11- 12 klasės lietuvių literatūros kūrinių apibendrinimas

2013- 2014 m.m.

Eil. Autorius Epocha, srovė Kūriniai Veikėjai (vardai) Pagrindinės temos Užuominos, citatos, trumpas turinys Ryšys su kitais
nr. (gyvenimo Biografinis kontekstas (nurodyti rūšį ir (eil. lyr. kūriniais
metai, žanrą) subjektas) (teminiu
laikotarpis) pagrindu)
1. Martynas Renesansas. KATEKIZMAS Knygelė  Tautinė tapatybė Kreipiamasi į žmones, raginant juos M. Daukša
Mažvydas Lietuviškosios raštijos (lietuviška personifikuota  Žmogaus ir skaityti knygas, tikėti krikščioniškąjį „Postilė“
(Apie 1510 – pradininkas, pirmosios eiliuota prakalba visuomenės Dievą, puoselėti gimtąją kalbą. J. Radvanas
1563) lietuviškos knygos „Knygelės netobulumas „Radviliada“
„Katekizmas“ (1547) pačios bylo  Socialinis „Broliai, seserys imkiat mani ir
autorius, protestantas. Gimė lietuvninkump ir teisingumas skaitykiat“
Vakarų Žemaitijoje, buvo žemaičiump“)  Tikėjimas/ Dievas
artimas bajorų luomui. 1546  Pažinimas, „Skaitykiat ir duokit ing rankas kiek
– 1548 m. mokėsi švietimo svarba vaiko, kaip žemaičio, taip lietuvinyko“
Karaliaučiaus universitete.
Nuo 1549 m. – Ragainės „Kaukus, žemėpatis ir laukosargus
klebonas. Išleido žodyną, pameskiat. Visas velniuvas, deives
pirmasis rašė epigramą. apleiskiat“

„...Geresniai atmen arti, nent poterį

byloti“

„Tasai Dievs visas žmones nor didžiai

mylėti,
Dangaus karalystę dovanai nor
dovanoti.
Aitvars ir deives to negal padaryti. Bet
ing peklos ugnį veikaus gal įstumti.“

2. Mikalojus Renesansas. POSTILĖ Kalbama I  Meilė tėvynei Kalba iškeliama kaip didžiausia M. Mažvydas
Daukša Švietėjas, humanistinių („Prakalba į asmeniu, veikėjas  Tautinė tapatybė vertybė, o Bažnyčia – žmonių „Katekizmas“
(Tarp 1527 ir idealų reiškėjas, XVI a. malonųjį sutapatinamas su  Įsipareigojimas švietėjas. Nuogąstaujama dėl tautos
1538 – 1613) lietuvių raštijos, skaitytoją“) pasakotoju. tėvynei išnykimo.
kontrreformacijos veikėjas, (1599, lenkų k.)  Tvarkos idėja
gimtosios kalbos teisių  Tikėjimas/
gynėjas, kunigas. Dievas „Kurgi, sakau, pasaulyje yra tauta,
Kilęs iš Kėdainių, ėjo Krakių  Išmintis tokia prasta ir niekinga, kad
 klebono ir Žemaičių
vyskupijos kanauninko
pareigas.
1595 m. iš lenkų kalbos
išvertė „Katekizmą“ (Pirmoji
LDK išleista lietuviška
knyga).
3. Jonas Renesansas.
Radvanas LDK poetas, evangelikas
(XVI a. vid – reformatas.
1592) Manoma, kad gimė ir
išsilavinimą įgijo Vilniuje.
Nebuvo kilmingas, tačiau
labai apsiskaitęs, mokėjo
lotynų kalbą, nuodugniai
susipažinęs su klasikine
romėnų literatūra. Etninis
lietuvis.
 Gimtosios kalbos neturėtų šių trijų savų ir tarsi įgimtų
svarba dalykų: tėvų žemės, papročių ir
kalbos?“
„Kalba yra bendras meilės ryšys,
vienybės motina, pilietiškumo tėvas,
valstybės sargas.“
„Sunaikink ją – sunaikinsi santaiką,
vienybę ir gerovę. Sunaikink ją –
užtemdysi saulę danguje, sumaišysi
pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir
garbę.“
„Ne žemės derlumu, ne drabužių
skirtingumu, ne šalies gražumu, ne
miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos,
bet daugiausia išlaikydamos ir
vartodamos savo kalbą, kuri didina ir
išlaiko bendrumą, santaiką ir brolišką
meilę.“
Herojinis epas Kalbama III  Meilė tėvynei LDK didybė, aukštinama gamta, M. Husovianas
„Radvilijada“ asmeniu.  Tautinė tapatybė valdovai. Supriešinama dabartis ir „Giesmė apie
(lotynų k.)  Įsipareigojimas praeitis, norima stiprinti dabartį, stumbrą“
tėvynei parodoma, kad tik didinga tauta gali
 Asmuo ir gamta sukurti galingą valstybę.
 Tauta ir gamta
 Pasiaukojimas „Miegot ant šlovės svetimos –
 Heroizmas negarbinga“
 Asmuo istorijos/
„Ginklais galinga yra ir šlove
politikos
išgarsėjusi žemė...“
verpetuose
„...Juk nuo Baltijos iki Juodosios
valdo lietuviai žemes, o šlove ir
 Gamta – Lietuvos
Olimpą pasiekia.“
didybės simbolis
 Didiko patrioto, „Gūdūs miškai čia turtus neapsakomus
tėvynės gynėjo slepia. Čia ąžuolynai pilni bitučių
išaukštinimas skysto nektaro...“
 „Šitos štai žemės vaikai – lietuviai,
ryžtingi sūduviai,
jotvingiai – žmonės, mirties nebiją,...“

„...Kaip narsa lig žvaigždynų iškėlė šį

didį/vadą lietuvį, kai jis ar taika, ar
karu, taip sėkmingu,/ gynė tėvynės
žemes."

4. Motiejus Barokas. „LEMTIES  Stoiška Teigiama, kad žmogus prieš laiką yra
Kazimieras Vienas žymiausių lotyniškai ŽAIDIMAI“ asmenybės bejėgis, žmogus keičiasi, nestovi
Sarbievijus rašiusių XVII a. Europos laikysena vietoje.
(1595 – 1640) poetų, Lietuvos jėzuitų Eil. „Kristupui Nėra aiškiai  Žmogaus ir „Krispai, nuolatos atsimink, kol gyvas:
auklėtinis, Vilniaus Levinijui“ įvardintas, visuomenės Greitai pasibaigs maloni jaunystė.
universiteto profesorius. kalbama „mes“ netobulumas Godūs ją nuneš vis nauji mėnuliai –
Gimė Lenkijoje, bet gyveno vardu  Žmogaus dora Laikas nestovi.“
ir kūrė daugiausia Lietuvoje.  Saikas
Ištyrinėjo antikinės Romos  Mirtis/
kultūrą. Popiežius Urbonas Netvarumas Lemtis žaidžia žmogaus gyvenimu it
VIII paskelbė jį – poeta Eil. „Telefui Lyrinis aš  Žmogaus lemtis sviediniu: tai švysteli jį į padanges, tai
laureatus. Likui“ įvardintas,  Tikėjimas/ leidžia tėkštis žemėn.
kalbama „mes“ “Tai, kas kyla, bet vėl kils ir nukris
Dievas
vardu. atgal.
 Dvasinio pasaulio
Šitaip išlekia kamuolys,
turtingumas
Sviestas rankos lengvos,
pasišokėdamas:
 Savęs ieškojimas
Čia jis siekia dangaus skliautus,
Čia į žemę skaudžiais smūgiais
atsimuša”

Doras žmogus vengia didžiavimosi,

buvimo dėmesio centre.
“Dorybė vengia, net jei verta yra,
Eil. „Janui Lyrinis aš Šlovingo garso. Kuo nuo žmonių
Libinijui“ įvardintas, toliau, Tuo mus rečiau pasieks
kalbama I pavydas:”
asmeniu.
Teigiama, kad meilė staiga aplanko
kiekvieną žmogų, tačiau kartą
 pasitraukus, ji palieka didelę žaizdą –
Eil. „Pauliui Lyrinis aš dvasinį žmogaus skausmą.
Kozlovijui“ įvardintas, „Skubinu, taikinį aš mėginu be žaizdos
kalbama I užkliudyti:
asmeniu. Jau negalėčiau sužeist: sykį jau buvo
žaizda.“

5. Kristijonas Apšvieta. Epinė poema Teigiami  Tautinė tapatybė „O štai kaip jau vėl po šalčių šilumą
Donelaitis Evangelikų „Metai“ („viežlybieji")  Tauta ir gamta jautėm Ir gaivinančią mums dievs vėl
(1714 – 1780) liuteronų kunigas, Mažosios būrai:  Stoiška vasarą davė, Tuo ir riebūs valgiai vėl
Lietuvos lietuvių grožinės Pričkus (kaimo asmenybės pamaži prasidėjo.”
literatūros pradininkas, seniūnas), Seimas laikysena
pietistas. (paskutiniai  Tvarkos idėja „Tau, žmogau, mielsdievs daugių
Gimė Mažojoje Lietuvoje, žodžiai jo),  Darbo etika daugiaus dovanojo.“
laisvųjų valstiečių šeimoje. Lauras, Krizas  Žmogaus dora
Mokėsi Karaliaučiaus (turtingasis  Socialinis Pasaulio tvarka nulenta Dievo.
universitete, mokytojavo. būras), Enskys „Dievs“, tarė, „svietą šį sutverdams ir
teisingumas
Nuo 1743 m. buvo budavodams,
 Tikėjimas/Dievas
Tolminkiemio parapijos Neigiami būrai Daugel tūstančių gyvų sutvėrimų leido
 Harmoningas
pastorius. („nenaudėliai"): Ir kožnam savo valgį bei gyvatą
pasaulis
paskyrė.“
Slunkius  Žemdirbio
(tinginys), Pelėda, gyvenimo „O vei, kožnądievs vis su pasimėgimu
Plaučiūnas, Dočys vertė/etika sotin.“
(teisme išdrįsta  Moters tema
apkaltinti ponus)  Saikas Aukštinamas darbas, atskleidžiama jo
nauda žmogui: dirbdami būrai yra
sveiki ir neserga ligomis.
„Rods sveiks kūns, kurs vis
šokinėdams nutveria darbus,
Yr didžiausi bei brangiausi dovana
Dievo.”

Atsispindi tautinio ir kultūrinio

pasipriešinimo idėjos.
„Tu prancūziškas žioply su šveisteriu
storu
Ir kas dar daugiaus susibastėt Lietuvą
vargyt“
 Skelbiamos visuotinumo,
bendruomeniškumo idėjos.
„O vei vos ašma diena po tam
pasirodė,
Štai visi kaimynai svodbiškai
pasirėdė“

6. Adomas Romantizmas. Eil. Mergaitė, lyrinis  Meilė tėvynei Mergaitė labai gedi mirusio savo V. Kudirka
Mickevičius Žymus lenkų romantikas, „Romantika“ subjektas  Įsipareigojimas mylimojo. Ji įsivaizduoja bernelį esant eilėraščiai
(1798 – 1855) kurio kūriniai persmelkti tėvynei šalia, mėgina su juo pasikalbėti. Minia J. Aistis
lietuviškos dvasios.  Žmogaus ir nesupranta mergaitės, nes mergaitė eilėraščiai
Gimė netoli Naugarduko, visuomenės gyvena savo romantiniame pasaulyje,
kilęs iš senos lietuviškos netobulumas vadovaujasi jausmais, o minia yra
bajorų giminės. Filomatų  Skriauda paprasta, žemiška, tiki tik tuo, ką
draugijos įkūrėjas. Buvo  Žmogaus dora aiškiai mato.
suimtas, kalinamas, ištremtas  Žmogaus Pasaulis romantikams atrodo negyvas,
į Rusiją. santykis su kitu bejausmis, jie mato širdimi, o realistai
žmogumi – akimis.
 Socialinis „Negyvos jo tiesos nerūpi liaudžiai,
teisingumas Smulkmenas jis teįstengia patirti;
 Gyvenimo Stebuklų, gyvųjų tiesų nejaučia!
prasmės Širdį turėk, žvelk į širdį.“
paieškos
 Gyvenimo
pilnatvė
 Mirtis/Netvarum
as
Eil. „Odė Lyrinis aš  Savęs paieška ir Žmonės, ypač jaunimas, kviečiami būti
jaunystei“ įvardintas. pažinimas vieningiems, kartu imtis didžių darbų,
Jausmingas,  Laimės stoti į kovą prieš nedorus poelgius,
siekiantis idealų, sąvoka/paieškos siekti sukurti gražią, patrauklią šalį.
trokštantis kurti  Jauno žmogaus Reiškiamas dvasios pakilumas, jaunas
visuomenės labui. siekiai ryžtas.
 Meilė “Be dvasios, be širdies – tai griaučių
 Gerumo minios!
teigimas O, duok, jaunyste, man sparnus!
 Žmogaus Virš žemės negyvos, lig pat žydrynės,
orumas Pakilsiu rojun, į kraštus,
 Asmens Kur įkvėpimas kuria stebuklus,”
 vienišumas
Ciklas „Krymo Lyrinis subjektas  Moters tema Lyrinis subjektas keliauja nežinoma
sonetai“ aiškiai įvardintas.  Liūdesio tema kryptimi ir ilgisi toli esančios tėvynės.
Sonetas Svajingas, Tremtinys nori išgirsti kvietimą, tolimą
„Akermano nuliūdęs, šauksmą iš gimtojo krašto, tačiau jo
stepės“ jaučiantis niekas nelaukia.
nostalgiją. “Kaip krūtine slidžia žaltys per žolę
braukia.
Įsiklausau tyloj... Išgirst ausis galėtų
Balsus iš Lietuvos. Važiuokim, nieks
nešaukia.”

Romantinė Angelėlis (brolis Antroje dalyje per Vėlinių apeigas

poema ir sesuo) iššauktos vėlės pasakoja savo istorijas
„Vėlinės“ (II ir Šmėkla (buvusio atskleisdamos svarbiausius žmogaus
IV dalis) pono vėlė) gyvenimo principus.
Varnas
(baudžiauninko „Kas šios žemės vargų nepatyrė,
vėlė) Tas saldybių dangaus neragaus.”
Pelėda
(baudžiauninko “Kas nepalietė žemės nė sykį,
vėlė) Tam į dangų įeit nevalia.”
Mergina
“Kas nebuvo žmogum niekados,
Tam žmogus ir padėti negali.”

Tai trys maksimos, kurios aprėpia

žmogaus gyvenimą, atskleidžia
moralinę pareigą būti žmogiškam,
gyventi ne vien sau. Taip A.
Mickevičius išaukština socialinio
teisingumo, atsakomybės už savo
gyvenimą, žmoniškumo idėjas.

Gustavas Visa ketvirta poemos dalis –

atsiskyrėlio Gustavo monologas,
kuriame jis apmąsto dramatišką savo
 likimą, meilės ir kančios istoriją: jis
ieškojo idealios meilės, rado ją, bet
mylimoji pasirinko žemiškus turtus.

Poema „Ponas Tadas Poemoje idiliškai vaizduojamas XIX a.

Tadas“ Zozė pradžios bajorų gyvenimas: grįžtama į
vaikystės žemę, tapomas senosios
bajorijos paveikslas, aprašoma buitis,
papročiai, piešiamas įspūdingas
Lietuvos peizažas. Kūrinyje
rutuliojama dviejų bajorų šeimų
nesantaikos tema: atskleidžiama Tado
ir Zozės meilės istorija. Kūrinio
pabaiga šviesi – kivirčai blėsta, viltys
atskurti valstybę stiprėja, Tadas
paleidžia kaimiečius iš baudžiavos.
Poema persunkta petriotinių motyvų,
drąsos, kilnumo, teisingumo.
“Kur Nemunas plačiai banguoja
mėlynasis;
Į tuos laukus derlingus, pasėliais
spalvotus,
Paauksintų kviečių, balkšvų rugelių
plotus…”

„Tėvyne Lietuva, mielesnė už sveikatą!

Kaip reik tave branginti, vien tik tas
pamato…”

7. Antanas Romantizmas. Romantinė Lyrinis subjektas  Meilė tėvynei Miškas kaip ir lietuvių tauta išgyveno V. Krėvė
Baranauskas Lietuvos poetas, kalbininkas, poema aiškiai  Asmuo ir gamta didybės ir nuosmukio, klestėjimo ir „Skerdžius“
(1835 – 1902) Seinų vyskupas. „Anykščių neįvardintas,  Tauta ir gamta nykimo laikotarpius. Atskleidžiamas
Gimė Anykščiuose šilelis“ kalbama „tu“  Skriauda lietuvių ryšys su mišku, supriešinama M. Katiliškis
pamaldžių ir darbščių vardu.  Žmogus ir idealizuota praeitis su niūria dabartimi. „Miškais ateina
valstiečių šeimoje. Gyva visuomenės Miškas nuo seno lietuviui teikė sielos ruduo“
anykštėnų šnekta, giesmės ir netobulumas atgaivą, maitino, rengė. Dabar šilelis
liaudies dainos, pasakojimai  Dvasinio pasaulio iškirstas, nebeliko jo grožio, žmogui – J. V – Tumas
brandino poetinį Baranausko turtingumas dvasinės ramybės. Gamta kaip sakrali „Dėdės ir
talentą. Pažintis su Karolina  Liūdesio tema erdvė, žmogų nuramina, nutildo jo dėdienės“
 Praniauskaite paskatino kurti  Įsipareigojimas rūpesčius. Miškas iškyla kaip galinga
lietuviškai. Studijavo Sankt tėvynei tautos būtį sauganti jėga.
Peterburgo dvasinėje  Tikėjimas/Dievas “Miškan, būdavo, eini – tai net akį
akademijoje, Miuncheno,  Žmogaus ir veria;
Romos universitetuose. gamtos ryšys Vat teip linksmina dūšią, ažu širdies
Gyvenimo pabaigoje nutolo  Dvasinė pilnatvė tveria,
nuo lietuvybės.  Tėvynės likimas Kad net, širdžiai apsalus, ne kartą
dūmojai:
Ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar
rojuj?!”

“Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę!

Kas jūsų grožei senobinei tiki?
Kur toj puikybė jūsų pasidėjo?”

8. Vincas Romantizmas (proza – Himnas, giesmė Lyrinis aš  Meilė tėvynei Skatinama dirbti tėvynės ir žmonių Maironis
Kudirka realizmas). „Tautiška neįvardintas  Tautinė tapatybė naudai, išlaikyti vienybę, būti savo eilėraščiai
(1858 – 1899) Lietuvos gydytojas, giesmė“  Įsipareigojimas šalies patriotais.
prozininkas, poetas, tėvynei „Tegul Tavo vaikai eina
publicistas, kritikas, vertėjas,  Darbo etika Vien takais dorybės
laikraščio „Varpas“ redaktori  Žmogaus dora Tegul dirba Tavo naudai
us, vienas iš lietuvių tautinio  Pasiaukojimas Ir žmonių gėrybei.
sąjūdžio ideologų. Lietuvos  Jauno žmogaus
himno autorius. siekiai Tegul meilė Lietuvos
Gimė Vilkaviškio r., dar Dega mūsų širdyse,
 Darbas Tėvynei
būdamas vaikas pasižymėjo Vardan tos Lietuvos
 Laisvė
gabumais. Nepakluso tėvams Vienybė težydi!“
ir Seinų kunigų seminariją
iškeitė į literatūros ir
medicinos studijas. Žmonės, ypač inteligentija, skatinami
Skatino lietuvybę, nors Eil. „Varpas“ Lyrinis aš pradėti veikti, dirbti tėvynės labui.
pačiam labai sunku buvo neįvardintas “Kas darbininkas ir kas dirbti gali,
atsikratyti lenkų kalbos ir Ant tavo balso prie darbo teimas!
kultūros. O kur atrasi tinginį miegalį,
Tegul neliaudams jį budin
gaudimas…”

Eil. „Labora“ Lyrinis aš nėra Teigiama, kad darbas žmogų padaro

 aiškiai įvardintas stipriu, žmogus turi laikytis idealų,
siekti tik doro.

„Kol dega krūtinėj šventa ugnis toji,

Kur traukia prie darbo ir duoda tiek
vieko,
Jog menkas ir silpnas net milžinu stoji,
O, dirbk, idant neitų ugnis ta ant
nieko!“

“Kol da idealais, brol, besigėrėsi,

Siek prie idealo, tik doro ir aukšto,
O skubink! Paskui tu… jų
išsižadėsi…”

Įsigalėjus lenkų kalbai, žmonės,

kalbantys lietuviškai, buvo laikomi
prastais, atsilikusiais. Daugelis žmonių
Memuarai „Iš Pasakotojas norėjo pasirodyti kilmingesniais,
mano susitapatinęs su labiau išprususiais, todėl kalbėjo
atsiminimų“ veikėju lenkiškai. Ilgainiui subrendo lietuvių
tautinė savimonė, žmonės suprato, kad
ir lietuvių kalba nėra prastesnė už
lenkų.
„Kas dedasi, numanyti ir išreikšti
negalėjau, tik jaučiau, kad man gėda
atsiminti, kuomi aš buvau, o ypač
bauginausi, kad draugai nepatirtų,
jogei aš moku lietuviškai.
...stengiausi kalbėti nors blogai, bet
lenkiškai, o nuo tėvų ir giminių, kurie
atvažiuodavo
manęs atlankyti, šalindavausi iš tolo,
jeigu tik patėmydavau...
Rodos,užaugau išsyk ir ta pasaulė jau
man per ankšta… Pajutau save didžiu,
galingu: pasijutau lietuviu esąs…“
9. Jonas Romantizmas. Eilėraščių  Tauta ir gamta Aukštinama, idealizuojama Lietuvos V. Kudirka
Mačiulis - Lietuvių romantikas, rinkinys  Meilė tėvynei gamta, praeitis, galybė. Lyrinis eilėraščiai
Maironis kunigas, profesorius. „Pavasario  Laisvė subjektas gaili prabėgusių amžių, kai
(1862 – 1932) Gimė Raseinių r., valstiečių balsai“ (1895)  Tautinė tapatybė tėvynė klestėjo.
šeimoje. Poetas augo kaimo  Įsipareigojimas Kur rausta žemčiūgai, kur rūtos
aplinkoje. Pagarba – Eil. „Kur bėga Lyrinis subjektas tėvynei žaliuoja
mokslui, knygai. Mokėsi Šešupė“ numanomas.  Asmuo ir gamta “Ir mūsų sesučių dabina kasas,
Kauno gimnazijoje, pabaigęs  Asmuo Kur sode raiboji gegutė kukuoja,
įstojo į Kijevo universitetą, istorijos/politikos Ten mūsų sodybas keleivis atras.
vėliau į Kauno kunigų verpetuose Kur žemčiūgai, žalios rūtos, kur raiba
seminariją. 1909 m. tapo  Gyvenimo gegutė,
Kauno kunigų seminarijos prasmės paieškos Ten tėvynė, ten sodybos, ten sena
rektoriumi. 1894–1909 m. –  Tėvynės istorija, močiutė.”
Peterburgo dvasinės gamta, kultūra
akademijos profesorius;  Tautinės Lyrinis subjektas nerimauja, kad liks
nuo 1903 m. – teologijos Eil. „Išnyksiu Lyrinis „aš“ išsilaisvinimo nesuprastas, neįvertintas, žmonės jo
daktaras. kaip dūmas“ įvardintas idėjos neatmins.
Jaunystėje Maironis – guvus,  Kūryba “Ir kas ta garbė, giesmėmis
siekiantis savų tikslų, vėliau, apdainuota?
paskutiniais gyvenimo Šešėlis, kurs bėga greta!
dešimtmečiais, pasijaučia vis Išnyko žmogus: ir svajota-sapnuota
labiau nepritampantis, širdyje Išblyško kaip ryto aušra!”
kaupėsi nusivylimas.
Reiškiamos tautinio atgimimo idėjos.
Eil. „Aš Lyrinis „aš“ „Sudrebėtų kapai!.. Ne kapai
norėčiau įvardintas didžiavyrių
prikelti“ Užmigdyti tarp girių,
Tik užmirusios mūsų krūtinės be žado,
Be idėjos, be vado.“

Įkvėpimą teikia Tėvynės gamtos

Eil. „Nuo Lyrinis „aš“ grožis, didybė, stiprūs išgyvenimai
Birutės kalno“ įvardintas „Išsisupus plačiai vakarų vilnimis,
Man krūtinę užliek savo šalta banga
Ar tą galią suteik, ko ta trokšta širdis,
Taip galingai išreikšt, kaip ir tu,
Baltija!“

Eil. „Vilnius Lyrinis „aš“ Tonas džiaugsmingas, pakilus.

 prieš aušrą“ neįvardintas Atgimimas siejamas su pasaulio
tvarka, bundančia gamta.

„Gailiesi, amžius didžius atminęs?

Praeitį brangią liūdi?
Žiūrėk, rytuose aušra jau teka;
Pabudę paukščiai pagiriais šneka;
Laikai juk mainos: slėgė pikti, -
Nušvis kiti
Lietuvai, mūsų tėvynei.“

10. Jonas Realizmas. Apysaka Petras ir  Meilė tėvynei Juozapota labai mylinti, rūpestinga
Biliūnas Lietuvos rašytojas, „Liūdna pasaka“ Juozapota Baniai  Įsipareigojimas moteris, pasiaukojanti šeimos labui. Ji
(1879 – 1907) publicistas, lyrinės ir tėvynei puoselėja gražios šeimos idealus, K. Donelaitis
psichologinės lietuvių  Žmogus ir siekia laimės, šviesios ateities. Banių „Metai“,
prozos pradininkas, politinis visuomenės šeima siekė išsivaduoti iš priespaudos,
veikėjas. netobulumas laimingai gyventi. Tačiau jos vyras J. Savickis
Gimė Anykščių r.  Atjauta Petras Banys, trokšdamas laisvės, „Fleita“
pasiturinčių ūkininkų  Skriauda išeina į 1863 m. sukilimą ir nebegrįžta.
šeimoje. Buvo ugdomas  Sąžinė Juozapotos tikslai ir svajonės subyra, o
krikščioniško tikėjimo jos likimas tragiškas – Juozapota
 Žmogaus dora
dvasia, tėvai norėjo, kad jis išprotėja.
 Žmogaus
taptų kunigu. Mokėsi pas Novelė „Vagis“ Jokūbas
santykis su kitu
daraktorių, vėliau pasirinko
žmogumi
Liepojos gimnaziją, čia Jokūbas, anksčiau jausdavęsis labai
formavosi jo pasaulėžiūra,  Socialinis stiprus ir užtikrintas, naktį užklumpą
ten subūrė slaptą lietuvių teisingumas vagį, bandžiusį pavogti jo arklį.
moksleivių lavinimosi būrelį.  Laisvė Jokūbas vagį užmuša, tačiau nesiryžta
Studijavo literatūrą Liepcigo  Gyvenimo niekam prisipažinti. Iš tikrųjų
universitete. pilnatvė pavogiama jo vidinė ramybė: Jokūbas
 Laimės sąvoka išgyvena didelį dvasinį skausmą,
 Pasiaukojimas sąžinės graužatį, negali susitaikyti su
 Tikėjimas/ lemtimi.
Dievas
 Heroizmas
 Meilė
Novelė „Lazda“ Dambrauskas  Gerumo Vaizduojami žmonių santykiai
teigimas baudžiavos laikais, atskleidžia
 Dvasinio skirtingus požiūrius į patirtą skriaudą,
pasaulio pabrėžia atleidimo motyvą.
 turtingumas Dambrauskas – dvaro prižiūrėtojas. Po
 Žemdirbio baudžiavos panaikinimo tampa
gyvenimo vertė/ nebereikalingu ir yra priverstas
etika glaustis pas buvusius baudžiauninkus.
 Asmens
vienišumas
 Moters tema
Novelė Petras Sabaliūnas  Liūdesio tema Sūnaus iš namų išvarytas tėvas Petras
„Ubagas“  Gailestis Sabaliūnas, kuris viską aukojo savo
 Skausmas vaikui, ateina pas kaimynus. Jaunasis
kaimynas iš pradžių Petro Sabaliūno
 Kaltė
neatpažįsta, duoda bent duonos riekę,
 Moralinė
prisiima dalį kaltės, kad negali daugiau
vertybės
pagelbėti vargstančiam žmogui.
11. Juozas Neoromantizmas. Apysaka „Dėdės Mykolas Šiukšta  Įsipareigojimas Dėdės ir dėdienės – tai toks žmogaus J. Savickis
Tumas- Lietuvos rašytojas, spaudos ir dėdienės“ Severja tėvynei statusas, kai jis tampa niekam „Fleita“
Vaižgantas darbuotojas, literatūros Rapolas Geišė  Žmogaus nebereikalingas.
(1869 – 1933) istorikas, kritikas, nereikalingumas Mykoliukas yra be galo darbštus, J. Biliūnas
visuomenės veikėjas,  Asmuo ir gamta nuolankus, malonus, gyvenantis „Ubagas“
pedagogas, kunigas.  Darbo etika savame pasaulyje. Kiti žmonės jį
Gimė Anykščių r. darnioje,  Žmogaus ir išnaudoja darbo reikalams, tačiau jis į
gausioje šeimoje. Baigęs visuomenės tai nekreipia dėmesio, nieko neprašo, jį
Kauno kunigų seminariją netobulumas galima laikyti savotišku benamiu.
pačiais sunkiausias spaudos  Skriauda Mykoliukas pažadina Severjos
draudimo metais ėmėsi  Žmogaus moteriška prigimtį, tačiau ji pasirenka
lietuviškosios raštijos darbo: santykis su kitu „stipresnį“ ir turtingesnį - dvaro tijūną
redagavo („Viltis“, „Rygos Rapolą Geišę, kuris po baudžiavos
žmogumi
garsas“) ir leido („Tėvynės panaikinimo taip pat kaip Mykolas
 Socialinis
sargas“) laikraščius, platino tampa niekam nereikalingu „dėde“.
teisingumas
uždraustą spaudą, vertė, telkė Tačiau Mykoliukas, praradęs
 Gyvenimo
bendram darbui ir kunigus, ir mylimąją, nepraranda meilės,
pilnatvė
pasauliečius. Buvo nušviečiančios jo veidą prakilnumu,
persekiojamas, vaikomas po  Laimės ryžtasi aukai ir įgauna vidinės
tolimiausius užkampius. sąvoka/paieškos stiprybės.
 Dramatiška Mykoliukas jaučia stiprų ryšį su
pasirinkimo gamta: jis griežia tik pievoms,
situacija miškams ir laukams, bet ne žmonėms
 Jausmo ir proto ar Serverjai.
kova
 Pasiaukojimas „Taip Mykolas Šiukšta pamažu
  Meilė pamažu virto „dėde“, tuo senovės
 Gerumo šeimos žmogum ašvieniu, kurs aria,
teigimas akėja, viską dirba, dvarą atlieka,
namie berną atstoja, tuo būtinuoju
 Žmogaus ūkio inventorium, be kurio ūkis būtų ne
orumas ūkis ir šeimininkas gautų išeitų
 Dvasinio elgetautų.”
pasaulio
turtingumas
 Žemdirbio
gyvenimo
vertė/etika
 Asmens
vienišumas
 Moters tema
 Liūdesio tema
 Asmuo
istorijos/politiko
s verpetuose

12. Vincas Krėvė Neoromantizmas. Istorinė drama Skirgaila  Meilė tėvynei LDK Valdovas Skirgaila išgyvena V. M. Putinas
– Mickevičius Lietuvos prozininkas, „Skirgaila“  Įsipareigojimas sunkią pasirinkimo dramą: norėdamas „Altorių šešėly“
(1882 – 1954) dramaturgas, lietuvių Keleris (riteris) tėvynei atstovauti tautos interesams, jis privalo
literatūros klasikas,  Žmogaus ir atsisakyti naujojo Dievo, tačiau taip
profesorius, politinis Stardas (vaidila) visuomenės pasmerktų savo šalį pražūčiai.
veikėjas. netobulumas Priešingu atveju, jis nuviltų savo šalies
Gimė Varėnos r. Įstojo į Daugaila  Gyvenimo gyventojus. Skirgaila yra palūžęs, nori
Vilniaus kunigų seminariją, (bajoras) pilnatvė būti mylimas ir mylintis, neranda
iš kurios buvo pašalintas.  Dramatiška išeities, tačiau kaip valdovas nemoka.
Studijavo Kijevo universitete Henrikas pasirinkimo Jis užkasa gyvą vokiečių riterį Kelerį,
filosofiją ir filologiją. Mazovietis situacija pasižymėjusį drąsa neišduodant Onos
Gilinosi į orientalistiką, vertė (Jogailos  Jausmo ir proto Duonutės. Skirgaila taip parodo savo
iš sanskrito į rusų kalbą pasiuntinys) kova kaip valdovo jėgą, tačiau kaip žmogus
klasikos kūrinius,  Heroizmas jis pralaimi vidinę kovą.
mokytojavo Baku (ten parašė Ona Duonutė
 Meilė
pirmuosius kūrinius). Grįžęs (Lydos „Aš visuomet noriu gero, bet nemoku
 Išmintis
į Lietuvą, dirbo Kauno kunigaikštytė) jo pasiekti“
universitete, ėjo aukščiausias  Žmogaus
politines ir valstybines orumas „Ką aš manau, kad yra gera, visuomet
 Moters tema
 pareigas. Antrojo pasaulinio
karo metais slapstėsi nuo
nacių, pasitraukė į užsienį,
dėstytojavo Pensilvanijos
universitete, jautėsi vienišas,
nereikalingas.
13. Šatrijos Neoromantizmas,
Ragana impresionizmas.
(1877 – 1930) Romantinės pasaulėjautos,
krikščioniškosios
pasaulėžiūros kūrėja.
Gimė Plungės r. bajorų
šeimoje. Vaikystę praleido
dvaruose, apsupta knygų,
gamtos, paveikslų, visa tai
suformavo būsimos rašytojos
pasaulėjautą ir kūrybą.
Mokėsi Peterburgo
gimnazijoje, studijavo
Varšuvoje, Šveicarijoje.
Vėliau mokytojavo, dirbo
visuomenės labui.
 Asmuo pasirodo, kad pikta, ir todėl
istorijos/politiko prisiminimas mane graužia, ir todėl aš
s verpetuose geriu“
 Valdovo drama
„Aš matau, kad bloga gyvent pasauly,
bet kas tuo kaltas, aš nenumanau“
Apysaka Mama Marija  Moters tema Dvaro gyvenimas regimas Irutės (8
„Sename dvare“  Žmogaus santykis metų mergaitės) ir jos motinos akimis:
Dukra Irutė su kitu žmogumi jos apmąsto dvaro buitį, namiškių
 Jausmo ir proto pokalbius, santykius su kaimiečiais,
kova giminaičių vizitus. Motina Marija
 Pasiaukojimas suidilintos aplinkos atstovė:
 Tikėjimas/Dievas jausminga, religinga, muzikali,
 Mirtis/ jaučianti gamtos grožį, dorai auklėjanti
Netvarumas vaikus. Ji užrašuose rašo apie pareigas,
 Atjauta meilę, atminimą, gailestį, gamtą,
 Meilė tėvynę. Rodoma iš dvaro sklindanti
 Gerumo teigimas knygos ir rašto šviesa, atskleidžiamas
 Dvasinio pasaulio dvasinio pasaulio turtingumas;
turtingumas teigiama laimingos šeimos idėja, kur
 Asmens tėvų ir vaikų santykius sieja meilė ir
vienišumas prisirišimas, aukštinamas motinos
 Liūdesio tema vaidmuo dorovingai auklėjant vaikus.
„Rodos man vis, kad tikras
pašaukimas buvo tas, kurį kitąsyk
norėjau pasirinkti - gailestingosios
sesers.”
„Tuomet imu plunksną ir rašau tuos
lapelius. Tai pasikalbėjimas su
savimi.”
„Myliu dainas, pilnas poezijos, ašarų,
ilgesio.”
„<...>mano vaikai<...>visos tos mano
brangiausios galvelės, visos tos mamos
sielos sielelės.”

14. Vincas Simbolizmas (lyrika).
Mykolaitis- Modernizmas (proza).
Putinas XX a. pradžios Lietuvos
(1893 – 1967) poetas ir prozininkas.
Gimė Kauno r. religingų
valstiečių šeimoje. Baigė
Seinų kunigų seminariją,
studijavo Sankt Peterburgo
dvasinėje akademijoje.
Šveicarijoje studijavo
filosofiją, meno istoriją,
Miuncheno – literatūrą.
Dėstytojavo Kaune, vėliau
Vilniuje. 1935 m. oficialiai
atsisakė kunigystės, nes
negalėjo suderinti kunigo
pareigų su kūryba.
„Kokia stebuklinga yra sapnų šalis!
Paslaptingas, neįžvelgiamas
pasaulis.”
Romanas Liudas Vasaris  Individo Liudas Vasaris – jaunuolis, skatinamas
(Intelektualinis Auksė egzistencijos tėvų ir aukštų idealų dirbant tėvynės
psichologinis) prasmės labui, įstoja į kunigų seminariją.
„Altorių šešėly“ Bajorienė klausimas; Liudas Vasaris nuolat save analizuoja,
Rainakienė  Pasirinkimo mąsto, ar pasirinkęs teisingą gyvenimo
klausimas; kelią. Jo draugai jam sukelia abejonių,
Liucė  Pareiga; o jaunatviškas maksimalizmas ir
 Meilės tema; meniška siela netelpa tarp kunigų
Variokas  Individo seminarijos sienų. Liudas Vasaris
vadavimasis pajunta, kad jo vidinis gyvenimas
Petryla iš dogmų; nesutampa su išoriniu, tyliai maištauja.
 Poeto laisvės Jaunuolis nuo mažens jaučia stiprų ryšį
Varnėnas tema; su gamta, atsiskleidžia jo poetinis
talentas. Vis dėlto, jis pabaigia kunigų
 Konfliktas su
Stripaitis visuomene; seminariją, tačiau kunigo darbas jam
nepatinka. Jam sunku suderinti kunigo
 Kūrybinės
ir poeto kelius. Didelę įtaką Liudo
savirealizacij
Vasario gyvenime padaro 3 jo moteris
os tema;
(Liucė, Auksė, Rainakienė), kurios
 Savęs
įvairiapusiškai padeda atsiskleisti jo
pažinimo asmenybei. Nors ir po daugelio metų
problema svarstymų ir abejonių, Liudas Vasaris
išsprendžia vidinį konfliktą ir
pasirenka poeto kelią.
Eilėraštis „Tarp
dviejų aušrų“ Išreiškiama žmogaus, atsidūrusio
kosmoso begalybės akivaizdoje,
patirtis, veržimasis iš pilkos
kasdienybės į paslaptingą romantinį
svajonių pasaulį, neramios širdies
skundas aiškiai nusako būseną („be
galo liūdna“). Tokią būseną lemia
nuskambėjęs pasaulio nepažinumo
motyvas: „Tarp dviejų aušrų pasaulis
kaip pasaka“, o „tavo paties būtis“
 bejėgė.

Eilėraštis Lyrinis subjektas Sakalams suteikiama žmogaus

„Margi sakalai“ neįvardintas. dvasinių savybių: jie paniekina žemės
sapnus, kelia žemei sąlygas, siekia
saulės. Tos savybės maištingos ir
dramatiškos. Sakalai įprasmina
konfliktą tarp žmogaus dvasios
žemumų (žemės) ir aukštumų
(dangaus). Margi skalai tampa
konflikto tarp žemės ir dangaus
simboliu. Tai ir žmogaus dvasios
konfliktas – tarp žemiškųjų vilionių ir
aukštųjų idealų.
„Paniekinę žemės vylingus sapnus
Padangėje ištiesė savo sparnus.“

15. Jurgis Modernizmas Novelė „Ad Dalba  Meilės tema Ironiškai, pašiepiant tradicinio kaimo F. Kafka
Savickis (ekspresionizmas). astra“  Jauno buities vaizdus, plėtojama nenauja „Metamorfozės“
(1890 – 1952) Lietuvių diplomatas ir žmogaus lietuvių literatūroje žmogaus ir šuns
modernistinės krypties brendimas tema. Pagrindinis veikėjas ūkininkas
rašytojas.  Žmogaus Dalba, reformatoriškų nuotaikų
Gimė netoli Ariogalos, tėvai vienišumas apimtas, nenustygstantis („Energijos
nebuvo kilmingi. Studijavo  Žmogaus būtis buvo daug, jis nežinojo, kur ją dėti“).
Maskvoje, Krokuvoje,  Žmogiški Taigi Dalba pasiryžta atsikratyti seno
Peterburge. Dirbo Lietuvos ryšiai šuns. Regimas žiaurus, gėdos, orumo ir
atstovu Skandinavijos šalyse,  Žmogaus sąžinės netekęs nuniokoto kaimo
nuo 1940 m. gyveno Pietų kančia atstovas. Nors šuo išgelbėja
Prancūzijoje. Buvo  Kultūros, šeimininkui gyvybę, tačiau pastarasis
visapusiškai išsilavinęs, neatsisako savo idėjos.
meno tema
mokėjo daug kalbų, domėjosi
 Miesto ir
Europos kultūra.
kaimo
Novelė „Vagis“ Vaikas Atskleidžiama žmogaus brendimo,
santykis
žmogiškųjų vertybių išbandymo,
 Vertybių kaita
Vagis būties nevienareikšmiškumo problema.
Vaikas išlaisvina vagį, kuris jam
asocijuojasi su kankiniu Kristumi.
Vaikas jaučiasi pasielgęs kilniai,
paskui tampa abejingas. Teigiama, kad
 moralė tikrovėje – tik veidmainystė.
Žmonės svetimi vienas kitam, žiaurūs
ir egoistiškį, už gera dažnai atsimoka
blogu.

Novelė „Kova“ Vaikas Vaizduojamas išmintingas nelaimingas

vaikas, trokštantis, kad jo šeima būtų
Motina normali, kad jo tėvas būtų toks pat
„kaip ir kiti“, o ne „paprastas
girtuoklėlis“, kad „mamanka“ nebūtų
tokia graži. Aprašoma vaiko kova už
motiną ir už savo gyvenimą.
Parodomos vaiko ateities perspektyvos
– blogio pergalė.

Novelė „Fleita“ Žiogas Vaizduojamas negailestingas pasaulis,

o žmogus jame – tarsi marionetė.
Tragiška bejėgio fleitininko Žiogo
mirtis atskleidžia žmonių
susvetimėjimą, godumą, abejingumą,
nesaugumą.

Novelė Novelė apie sėkmingai karjeros

„Mėnesiena“ laiptais lipantį vyrą. Autorius kelia
naudos ieškojimo, apsimetinėjimo
problemas, atskleidžia miesto
gyvenimo rutiną, moters ir vyro
santykių netvarumą.

Novelė „Jono Jonas Grauža Veikėjas yra tuščiagarbis, veidmainis.

Graužos Jis mėgsta pasišaipyti iš kitų, bet pats
nuotykiai“ elgiasi neatsakingai – leidžiasi į
lengvabūdišką meilės istoriją
16 Jonas Aistis Neoromantizmas. Eil. „Peizažas“ Lyriniam „aš“  Meilė Tėvynei Išsakomas glaudus Tėvynės ir S. Nėris
(1904 – 1973) Vienas žymiausių lietuvių būdinga žmogaus ryšys, meilė gimtajai šaliai, eilėraščiai
poetų neoromantikų, lyrinio, liūdnumo, tuo  Vaikystės kurią įkvepia gamtos grožis,
eleginio eilėraščio kūrėjas. pačiu ir savita prisiminimai prisiminimai.
Gimė netoli Rumšiškių, augo laimės nuotaika. „Laukas, kelias, pieva, kryžius,
kalvio šeimoje. Tikroji
pavardė – Aleksandravičius.
Baigė Kauno „Aušros“
gimnaziją, bendradarbiavo su
Antanu Miškiniu, Kaziu
Binkiu. Iki 1940 m.
pasirašinėjo Kossu –
Aleksandravičiumi ir Kuosa
Aleksandriškiu. VDU
studijavo lituanistiką,
Grenoblio universitete
(Prancūzijoje) – prancūzų
kalbą ir literatūrą, apgynė
disertaciją. Vėliau dirbo
Paryžiaus nacionalinėje
bibliotekoje, 1946 m.
persikėlė gyventi į JAV.
 Gamtos grožis, Šilo juosta mėlyna,
Debesėlių tankus ižas
ilgesys Ir graudi graudi daina.“
 Asmuo ir gamta <...>
„Tik sukrykš lyg gervė svirtis,
 Žmogaus Sušlamės daina klevuos...
išpažintis Gera čia gyvent ir mirti!
Gera vargt čia, Lietuvoj!..“
 Kūrybos ir
gyvenimo sankirta
Eil. „Džiazas“ Lyrinis subjektas Juntamos katastrofinės XX a. vidurio
įvardintas.  Skausmas nuotaikos, gilios 1940 m. įžvalgos ir
 Kančia jos meninis apibendrinimas:
patriotiniai pažadai liko netesėti.
 Tautos likimas Tėvynės likimo atspindžiai.
„Aš gyvenu agonija, geltonu rudeniu
Drauge su merdinčia, su mirštančia
Europa“
Eil. „Be tėvynės Lyrinis subjektas Emigracijoje sukurta poezija skiriasi
brangios“ įvardintas. nuo prieškarinės – joje vyrauja tėvynės
meilės, ilgesio motyvai, kaltės dėl
paliktos ir negintos tėvynės jausmas.
„Be tėvynės brangios, be draugų ir be
nieko
Alpsta mano širdis nejėgoj nuolatos,
Nykdama savyje nė žymės nepalieka,
O tyla šiurpulinga nepaliauja kvatot.“
Eil. „Atėjo Distancija kuriama pasitelkiant
vakaras“ spektaklio logiką, polinkį į vaizdo
teatrališkumą rodo pasikartojantis
kaukės ir tikro veido motyvas.
„Atėjo vakaras, suraukęs antakius.
Kaip žmogžudys, krauju rankas
sutepęs...“

17. Henrikas Modernizmas.
Radauskas Lietuvių poetas, vertėjas,
(1910 – 1970) estetas.
Gimė Krokuvoje. Studijavo
Vytauto Didžiojo
universitete, buvo įvairių
kultūros įstaigų tarnautojas.
1944 m. pasitraukė į
Vakarus, ilgą laiką dirbo
fizinį darbą, o paskutinį
gyvenimo dešimtmetį –
Kongreso bibliotekoje
Vašingtone. Radauską
galima apibūdinti kaip knygų
ir kultūros žmogų, „menų
alkoholiką“.
<...>
„Tai vakaras netikras – mano
sukurtinis“
Eil. „Rugpjūčio Poetas atveria naivų, skaidrų ir trapų
naktis“ jausmą, jam svarbu perteikti įspūdį,
sukrėtimą – gražu, graudu, liūdna.
„Švelni rugpjūčio vėsuma,
O širdis net ritmą lėtina...“
Eil. „Pasaka“ Lyrinis subjektas  Gamtos grožis Regimas tikrovės, atsidūrusios karo
įvairdintas. (kaip įkvėpimas šešėlyje, ir pasakos susidūrimas.
kūrybai) Atmetama tikrovė, tėvynės gamta,
 Kūryba, kūrėjas asmeniniai išgyvenimai, lyrinis
(jo misija) subjektas remiasi menu, mitu, poetinio
 Priešprieša žodžio galimybėmis tarsi iš nieko
neoromantizmui sukuria savitą pasaulį.
 Meilė „Klausau, ką Pasaka man gieda kaip
 Atsiribojimas nuo lakštingala,
realybės Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu.“
 Pasakiškosios
tikrovės kūrimas
 Mirtis
Eil. „Dainos Lyrinis subjektas Atskleidžiamas poeto požiūris į
gimimas“ įvairdintas. kūrybą, apolitiškumas. Pateikiama
kitokia kūrybos samprata,
įprasminama Radausko koncepcija
„menas menui“, kūrybos estetinė vertė.
„Aš nestatu namų, aš nevedu tautos,
Aš sėdžiu po šakom akacijos baltos“
Eil. „Fontanas“ Nėra lyrinio Mirties ir gyvybės priešprieša.
subjekto. Gyvenimo tėkmė, kontrastai.
„Stambiais geltonais lapais liepos
 verkia.
Dvi varnos kranksi nežinia kodėl.
O liūtui liejasi vanduo pro gerklę,
Ir aukso klevas dreba kaip žvaigždė.“

Išreiškiamas žmogaus būties

Eil. „Stėlė Lyrinis subjektas apmąstymas, jo santykis su būtimi,
danguje“ įvardintas. vyrauja vaikiškas pasigėrėjimas,
nostalgija. Kalbama apie naujųjų laikų
žmogaus pasitikėjimą savimi, drąsius
užmojus. Pateikiama savijauta
žmogaus, praradusio senųjų vertybių
atramą.
„Aš - kaip strėlė, kurią paleido vaikas
baltą obelį žaliam pajūry,“

„Aš - kaip strėlė, kurią stiprus ir

jaunas
Medžiotojas į praskrendantį arą
Paleido, bet į paukštį nepataikė
Ir sužeidė didžiulę seną saulę“

„Prašyt pagalbos, bet, neradus Dievo,

Strėlė klajoja tarp šaltų žvaigždynų,
Nedrįsdama sugrįžt.“

Gamtos ir daiktų pasaulis. Daiktai

Eil. „Balti Nėra lyrinio „aš“ netenkina įprastų savybių ir įgauna
malūnai“ nebūdingų bruožų.
„Balti malūnai mala laiką,
Ir laikas byra ant kalnų“
18. Salomėja Neoromantizmas. Eilėraščių  Tėvynės ilgesys
Nėris Lietuvių poetė lyrikė. rinkinys „Prie  Meilė tėvynei
(1904 – 1945) Gimė Vilkaviškio r. didelio kelio“  Įsipareigojimas
pasiturinčių ūkininkų tėvynei
šeimoje. Studijavo Kauno Eil. „Už gyvybę Lyrinis subjektas  Klaidų Išsakoma meilė Lietuvai, prarastai
universitete lietuvių ir tu brangesnė“ įvardintas, labai apmąstymas Tėvynei.
vokiečių filologiją. Kelerius lyriškas,  Asmeninis „Už gyvybę tu brangesnė,
metus mokytojavo Lazdijų jausmingas, pasaulis Širdyje kur plaka.
gimnazijoje, šį laikotarpį stipriai  Žmogaus ir Tas tegali pasigesti,
vadino tremtimi. išgyvenantis. gamtos ryšys Kas tavęs neteko“
Bendradarbiavo su
 Moters likimas
„trečiafrontininkais“, parašė
 Meilė
kelias prosovietines poemas, Eil. „Maironiui“ Lyrinis subjektas jaučia stiprius
pasitraukė gyventi į Rusiją. sąžinės priekaištus dėl padarytų klaidų.
Atgailaujama, bausmė, kančia turi
suteikti apsivalymą.
„Sako, mirdamas mane tu keikei,
O numiręs surūstėjai dar labiau.
Ligi šiol aš negaliu vis atsipeikėt:“

„Tik akmuo, paduotas duonos vietoj,

Bus man atpildas skurdus“

Eil. „Dideliame Lyrinis „aš“ jaučiasi svetimas. Suvokia

name“ savo kaltę, bet nori ją atitaisyti, grįžti į
savo tikruosius namus. Paralelė tarp
žmogaus ir gamtos.
„Tu sausa žydėki, be lapelių!
O kaip man žydėt užmirštuolėlei?
O kaip man sugrįžt tokį kelią?“

Eil. „Prie didelio Kalbama „mes“ Jaučiamas stiprus liūdesys,

kelio“ vardu, lyrinis išgyvenimai, nostalgija, nusivylimas
subjektas esama situacija, žmogaus
numanomas. bejėgiškumas istorinių situacijų
verpete.
„Ir gluosniais mes virtom prie didelio
kelio,
 Beržais svyrūnėliais prie stepės
plačios.
Ir svyra mums šakos, ir krinta lapeliai,
Ir veria mus speigas lig šerdies
pačos.“

Eil. „Dainuok, Vaizduojamas dramatiškas žmogaus

širdie, ryšys su gimtąja žeme, juntami
gyvenimą“ žmogaus trapumo, prisiminimo
motyvai.
„Dainuok, širdie, gyvenimą,
Padangę saulėtą ir gryną“
19. Vytautas Egzistencialistinė, filosofinė Pavasario  Žmogaus
Mačernis pasaulėjauta, modernizmas, sonetai iš ciklo gyvenimo
(1921 – 1944) katastrofų literatūra. „Metai“ prasmės paieška
Intelektualiosios poezijos Lyrinis subjektas
kūrėjas. 3 sonetas aiškiai įvardintas.  Žmogaus, Atgimsta dvasia, juntama žmogaus
Gimė Plungės r. Nuo žmonijos misija vienkartinio gyvenimo didybė.
vaikystės išsiskyrė kaip Žemėje Žmogaus pažinimas ateina per patirtį.
minties ir proto žmogus. „Praeinančiam pasaulyje praeisiu,
Vytauto Didžiojo ir Vilniaus  Skausmas, Kasdien suduždamas, bet išdidus“
universitetuose studijavo neapykanta
anglų kalbą ir literatūrą, Rudens sonetai pasaulyje
paskui – filosofiją. Daug iš ciklo „Metai“
skaitė, rengėsi būsimoms  Tėvų žemė,
studijoms užsienyje, mokėsi 7 sonetas namai Lyrinis subjektas patiria būties
kalbų (mokėjo 7). 1944 m. vienatvę, suvokia savo individualumą,
žuvo nuo atsitiktinės  Gimtinės svarba vis klausia apie savo gyvenimą, trokšta
artilerijos sviedinio pažintis save, suvokti žmogaus
skeveldros.  Tiesos ieškojimas egzistenciją. Siekia suprasti žmogui
skirto gyvenimo ir mirties klausimus.
„Vidunaktį dažnai
 Praeities ir
Aš pabundu,“
dabarties
priešprieša
„Išspręst gyvybės ir mirties lygtis
Su begale nežinomųjų“
 Kūryba

21 sonetas Lyrinis subjektas siekia kopti į dvasios


20. Bronius Poetas, pokario Lietuvos
Krivickas partizanas.
(1919 – 1952) Gimė Pasvalio r. Vytauto
Didžiojo ir Vilniaus
universitetuose studijavo
lietuvių literatūrą. Tuo metu
rašė kritikos straipsnius,
noveles, dramas. Domėjosi
teatru, redagavo žurnalą
„Ateitis“. Partizanaudamas
viršūnes, vienatvėje auginti sielą.
„Mano siela šiandien sunkiai serga,
Degdama vienatvė liūdesio karščiu.“
25 sonetas Žmogaus noras pažinti. Žmogaus
gyvenimo nežinomybė, beprasmybė.
„Einu, bet nežinau, į kur nueisiu,
Ir gyvenu, bet palaidai ir be prasmės“
Žiemos sonetai
iš ciklo „Metai“
Žmogaus vilties praradimas, absurdas,
4 sonetas paviršutiniškas pasaulio suvokimas
žmogui teikia laimę, o nuolatinis
atsakymų ieškojimas – kančią.
„Man patiko tik vandenys gilūs.
Buvo siela dažnai susikrimtus:
Savimi ir viskuo nusivylus.“
„Vizijos“ Pagrindinė tema – lyrinio subjekto
santykis su namais, su juose
gyvenusiomis kartomis. Regėjimuose
išryškėja, kad jaunas žmogus negali
suprasti savo gyvenimo prasmės, kol
nesuvokia ryšio su gimtinės žeme,
protėviais. Tada supranta savo užduotį
– įamžinti namus kūryboje – ir savo
kūrybingo gyvenimo svarbą.
Eil. „Dovydas  Egzistencija Juntama katastrofą patiriančio asmens
prieš Galijotą“  Gyvenimo širdgėla, girdimas sąmoningo piliečio
tikslas balsas – kalbančiajam gėda, kad „visoj
 Laisvė tautoj jau nėr kas gina / Vardą vieno iš
 Mirties riba visų dievų“
 Veikiantis ir
kenčiantis
žmogus
Eil. „Rudens  Garbė Sunkaus laiko žmogaus likimas
melodija“  Tėvynė apmąstomas gretinant gamtą ir kultūrą.
 vertė Gėtės poeziją, pats rašė
eilėraščius.
21. Balys Sruoga Modernizmas.
(1896 – 1947) Lietuvos poetas, prozininkas,
dramaturgas, teatrologas,
literatūros
ir tautosakos tyrinėtojas.
Gimė Biržų r. Literatūrą
studijavo Sankt Peterburgo,
Maskvos universitetuose,
domėjosi moderniąja
literatūra. Studijavo
Miuncheno universitete,
Kauno, Vilniaus
universitetuose dėstė rusų,
vokiečių literatūrą, teatro
istoriją. Rašė istorines
poetines dramas, pasižymėjo
kaip kandus kritikas. 1943 –
1945 m. buvo kalinamas
Štuthofo koncentracijos
stovykloje.
22. Antanas Modernizmas.
Škėma lietuvių išeivijos rašytojas,
(1911 – 1961) prozininkas, dramaturgas,
literatūros kritikas, aktorius,
režisierius, modernizmo
atstovas, didžiausias
novatorius lietuvių
literatūroje.
Gimė Lenkijoje, vėliau
gyveno Rusijoje, Ukrainoje.
Studijavo Lietuvoje mediciną
 Pasiryžimas Į rudenį žvelgiantis žmogus linkęs į
kovoti egzistencinius apmąstymus: „Jau
 Partizanų laikas paskutinis!“ ir sąmoningai
gyvenimas suvokia savo likimą: „Turėsi nešti tu
 Likimas tą skaudžią taurę“
Romanas Vacekas Šios knygos pasakotojas yra ir kūrinio E. M. Remarkas
(memuarinis) veikėjas, lagerio kalinys, kaip ir kiti „Vakarų fronte
„Dievų miškas“ Hopė patiriantis pažeminimų, paniekinimų. nieko naujo“
Pasakodamas jis stengiasi padėties
Chimnicas nevertinti dramatiškai, kad skausmas
Arno Lėmanas nebūtų toks atviras. Tragiški dalykai
vaizduojami komiškai, su ironija.
Fricas Zelionkė Knygoje parodomi du pasauliai –
konclagerio realybė ir jos ironiškas
Vacekas atvaizdas. Vienas funkcionuoja, kad
Kozlovskis griautų ir žudytų, kitas – kad kurtų ir
apsaugotų. Tai yra kultūros ir
nekultūros, žmonių ir nežmonių,
humanistinių vertybių ir žvėriškų
instinktų sankirta. Lagerio kaliniai –
beginklės ir nuolankios aukos – iš
paskutiniųjų stengiasi išlikti
žmonėmis. Į smurtą jie gali atsakyti
vieninteliu savisaugos būdu – susikurti
tam tikrą psichologinį gaubtą iš
kultūros vertybių, dorovės, atjautos.
Tik šitaip asmenybė gali atsispirti
katastrofų košmarams.
Romanas Antanas Garšva  Žmogaus Apmąstoma skaudžių XX a. įvykių V. M. Putinas
(filosofinis, egzistencija nulemta emigranto patirtis. Romane „Altorių šešėly“
psichologinis, Jonė  Emigracija (jos vaizduojama Antano Garšvos
intelektualinis) poveikis gyvenimo istorija, bet į ją žvelgiama
„Balta drobulė“ žmogui) įvairiais požiūriais. Kūrėjo gyvenimo
 Kūryba pabaiga tragiška: jis išprotėja.
 Kančia Šis veikėjas:
 Meilė  Individualybę praradęs
 Susvetimėjimas keltuvininkas numeris 87
 Absurdas  Kasdienybei besipriešinantis
poetas, pasirinkęs modernaus
 ir teisę, bet studijų nebaigė.
Buvo Kauno, vėliau Vilniaus
dramos teatrų aktorius,
režisierius. 1944 m.
pasitraukė į Vokietiją, vėliau
į JAV. Dirbo įvairius fizinius
darbus, vaidino ir režisavo
išeivijos teatro trupėse,
dalyvavo literatūriniuose
sambūriuose. 1961 m. žuvo
autoavarijoje.
23. Justinas Modernizmas.
Marcinkevi- Lietuvos poetas,
čius dramaturgas, vertėjas,
(1930 – 2011) partinis bei visuomenės
veikėjas.
Gimė Prienų r. Vilniaus
universitete studijavo lietuvių
kalbą ir literatūrą. Dirbo
žurnalų redakcijose
(„Genys“), Lietuvos rašytojų
sąjungos valdyboje, buvo
Lietuvos mokslų akademijos
tikrasis narys, Sąjūdžio
iniciatyvinės grupės narys,
 Mirties baimė meno kelią
 Asmenybės  Ligos priepuolius patiriantis,
susiskaldymas tikėjimo krizę išgyvenantis,
 Laisvė pasaulio katastrofų slegiamas
 Darbas nevykęs žemės gyventojas
 Žmogaus  Vyras, romantiškai žvelgiąs į
likimas meilę, bet dėl įvairių
katastrofų aplinkybių jos išsižadąs.
laikotarpiu
 Gyvenimo
prasmė
Drama Martynas  Meilė tėvynei. Pagrindinis veikėjas – pirmosios V. M. Putinas
„Mažvydas“ Mažvydas Įsipareigojimas lietuviškos knygos autorius Martynas „Altorių šešėly“
tėvynei Mažvydas. Jis gyvena ir dirba
Marija  Lietuvos istorija Ragainėje, bet nuolat prisimena Vilnių.
 Tėvynės likimas Jaunystėje jis pamilo merginą Mariją,
Kasparas  Gamta išvadavusią Mažvydą nuo inkvizicijos
 Meilė teismo. Mažvydas persikelia į kitą
Vilentas  Darbas Nemuno krantą, tampa pastoriumi,
 Kūryba, kūrėjas pamiršta Mariją. Dabar jam svarbu
Kristupas knyga, raštas, visuomeniniai reikalai.
 Knyga, raštas
Po 20 metų atplaukia, kaip paaiškėja,
 Atsakomybė
Benigna jo sūnus ir praneša, kad motina
 Pareiga apkaltinta raganavimu ir nukankinta,
 Asmuo sūnus išsižada tėvo. Mažvydas pajunta
istorijos/politikos savo kaltę: kodėl užmiršęs mylėtą
verpetuose moterį, kodėl paaukojęs asmeninę
 Atsiminimai/atmi laimę didžiai pareigai. Išryškėja
ntis tragedija – pareigos ir asmeninės
 Kalba laimės konfliktas.
 Tautinė tapatybė
 Gailestis
Eil. „Šiandieną Žmogaus atvirumas pasauliui, jo baimė
širdį būti paniekintam, įskaudintam.
pasivaikščioti Lyrinis subjektas „Šiandieną širdį pasivaikščioti išleisiu.
išleisiu“ ryškus, įvardintas. Aš tai neisiu, aš tai niekur neisiu.
Aš prašau: tik nesumindžiokit širdies“
 Eil. „Lopšinė Gimtinė, tėvynė ir motina yra
gimtinei ir neatsiejamos viena nuo kitos.
motinai“ „Vienų namie mylėta,
kitų svetur vadinta —
mamos skara gėlėta,
muziejuj pakabinta.“

24. Marius Modernizmas. Romanas Tilius  Prieškario kaimo Romano ašis – miškas ir lietuvis. J. T. Vaižgantas
Katiliškis Vienas žymiausių XX a. „Miškais ateina gyvenimas Miško vaizdai įspūdingiausiai rodo „Dėdės ir
(Albinas vidurio lietuvių prozininkų, ruduo“ Monika  Žmonių metų laiką, plėtoja romano veiksmą, dėdienės“
Marius išeivijos rašytojas. tarpusavio ryšiai atskleidžia veikėjų paveikslus.
Vaitkus) Gimė Šiaulių r., gyveno Agnė  Gyvenimo Skaudus miško naikinimas, tragiški R. Granauskas
(1914 – 1980) Katiliškių kaime, kuris tapo prasmės paieškos žmonių likimai rodo, kokia sumaištį „Gyvenimas po
tikraisiais namais. Baigęs Doveika  Meilė tenka patirti kuriant naujas gyvenimo klevu“
Žagrės progimnaziją tarnavo  Karas formas, kaip brangiai tenka mokėti už
kariuomenėje, dirbo Pasvalio Petras  Gamtos ir išėjimą iš „miško lanko“ į civilizuotą
bibliotekoje, pirmuosius žmogaus paralelė visuomenės kelią.
apsakymus skelbė „Naujojoje Agnė ir Tilius priklauso miško žmonių
 Darbas
Romuvoje“. Aukštojo poliui, o Monika ir Doveika –
 Žmonių
mokslo nebaigė, kūryboje civilizacijos poliui. Visus keturis
tarpusavio ryšiai
rėmėsi unikalia valstietiškos rašytojas patikrina mišku. Tilius yra
 Žmonių ir
lietuvių kultūros atmintimi, kryžkelės žmogus, išeivis iš senojo
puikiu kalbos jausmu, gamtos kaimo, iš gamtos, tačiau psichologiškai
priklausomybė
apsiskaitymu. dar nepasirengęs permainoms, atviram
 Kaimo žmonių pasauliui.
gyvenimas
prieškariu
 Gimtosios
žemės, Tėvynės
ilgesys

25. Juozas Aputis Modernizmas. Iš rinkinio  Kaimas Romualdas

(1936 – 2010) Lietuvos prozininkas, „Keleivio  Laikas Granauskas
vertėjas, redaktorius. novelės“  Žmogaus „Gyvenimas po
Gimė Raseinių rajone. Baigė vienišumas klevu“, „Duonos
Vilniaus universitetą, lietuvių  Gyvenimo valgytojai“
kalbos ir literatūros studijas. prasmė
Dirbo įvairių literatūros „Šūvis po Vinculis  Išėjimo iš namų Samprotaujama apie moralines Jonas Biliūnas
laikraščių ir žurnalų Marazyno praradimo tema sąmonės permainas kaimo „Brisiaus galas“
redakcijose, buvo Lietuvos ąžuolu“ Pienininkas  Svetimumas bendruomenėje ir visuomenėje
rašytojų sąjungos narys.  Sovietinis laikas apskritai. Biliūno apsakyme
Vėliau gyvenimą didmiestyje  Lietuvių tautos šeimininkas, nušovęs šunį, lyg ir
iškeitė į vaizdingą kaimą likimas mėgina pasislėpti nuo sąžinės balso.
Dzūkijoje. Kūrybai įtakos  Žmogaus Apučio laikų pokariniame kaime
turėjo gimtieji Balčiai, jautrumas (baimė nebenaudingo šuns egzekucija
Viduklė, Dzūkijos grožis. Ne įžeisti) atliekama ramiai, viešai,
viena novelė sukurta  Kūrybos proceso demonstratyviai. Teigiama, kad
prisiminus vaikystėje, gyvenime ima viešpatauti jokių
 Ribinės
jaunystėje girdėtas gyvenimo dorovinių skrupulų neturinti brutali
gyvenimo
istorijas, kalboje ryškūs jėga, o silpnieji jai pataikauja,
sitacijos
žemaičių pasakymai. slopindami savo jausmus, tarytum
bijodami patys tapti aukomis.

„Įveikti save“ Mokytojas Prabylama apie amžinąsias vertybes –

meilę, rūpestį, pagarbą, pasiaukojimą,
priverčiama skaitytojus susimąstyti
apie save ir artimus žmones, gyvenimo
tikslus. Kūrinyje pateikiamos trijų
žmonių mintys apie šias vertybes,
teigiama, kad kiekvienas ieško būdų
įveikti save, nepasiduoti sunkumams,
išlikti savimi sunkiu laikotarpiu.
„Labiausiai gali padėti tiktai tvirtas
tavo paties noras. Jei jį turėsi ir
užsispyręs jo laikysies, viskas
pasiseks“, - pataria tėvas sūnui.

„Vakarėjant Vaikas Aprašomas vaikas, kuris per vieną

gražios dieną, veikiamas sunkios užgulusios
dobilienos“ Tėvas naštos ir atsakomybės, suauga („jau
niekada taip nebebus“) ir perima tėvų
naštą.

26. Sigitas Geda Modernizmas.
(1943 – 2008) Poetas, dramaturgas,
scenaristas, literatūros
kritikas, vertėjas, eseistas.
Gimė Lazdijų rajone.
Vilniaus universitete
studijavo lituanistiką, dirbo
įvairių laikraščių redakcijose.
Universalios mitinės
atminties poetas.
Modernizavo lietuvių
poeziją: išplėtė mitologinės
vaizduotės galimybes, sukūrė
unikalų meninį pasaulį,
kuriame susilydė mitas,
religija, kultūra, literatūra,
gamta, istorija ir žmogaus
kasdienybė.
Novelėje „Vieniša sodyba“ keliamas
„Vieniša dar vienas jautrumo aspektas –
sodyba“ sugebėjimas ištikus baisiai
asmeninei nelaimei nepasiduoti
niekingam kitų kaltės ieškojimui,
kuriuo kartais – kaip priešinga emocija
– bandome amortizuoti slegiantį
skausmą ar neviltį, kitaip sakant,
palengvinti dalią, perkėlus jos
gabaliuką ant kito pečių. Novelės
pasakotojas norėdamas atsilyginti
bendrakeleivei už atvirumą ir padėti
jai iškentėti netektį (daugelyje novelių
vis kas nors paaiškėja kelyje, gal iš čia
ir knygos pavadinimas),
sufantazuoja tokį prasmingą atsitikimą.
(Albertas Zalatorius „Žmogiškumas
kaip pilies akmenys.“)
Eil. „Buvau į Lyrinis subjektas  Priešistorės ir Kupina pašėlusio, džiaugsmingo Marcelijus
Lietuvą išėjęs“ aiškiai įvardintas šiandienos ryšys gyvybės plazdėjimo, valiūkiškos Martinaitis
 Mitinė atmintis laisvės. poezija
 Istorija (per
mitologiją) „Buvau į Lietuvą išėjęs
 Poeto, tautos Ten paukščiai, moterys ir vėjas“
likimas
 Kasdieninis ir Žemė, žmogus, vista nėra vienas nuo
mitinis pasauliai kito atskirti, viskas tarsi sumaišyta.
 Kūrėjo Pavasario ritmas, atgimimo stichija
problema valdo eilėraštį. Visa taip intensyvu,
 Pasaulio kad suabejojama tikrove.
gyvastingumas,
nuolatinis „Ar aš buvau, ar nebuvau
atsinaujinimas Ar molio sapną sapnavau?“
Poema Suvokti poemą padeda poeto mintys:
„Strazdas“ „Strazdas man ne tik istorinė ar
poetinė asmenybė. Tai <...>
pagonybės reliktas.

Pirma poemos dalis – „Suartėjimas“

„Kai Žmogus į Paukštį grįžo

Paukštis gi – į Žmogų ėjo.“

Antros dalies „Žemės arimas“

pagrindas yra metafora

„Iškėtojęs sparnus,
Strazdas Lietuvą aria“

Dalyje „Karčema“ vaizduojama

paukščio ir žmogaus, arba gamtos ir
kultūros, dvikova.
Dalyje „Moteris“ regima moteris –
gyvybės prado nešėja.
„Raudos“ šungalviai simbolizuoja
tamsą, prievartą, griovimą.
Koks yra Lietuvos likimas klausiama
dalyje „Erdvių atsidarymas“, o dalyje
„Tardymas“ atsakoma, kad Lietuva –
Didžiosios Būties dalyvė.
„Pabudimas“ – teisybės ir laisvės
ieškojimas.
„Epilogas“ yra poetinis apibendrinimas
– grįžimas prie pirminio klausimo
(„Buvo paukštis – nebuvo...“). Viena
aišku: buvo Paukščio – Žmogaus
Giesmė.

Eil. „Giesmė Tai poeto bandymas susikalbėti,

apie pasaulio pirmiausia, žinoma, su kitais – gyvais
medį“ ir mirusiais žmonėmis, civilizacijomis
ir kultūromis.
 Nuolatinis akcento – „žmogus iš
Lietuvos“ – pakartojimas rodo
žmogaus vietą tautoje. Pasaulio medis
tas pats, kas ir pasaulio ašis, - tai
simbolis, reiškiantis, kad visata,
kosmosas, žemė yra susiję, kad dangų,
žemę ir požemius jungia viena linija.
Baltų mitologijoje medžiui tenka
svarbiausias pasaulio ašies vaidmuo.

Eil. „Himnas Tradicinę lietuvišką patirtį padeda

laukų krosnelei“ atverti įvairūs kontekstai

„per Europą visą, staugdamos tūtuoja

rausvos jo [vokiečio] mašinos:
žmonės, kelio, kelio
kas iš tavo lauko ir laukų kvietkelio?!“

Lyriniam subjektui telieka atsidusti:

„vienas Niekas plasta, žmogų

pasivožęs,
kas iš tavo skausmo, kas iš tavo grožio,
kas iš tavo vieno liūdno pamišimo? –
kai ateis Velykos, kalsis iš kiaušinio
kitas poetėla, verks tave apvogęs,
kad neturi nieko – Dievo, nei
pastogės,“

27. Marcelijus Modernizmas. Eil. „Daina, kad  Vaikystė / Su valstietiška pasaulėjauta poeto
Martinaitis Poetas, eseistas, vertėjas, neišnyktų A. tėviškė santykis dviprasmis: jai reiškiama
(1936 – 2013) visuomenės veikėjas. Baranausko  Valstietiška / akivaizdi simpatija ir drauge
Gimė Paserbentyje (tai tarsi lakštingalos“ žemdirbių suvokiama, kaip nesugrąžinamai ji
asmeninis mitologizuotas kultūra nykstanti.
vietovardis, šmėstelėjęs ne  Tautosaka
viename poeto eilėraštyje ir  Mitologinis „Neišnyk, lakštingala,
nurodantis vaikystės,
jaunystės laiką), Raseinių
rajone. Vilniaus universitete
baigė lituanistiką, dirbo
laikraščių ir žurnalų
redakcijose. Aktyviai
dalyvavo Sąjūdžio veikloje.
1998 m. apdovanotas
Lietuvos nacionaline kultūros
ir meno premija.
Kūrybai būdinga valstietiška
pasaulėjauta, saviti
tautosakos motyvai,
tautosakos žanrų stilizacija,
bandymai atkurti mitologinį
mąstymą.
mąstymas poetų vienų nepalik tu“
 Senosios,
archajiškos
pasaulėjautos Kukutis yra keistuolis, kuriam nutinka
susidūrimas su sveiku protu nesuvokiamų dalykų. Jis
Baladžių poema Kukutis moderniu savaip suvokia įvairiausias situacijas
„Kukučio pasauliu ir ir, anot autoriaus, „ bet kurioj
baladės“ žlugimas situacijoj, pačioj pavojingiausioj, jis
gali tiesiog pajuokauti“ Kukutis
minimas žemaičių tautosakoje, ir pats
žemaitis kartais pavadinamas kukučiu.
Veikėją galima vadinti kvaileliu
išminčiumi, užsidedančiu vis kitokią
kaukę. Kukučio kalba – vienas
ryškiausių ezopinės kalbos variantų.
„Didžiausias mano gyvenimo nuotykis
buvo „Kukučio baladės“, - teigia
poetas. – Tas absurdiško veikėjo, kurio
veiksmų buvo beveik neįmanoma
cenzūruoti, dalyvavimas įvairiose to
meto situacijose. Tai buvo tiek
sovietinės sistemos komentaras, tiek
savotiško mitinio personažo, kilusio iš
folkloro, veikimas, atpažįstamas ne
vien lietuvių tradicinėje kultūroje.“
Kukutis tapo mitinės, archajinės
sąmonės simboliu. Per jį prabyla
išmintis, gerumas, nuoširdumas ir
gailestis
Eil. „Ašara, - Eilėraščio prasmė – gailestis,
dar tau anksti...“ žmoniškumas, viltis. Eilėraščio
vyksmas pagrįstas kreipimusi į ašarą –
raginančiu, prašančiu, liepiančiu,
perspėjančiu.
„Susimilk ant mūsų –
ant luošų,

28. Česlovas Modernizmas.
Milošas Lenkų poetas, prozininkas,
(1911 – 2004) eseistas, gyvenęs Lietuvoje.
Gimė Kėdainių r., senelių
dvare. Studijavo Vilniaus
universitete. 1937 m. Milošas
persikėlė į Varšuvą. Po
Antrojo pasaulinio karo dirbo
Lenkijos diplomatinėse
atstovybėse JAV ir
Prancūzijoje. 1951 m.
apsigyveno Prancūzijoje.
Nuo 1961 m. Kalifornijos
universiteto slavų kalbų ir
literatūros katedros
profesorius. 1980 m. jam
skirta Nobelio literatūros
premija. Suteiktas Pasaulio
tautų teisuolio vardas.
ant laimingų...“
Eil. „Kai sirpsta Martinaičio eilėraščiai dažnai išreiškia
vyšnios dvasinę būseną žmogaus, esančio „toli
Suvalkijoj“ nuo rugių“, tolstančio nuo gimtinės,
kurios jau nebėra, nuo prigimtos
kultūros. Todėl ypač svarbūs namai,
prisiminimai, kurie susieja, paaiškina
gyvenimo prasmes, tampa suaugusio
eilėraščio žmogaus patirties atsvara,
skatina neprarasti vilties per istorinį
sukrėtimą, išlikti oriam beprasmių
smulkmenų pasaulyje. Brandaus,
„sunokusio“ pasaulio „kad pravirkt
gali“ ir nuolat prie jo besilenkiančio
dalgio, kuris „pjauna širdį tarsi
dobilą“, vaizdinys atskleistas
eilėraštyje „Kai sirpsta vyšnios
Suvalkijoj“
Eil. „Mano Lyrinis subjektas  Tėvynė ir Tėvynės gamtos grožis. Žmogaus ir A. Mickevičius
tėvynėje“ įvardintas. tapatybė tėvynės ryšys yra labai stiprus, žmogus sonetai
 Abejingumas be tėvynės negali būti.
 Dvasinio ir „Ežeras girioj be galo platus
intelektinio tyvuliuoja,
santykio su Viską regiu stebuklingai, sakytum,
pasauliu sapnuoju,
ieškojimas Debesys grėsliai nuostabūs sklaidosi
 Skausminga dryžiais“
istorinė atmintis „Gyvenimo paveikslą. Ten ir mano
 Proto laisvė baimė. Jau supratau,
 Moralės Jog ten ji bus, pakol mirtis ateis ir
apmąstymai tars: jau viską tu įvykdei.“
 Žmogaus santykis
su istorine tiesa
Eil. „Campo de Abejingumas, istorinė atmintis. Nėra
 Artimo meilė
Fiori“ dabarties be praeities, skirtingos
 Tikėjimas ir viltis
epochos.
 Vertybių „Ir tų, kur žūva vienatvėj,
 nykimas. Pasaulis jau nebemato,
Senosios Pati jų kalba ataidi
kultūros Iš negyvos planetos.
naikinimas Kol viskas virs į legendą.
 Kūrėjo misija Ir tąsyk, po daugel metų,
pasaulyje Naujajam Campo di Fiori
 Vilniaus ilgesys Maištą įžiebs poetas.“
 Žmogaus laisvė
 Ilgesio tema
Eil. „Rue  Tėvynės tema Modernėjant pasauliui paminami
Descartes“ papročiai, garbė, dorovės principai,
žmogui sunku pripažinti padarius
nuodėmę, klaidą.
„Abejingas garbei ir gėdai, didybei ir
šlovei,
Nes visa tai buvo ir spėjo pavirsti
Paminklais, kurie nežinia ką
vaizduoja“
„O iš savo sunkiųjų nuodėmių vieną
menu geriausiai:
Kartą eidamas miško taku prie
upokšnio
Mečiau didelį akmenį į susivijusį žolėje
vandens žaltį.“

Eil. „Sodyba“ Gamtos vaizdai, praeities ir dabarties

kontrastas, ilgimasi praeities, ji
idealizuojama.
„Nėra namų, tik parkas, nors senieji
medžiai iškirsti
ir tankumynas gožia kadainykščio tako
žymę.
Nugriautas svirnas, baltas, su
spynom,“

Lyrinis subjektas grįžęs į gimtinę

Eil. „Lanka“ patiria ypatingą grožio akimirką,
prisiminimai iš praeitimi suteikia

29. Judita Modernizmas.
Vaičiūnaitė XX a. antrosios pusės
(1937 – 2001) lietuvių miesto
poetė modernistė ir vertėja.
Gimė Kaune, augo tarp
intelektualių, kūrybingų
žmonių. Vilniaus universitete
studijavo lituanistiką.
Gyveno Vilniuje, dirbo
įvairių žurnalų redakcijose,
vertė, rašė vaikams. Apie
save poetė rašė, kad jos
biografijos reikia ieškoti
eilėraščiuose.
gyvenimui laimės.
„Pro primerktus vokus siurbiau tą
šviesumą,
Ir kvapas mane apsėmė, bet koks
žinojimas liovės.
Staiga pajutau: išnykstu ir raudu iš
laimės.“
Eil. „Barbora Lyrinis subjektas  Miesto kultūra Eilėraštyje kuriamas ne tik
Radvilaitė“ įvardintas  Meilė renesansinis Barboros įvaizdis, bet ir
 Kūryba renesansinis miesto vaizdas. Vilnius
 Kasdieninis prigesintas, drėgnas, spindi bokštai, bet
gyvenimas svarbiausias yra išganingas lietus, nes
 Vilniaus jis prikelia, atgaivina, suteikia
vaizdiniai galimybę gyventi amžinai („Ne
 Būties karūnavimui išvežę, bet ištrėmę / vėl
šventumo parvežė. / Ir prisikėliau, žemės
jausmas prisilietus“). Už karūnos spindesio –
 Laiko tėkmė trapi, emocinga, graži, savo kraštą
mylinti moteris.
 Miestas /
architektūra
 Kitokia gamta
Eil. „Trys Lyrinio „aš“ nėra  Istorija Eilėraštyje paukščiai tampa reikšmingu
gulbės“ vaizdiniu. Lietuvių pasaulėjautoje
paukščiai simbolizuoja kosmoso
dinamiškumą, gyvybės
nenutrūkstamumą, o gulbės yra
susijusios su žmogaus dalia, likimu, su
pasirinkimu. Ir skaičius trys yra
ypatingas, magiškas. Vaičiūnaitės trys
gulbės tarsi įveikia laiko ribą,
perskrenda į kitą tūkstantmetį („virš
pievų, / virš vandens sparnus
išskėtusios / plasnoja gulbės trys/ į kitą
tūkstantmetį.“) Žmonės jautriai
reaguoja į laiko sandūras, jos
sustiprina žmogaus likimo apmąstymą.

30. Aidas Postmodernizmas.
Marčėnas Lietuvių poetas,
(g. 1960) kritikas, Lietuvos rašytojų
sąjungos narys, Nacionalinės
premijos laureatas (2005).
Gimė Kaune. Mokėsi
Vilniuje, studijavo Lietuvos
konservatorijoje. Poetas
bendradarbiauja periodinėje
spaudoje, skelbia eseistinius
ir kritinius straipsnius,
recenzijas.
Marčėnas autobiografijoje
rašė: „Nuo 1982 metų
galutinai apsisprendžiau
tapti poetu, ir tada mano
gyvenimas pasibaigė.“
Kūrybos kaip misijos
deklaravimas Marčėną
išskiria iš kitų šiuolaikinių
kūrėjų. Poetas sieja save su
poezija, išpažįstą kūrybą kaip
žmonėms ir tautai reikšmingą
veiklą.
Lietuvių poezijoje atgaivino
soneto žanrą. Derina
Eil. „Saulėgrąža Lyrinis subjektas Eilėraštyje kalbama apie jaunystės
įvardintas. miestą. Saulėgrąža, tarsi kilminga
dama, iškyla virš to meto griuvėsių,
nuolaužų, „išmėtytų plytų“ ir suteikia
jam žavesio. Visuomet atsisukusi į
saulę, sugerianti jos spindulius,
netemdoma sukilusių dulkių debesų,
saulėgrąža tarsi perima saulės funkciją.
Ji – saulės simbolis žemėje, šviečianti,
skleidžianti tą šilumą, kurią jaučia ir
eilėraščio žmogus.
Eil. „Erškėčių Lyrinis subjektas  Kūryba, kūrėjas Žaismingu stiliumi autorius atskleidžia
krūmas dūzgia“ įvardintas.  Poezija – minties slapčiausius pasaulio sąryšius,
ir mirties „būtiškuosius gaudesius“
vienuma
 Harmonija, „erškėčių krūmas dūzgia
dieviškoji tvarka pilnas tavęs ir tekančios saulės
 Šiuolaikinio
žmogaus mano laikas teka greičiau
pasaulėjauta nei turėčiau kalbėti
 Vertybių krizė
 Vienišumas todėl nežinau“
 Gyvenimo
džiaugsmas,
prasmė
Eil. „Pasaulis Poezija yra pasaulio tapsmas žodžiu;
grįžta į žodį“ prie to poetas tik prisideda, jis to
neinicijuoja.
„pasaulis grįžta į žodį: žiūrėk
kaip tampa žodžiu šitas vakaras
šitas ruduo kurio pauzėje
tu ir aš tampame žodžiais“
Eil. „Gimimo Lyrinis subjektas su užsidegimu, vos
diena“ ne aistringai kalba apie mirtį.
tradicinę ir moderniąją
poetinę kalbą. „jauna mirtis ji vaikščioja po sodą
jos veidas lyg viduramžių madonos
ji liečia astrą ir drugelį Dieve
kiek daug šviesos su manimi ją sieja“

Eil. „Maironio Kritikuojami žmonės dėl tautiškumo

prisikėlimas“ praradimo, nesipriešinimo kitoms
kultūroms, prisitaikėliškumo, Tėvynės
apleidimo.

„pirmąsyk nekenčiu nes turiu kažkaip

pasakyti
jums kur priesaikas krankiat nagais
įsikibę į Vytį
jums kur mykiate garsiai kaip mylite
brangią tėvynę
užu marių neriat vos pievoj į mėšlą
įmynę
jums kur spiritus sanctus išmainot į
spirt pitjavoi
tai tokių degradantų paleidot gražioj
Lietuvoj
ei vergai ubagai atsisagstę prieš
vakarus rytus
jei atjotų totoriai dabar jus kaip bandą
varytų
jei atjotų koks vokietys kaip gaidys
tarpe vištų
rištų jūsų dukras jūsų moterys pačios
atkištų
avinėliai vilkai narsiai kriuksintys
paršai prie lovio
o jei dirbs koks arklys po žeme jam
namai ir gerovė
kiauliagalvių puota velniui dūšią
pardavę lietuviai
jūs ne mano tauta čia tik protėviai
 mano dar guli
koks jūs laukia rytojus pralojus tėvynę
aure tai
prasivogusiems rojus pragare
teprasmenga poetai“

Eil. „Per naktį Poezija – tai tiltas, nutiestas tarp

aš nebijosiu mirusių ir gyvųjų. Tai tarsi laikinųjų
galvot apie pokalbis su amžinybe. Amžinybė įeina
žolę“ į poeto sąmonę ir išsklaido laikinumo
baimę.

„per naktį aš nebijosiu galvot apie

žolę
kurios baltos šaknys apraizgys mano
kūną
ir apie žolę kuri užžels
dabar klestinčių miestų griuvėsius“
31. Jurgis Postmodernizmas. Romanas „Tūla“ Tūla  Nesuprasto Neįmanoma meilės istorija, atsiradusi Judita
Kunčinas Poetas, eseistas, vertėjas, menininko iš beribio sielos alkio, rašyta poeto Vaičiūnaitė
(1947 – 2002) vienas žymiausių lietuvių Klajoklis valkata tragedija ranka. Ši istorija apie paprastą, tačiau poezija (miesto
prozininkų po Lietuvos  Sovietinis subtilią merginą Tūlą, kurią prisimena tematika)
nepriklausomybės atgavimo. laikotarpis ir apie kurią pasakoja pagrindinis
Gimė Alytuje. Vilniaus  Meilė romano veikėjas: „Kartais man
universitete studijavo  Vidiniai atrodo, kad tave, Tūla, aš pats
vokiečių filologiją. Rašė žmogaus susigalvojau – iš tikrųjų tavęs nė
literatūrinės kritikos pasaulis, nebuvo. Susikūriau iš oro, vandens,
straipsnius, satyras, esė, jausmai dumblių, žiežirbos ir negarsaus
radijo pjeses, kino scenarijus.  Kūryba grumėjimo už Vilniaus kalvų. Arba:
Jo kūryba apdovanota  Žmonių esu dėkingas, kad tik vieną savaitę
įvairiomis premijomis, 1993 prisitaikymas mudu gyvenom kartu, kad toji savaitė
m. romanas „Tūla“ išrinktas prie laikotarpio atstojo – man, žinoma, tik man! – ilgus
geriausia metų knyga.  Miestas, Vilnius metus...“ Romane pinasi Vilniaus
senamiesčio, sovietmečio realijų
 Laisvė
vaizdai ir intymus žmogiškųjų ryšių
 Bohema
pasaulis.
 Kasdienybės Ryški sovietinių laikų inteligento
tėkmė valkatystės tema. Romane valkatos
 Istorija gyvensena apibūdinama labai
 vaizdžiai: „Turi susilieti su gatve,
rūku, paturgės kiosku ir šaligatvio
plyta, su garu, dūmais, derva,
keiksmažodžiais ir sausu dulkių
sūkuriu virš priemiesčio dykynės...“
Romano veikėjas – laisvamanis,
girtuoklis, pabuvęs ir kalėjimuose, ir
ligoninėse, nuolat geriantis, išgėręs
arba ketinantis gerti. Vilnius yra jo
namai.
„J. Kunčino vaizduojamas personažas
nėra visiškas valkata – jis dar visada
išlaiko trūkinėjančius, bet iki galo
nenutrūkstančius saitus su sociumu, su
tvarkinguoju pasauliu – su tais
žmonėmis, kurie turi pagrindą po
kojomis ir kurie, daugiau ar mažiau
pripažindami jo socialines teises, jam
neretai padeda – gelbsti iš sunkių
situacijų, nors kartais ir nusigręžia“

Skaudžiai atvirai rodomos XX a.

pabaigos Lietuvos gyvenimo pusės:
puolusių žmonių likimai, laisva meilė,
sutrūkinėję žmonių santykiai, tautos
bohemos gyvenimas, priešinimasis
visuomenės normoms. Tokioje erdvėje
natūraliai kyla žmogiškumo, pilietinės
atsakomybės, žmogaus įsipareigojimo
klausimų, kurie skatina mąstyti, ar
išties postmodernizmo epochoje nyksta
vertybių prigimtis ir palengva įsigali
sumaištis.
32. Marius Postmodernizmas. Trijų veiksmų Kazimieras  Istorinis laikas Pagrindinis kūrinio veikėjas Pokštas Justinas
Ivaškevičius Lietuvių poetas, pjesė Pokštas (Kazys  Kūryba sukuria lietuvybės išsaugojimo planą – Marcinkevičius
(g. 1973) kritikas, Lietuvos rašytojų „Madagaskaras“ Pakštas (1893 –  Tautinė perkelti šalį į Madagaskaro salą ir ten „Mažvydas“
sąjungos narys, Nacionalinės 1960) – tapatybė, jos sukurti atsarginę tėvynę. Pokšto
premijos laureatas. geografas, praradimas ir vizijoje tautiškumas susijęs su pačia
Gimė Molėtuose. Vilniaus keliautojas, paieškos žeme, teritorija, vieta, klimatu, ir todėl
universitete baigė lietuvių geopolitikas ir  Emigracija siūlymas išsikelti, pakeisti šalies vietą,
filologijos studijas. Dirbo
laikraščių redaktoriumi,
žurnalistu, režisieriumi.
Jauniausios lietuvių rašytojų
kartos atstovas, prozininkas
ir dramaturgas. Autorius ir
pats režisavo ne tik savo
pjeses, bet ir kelis
dokumentinius filmus.
Pats autorius rašo: „Užaugau
blogio sistemoje, tačiau ji
manęs dar nespėjo suluošinti.
Pačiu laiku atėjo „teisingi“
laikai ir kone vienu metu su
brandos atestatu „gavau“
išėjimą į laisvę. Tai buvo
tarsi dviguba laisvė, išėjimas
į savarankišką gyvenimą
visuotinai ir privačiai.“
visuomenės  Globalumas kad išlaikytum tautiškumą, tarsi
veikėjas)  Žmogaus, perbraukia jo svarbą. K. Pokštas teigia:
piliečio vieta „Tautą augint vertikaliai. Išrankiokim
Salė (Salomėjos pasaulyje iš palovių užmestą lietuvybę. Išveskime
Nėries prototipas) naują gentkartę iš mūsų mišrių
veislių.“ Jei J. Marcinkevičiaus lūpose
Steponas ,,Lietuva“ skamba kaip malda, kaip
priesaika tautai ir tėvynei, tai M.
Stasys Ivaškevičiaus kūrinyje šiame žodyje
vien pašaipa ir ironija: „Lie“ - tai
Frenkas kuomet žmogus pradeda pratartį apie
lietų, bet užbaigti negali. „Tu“ - tai
Gerbutavičius kuomet mes kreipiamės į draugą,
taipgi į priešą bei į juodašiknius. „Va“
- tai nustebęs šūksnius regintis senąjį
svietą, kurs su nauju susimaišęs ateitį
nužymės“.
Neįgyvendinamos veikėjo idėjos tarsi
atskleidžia gražesnio, ramesnio
pasaulio ilgesį. Bandoma pabėgti nuo
ideologijos gniaužtų, įteisinti amžinųjų
vertybių neliečiamumą.
Remiantis šiuo kūriniu galima
padiskutuoti apie dabartinį lietuvių
veržimąsi į išsvajotuosius Vakarus,
norą pabėgti nuo savo šaknų, savęs
niekinimo sindromą, nekritišką Vakarų
vertinimą. Provincialumas anaiptol ne
geografinė samprata – žmogus pats
apie save kuria tą pasaulį, kurį nori
matyti. Provincialumas pasireiškia
nesugebėjimu mąstyti globaliai, o
veikti lokaliai, nesugebėjimu įvardyti
ir įvertinti savo norų ir galimybių. Ar
nesuklumpame ir mes, kaip suklupo
Pokštas, sugebantis mąstyti globaliai,
daug žinantis, išsilavinęs, tačiau
nesuvokiantis, kad gerovę galima kurti
ir čia Lietuvoje.