KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS

SLAUGOS FAKULTETAS
SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA

Vaiva Barauskaitė

Streso ir „perdegimo“ sindromo paplitimas tarp skirtingo profilio

slaugytojų
Magistro darbas

Darbo vadovė:
m. dr. Jurgita Gulbinienė

KAUNAS, 2010
 2

KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS

SLAUGOS FAKULTETAS
SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA

Tvirtinu:
Slaugos fakulteto dekanė
Prof. J. Macijauskienė
2010 …..mėn. ......d.

Streso ir „perdegimo“ sindromo paplitimas tarp skirtingo profilio

slaugytojų
Magistro baigiamasis darbas

Recenzentas: Darbo vadovas:

doc. dr. V. Grigaliūnienė m. dr. J. Gulbinienė
2010 m. geguţės mėn. ......d 2010 m. geguţės mėn...17...d.

Atliko:
Magistrantė
Vaiva Barauskaitė
2010 m. geguţės mėn. ..17...d.

KAUNAS, 2010
 3

TURINYS

SANTRAUKA...............................................................................................................................................5
SUMMARY...................................................................................................................................................7
SANTRUMPOS.............................................................................................................................................9
ĮVADAS.......................................................................................................................................................10
1. LITERATŪROS APŢVALGA................................................................................................................13
1.1. Streso samprata slaugytojo darbe.......................................................................................................13
1.1.1. Stresą darbe sukeliantys veiksniai................................................................................................15
1.1.2. Slaugytojų streso darbe atsiradimą įtakojantys veiksniai.............................................................17
1.1.3. Streso įtaka slaugytojų sveikatai ir darbo produktyvumui...........................................................19
1.1.4. Slaugytojų streso valdymas darbe................................................................................................20
1.2. „Perdegimo“ sindromo samprata slaugytojo darbe..........................................................................22
1.2.1. „Perdegimo“ sindromo atsiradimo prieţastys.............................................................................23
1.2.2. „Perdegimo“ sindromo įtaka slaugytojų sveikatai ir darbo produktyvumui...............................25
1.2.3. „Perdegimo“ sindromo profilaktika.............................................................................................26
2. TYRIMO METODIKA ...........................................................................................................................30
2.1. Tyrimo kontingentas...........................................................................................................................30
2.2. Naudoti klausimynai...........................................................................................................................31
2.2.1. Slaugytojų patiriamo streso klausimynas (angl. The Nursing Stress Scale)................................31
2.2.2. Ch. Maslach „perdegimo“ sindromo vertinimo
klausimynas (angl. Maslach Burnout Inventory)..........................................................................32
2.2.3. Papildomai sudaryti klausimai......................................................................................................33
2.3. Statistinė duomenų analizė................................................................................................................34
3. TYRIMO REZULTATAI........................................................................................................................35
3.1. Slaugytojų sociodemografiniai duomenys (amţius, lytis, gyvenamoji vieta, šeimyninė padėtis,
išsimokslinimas)...........................................................................................................................................35
3.2. Slaugytojų profesiniai duomenys (darbo pobūdis, darbo staţas, darbo krūvis, darbo uţmokestis,
darbo trukmė, pamaina)...............................................................................................................................37
3.3. Skirtingų profilių slaugytojų patiriamo streso darbe įvertinimas......................................................40
3.3.1. Psichologinės aplinkos įtaka stresui............................................................................................40
3.3.2. Socialinės aplinkos įtaka stresui..................................................................................................41
 4

3.3.3. Fizinės darbo aplinkos įtaka stresui.............................................................................................42

3.4. Skirtingo profilio slaugytojų psichosomatinio nuovargio simptomai................................................42
3.5. „Perdegimo“ sindromo išsivystymo įvertinimas tarp skirtingo profilio slaugytojų...........................45
3.5.1. Emocinio išsekimo išsivystymas tarp skirtingo profilio slaugytojų.............................................45
3.5.2. Depersonalizacijos išsivystymas tarp skirtingo profilio slaugytojų.............................................46
3.5.3. Sumaţėjusio veiksmingumo išsivystymo rizika tarp skirtingo profilio slaugytojų......................46
3.6. Būdai, padedantys slaugytojams atsipalaiduoti bei atstatyti darbinę veiklą.......................................47
4. TYRIMO REZULTATŲ APTARIMAS.................................................................................................49
4.1. Slaugytojų sociodemografinių duomenų įtaka streso ir
„perdegimo“ sindromo išsivystymui...................................................................................................49
4.2. Slaugytojų profesinių duomenų įtaka streso ir „perdegimo“ sindromo išsivystymui
(darbo pobūdis, darbo staţas, darbo krūvis, darbo uţmokestis, darbo trukmė, pamaina)............................50
4.3. Skirtingų profilių slaugytojų patiriamas stresas darbe........................................................................52
4.3.1. Psichologinės aplinkos darbe įtaka stresui išsivystyti..................................................................52
4.3.2. Socialinės aplinkos darbe įtaka stresui.........................................................................................53
4.3.3. Fizinės aplinkos įtaka stresui.......................................................................................................54
4.4. Psichosomatinių simptomų paplitimas tarp skirtingo profilio slaugytojų.........................................54
4.5. „Perdegimo“ sindromo išsivystymas tarp skirtingo profilio slaugytojų............................................54
4.6. Būdai, padedantys slaugytojams atsipalaiduoti bei atstatyti darbinę veiklą......................................56
IŠVADOS...................................................................................................................................................57
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS.........................................................................................................58
LITERATŪRA...........................................................................................................................................59
PRIEDAI.....................................................................................................................................................63
1 Priedas......................................................................................................................................................64
2 Priedas......................................................................................................................................................65
3 Priedas......................................................................................................................................................67
4 Priedas......................................................................................................................................................69
 5

SANTRAUKA

V. Barauskaitė. Streso įtaka slaugytojo darbe „perdegimo“ sindromo išsivystymui, magistro

baigiamasis darbas/mokslinė vadovė dr. J. Gulbinienė; Kauno medicinos universiteto, Slaugos fakulteto,
Slaugos ir rūpybos katedra. – Kaunas, 2010, - 71 p.
Problemos aktualumas. Ţmonės, kurių profesija reikalauja rūpintis kitais, per tam tikrą laiką
išnaudoja savo teigiamų emocijų resursus, jų organizmas pasidaro nebeatsparus, nebesugeba priešintis
stresams. Jei tokia būsena tęsiasi ilgai, galimas visiškas fizinių jėgų ir psichikos išsekimas, o tokia būsena
paveikia asmens motyvaciją, poţiūrį ir elgesį [20]. Lietuvoje vis daugiau gaunama pranešimų apie
sveikatos prieţiūros darbuotojų, ypač slaugytojų, pervargimą, emocinį išsekimą, neprofesionalumą,
konfliktus darbo aplinkoje, abejingumą slaugomiems pacientams. Pastaruoju metu slaugytojų darbo krūvis
vis didėja, daugėja slaugomų pacientų, didėja atsakomybė, daţniau tenka savarankiškai atlikti svarbius
sprendimus, nuo kurių priklauso pacientų gyvybė [19].
Darbo tikslas. Nustatyti streso ir „perdegimo“ sindromo paplitimą tarp skirtingo profilio
slaugytojų.
Tyrimo metodai. Tyrimas buvo atliktas KMUK Neurochirurgijos (Neurologijos,
Neurochirurgijos, Neurochirurgijos intensyvios terapijos ir Mišrių traumų skyriuose) ir Kardiologijos
klinikose (Kardiologijos intensyvios terapijos ir Kardiologijos I skyriuose). Tyrimo imtį sudarė 80
bendrosios praktikos slaugytojų, dirbančių intensyvios terapijos (n=25), chirurgijos (n=28) ir terapijos
skyriuose (n=27). Tyrimui atlikti naudoti klausimynai: Slaugytojų patiriamo streso klausimynas, Ch.
Maslach „perdegimo“ sindromo vertinimo klausimynas bei papildomai sudaryti klausimai, padedantys
nustatyti slaugytojų sociodemografinius, profesinius duomenis, atsipalaidavimo būdus po stresinės
situacijos. Duomenų statistinė analizė buvo atlikta statistine programa „Statistica v. 5 for Windows“.
Rezultatai yra laikomi statistiškai reikšmingi, jei p≤0,05.
Rezultatai. Intensyvios terapijos profilio slaugytojai daugiausiai patiria stresą susijusį su psichologinė
aplinka t.y. pacientų mirtimi ir mirštančių pacientų slaugymu 8,72 (SN3,69) bei nepakankamu
pasirengimu šiam darbui 2,96 (SN1,79). Chirurgijos profilio slaugytojams 2,96 (SN1,57) statistiškai
reikšmingai daugiau trūko paramos iš savo kolegų nei kito profilio slaugytojams (p<0,05), bei daţniau
patyrė stresą susijusį su gydytojo kritika 5,32 (SN2,40). Terapijos profilio slaugytojams didţiausią stresą
sukelia fizinė darbo aplinka (netinkamas darbo grafikas, laiko trūkumas slaugos uţduotims atlikti).
Terapijos profilio slaugytojus 45,96 (SN20,3) statistiškai reikšmingai daugiau vargino psichosomatinio
 6

nuovargio simptomai nei intensyvios 34,76 (SN17,7) ir chirurgijos 45 (SN15,5) profilio slaugytojus
(p<0,05). Šio profilio slaugytojus labiausiai vargino psichosomatinio pobūdţio simptomai: sutrikęs
miegas, alergija, jautėsi psichologiškai išsekę, prislėgtos nuotaikos, nenoras veikti kaţko tai naujo,
nepakankamai skyrė laiko sau. Įvertinus “perdegimo” sindromo komponentus tarp skirtingo profilio
slaugytojų, nustatyta, kad terapijos profilio slaugytojai 23,1 (SN12,6) turi statistiškai reikšmingai
didţiausią emocinį išsekimą palyginus su chirurgijos 15,1 (SN6,8) ir intensyvios terapijos 14,2 (SN9,8)
profilio slaugytojais (p<0,05). Visų profilio slaugytojai turi aukštą depersonalizacijos ir ţemą sumaţėjusio
veiksmingumo išsivystymo lygį. Skirtingo profilio slaugytojai streso maţinimui naudoja panašius
atsipalaidavimo būdus: laiko praleidimas su šeima 35 proc., knygų ir ţurnalų skaitymas 35 proc.,
televizoriaus ţiūrėjimas 23 proc., muzikos klausymas 20 proc., miegas 40 proc.. Tyrimo rezultatai parodė,
jog iškelta tyrimo hipotezė, kad terapiniuose skyriuose dirbančių slaugytojų streso ir “perdegimo”
sindromo paplitimas yra maţesnis nei slaugytojų, kurios dirba chirurgijos ir intensyvios terapijos
skyriuose, pasitvirtino dalinai.
 7

SUMMARY

V. Barauskaitė. The prevalence of stress and burnout syndrome among the nurses of different
profile. Master’s final work/scientific supervisor dr. J. Gulbinienė; Kaunas University of Medicine,
Faculty of Nursing, Department of Nursing and Care. – Kaunas, 2010, - 71 p.
Problem topicality. People that profession requires care giving to others uses the resources of
their positive emotions during the specific time, their organism becomes not resistant, is not able to resist
the stress. If such condition prevails, the total burnout of physical energy and psychic is possible and such
condition effects the personal motivation, point of view and behavior [20]. A number of notifications on
the emotional burnout, unprofessionalism, conflicts in the working environment, apathy to the patients is
increasing in Lithuania. Recently, the job load of nurses, the number of patients is increasing, the
responsibility gets bigger, and they need to take important decisions regarding the life of patients by
themselves more often [19].
Work aim. To determine the prevalence of stress and burnout syndrome among the nurses of
different profile.
Investigation methods. The investigation has been performed in the Hospital of Kaunas
University of Medicine (KMUK) in the Clinics of Neurosurgery (Departments of Neurology,
Neurosurgery, Neurosurgery Intensive Therapy, and Mixed Traumas) and in the Clinics of Cardiology
(Department of Intensive Care of Cardiology and I department of Cardiology). The investigation sample
has been formed from 80 general nurses working in the departments of intensive therapy (n=25), surgery
(n=28), and therapy (n=27). In order to perform the investigation, the questionnaires have been used:
questionnaire of stress suffered by the nurses (see annex 3), Ch. Maslach questionnaire for evaluation of
burnout syndrome (see annex 4), and additionally formed questions helping to set out the
sociodemographic, profession data, relaxing ways after the stress situation (see annex 2). The data
statistical analysis has been performed using the statistical program “Statistica v. 5 for Windows”. The
results are very significant statistically, if p≤0.05.
Results. The nurses characterized by the profile of intensive therapy suffer from the stress related
with psychological environment mostly i.e., death of patients and care of dying patients 8.72 (SN±3.69),
and insufficient preparedness for such work 2.96 (SN±1.79). The nurses characterized by the profile of
surgery 2.96 (SN±1.57) have felt lack of support from their colleagues, compared with the nurses of other
profile (p<0.05), and stress related with the doctor’s criticism 5.32 (SN±2.40) more often. The nurses
characterized by the profile of therapy suffer from the stress related with physical work environment (not
 8

suitable work schedule, lack of time in order to perform the nursing tasks). The nurses of therapy profile
45.96 (SN±20.3) have suffered from the symptoms of psychosomatic tiredness statistically more
significant than the nurses (p<0.05) of intensive 34.76 (SN±17.7) and surgery 45 (SN±15.5) profile. The
nurses of such profile have suffered mostly from the symptoms of psychosomatic nature: disturbed sleep,
allergy, psychological burnout, depression, unwillingness to do something new, and not enough time for
themselves. When evaluating the components of burnout syndrome among the nurses of different profile,
it has been ascertained that the nurses of therapy profile 23.1 (SN±12.6) have the biggest statistically
significant emotional burnout when compared with the nurses (p<0.05) of surgery 15.1 (SN±6.8) and
intensive therapy 14.2 (SN±9.8) profile. The nurses of all profiles have very high depersonalization and
low decreased effectiveness development level. In order to relax, the nurses of different profile use similar
relaxing methods: time with family 35%, reading of books and magazines 35%, TV watching 23%,
listening to music 20%, sleep 40%. The results of the research showed that the hypthesis of the research
that the prevalence of stress and burnout sindrome among nuries who work in the department of therapy
less aparent than among nuries who work in the departments of surgery and intensive therapy, confirmed
partially.
 9

SANTRUMPOS

Ţr. – ţiūrėti
Val. – valandos
Kt. – kiti
Et. – etatas
SN – standartinis nuokrypis
Lent. – lentelė
 ĮVADAS

Didėjantis gyvenimo ritmas, sparčiai progresuojanti medicinos mokslo paţanga, technologijų

tobulėjimas, konkurencija, didėjantys reikalavimai kvalifikacijai ir atsakomybei verčia medikus įtemptai
dirbti, ko pasiekoje atsiranda nuovargis. Nuovargį, išsekimą gali sukelti bet kuris darbas, tačiau mediko
profesijoje tai pasireiškia daugiausiai [14].
E. Garrosa ir kt. (2008) atliktu tyrimu įrodė, kad darbuotojai, kurių darbe daţni ir intensyvūs
kontaktai su kitais ţmonėmis, patiria stiprius psichinius krūvius, kurie ilgainiui pasireiškia emociniu
išsekimu, domėjimosi darbui praradimu, bendravimo sutrikimais, prastėjančia fizine savijauta [34]. Tik
prieš kelis dešimtmečius pradėta domėtis dėl darbe patiriamų stresų, nuovargio, išsekimo poţymių bei jų
pasekmių, nes intensyvėjant darbo ir gyvenimo ritmui, šios problemos tampa vis aktualesnės ir mūsų
šalyje. Tačiau Lietuvos mokslinėje spaudoje, skirtingai nei uţsienio šalyse, šie klausimai menkai
nagrinėjami [17; 19].
Lietuvoje atlikti tik keli tyrimai nagrinėjantys slaugytojų stresą bei „perdegimo“ sindromą darbe,
jo prevenciją bei įveikimo būdus. Sveikatos prieţiūros specialistų patiriamą stresą ir „perdegimo“
sindromo išsivystymą darbe, jo prieţastis analizavo R. Vimantaitė (2007), E. Glumbakaitė, J. Kalibatas
(2006), D. Mikutienė, V. Kanapeckienė (2007) [3;5;19;20].
R. Vimantaitės (2006) tyrimo tikslas – buvo ištirti Lietuvos kardiochirurgijos centruose dirbančių
slaugos darbuotojų „perdegimo“ sindromo pasireiškimą bei jo įtaką slaugytojų elgesiui ir darbo
efektyvumui. Atlikus tyrimą buvo nustatyta, kad didelis darbo krūvis (72,8 proc. slaugytojų dirba didesniu
darbo krūviu nei 1,0 etato), trumpas poilsio laikas, ilgalaikė emocinė įtampa (84,4 proc. visų apklaustųjų),
vadovų paramos stoka skatina konfliktų tarp slaugytojo ir darbo aplinkos atsiradimą, poţiūrio į atliekamą
darbą pasikeitimą. Taip pat pastebėti tokie reiškiniai: didelis darbo krūvis, fizinis (75 proc. visų
apklaustųjų) ir psichinis (86,1 proc. visų apklaustųjų) nuovargis, emocinė įtampa, didėjantis
nepasitenkinimas darbu bei simptomai: stiprūs galvos skausmai (32,2 proc. visų apklaustųjų), miego bei
virškinimo sutrikimai, kojų (63,3 proc. visų apklaustųjų) ir kitų kūno vietų skausmai, sumaţėjęs fizinis
aktyvumas, nuolatinis nerimo jausmas, bendras nuovargis (67,2 proc. visų apklaustųjų), abejingumas,
priešiškumas, rodo „perdegimo“ sindromo vystimąsi [20].
Taip pat E. Glumbakaitės, J. Kalibato 2006 metais Lietuvoje atlikto pirminės sveikatos prieţiūros
centruose dirbančių slaugytojų streso ir psichologinių reikalavimų darbe sąsajos su streso pasekmėmis.
Tyrimas buvo atliktas siekiant įvertinti slaugytojų streso ir psichologinių reikalavimų darbe sąsajas su
streso pasekmėmis. Gauti tyrimo rezultatai atskleidė, kad stresas statistiškai patikimai yra susijęs su
 11

„perdegimo“ sindromu, psichosomatiniais simptomais. Taip pat nustatyta, kad didėjant psichologiniams
reikalavimams, darbe labiau pasireiškia psichosomatiniai simptomai, bei intensyvesnis stresas [3;11].
Sveikatos prieţiūra yra viena iš augančių darbo sektorių paţangiose visuomenėse. Tačiau situacija
Lietuvoje nėra pakankamai gera: trūksta slaugytojų ir todėl jų darbo krūvis nuolat didėja. Įvairūs tyrimai
įrodė, kad slaugytojų darbas yra įtemptas, keliantis stresą ir kad „perdegimo“ sindromo, susijusio su stresu
darbe, paplitimas yra aukštas [26]. Slaugytojai dirba su ţmonėmis, kenčiančiais nuo įvairių ligų ir
turinčiais fizinių, socialinių ir psichologinių problemų. Socialinės, ekonominės ir kitos sąlygos ne visada
leidţia suteikti pacientui tokią pagalbą, kokios jis tikisi ir kokios jam reikia. Tokiais atvejais slaugytojai
patiria stresą, jaučia sąţinės grauţatį, bejėgiškumą, moralinį skausmą. Jeigu sveikatos prieţiūros
specialistai, tarp jų ir slaugytojai, nesulaukia pagalbos iš administracijos, bendradarbių, šeimos narių, o
patys nesugeba susidoroti su iškylančiomis problemomis, dėl nuolat patiriamo streso, jiems gresia
emocinis išsekimas [23].
Ţmonės, kurių profesija reikalauja rūpintis kitais, per tam tikrą laiką išnaudoja savo teigiamų
emocijų resursus, jų organizmas pasidaro nebeatsparus, nebesugeba priešintis stresams. Jei tokia būsena
tęsiasi ilgai, galimas visiškas fizinių jėgų ir psichikos išsekimas, o tokia būsena paveikia asmens
motyvaciją, poţiūrį ir elgesį [20].
Lietuvoje vis daugiau gaunama pranešimų apie sveikatos prieţiūros darbuotojų, ypač slaugytojų,
pervargimą, emocinį išsekimą, neprofesionalumą, konfliktus darbo aplinkoje, abejingumą slaugomiems
pacientams. Pastaruoju metu slaugytojų darbo krūvis vis didėja, daugėja slaugomų pacientų, didėja
atsakomybė, daţniau tenka savarankiškai atlikti svarbius sprendimus, nuo kurių priklauso pacientų gyvybė
[19]. Pastaraisiais metais vis daţniau „perdegimo“ sindromas nustatomas slaugos specialistams, ypač
moterims [20].
Šios problemos slaugytojų profesinėje ir asmeninėje veikloje paskatino daugiau pasidomėti stresu
ir „perdegimo“ sindromu, jų atsiradimo prieţastimis, poveikiu, pasireiškimo būdais bei tarpusavio sąsaja.
Kadangi Lietuvos mokslinėje literatūroje yra maţai nagrinėtas stresas ir „perdegimo“ sindromas tarp
skirtingo profilio slaugytojų, tuo tikslu buvo atliktas tyrimas apie slaugytojų streso ir “perdegimo”
sindromo išsivystymą tarp skirtingo profilio slaugytojų. Buvo lyginama, kokio profilio (pagal atliekamo
darbo pobūdį, specifiškumą, intensyvumą) slaugytojams stresas ir „perdegimo“ sindromas gali pasireikšti
daţniau.
 12

DARBO TIKSLAS. Nustatyti streso ir „perdegimo“ sindromo paplitimą tarp skirtingo profilio
slaugytojų.

UŢDAVINIAI:

1. Ištirti ir palyginti patiriamą stresą darbe tarp skirtingo profilio slaugytojų.

2. Ištirti ir palyginti psichosomatinių simptomų paplitimą tarp skirtingo profilio slaugytojų.
3. Ištirti ir palyginti „perdegimo“ sindromo išsivystymą tarp skirtingo profilio slaugytojų.
4. Nustatyti ir palyginti skirtingo profilio slaugytojų taikomus būdus, padedančius atsipalaiduoti po
stresinės situacijos darbe.

HIPOTEZĖ. Terapiniuose skyriuose dirbančių slaugytojų streso ir “perdegimo” sindromo paplitimas yra
maţesnis nei slaugytojų, kurios dirba chirurgijos ir intensyvios terapijos skyriuose.
 13

1. LITERATŪROS APŢVALGA

1.1. Streso samprata slaugytojo darbe

Profesinėje aplinkoje stresas daţniausiai atsiranda tarp tų profesijų, kur maţos savarankiškumo
galimybės ir dideli fiziniai bei psichologiniai reikalavimai, o slaugytojo profesija ir yra viena iš tokių.
Stresas - tai ţmogaus psichinės ir fiziologinės įtampos būsena, kylanti dėl vidinių ir išorinių veiksnių
(stresorių) poveikio. Streso teoriją 1936 m. sukūrė ir terminą pradėjo vartoti H. Selje. Pagal H. Selje,
stresas suprantamas kaip nespecifinė organizmo reakcija į bet kokį reikalavimą, šią būseną sukeliančius
veiksnius, jis vadina stresoriais ir skiria teigiamai veikiantį stresą (eustresą), kuris stimuliuoja ir skatina
siekti geresnių rezultatų ir kenksmingą, (distresą), kuris gniuţdo ir sekina. Į ilgesnį stresorių poveikį
kūnas atsako savigynos reakcija [12].
Amerikiečių mokslininkas R. Lazarus, siekdamas grieţčiau apibrėţti streso sąvoką, susiaurinti jos
vartojimo sritį ir tuo pačiu atskirti psichologinę streso sampratą nuo fiziologinės, pasiūlė skirti fiziologinį
(biologinį) ir emocinį (psichologinį) stresą [8;46].
1. Fiziologinis stresas
Fiziologinio streso teoriją sukūrė Kanados mokslininkas H. Selje. Šios teorijos atsiradimui didelės
įtakos turėjo H. Selje pastebėtas organizmo reakcijų į skirtingus poveikius panašumas. Tirdamas ligonius
jis nustatė, kad beveik visų susirgimų atvejais pasireiškia panašūs simptomai: karščiavimas, apetito
stoka, nemalonūs pojūčiai ir skausmai sąnariuose bei raumenyse. Tolesni H. Selje atlikti tyrimai parodė,
kad panašūs poţymiai pasireiškia ne tik susirgimų atvejais, bet ir veikiant organizmą skirtingiems
dirgikliams – stresoriams. Veikiant stresoriui kinta prisitaikomųjų organizmo reakcijų intensyvumas [46].
Pagal tai skiriamos trys pagrindinės adaptacijos sindromo fazės:
- Nerimo fazė. Organizmas bando prisitaikyti prie naujos situacijos.
- Priešinimosi fazė. Organizmas prisitaiko prie stresoriaus poveikio, kartu sumaţėja jo atsparumas
kitiems stresoriams.
- Išsekimo fazė. Prisitaikymo mechanizmai nebepajėgia veikti, dėl to gali atsirasti negrįţtamų
simptomų [4].
2. Emocinis stresas
Emocinį stresą sukelia ne bet koks dirgiklis, o tik dirgiklis, kurį individas įvertina kaip jam
grėsmingą. Objektyviai grėsmingas dirgiklis, jeigu jis tokiu nelaikomas, negali būti emociniu
 14

stresoriumi. Analizuojant emocinį stresą pagrindinis dėmesys skiriamas organizmo reakcijomis. Būtina
paţymėti dar vieną esminį skirtumą tarp fiziologinio ir emocinio streso teorijų. Fiziologai neretai tiria tik
vegetacines organizmo reakcija į stresorių, ignoruodami emocinį stresinių reakcijų komponentą. Veikiant
emocinio pobūdţio dirgikliams, kartu su fiziologiniais pokyčiais ryškiai pasireiškia emocinės reakcijos
(pyktis, depresija ir pan.) bei daugelis kitų psichinės veiklos pokyčių: pablogėja dėmesio perkėlimas ir
paskirstymas, pailgėja reakcijų laikas, gali pasunkėti suvokimo, atminties, mąstymo bei kitų psichinių
procesų tėkmė. Streso poveikis atsispindi ţmogaus elgsenoje, veikloje: galimos neadekvačios reakcijos į
dirgiklius ir net visiška veiklos dezorganizacija [8].
Spręsti apie emocinio streso intensyvumą, jo įtaką organizmui galima tik kompleksiškai
nagrinėjant visas šias reakcijas [2;12].
Visiškai išvengti streso yra neįmanoma, streso problema visose gyvenimo srityse dabartiniu metu
yra aktuali. Plėtojantis urbanizacijai, intensyvėjant gamybai, tobulėjant telekomunikacinei technikai,
spartėja darbo tempas, gausėja plataus diapazono informacijos srautai, didėja laiko deficitas, o kartu ir
nervinė emocinė įtampa. Stresas kaip kenksmingas darbo aplinkos veiksnys ypač būdingas
intelektualinių profesijų atstovams – vadovaujantiems darbuotojams, gamybos vadovams, medikams,
verslininkams ir kt. Stresą darbe gali sukelti tokie psichologiniai socialiniai veiksniai, kaip darbo
organizavimas ir valdymas, bei fizikiniai, kaip blogas patalpų mikroklimatas [5].
Įtampos sąlygomis dirbti yra įprasta, tai suteikia energijos ir motyvuoja kovoti su iššūkiais,
darbuotojui daromas spaudimas gali jį paskatinti geriau dirbti bei suteikti pasitenkinimą, kuomet
ambicingi tikslai yra įgyvendinti, tačiau per dideli reikalavimai ir įtampa sukelia stresą, kuris turi
neigiamą poveikį darbuotojų sveikatai [8].
J. Bailey ir kt. (1980) atliktame tyrime teigia, jog profesinėje aplinkoje stresas daţniausiai
atsiranda tarp tų profesijų, kur maţos savarankiškumo galimybės ir dideli fiziniai bei psichologiniai
reikalavimai. Slaugytojo profesija ir yra viena iš tokių. Slaugytojai, kaip tam tikra ţmonių grupė,
realizuojanti savo veiklą, nuolat kontaktuodami su kitais asmenimis, taip pat neišvengia streso. Pagrindinė
streso prieţastis – konfliktas tarp ţmogaus poreikių bei vilčių ir realybės. Šiandien slaugytojas tampa, vis
didesnę atsakomybę prisiimantis, sveikatos sistemos grandies dalis. Todėl, yra svarbu, kad dirbant
paslaugų srityje, jis kuo maţiau susidurtų su socialinėmis, psichologinėmis, sveikatos problemomis [24].
Stresas – sankaupa jausmų, kurie kyla individui dėl psichinio ir fizinio pobūdţio apribojimų,
nusivylimų, praradimų ir pernelyg didelių reikalavimų. Slaugytojas kasdieninėje kalboje stresu vadina
viską, kas nemalonu, kas gadina jo dvasinę ir fizinę savijautą. Slauga pati savaime kelia stresą. Jei yra ir
didţiulis darbo krūvis, aišku, slaugytojo darbas ima nebeatitikti jo įsivaizduojamų idealų [11]. I. Begat ir
 15

kt. (2005) atliktame tyrime teigia, jog stresas darbe sukelia daugiau nei ketvirtadalį visų su darbu susijusių
sveikatos sutrikimų ir gali sukelti depresiją, nerimą, nervingumą, nuovargį ir širdies ligas, dėl kurių
netenkama darbingumo dviems ar daugiau savaičių. Stresas įtakoja darbo našumą, kūrybingumą ir
konkurenciją [26].

1.1.1. Stresą darbe sukeliantys veiksniai

Kenksmingi veiksniai suprantami kaip įvykiai ir situacija, kuri gali būti potencialiai kenksminga.
Kenksmingi veiksniai skirstomi į grupes: fizikinius ir psichosocialinius bei organizacinius. Pagrindiniai
stresoriai darbo vietoje yra per dideli darbo krūviai, vaidmenų konfliktai, organizacijos politika,
monotonija, netikrumas, baimė prarasti darbą, socialiniai konfliktai [16].
Vertinant darbo krūvį svarbu tai, kad darbuotojas būtų pakankamai uţsiėmęs, bet tiek, kad galėtų
pakankamai dėmesio skirti tam ką daro, po darbo ţmogus turi turėti pakankamai energijos, kad galėtų
susitvarkyt asmeninius reikalus. Reikšmingas darbo aplinkos stresorius – pokyčiai, ţmonės, kurie
pasikeitimus laiko grėsmingais ir gąsdinančiais, labiau linkę patirti stresą. Pagal H. Selje, bet kuri
organizacija, sąlyga ar vieta, kuri reikalauja iš ţmogaus prisitaikymo, yra stresorius. Tokios darbo
sąlygos, kaip sunkiai įveikiami darbo reikalavimai, ar reikalavimai prieštaraujantys individualiems
poreikiams, darbo kontrolės stoka, silpna socialinė parama, yra pagrindiniai darbo veiksniai sukeliantys
stresą. Daugeliui darbuotojų streso šaltinis yra darbo įvertinimas, nedaugelis mėgsta būti vertinamas kitų,
nes tai yra vieno ţmogaus sugebėjimų palyginimas su kitais. Taip pat svarbus darbo aplinkos stresorius
yra darbo grafikas. Dirbantys pamainomis slaugytojai susiduria su psichologinėmis ir socialinėmis
adaptacijos problemomis. Sutrikdomas normalus maitinimasis, miegas ir darbo ritmas [15].
J. P. Seward (1999) išskyrė 5 darbo vietos stresorių kategorijas, kurios apibendrina anksčiau
paminėtus teiginius, kurie pateikti 1 lentelėje [2].
 16

1 lentelė. Stresą darbe sukeliantys veiksniai

Kategorijos Stresoriai
- Permainos ir pokyčiai
Organizacija - Nepakankama komunikacija
- Tarpasmeniniai konfliktai
- Vaidmenų konfliktai
Vaidmuo organizacijoje - Nepakankami resursai darbo įvykdymui
-Nepakankama kompetencija darbo įvykdymui
- Pagalbos trūkumas
Veiklos vystymasis - Naujos atsakomybės
- Nedarbas
- Kiekybinis ir kokybinis perkrovimas
- Kiekybinis ir kokybinis neapkrovimas
Užduotys
- Atsakomybės dėl kitų gyvenimo gerovės
- Ribota veiksmų laisvė
- Skurdi estetika
- Fizinis pavojus
Darbo aplinka - Ergonominės problemos
- Triukšmas
- Kvapai
Paimta iš M. Furst. Psichologija. Vilnius, 2000.

L. Levi savo knygoje teigia, kad galima ir daţniausiai pasitaiko suminė kenksmingų veiksnių
tarpusavio sąveika, kadangi stresoriai neegzistuoja izoliuotai vienas nuo kito. Poveikis gali būti stipresnis,
kai vienas veiksnys sustiprina ir padidina kito veikimą, ir silpnesnis, kai vienas sušvelnina ar susilpnina
kito kenksmingo veiksnio įtaką [46].
 17

1.1.2. Slaugytojų streso darbe atsiradimą įtakojantys veiksniai

Profesinis stresas plačiai paplitusi problema sveikatos prieţiūros sektoriuje, intensyvi sveikatos
prieţiūros sektoriaus reforma, restruktūrizacija, decentralizacija ir racionalizacija stipriai įtakoja darbo
sąlygas ir darbuotojų sveikatą, o šiuo metu sveikatos sektoriuje vykstantys procesai gali dar
pabloginti situaciją [53].
Slaugos veikla apima plačią skalę galimų streso veiksnių, atsirandančių darbo vietoje, nes
slaugytojo profesijai būtini socialiniai, etiniai, dalykiniai ir kt. įgūdţiai, komandinis darbas įvairiose
situacijose, dvidešimt keturių valandų slaugos teikimas [54]. S. French ir kt. (2000) nustatė devynias
darbo vietos streso veiksnių grupes, kurios gali daryti poveikį slaugytojoms.
Devynios darbo vietos streso veiksnių grupės:
1. Konfliktas su gydytojais;
2. Netinkamas pasiruošimas;
3. Nesutarimai su bendradarbiais;
4. Nesutarimai su vyresniąja slaugytoja;
5. Diskriminacija;
6. Darbo krūvis;
7. Netikrumas dėl gydymo;
8. Susidūrimas su mirtimi ir mirštantys pacientai;
9. Pacientai, jų šeimos nariai [33].
Anglijos mokslininkas T. Cox (1996) sudarė streso šaltinių ir psichosocialinių bei
organizacinių darbo aplinkos veiksnių sąsajų lentelę, kuri apima stresorius, veikiančius slaugytojus
darbo aplinkoje (ţr., 2 lentelė) [15].
 18

2 lentelė. Slaugytojų darbo stresoriai: psichosocialiniai ir organizaciniai rizikos veiksniai

Streso šaltinis Psichosocialiniai/organizaciniai rizikos veiksniai

- Dviprasmiškumas, neaiškumas
- Darbo perkrova
Darbo planas ir darbo krūvis
- Kontrolės stoka
- Susidūrimas su mirtimi ir mirimu
- Konfliktai su kitu personalu
- Konfliktai su medicinos personalu
Tarpasmeniniai santykiai darbe
- Gydytojų elgesys;
- Konfliktai su kitomis slaugytojomis
- Neadekvatus pasiruošimas spręsti emocinius
Santykiai su pacientais ir jų šeimomis
pacientų ir jų šeimų poreikius
- Personalo paramos stoka
- Personalo keitimasis

Darbo organizacija ir vadyba - Sunkumai su vadovais

- Riboti resursai
- Personalo stygius

Specifiniai slaugos aspektai - Susirūpinimas gydymu ir pacientų slauga

Asmeniniai - Susirūpinimas dėl specialiųjų ţinių ir įgūdţių

Paimta iš B. Pajarskienė, R. Jankauskas. Psichinį stresą darbe sukeliantys veiksniai ir jų įvertinimas. Vilnius,
1997.

A. L. Glasberg ir kt. (2007) teigia, jog pagrindinės prieţastys, įtakojančios medikų

nepasitenkinimą darbu ir įtampą: daug dokumentacijos, sveikatos sistemos reforma, darbo valandos,
darbo kontrolė, spaudimas darbe, organizacinės paramos stoka, taip pat kontaktas su nepatenkintais
pacientais. Visi šie veiksniai gali turėti neigiamos įtakos darbo jėgos įsipareigojimams ir motyvacijai
ir sukelti riziką teikiamų sveikatos prieţiūros paslaugų kokybei, kuri yra sveikatos reformų
įsipareigojimas [12].
Viename iš pirmųjų streso slaugoje tyrimų L. Huckabay ir B. Jagla (1979) parodė, kad stresas
intensyviosios prieţiūros skyriuose buvo susijęs su tarpasmeninio bendravimo problemomis, ţinių
 19

poreikio ar trūkumo, pačios intensyviosios slaugos aplinkos ir paciento prieţiūros reikalavimais [40].
S. Jacobsson (1983) atliktame tyrime slaugytojai labiausiai stresą sukeliančius atvejus darbe išskyrė: mirtį
ar recidyvą, personalo trūkumą ir per didelį darbo krūvį, slaugytojų – gydytojų problemas, netikrumą dėl
savo ţinių ir kompetencijos [42]. Pasak A. McVicar (2003), darbo krūvis, lyderiavimas/vadovavimas,
personalo konfliktai ir emociniai poreikiai yra daţniausiai slaugytojų įvardinamas stresorius. Per didelis
darbo krūvis (pvz., laiko trūkumas ir nepakankamas personalo skaičius) yra didţiausias streso sveikatos
prieţiūroje šaltinis [53]. A. McGrath ir kt. (2003) paţymi, kad didelis darbo krūvis yra daţniausia
prieţastis kodėl slaugytojos negali atlikti savo pareigų taip, kad būtų patenkintos savo darbu [52].
S. Redfern (2002) nurodo, kad stresorius apima veiksniai, susiję su pacientų prieţiūra, tarpasmeniniai
santykiai, tokie kaip konfliktai tarp personalo, neatsakingai prisiimami įsipareigojimai, nesuderinami
reikalavimai ir konfidencialumo bei kompetencijos vykdyti savo pareigas trūkumas [55]. Dauguma šios
srities tyrimų nukreipti į aplinkos faktorius, turinčius įtakos stresui išsivystyti. Asmeniniai stresoriai
nurodomi kaip maţiau apsunkinantys, negu darbo stresoriai [52]. S. Kalvemark ir kt. (2004) teigė, kad
sveikatos prieţiūros personalas patiria stresą ne tik tada, kai instituciniai apribojimai neleidţia jiems veikti
pagal jų moralinių įsitikinimų sistemą, bet taip pat, kai jie atlikdami veiksmus vadovaujasi savo sąţine
susikirsdami su įstatymais ar reikalavimais [44]. I. Begat ir kt. (2005) atlikto tyrimo išvadose teigiama,
kad etiniai konfliktai slaugant pacientus yra streso ir nerimo, susijusio su darbu, šaltinis [26].
Siekiant efektyviai kovoti su patiriamu stresu sveikatos prieţiūros sektoriuje svarbu atkreipti
dėmesį į bendravimo ir bendradarbiavimo reikšmę. Informacijos plitimas ir atvira komunikacija gali
ţymiai sumaţinti įtampą darbuotojų tarpe [53].

1.1.3. Streso įtaka slaugytojų sveikatai ir darbo produktyvumui

Stresas yra aktuali profesinės sveikatos problema, jo sukeltos ligos gali pakeisti individualią
gerovę bei produktyvumą. Streso pasekmės daţniausiai skirstomos į tris pagrindinės grupes ir
apibūdinamos fiziologiniais, psichologiniais ir veiklos pokyčiais. [20]
LR SAM Higienos Institutas pateikia galimų streso pasekmių ir pakenkimų lentelę, kuri apima ir
susistemina daugelio uţsienio tyrėjų (T. Cox, A. McVicar, L. Huckabay ir B. Jagla, A. L. Glasberg)
išvadas dėl psichosocialinių veiksnių poveikio darbuotojų sveikatai, kuris gali pasireikšti labai įvairiai (ţr.,
3 lentelė) [14].
 20

3 lentelė. Pakenkimai ir galimos streso pasekmės

Pakenkimai Pasekmės
Somatiniai pakenkimai Alergijos, aritmijos, nugaros skausmai,
piktybiniai navikai, krūtinės ląstos skausmai,
cistitai, dermatitai, virškinimo problemos,
galvos skausmai, širdies ligos, kvėpavimo ligos,
seksualinės problemos.

Psichologiniai pakenkimai Narkomanija, alkoholizmas, depresija, apetito

sutrikimas, padidėjęs jautrumas, nervingumas,
fobijos, išsekimas.
Socialiniai pakenkimai Apatija, nesutarimai šeimoje, impulsyvus
elgesys, šeimos iširimas.
Pakenkimai darbe Pravaikštos, vėlavimai, klientų skundai, bloga
darbo kokybė, daţnesni nesėkmių atvejai.

Paimta iš B. Pajarskienė. Stresas darbe ir sveikata. Vilnius: Charibdė, 1995.

Kad ir kokie būtų stresoriai, visi jie kelia psichinę ir fizinę įtampą. Stiprios emocijos, nusivylimas
ardo organizmo pusiausvyrą, ir galop sukelia įvairias ligas: aukštą kraujo spaudimą, širdies priepuolius,
nemigą, dvylikapirštės ţarnos opaligę, imuniteto sistemos silpnėjimą ir galybę kitų fizinių paţeidimų bei
ligų [14].

1.1.4. Slaugytojų streso valdymas darbe

Visiškai apsisaugoti nuo streso ir jo padarinių neįmanoma. Negalima visiškai izoliuotis nuo
aplinkos. Todėl stresoriai tiriami ir ieškoma būdų, kaip apsisaugoti nuo per didelės ir per daţnos psichinės
įtampos, kuri ne tik trukdo kokybiškai atlikti savo darbą, bet ir kenkia ţmogaus organizmui, silpnina
sveikatą, sukelia ne tik emocinių ir psichosomatinių simptomų, bet gali būti rimtų ligų prieţastis [5].
Cary L. Cooper savo knygoje teigia, jog streso valdymas darbe apima prevenciją, jo maţinimą
ir pašalinimą. Maţinant darbo streso lygį organizacijose svarbu kenksmingų darbo veiksnių kontrolė,
geras darbo organizavimas ir vadyba. Įtampą darbe maţina bendras mikroklimatas, slaugytojų
 21

pasitikėjimas savimi, geri tarpusavio santykiai kolektyve. Streso darbe galima išvengti, jei veiksmai,
kurių imamasi streso išvengimui, yra efektyvūs. Prevencijai svarbus rizikos vertinimas, kuris remiasi
tais pačiais pagrindiniais principais ir metodais, kurie taikomi vertinant bet kuriuos kitus darbo vietos
rizikos veiksnius. Svarbu slaugytojų ir jų atstovų dalyvavimas šiame procese, nes reikia klausti
slaugytojų, kas jiems sukelia stresą ir numatyti atitinkamas poveikio priemones [28].
Nacionalinis sveikatos informacijos centras (2009 m.) pateikia tokius streso valdymo būdus:
1. Atsipalaidavimas.
2. Turėjimas laiko sau.
3. Geras miegas.
4. Taisyklinga mityba.
5. Judėjimas.
6. Bendravimas su draugais ir artimaisiais.
7. Savo laiko planavimas [10].
Stresą geriausiai maţina veiklos kaita, t.y. optimalus protinio ir fizinio darbo derinimas, tinkamas
darbo ir poilsio reţimas, sugebėjimas greitai perorientuoti savo mąstymą nuo vieno įvykio (ar veiklos)
prie kito [12].
Taigi, nors tam tikras streso lygis stimuliuoja ţmogų, didina jo produktyvumą, skatindamas
uţduotis atlikti geriau ir greičiau, tačiau intensyvus stresas siejasi su nepasiekiamais tikslais ir asmens
darbų atlikimo, produktyvumo maţėjimu. Paprastai būsenai nesinormalizuojant ir stresui uţsitęsus, kai
paprastos adaptacijos nepakanka, išsivysto „perdegimo“ sindromas. „Perdegimo“ sindromas nėra tas pats,
kas su darbu susijęs stresas. „Perdegimas“ išsivysto palaipsniui, sąveikaujant asmenybiniams veiksniams,
darbui ir darbo aplinkai [17].
 22

1.2. „Perdegimo“ sindromo samprata slaugytojo darbe

Tik prieš kelis dešimtmečius buvo pradėta domėtis, diskutuoti dėl darbe patiriamų stresų,
nuovargio, išsekimo poţymių bei jų pasekmių. Šis reiškinys buvo pavadintas „perdegimo“ sindromu.
„Perdegimo“ sindromas – sudėtingas reiškinys, pastaraisiais dešimtmečiais susilaukęs nemaţai įvairių
šalių mokslininkų dėmesio. Tyrėjai „perdegimo“ sindromą apibūdina kaip emocinio, psichinio ir fizinio
išsekimo būseną, susiformavusią veikiant ilgalaikiams neišspręstiems stresams, kylantiems darbo
situacijose. Kitaip tariant, tai chroniško streso fone susiformavęs sindromas, ilgainiui išsekinantis
darbuotojo emocinius (energetinius) ir asmenybinius resursus [47]. „Perdegimo“ sindromas susiformuoja
per ilgesnį laiką susikaupus neigiamoms emocijoms, ypač jei nebuvo efektyviai rūpinamasi jų „iškrova“.
Iš esmės tai distresas arba trečia (pagal H. Selje) bendro adaptacinio sindromo stadija [2].
„Perdegimo“ (angl. burnout) terminas pirmą kartą buvo pavartotas 1974 m. amerikiečių psichiatro
H. Freudenbergerio siekiant apibūdinti psichinę būklę ţmonių, kurių darbo esmę sudaro artimas ir
ilgalaikis bendravimas (daţnai emociškai įtemptoje atmosferoje) su klientais (pacientais) [19]. Viena
ţinomiausių šio sindromo tyrinėtojų Ch. Maslach (1982) teigia, jog „perdegimas“ – tai emocinis
išsekimas, kylantis dėl tarpasmeninės sąveikos sukelto streso [49]. H. Vollmer (1998) ,,perdegimą” laiko
psichiniu sindromu, kuris apibūdina idealistiškai nusiteikusių ir atsidavusių ţmonių būseną, kai dėl per
didelio profesinio ar asmeninio pobūdţio krūvio ţmogus pasijunta visiškai išsekęs [60]. Apibendrinus
minėtų autorių mintis galima teigti, kad ,,perdegimas” yra ilgalaikė sudėtinga ţmogaus reakcija į
profesinėje veikloje patiriamą stresą bei pastangas kuo geriau atlikti savo darbą. Šis sindromas pasireiškia
tiek emociniu, tiek protiniu, tiek fiziniu išsekimu.
Lietuvoje vis daugiau gaunama pranešimų apie sveikatos prieţiūros darbuotojų, ypač slaugytojų,
pervargimą, emocinį išsekimą, neprofesionalumą, konfliktus darbo aplinkoje, abejingumą slaugomiems
pacientams. Pastaruoju metu slaugytojų darbo krūvis vis didėja, daugėja slaugomų pacientų, didėja
atsakomybė, daţniau tenka savarankiškai atlikti svarbius sprendimus, nuo kurių priklauso pacientų gyvybė
[20].
S. Redfern ir kt. (2002) teigia, kad atsakomybė uţ ţmonių gyvybę daţnai suteikia pasitenkinimą
darbu, tačiau neretai slaugytojai jaučiasi fiziškai ir emociškai išsekę. Ţmonės, kurių profesija reikalauja
rūpintis kitais, per tam tikrą laiką išnaudoja savo teigiamų emocijų resursus, be to, jų organizmas tampa
nebe atsparus, negeba priešintis stresams. Jei tokia būsena uţtęsiasi ilgai, galimas visiškas fizinių jėgų ir
psichikos išsekimas, o tokia būsena paveikia asmens motyvaciją, poţiūrį bei elgesį [55].
 23

„Perdegimo“ sindromo poveikis palaipsniui keičia slaugytojus kaip asmenybes, jie tampa maţiau
lankstūs, nepalankiai reaguoja į juos supančius visuomenės narius, supančią aplinką. Atsiranda
abejingumas, šaltumas nenoras suprasti, įsiklausyti, nutolstama nuo pacientų, jų problemų. Sumaţėja
atsidavimas darbui, ţmogus mėgina rasti bet kokią prieţastį neiti į darbą ar sutrumpinti darbo valandas,
daro ilgesnes pertraukas, sureikšmina laisvalaikį, ima vis labiau vertinti materialines sąlygas nei
pasitenkinimą darbu, o tai labai stipriai pablogina slaugos teikiamų paslaugų kokybę [20].
Apibendrinus minėtų autorių mintis galima konstatuoti, kad ,,perdegimas” yra ilgalaikė sudėtinga
ţmogaus reakcija į profesinėje veikloje patiriamą stresą bei pastangas kuo geriau atlikti savo darbą. Šis
sindromas pasireiškia tiek emociniu, tiek protiniu, tiek fiziniu išsekimu. ,,Perdegimo” sindromą galima
apibrėţti kaip ilgalaikio fizinį ir emocinį išsekimą keliančio streso rezultatą.

1.2.1. „Perdegimo“ sindromo atsiradimo prieţastys

Dar iki šiol nėra vieningos nuomonės dėl „perdegimo“ sindromo atsiradimo prieţasčių. Egzistuoja
ne viena teorija apie šio reiškinio kilmę, vystimąsi. Ch. Maslach ir M. Leiter (1997) teigia, kad šis
procesas prasideda nuo per didelių įsipareigojimų, susijusių su profesija, darbu, karjera, nuo per didelio
atsidavimo pacientams, partneriui, šeimai, vaikams, taip pat kokioms nors idėjoms, siekiams [51].
Iš visų socialinių – demografinių poţymių stipriausią įtaką „perdegimo“ sindromui vystytis turi
amţius. E. S. Huebner (1994) savo atliktame tyrime teigia, kad jaunesni darbuotojai greičiau įgyja šio
sindromo poţymių [41]. Ch. Maslach teigia, jog tam turi įtakos ir darbo pobūdis. Amţius stipriau veikia
emocinio išsekimo ir depersonalizacijos komponentus ir maţiau – profesinių siekių redukciją [51]. Lyties
ir „perdegimo“ ryšys nėra vienareikšmis Vyrai greičiau „perdega“ tokiose darbo situacijose, kurios
reikalauja grieţtai vyriškų savybių, tokių kaip fiziniai gebėjimai, ryţtas, atkaklumas, emocinis santūrumas.
Tuo tarpu moterys yra jautresnės stresams tokiose darbo situacijose, kurios reikalauja iš jų atjautos,
pedagoginių gebėjimų, paklusnumo. Šeimyninė padėtis taip pat veikia „perdegimo“ procesą: gyvenantys
santuokoje maţiau linkę į „perdegimą“ nei viengungiai ar išsiskyrę [41].
„Perdegimo“ sindromą sukeliantys veiksniai yra skirstomi į dvi grupes:
1. Individualūs veiksniai – nulemti ţmogaus (asmenybės) ypatumų.
2. Organizaciniai Veiksniai – nulemti darbo aplinkos sąlygų [51].
Individualūs veiksniai. Vyrauja bendra tyrėjų nuomonė: E. Garrosaa ir kt. (2008), E. S. Huebner
(1994) teigia, jog „perdegimas“ pirmiausiai paties ţmogaus problema: tai yra, ţmonės kenčia nuo
 24

„perdegimo“ dėl problemų, susijusių su asmeniniu charakteriu, elgesiu ir pajėgumu dirbti [34;41].
„Perdegimo“ kontekste analizuojami šie asmenybės bruoţai:
1. Asmenybinė ištvermė. Tai gebėjimas kontroliuoti situacijas, būti pastoviai aktyviam, lanksčiai
reaguoti į pokyčius. Ši savybė lemia ţemus emocinio išsekimo ir depersonalizacijos rodiklius ir aukštus
rodiklius profesinių siekių skalėje.
2. Pasipriešinimo stilius. Aukštus „perdegimo“ rodiklius lemia pasyvios pasipriešinimo stresui
taktikos, ir atvirkščiai – ţemus lemia aktyvus.
3. Savivertės lygis. Darbuotojai, pasiţymintys prastu savęs vertinimu, labiau linkę profesiniam
„perdegimui“ nei tie, kurie save vertina gerai.
4. Nerimo lygis. Emociškai nestabilūs asmenys labiau linkę perdegti nei stabilūs [34].
Vis dėlto būtų pernelyg vienpusiška profesinio „perdegimo“ reiškinius aiškinti tiktai asmenybės
ypatybėmis: ţmogus patenka (arba pats sau susikuria) į situacijas, kurios veikia stresogeniškai. Todėl,
aiškinantis „perdegimo“ prieţastis, būtina kreipti dėmesį ir į organizacinius veiksnius [13].
Organizaciniai veiksniai. Nors asmenybinių faktorių analizė leidţia ţvelgti į „perdegimo“
problemą kaip į tiesiog „ţmogaus problemą“, vis dėlto teigiama, jog teisinga ir priešinga pozicija,
teigianti, jog problemos šaltinis glūdi labiau situacijoje nei ţmoguje [51]. D. Edwards ir kt. (2000), F.
Demerouti ir kt. (2000) savo atliktuose tyrimuose akcentuojama organizacinių veiksnių vaidmenį.
Pagrindiniai yra šie:
1. Darbo sąlygos. Esminę įtaką „perdegimui“ daro atliekamo darbo laiko ir apimties parametrai.
Praktiškai visi tyrimai rodo, kad dideli darbo krūviai ir viršvalandţiai skatina „perdegimo“ procesą, o
racionalios darbo pertraukos – maţina.
2. Darbo turinys. Tai darbo su pacientais kokybiniai ir kiekybiniai aspektai: pacientų skaičius,
kontaktų su jais glaudumas ir pan. Tyrimai rodo, kad šie kintamieji teigiamai koreliuoja su „perdegimo“
sindromu. Ypač palankios sąlygos „perdegimui“ susiformuoja tuomet, kai paciento problemos yra
sudėtingos ir sunkiai sprendţiamos: pirmiausia tai darbas su chroniškais ligoniais bei sergančiais
nepagydomomis ligomis. Taip pat labai svarbu, ar slaugytojas turi galimybę pats savarankiškai daryti
sprendimus ir ar yra įtrauktas į svarbių sprendimų priėmimą. Jei taip, tai „perdegimo“ tikimybė gerokai
sumaţėja.
3. Socialiniai – psichologiniai veiksniai. Pirmiausia tai socialiniai – psichologiniai santykiai (tiek
horizontalūs, tiek vertikalūs) organizacijoje. Esminį vaidmenį „perdegimui“ turi kolegų, vadovų,
aukštesnio statuso ir profesionalumo ţmonių, taip pat draugų ir šeimos narių socialinė – psichologinė
parama. Praktiškai visuose šiai temai skirtuose tyrimuose akcentuojama, kad parama stipriai sumaţina
 25

„perdegimo“ sindromo susiformavimo tikimybę. Pati svarbiausia yra parama, suteikiama asmenų,
dirbančių administracijoje, taip pat vykdančių prieţiūros ir kontrolės funkcijas.
4. Grįţtamojo ryšio stoka ar jo nebuvimas. T. y. informacijos apie atliekamo darbo sėkmę ar ne-
sėkmę stoka įtakoja „perdegimo“ simptomus.
5. Darbuotojų skatinimas. Praktiškai visi tyrimai rodo, kad nepakankamas darbuotojų skatinimas
(piniginis ir moralinis) ar jo nebuvimas sukuria labai palankią aplinką „perdegimo“ sindromo vystimuisi
[30;32].
Pastaraisiais metais vis daţniau „perdegimo“ sindromas nustatomas slaugos specialistams, ypač
moterims. Slaugos specialistams kasdien tenka artimai bendrauti su sergančiais ţmonėmis, jų šeimos
nariais, išgyventi pacientų mirtį, matyti jų fizinę kančią bei neįgalumą, susidurti su būtinybe atlikti
intymias procedūras, nesėkmingų sprendimų padariniais, grėsme susirgti profesine liga, ilgomis darbo
valandomis, viršvalandţiais, pareigų ir vidinių įsitikinimų neatitikimu [20].

1.2.2. „Perdegimo“ sindromo įtaka slaugytojų sveikatai ir darbo produktyvumui

Ch. Maslach (1992) trijų faktorių modelis „perdegimą“ traktuoja kaip konstruktą, susidedantį iš
trijų komponentų: emocinio išsekimo (pervargimo), depersonalizacijos (cinizmo) ir profesinių siekių
redukcijos (neveiksmingumą) [51].
Emocinis išsekimas (pervargimas), kaip svarbiausias emocinio perdegimo komponentas, ţymi
emocinio fono paţemėjimą, abejingumą, dvasinę tuštumą. Ţmonės jaučiasi pervargę tiek emociškai tiek ir
fiziškai. Jie jaučiasi išvargę ir nebegali atkurti jėgų. Kai ryte pabunda, jaučiasi taip pat pavargę, kaip ir
eidami miegoti vakare. Jiems trūksta jėgų imtis naujos veiklos ar bendrauti su kitais ţmonėmis. Emocinis
išsekimas yra pirmoji reakcija į stresą, sukeltą dėl per didelių reikalavimų darbe ar ypatingai didelių
pokyčių [50;51].
Depersonalizacija (cinizmas) pasireiškia santykių su ţmonėmis deformacija. Ima dominuoti
neigiamas, ciniškas arba abejingas poţiūris į darbo aplinkos ţmones – jie nebevertinami kaip asmenybės,
su jais imama elgtis kaip su objektais. Ţmonės iki minimumo sumaţina įsitraukimą į darbą ar netgi
pamina savo idealus. Cinizmas yra siekimas apsisaugoti nuo išsekimo bei nusivylimo. Ţmonės mano, kad
būti abejingam yra saugiau. Visko neigimas gali stipriai paveikti jų gerovę ir galimybę darbą atlikti
tinkamai [50;51].
Asmeninių profesinių siekių redukcija (neveiksmingumas) pasireiškia neigiamu savo profesinių
gebėjimų ir pasiekimų vertinimu, savo profesinių galimybių apribojimu, savo svarbumo darbe
 26

nuvertinimu. Ţmonės jaučiasi neveiksmingi, kiekvienas naujas darbas jiems – iššūkis. Pasaulis atrodo
„susimokęs“ prieš jų pastangas eiti į priekį. Jie praranda pasitikėjimą savimi, praranda ir pasitikėjimą savo
darbu [50;51].
„Perdegimas“ tai po truputį besivystantis procesas, kai vieno komponento atsiradimas pagreitina
kito vystimąsi. Emocinis išsekimas pasireiškia pirmiausia ir skatina dapersonalizacijos vystimąsi, o
profesinių pasiekimų sumaţėjimas atsiranda savaime [50].
„Perdegimo“ sindromas – procesas, kuris vystosi ilgą laiką, vyksta individualiai, būna įvairaus
intensyvumo ir pasireiškia fiziniais, psichologiniais ir socialiniais simptomais. A. T. Correia da Silvai ir
kt. (2008), Ch. Maslach, M. Leiter (1997) nurodo, jog fiziniai „perdegimo“ simptomai yra galvos ir
nugaros skausmai, miego ir virškinimo sutrikimai, nepaaiškinami skausmai įvairiose kūno vietose,
sumaţėjęs atsparumas infekcijoms, daţnesni peršalimai, padaţnėjusios atsitiktinės traumos, kraujospūdţio
pakilimas, metabolinis sindromas, išeminė širdies liga, vėţys. Psichologiniai simptomai – bendras
nuolatinis nuovargis, dirglumas, greitas susijaudinimas, sunkiai valdomas pyktis, didelio krūvio pojūtis
menkiausios įtampos metu. Pamaţu šie simptomai stiprėja, pradeda kontroliuoti ţmogaus jausmus ir
veiksmus. Taip pat nesinori eiti į darbą, daţniau konfliktuojama su bendradarbiais, pacientais ir su savo
šeimos nariais. Vėliau gali pasireikšti apatija, interesų praradimas, sarkazmas, piktnaudţiavimas alkoholiu
ir kitomis psichoaktyviomis medţiagomis, galiausiai nerimas, depresija. „Perdegimo“ sindromas gali
pasireikšti ir persidirbimu bei socialiniu atsiribojimu, interesų susiaurėjimu. Tai kaip ydingas ratas – kuo
blogiau jaučiasi, tuo daugiau dirba, nes tai vienintelis ţinomas būdas pabėgti nuo savo jausmų. Taigi dėl
„perdegimo“ sindromo kenčia ne tik patys slaugytojai, bet ir jų artimieji, taip pat ir pacientai – įrodyta,
kad išgyvenantys „perdegimo“ sindromą slaugytojai daţniau klysta [29;51].

1.2.3. „Perdegimo“ sindromo profilaktika

Daugelis sveikatos prieţiūros specialistų nepasitikėdami ţiūri į šią ligą, daţnai svarsto, ar šis
pastaruoju metu plačiai visuomenėje svarstomas sindromas nėra tik mados dalykas. Dėl nespecifinių
simptomų ir dėl jų įvairovės labai sunku „perdegimo“ sindromą apibrėţti ir diagnozuoti. Tai nėra aiški
liga, tai visas reiškinių kompleksas [9].
Per pastaruosius trisdešimt metų atliktų tyrimų rezultatai rodo, kad tai rimta ir daţnai pasitaikanti
problema. Mokslininkai ir tyrėjai didelį dėmesį kreipė ne tik į šios problemos prieţastis, vystimąsi,
pasireiškimo būdus, bet ir į tai, kaip gydyti ţmones, susirgusius „perdegimo“ sindromu ar uţkirsti kelią jo
vystimuisi [47;51;60].
 27

Tik pats slaugytojas pirmas gali pajausti atsirandančius nesuderinamus su darbo sąlygomis, darbo
aplinka, atsirandantį diskomfortą bendraujant su pacientais, kolegomis, vadovais. Pateikiami dviejų
mokslininkų profilaktikos metodai, padedantys suvokti problemą ir padedantys išvengti „perdegimo“
sindromo.
Helga Wolmer (1998) teigia, kad pajutus kankinantį nuovargį, kylantį pyktį, kantrybės stoką,
ţmogus turėtų pasirūpinti pats savimi, kad neįsisuktų į „perdegimo“ ciklą. Ji siūlo pačiam ţmogui įvertinti
ir suvokti gyvenimo (tiek asmeninio, tiek darbinio) būdą bei tempą, kad galėtų sau padėti. Iš pradţių
siūloma išsiaiškinti, nuo kada ţmogus pradėjo jaustis pervargęs, nesugebantis tvarkytis su stresinėmis
situacijomis. Tuomet būtina išanalizuoti ir sureguliuoti darbo bei poilsio reţimą: tinkamai suplanuoti
dienos, savaitės, mėnesio numatytų darbų eigą, jų kiekį, atsiţvelgiant į savo pajėgumus kokybiškai tai
atlikti; darbo metu daryti pertraukas, atsipalaidavimo valandėles; laisvadienius, atostogų laiką skirti
poilsiui, o ne kitų darbų atlikimui. Svarbu, kad ţmogus išsiaiškintų, ar dirbamas darbas jam yra mėgiamas,
ar priimtinos darbo sąlygos, tinkamas kolektyvas, ar tai nesukelia neigiamų emocijų ir papildomų stresų.
Jei darbas ar kolektyvas nepriimtini, reikėtų pagalvoti apie jų pakeitimą. Taip pat yra svarbu išsiaiškinti, ar
pakankamai laiko skiriama asmeninių poreikių tenkinimui, vaikams, partneriui, artimiesiems, draugams,
maloniam laisvalaikiui [20;21].
Psichologas Herbertas J. Freudenbergeris (1974) parengė dvylikos dalių programą, kuri ne tik
padeda nustatyti, ar ţmogus pasiekė kritišką stadiją, bet pamoko jį persiorientuoti, išsiverţti iš
„perdegimą“ skatinančios situacijos arba ją panaikinti [45].
Dvylikos dalių programoje siūloma:
Pirmoje dalyje siūloma nustoti neigti, pasitikėti savo organizmu, pripaţinti sau stresą ir prievartą,
kurie pasireiškia fiziškai, psichiškai ir emociškai.
Antroje dalyje siūloma vengti izoliacijos, uţmegzti ar atnaujinti ryšius su draugais ir mylimais
ţmonėmis, nebūti vienam.
Trečioje dalyje – keisti gyvenimo aplinkybes. Jei ţmogų ţlugdo darbas, santykiai tam tikros
situacijos ar asmenys, mėginti pakeisti aplinkybes, o jei reikia – išeiti.
Ketvirtojoje dalyje – nustoti eikvoti per daug jėgų, atsisakyti sričių ir aspektų, kurie reikalauja per
didelio aukojimosi, sumaţinti spaudimą sau.
Penktojoje dalyje siūloma nebūti pernelyg rūpestingais. Jei jau iš įpratimo imamasi kitų ţmonių
problemų ir pareigų, pats laikas išmokti to mandagiai atsisakyti.
Šeštojoje dalyje – išmokti pasakyti „ne“, neleisti išnaudoti savo laiko ir jausmų.
 28

Septintojoje dalyje – pradėti maţiau dirbti, išmokti perduoti kai kuriuos darbus kitiems (tiek darbe,
tiek namuose, tiek bendraujant su draugais).
Aštuntojoje dalyje – paţvelgti į viską kitaip, pamėginti atskirti tikrąsias vertybes nuo netikrų ir
laikinų, svarbiausius dalykus nuo antraeilių.
Devintojoje dalyje – nustatyti savo tempą. Reikalinga tinkamai derinti darbą su poilsiu.
Dešimtojoje dalyje – pasirūpinti savo organizmu: tinkamai pailsėti, išsimiegoti tiek, kiek reikalauja
organizmas, sveikai ir tinkamai maitintis.
Vienuoliktoje dalyje – pasistengti kiek įmanoma maţiau rūpintis ir baimintis, pasirūpinti savo
poreikiais.
Dvyliktoje dalyje – neprarasti humoro jausmo [20;45].
Taip pat vienas iš pagrindinių prevencijos būdų „perdegimo“ sindromui išsivystyti yra darbas
komandoje. Ji leidţia produktyviai dirbti krizių atveju, įnešti daugiau objektyvumo. Be to leidţia daţniau
apsikeisti naudinga patirtimi su kolegomis. Šio metodo galimybės:
1. Išvystyti holistinį poţiūrį į esamas problemas.
2. Numatyti efektyviausią problemos sprendimą.
3. Padėti išvengti vaidmenų painiojimo ir supriešinimo.
Komandinio darbo privalumai yra šie:
1. Vadovavimą pasidalina visi grupės nariai.
2. Kiekvienas atsako uţ save ir uţ visą grupę.
3. Komanda turi savo specifinius tikslus ir uţdavinius, prie kurių derinama veikla.
4. Komandos nariai priklauso vienas nuo kito, jiems reikia vienas kito įgūdţių, ţinių ir patyrimo,
siekiant bendro tikslo.
5. Kiekvienas komandos narys supranta, kad dirbdamas kartu, pasieks geresnių rezultatų [18].
Efektyviai dirbančioje komandoje bus jaučiama tarpusavio pagarba, vyraus dialogas ir palaikymas,
o nesusipratimai ar ginčai bus sprendţiami mandagiai. Ypač reikšmingą vaidmenį vaidina stiprus ir
emociškai intelektualus lyderis, taip pat aiškios ir visų toleruojamos vertybės bei komandos darbo tikslai.
Tokioje komandoje jos nariai patiria daug teigiamų emocijų ir jaučiasi motyvuoti siekti komandos tikslų
[7]. Dirbant komandoje kyla konkurencijos pavojus. To galima išvengti kryptingai planuojant darbą,
uţduotis, pasidalinant jomis. Darbas komandoje leistų ne tik išvengti subjektyvumo priimant sprendimus,
bet ir sudarytų galimybę siekti kokybišką slaugos paslaugų teikimą.
J. Glasberg ir kt. (2007) savo straipsnyje teigia, jog pastebėjus ,,perdegimo“ sindromo pradţią,
pirmasis ţingsnis turėtų būti iškilusių sunkumų pripaţinimas. Reikia nesitikėti, kad ši būsena praeis
 29

savaime. Bandymas nuneigti savuosius jausmus ir savijautą sukelia tik dar didesnių problemų. Yra svarbu
išreikšti savo emocijas, rasti su kuo jomis pasidalyti. Jei pastebima, kad ,,perdegimo“ sindromas jau
pasiekė gilią stadiją, reikia ieškoti profesionalios pagalbos, kad būtų galima išsamiau perţiūrėti savo
asmenines vertybes ir tikslus, poţiūrį į darbą ir kitus ţmones [36].
 30

2. TYRIMO METODIKA

2.1. Tyrimo kontingentas

Tyrimas buvo atliktas KMUK Neurochirurgijos klinikoje (Neurologijos, Neurochirurgijos,

Neurochirurgijos intensyvios terapijos ir Mišrių traumų skyriuose) ir Kardiologijos klinikoje
(Kardiologijos intensyvios terapijos ir Kardiologijos I skyriuje). Tyrimas buvo pradėtas vykdyti gavus
KMU Bioetikos centro leidimą 2009.12.10. Nr. BC–KS(M)–67 (ţr., 1 priedas).
Tyrime dalyvavo 80 bendrosios praktikos slaugytojų, dirbančių intensyvios terapijos, chirurgijos ir
terapijos skyriuose.
Buvo sudarytos trys bendrosios praktikos slaugytojų grupės.
 Pirmoji grupė – 25 bendrosios praktikos slaugytojai dirbantys intensyvios terapijos skyriuose: 10
slaugytojų dirbančių Kardiologijos intensyvios terapijos skyriuje ir 15 slaugytojų dirbančių
Neurochirurgijos intensyvios terapijos skyriuje.
 Antroji grupė – 28 bendrosios praktikos slaugytojai dirbantys chirurginiuose skyriuose: 18
slaugytojų dirbančių Neurochirurgijos skyriuje ir 10 slaugytojų dirbančių Mišrių traumų skyriuje.
 Trečioji grupė – 27 bendrosios praktikos slaugytojai dirbantys terapiniuose skyriuose: 15 slaugytojų
dirbančių Neurologijos skyriuje ir 12 slaugytojų dirbančių Kardiologijos I skyriuje.

Tiriamųjų įtraukimo kriterijai:

1. Bendrosios praktikos slaugytojai dirbantys intensyvios terapijos, chirurgijos ir terapijos
skyriuose.
2. Perskaitę informuoto sutikimo formą ir pasirašę sutikimą dalyvauti apklausoje.

Tiriamųjų atmetimo kriterijai:

1. Slaugytojai, nesutikę dalyvauti vykdomoje apklausoje ir nepasirašę sutikimo.
2. Slaugytojai neteisingai uţpildę ar nepilnai atsakę į anketą.
Slaugytojai buvo apklausti anoniminio anketavimo būdu, prieš tai supaţindinus su tyrimo tikslu,
metodu bei gavus sutikimą.
 31

2.2. Naudoti klausimynai

Įvertinant KMUK bendrosios praktikos slaugytojų dirbančių intensyvios terapijos, chirurgijos ir

terapijos skyriuose streso ir „perdegimo“ sindromo paplitimą, naudoti klausimynai:
1. Slaugytojų patiriamo streso klausimynas (angl. The Nursing Stress Scale) (ţr., 3 priedas).
2. Christin Maslach „perdegimo“ sindromo vertinimo klausimynas (angl. Maslach Burnout
Inventory) (ţr., 4 priedas).
3. Papildomai sudaryti klausimai, padedantys nustatyti slaugytojų sociodemografinius,
profesinius duomenis, atsipalaidavimo būdus po stresinės situacijos (ţr., 2 priedas).
Prieš pradedant rinkti apklausos duomenis, buvo įvertintas klausimynų suprantamumas
apklausiant tris bendrosios praktikos slaugytojuss iš kiekvieno skyriaus, kuriuose buvo atliktas tyrimas.
Po apklausos buvo pakoreguoti slaugytojams nesuprantami klausimai, kurie ir atliktas duomenų
rinkimas.

2.2.1. Slaugytojų patiriamo streso klausimynas (angl. The Nursing Stress Scale)

Slaugytojų patiriamo streso klausimynas buvo sukurtas ir pirmą kartą išleistas 1978 metais.
Klausimyno tikslas – įvertinti patiriamą stresą darbe. Klausimyno psichometrinės ypatybės buvo
nustatytos, atlikus tyrimą JAV 1978 m., kuriame dalyvavo 122 skirtingo profilio slaugytojos [38], taip pat
buvo atliktas tyrimas Australijoje 2005 m., tyrime dalyvavo 129 skirtingo profilio slaugytojos [22].
Tyrimų metu buvo nustatyta, kad vidinio patikimumo koeficientas Cronbacho alfa tarp skalių pakankamas
(0,77) [22;38].
Slaugytojų patiriamo streso darbe klausimyną sudaro 35 teiginiai. Šis klausimynas sudarytas iš 3
skalių ir 7 subskalių:
1. Psichologinės aplinkos skalė sudaryta iš 4 subskalių:
 Pacientų mirtis ir merdėjimas. Šios subskalės teiginiai susiję su mirštančių pacientų
slauga, pacientų mirtimi, skausmingų procedūrų atlikimu pacientams.
 Paramos trūkumas. Ši subskalė nurodo, ar slaugytojai turi galimybę pasidalinti savo
patirtimi, išsakyti neigiamus jausmus apie pacientą savo kolegoms, atvirai kalbėtis su
skyriaus personalu apie esančias problemas skyriuje. Visų šių galimybių trūkumas gali
įtakoti stresą slaugytojams.
 32

 Nepakankamas pasirengimas. Ši subskalė parodo slaugytojų netikrumą dėl savo ţinių ir

kompetencijos, nesugebėjimą adekvačiai spręsti emocinius pacientų ir jų šeimos narių
poreikius.
 Susirūpinimas dėl tolesnio elgesio. Ši subskalė parodo, kad stresą slaugytojui gali sukelti
netinkamas slaugytojo informavimas apie paciento sveikatos būklę, ir gydytojo nebuvimas
esant kritiškai situacijai susijusiai su pacientu.
2. Socialinės aplinkos skalė sudaryta iš 2 subskalių:
 Konfliktai su gydytojais. Ši subskalė parodo, kad stresą slaugytojui gali sukelti gydytojo kritika
bei konfliktai tarp jų; baimė priimti sprendimus susijusius su paciento prieţiūra, kai gydytojo
nėra šalia, bei gydytojo liepimas daryti tai, kas slaugytojui atrodo netinkama slaugant pacientą.
 Konfliktai su slaugytojais. Ši subskalė parodo, kad stresą slaugytojui gali sukelti konfliktinės
situacijos tarp kitų slaugytojų ir vyresniosios slaugytojos.
3. Fizinės aplinkos skalė sudaryta iš 1 subskalės:
 Darbo krūvis. Ši subskalė parodo, kad stresą slaugytojui gali sukelti netinkamas darbo grafikas,
darbuotojų trūkumas skyriuje, laiko trūkumas slaugos uţduotims atlikti bei laiko trūkumas
suteikti emocinę paramą pacientui [38].
Klausimyno teiginiai vertinti pagal Likerto balų skalę nuo 0 iki 3: 0 – niekada, 1 – kartais, 2 –
daţnai, 3 – labai daţnai.
Slaugytojų patiriamas stresas darbe vertinamas pagal kiekvienos skalės ir subskalių didţiausią
surinktų balų vidurkį. Kuo didesnis surinktų balų vidurkis, tuo didesnis stresas.

2.2.2. Ch. Maslach „perdegimo“ sindromo vertinimo klausimynas (angl. Maslach Burnout
Inventory)

Ch. Maslach ,,perdegimo” klausimynas buvo sukurtas 1981 m.. Klausimyno tikslas padėti
nustatyti, kaip daţnai sveikatos prieţiūros pagalbos darbuotojai kenčia nuo „perdegimo“. Klausimyno
psichometrinės ypatybės buvo nustatytos, atlikus tyrimus 1981 m. Kalifornijoje (tyrime dalyvavo 605
skirtingų profilių slaugytojai), Kanadoje 1994 m. (tyrime dalyvavo 300 skirtingų profilių slaugytojų).
Tyrimų metu buvo nustatyta, kad vidinio patikimumo koeficientas Cronbacho alfa tarp skalių pakankamas
(0,70). [31;47;59]. Skalė tinkama atskiriems individams matuoti, kai Cronbacho alfa koeficientas yra 0,80
ir didesnis. Kai koeficientas lygus 0,50 – 0,79 tinka tik atskiroms grupėms vertinti. [27;50].
 33

Šis klausimynas sudarytas iš dviejų dalių:

1. Psichosomatinio nuovargio įvertinimo (19 teiginių).
2. „Perdegimo“ sindromo išsivystymo įvertinimo (22 teiginiai). „Perdegimo“ sindromo
išsivystymas yra vertinamas pagal tris skales:
 Emocinio išsekimo skalė, kurią sudaro teiginiai nuo 1 iki 9.
 Depersonalizacijos išsivystymo skalė, kurią sudaro teiginiai nuo 10 iki 17.
 Sumaţėjusio veiksmingumo išsivystymo skalė, kurią sudaro teiginiai nuo 18 iki 22.
Psichosomatinio nuovargio įvertinimo dalies ir „perdegimo“ sindromo išsivystymo įvertinimo
dalies rezultatai sumuojami pritaikant Likerto balų skalę nuo 0 iki 6: 0 balų – niekada, 1 balas - vieną
kartą per metus ar rečiau, 2 balai – vieną kartą per mėnesį ar rečiau, 3 balai – kartą per mėnesį, 4 balai –
kartą per savaitę, 5 balai – kelis kartus per savaitę, 6 balai – kas dieną.
Psichosomatinio nuovargio išsivystymas vertinamas pagal kiekvienos skalės didţiausią surinktų
balų vidurkį. Kuo didesnis surinktų balų vidurkis, tuo didesnis psichosomatinis nuovargis. „Perdegimo“
sindromo išsivystymo skalės vertinamos pagal surinktų balų sumą, kuri pateikiama 4 lentelėje.

4 lentelė. „Perdegimo“ sindromo išsivystymą įtakojančių skalių vertinimas

BALŲ SUMA
KOMPONENTAI
ŢEMAS VIDUTINIS AUKŠTAS
Emocinis išsekimas 0 – 15 16 - 25 26 – 54
Depersonalizacija 0–2 3-8 9 - 30
Sumažėjęs veiksmingumas 0 - 33 34 - 42 43 - 48

2.2.3. Papildomai sudaryti klausimai

Papildomai sudarytais klausimais siekta nustatyti slaugytojų sociodemografinius, profesinius

duomenis, atsipalaidavimo būdus po stresinės situacijos.
Pirmieji penki klausimai skirti įvertinti slaugytojų sociodemografinius duomenis (amţių, lytį,
išsimokslinimą, gyvenamąją vietą, šeimyninę padėtį). Profesiniai slaugytojų duomenys vertinami nuo 9 iki
14 klausimo (darbo pobūdis, darbo trukmė skyriuje, darbo krūvis, darbo uţmokestis, darbo trukmė,
pamaina). Siekiant įvertinti būdus, slaugytojoms padedančius atsipalaiduoti po stresinės situacijos darbe,
 34

buvo sudaryta 13 teiginių ir vienas atviro tipo klausimas, prašant įrašyti daţniausią streso įveikimo būdą.
Streso įveikimo būdai vertinti šiais variantais: visada, daţnai, retai, kartais, niekada [20].

2.3. Statistinė duomenų analizė

Gauta iš slaugytojų informacija buvo sisteminama naudojant „Microsoft Excel“ pogramą.

Duomenų statistinė analizė buvo atlikta statistine programa „Statistica v. 5 for Windows“. Darbe
pateikiami absoliutūs duomenų skaičiai (n), jų išraiška procentais (proc.), matuojamųjų rodiklių vidutinės
vertės su standartiniu nuokrypiu (SN). Taikyta aprašomoji statistika. Buvo skaičiuoti pagrindiniai
statistiniai rodikliai:
 Poţymių padėties charakteristika yra imties vidurkis.
1 n
Vidurkis: x   x i kur n – stebėjimų skaičius, x – išmatuoti poţymiai;
n i 1
Kiekybiniai duomenys pateikiami, kaip aritmetiniai vidurkiai, su vidutiniu kvadratiniu nuokrypiu x
(s), kai skirtumas laikomas statistiškai patikimu p ≤ 0,05.
 Poţymių sklaidos charakteristika yra vidutinis kvadratinis nuokrypis

1 n
SNs   ( xi  x )2 kur xi – išmatuoti poţymiai [6].
n i 1
Kiekybinių parametrų (poţymių) aritmetinių vidurkių palyginimui, esant normaliam skirstiniui,
taikytas Stjudento t kriterijus, o esant nedideliam (n<30) atvejų skaičiui arba nenormalinio skirstinio
atveju Mann-Whitney U kriterijus. Rezultatai yra laikomi statistiškai reikšmingi, jei p≤0,05.
Kategorizuotų poţymių tarpusavio ryšio hipotezėms patikrinti buvo taikytas χ2 kriterijus, o esant
nedideliam (n<5) atvejų skaičiui tikslusis Fisherio kriterijus. Reikšmingumo lygmuo tikrinant statistines
hipotezes buvo pasirinktas p≤0,05.
 35

3. TYRIMO REZULTATAI

Remiantis literatūros analize streso ir „perdegimo“ sindromo išsivystymui įtakos turi darbuotojo
individualūs ir darbo aplinkos veiksniai [2;15;27;33;34;41]. Tad tyrimo metu, apklausiant įvairaus profilio
slaugytojus buvo siekiama išsiaiškinti, kokie individualūs ir darbo aplinkos veiksniai gali sąlygoti streso ir
„perdegimo“ sindromo atsiradimą.

3.1. Slaugytojų sociodemografiniai duomenys

(amţius, lytis, gyvenamoji vieta, šeimyninė padėtis, išsimokslinimas)

Atliekant tyrimą buvo apklausta 80 bendrosios praktikos slaugytojų, dirbančių intensyvios

terapijos, chirurgijos ir terapijos skyriuose. Iš jų 25 bendrosios praktikos slaugytojai dirbantys intensyvios
terapijos skyriuose, 28 bendrosios praktikos slaugytojai dirbantys chirurginiuose skyriuose ir 27
bendrosios praktikos slaugytojai dirbantys terapiniuose skyriuose. Visi tyrime dalyvavę slaugytojai buvo
moterys (100 proc.).
Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad statistiškai reikšmingai jaunesnės slaugytojos dirba intensyvios
terapijos skyriuose 37,6 (SN5,1), o chirurgijos ir terapijos skyriuose dirbančių slaugytojų amţiaus
vidurkis yra panašus. Atitinkamai 42,2 (SN8,2) ir 42,3 (SN6,6) (p ≤ 0,05).
Apklausos metu buvo vertintas respondentų pasiskirstymas pagal gyvenamąją vietą. Dauguma
tyrime dalyvavusių slaugytojų dirbančių skirtingo profilio skyriuose gyvena mieste, tik nedidelė dalis –
kaime. Atlikus apklausą paaiškėjo, jog statistiškai reikšmingai daugiau mieste gyveno terapijos profilio
slaugytojų nei chirurgijos ir intensyvios terapijos profilio slaugytojų (p<0,05). Slaugytojų pasiskirstymas
pagal gyvenamąja vietą pateikiamas 5 lentelėje.

5 lentelė. Skirtingo profilio slaugytojų pasiskirstymas pagal gyvenamąją vietą

Slaugytojų Intensyvios terapijos
Chirurgijos (n=28) Terapijos (n=27)
gyvenamoji vieta (n=25)
Miestas 80 proc. (n=20) 85,7 proc. (n=24) 100 proc. (n=27 )
Kaimas 20 proc. (n=5) 14,3 proc. (n=4) -
- skirtumas statistiškai reikšmingas (p ≤ 0,05)
 36

Vienas iš veiksnių streso ir „perdegimo“ sindromui atsirasti yra ţmogaus šeimyninė padėtis. Mūsų
tyrimo rezultatai parodė, kad statistiškai reikšmingai daugiau ištekėjusių slaugytojų dirba intensyvios
terapijos skyriuose (80 proc.), maţiausiai – terapiniuose skyriuose (44,4 proc.) (p<0,05). Gyvenančių
vienų slaugytojų daugiausiai buvo tarp terapinio profilio slaugytojų (29,6 proc.), o maţiausiai –
intensyvios terapijos profilio slaugytojų (12 proc.). Daugiausiai išsiskyrusių slaugytojų buvo tarp terapinio
profilio slaugytojų (25,9 proc.), maţiausiai – tarp intensyvios terapijos slaugytojų (8 proc.). Slaugytojų
pasiskirstymas pagal šeimyninę padėtį pateikiamas 6 lentelėje.

6 lentelė. Skirtingo profilio slaugytojų pasiskirstymas pagal šeimyninę padėtį

Slaugytojų Intensyvios
Chirurgijos (n=28) Terapijos (n=27)
šeimyninė padėtis terapijos (n=25)

Ištekėjusi 80 proc. (n=20) 53,6 proc. (n=15) 44,4 proc. (n=12)

Gyvena viena 12 proc. (n=3) 25 proc. (n=7) 29,6 proc. (n=8)

Išsiskyrusi 8 proc. (n=2) 21,4 proc. (n=6) 25,9 proc. (n=7)

- skirtumas statistiškai reikšmingas (p ≤ 0,05)

Tyrimo rezultatai parodė, kad statistiškai reikšmingai daugiau slaugytojų įgijusių aukštąjį
universitetinį išsilavinimą dirba intensyvios terapijos skyriuose (36 proc.), maţiausiai – terapiniuose
skyriuose (3,7 proc.) (p ≤ 0,05). Aukštąjį neuniversitetinį išsilavinimą įgijusių slaugytojų daugiausiai dirba
chirurginijos skyriuose (53,54 proc.), o maţiausiai – terapinio profilio skyriuose (22,22 proc.). Slaugytojų
pasiskirstymas pagal išsilavinimą pateikiamas 7 lentelėje.

7 lentelė. Skirtingo profilio slaugytojų pasiskirstymas pagal išsilavinimą

Slaugytojų Intensyvios terapijos
Chirurgijos (n=28) Terapijos (n=27)
išsilavinimas (n=25)

Aukštasis
36 proc. (n=9) 17,9 proc. (n=5) 3,7 proc. (n=1)
universitetinis
Aukštasis
40 proc. (n=10) 53,54 proc. (n=15) 22,2 proc. (n=6)
neuniversitetinis
Aukštesnysis 24 proc. (n=6) 28,56 proc. (n=8) 74,08 proc. (n=20)

- skirtumas statistiškai reikšmingas (p ≤ 0,05)

 37

3.2. Slaugytojų profesiniai duomenys (darbo pobūdis, darbo staţas, darbo krūvis,
darbo uţmokestis, darbo trukmė, pamaina)

Tyrimo metu siekėme išsiaiškinti slaugytojų darbo staţą (išdirbtų metų skaičius), kuris yra svarbus
streso ir „perdegimo“ sindromo atsiradimo veiksnys. Atlikus apklausą paaiškėjo, jog statistiškai
reikšmingai didesnis darbo staţo vidurkis yra chirurgijos profilio slaugytojų 20,2 (SN9,4) nei intensyvios
terapijos profilio slaugytojų 14,4 (SN7,14) (p ≤ 0,05). Terapijos profilio slaugytojų darbo staţo vidurkis
yra 16 (SN9,1).
Kaip vienas iš slaugytojų darbo aplinkos veiksnių buvo vertinamas slaugytojų darbo krūvis.
Lyginant apklausoje dalyvavusias slaugytojas nustatyta, kad didesniu nei 1 etato darbo krūviu daugiausiai
dirba intensyvios terapijos 44 proc. ir terapinio 41 proc. profilio slaugytojai, o maţiausia – chirurgijos
profilio slaugytojai 25 proc.. Statistiškai reikšmingai daugiau chirurgijos profilio slaugytojų dirba vieno
etato darbo krūviu – 75 proc., nei intensyvios terapijos 56 proc. ir terapijos profilio 56 proc. slaugytojai
(p<0,05) (ţr., 8 lentelė).

8 lentelė. Skirtingo profilio slaugytojų pasiskirstymas pagal darbo krūvį

Slaugytojų darbo Intensyvios Chirurgijos Terapijos
krūvis terapijos (n=25) (n=28) (n=27)

Daugiau nei 1 etatas 44 proc. (n=11) 25 proc. (n=7) 41 proc. (n=11)

1 etatas 56 proc. (n=14) 75 proc. (n=21) 56 proc. (n=15)

Mažiau nei 1 etatas - - 3 proc. (n=1)

- skirtumas statistiškai reikšmingas (p ≤ 0,05)

Apklausos metu buvo svarbu išsiaiškinti ne tik kokiu darbo krūviu dirba slaugos specialistai, bet ar
sumaţėjo darbo krūvis per paskutinius 6 mėn. ir jei sumaţėjo, tai kiek.
Tyrimo rezultatai parodė, kad per paskutinius 6 mėn. statistiškai reikšmingai daugiausiai darbo
krūvis sumaţėjo chirurgijos profilio slaugytojams (28,6 proc.), lyginant su terapijos profilio (11,1 proc.) ir
intensyvios terapijos (4 proc.) slaugytojais (p<0,05). Darbo etatų skaičių daugiausiai sumaţėjo chirurgijos
profilio slaugytojams (2,5 etato), maţiausiai – intensyvios terapijos slaugytojams (0,25 etato)
(ţr., 9 lentelė).
 38

9 lentelė. Skirtingo profilio slaugytojų pasiskirstymas pagal sumaţėjusį darbo krūvį

Slaugytojų sumaţėjęs Intensyvios
Chirurgijos (n=28) Terapijos (n=27)
darbo krūvis terapijos (n=25)

Slaugytojų skaičius 4 proc. (n=1) 28,6 proc. (n=8) 11,1 proc. (n=3)

Darbo krūvis (etatais) 0,25 2,5 0,75

- skirtumas statistiškai reikšmingas (p ≤ 0,05)

Tyrimo metu siekėme nustatyti ar sumaţėjo darbo uţmokestis, jei sumaţėjo tai kiek. Atlikus
apklausą paaiškėjo, jog darbo uţmokestis daugiausiai sumaţėjo chirurgijos profilio slaugytojams, tai
nurodė visos apklausoje dalyvavavę slaugytojai 100 proc.. Po vienodai sumaţėjo intensyvios terapijos (88
proc.) ir terapijos (81,55 proc.) profilių slaugytojams. Statistiškai reikšmingai maţenę algą gavo
chirurgijos profilio slaugytojai (271 litą) lyginant su terapijos profilio slaugytojų alga (p ≤ 0,05).
Slaugytojų pasiskirstymas pagal sumaţėjusį darbo uţmokestį pateikiamas 10 lentelėje.

10 lentelė. Skirtingo profilio slaugytojų pasiskirstymas pagal sumaţėjusį darbo uţmokestį

Slaugytojų sumaţėjęs Intensyvios terapijos
Chirurgijos (n=28) Terapijos (n=27)
darbo uţmokestis (n=25)

Slaugytojų skaičius 88 proc. (n=22) 100 proc. (n=28) 81,5 proc. (n=22)

Darbo užmokestis 218 (SN 133,8 Lt) 271 (SN 169,7 Lt) 198 (SN 148,4 Lt)
Lentelėje pateikti darbo užmokesčio vidurkis ir standartinis nuokrypis (SN)
- skirtumas tarp chirurgijos ir terapijos profilio slaugytojų (p ≤ 0,05)

Respondentų apklausos metu buvo prašoma nurodyti, kiek vidutiniškai trunka jų darbo diena.
Atlikus duomenų analizę paaiškėjo, jog 8 – 12 valandų per pamainą daugiausiai dirba terapijos profilio
slaugytojai 44,4 proc. (n=12), chirurgijos profilio skyriuose tiek valandų dirba 25 proc. (n=7) slaugytojų,
intensyvioje terapijoje – 28 proc. (n=7) slaugytojų. Statistiškai reikšmingai daugiau kaip 12 valandų per
pamainą dirba intensyvios terapijos profilio slaugytojai (72 proc. (n=18)) lyginant su chirurgijos profilio ir
terapijos profilio slaugytojų darbo valandomis (p ≤ 0,05). Slaugytojų pasiskirstymas pagal darbo dienos
trukmę pateikiamas 11 lentelėje.
 39

11 lentelė. Skirtingo profilio slaugytojų pasiskirstymas pagal darbo dienos trukmę

Slaugytojų darbo Intensyvios
Chirurgijos (n=28) Terapijos (n=27)
dienos trukmė terapijos (n=25)

6 – 8 val. - 53,6 proc. (n=15) 33,3 proc. (n=9)

8 – 12 val. 28 proc. (n=7) 25 proc. (n=7) 44,4 proc. (n=12)

> 12 val. 72 proc. (n=18)  21,4 proc. (n=6)  22,2 proc. (n=6) 
- skirtumas tarp chirurgijos ir terapijos profilio slaugytojų (p ≤ 0,05)

Tyrimo metu buvo svarbu išsiaiškinti ne tik slaugytojų darbo krūvius, darbo dienos trukmę, bet ir
kokiose pamainose dirba skirtingo profilio slaugytojai. Statistiškai reikšmingai daugiau tyrime
dalyvavusių chirurgijos profilio slaugytojų dirba rytinėje pamainoje (53,6 proc.) lyginant su intensyvios
terapijos profilio slaugytojais (4 proc.) (p ≤ 0,05). Statistiškai reikšmingai daugiau intensyvios terapijos
profilio slaugytojų (68 proc.) dirba paromis lyginant su chirurgijos ir terapijos profilių slaugytojais
(p ≤ 0,05). Slaugytojų pasiskirstymas pagal darbo pamainas pateikiamas 12 lentelėje.

12 lentelė. Skirtingo profilio slaugytojų pasiskirstymas pagal darbo pamainą

Slaugytojų darbo Intensyvios
Chirurgijos (n=28) Terapijos (n=27)
pamainos terapijos (n=25)

Ryte 4 proc. (n=1) 53,6 proc. (n=15) 33,3 proc. (n=9)

Po pietių - - -

Naktį 16 proc. (n=4) 3,6 proc. (n=1) 18,5 proc. (n=5)

Ryte ir po pietų 12 proc. (n=3) 21,4 proc. (n=6) 22,2 proc. (n=6)

Paromis 68 proc. (n=17)  21,4 proc. (n=6)  25,9 proc. (n=7)

- skirtumas tarp chirurgijos ir terapijos profilio slaugytojų (p ≤ 0,05)
 40

3.3. Skirtingų profilių slaugytojų patiriamo streso darbe įvertinimas

Apklausos metu buvo siekiama įvertinti patiriamą stresą tarp skirtingo profilio slaugytojų. Stresą
įtakojančių veiksnių paplitimas darbe, tarp skirtingo profilio slaugytojų buvo vertinamas pagal tris skales
(psichologinė aplinka, socialinė aplinka, fizinė aplinka), kurios susideda iš 7 subskalių (pacientų mirtis ir
merdėjimas, paramos trūkumas, nepakankamas pasirengimas, susirūpinimas dėl tolesnio elgesio,
konfliktai su gydytojais, konfliktai su slaugytojais, darbo krūvis).

3.3.1. Psichologinės aplinkos įtaka stresui

Tyrimo metu siekėme įvertinti psichologinės aplinkos įtaką patiriamam stresui darbe. Tyrimo
rezultatai parodė, kad blogiausia psichologinė aplinka yra intensyvios terapijos profilio skyriuose.
Kadangi psichologinės aplinkos skalės balų vidurkis yra 18,44 (SN10,05). Chirurgijos ir terapijos
profilio slaugytojų psichologinė aplinka yra panaši. Psichologinės aplinkos skalės vidurkis chirurgijos
skyriuose yra 18,32 (SN8,41), o terapijos skyriuose 17,3 (SN9,14).
Atlikus apklausą buvo nustatyta, kad didţiausią stresą, susijusį su pacientų mirtimi ir mirštančių
pacientų slaugymu, tarp trijų profilių slaugytojų, patiria intensyvios terapijos profilio slaugytojai
8,72 (SN 3,69), o maţiausiai – terapijos profilio slaugytojai 7,93(SN  3,81) (ţr., 13 lent.).

13 lentelė. Skirtingo profilio slaugytojų pasiskirstymas pagal psichologinės aplinkos subskalių

įvertinimą

Psichologinės aplinkos Intensyvios

Chirurgijos (n=28) Terapijos (n=27)
subskalės terapijos (n=25)

Mirtis ir merdėjimas
8,72 (SN 3,69) 8,36 (SN 3,46) 7,93 (SN 3,81)
Paramos trūkumas
2,52 (SN 2,12) 2,96 (SN 1,57) 2,07 (SN 1,47)
Nepakankamas pasirengimas
2,96 (SN 1,79) 2,86 (SN 1,80) 2,56 (SN 1,50)
Abejojimas ir susirūpinimas
dėl tolesnio elgesio 4,24 (SN 2,45) 4,14 (SN 1,58) 4,74 (SN 2,36)

Lentelėje pateikti subskalių vidurkiai ir standartiniai nuokrypiai (SN)

- skirtumas statistiškai reikšmingas (p ≤ 0,05)
 41

Tyrimo rezultatai parodė, kad statistiškai reikšmingai daugiau paramos trūko chirurgijos profilio
slaugytojams (2,96 (SN 1,57)) nei terapijos profilio slaugytojams (2,07 (SN 1,47)) (p<0,05). Jie turėjo
maţiau galimybės pasidalinti savo patirtimi, išsakyti neigiamus jausmus apie pacientą savo kolegoms,
atvirai kalbėtis su skyriaus personalu apie esančias problemas skyriuje (ţr., 13 lent.).
Daugiausiai slaugytojų, netikrumą dėl savo ţinių ir kompetencijos, nesugebėjimą adekvačiai
spręsti emocinius pacientų ir jų šeimos narių poreikius, jaučia intensyvios terapijos profilio slaugytojai, o
maţiausiai – terapijos profilio slaugytojai. Kadangi intensyvios terapijos profilio slaugytojų subskalės
vidurkis 2,96 (SN 1,79), o terapijos profilio slaugytojų 2,56 (SN 1,50) (ţr., 13 lent.).
Tyrimo rezultatai parodė, kad didţiausią susirūpinimą, dėl netinkamo informavimo apie paciento
būklę ir gydytojo nebuvimą esant kritiškai situacijai susijusiai su pacientu, nurodė terapijos profilio
slaugytojai (4,74 (SN 2,36)), o maţiausiai – chirurgijos profilio slaugytojai (4,14 (SN 1,58))
(ţr., 13 lent.).

3.3.2. Socialinės aplinkos įtaka stresui

Tyrimo metu siekėme įvertinti socialinės aplinkos įtaką patiriamam stresui darbe. Tyrimo
rezultatai parodė, kad blogiausia socialinė aplinka yra chirurgijos profilio skyriuose. Kadangi socialinės
aplinkos skalės balų vidurkis yra 8,5 (SN3,99). Intensyvios terapijos ir terapijos profilio slaugytojų
socialinė aplinka yra panaši. Socialinės aplinkos skalės vidurkis intensyvios terapijos skyriuose yra
8,32 (SN3,82), o terapijos skyriuose 7,81 (SN4,96).
Tyrimo rezultatai parodė, kad didţiausią stresą, susijusį su gydytojo kritika slaugytojui, konfliktais
tarp jų, baime priimti sprendimus susijusius su paciento prieţiūra, kai gydytojo nėra šalia, bei gydytojo
liepimu daryti tai, kas slaugytojai atrodo netinkama slaugant pacientą, patiria chirurgijos profilio
slaugytojai (5,32 (SN 2,40)), o maţiausią – terapijos profilio slaugytojai (4,48 (SN3,00)) (ţr., 14 lent.).
Tyrimo rezultatai parodė, kad konfliktinės situacijos tarp slaugytojų ir vyresniosios slaugytojos
didţiausią stresą sukelia intensyvios terapijos profilio slaugytojams (3,6 (SN 1,83)), o maţiausią –
chirurgijos profilio slaugytojams (3,18 (SN 1,59)) (ţr., 14 lent.).
 42

14 lentelė. Skirtingo profilio slaugytojų pasiskirstymas pagal socialinės aplinkos subskalių

įvertinimą

Socialinės aplinkos Intensyvios

subskalės terapijos (n=25) Chirurgijos (n=28) Terapijos (n=27)

Konfliktai su
gydytojais 4,72 (SN 1,99) 5,32 (SN 2,40) 4,48 (SN 3,00)

Konfliktai su
slaugytojais 3,6 (SN 1,83) 3,18 (SN 1,59) 3,33 (SN 1,96)

Lentelėje pateikti subskalių vidurkiai ir standartiniai nuokrypiai (SN)

3.3.3. Fizinės darbo aplinkos įtaka stresui

Tyrimo metu siekėme įvertinti fizinės aplinkos įtaką patiriamam stresui darbe. Tyrimo rezultatai
parodė, kad blogiausia fizinė aplinka ir didţiausią stresą, susijusį su netinkamu darbo grafiku, laiko
trūkumu slaugos uţduotims atlikti, bei laiko trūkumu suteikti emocinę paramą pacientui ir darbuotojų
trūkumu, sukelia terapijos profilio slaugytojams (7,67 (SN 5,01)), o maţiausią – intensyvios terapijos
profilio slaugytojams (6,12 (SN1,92)) (ţr., 15 lent.).

15 lentelė. Skirtingo profilio slaugytojų pasiskirstymas pagal fizinės aplinkos subskalės įvertinimą
Fizinės aplinkos Intensyvios
subskalė terapijos (n=25) Chirurgijos (n=28) Terapijos (n=27)

Darbo krūvis
6,12 (SN 1,92) 6,61 (SN 1,97) 7,67 (SN 5,01)
Lentelėje pateikti subskalės vidurkiai ir standartiniai nuokrypiai (SN)

3.4. Skirtingo profilio slaugytojų psichosomatinio nuovargio simptomai

Tyrimo metu, apklausiant įvairaus profilio slaugytojas, buvo siekiama nustatyti „perdegimo“
sindromo išsivystymą, vertinant psichosomatinio nuovargio simptomų daţnumą tarp skirtingo profilio
slaugytojų. Mūsų tyrimo rezultatai parodė, kad statistiškai reikšmingai didţiausias psichosomatinių
 43

simptomų paplitimas yra tarp terapijos profilio slaugytojų 45,96 (SN20,3), maţiau – tarp chirurgijos
profilio slaugytojų 45 (SN15,5), o maţiausiai – tarp intensyvios terapijos profilio slaugytojų
34,76 (SN17,7 ) (p ≤ 0,05).
Apklausos metu buvo siekiama įvertinti, kaip daţnai slaugytojai jaučia įvairius somatinius
simptomus. Tyrimo rezultatai parodė, kad visus tyrime dalyvavusius slaugytojus kas dieną arba kelis
kartus savaitėje vargino miego sutrikimai. Daţniausiai sutrikusiu miegu skundėsi chirurgijos profilio
slaugytojai 21 proc. (n=6), o maţiausiai – intensyvios terapijos 16 proc. (n=4) ir terapijos 15 proc. (n=4)
profilių slaugytojai. Pečių ir kaklo srities skausmą daugiausiai jautė chirurgijos profilio slaugytojai
18 proc. (n=5), maţiau – intensyvios terapijos profilio slaugytojos 12 proc. (n=3), o terapijos profilio
slaugytojos šis simptomas nevargino. Alergija daţniausiai skundėsi terapijos profilio slaugytojai 15 proc.
(n=4), o maţiausiai – intensyvios terapijos 8 proc. (n=2) ir chirurgijos 7 proc. (n=2) profilių slaugytojai.
Slaugytojus varginantys somatinio pobūdţio simptomai darbo metu pateikti 16 lentelėje.

16 lentelė. Skirtingo profilio slaugytojus varginantys somatinio nuovargio simptomai

Intensyvios terapijos
Chirurgijos (n=28) Terapijos (n=27)
(n=25)
Somatiniai nuovargio Kelis
Kelis Kelis
simptomai kartus Kas
Kas dieną kartus per Kas dieną kartus per
per dieną
savaitę savaitę
savaitę
8 proc. 21 proc. 7 proc.
Galvos skausmas - - -
(n=2) (n=6) (n=2)
11 proc.
Krūtinės ląstos skausmas - - - - -
(n=3)
Pečių ir kaklo srities 12 proc. 4 proc. 19 proc. 21 proc. 44 proc.
-
skausmas (n=3) (n=1) (n=5) (n=6) (n=12)
4 proc. 11 proc. 11 proc.
Aukštas kraujospūdis - - -
(n=1) (n=3) (n=3)
7 proc. 7 proc.
Sumažėjas apetitas - - - -
(n=2) (n=2)
4 proc. 19 proc. 3 proc. 3 proc.
Skrandžio skausmas - -
(n=1) (n=5) (n=1) (n=1)
8 proc. 8 proc. 15 proc.
Alergija - 7 proc. (n=2 -
(n=2) (n=2) (n=4)
Pakitęs/sutrikęs miegas 16 proc. 16 proc. 21 proc. 25 proc. 15 proc. 15 proc.
naktį (n=4) (n=4) (n=6) (n=7) (n=4) (n=4)
 44

Apklausos metu buvo siekėme įvertinti, kaip daţnai slaugytojos jaučia įvairius psichologinio
pobūdţio simptomus.
Tyrimo rezultatai parodė, kad visi tyrime dalyvavę slaugytojai neturi pakankamai laiko sau.
Daţniausiai pakankamai laiko sau neskiria chirurgijos profilio slaugytojai 32 proc. (n=9). Nuolatiniu
skubėjimu taip pat daugiausiai skundėsi chirurgijos profilio slaugytojai 36 proc. (n=10), o maţiausiai –
intensyvios terapijos profilio slaugytojai 24 proc. (n=6) (ţr., 17 lentelė).
Atlikus apklausą pastebėta, kad psichologinį išsekimą, kaip daţniausiai (kiekvieną dieną) jaučiamą
nuovargio simptomą nurodė 7 proc. (n=2) terapijos profilio slaugytojų ir 3 proc. (n=1) chirurgijos profilio
slaugytojas. Visiškai išsekę jaučiasi 7 proc. (n=2) terapijos profilio slaugytojų. Prislėgtą nuotaiką
daţniausiai jautė intensyvios terapijos profilio slaugytojai 8 proc. (n=2), maţiau – chirurgijos 3 proc.
(n=1) ir terapijos 3 proc. (n=1) profilių slaugytojai. Greitai/lengvai daţniausiai susierzindavo intensyvios
terapijos profilio slaugytojai 12 proc. (n=3), maţiau – terapijos profilio 7 proc. (n=2) (ţr., 17 lentelė)..

17 lentelė. Skirtingo profilio slaugytojų pasiskirstymas pagal psichologinio nuovargio simptomus

Intensyvios terapijos Chirurgijos (n=28) Terapijos (n=27)
(n=25)
Psichologinio nuovargio Kelis
Kelis Kelis
simptomai darbo metu kartus Kas
Kas dieną kartus per Kas dieną kartus per
per dieną
savaitę savaitę
savaitę
8 proc. 7 proc. 3 proc. 19 proc.
Psichologinį išsekimą - -
(n=2) (n=2) (n=1) (n=5)
8 proc. 8 proc. 3 proc. 11 proc. 3 proc. 22 proc.
Prislėgtą nuotaiką
(n=2) (n=2) (n=1) (n=3) (n=1) (n=6)
Jaučiuosi visiškai išsekęs 12 proc. 3 proc. 7 proc. 15 proc.
- -
(-usi) (n=3) (n=1) (n=2) (n=4)
Nesinori imtis kažko 4 proc. 11 proc. 11 proc. 11 proc.
- -
naujo (n=1) (n=3) (n=3) (n=3)
Aš greitai/lengvai 12 proc. 21 proc. 7 proc. 7 proc.
- -
susierzinu (n=3) (n=6) (n=2) (n=2)
7 proc. 3 proc. 3 proc.
Prarandu humoro jausmą - - -
(n=2) (n=1) (n=1)
24 proc. 8 proc. 36 proc. 29 proc. 30 proc. 30 proc.
Nuolatinį skubėjimą
(n=6) (n=2) (n=10) (n=8) (n=8) (n=8)
Man sunku susikaupti, 8 proc. 3 proc. 14 proc. 7 proc. 11 proc.
-
prisiminti (n=2) (n=1) (n=4) (n=2) (n=3)
Jaučiu, kad turiu 20 proc. 8 proc. 32 proc. 19 proc. 22 proc. 30 proc.
nepakankamai laiko sau (n=5) (n=2) (n=9) (n=5) (n=6) (n=8)
 45

3.5. „Perdegimo“ sindromo išsivystymo įvertinimas tarp skirtingo profilio slaugytojų

Atliekant apklausą buvo siekiama įvertinti „perdegimo“ sindromo išsivystymą tarp skirtingo
profilio slaugytojų. „Perdegimo“ sindromo išsivystymas buvo vertinamas pagal tris skales: emocinio
išsekimo, depersonalizacijos, sumaţėjusio veiksmingumo.

3.5.1. Emocinio išsekimo išsivystymas tarp skirtingo profilio slaugytojų

Apklausos metu buvo siekiama įvertinti, emocinio išsekimo išsivystymą tarp skirtingo profilio
slaugytojų. Mūsų tyrimo rezultatai parodė, jog statistiškai reikšmingai didţiausias emocinis išsekimas yra
tarp terapijos profilio slaugytojų palyginus su chirurgijos ir terapijos profilio slaugytojais. Terapijos
profilio slaugytojų emocinio išsekimo skalės vidurkis buvo (23,1 (SN12,6)), o intensyvios terapijos
profilio (14,2 (SN9,8)) ir chirurgijos profilio slaugytojų (15,1 (SN6,8)) (p ≤ 0,05).
Slaugytojų emocinio išsekimo išsivystymas buvo vertinamas pagal surinktų balų sumą į
klausimyne pateiktus teiginius. Nedidelis emocinio išsekimo išsivystymas nustatomas surinkus nuo 0 –
15 balų, vidutinis – nuo 16 – 25 balų ir didelis – surinkus nuo 26 – 54 balų. Mūsų tyrimo rezultatai parodė,
kad statistiškai reikšmingai didţiausias emocinis išsekimas yra tarp terapijos profilio slaugytojų palyginus
su intensyvios ir chirurgijos profilio slaugytojais (p<0,05). Didţioji dalis 54 proc. (n=15) chirurgijos
profilio slaugytojai turi vidutinį emocinio išsekimo išsivystymą ir didţioji dalis intensyvios terapijos
profilio slaugytojų 72 proc. (n=18) turi maţą emocinio išsekimo išsivystymą. Slaugytojų pasiskirstymas,
pagal emocinio išsekimo išsivystymo lygį, pateikiamas 18 lentelėje.

18 lentelė. Skirtingo profilio slaugytojų pasiskirstymas pagal emocinio išsekimo išsivystymo lygį
Slaugytojų emocinio Intensyvios
Chirurgijos (n=28) Terapijos (n=27)
išsekimo išsivystymo lygis terapijos (n=25)

Žemas 72 proc. (n=18) 43 proc. (n=12) 33 proc. (n=9)

Vidutinis 12 proc. (n=3) 54 proc. (n=15) 15 proc. (n=4)

Aukštas 16 proc. (n=4) 3 proc. (n=1) 52 proc. (n=14)

- skirtumas statistiškai reikšmingas (p ≤ 0,05)
 46

3.5.2. Depersonalizacijos išsivystymas tarp skirtingo profilio slaugytojų

Tyrimo metu buvo įvertinta, depersonalizacijos išsivystymas tarp skirtingo profilio slaugytojų.
Tyrimo rezultatai parodė, jog depersonalizacijos išsivystymas tarp skirtingo profilio slaugytojų pasiskirstė
panašiai. Intensyvios terapijos profilio slaugytojų depersonalizacijos skalės vidurkis buvo 31,6 (SN7,6),
chirurgijos profilio slaugytojų vidurkis buvo 32,1 (SN10,9) ir terapijos profilio slaugytojų –
34,1 (SN11). Lyginant šiuos duomenis tarp skirtingų profilių slaugytojų statistiškai reikšmingas
skirtumas negautas (p ≤0,05).
Slaugytojų depersonalizacijos išsivystymo rizika buvo vertinama pagal surinktų balų sumą į
klausimyne pateiktus teiginius. Nedidelis depersonalizacijos išsivystymas nustatomas surinkus nuo 0 – 2
balų, vidutinis – nuo 3 – 8 balų ir didelis – surinkus nuo 9 – 30 balų. Tyrimo rezultatai parodė, kad
skirtingų profilių slaugytojai turi didelį depersonalizacijos išsivystymą (ţr.,19 lent.). Lyginant šiuos
duomenis tarp trijų profilių slaugytojų, statistiškai reikšmingas skirtumas negautas (p≤0,05).

19 lentelė. Skirtingo profilio slaugytojų pasiskirstymas pagal depersonalizacijos išsivystymo lygį

Slaugytojų
depersonalizacijos Intensyvios
Chirurgijos (n=28) Terapijos (n=27)
išsivystymo rizikos lygis terapijos (n=25)

Žemas - 3% (n=1) -

Vidutinis - - -

Aukštas 100% (n=25) 96% (n=27) 100% (n=27)

3.5.3. Sumaţėjusio veiksmingumo išsivystymas tarp skirtingo profilio slaugytojų

Sumaţėjęs veiksmingumas slaugytojų darbe pasireiškia neigiamu savo profesinių gebėjimų ir

pasiekimų vertinimu, savo profesinių galimybių apribojimu, savo svarbumo darbe nuvertinimu [51;50].
Apklausos metu buvo siekiama įvertinti, sumaţėjėjusio veiksmingumo išsivystymą tarp skirtingo profilio
slaugytojų. Tyrimo rezultatai parodė, jog didţiausias profesinių siekių sumaţėjimas tarp skirtingo profilio
slaugytojų pasiskirstė panašiai. Intensyvios terapijos profilio slaugytojų šios skalės vidurkis buvo
10,4 (SN4,6), chirurgijos profilio slaugytojų – 10,9 (SN5,6), o terapijos profilio slaugytojų šiek tiek
 47

didesnis vidurkis – 12,7 (SN7,2). Lyginant šiuos duomenis tarp trijų profilių slaugytojų, statistiškai
reikšmingas skirtumas negautas (p≤0,05).
Slaugytojų sumaţėjusio veiksmingumo išsivystymas buvo vertinamas pagal surinktų balų sumą į
klausimyne pateiktus teiginius. Nedidelis sumaţėjusio veiksmingumo išsivystymas nustatomas surinkus
nuo 0 – 33 balų, vidutinis – nuo 34 – 42 balų ir didelis – surinkus nuo 43 – 48 balų. Tyrimo rezultatai
parodė, kad skirtingų profilių slaugytojai turi nedidelį sumaţėjusį profesinį veiksmingumą (ţr., 20 lentelė).

20 lentelė. Skirtingo profilio slaugytojų pasiskirstymas pagal sumaţėjusio veiksmingumo

išsivystymo lygį

Slaugytojų sumaţėjusio
veiksmingumo Intensyvios
Chirurgijos (n=28) Terapijos (n=27)
išsivystymo rizikos lygis terapijos (n=25)

Žemas 100 proc. (n=25) 100 proc. (n=28) 100 proc. (n=27)

Vidutinis - - -

Aukštas - - -

Lyginant šiuos duomenis tarp trijų profilių slaugytojų, statistiškai reikšmingas skirtumas negautas
(p≤0,05).

3.6. Būdai, padedantys slaugytojams atsipalaiduoti bei atstatyti darbinę veiklą

Tyrimo metu siekėme įvertinti, būdus padedančius atsipalaiduoti po stresinės situacijos. Tyrimo
rezultatai parodė, jog skirtingo profilio slaugytojai siekdami atsipalaiduoti ir atstatyti darbinę formą
visada/daţniausiai leidţia laiką su šeima. Kiti daţniausiai būdai padedantys atsipalaiduoti yra
knygos/ţurnalo skaitymas. Tai nurodė intensyvios terapijos profilio slaugytojai (60 proc.), chirurgijos
profilio slaugytojų (50 proc.) ir terapijos profilio slaugytojai (48 proc.). Televizoriaus ţiūrėjimas, muzikos
klausymasis, laiko leidimas gamtoje ir su draugais tai taip pat visada/daţniausiai skirtingo profilio
slaugytojų naudojami atsipalaidavimo būdai (ţr., 21 lentelė).
 48

21 lentelė. Skirtingo profilio slaugytojų pasiskirstymas pagal būdus padedančius atsipalaiduoti po

stresinės situacijos

Intensyvios terapijos
Atsipalaidavimo Chirurgijos (n=28) Terapijos (n=27)
(n=25)
būdai po stresinės
situacijos Visada Daţnai Visada Daţnai Visada Daţnai

Surūkau po vieną 20 proc. 19 proc.

- - - -
kitą cigaretę (n=5) (n=5)
Išgeriu taurę vyno
- 8 proc. (n=2) - 3 proc. (n=1) - 3 proc. (n=1)
ar šampano
Išgeriu degtinės ar 3 proc.
- - - - 3 proc. (n=1)
kitų stiprių gėrimų (n=1)
Einu į koncertą ar 16 proc. 11 proc. 11 proc.
- - -
teatrą (n=4) (n=3) (n=3)
Sportuoju 4 proc. 24 proc. 3 proc. 19 proc. 11 proc.
-
(n=1) (n=6) (n=1) (n=5) (n=3)
Einu į kavines, 12 proc. 3 proc.
- - -
restoranus (n=3) (n=1)
Leidžiu laiką 4 proc. 76 proc. 3 proc. 36 proc. 22 proc.
-
gamtoje (n=1) (n=19) (n=1) (n=10) (n=6)
Leidžiu laiką su 44 proc. 52 proc. 32 proc. 46 proc. 30 proc. 48 proc.
šeima (n=11) (n=13) (n=9) (n=13) (n=8) (n=13)
Leidžiu laiką su 16 proc. 32 proc. 71 proc. 30 proc.
- -
draugais (n=4) (n=8) (n=20) (n=8)
Žiūriu televizorių 24 proc. 40 proc. 14 proc. 64 proc. 30 proc. 44 proc.
(n=6) (n=10) (n=4) (n=18) (n=8) (n=12)
Klausausi muzikos 32 proc. 44 proc. 14 proc. 57 proc. 15 proc. 41 proc.
(n=8) (n=11) (n=4) (n=16) (n=4) (n=11)
Skaitau knygas ar 28 proc. 60 proc. 42 proc. 50 proc. 33 proc. 48 proc.
žurnalus (n=7) (n=15) (n=12) (n=14) (n=9) (n=13)

Tyrimo metu skirtingo profilio slaugytojai atsakydami į klausimą, kokie būdai jiems padeda
geriausiai atsipalaiduoti po stresinės situacijos darbe, galėjo ne tik paţymėti sau priimtiną atsakymą, bet ir
parašyti, kokius kitus būdus naudoja siekiant atsipalaiduoti. Į atvirą klausimą apie būdus, kurie padeda
atsipalaiduoti po stresinės situacijos, tyrimo rezultatai parodė, jog 40 proc. (n=32) visų apklaustųjų
slaugytojų nurodė, kad po darbo atsipalaiduoti padeda miegas.
 49

4. TYRIMO REZULTATŲ APTARIMAS

4.1. Slaugytojų sociodemografinių duomenų įtaka streso ir „perdegimo“ sindromo

išsivystymui

E. S. Huebner (1994) savo atliktame tyrime teigia, jog kaip vienas iš slaugytojų individulių
veiksnių įtakojančių stresą ir „perdegimo“ sindromą yra lytis. Visi mūsų tyrime dalyvavę slaugytojai buvo
moterys (100 proc.). Kaip teigia E. S. Huebner (1994) moterys yra jautresnės stresams tokiose situacijose,
kurios reikalauja iš jų atjautos, pedagoginių gebėjimų, paklusnumo. Vyrai daţniau patiria stresą tokiose
darbo situacijose, kurios reikalauja grieţtai vyriškų savybių, tokių kaip fiziniai gebėjimai, ryţtas,
atkaklumas, emocinis santūrumas [41].
Literatūroje teigiama, kad „perdegimo“ sindromas yra labiau būdingas jaunesnio amţiaus (iki 35
metų) ţmonėms, nei esantiems virš keturiasdešimties ar dar vyresniems darbuotojams [24]. Mūsų tyrime
dalyvavusios slaugytojos reikšmingai jaunesnės dirbo intensyvios terapijos skyriuose (p ≤ 0,05). Todėl
galima daryti prielaidą, kad intensyvios terapijos skyriuose dirbančių slaugytojų tarpe streso ir
„perdegimo“ sindromo simptomų galima tikėtis daugiausia.
E. S. Huebner (1994) teigia, kad šeimyninė padėtis yra susijusi su streso ir „perdegimo“ sindromo
atsiradimu: gyvenantys santuokoje ţmonės yra maţiau linkę į stresą ir „perdegimą“ nei viengungiai ar
išsiskyrę [41]. Mūsų tyrime reikšmingai daugiau ištekėjusių slaugytojų dirbo intensyvios terapijos
skyriuose (80 proc.), maţiausiai – terapiniuose skyriuose (44,4 proc.) (p<0,05). Todėl galima daryti
prielaidą, kad terapinio profilio slaugytojos turi didesnę riziką streso ir „perdegimo“ sindromo
išsivystymui.
Nuo ţmogaus išsimokslinimo, kultūros lygio priklauso poţiūris į gyvenimą, visuomenę, atliekamą
darbą, atsakomybę uţ savo veiklos padarinius. Kuo aukštesnį išsimokslinimą turi ţmogus, tuo didesnius
reikalavimus kelia sau bei jį supančiai tiek asmeninio, tiek darbinio gyvenimo aplinkai. Jų lūkesčiai,
poreikiai yra kur kas didesni nei ţemesnį išsimokslinimą turinčių ţmonių. Todėl paprastai tokie ţmonės
dirba labiau atsakingą, didesnės kvalifikacijos bei atsakomybės reikalaujamą darbą, daţniau susiduria su
stresinėmis situacijomis. Jų rizika patirti „perdegimo“ sindromą yra kur kas didesnė nei maţiau
išsimokslinusių ţmonių [15;34]. Mūsų tyrimo rezultatai parodė, kad statistiškai reikšmingai daugiau
aukštąjį universitetinį išsimokslinimą įgijusių slaugytojų dirba intensyvios terapijos skyriuose, maţiausiai
– terapiniuose skyriuose (p ≤ 0,05). Atsiţvelgiant į gautus rezultatus, galima būtų daryti prielaidą, kad
 50

intensyvios terapijos skyriuose dirbančių slaugytojų rizika patirti didesnį stresą ir „perdegimo“ sindromą
yra didesnė, galbūt dėl to, kad darbas intensyvios terapijos skyriuose reikalauja didesnių teorinių bei
praktinių ţinių pacientų slaugymo, medicinos naujovių klausimais, o tai skatina slaugytojus siekti
aukštesnės kvalifikacijos, aukštesnio mokslų laipsnio.

4.2. Slaugytojų profesinių duomenų įtaka streso ir „perdegimo“ sindromo

išsivystymui
(darbo pobūdis, darbo stažas, darbo krūvis, darbo užmokestis, darbo trukmė, pamaina)

Ţmogaus darbo staţas (išdirbtų metų skaičius) – svarbus streso ir „perdegimo“ sindromo
atsiradimo veiksnys. Literatūroje nurodoma, kad streso ir „perdegimo“ sindromo atsiradimo rizika yra
didesnė ankstyvuoju karjeros laikotarpiu [20]. Atlikus apklausą paaiškėjo, jog statistiškai reikšmingai
didesnis darbo staţo vidurkis yra chirurgijos profilio slaugytojų nei tarp intensyvios terapijos ir terapijos
profilio slaugytojų (p ≤ 0,05). Remiantis gautais tyrimo rezultatais galima daryti prielaidą, kad intensyvios
terapijos profilio slaugytojai turi didesnę riziką patirti stresą bei „perdegimą“, kadangi čia dirba didesnė
dalis darbuotojų, turinčių maţesnį darbo staţą.
Streso ir „perdegimo“ sindromo išsivystymą įtakoja atliekamo darbo laiko ir apimties parametrai.
Tyrimai rodo, kad dideli darbo krūviai ir viršvalandţiai skatina didėjantį stresą ir „perdegimo“ sindromo
išsivystymo procesą [42;53]. Todėl kaip vienas iš slaugytojų darbo aplinkos veiksnių buvo vertinamas
slaugytojų darbo krūvis. Lyginant apklausoje dalyvavusias skirtingo profilio slaugytojus nustatyta, kad
didesniu nei 1 et. darbo krūviu daugiausiai dirbo intensyvios terapijos ir terapinio profilio slaugytojai.
Remiantis tyrimo rezultatais galima daryti prielaidą, kad intensyvios terapijos ir terpijos profilio
slaugytojai daţniau patiria stresą ir yra linkę labiau „perdegti“ nei chirurgijos profilio slaugytojai, nes jie
dirba didesniu nei vieno etato darbo krūviu.
Apklausos metu buvo svarbu išsiaiškinti ne tik kokiu darbo krūviu dirba slaugos specialistai, bet ar
sumaţėjo darbo krūvis per paskutinius 6 mėn. ir jei sumaţėjo, tai kiek. Per paskutinius 6 mėn. statistiškai
reikšmingai daugiau darbo krūvis sumaţėjo chirurgijos profilio slaugytojams, o maţiausiai – intensyvios
terapijos slaugytojams (p<0,05). Remiantis gautais tyrimo rezultatais galima teigti, jog vis dėl to
didţiausias darbo krūvis išlieka intensyvios terapijos profilio slaugytojams. Dirbdami dideliu darbo krūviu
aukštus reikalavimus keliantį darbą šio profilio slaugytojai palaipsniui išeikvoja savo energiją tiek, kad ją
 51

atstatyti pasidaro sunku. Dėl to šio profilio slaugytojams kyla didesnis pavojus lėtinio streso ir
„perdegimo“ sindromo išsivystymui [20].
Lietuvoje vykstantys ekonominiai pokyčiai stipriai įtakojo darbo uţmokesčio sumaţėjimą. Tyrimo
metu siekėme išsiaiškinti skirtingo profilio slaugytojų darbo uţmokesčio pokyčius. Tyrimo rezultatai
parodė, kad statistiškai reikšmingai daugiausiai darbo uţmokestis sumaţėjo chirurgijos profilio
slaugytojams – vidutiniškai po 271 litą, kiek maţiau – intensyvios terapijos profilio slaugytojams – 218
Lt, o maţiausiai darbo uţmokestis sumaţėjo terapijos profilio slaugytojams, tai sudarė vidutiniškai po 198
Lt (p ≤ 0,05). Darbo uţmokestis yra vienas iš darbo aplinkos veiksnių sąlygojančių stresą ir darbuotojų
„perdegimą“. Darbo uţmokesčio stoka yra glaudţiai susijusi su darbo efektyvumo sumaţėjimu, neigiamu
poţiūriu į aplinkinius [30;32]. Remiantis gautais tyrimo rezultatais galima daryti prielaidą, kad sumaţėjęs
darbo uţmokestis chirurgijos profilio slaugytojoms gali paveikti jų asmens motyvaciją, poţiūrius bei
elgesį, o visa tai skatins streso ir „perdegimo“ vystimąsi.
Vienas iš darbo aplinkos veiksnių įtakojančių stresą bei „perdegimą“ yra darbo trukmė per dieną
[32]. Tyrimo metu siekėme įvertinti, kiek vidutiniškai trunka skirtingo profilio slaugytojų darbo diena.
Lyginant darbo valandų skaičių per pamainą tarp skirtingo profilio slaugytojų pastebėta, kad statistiškai
reikšmingai daugiausiai slaugytojų 12 valandų per pamainą dirba intensyvios terapijos skyriuose
(72 proc.) lyginant su chirurgijos ir terapijos profilio skyriais (p ≤ 0,05). Remiantis gautais rezultatais
pastebima, kad intensyvios terapijos profilio slaugytojų darbo valandos yra ilgiausios, nes didţioji jų dalis
dirba dvylika ir daugiau valandų. Tad galima daryti išvadą, kad intensyvios terapijos profilio slaugytojai
dirba daug ir sunkiai, kas didina riziką patirti lėtinį stresą, kuris gali būti emocionaliai sekinantis,
paveikiantis asmens motyvaciją, poţiūrius bei elgesį ir sukeliantis „perdegimą“.
Tyrimo metu buvo svarbu išsiaiškinti ne tik slaugytojų darbo krūvius, darbo dienos trukmę, bet ir
kokiose pamainose dirba įvairaus profilio slaugytojai. Statistiškai reikšmingai daugiausiai rytinėje
pamainoje dirba chirurgijos profilio slaugytojai (53,6 proc.). Paromis statistiškai reikšmingai daugiausiai
dirba intensyvios terapijos profilio slaugytojai (68 proc.) (p ≤ 0,05). Remiantis gautais tyrimo rezultatais,
galima daryti prielaidą, kad intensyvios terapijos profilio slaugytojams yra sunkiau dirbti, nes jiems tenka
daugiau dirbti alinantį naktinį darbą. Dėl šios prieţasties padidėja rizika patirti lėtinį stresą ir išsivystyti
„perdegimui“.
 52

4.3. Skirtingų profilių slaugytojų patiriamas stresas darbe

Slaugos veikla apima plačią skalę galimų streso veiksnių, atsirandančių darbo vietoje, nes
slaugytojo profesijai būtini socialiniai, etiniai, dalykiniai ir kt. įgūdţiai bei komandinis darbas įvairiose
situacijose [53]. Apklausos metu buvo siekiama ištirti streso išsivystymą tarp skirtingo profilio slaugytojų.
Streso išsivystymas tarp skirtingo profilio slaugytojų buvo vertinamas pagal psichologinės, socialinės,
fizinės aplinkos skales.

4.3.1. Psichologinės aplinkos darbe įtaka stresui išsivystyti

Tyrimo metu siekėme įvertinti psichologinės aplinkos įtaką patiriamam stresui darbe. Tyrimo
rezultatai parodė, kad blogiausia psichologinė aplinka yra intensyvios terapijos profilio skyriuose, o
chirurgijos ir terapijos profilio skyriuose psichologinė aplinka yra panaši.
Slaugyti sunkiai sergančius ir mirštančius pacientus, paremti jų artimuosius yra viena
sudėtingiausių uţduočių, su kuria savo praktikoje susiduria slaugytojai. Darbas su mirštančiais pacientais
ir jų artimaisiais reikalauja puikių profesinių ţinių, taip pat noro ir gebėjimo atiduoti dalelę savęs.
Slaugytojas, kuris nuolat susiduria su mirštančiais ţmonėmis, patiria stresą ir, neturėdamas galimybės
pakeisti savo minčių, jausmų pamaţu gali „perdegti” [1]. Tyrimo rezultatai parodė, kad didţiausią stresą,
susijusį su pacientų mirtimi ir mirštančių pacientų slaugymu, labiausiai patiria intensyvios terapijos
profilio slaugytojai, o maţiausiai – terapijos profilio slaugytojai. Remiantis gautais tyrimo rezultatais,
galima daryti prielaidą, kad intensyvios terapijos profilio slaugytojai slaugydami sunkiai sergančius ir
mirštančius pacientus ne tik patiria stresą, bet ir yra labiau linkę „perdegti”.
Paramos stoka skatina konfliktų tarp slaugytojo ir darbo aplinkos atsiradimą, poţiūrio į atliekamą
darbą pasikeitimą. Slaugytojams yra labai svarbi kolegų, vadovų, taip pat draugų ir šeimos narių tiek
socialinė, tiek psichologinė parama. Daugumoje šiai temai skirtuose tyrimuose akcentuojama, kad parama
slaugytojui stipriai sumaţina tiek streso, tiek „perdegimo“ sindromo išsivystymo tikimybę [19]. Atlikus
apklausą buvo nustatyta, kad statistiškai reikšmingai daugiausiai paramos trūko chirurgijos profilio
slaugytojams, o maţiausiai – terapijos profilio slaugytojams (p<0,05). Tad galima daryti prielaidą, kad
paramos trūkumas chirurgijos profilio slaugytojams ne tik didina stresą, bet ir didina „perdegimo“
sindromo išsivystymą.
Nepakankamas pasirengimas – slaugytojų netikrumas dėl savo ţinių ir kompetencijos,
nesugebėjimas adekvačiai spręsti emocinius pacientų ir jų šeimos narių poreikius. Slaugytojui taip pat
 53

labai svarbu, ar slaugytojas turi galimybę pats savarankiškai daryti sprendimus ir ar yra įtrauktas į svarbių
sprendimų priėmimą. Jei taip, tai streso ir „perdegimo“ tikimybė gerokai sumaţėja [30]. Tyrimo rezultatai
parodė, jog daugiausiai nepakankamą pasirengimą jaučia intensyvios terapijos profilio slaugytojai, o
maţiausiai – terapijos profilio slaugytojai. Remiantis gautais tyrimo rezultatais, galima daryti prielaidą,
kad intensyvios terapijos profilio slaugytojai abejoja savo profesinėmis ţiniomis, kompetencija bei neturi
galimybės savarankiškai daryti sprendimus, dėl to joms patiriant stresą didėja ir „perdegimo“ sindromo
išsivystymo rizika.
Susirūpinimas dėl tolesnio elgesio - tai susiję su netinkamu slaugytojos informavimu apie paciento
sveikatos būklę, ir gydytojo nebuvimu esant kritiškai situacijai susijusiai su pacientu. Tyrimo rezultatai
parodė, jog daugiausiai susirūpinimą dėl tolesnio elgesio patiria terapijos profilio slaugytojai, o maţiausiai
– chirurgijos profilio slaugytojai.

4.3.2. Socialinės aplinkos darbe įtaka stresui

Tyrimo metu siekėme įvertinti socialinės aplinkos įtaką patiriamam stresui darbe. Tyrimo
rezultatai parodė, kad blogiausia socialinė aplinka yra chirurgijos profilio skyriuose, o intensyvios
terapijos ir terapijos profilio slaugytojų socialinė aplinka yra panaši.
Konfliktai su gydytojais – gydytojo kritika slaugytojui, konfliktais tarp jų, baime priimti
sprendimus susijusius su paciento prieţiūra, kai gydytojo nėra šalia, bei gydytojo liepimu daryti tai, kas
slaugytojai atrodo netinkama slaugant pacientą. Slaugytojo vaidmuo yra suvokiamas kaip motiniškų
dorybių – teikti ţmogišką rūpestį ir pagalbą sukonkretinimas. Tokie slaugytojų norai daţnai apsunkina
kovą su autoritetais, o laikui bėgant toks „nusiţeminimas“ gali virsti streso prieţastimi. Šiandien toks
slaugytojų vaidmuo keičiasi. Bet daugelį dar tebekankina prieštaringi jausmai, kai jie gydančiam
gydytojui pasiūlo alternatyvų sprendimą arba prieštarauja gydytojų sprendimams [13]. Tyrimo rezultatai
parodė, jog daugiausiai konfliktai su gydytojais stresą sukelia chirurgijos profilio slaugytojams, lyginant
su intensyvios terapijos ir terapijos profilio slaugytojais.
Konfliktai su slaugytojais. Tai susiję su konfliktinėmis situacijomis, kurios kyla tarp slaugytojų ir
vyresniosios slaugytojos. Atlikus apklausą paaiškėjo, jog konfliktai su slaugytojais daţniausiai stresą
sukelia intensyvios terapijos profilio slaugytojams, o maţiausiai – chirurgijos profilio slaugytojams.
 54

4.3.3. Fizinės aplinkos įtaka stresui

Darbo krūvis. Tai yra susiję su darbo grafiku, laiko trūkumu slaugos uţduotims atlikti, bei laiko
trūkumu suteikti emocinę paramą pacientui, darbuotojų trūkumu. Atlikus apklausą paaiškėjo, jog
daţniausiai didelis darbo krūvis stresą sukelia terapijos profilio slaugytojams, o maţiausiai – intensyvios
terapijos profilio slaugytojams. Didelis darbo krūvis daţniausiai yra prieţastis, kodėl slaugytojai negali
atlikti savo pareigų taip, kad būtų patenkinti savo darbu [5].

4.4. Psichosomatinių simptomų paplitimas tarp skirtingo profilio slaugytojų

„Perdegimas“ – procesas, kuris vystosi ilgą laiką ir pasireiškia tiek psichinio, tiek fizinio pobūdţio
simptomais. Lengvai atpaţįstami sutrikusios psichikos simptomai yra dirglumas, bendras nuovargis,
susijaudinimas, didelio krūvio pojūtis menkiausios įtampos metu. Pamaţu šie simptomai stiprėja, pradeda
kontroliuoti ţmogaus jausmus ir veiksmus. Fiziniai „perdegimo“ simptomai yra galvos skausmai, ilgai
trunkantys miego ir virškinimo sutrikimai, skausmai įvairiose kūno vietose, daţnos peršalimo ligos bei kiti
negalavimai [19]. Tyrimo metu, apklausiant įvairaus profilio slaugytojus, buvo siekiama nustatyti
„perdegimo“ sindromo išsivystymą, vertinant psichosomatinių simptomų daţnumą tarp skirtingo profilio
slaugytojų. Mūsų tyrimo rezultatai parodė, kad statistiškai reikšmingai daugiausiai psichosomatinių
simptomų patiria terapijos profilio slaugytojai, o maţiausiai – intensyvios terapijos profilio slaugytojai
(p ≤ 0,05). Terapinio profilio slaugytojus labiausiai vargino pečių ir kaklo srities skausmas, alergija,
sutrikęs miegas. Jos jautėsi labiau išsekę, jautė nuolatinį skubėjimą, laiko trūkumą sau. Remiantis gautais
tyrimo rezultatais, galima daryti prielaidą kad terapijos profilio slaugytojai labiau patiria fizinį bei
psichologinį nuovargį, o tai sąlygoja slaugytojų emocinį išsekimą.

4.5. „Perdegimo“ sindromo išsivystymas tarp skirtingo profilio slaugytojų

„Perdegimo“ sindromą galima būtų apibūdinti kaip sudėtingą procesą, susidedantį iš trijų
sudedamųjų dalių: emocinio išsekimo (pasireiškiančio persidirbimu, fiziniu/psichiniu išsekimu,
nesugebėjimu vykdyti keliamų reikalavimų); depersonalizacijos (pasireiškiančios atsainiu poţiūriu į
atliekamą darbą, pareigas, abejinga ar negatyvia reakcija į aptarnaujamąjį kontingentą) ir sumaţėjusio
veiksmingumo (atspindinčio nekompetetingumo pojūtį, pasiekimų bei darbo pasiekimų, bei efektyvumo
trūkumą) [19;20]. Atliekant apklausą buvo siekiama įvertinti „perdegimo“ sindromą tarp skirtingo profilio
 55

slaugytojų. „Perdegimo“ sindromo išsivystymas buvo vertinamas pagal tris skales: emocinio išsekimo,
depersonalizacijos, sumaţėjusio veiksmingumo.
Emocinis išsekimas, kaip svarbiausias „perdegimo“ komponentas, pasireiškia persidirbimu,
fiziniu, psichiniu nuovargiu, nesugebėjimu vykdyti reikalavimų. Emocinis išsekimas yra pirmoji reakcija į
stresą, sukeltą dėl per didelių reikalavimų darbe ar ypatingai didelių pokyčių [50;51]. Apklausos metu
buvo siekiama įvertinti, emocinio išsekimo išsivystymą tarp skirtingo profilio slaugytojų. Mūsų tyrimo
rezultatai parodė, jog statistiškai reikšmingai didţiausią emocinį išsekimą patiria terapijos profilio
slaugytojai (p ≤ 0,05). Slaugytojų emocinio išsekimo išsivystymas buvo vertinama pagal surinktų balų
sumą į klausimyne pateiktus teiginius. Nedidelis emocinio išsekimo išsivystymas nustatomas surinkus nuo
0 – 15 balų, vidutinis – nuo 16 – 25 balų ir didelis – surinkus nuo 26 – 54 balų. Įvertinus emocinio
išsekimo išsivystymo lygį tarp trijų skirtingų profilių slaugytojų nustatyta, kad statistiškai reikšmingai
didţiausias emocinis išsekimas yra taip pat tarp terapijos profilio slaugytojų (52 proc.) (p<0,05).
Apibendrinant tyrimo rezultatus galima teigti, jog terapijos profilio slaugytojų tarpe emocinio išsekimo
išsivystymas yra didţiausias. Todėl galima daryti prielaidą, jog terapijos profilio slaugytojos yra fiziškai ir
psichologiškai labiau pervargę, o norėdamos kuo geriau atlikti joms pavestus paskyrimus, jos persidirba ir
nebesugeba iki galo atlikti joms paskirtus reikalavimus. Dėl to slaugytojos praranda susidomėjimą,
atsiranda apatija kolegoms. Emocinis išsekimas pasireiškia teigiamų emocijų nebuvimu, pagalbos ir
uţuojautos savo pacientams stoka. Atslūgus entuziazmui ir praradus tikslą, silpnėja ir darbo motyvacija.
Pradeda vystytis depersonalizacija [50;51].
Depersonalizacija slaugytojų darbe pasireiškia atsainiu poţiūriu į atliekamą darbą, pareigas,
abejinga ar negatyvia reakcija į pacientus [51]. Atliekant apklausą buvo norima įvertinti,
depersonalizacijos išsivystymą tarp skirtingo profilio slaugytojų. Tyrimo rezultatai parodė, jog
depersonalizacija, kaip „perdegimo“ sindromo veiksnys, labiausiai būdinga terapijos profilio
slaugytojoms, o įvertinus depersonalizacijos išsivystymo lygį tarp trijų skirtingų profilių slaugytojų,
nustatyta, jog aukštas depersonalizacijos išsivystymo lygis yra tarp visų trijų profilių slaugytojų.
Remiantis tyrimo rezultatais galima daryti prielaidą, jog visų trijų profilių slaugytojos į savo pacientus,
kolegas ţiūri abejingai, atsiranda neigiamas poţiūris.
Sumaţėjęs veiksmingumas slaugytojų darbe pasireiškia neigiamu savo profesinių gebėjimų ir
pasiekimų vertinimu, savo profesinių galimybių apribojimu, savo svarbumo darbe nuvertinimu [51;50].
Tyrimo rezultatai parodė, jog sumaţėjęs profesinis veiksmingumas, kaip „perdegimo“ sindromo rizikos
veiksnys, labiausiai būdingas terapijos profilio slaugytojoms, o įvertinus sumaţėjusio profesinio
veiksmingumo išsivystymo lygį tarp trijų skirtingų profilių slaugytojų, nustatyta, jog ţemas sumaţėjusio
 56

profesinio veiksmingumo išsivystymo lygis yra tarp visų trijų profilių slaugytojų. Todėl galima daryti
prielaidą, jog visų trijų profilių slaugytojoms, nors ir yra būdinga aukšta depersonalizacija, bet jos jaučiasi
pasitikinčios savimi, kompetentingos dirbdamos savo darbą.

4.6. Būdai, padedantys slaugytojams atsipalaiduoti bei atstatyti darbinę veiklą

Po sunkaus, įtempto darbo ţmogaus organizmas reikalauja bent akimirkos atokvėpio,

atsipalaidavimo. Įvairūs atsipalaidavimo būdai padeda išsivaduoti nuo stresų, pagerinti nuotaiką ir
išsaugoti sveikatą. Reguliariai atsipalaiduojant keletą kartų per dieną, galima išvengti psichoemocinio
pervargimo ir padidinti organizmo atsparumą stresams [14;28]. Tyrimo metu slaugytojų buvo
teiraujamasi, kokie būdai joms padeda geriausiai atsipalaiduoti po stresinės situacijos. Tyrimo rezultatai
parodė, jog skirtingo profilio slaugytojų daţniausiai naudojami streso maţinimo būdai, kurie jiems visada
padeda atsipalaiduoti yra leidţiamas laikas su šeima, tai nurodė 35 proc. visų apklaustųjų slaugytojų,
knygų, ţurnalų skaitymas (35 proc.), televizoriaus ţiūrėjimas (22,5 proc.), muzikos klausymas (20 proc.).
Remiantis gautais tyrimo rezultatais, galima teigti, kad skirtingo profilio slaugytojai daţniausiai renkasi
pasyvius atsipalaidavimo būdus, tokius kaip televizoriaus ţiūrėjimas, ţurnalų bei knygų skaitymas,
muzikos klausymasis. Į atvirą klausimą apie būdus, kurie padeda atsipalaiduoti po stresinės situacijos,
tyrimo rezultatai parodė, jog 40 proc. (n=32) visų apklaustųjų slaugytojų nurodė, kad po darbo
atsipalaiduoti padeda miegas. Remiantis tyrimo rezultatais, galima daryti prielaidą, jog po stresinės
situacijos darbe slaugytojai jaučiasi pavargę, sumaţėja darbingumas, o miegas joms yra geriausias
atsipalaidavimo būdas.

.
 57

IŠVADOS

1. Intensyvios terapijos profilio slaugytojai daugiausiai patiria stresą susijusį su psichologinė aplinka t.y.
pacientų mirtimi ir mirštančių pacientų slaugymu bei nepakankamu pasirengimu šiam darbui.
Chirugijos profilio slaugytojams statistiškai reikšmingai daugiau trūko paramos iš savo kolegų nei kito
profilio slaugytojams (p<0,05), bei daţniau patyrė stresą susijusį su gydytojo kritika. Terapijos profilio
slugytojams didţiausią stresą sukelia fizinė darbo aplinka (netinkamas darbo grafikas, laiko trūkumas
slaugos uţduotims atlikti).

2. Terapijos profilio slaugytojus statistiškai reikšmingai daugiau vargino psichosomatinio nuovargio

simptomai nei intensyvios ir chirurgijos profilio slaugytojus (p<0,05). Šio profilio slaugytojus
labiausiai vargino psichosomatinio pobūdţio simptomai: sutrikęs miegas, alergija, jautėsi
psichologiškai išsekę, prislėgtos nuotaikos, nenoras veikti kaţko tai naujo, nepakankamai skyrė laiko
sau.

3. Įvertinus “perdegimo” sindromo komponentus tarp skirtingo profilio slaugytojų, nustatyta, kad
terapijos profilio slaugytojai turi statistiškai reikšmingai didţiausią emocinį išsekimą palyginus su
chirurgijos ir intensyvios terapijos profilio slaugytojais (p<0,05). Visų profilio slaugytojai turi aukštą
depersonalizacijos ir ţemą sumaţėjusio veiksmingumo išsivystymo lygį.

4. Skirtingo profilio slaugytojai streso maţinimui naudoja panašius atsipalaidavimo būdus: laiko
praleidimas su šeima, draugais, knygų ir ţurnalų skaitymas, televizoriaus ţiūrėjimas, muzikos
klausymas, miegas.
 58

PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS

Remiantis atlikto tyrimo rezultatais, jų interpretavimu ir palyginimu su kitų autorių duomenimis

apie streso ir „perdegimo“ sindromo išsivystymą, pateikiamos šios rekomendacijos:

1. Sudaryti sąlygas dalyvauti tobulinimosi programose, seminaruose, konferencijose siekiant pagilinti

ţinias ir įgyti daugiau kompetencijos slaugant pacientus.

2. Skatinti komandinį darbą, kuris suteikia entuziazmą, motyvaciją, atsakingumą, įsipareigojimus bei
kolegų paramą.

3. Vieną kartą per mėnesį su vyresniąja skyriaus slaugytoja ir bendradarbiais aptarti darbe iškilusias
problemas.

4. Tinkamai suplanuoti darbo laiką, kad liktų laiko pramogoms, šeimai, artimiems ţmonėms,
mėgiamiems uţsiėmimams, asmeniniams poreikiams.
 59

LITERATŪRA

1. Drungilienė D., Darginavičienė R. (2006). Lietuvos ir Belgijos slaugytojų emocinė būsena mirus
pacientui. Slauga. Mokslas ir praktika., 2006;6:16-18
2. Furst M. Psichologija. Vilnius, 2000.
3. Glumbakaitė E., Kalibatas J., Kanapeckienė V., Mikutienė D. (2007). Pirminės sveikatos prieţiūros
centruose dirbančių slaugytojų streso ir psichologinių reikalavimų darbe sąsajos su streso pasekmėmis.
Gerontologija, 2007;8(1):31-38
4. Hardis I. Gydytojas, medicinos sesuo, ligonis. Darbo su ligoniais psichologija. Vilnius, 1998.
5. Kalibatas J. (2007). Stresas šeimos gydytojų ir slaugytojų darbe. Lietuvos bendrosios praktikos
gydytojas 2007;(11), 102-109
6. Kardelis K. Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai. Kaunas: Judex, 2002.
7. Kasiulis J., Barvydienė V. Vadovavimo psichologija. Kaunas, Technologija, 2005.
8. Lazarus R.S. Nuo psichologinio streso iki emocijų: besikeičiančių poţiūrių istorija, Psichologija.
Mokslo darbai, 1998, 126 – 141
9. Lepeškienė V. Kai darbas tampa kančia: perdegimo sindromas, jo padariniai ir profilaktika. Vadovo
pasaulis. 1997, (8), 47-51.
10. Lietuvos sveikatos informacijos centras www.lsic.lt. [ţiūrėta 2010-02-17].
11. Mikutienė D., Glumbakaitė E., Kalibatas J., Kanapeckienė V. (2006). Pirminės sveikatos prieţiūros
centruose dirbančių medicinos darbuotojų stresas ir profesiniai stresoriai. Visuomenės sveikata, 2006;(32),
13-19
12. Myers D. G. Psichologija. Vilnius, 2000.
13. Pacevičius J. Profesinis perdegimas kaip organizacinės elgsenos problema. Ekonomika ir vadyba:
aktualijos ir perspektyvos. 2006. 2 (7), 125–129
14. Pajarskienė B. Stresas darbe ir sveikata. Vilnius: Charibdė, 1995.
15. Pajarskienė B. Jankauskas R. Psichinį stresą darbe sukeliantys veiksniai ir jų įvertinimas. Vilnius,
1997.
16. Pajarskienė B, Jankauskas R. Streso darbe įvertinimas pagal psichosocialinius darbo veiksnius.
Vilnius, 2001.
17. Treben M. Kasdienis stresas. Vilnius: Algarvė, 2006.
 60

18. Vaivadaitė A., Ivanauskienė V. Darbas komandoje – vienas pagrindinių socialinės pedagogikos
metodų//Socialinių pedagogų profesinė veikla: teoriniai ir praktiniai aspektai. Konferencijos pranešimų
medţiaga. Utenos kolegija, 2003.
19. Vimantaitė R., Šeškevičius A. (2006). „Perdegimo“ sindromas tarp Lietuvos kardiochirurgijos
centruose dirbančių slaugytojų. Medicina 2006;42(7)
20. Vimantaitė R. (2007). Slaugytojų, dirbančių Lietuvos ligonių kardiochirurgijos centruose,
„perdegimo” sindromo raiškos ir paplitimo įvertinimas. Daktaro disertacija (biomedicina, slauga,11B).
Originalas. Kauno medicinos universitetas, slaugos ir rūpybos katedra.
21. Vollmer H. Jaučiuosi visiškai išsekusi: sudegimo sindromas. Vilnius, 1998.
22. Abd Rahim Damit (2007). Identifying sources of stress and level job satisfaction amongst registered
nuries within the first three years of work. Submitted for the award of master of applied science research
student, Brisbane, Australia.
23. Aiken L., Clarke S., Sloane D. M., Sochalski J. (2001). Cause for concern: nurses’ reports of hospital
care in five countries. LDI Issue Brief, (6), 1-4
24. Bailey J., Steffen S., Grout J. (1980). The stress audit: identifying the stressors in nursing. Journal
Nursing Education, 19(6), 15-25
25. Bartlett D. (1998). Stress, perspectives and Processes. Health psychology series. Chapter 1. Stress and
Health, OUP, Buckingham, 1-21
26. Begat I., Ellefsen B., Severinsson E. (2005). Nurses’ satisfaction with their work environment and the
outcomes of clinical nursing supervision on nurses’ experiences of well-being – a Norwegian study.
Journal of Nursing Management, (13), 221-230
27. Brotheridge, C. M. & Lee, R. T. (2003). Development and validation of the emotional labour scale.
Journal of Occupational and Organizational Psychology, (76) 365-379.
28. Cooper L. C. Stress medicine and health. Lancaster University. Lancaster, U.K. 2005
29. Correia da SilvaI A. T. ir kt. (2008). Burnout syndrome and common mental disorders among
community-based health agents. Rev. Saúde Pública, (42)
30. Demerouti F., Bakker A., Nachreiner F., Schaufeli w. (2000). A model of burnout and life
satisfactionamongst nurses. Journal of Advanced Nursing, (32), 454-464.
31. Duquette A., Krowc S. (1994). Factors related to nursing burnout a review of empirical knowledge.
Issues in Mental Health Nursing, (15), 337 - 358
 61

32. Edwards D., Burnard P., Coyle D., Fothergill A., Hannigan B. (2000). Stress and burnout
incommunity mental health nursing: a review of the literature. Journal Psychological Mental Nursing (7),
7-14
33. French S., Lenton R., Walters V., Eyles J. (2000). An empirical evaluation of an expanded nursing
stress scale. Journal of Nursing Measurement, (8), 161-178
34. Garrosa E., Bernardo Moreno-Jime´ nez, Youxin Liang, Jose´ Luis Gonza. (2008). The relationship
between socio-demographic variables, job stressors, burnout, and hardy personality in nurses: An
exploratory study. International Journal of Nursing Studies, (45), 418–427
35. Glasberg A.L., Eriksson S., Norberg A. (2007). Burnout and stress of conscience among healthcare
personnel. Journal of Advanced Nursing, 57(4), 392–403
36. Glasberg J. ir kt. (2007). Prevalence of the burnout syndrome among Brazilian medical oncologists.
Rev Assoc Med Bras. 53(1):85-9.
37. Gray-Toft P., Anderson J. (1981). Stress among hospital nursing staff: its causes and effects.
SocialScience Medicine, 639-647.
38. Gray-Toft P., Anderson J. G. (1981). The nursing stress scale: Development of an instrument. Journal
of Behavioral Assessment, 3(1).
39. Halbesleben J., Buckley M.R. (2004). Burnout in organizational life. Journal of Management, (30),
859–879.
40. Huckabay L., Jagla B. (1979). Nurses’ stress factors in the intensive care unit. Journal Nursing
Administration, 9(2), 9-21
41. Huebner E. S. (1994). Relationschips among demograpfies, social support, job satisfaction and
burnout among school physiologists. Physchology International, 15(2).181-186
42. Jacobsson S. (1983). Nurses’ stress in intensive and non-intensive care units. In: Jacobsson F.
,McGrath H. eds. Nurses under stress. NewYork, wiley.
43. Joda D. A., Haddad M. (2009) Burnout Syndrome among nursing staff from an emergency department
of a university hospital. Acta Paulista de Enfermagem 22 (2) São Paulo.
44. Kalvemark S., Hoglund A., Hansson M., westerholm P., Arnetz B. (2004). Living with conflicts –
ethical dilemmas and moral distress in the health care system. Social Science Medicine, (58),1075-1084
45. Lambie, Glenn W. (2007). Burnout prevention: a humanistic perspective and structured group
supervision activity. Journal of Humanistic Counseling, Education and Development March 22.
46. Levi L. Psychosocial Stress: Population, environment, and ouality of life. New York. 1975.
 62

47. Lewin J. E., Sager J. K. (2007). A process model of burnout among salespeople: Some new thoughts.
Journal of Business Research (60), 1216–1224
48. Maslach Ch., Jackons S. (1981). The measurement of experienced burnout. Journal of occupational
behaviour, (2), 99-113
49. Maslach Ch. (1982). Burnout – the costs of caring. New York, Prentice Hall
50. Maslach Ch., Jackson SE. (1996). Maslach burnout inventory manual. Consulting Psychologists Press
Inc;(6),15-32
51. Maslach Ch., Leiter M. (1997). The truth about burnout. How organizations cause personal stressand
whot to do about it. San Francisco, Jossey-Bass Publishers
52. McGrath A., Reid N., Boore J. (2003). Occupational stress in nursing. International Journal Nursing
studies, (40), 555-565
53. McVicar A. (2003). Workplace stress in nursing. Journal Advanced Nursing, (44), 633-642
54. Phillips S. (1996). Labouring the emotions: expanding the remit of nursing work? Journal of
Advanced nursing, (24), 139-143
55. Redfern S., Hannan S., Norman I., Martin F. (2002). Work satisfaction, stress, quality of care and
morale of older people in a nursing home. Health Social Care Community, (10), 512-517
56. Rosenthal M. S. 50 ways to prevent and manage stress. Contemporary books. Manufactured in the
United States of America. 2002.
57. Schutte N., Toppinen S., Kalimo R., Schaufeli, Wilmar The factorial validity of the Maslach Burnout
Inventory-General Survey (MBI-GS) across occupational groups and nations. Journal of Occupational and
Organizational Psychology, Volume 73, Number 1, March 2000, (14), 53-66
58. Swedish work environment authority (2001). Negative stress and illness. The effects of high demands,
low control and lack of social support. Orebro, SCB Publishers.
59. Vanheule S., Rosseel Y. (2007). The factorial validity andmeasurement invariance of the Maslach
Burnout Inventoryfor human servines. Stress and Health, (23), 87–91
60. Vollmer H. I am feeling exhausted. Burnout syndrome. Wien: Ueberreuter 1998.
 63

PRIEDAI
 64

1 PRIEDAS
 65

2 PRIEDAS

Papildomi klausimyno klausimai

Socialiniai duomenys:

1. Jūsų lytis: Vyras Moteris

2. Jūsų amţius (įrašykite metus)..........m.

3. Jūsų gyvenamoji vieta: Miestas Kaimas

4. Jūsų išsimokslinimas:
Aukštesnysis Aukštasis neuniversitetinis (kolegija) Aukštasis universitetinis
5. Jūsų šeimyninė padėtis:
Ištekėjusi/vedęs Gyvenate viena (-as) Išsiskyrusi (-ęs)

Profesiniai duomenys:

6. Jūs dirbate:
Intensyvios terapijos skyriuje Terapijos skyriuje □ Chirurgijos skyriuje
7. Jūsų darbo trukmė šiame skyriuje (įrašykite).................metai.
8. Kokiu krūviu dirbate:
0.5 etato krūviu 1 etato krūviu Daugiau nei 1 etato krūviu
9. Ar per paskutinius 6 mėn. sumaţėjo Jūsų darbo krūvis (etatai)?
TAIP NE
10. Jeigu sumaţėjo Jūsų darbo krūvis (etatų), nurodykit kiek.
11. Ar sumaţėjo Jūsų darbo uţmokestis?
TAIP NE
12. Jeigu sumaţėjo Jūsų darbo uţmokestis, nurodykit kiek.
13. Kiek vidutiniškai valandų trunka Jūsų darbo diena?
6-8 valandas
8-12 valandų
Daugiau nei 12 valandų
 66

14. Kokioje pamainoje Jūs dirbate?

Rytinėje

Popietinėje

Naktinėje

Kita _______________

Nuodykite, kokie būdai Jums padeda geriausiai atsipalaiduoti: pvz. po stresinės situacijos, po darbo
(paţymėkite po vieną vertinimą kiekvienoje eilutėje):

Visada Daţnai Retai Kartais Niekada

Surūkau po vieną kitą cigaretę
Išgeriu taurę vyno ar šampano
Išgeriu butelį alaus
Išgeriu degtinės ar kitų stiprių
gėrimų
Einu į koncertą ar teatrą
Sportuoju
Einu į kavines, restoranus
Leidžiu laiką gamtoje
Leidžiu laiką su šeima
Leidžiu laiką su draugais
Žiūriu televizorių
Klausausi muzikos
Skaitau knygas ar žurnalus
Kita (įrašykite)
 67

3 PRIEDAS

Slaugytojų streso darbe klausimynas (angl. The Nursing Stress Scale)

Ţemiau yra pateikiamas situacijų sąrašas, kurios pasitaiko darbo aplinkoje. Prašome nurodyti kaip
daţnai, pateikta ţemiau, Jums sukelia stresą (paţymėkite po vieną vertinimą kiekvienoje eilutėje) :

Labai daţnai
Niekada

Kartais

Daţnai
Situacijos
1. Kompiuterių „nulūžimas“ (svarbių duomenų kompiuteryje
praradimas)
2. Gydytojo kritika
3. Procedūrų atlikimas, kurios pacientams yra skausmingos
4. Bejėgiškumas, kai pacientui nepagerėja
5. Konfliktai su vyresniąja slaugytoja
6. Kalbėjimasis su pacientu apie artėjančią mirtį
7. Nėra galimybės atvirai kalbėti su skyriaus personalu apie esančias
problemas skyriuje
8. Paciento mirtis
9. Konfliktas su gydytoju
10. Baimė padaryti klaidas slaugant pacientus
11. Nėra galimybės pasidalinti savo patirtimi ir išgyvenimais su darbo
personalu
12. Paciento mirtis, kuris man tapo artimas
13. Gydytojo (-os) nebuvimas šalia paciento, kai jis miršta
14. Nesutikimas dėl paciento gydymo
15. Jausmas, kad esutinkamaii nepasiruošęs (-usi) padėti paciento
šeimai emociškai
16. Nėra galimybės išsakyti neigiamus jausmus apie pacientą savo
bendradarbiams
17. Netinkama informacija iš gydytojo apie paciento sveikatos būklę
18. Paciento prašymas atsakyti į klausimą į kurį aš neturiu tinkamo
atsakymo
19. Priimti sprendimus susijusius su paciento priežiūra, kai gydytojo
nėra šalia
20. Kolektyvinio darbo nebuvimas
21. Paciento kančių stebėjimas
22. Sudėtinga dirbti su konkrečia slaugytoja (slaugytojomis)ne skyriuje
23. Nepakankamas pasiruošimas emociškai padėti pacientui
24. Kritika iš vyresniosios (-ojo) slaugytojos (-o)
 68

25. Nenuspėjamas darbo grafikas

26. Gydytojo liepimas daryti tai, kas man atrodo yra netinkama
slaugant pacientą
27. Per daug veiksmų nesusijusių su slauga (Pvz. dokumentacija)
28. Neturėjimas pakankamai laiko suteikti pacientui emocinės paramos
29. Sudėtinga dirbti su konkrečia slaugytoja (slaugytojomis) skyriuje
30. Nepakankamai laiko užbaigti visas slaugos užduotis
31. Gydytojas nedalyvauja esant skubiai (ekstrinėje) situacijoje
32. Nežinojimas, ką turėčiau pasakyti pacientui ar jo šeimos nariams
apie paciento sveikatos būklę, gydymą
33. Žinių trūkumas, kaip elgtis per operaciją arba dirbant su specialia
įranga
34. Darbuotojų trūkumas, kurie galėtų vieni kitus pavaduoti
35. Algos sumažėjimas
 69

4 PRIEDAS

Ch. Maslach „perdegimo“ sindromo vertinimo klausimynas

(angl. Maslach Burnout Inventory)

Nurodykite kaip daţnai jaučiate ţemiau išvardintus simptomus darbo metu (paţymėkite po vieną
vertinimą kiekvienoje eilutėje):

Vieną
kartą Vieną Kelis
Kartą Kartą
per kartą per kartus Kas
Niekada per per
metus mėn. ar per dieną
mėnesį savaitę
ar rečiau savaitę
rečiau
1. Galvos skausmą
2. Krūtinės ląstos skausmą
3. Pečių ir kaklo srities
skausmą
4. Aukštą kraujospūdį
5. Sumažėja apetitas
6. Skrandžio skausmą
7. Alergiją
8. Peršalimą (slogą) ir gripą
9. Pakitusį/sutrikusį miegą
naktį (pvz. naktiniai budėjimai)
10. Daugiau vartoju alkoholio,
surūkau daugiau cigarečių
11. Psichologinį išsekimą
12. Prislėgtą nuotaiką
13. Jaučiuosi visiškai išsekęs (-
usi)
14. Nesinori imtis kažko naujo
15. Aš greitai/lengvai
susierzinu
16. Prarandu humoro jausmą
17. Nuolatinį skubėjimą
18. Man sunku susikaupti,
prisiminti
19. Jaučiu, kad turiu
nepakankamai laiko sau
 70

Nurodykite kaip daţnai jaučiate ţemiau išvardintus simptomus (paţymėkite po vieną vertinimą
kiekvienoje eilutėje) :

Vieną
Vieną Kelis
kartą Kartą Kartą
kartą kartus Kas
Niekada per per per
per mėn. per diena
metus ar mėnesį savaitę
ar rečiau savaitę
rečiau
1. Aš jaučiuosi išsekęs (-usi) po
darbo dienos
2.Aš jaučiu, kad esu ant išsekimo
ribos
3. Darbas mane emociškai sekina
4. Aš jaučiuosi nusivylęs (-usi) savo
darbu
5. Aš jaučiuosi menkavertis (-ė)
darbe
6. Jaučiu, kad per daug dirbu darbe
7. Darbas su žmonėmis man sukelia
stresą
8. Visą dieną dirbti su žmonėmis
man labai sunku
9. Ryte atsikėlęs (-usi) jaučiuosi
pavargęs (-usi)
10. Aš jaučiuosi pilnas (-a) jėgų
11. Po darbo su pacientais aš
jaučiuosi laimingas (-a)
12. Man lengva sukurti įtampą
mažinančią aplinką, bendraujant su
pacientais
13. Jaučiu, kad dirbti su manimi
aplinkiniams lengva
14. Aš lengvai susidoroju su
pacientų problemomis
15. Aš suprantu aplinkinių savijautą
16. Aš darbe lengvai suvaldau savo
emocijas
17. Aš turiu užbaigti daug svarbių
darbų savo darbe
18. Jaučiu, kad aplinkiniai mane
kaltina dėl savo problemų
 71

19. Jaučiu, kad su aplinkiniais

elgiuosi grubiai, lyg su daiktais
20. Jaučiu, kad tapau brandesnis (-
ė), kai pradėjau dirbti šį darbą
21. Man nesvarbu, kas nutiks kai
kuriems pacientams
22. Jaučiu, kad darbas kurį dirbu
mane emociškai grūdina