Gyvybingo gamtos pasaulio tema lietuvių literatūroje

Ilgus šimtmečius gamta buvo svarbi žmogaus gyvenime. Tačiau Romantizmo epochos
laikotarpiu, į gamtą buvo pradėta žvelgti giliau. Šiuo laikmečiu sukurtoje Antano Baranausko
poemoje „Anykščių šilelis“ gyvybingas gamtos pasaulis vaizduojamas dvasiškas, nes gamtos ir
žmogaus turtingas ryšys sudaro vientisą gyvą pasaulį. Vėliau, Neoromantizmo laikotarpiu rašiusi
įžymi lietuvių rašytoja Šatrijos Ragana apysakoje „Sename dvare“ atskleidžia, kad gamta gyva,
kai keičiasi žmogaus būsena. Tačiau pastebima ir tai, kad gamta yra dvasinis motinos ir vaikų
simbolis.
XIX a. pabaigos – XX a. pradžios rašytojos Marijos Pečkauskaitės – Šatrijos Raganos apysakoje
“Sename dvare” gyvybingas gamtos pasaulis vaizduojamas dvasiškai. Ankstyvajai neoromantikų
kartai priklausiusiai apysakos rašytojai, ypatingo dvasinio grožio kūrėjai gamta, ypač aplinka
kurioje ji užaugo, buvo ta vieta, kuri daugelį metų maitino jos vaizduotę, kultūros sampratą ir
dvasines vertybe. Praradus artimuosius, rašytoja troško atsisveikinti su tuo, kas liko praeityje.
Bet atsisveikinti ypatingu, tik kūrybai pasiekiamu būdu. Apysakoje „Sename dvare“
vaizduojamas gamtos pasaulis tampa gyvybingas, kai žmogaus dvasios ir gamtos sąlytis
išryškina veikėjų būsenas. Apysakoje pagrindinė kūrinio veikėja – mamatė. Mamatė turi pačios
rašytojos bruožų – artimos nuotaikos, mintys, aktyvus nacionalinio sąjūdžio rėmimas. Mamatės
vardas – Marija – kaip ir rašytojos. Apysakos pasakotoja – aštuntus metus einanti mergaitė Irutė
(Irusia). Apysaka pradedama lyriniu fragmentu, kuriame jutiminis įspūdis – regimas rožių
vaizdas, jų kvapas, prisilietimas – pasakotojai sužadina ryškų, intensyvų motinos prisiminimą.
Dukra, jau po daugelio metų, glaudžianti kaktą prie baltų rožių, primenančių švelnias motinas
rankas. Ši atsivėrusi akimirka grąžina į vaikystę – į „aukso sapno“ laiką, į „prarastąjį laiką“.
Intensyviai išgyvenama tai, ko jau nebėra – išardytas namų lizdas, prarastas „senas dvaras“, mirę
broliai, mirusi motina. Tik tuos, kurių jau nebėra, galima mylėti taip atsidavusiai, be jokio
šešėlio, bendrauti su jais vien sielos galiomis, mistiškai. Į tą netekties lauką įeina ir „seno dvaro
medinis rūmas“, ir „didelis miegūstas tvenkinys paslaptingomis gelmėmis“, ir „įsigiedojęs
įsikvepėjęs, įsisvajojęs sodnas“, ir baltos rožės, tarsi turinčios sielą ir kalbančios. Stipri gamtos
grožio pajauta, ryšys tarp gamtos ir žmogaus dvasios. Subtilus pasakotojos dvilypumas: sugrįžti į
netektųjų meilės erdvę galima tik per save – netektąją, per save – mažą mergaitę, patikliomis,
mylinčiomis ir laimingomis akimis žvelgiančiomis į pasaulį, pavyzdžiui: „Mamate, – tariau, – o
mano širdis yra labai laiminga. Taip visur gražu, taip puikiai žydi tos rožės!“. Bet nebeįmanoma į
vaikystės šalį sugrįžti be savo skaudžios patirties, kuri suteikiama pasakotojai antrininkei –
mamatei. „Trumpai težydi rožės, Irute!“ – šia mamatės fraze vaikiškas atvirumas atsveriamas
liūdnos rezignacijos. Motinos ir jos mažos dukrelės pasakojimo dvejybiškumas yra natūralus ir
ontologiškai įdomus. Duktė užims motinos vietą, kada nors irgi liūdnai šypsosis, žvelgdama į
nužydinčias rožes, kaip ir pastebima kūrinio pradžioje. Baltos rožės – ypatingos kilmės ir
kančios simbolis. Apysakoje jos atspindi dvasingą motinos ir vaikų ryšį – tai yra motinos sielos
simbolis. Taigi, mamatę ir Irutę siejo stipri gamtos pajauta, atsispindinti dvasinį ryšį tarp mamos
ir dukros, bet ir būsena, atskleidžiančią mamos rolės sunkumus. Apibendrinant galima teigti, jog
Šatrijos Raganos apysakoje „Sename dvare“ gyvybingas gamtos pasaulis vaizduojamas
dvasiškai, jis atspindi dviejų artimų sielų tarpusavio ryšį ir žmogaus išgyvenimus, sunkumus.
Panašiai kaip ir Šatrijos Raganos kūrinyje, Antanas Baranauskas pirmasis poezijoje „Anykščių
šilelis“ prakalbo apie gamtos ir žmogaus dvasinio turtingumo ryšius, taip atkleidžiantis
gyvybingą gamtos pasaulį. XIX amžiaus rašytojas pats gimęs ir augęs Anykščiuose jis visą laiką
buvo apsuptas gamtos ir jautė tvirtą ryšį su ja. Todėl jis labai gerai sugebėjo apibūdinti ir
perteikti gamtos gyvybiškumą. A. Baranauskas siekė apginti lietuvių tautiškumą bei išsaugoti
niokojamą šilelį, todėl parašė lyrinė romantinė poema ,,Anykščių šilelis“. Poemos žmogus ilgisi
šilo kaip sielos atgaivos šaltinio. Lyrinis subjektas dabarties šile aplink regi tik tuštumą, liudija
sielvartą, nuoskaudą. Tik netekęs šilo lyrinis subjektas supranta, koks jis jam yra svarbus. Savo
liūdesį ir nuoskaudas išreiškia epitetais: „kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę“. Autorius vaizduoja
buvusio, dabar jau iškirsto miško grožį ir gyvybę. Vietoj žaliavusio šilo - nuklota dykynė. Taip
pat poemoje pilna retorinių klausimų: „Kur jūsų žvėrys, gyvuliai, žvėreliai?/ Kur žvėrų olos,
laužai ir urveliai?“ Grįždamas į prisiminimus, į praeities šilą poemos lyrinis subjektas atranda
sielos palaimą. Jo vaizdus atkuria žmogaus atmintis, visu grožiu šilelis švyti tik vidinėje
erdvėje: ,, Ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?!“ Autorius poemoje ,,Anykščių šilelis“
išsiskiria regimuosius šilelio vaizdus, kuriuos rašytojas perteikia metaforomis, palyginimais,
epitetais ir personifikacijomis. Norėdamas išreikšti nepakartojamą šilo grožį vaizdas prasideda
mažiausiomis detalėmis . Taip pat autorius didelį dėmesį skiria uogienojams ir grybams. Jų
autorius pateikia ištisą daugybę norėdamas suteikti gausumo miško aprašymui. Autorius kalba ir
apie šilo įvairiausius kvapus. Pasakoja, kad kiekvienas krūmas, žolė ar gėlelė skleidžia savo
nepakartojamą kvapą, kuris prilygsta brangių kvepalų mišiniui. Taip pat lyrinis subjektas skiria
kiekvieno gyvūno skleidžiamą garsą tiek dieną, tiek ir naktį. Miško ramybė, grožis nutildo
kasdieninius rūpesčius. Ir visi šie patyrimai sukuria vientisą gamtos harmoniją, kuri sujudina
žmogaus vidų ir padeda jam jaustis ramiam, laimingam. Taigi, visi miško elementai – medžiai,
krūmai, grybai, žvėrys, paukščiai – sudaro vientisą gyvą pasaulį, kurį galima pamatyti, išgirsti,
užuosti, pajusti. Apibendrinant galima teigti, jog Antano Baranausko poemoje „Anykščių šilelis“
gyvybingas gamtos pasaulis atskleidžiamas ne tik per visus miško elementus, jų sudarytą vientisą
pasaulį, bet ir per žmogaus ir gamtos dvasinį ryšį.
Apibendrinant galima teigti, jog literatūroje vaizduojama įvairūs gyvybingo gamtos pasaulio
įvaizdžiai. Šatrijos Ragana savo apysakoje „Sename dvare“ atskleidžia, kad gamta atspindi
dvasinį ryšį tarp motinos ir dukros. Rašytojas Antanas Baranauskas poemoje „Anykščių šilelis“
atskleidžia, kad gamta gyva sujungus visus miško elementus į vieną. Tačiau abu rašytojai, kad
gamtos ir žmogaus ryšys atkleidžia dvasines būsenas.