Kristijonas Donelaitis (1714-1780)

„Metai“
Veikėjai – Pričkus, Krizas, Lauras, Enskys, Slunkius ir Pelėda, Plaučiūnas, Dočys.
„Metų“ veikėjai gyvena Vyžlaukio valsčiuje. Visi jie lietuviai kaimiečiai, kitų tautybių
būrai (vokiečiai, prancūzai, šveicarai, lenkai – tik paminimi).
Visi veikėjai pagal jų moralę yra skirstomi į teigiamus (viežlybuosius) ir neigiamus
(nenaudėlius). Ryškiausi teigiami: Pričkus, Krizas, Lauras, Selmas, Enskys. Ryškiausi
neigiami: Dočys, Plaučiūnas, Slunkius, Pelėda.
1. Pričkus. Jis yra visiems žinomas, visų mėgstamas, sugebantis visiems įtikti kaimo
seniūnas.
 Kol dar nebuvo šaltyšius, nuvažiuodavo į mišką ir vogdavo medžius, bet
taip sumaniai, kad sargai niekada jo nepagaudavo
 Būdamas šaltyšiumi stengiasi įtikti ponams ir būrams, bet nelabai sekasi,
nes amtmonas jį dažnai keikdavo ir mušdavo
 Nemėgdamas tinginių, Pričkus savo monologuose skelbia būrišką išmintį:
jei nori gero grūdo, vežk mėšlą, sek ir sodink kultūras, rudenį pasirūpink
miško gėrybių
 Pasišaipydamas iš ponų, būrams jis pasakoja apie ponų valgį, kurį pamatęs
turėjo išsivemti
 Yra tikras lietuvis, nes sveikindamas su vasara, jis kreipiasi tik į tuos, kurie
lietuviškai kalba, Lietuvą garbina
 Jis yra kaip ir būrų tėvas: juos ramina, guodžia, kartu su jais kenčia. Tačiau
ir išsiskiria iš būrų, nes labai stropiai vykdo ponų nurodymus: skraidydamas
su kuinu pats skuba ir kitus skubina
Pats toks uolus, stropus, Pričkus to paties reikalauja ir iš kitų – juos nuolat
ragina, moko, skubina, o tinginį Slunkių giriasi ne kartą mušęs
 Pričkaus taktika – tylėti, kai tau muša per ausį, laikyti savo snukį, kad kalboj
nepariktų, nepūsti prieš vėją, nes būras ir ponas – tai kaip žvirblis ir erelis,
kaip varlė ir liūtas
 Mėgsta daug šnekėti, išvedžioti, politikuoti, patarinėti
 Nesulaukė ramios senatvės
2. Krizas yra turtingas būras. Tėvas mirė, kai jis buvo mažas, tad jo mama elgetavo, o
jis pats piemenavo pas Blekerį, o kai paaugo, akėjo, arė. Tai žmogus, kuris nori
viską sugebėti atlikti, padaryti, ką gali kiti, ir dar juos pralenkti. Jau pusbernis ne
vieną suaugusį pranoko išmintimi ir sugebėjimu daug ką pačiam pasidaryti. Savo
gabumais, nagingumu, sumanumu, darbštumu ir taupumu sugeba prasigyventi.
Pas jį visi mielai užsuka, visi myli, gerbia. Krizo vaišingumas ryškiausiai matomas
per dukters vestuves. Stalai buvo apdengti plonomis staltiesėmis, apkrauti valgiais
ir gėrimais. Kiekvieną Krizas pasitinka ir viežlybai vaišina. Bet su samdiniais nelabai
sutaria, Vėliau Dočys sudegina jo namus. Dabar Krizas vaikšto elgetaudamas,
kiekvienam nužemintai nusilenkdamas.
3. Lauras daugiau filosofuoja apie žmogaus likimą.
 Lauras pastebi gamtoje nuolatinį kitimą: gimimą ir mirimą, žydėjimą ir
vytimą, o žmogų lygina su žole, kurią nukerta pjovėjas; taip giltinės dalgis
nukirs ir žmogų. Taigi jam atrodo, kad žmogaus amžiai prilygsta
žydinčioms ir krintančioms žolelėms.
 Aštriai Lauras pasisako prieš kitataučius, kaip lietuvių moralės smukimo
tiesioginius kaltininkus. Anot jo, daug lietuvių durnai prisiriję ima
dainuoti vokiškas dainas, ipranta keiktis ir kaip vokiečiai kasdien į
karčemą bėga, paskui ne vienas ant apjuoko replinėja. Dar piktinasi
svetimtaučiais ir todėl, kad šie, nors valgo lietuvių duoną, šveičia jų
dešras ir lašinius, niekina lietuvius.
4. Selmas yra religingas: namuose turi Bibliją, šventų paveikslų. Labai piktinasi
keikūnais, ant kurių liežuvio vis velniai šokinėja. Selmui apmaudu, kad žmonių
netraukai bažnyčia, poteriai, kad jiems visa tai smirdi. Jo lūpose nuolat skamba
žodžiai : bažnyčia, pekla, velnias, Šventasis Raštas, ponas Kristus. Vestuvių
puotoje jis kalba, kad greit pasaulio pabaiga. Jam labai nepatinka naujos mados –
batai, kurpės, klumpės. Jis labai nusiteikęs prieš kolonistus ir norėtų, kad lietuviai
būtų pranašesni už kitataučius, gėrisi, kai Lietuvą giri, perspėja, kad nereikia
persiimti kitataučių papročiais. Jis piktinasi ir ponais, nes Dievas neleidęs ponams
kitų skriausti. Tačiau ponai parsidavė velniui ir nežiūri teisybės, tad grasina jiems
Dievo bausmėmis po mirties.
5. Enskys dažnai vadinamas dabita. Štai jis ruošiasi į Krizo dukters vestuves. Savo
šimelį lyg žmogų prausia, pabalnoja, kilpas prisega, išrėdo visą nugarą. Pats
užsimauna svodbiškus sopamus ir kulšis nauju diržu surakina. Svečiuose pilnas
iniciatyvos – savo peiliu padalija mėsas. Bet prisirijęs jau nebenumanė mandagiai
 elgtis: su nagais tvėrė lašinius. Jis geras organizatorius, mėgsta judrumą, todėl
organizuoja šokius,. Kai į vestuves nekviesti atsibastė Slunkius su Pelėda, visi
apstulbsta: Krizienė gumbu suserga, muzikantai po suolu pasislepia, svotams
pypkės iš dantų iškrenta, jaunimas nustoja šokęs. Visi kaso galvas nežinodami ką
daryti, tik vienas Enskys iš papykio beržinį pagriebęs nenaudėlių šonus išskalbė ir
už plaukų nutvėręs išmetė juos laukan. Taip jis padarė efektą, kaip ir savo peiliu
dalydamas mėsas. Tačiau ir jis ne be nuodėmės: vagia mišką, kad galėtų užmokėti
mokesčius.
6. Slunkius ir Pelėda yra kaimynai, kurie panašūs savo gyvenimo būdu: tinginiai,
apsileidėliai, nevalos. Kartu jų šonus skalbia, bet jie vienas kitą užstoja, vienas
kitam padeda. Jų trobos tokios apleistos, aplūžusios, griūvančios, kad arkliui
sužvengus sparai nuo stogo krinta; viduje – kiaulės, mėšlynas. Kai pavasarį visi
atkutę ruošiasi į darbus, Slunkius rąžosi, apgailestaudamas praėjusią žiemą. Į
baudžiavą jis vos vos traukia. Jo ideali būsena yra miegas. Be to, jis yra smaguris ir
girtuoklis. Ne dėl kitų priežasčių jis nekviestas ir į vestuves atvyksta, o mugėje
pasirodo girtas ir primuša Kriz ą. Bet svarbiausias jo bruožas – tingumas. Tai
perimta iš tėvų ir senelių ir tą jis moka įrodyti, taigi yra savotiškas filosofas, beje,
kalbantis ne tik savo, bet ir mūsų vardu: išmiegot ir sąnarius atgaivint galėjom. Su
tokai filosofija negali susitaikyti žmona, gal tai pavirsta ir barniais, bet prieš vyrą
atvirai stoti ji nedrįsta. Ji, matyt, įsitikinusi, kad vyro nepakeis niekas ir tyliai
kenčia. Slunkius jaučiasi prieš žmoną kaltas, todėl stengiasi paveikti ją švelnumu,
pats būdamas įsitikinęs, kad toks jau moterų būdas: amžinas niurzgėjimas,
nepasitenkinimas, joms viskas negerai. Jis vadina ją močiute, ramina, laiko
gausybę užtikrindamas, kad viską spės atlikti. Kiti būrai Slunkiaus nekenčia, nes jis
visiems lietuviams darąs gėdą. Savo pažiūras jie geriausiai išreiškia epitetais,
kuriais į jį kreipiamasi ar jį apibūdina: šūdvabalį, kiaulę, šelmis, smirdas, valkata,
neprieteliau skarots. Už tokį elgesį Pričkus ir vakmistras jį muša, bet kai kada ir
Slunkius pakelia ranką prieš kaimynus.
7. Plaučiūnas irgi yra vadinamas nenaudėliu. Ypač jis išryškėja per dabymetį –
šienapjūtę ir rugiapjūtę. Tas vaizdelis yra kontrastas gerųjų būrų gyvenimui,
darbui ir elgesiui. Pagrindinis bruožas – nerūpestingumas, atsilikimas nuo
bendruomenės. Visų pievos jau tuščios, o jo sklypas dar nepajudintas. Pasirodo,
kad ir jo dalgis šukėtas, o kuinas – ne kuinas, o vienausis kuinpalaikis. Plaučiūnas
turėjo naują pūstyklę, bet ją kartu su dalgiu pragaišino pasigėręs. Tik po metų
susizgribo Karaliaučiuje nusipirkti naują, net žioplinėdamas pamiršo kelionės
 tikslą ir net arklioką pragėrė, todėl pievą pjovė pjautuvu ir per rugiapjūtę jis
pavėlavo – javai buvo tušti. Viso to priežastis –girtavimas. Girtas jis per savo vaiko
krikštynas primuša pačia su vaikais.
8. Dočys
1. Snaudžia pas kakalį; zūbus laižo; ėdesio tyko;
2. Tingumas, ėdrumas, smaližius
3. Nenaudėlis
4. Girtuokliavimas. Pasekmės – nupuolė taip, kad visi išsigando, taigi,
nebevaldė savęs, buvo be sąmonės
5. Į moterų meilumą atsako grubumu, įniršiu
6. Poetas vadiną jį smirdu
7. Kalboje teisme atsispindi būro skurdas, pusbadis gyvenimas
8. Kalbėjimo būdas: iš pradžių prašo susimilti, o užbaigia monologą vėl
maištingu tonu
9. Donelaitis leidžia būrams susimąstyti apie jiems daromas skriaudas.
Šaltyšiai pripažįsta, kad dėl to kaltas badas, vadinasi pateisina Dočį
10.Dočys vaizduojamas buityje, darbe, pokyliuose, konfliktuose su šeimos
nariais, kaimynais, dvaro žmonėmis
Veikėjų savybės
1. Vertinamos šios moralinės savybės:
 Pričkaus darbštumas, stropumas, nuolankumas: ponai jį muša, būrai iš jo
senatvėje juokiasi, panieka ponams, nuoširdumas, paprastumas,
pamokumų nešykštėjimas, dorovingumas, guvumas, nuotaikingumas,
jautrumas, tautiškumas, skelbia būrišką išmintį, brangina būriškas dorybes,
papročius.
 Krizas darbštus, nagingas, sumanus, tinkamai laiko samdinius, bet ir
reiklus, vaišingas
 Enskys: nekenčia apsileidimo, nevalyvumo, pajuokia ir smerkia
apsileidėlius
 Lauras filosofas, kuris moko saikingumo, saugo būrų moralę, nekenčia
vokiečių kolonizatorių.
 Selmas moka skaityti, jo trobelė švari, religingas, pasisako už tautiškumą,
piktinasi keikūnais
 Dočys drąsus kalbėti ponams ir jais piktintis
2. Smerkiamos šios moralinės savybės:
 Dočys girtuoklis, linkęs vaidytis, peštis
 Plaučiūnas girtuoklis, apsileidėlis, bastūnas
 Slunkius tinginys filosofas
 Pelėda nusigyvenęs nevalyvas būras
 Dvaro žmonės: apie juos kalbama būrų arba pasakotojų lūpomis.
Amstrotas labai šykštus, kiti – girtuokliai, veltėdžiai, rijūnai, labai žiaurūs
(vakmistras, Diksas).

Svarbiausios būrų vertybės

 Svarbiausia vertybė – darbštumas, nes darbas yra pirmučiausia žmogaus
reikmė, jis daro žmogų fiziškai tvirtą. Reikalaujama taupumo, saikingumo.
Tuo pačiu metu smerkiamas tingumas
 Tautiškumas. Seniau būrai nemokėjo vokiškai, neavėjo batais ir klumpėmis,
bet buvo daug geresni lietuviai. Nors nėjo į mokyklą, bet labiau mylėjo
Dievą. Dabar gi, nors kalba lietuviškai, bet elgiasi kaip vokiečiai (vokiškai
dainuoja, keikiasi, geria, pusnuogiai ant apjuoko rėplinėja, suvalgo greit
visą zopostą
 Moralumas. Krizui moralu tai, kas seniau buvo lietuviška ir kuklu (vyžos,
margi sijonai, kisielius su pienu, košė su lašiniais). Todėl jis klausia, ar būtini
dabar auliniai batai, suknelės, geras maistas, doleriai
 Labai piktinamasi girtuoklyste, bedievyste
 Ugdomas žmogiškas orumas. Tai ypač ryšku, kai per vestuves kalba senyvi
būrai
 Būrai barami dėl nemandagaus elgesio, bet paskui pasakotojas susimąsto,
kad ponai dar nemandagesni (Pričkus stebi, ką ir kaip valgo ponai, pasakoja
kad jie net nepersižegnoja)
 Keliama visuotinė žmonių lygybė. Sakoma, kad ponai ir būrai gimsta lygūs,
nes gimsta nuogi, tik gyvenimas juos išskiria
 Užtariamas vogimas, nes vagia iš pono miško ir ne sau, bet kad galėtų
užmokėti mokesčius. Bet tie būrai, kurie vogs iš kitų, bus siunčiami šunims
šėko pjauti
 Raginama bijoti ir klausyti ponų, nusižeminti jiems
 Būrų gyvenimo vaizdavimas
 Būrų gyvenimas nuolat sukasi apie tą patį: darbas, valgis, miegas. Jokių
aukštesnių polėkių, skaidresnių valandėlių, dvasinių interesų – darbas
ponui ir sau taip iškankina, kad tesinori tik sočiau pavalgyti ir pailsėti.
Botagas ir alkanas pilvas – būro gyvenimo variklis
 Sodybos vaizdo nei iš vidaus, nei iš lauko nėra. Tik Enskys pasakoja apie
savo įspūdžius apie Pelėdos namus. Aišku, vaizduojama hiperbolizuotai
 Kitokiuose namuose gyvena Selmas. Jo troba irgi prasta, bet jos vidus
ypatingas
 Apie namų buitį nekalbama. Apie ją galima įsivaizduoti tik iš pavasario
vaizdo, kad visi pašaliniai kribždėti pagavo musėmis, vabalais, blusomis,
vorais. Šie vabzdžiai priimami natūraliai, netgi džiaugiamasi, kad ir ponus
įgels