PARLAMENTINĖ KONTROLĖ

Parlamentinė kontrolė apima ne tik vykdomosios valdžios kontrolę, bet ir įvairias kitas sritis.
Parlamentinę kontrolę gali vykdyti tik Seimas bei jo struktūriniai padaliniai;
Pagal Konstituciją, Seimas:

- prižiūri Vyriausybės veiklą (67 str. 9 p.);

- gali pareikšti nepasitikėjimą Ministru Pirmininku ar ministru – tai daroma pareiškiant
interpeliaciją Ministrui Pirmininkui ar ministrui (61 str. 2 ir 3 d.);
- Seimas gali pareikšti nepasitikėjimą Vyriausybe (101 str., 58 str. 2 d. 2 p.);
- Seimo narys gali pateikti paklausimą Ministrui Pirmininkui, ministrui, kitų valstybės
institucijų, kurias sudaro arba išrenka Seimas, vadovams (61 str. 1 d.);
Vyriausybė ar atskiri ministrai turi atsiskaityti Seime už savo veiklą (101 str. 1 d.).
Seimas parlamentinę kontrolę taip pat vykdo:

- prižiūrėdamas, kaip vykdomas valstybės biudžetas (Konstitucijos 67 str. 14 p.),

- spręsdamas, ar suteikti Vyriausybei iš naujo įgaliojimus, kai pasikeičia daugiau kaip pusė
ministrų (Konstitucijos 101 str. 2 d.) ir kt.
Seimo statute numatytos tokios parlamentinės kontrolės formos:

- Vyriausybės narių atsakymai į klausimus Seimo posėdyje (208 str.),

- rašytiniai klausimai Vyriausybės nariams (212 str.),
- Vyriausybės metinė ataskaita Seime (207 str.).

Pagal Seimo statuto 56 str., parlamentinę kontrolę gali vykdyti ir Seimo komitetai – jie turi teisę
tikrinti, kaip laikomasi įstatymų, Seimo nutarimų, kaip atsižvelgiama į komitetų rekomendacijas bei
pasiūlymus. Seimo komitetai savo iniciatyva arba Seimo pavedimu gali atlikti atskirų problemų
parlamentinį tyrimą; savo iniciatyva arba Seimo pavedimu nagrinėti Seimui atskaitingų valstybės
institucijų metų ataskaitas; išklausyti Vyriausybės nario ar kitos valstybinės institucijos (išskyrus
teismus) pareigūno informaciją ir kt. Vykdydami parlamentinę kontrolę komitetai turi teisę
išreikalauti iš valstybės institucijų, išskyrus teismus, ir pareigūnų dokumentus, išvadas raštu,
ataskaitas bei kitokią reikiamą medžiagą.