Ar gali žmogus pasikeisti?

Turbūt kiekvienas žmogus yra girdėjęs arba sakęs, kad žmonės nesikeičia. Žinoma yra ir tokių,
kurie tiki, jog žmonės keičiasi. Žmonės gali pasikeisti, jei tikrai to nori. Tačiau, yra daugelis
žmonių, kurie jaučiasi patenkinti savo elgesio modeliais ir gali nenorėti keistis, nes tam reikia
pastangų. Dažnai žmonės linkę eiti lengviausiu keliu. Kiekvieno nuomonė, suprantama,
skirtinga, tačiau aš tikiu, jog didžioji dauguma žmonių tikrai gali pasikeist ir keičiasi. Jeigu mes
ir sužinome kažką naujo apie žmogų, tai tiesiog nauja informacija tam tikru laiku. Suprantama,
kad negalime daugiau sužinoti apie tai, koks žmogus bus ateityje ar net koks jis bus kitą dieną,
nes nuolat vyksta įvykiai, galintys pakeisti žmogų, tačiau pasaulis keičiasi kiekvieną dieną, ir tai
visų pirma todėl, kad keičiasi žmonės. Svarbu nepamiršti, kad žmonės, kuriuos mes mylime, mus
taip myli, kad nori, jog išliktume tokie, kokie esame amžinai. Turbūt visos mamos norėtų, kad jų
vaikas visada liktų toks pat mažas, bet mes visi užaugame. Manau, kad pagrindinė priežastis,
kodėl mes, žmonės, atrodo, keičiamės, yra tai, kad mes daugiau sužinome apie save: kas mums
patinka ir nepatinka, išsiaiškiname, kaip jaučiamės dėl dalykų, apie kuriuos galbūt niekada
nepagalvojome. Su kiekvienos dienos pradžia, ateina naujos situacijos ir naujos aplinkybės, su
kuriomis turime išmokti susidoroti ir susitvarkyti. Iš visų nuostabiausių dalykų žmoguje,
didžiausia vertybė yra gebėjimas keistis. Nieko nėra svarbesnio. Taip, kūnas yra toks, kokį jį
sukūrė genai, bet charakterio ir elgesio nelemia joks genetinis kodas. Kad ir kokia būtų mūsų
praeitis ar ateitis, visi turime gebėjimą pasikeisti. Sunkumai neparklupdys, jeigu iš visos širdies
norėsime paimti likimą į savo rankas ir prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Apie tokį
žmogaus pavyzdį kalbėjo XXa. pradžios Lietuvos poetas ir prozininkas, dramaturgas,
moderniosios literatūros atstovas Vincas Mykolaitis – Putinas savo kūrinyje "Altorių šešėly".

Pagrindinis kūrinio veikėjas – Liudas Vasaris, užaugęs tikinčioje šeimoje, jau nuo pat
vaikystės tėvų paskirtas mokytis kunigų seminarijoje. Nuo pat įstojimo į seminariją vaikinas
atranda savo talentą kurti ir vis stipriau pradeda dvejoti dėl savo pašaukimų. Tiek mokydamasis,
tiek dirbdamas Kalnynų parapijoje, kunigas jaučiasi įkalintas savo pareigose bei negalintis
atskleisti savo kūrybinio potencialo. Vinco Mykolaičio-Putino romano „Altorių
šešėly“ pagrindinis veikėjas Liudas Vasaris aplinkybių priverstas mokėsi kunigų seminarijoje ir
jam buvo numatytas dvasininko likimas, bet vedamas savo tikrojo pašaukimo jis iškeitė šventiko
kelią į poeto. Šis pavyzdys gali tik patvirtinti nuostatą, kad savo kelią žmogus pasirenka pagal
savo pašaukimą, vidinį balsą, kelią tinkamą jam pačiam, o ne paskirtą kitų valia. Tai rodo, jog
žmogus gali keistis, priimti kitokius sprendimus ir pasirinkimus. Galiausiai, pažadintas savo
gyvenimo kelio ir likimo ieškojimo, Liudas Vasaris nusprendžia kautis ir daryti tai, kas anot jo
dabartinio statuso nėra priimtina – rašyti. Tačiau Vasaris žino, kad kova bus ilga ir dar daug kas
gali pasikeisti, kol galutinai apsispręs, kuriuo gi keliu jam tęsti savo gyvenimą. Romaną sudaro
trys dalys, kiekvienoje iš jų Liudas Vasaris pakyla į naują savęs pažinimo ir laisvėjimo etapą,
sutinka vis kitą moterį, lemtingai darančią įtaką jo gyvenimui ir apsisprendimams. Visos sutiktos
moterys Liudo gyvenime jį keičia, su jomis jis atranda savyje vis kažko naujo. Antroje romano
dalyje „Eina gyvenimas“ vaizduojamas Liudo Vasario naujas gyvenimo etapas. Liudas sprendžia

 poezijos ir kūrybinės laisvės problemą naujoje aplinkoje. Konfliktas tarp poeto ir kunigo
gyvenimo, poezijos ir kūrybos laisvės dar labiau sustiprėjęs. Liudo gyvenime pasirodo moderni
mergina Auksė, kuri pastūmėja poetą į laisvą gyvenimą, skatina Liudą užsiimti tuom, ko geidžia
širdis. Vincas Mykolaitis–Putinas, įtikinamai atskleidė Liudo Vasario, poeto ir žmogaus, vidinį
pasaulį, išsprendė šio veikėjo kankinančią problemą: poezijos laisvė neįmanoma kunigo
kūryboje. Jei savo kūryboje nori būti laisvu žmogumi, privalai rinktis pasauliečio žmogaus
gyvenimo būdą. Išsilaisvinti iš žmogų varžančių visuomenės nuostatų yra sudėtingas ir
kankinantis įššūkis. Žmogus iš prigimties yra laisvas, todėl jam yra neapsakomai sunku gyventi
apribojimų kupiną gyvenimą, o faktas, jog laisvė – tai įgimta žmogaus siekiamybė, paaiškina
siekį išsivaduoti iš dvasinės priespaudos, išorinių apribojimų bei suvaržymų. Taigi Liudo Vasario
personažas padeda išryškinti žmogaus esmę – iš prigimties jis yra laisvas, turi apsisprendimo
teisę, jis gali rinktis tai, ką nori, užsiimti ta veikla, kuria nori, priimti kitokius sprendimus ir
svarbiausia, keistis, nebijoti būti kitokiu ir nebūti varžomam kitų žmonių norų ir pageidavimų.
Liudas Vasaris mums rodo žmogų iš kurio turime imti pavyzdį. Kad ir kiek žmonių gyvenimuose
turi įtakos aplinka, draugai ir šeima, žmogus visada pasirinks tai, kas jam geriausia, svarbu
nebijoti būti kitokiu ir keistis, jeigu to prašo vidus. Neverta savęs varžyti dėl kitų nuomonės ir
atsikratyti to, ko geidžia širdis. Žmogus visada priims tokius sprendimus, kurie jam pačiam teiks
naudos.

Tačiau ne kiekvienas žmogus priima sprendimą keistis. XXa. Lietuvos poetas, prozininkas,
dramaturgas savo memuariniame romane “Dievų miškas” mums rodo, kad tikrąsias vertybes
puoselėjantis žmogus nepasikeičia net ribinėse situacijose, kad ir kaip jis yra kankinamas
aplinkos veiksnių. Atsiminimų knygoje “Dievų miškas” Balys Sruoga iš savo įspūdžių aprašo
Štuthofo koncentracijos stovyklą, žmonių naikinimo mechanizmą, pristatomi lagerio gyventojai.
Koncentracijos stovykloje žmogus patenka į prievartos pasaulį, kurį Balys Sruoga vadina giltinės
malūnu. Stovyklos budeliai, menko išsilavinimo ir proto žmonės, praeityje dažniausiai buvę
nusikaltėliai. Jiems žmonių kankinimas, tyčiojimasis ir žudymai – tiesiog profesija. Žmogui
atsidūrusiam šiame giltinės malūne, sunku išlikti žmogumi. Koncentracijos stovyklų sistema
buvo pagrįsta tuo, kad žmogus patekęs į šį pragarą, prarastų sąžinę, bet kokį padorumą, pats
žudytų kitus, norėdamas išlikti gyvas. Mirtis lageryje nebetenka savo prasmės. Taip žalojama
žmogaus psichika, palaužiama jo valia. Čia žmonėms neduodavo normaliai išsimiegoti: tekdavo
miegoti taip susispaudus, kad negalėdavai ant kito šono apsiversti, langai buvo išdužę, todėl
tekdavo miegoti šaltyje, vykdavo įvairiausi naktiniai reidai, keltis tekdavo ketvirtą valandą ryte.
Valgyti kaliniai gaudavo labai mažai - per dieną kelios riekės duonos , puodelis kavos ir lėkštė
sriubos. Kaliniai buvo verčiami dirbti sunkų beprasmišką darbą kaip kelmų rovimas ar rąstų
tampymas. Šis darbas išvargindavo tiek fiziškai ,tiek psichologiškai. Be to, valdžia kiekviena
proga mušdavo kalinius , o žaizdos gydavo labai lėtai. Kalinys stovykloje reiškė mažiau, negu
bet kuris daiktas, inventoriaus knygose įrašytas. Žinoma buvo ir kalinių kurie keitėsi šioje
aplinkoje. Žvėriškoje lagerio aplinkoje jie ir patys sužvėrėdavo, kalinių mušime ir korime
pavaduodavo esesininkus, prasigerdavo. Pats geriausias to pavyzdys yra Vacelis Kazlovskis,

 kuriam malonumas būdavo uždėti žmogui kilpą ant kaklo. Tačiau, didelė kalinių dalis į lagerio
realybę stengdavosi žiūrėti su ironija. Taip jie susidorodavo su psichologine prievarta,
gelbėdavosi nuo namų ilgesio. Tai buvo vienas iš nedaugelio būdų lageryje išlikti žmogumi,
nesužvėrėti. Šis būdas padėjo ir Baliui Sruogai išyventi. Kad ir kaip koncentracijos stovykla gali
pakeisti žmogų ir mąstymą, didžioji dauguma kalinių kūrinyje “Dievų miškas” nepasidavė, nes
puoselėjo tikrąsias vertybes ir išliko savimi, net žiauriausiose situacijose.

Žmogus - tarsi pirmyn ir atgal mušinėjamas kamuolys, nuolatos blaškomas dviejų jėgų:
viena jį sviedžia aukštyn, kad jis tobulėtų dvasiškai, kita bloškia žemyn kaip atskirą, į save
nukreiptą būtybę. Kiekvienas žmogus atsakingas pats už save. Mes gimstame atskirai vienas nuo
kito ir išeisime iš šio pasaulio kiekvienas atskirai. Kiekvienas iš mūsų turi savo gyvenimą ir savo
misiją. Žmogus gali pakreipti savo likimą viena ar kita linkme. Tai kartais įtakoja vidinis
jausmas, kad esama ne tame kelyje, bet kartais tai priklauso nuo žmogaus charakterio. Vincas
Mykolaitis Putinas mums parodė kiek gali žmogus ir kiek įtakos žmogaus pokyčiams turi aplinka
ir jį supantys žmonės. Jis pateikė žmogaus pavyzdį, kuris sugeba keistis. Balys Sruoga kitaip nei
Vincas Mykolaitis Putinas, atskleidė koks stiprus yra žmogus ir kaip net žiauriausioje aplinkoje
asmuo išlieka savimi ir jokia aplinka neįtakoja asmenybės.Turbūt svarbiausia gyvenime mylėti
vieni kitus ir priimti žmogų tokį, koks jis yra. Suprantama, kad patys kito žmogaus mes negalime
pakeisti, bet mes visada galime patarti ir išreikšti savo nuomonę, o ar pats žmogus pasikeis
priklauso jau tik nuo jo pačio.