Juozo Tumo-Vaižganto (1869–1933) biografija ir kūryba.

 Iš Aukštaitijos kilęs rašytojas po studijų Kauno

kunigų seminarijoje aktyviai kūrė lietuvišką raštiją, spaudos draudimo metais ne tik prisidėjo prie laikraščių
leidybos, bet ir pats juos slapta gabeno per sieną į Lietuvą. Įvairiose Lietuvos ir ne tik Lietuvos vietose dirbęs
kunigas aktyviai veikė visuomenėje, ypač jo veikla nepriklausomybės metais buvo juntama Vilniuje ir Kaune,
kur buvo telkiamas kultūrinis gyvenimas. Drąsus, tolerantiškas, altruistiškas Vaižgantas siejamas su bažnyčios
mokymu, spauda ir kūryba, akademine veikla Vytauto Didžiojo universitete. Be to, Vaižgantas darė be galo
didelį poveikį visuomenei, panašiai kaip Antanas Baranauskas, Vincas Kudirka, Maironis, Vincas Mykolaitis-
Putinas. Kūrybinį kelią pradėjęs nuo socialinių ir politinių publicistikos temų, Vaižgantas realistiškai kalbėjo apie
lietuvių tautą ir kultūrą (epopėja „Pragiedruliai“) bei žmonių priklausymą nuo socialinių, etinių ir asmeninių
tragedijų. „Aš pats jaučiuos esąs Lietuvos romantikų išauklėtas“, – teigė Juozas Tumas, kurio kūryba priskiriama
neoromantizmui dėl tautiškumo, atsigręžimo į tautosaką ir mitologiją (mitologinisir Vaižganto slapyvardis),
atviro žmogaus išgyvenimų vaizdavimo. Visą laiką būręs gabius žmones, Vaižgantas, kalbėdamas apie tautą,
pirmiausia išskirdavo geruosius bruožus, kurių kaip deimančiukų ieškojo lietuvių charakteryje.
Apysaka „Dėdės ir dėdienės“. Kūrinio pavadinimas ir pradžia nurodo autobiografinius autoriaus motyvus,
kuriuos atkleidė visažinis pasakotojas („Man teks kalbėti apie tėvo brolį – nevedusį ir apie tėvo brolienę –
našlę.“). Apysakoje apie dėdes kalbama ne kaip apie atskirą socialinį vienetą – šeimą, bet kaip apie
priglaustuosius prie esamų brolių šeimų. Kūrinio veiksmo laikas apima tris dešimtis metų: svarbus istorinis, t. y.
baudžiavos, ir biografinis laikas (Mykoliuko ir Severjos atveju nuo jaunystės iki brandos, Rapolo – nuo brandos
iki mirties). Apysakoje pavaizduoti trys skirtingų likimų pagrindiniai veikėjai (Mykolas Šiukšta, Severja
Pukštaičia, Rapolas Geišė) yra susiję lietuviams būdingais bruožais. Beveik
trisdešimtmetis Mykoliukas vaizduojamas ramus, jautrus, bet tvirtas ir be galo darbštus („Dirba tikrai už du, už
tris.“), mėgstantis vienatvę, gamtą ir muziką. Darbu dvare, brolio ūkyje ir šeimoje (prižiūri brolio vaikus) jis
gyvas, nes savo vietos neturi ir yra nuolankus, baudžiavos paveiktas žmogus. Įprastas Mykolo gyvenimas
(darbai, gamta, muzika) neskatino mąstyti apie egzistenciją, tačiau meilė Severjai privertė vyrą pagalvoti apie
ateitį, nepriklausymą nuo brolio, tik Mykolas pavėlavo ką nors keisti – Severja ir Geišė susižadėjo („Silpo jam
nariai, nebebuvo jokios energijos, nei tos kojos bežingsniavo savaime, nei rankos besitiesė ko paimti.“). Po
Severjos apsilankymo, prašymo „jis grojo Severijai, tai, kuriai grodavo paraistėje, tai, kuri taip brangiai jam
užmokėjo už muziką, vieną vienatinį kartą per visą amžių pamylavo, pamylėjo, tai, kurią jis vieną vienatinę per
visą amžių mylėjo, tebemyli ir niekados niekados nesiliaus mylėjęs.“ Vėliau, po trisdešimties metų, tapęs
„Dzidoriumi artoju“, Mykolas tapo uždaresnis, piktesnis, religingesnis, susitaikė su savo likimu. Kitaip
vaizduojama Severja: tvarkingumu ir darbštumu išsiskyrusi iš bendruomenės Severja žavisi Mykoliuku, tačiau
pirmiausia moterišką Severjos prigimtį sužadina aktyvesnis, valdingesnis Geišė. Ištekėjusi Severja tapo gera
žmona, tačiau, panaikinus baudžiavą, dvare tijūnui nebeliko vietos. Rapolas ir Severja prisiglaudė Dovydų
namuose. Rūpinimasis tinginiu ir senu vyru, Dovydienės užgauliojimų kupinas gyvenimas ir nesibaigiantis
darbas Dovydų namuose Severjai nesuteikė gyvenimo pilnatvės ir po vyro mirties keturiasdešimtmetės moters
gyvenimas tapo ydingas, prieštaringas, mažiau priklausomas nuo bažnyčios ir daugiau nuo „karčemos“, nors
kūrinio pabaigoje pasakoma, kad Severja atsidavė bažnyčiai ir darbui. Rapolo Geišės gyvenimas taip pat
smarkiai kito: tarnystė dvarui, tijūno darbas Rapolui buvo skirtasis, o suvedžiota jauna mergina ir asmeninė laimė
taip pat buvo svarbu, tačiau po baudžiavos panaikinimo, apsigyvenęs Dovydų namuose, Geišė tingėjo, seno ir
darėsi niekam nereikalingas („Lūžus verguvei, lūžo jos tarnas tijūnas Geišė; lūžo visais galais, nelūžo tik vienu
liežuviu. Juo tai dėdė darbavosi nepailsdamas.“), išskyrus brolio vaiką Adomuką, kurį Geišė mokė. Apsinuodijęs
žiurkių nuodais Rapolas mirė, jo mirtis sujaudino ir vertė keistis Severją.
Apibendrinimas. Vaižgantas apysakoje vaizduoja priklausomą nuo darbo lietuvį: Mykoliukui darbas visą
gyvenimą teikia moralinės stiprybės, Severjai – išskirtinumo, ypač jaunystėje dėl klėties ir išvaizdos
tvarkingumo, Geišės darbas – skirstyti darbus kitiems, nes pats dirbti neišmoko. Be to, svarbus Severjos ir
Myloko religingumas, tačiau net jis nesuteikė veikėjams ryžto kovoti už asmeninę laimę. Pagaliau svarbi
baudžiava ir jos poveikis veikėjams. Asmeninės laimės neturintys Severja ir Mykolas tapo dėde ir dėdiene, kurie
priklausė nuo darbo, Dievo ir giminių.