Mintis apie asmeninę (egzistencinę)

krizę

Bet kokia problema slepia dovaną tau.

Tu ieškai problemas, nes tau reikia jų dovanų.

R. Bachas

Įvairiuose gyvenimo tarpsniuose žmogus susiduria su krizinėmis situacijomis,

kurios gali išprovokuoti asmeninę (egzistencinę) krizę. Atrodo, kad kai
kuriais atvejais galima nustatyti įvykius, kurie pasitarnauja kaip kritinis krizės
mechanizmas, tokie kaip nelaimingas atsitikimas, operacija, suluošinimas dėl
traumos. Tai gali būti taip pat situacijos, susijusios su mylimojo žmogaus
mirtimi, įvairaus pobūdžio praradimų, šeimos ar darbo netekties išgyvenimais;
krizės, iššauktos išsiskyrimo, vienatvės, neišgydomos ligos, socialinės padėties
pakitimo ir kt.

Krizės priežastimi gali būti ir džiaugsmingi, pozityvūs įvykiai – pavyzdžiui,

vaiko gimimas, įsimylėjimas, santuoka arba paaukštinimas pareigose. Kartais
išvis sunku rasti bet kokią krizės išorinę priežastį. Tiesiog pas žmogų atsiranda
jausmas, kad viduje kažkas pasikeitė ir šiandien jis jau nebegali gyventi taip,
kaip gyveno vakar: jis pasikeitė. Labai dažnai įvykis, „paleidęs“ krizę, gali būti
absoliučiai nereikšmingas; jis suveikia kaip „paskutinis lašas“.

Kalbant apie paleidžiamuosius mechanizmus, reikia dar atsižvelgti į tą faktą,

kad krizių atsiradimą gali išprovokuoti ne tik žmogaus asmeninės istorijos
įvykiai, bet ir įvykiai, susiję su politinėmis, ekonominėmis, socialinėmis,
ekologinėmis ir stichinėmis nelaimėmis. Kartais krizės turi pavadinimus –
pavyzdžiui, „pirmoji meilė“, „atsisveikinimas su tėvų namais“, „vidutinio
amžiaus krizė“,„išėjimoįpensijakrizė“.
Asmeninės krizės esmė – tai konfliktas tarp seno ir naujo, tarp įprastos
praeities ir galimos ateities, tarp to, kas tu esi dabar ir to, kuom galėtum būti.
Krizė perkelia žmogų į neutralią zoną, kai įprasti mąstymo ir elgesio stereotipai
nebeveikia, o naujų dar nėra.

Tai būsena „tarp žemės ir dangaus“, „pereinamasis laikotarpis“, tai „klausimų

laikas, o ne atsakymų į juos, tai laikas mokintis mylėti klausimus, mylėti tai,
kas dar neturi sprendimo. Apie buvimą šioje pasienio teritorijoje liudija
atsirandantis šiame periode pasipriešinimas, išgyvenimas kaip pokyčių baimė,
kaip baimė būti kitokiu, atitrukti nuo įprastų ir todėl saugių stereotipų ir
keliauti į paiešką neištirto savyje ir išoriniame pasaulyje.

Tokiu būdu, krizė – tai savotiška asmens reakcija į situacijas, reikalaujančias iš

jo būties būdų pokyčių – gyvenimo būdo, mąstysenos, požiūrio į save,
aplinkinį pasaulį ir pagrindines egzistencines problemas.

Žmogus sutrikęs ir suglumęs, jis priima šią situaciją kaip nepakenčiamą blogį,
kaip tamsą, kuri užgriuvo jo gyvenimą, kaip visiška ir nepataisoma katastrofa.
Čia prisimenama didžioji išmintis, atkeliavusi pas mus iš budizmo: „Nėra gėrio
ir blogio – yra gerovė. Ji sako, kad išsilaisvinimo metu nuo bet kokių įvykių,
vyksiančių su žmogumi, nuo įvertinimo kategorijoje „gerai – blogai“, jie virsta
tiesiog patirtimi, sekančiu žingsniu savirealizacijoje.

Iš to seka, kad krizinės situacijos sprendime galima išskirti dvi pagrindines

išeitis. Pirmos esmė ta, kad žmogus rizikuoja, atsiverdamas naujoms
galimybėms ir įveikdamas pasikeitimo baimę. Tokiu būdu jis realizuoja, pasak
R. Asadžioli, „pagrindinį augimo siekimą“ [1] arba, kaip tai vadino F.
Charonian, „atsiliepia į Aukščiausiojo šaukimą“ [10]. Tada žmogus pereina į
kitą savo vystymo pakopą, gauna naują patirtį, naujas žinias apie pasaulį ir apie
save.

Kita išeitis – išlaikyti esamą tvarką. Kaip rašo F. Charonian: „yra daug būdų,
kuriais žmonės naudojasi, kad išvengtų Aukščiausiojo šaukimo. Mes bijome jo,
nes jis renkasi atsisakyti žinomo vardan nežinomojo, o tai visada siejama su
rizika“ [10, psl. 94]. Tuose atvejuose, kai kalbama apie kardinalius ir toli
einančius pokyčius, jei būtinai kelia nerimą. Praktiškai visi rimti mokslininkai,
tyrinėjantys nerimą, laikosi nuomonės, kad asmeninis augimas ir nerimas
neatskiriami. Taigi dažnai renkantis saugumą ir siekimą išsaugoti esamą
tvarką, žmogus pristabdo savo vystymą, tuo pačiu ribojant ar net naikinant
save.

Tokiu būdu tam, kad vystytųsi, aktualizuotų savo potencialias galimybes, o

kartais ir tiesiog išgyventų, asmenybei būtina mokintis susidoroti su įvairiomis
kritinėmis situacijomis, kas nulemia svarbą, aktualumą ir socialinę paklausą
psichologinei pagalbai žmonėms, esantiems krizinėse situacijose.
Taigi, klientas (psichologo), išgyvenantis krizę, apkrautas neišspręstomis
problemomis, jam būdingas beviltiškumo, nepajėgumo jausmas, gyvenimo
„aklavietės“ išgyvenimas. Per šį laikotarpį žmogus stipriai jaučia vidinės
paramos stoką, praranda ryšius su pasauliu ir kitais žmonėmis; ankstesni
gyvenimo tikslai griūna, esmės praranda savo vertę. Šios būsenos spaudimas
stumia žmogų veiksmams, kurie galėtų išspręsti problemą nedelsiant. Tarp
asmenybės griaunančių išėjimų iš krizės būdų gali būti savižudybė,
neuropsichiniai ir psichosomatiniai sutrikimai, socialinis neprisitaikymas,
potrauminis stresas, kriminalinis elgesys, alkoholinė arba narkotinė
priklausomybė ir kt. Tokiu būdu, jeigu krizė neišspręsta arba išspręsta
neadekvačiai, tai gali įnešti destruktyvų aspektą asmenybei ir tuo pačiu
komplikuoti tolesnės raidos ir vystymosi procesus

Adekvatus krizės sprendimas duoda klientui galimybę pereiti į kitą labiau

subrendusios asmenybės vystymosi pakopą. K. ir S. Grof pažymi, kad „jeigu
teisingai suprasti krizę ir žiūrėti į ją kaip į sunkų natūralaus proceso vystymosi
etapą, tai ji gali suteikti savaiminį įvairių emocionalių ir psichosomatinių
sutrikimų pasveikimą, palankų asmenybės pokytį, svarbių gyvenimo problemų
išsprendimą ir evoliucinį judėjimą link to, ką vadina aukščiausiu
sąmoningumu“
Galima daryti prielaidą, kad pozityvi arba destruktyvi krizės išeitis nustatoma
ne tik pagal konstruktyvių ir destruktyvių tendencijų santykį asmenybėje ir
pagal egzistencinių problemų sprendimo būdą, bet ir pagal žmogaus požiūrį į
pačią krizinę situaciją. Remiantis gautais tyrimo duomenimis, galima
išryškinti du tokio požiūrio tipus [2]: jie vadinome „Krizinė situacija kaip
augimo galimybė“ ir „Krizinė situacija kaip kankinimasis“.

Pirmu atveju asmenybė priima krizę kaip gilesnės, autentiškos būties galimybę.
Šiam metodui būdinga tai, kad priimamas savo likimas, ontologinio saugumo
jausmas (pagal I. Jarlomą), kurį galima aprašyti kaip glaudaus emocinio ryšio
su tėvų šeima ir savo vaikyste išgyvenimą, savo asmenybės dvasinio ir kūniško
aspekto priėmimą, augimo siekimą. Tarp egzistencinių vertybių, esančių šiame
krizės požiūryje, galima pažymėti gyvenimo prasmingumą, kantrumą
gyvenimo nepastovumui, aušto lygio atsakingumą už save, taip pat savo jausmų
priėmimą mirties atžvilgiu ir sielos nemirtingumo tikėjimą.

Antru atveju krizinė situacija suprantama, kaip bausmė arba kankinimas, ir

sutelkiamas dėmesys į savo kančias – ligas, senatvę, baimes, pyktį,
bejėgiškumą ir vienatvę. Šiuo metodu nepriimama atsakomybė už krizės
įveikimą, o išreiškia greičiau pasyvų, „kančių kupiną nieko neveikimą“. Įdomu
tai, kad toks požiūris į savo gyvenimą susijęs su mirties, kaip absoliučios
pabaigos, įsivaizdavimu, ir su jos baime.

Bet kokia S. ir K. Grof terminologijoje krizė gali būti pilna įvairiausių

išgyvenimų, kuriuos jie skirsto į tris pagrindines kategorijas:

1. biografinė kategorija – trauminių įvykių išgyvenimai, glaudžiai susiję su

individo gyvenimo istoriją;

2. perinatalinė – išgyvenimai, nukreipti į mirties ir antrinio gimimo temą;

3. transasmeninė – išgyvenimai, išeinantys už paprasto žmogaus gyvenimo

patirties ribų, nes juose dalyvauja vaizdai ir motyvai, kurių šaltiniai yra už
asmeninės individo istorijos [3].

Viskas, kas buvo pasakyta aukščiau apie asmeninę krizę, bus teisinga ir
dvasinei. Ji taip pat gali būti išprovokuota įvairiomis gyvenimo situacijomis –
dramatiškomis ar įprastomis; jos tėkmė taip pat itin individuali – ir pagal
stiprumą, ir pagal trukmę; ir taip pat asmens, išgyvenančio dvasinę krizę,
pokyčiai, gali būti kaip konstruktyvūs, taip ir destruktyvūs. Dvasinė krizė, kaip
ir asmeninė, pilna intensyvių emocijų ir išgyvenimų, liečiančių gilius žmogaus
būties pagrindus, o tai reiškia, kad asmeniui, esančiam dvasinėje krizėje, taip
pat reikalinga psichologinė pagalba ir palaikymas.

Žmogui, išgyvenančiam asmeninės transformacijos krizę, gali būti būdingi šie

išgyvenimai: supratimo, kas su juo vyksta, nebuvimas ir to pasekmėje iššaukta
panika; baimė išprotėti arba būti psichiškai nesveiku; savo vienatvės šiame
procese išgyvenimas ir prieštaringi jausmai – iš vienos pusės, noras gauti
palaikymą, o iš kitos pusės – siekimas atsiskirti, pabūti vienam; padidintas
jautrumas žodžiams, poelgiams ir net vidinėms kitų žmonių būsenoms. Ši krizė
gali iš naujo atgaivinti senas nuoskaudas, perpildančias žmogų savo skausmu
ir neteisybe; gali aktualizuotis baimės, tame tarpe susijusios su mirtimi.
Žmogus per šį laikotarpį pervertina savo gyvenimą, ko pasekmėje jį užvaldo
įvairūs išgyvenimai dėl to, kas padaryta – kaltės jausmas, atgaila, liūdesys,
pyktis ir kt.; keičiasi tikslai, esmės, vertybės ir santykiai ypatingai su
artimaisiais.

Labai dažnai šie dvasiniai ieškojimai vyksta neįprastų fizinių pojūčių arba
psichinių būsenų fone, kas gali ženkliai pabloginti išėjimo iš krizės procesą ir
padidina psichologinės pagalbos kompetentingumo reikalavimus.

Tačiau, esant dvasinei krizei, kažkokių esminių principų, teikiant psichologinę

pagalbą, nėra, nes visus žinomus principus ir konsultacijos ir psichoterapijos
metodus, aprašytus egzistenciniame – humanistiniame požiūryje, galima
taikyti dirbant su tokiais klientais. Vienintelis, matyt, esminis psichologinės
pagalbos skirtumas šiuose atvejuose bus nustatomas dėl mūsų nežinojimo apie
žmogaus dvasinio gyvenimo prigimtį, pagal jo paties baimės nežinomų
psichikos gelmių galią ir pagal tradicinių tikėjimų į „materialumą, išmatuojamą
ir apčiuopiamą“ inertiškumą.

Pati svarbiausia užduotis, dirbant su žmonėmis, išgyvenančiais panašią krizę,

– sukurti palankią, patikimą aplinką ir papasakoti jiems apie procesą, per kurį
jie turės pereiti. Čia labai svarbu parodyti, kad sunkumai, per kuriuos jei
pereina, – „ne ligos apraiška, o gijimo ir transformacijos proceso išraiška“ [4,
psl. 203]. Pasak K. ir S. Grof, „viskas, kas jiems reikalinga, tai priėjimas prie
teisingos informacijos, palaikantys pokalbiai ir geras kontekstas dvasinei
praktikai“ [4, psl. 201].
Ir, galiausiai, dar vienas svarbus momentas, apie kurį norėtųsi pasakyti
atsižvelgiant į psichologinę pagalbą krizėje esantiems žmonėms. Aukščiau mes
kalbėjome, kad krizė – tai tuo pat metu pavojus ir galimybė, naikinimas ir
kūrimas, netektis ir radimas, senojo mirtis ir naujo gimimas. Bet koks reiškinys
šiame pasaulyje turi savyje savo priešingybę; tai yra tai, ką V. Žikarencovas
pavadino pasaulio dualumu: “...mūsų pasaulis dvilypis, kitaip sakant dualus, ir
susidaro tik iš dviejų pradžių. Viena pusė, viena priešingybė egzistuoja todėl,
kad egzistuoja kita – tai kaip viena monetos pusė egzistuoja todėl, kad
egzistuoja kita“ [5, psl. 9]. Todėl dirbant su krize labai svarbu žinoti patiems ir
kalbėti su klientu apie tai, kad jame yra ne tik naikinimo laikotarpis, bet ir
kūrimo laikotarpis, ir du šie periodai yra natūralios augimo ir vystymo proceso
dalys. Negalima kažką įgyti, tuo pat metu nieko neprarandant; lygiai taip pat
neįmanoma nuolat prarasti, nieko neįgyjant mainais.

Viena iš naikinimo ir kūrimo būsenų ypatybių yra tame, kad, esant vienoje iš
jų, kita lieka užslėpta. Tai nereiškia, kad jos nėra; tai reiškia, kad mes galime
nepastebėti jos. Kita ypatybė – kiekvieno proceso dėsningumo buvimas – tiek
naikinimo, tiek ir kūrimo. Kartais tai atrodo neįtikėtinai, bet abu šie procesai
rutuliuojasi pagal tam tikrus dėsnius ir visi įvykiai juose logiškai susiję vieni su
kitais. Problema ta, kad esant, pavyzdžiui, naikinimo proceso viduje, klientui
sunku tai pamatyti, ir tik pereinant jį ir apmąstant, jis gali suprasti, kad įgijo
dar ir pozityvią patirtį, nežiūrint į tai, kad krizės metu jo išgyvenimai buvo
neigiami, be jokios prasmės ir absoliučiai nesusieidavo į vieną siužetą.

Dėl mūsų gyvenimo suvokimo kūrimo procesas mus vilioja labiau, todėl mes
geriau žinome jo stipriąsias puses. Naikinimo laikotarpis yra susijęs su
skausmu, kas verčia žmones kurti daugybę apsaugų, kad jo išvengti, taip pat
apeiti kitų žmonių, esančių šioje būsenoje, išgyvenimus. Tačiau, kaip rašo E.
Jomans, „supratingas ir pagarbus požiūris į naikinimo procesą kaip į būtiną
asmeninio ir socialinio vystymosi laikotarpį – tai dovana, kurią mes galime
pateikti patys sau, mūsų šeimoms ir mūsų pacientams, jeigu iš tikrųjų
išmoksime matyti destruktyvų vystymo etapą [7, psl. 117]. Naikinimas – tai
dovana, nes ji turi savyje dar ir nepasireikštą kūrimą ir mūsų, kaip psichologo,
vaidmuo žinoti tai ir stengtis matyti tai, kas dar yra užslėpta. Pasak Ram Dass,
„juk kažkas jumyse miršta, kai jus ištveriate nepakeliama. Ir tik toje tamsioje
sielos naktyje jus galite paruošti save tam, kad matytumėte taip, kaip mato
Dievas, ir mylėtumėte taip, kaip myli Dievas“ [cit. pagal 7, psl. 115].

Šiuo atveju galima prisiminti gerai žinomą pasakėčią apie tai, kaip žmogus
pateko į dangų ir pasakoja Dievui apie savo gyvenimą. „Dėkoju Tau už pagalbą,
kurią Tu suteikei man“, – sako jis, apžvelgia apačioje besidriekiantį pasaulį ir
mato dvi pėdsakų poras tose vietose, kur jis ir Dievas ėjo vienas šalia kito. Bet
štai jis prisimena niūrius savo gyvenimo laikus, ir vėl žiūri į apačią ir pastebi
tik vieną pėdsakų porą. „Bet kur Tu buvai, – klausia jis, – kai man labiausiai
Tavęs reikėjo? Juk smėlyje tik viena pėdsakų pora.“ Ir Dievas atsako: „Būtent
tada aš nešiau tave ant rankų“. Ta pasakėčia pasakoja apie tai, kad naikinimo
procesas gali mus taip pat stipriai palaikyti, kaip ir kūrimo procesas, jei mes
leisime sau tai pamatyti, nes šie du procesai – esmė viena.

Apibendrinant, galima pasakyti, kad krizė – tai buvimo kokone laikotarpis,

kartais visiškoje tamsoje ir vienatvėje, vienumoje su savo baimėmis,
nusivylimu ir skausmu. Tai atsisveikinimo, liūdesio ir atstūmimo laikas;
nesibaigiančių klausimų ir begalinio nesupratingumo laikas. Tai ieškojimo
laikas tos siauros ribos, kuri atskiria nuolankumą ir nugalėjimą, valią
gyvenimui ir beviltiškumą, kliūtis ir apdovanojimą, judėjimą į priekį ir tylią
ramybę. Tai laikas, kuris sustiprina mūsų dvasią tikėjimu ir atveria širdį meilei;
laikas, leidžiantis mokytis suprasti ir priimti gyvenimo kintamumą ir patį
gyvenimą.
Krizė – tai laikas, kuris suteikia galimybę vikšrui rinktis: pasiduoti
tamsos ir nežinomybės baimei arba pavirsti drugeliu.
PS

Psichologai priimame šią idėją kaip pagrindą dirbant su krize, bet tuo pat
metu suprantame, kad žmonės, kurie kreipiasi dėl psichologinės pagalbos, gali
turėti kitą supratimą apie tai, kas su jais vyksta. Be to, kiekvienas iš jų turi
pasirinkimo laisvę ir jie yra laisvi priimant sprendimus, kurie mūsų požiūriu
gali būti klaidingi, apgailėtini, liūdni ir net tragiški. Savo laiku K. G. Jungas
pastebėjo, „...žmogaus likimas dažnai priklauso nuo išgyvenamos
transformacijos“ [11, psl. 126]. Ne visi žmonės turi kantrybės, jėgų ir tikėjimo
tam, kad krizė padėtų jiems „pavirsti drugeliu“. Iš dalies tai tampa ir mūsų
skausmu, nes „...niekada neklausk, kam skamba varpai“. Šiuo atveju padeda
suvokimas, kad kiekvienas iš mūsų, ne tik ateinantis pagalbos, bet ir teikiantis
ją, atlieka savo darbą. Ir tai yra mūsų laisvė. Bet tuo pat metu kiekvienas iš
mūsų atsako tik už savo veiklą. Ir tai yra mūsų atsakomybė – gili, nedali ir
nenykstanti.
Galbūt atsakymas slypi Tavo pasąmonės
programose?

Žmogus turi neribotą potencialą

kurti savo realybę, pagrindinės
realybės valdymo priemonės yra
ne super-galių sferoje, o
sąmoningo (išmintingo,
racionalaus) savo potencialo
valdymo sferoje, mūsų valdymo
organai – išmintis ir pasąmonė.

Iš esmės mes veikiame veikiami

paruoštomis elgesio programomis
iš pasąmonės, nereikalaujančių sąmoningų pastangų. Pavyzdžiui, jeigu jus
vaikštote arba važiuojate į darbą automobiliu, tai už mėnesio pasąmonėje
užsirašo maršrutas, ir toliau jus nusigaunate iki darbo „automatiškai“. Jus
galvojate apie bet ką, o jūsų kūną valdo programa iš pasąmonės. Ir net jeigu jus
susiruošėte kažkur užeiti pakeliui, tai tikriausiai, praeisite (arba pravažiuosite)
pro šalį – sustojimas neužrašytas jūsų judėjimo į darbą programoje. Mes
atliekame daugybę veiksmų, bet tuo tarpu visiškai nesame „čia ir dabar“, mūsų
protas užimtas visai kitkuo. Tai yra mes beveik visą laiką „miegame“, kaip
mėgsta kartoti rytiečių Mokytojai. Iš tikrųjų mes gyvenime nemiegame, tiesiog
mūsų veiksmai atliekami veikiant įdiegtomis pasąmonėje keisčiausiomis
programomis klaikiausiame derinyje.

Tam, kad išmokti naudotis savo potencialu, reikia suprasti, kad mes elgiamės
kaip biorobotai. Tada reikia „perkrauti“ savo pasąmonę. Tai yra rasti ir
pašalinti iš ten tas programas, kurios riboja mūsų potencialą. Jos gerai
apsaugotos, bet priėjimas prie jų yra, tame tarpe per transo būsenas arba
techninių priemonių pagalba. Tada reikia įkrauti ten tas programas, kurios jus
padarys tokiais, kokius jus pageidausite.
Tai visai trumpas Asmeninio vystymosi metodikų perpasakojimas, su kuriomis
dirbu.
KUR GI YRA DVASINĖ ŽMOGAUS VYSTYMOSI ESMĖ?

Savęs, savo galimybių pažinime, mokėjime išnaudoti tą potencialą, kuris yra

kiekviename žmoguje. Šiuolaikiškas žmogus kasdieniame gyvenime
konfliktuojant su supančiu pasauliu yra veikiamas įvairiomis emocinėmis
įtampomis ir stresais. Praktinis naudojimasis duotąja metodika padės žmogui
nustatyti harmoningus santykius su juo aplinka.
Savo profesionalioje veikloje naudoju daugybę įrankių, kurie padeda
ateinantiems žmonėms išsiaiškinti jų pergyvenimų priežastis, išlaisvinti savo
kūną nuo susikaupusio emocinio purvo ir pašalinti panašių stresinių situacijų
pasikartojimą ateityje. Tai yra pereiti į harmoningą ir pozityvią būseną.
Daugybę žmonių naudojo šiuos įrankius ir jų gyvenime nutiko patys
nuostabiausi pasikeitimai – išėjo ligos, susitvarkė santykiai, susikūrė šeimos,
gimė vaikai, padidėjo pajamos ir t.t.
Tam, kad žmogus taptų sėkmingu ir laimingu, jis turi turėti norą dirbti pačiam,
o neišnaudoti žiniuonį iš šalies. Jis turi turėti tam tikrą išsilavinimo lygį (geriau
aukštąjį išsilavinimą) ir gebėjimą bent šiek tiek racionaliai mąstyti. Ir turi būti
valia, kad kažką daryti pačiam. Visi kiti žmonės bėgioja pas astrologus,
aiškiaregius, Mokytojus ir kitus įsikišimo į svetimus gyvenimus specialistus. Aš
padedu suvokti priežastis ir supažindinu su įrankiais darbui su savimi, o toliau
labai daug kas priklauso nuo pačio žmogaus.

ŠTAI KELETAS TAISYKLIŲ, KURIŲ PRITAIKYMAS GALĖTŲ

KASDIENĮ ŽMOGAUS GYVENIMĄ PADARYTI
SĖKMINGESNIU IR DŽIAUGSMINGESNIU.

Aš nemanau, kad rekomendacijos tokio pobūdžio, kaip „atsibusk ir

nusišypsok“, „girk save kas pusvalandį“ ir panašiai, gali kažką realiai pakeisti
žmogaus gyvenime. Greičiausiai atvirkščiai, jis pabandys jas ir nusivils
galimybėje kažką pakeisti savo gyvenime. Keisti reikia visą požiūrį į tą
gyvenimą, kuris jūsų netenkina, bet tam mažai kas pasiruošęs.

ANT KIEK BŪTINA IR SAUGU IŠTRAUKTI IŠ PASĄMONĖS

INFORMACIJĄ?

Tai visiškai saugu, kadangi mes vis tiek tai darome nuolat, tik nesumaniai.
Jeigu žmogus sumaniai dirba su pasąmonės programomis, jis supranta, jog
laimė gi nepriklauso nuo išorinių sąlygų, ji tarytum tavo viduje.
 Viktorija Gončarova,
Psichologė – konsultantė