Vaikystę dažniausiai suvokiama kaip daugiausiai džiaugsmo, nuotykių turintis
laikotarpis. Būtent tada gali dėl nieko nesirūpinti, pamiršti visas problemas. Vaiką dažnai įsivaizduojame viskuo aprūpintą, mylimą žmogutį, bet deja pasitaiko ir tokių atvejų kai vaiko gyvenimas yra sunkesnis už suaugusiojo. Tai priklauso nuo aplinkos ir tėvų. Lietuvių literatūroje neretai vaizduojamas vaiko pasaulis, jo esminiai bruožai. Lietuvių išeivijos rašytojo Antano Škėmos romane ,,Balta drobulė’’ vaizduojamas sunkus vaiko gyvenimas, dar sunkesnis vaiko gyvenimas vaizduojamas XX a. rašytojo Jurgio Savickio novelėje ,,Kova’’. Dramaturgo Antano Škėmos kūrinyje ,,Balta drobulė’’ pagrindinio veikėjo Antano Garšvos vaikystė yra šiek tiek autobiografiška pačio kūrinio autoriaus vaikystei. Abiejų vyrų tėvai buvo mokytojai, nemokantys ar nenorintys išreikšt jausmų, abu turėjo mylinčias motinas, tačiau deja abi jos išprotėjo. ,,Baltos drobulės’’ istorijos pradžią galime laikyti Garšvos vaikystę, jis pats ją užrašo savo užrašuose, dažnai tai būna trumpi fragmentai. Antanas 8 metų vaikas paliktas vienas nuošalioje trobelėje, vieninteliai jo žaislai buvo tinko gabalėliai: ,,Žinoma, netrukus grubus tinkas sudžiūvo, skilo, krito ant grindų geometrinėmis figūromis. Šie netaisyklingi trikampiai, kvadratai, stačiakampiai buvo mano pamėgtieji žaislai ‘’, ši aplinka augančiam vaikui visiškai nepriimtina ir nejauki. Šios dienos būdavo ilgos, laiką jis apibūdindavo kaip pamotę, kuri visada stovi šalia - šaltą, neperkalbamą ir griežtą. Į tėvą jis žiūrėjo lyg į genijų, kai jis grodavo smuiku, kai jie išeidavo į gamtą tėvas taip pat pasikeisdavo į gerąją pusę: ,,Mano tėvas guli žolėje ir jo žvilgsnis klaidžioja pušų viršūnių ir debesų mezginyje. Jis guli ilgai, kramto smilgas, jo krūtinė ritmingai kilnojasi, vėjas judina jo ūsus, ir aš nenustebčiau, kad ištarti žodžiai būtų svarbūs, ir manyje išnyktų bet kuri baimė ir abejojimas.” Idealaus tėvo paveikslą užtemdo, tai kad jis mušė motiną. Motinos paveikslas šiame kūrinyje visiškai priešingas galingam ir stipriam tėvo paveikslui. Mama - švelnumo ir gėrio įsikūnijimas, Garšva ją apibūdino taip: ,,Motinos balso gaidos išskrisdavo apvalios ir švelnios, o man atrodė, kad jei užmigčiau jų besiklausydamas, tai susapnuočiau mielą sapną.’’ Deja gražios šeimos idilės nebuvo, šeimoje vyravo barniai, neištikimybės, tai iš lėto žlugdė motiną, ji išprotėjo, tai buvo didelis smūgis Antanukui. Jis pats nuvežė motina į ligoninę, čia žuvo jo vaikystė ir prasidėjo pažintis su žiauriu pasauliu. Jurgio Savickio novelės pavadinimas ,,Kova” puikiai atitinka ir kūrinio temą, vaikas kovoja už savo motiną ir geresnį savo gyvenimą. Jis svajoja apie normalią šeimą: ,, Jis buvo nebepataisomas fantastas ir labiausiai norėjo, kad ir jo tėvas būtų toks pats ,,kaip ir kiti’’.’’ Kitoje pastraipoje rašoma apie skaudžia vaiko kasdienybę, jis būdamas labai mažas įžvelgia savo tėvo ydas ir norėdamas dar labiau sumenkinti vadina jį paprasčiausiu girtuoklėliu. Tėvas yra ne tik girtuoklis, bet ir piktas, žiaurus žmogus, mat jis muša vaiką: „ stukteldavo per neapsižiūrėjimą vaiką krūtinėn, tam net žvangtelėdavo.“ Vaikas yra protingas ne pagal savo amžių, jis supranta, kad galima išgerti, bet tai reikia daryti su protu, nes viską galima padaryti tik būnant ,,šviesaus proto’’. Vaikas mato, ne tik tėvo būdo ypatybes, bet ir mamos. Jis, kaip ir visi vaikas, „mamanką“ laiko „geriausia pasaulyje močiute“. Jis supranta, kad ji yra nedora, paleistuvauja, bet vaikas ją bando pateisinti tuo, kad ji yra durna: ,, bet kai pamato kokį kavalierių, ima ir išlepsta. Dėl to, kad durna.” Berniukas supranta, kad jo gyvenimas tai drama, kuri baigsis tik tada, kai jis išeis iš tėvų namų Apibendrindama norėčiau teigti, jog vaikystė ne visada būna pilna juoko ir džiaugsmo, kartais vaikai tiesiog turi suaugti per anksti. Ir Antano Škėmos, ir Jurgio Savickio kūriniuose berniukai buvo priversti aplinkybių užaugti per anksti, jų vaikystė nebuvo pilna meilės ir laimės.