Ar žmogus turi paklusti visuomenės normoms?

Normos – pripažintos, privalomos taisyklės. Kiekvienas individas savo gyvenime vadovaujasi

taisyklėmis. Viena vertus, kartais tos taisyklės nepaklusta visuomenės normoms, pavyzdžiui, kai nori
rinktis tinkamą gyvenimo kelią visuomenė neturėtų uždrausti individui būti savimi. Kita vertus,
kartais verta paklusti visuomenės normoms, jei individai nori gyventi saikingą gyvenimo būdą. Taigi,
kartais gyvenime vadovautis taisyklėmis yra gerai, nes tai priveda individus prie saikingo gyvenimo
būdo, galbūt, net ir prie bendros veiklos ar bendrų interesų. Deja, kai visuomenės normos varžo
individą, neleidžia jam pasireikšti kaip asmenybei, tada vadovautis visuomenės normoms negalima.

Viena vertus, žmogus neturi paklusti visuomenės normoms, jei tai neleidžia jam pasirinkti tinkamą
gyvenimo kelią. Pasirinkti tinkamą gyvenimo kelią yra labai svarbu, nes tai yra gyvenimas, kuris
netrunką amžinybę ir individas privalo nugyventi gyvenimą, tokį, kokio nori. Ne tik šiais laikais, bet ir
ankščiau visuomenės normos buvo labai aukštos. Individai turėjo patenkinti ne savo norus, o
visuomenės, taip pasirinkdami ne tokį gyvenimo kelią, kokio nori. Kartais žmogus turėdavo
pakankamai pasitikėjimo savimi, kad sulaužyti visuomenės normas ir pasirinkti tokį gyvenimo kelią,
kokio norėjo seniau. Būtent taip nutiko ir XX amžiaus. vidurio rašytojui poetui, kūriusiam filosofinę
lyriką, prozininkui, parašiusiam pirmąjį lietuvių psichologinį intelektualinį romaną – Vincui
Mykolaičiui – Putinui ir jo veikėjui Liudui Vasariui. Tiek pats autorius, tiek personažas yra labai
panašūs. Abu įkvėpti Maironio ir kitų kunigų – žymių kultūros veikėjų, tikėdami dirbti tautinės
kultūros srityje bei paklusdami tėvų norui įstojo į kunigų seminariją. Kunigų seminarijoje Liudas
Vasaris tikėjo, kad sugebės suderinti kūrybą su kunigų seminarija, bet jaunuolio ryžtas po truputėlį
ėmė blėsti. Jaunajam klierikui kunigų gyvenimas darėsi vis labiau nuobodesnis, taip pat jame pradėjo
degti jaunuoliška aistra moterims. Jaunasis klierikas vis labiau ir labiau ėmė suprasti, kad kunigo
gyvenimas ne jam, bet nedrįso mesti kunigų seminarijos dėl visuomenės požiūrio į tai ir dėl tėvų
noro, kad jų sūnus taptų kunigu, todėl vis stengėsi atitrūkti nuo moterų geidžiamos aistros ir
poezijos, ir susitelkti į kunigų seminarijos taisykles ir veiklą. Tačiau galutinis susivokimas, kad vis dėlto
poeto kelias jam yra labiau prie širdies, kai susipažino su baroniene Rainakiene, išsilavinusia,
europietiškos inteligencijos moterimi, kuri svarbiu Liudo Vasario vidaus konflikto veiksniu.
Paskutinėje trečioje romano dalyje Liudas Vasaris – filosofijos daktaras, moderniosios vakarų
kultūros auklėtinis, širdies gilumoje beveik nebe kunigas, o inteligentas. Grįžęs į Lietuvą Liudas
Vasaris visiškai nenorėjo vesti mišių, taip pat rašė romaną, kad paruoštų visuomenė, jo galutinio
gyvenimo sprendimui: išstoti iš kunigų luomo ir pasirinkti poeto kelią. Liudas Vasaris suprato, kad jo
tinkamas gyvenimo kelias yra būti poetu. Tai puikiai parodo, kad visuomenės normos negali priversti
individo pasirinkti tokį gyvenimo kelią, kuris nedaro jo visavertiška asmenybe. Taip pat dar puikus
pavyzdys yra A. Kamiu ,,Svetimas“ romano pagrindinis veikėjas Merso, kuris nesutinka paklusti
visuomenės normoms, pripažįsta, kad padarė nusikaltimą ir yra nuteisiamas mirties bausme ne dėl
to, kad įvykdė nusikaltimą, o dėl to, kad nepakluso visuomenes normoms. Taigi, viena vertus
individas neturi paklusti visuomenes normoms, jei tai neleidžia žmogui pasirinkti tinkamą gyvenimo
kelią.

Kita vertus, verta paklusti visuomenės normoms, nes tai individą priveda prie saikingo gyvenimo
būdo. Saikingas gyveni būdas yra svarbus augumai individų, o visuomenė kartais padeda to pasiekti.
Saikingas gyvenimas individus priveda prie tarpusavio harmonijos, bendros veiklos bei bendrų
interesų. Apie saikingą gyvenimo būdą ir paklusimą visuomenes normoms rašė apšvietos epochos
atstovas, poetas, lietuvių grožinės literatūros pradininkas, sukūręs pirmąją epinę didaktinę
poemą ,,Metai“. Pats poetas labai mėgo saikingą gyvenimo būdą, žavėjosi pietizmo idėjomis, pietistai
pasisakė prieš pasaulietines pramogas, stengėsi gyventi kukliai, maitintis saikingai, labai vertino
žmogaus darbštumą ir pamaldumą. Būtent tai norėjo parodyti ir savo epinėje didaktinėje
poemoje ,,Metai“ Vyžlaukio valsčiuje vaiduojami būrai yra skirstomi į du tipus: ,,viežlybuosius“
ir ,,nenaudėlius“ ,,Nenaudeliai“ būrai pasižymi tokiomis antivertybėmis kaip tinginystė,
girtuokliavimas, keiksmažodžių vartojimas, vagystės, apleidžiantys savo ūkius. Tačiau ,,viežlybieji“ yra
visiška priešingybė ,,nenaudėliams“ ,pavydžiui, Pričkus pareigingas, Selmas pamaldus, Lauras
išmintingas, Krizas dosningas. Būrai yra mokomi santūrumo, kuklumo, saikingumo ir paklūsta
visuomenės taisyklėms. Kiti būrai, pavyzdžiui, Plaučiūnas nepaklūsta visuomenės taisyklėmis, todėl
gyveną lengvabūdišką gyvenimą. Plaučiūnas prieš metus laiko dėl girtuokliavimo pametė galastuvą ir
prisiminė tik po metų laiko dėl to jam reikėjo keliauti į miestą. Supykęs pradėjo keiktis ir mušti žmoną
su vaikais. Dėl savo netinkamo gyvenimo būdo Plaučiūnas iškeliauja į Karaliaučių. Ten dvi savaitęs
geria, kol prageria net ir arklį ir pėsčias, pamiršęs, ko atvyko į Karalaiučių grįžta namo. Tokiais būrais
pasakotojas pasipiktinęs, jie nesivadovauja gyvenime protu, nepaklūsta taisyklėms, gyvena
lengvabūdišką gyvenimą. Taip pat apie saikingo gyvenimo normas ir prisitaikymą prie visuomenės
rašė krikščionių Horacijumi vadintas Motiejus Kazimieras Sarbievijus. Sarbievijus, nors, ir pats
negyveno saikingo gyvenimo būdo, jis tą skatino daryti savo moksladraugius, skatino taip pat paklusti
visuomenės normoms ir mokėti suderinti darbą su poilsiu. Taigi, kita vertus, verta paklusti
visuomenės normoms, nes tai individą priveda prie saikingo gyvenimo būdo.

Apibendrindama galiu teigti, kad viena vertus, yra gerai paklusti visuomenės normoms, nes tai
priveda prie saikingo gyvenimo būdo, moko individą būti doru taip pat moko bendruomeniškumo su
artimais žmonėmis. Tačiau kita vertus, paklusdamas visuomenės normoms individas gali pasirinkti
netinkamą gyvenimo kelią. Taip individas bus pasmerktas elgtis ir daryti tai, kas jam nėra prie širdies
ir ne tai, ko jis nori, o tai, ko nori visuomenė.