimo sertifikatas. ES ir Turkija yra susijusios 1996 m. sausio 1 d. įsigaliojusia Muitų sąjungos sutartimi.
Turkijos arba ES kilmės statusą turinčios prekės, kurioms taikoma Muitų sąjungos sutartis, gali laisvai judėti iš ES
į Turkiją ir iš Turkijos į ES netaikant importo muitų ir kiekybinių apribojimų, nes abi šalys taiko bendrą importo
iš trečiųjų šalių muitų tarifą. Turkijos arba ES statusą turi prekės, kurios yra įgijusios šių šalių kilmę, ir trečiųjų
šalių prekės, kurioms pritaikyti atitinkami muito tarifai ir kitos prekybos reguliavimo priemonės, išleistos į laisvą
apyvartą. Turkijos arba ES prekių statusą įrodo muitinės išduotas A.TR judėjimo sertifikatas. Muitų sąjungos
sutartis taikoma prekybai pramoninėmis prekėmis (išskyrus anglies ir plieno produktus).
EUR 1, A.TR judėjimo sertifikatų pildymo ir išdavimo tvarką reglamentuoja atitinkamai „EUR 1 judėjimo
sertifikatų pildymo ir išdavimo taisyklės“ ir „A.TR judėjimo sertifikatų pildymo ir išdavimo taisyklės“,
patvirtintos Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2004 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. 1B-610.