,,Žmonių negalima aptverti“

Nuo senųjų laikų, tiksliau nuo atrojo pasaulinio karo, žmonės buvo tremiami ir kalinami į
koncentracijos stovyklas, įvairias įstaigas ir kaimus. Individų priverstinis būvimas tam tikroje vietoje,
tai normų ir žmogiškumo nepaisymas. Žmonės turi savo teisėtą laisvę, teisia rinktis ir gyventi. Icchoko
Mero kūrinyje ,,Lygiosios trunka akimirka“, tai puikiai atspindi nekaltų žmonių uždarymą į getus.
Getuose vyravo kasdienis žmonių, žydų gyvenimas. Jų darbai, pokalbiai su tais pačiais draugais,
nesikeičianti aplinka tapo nebeįdomu. Žmonės norėjo laisvės, norėjo patirti pasaulio kvapą ir
pamatyti tikrą gyvenimą už geto sienų. Tam tikros taisyklės ir prievarta tvyrojo ore. Geto prižiūrėtojai
jautėsi drąsūs ir neprikaustyti, nes turėjo daugiau galimybių ir jėgos negu paprasti žmonės. Vieni
bandydavo laimę pabėgti iš geto naktį, kai buvo tamsu, o kiti susidraugavus su vietiniais sargais.
Izaokas ir Estera pirmąjį būdą puikiai buvo pramokę. Naktį, kai budėtojas prisnūsdavo ant kėdutės,
jie turėdavo nuostabų šansą prabėgti pro vartus į laisvę. Kiekvienas išėjęs pro vartus pasijausdavo
kitaip. Atrodydavo lyg esąs kitame pasaulyje, tie vėjo gūsiai ir pats oras jautėsi skirtingas. Getas buvo
uždaras, su griežtomis taisyklėmis, o čia nebuvo jokių normų, tiktais tavo svajonės. Izia ir Buzia
eidavo į pievas, girias, prie upių grožėtis neapsakomo grožio gamta. Jie jausdavosi tokie laimingi, ta
meilė tarp jų vis didėdavo ir būvimas kartu tapo vis malonesnis. Pasitaikydavo tokių momentų, kai
jiems jau buvo laikas atvykti atgal į getą nepastebėdami. Tai buvo antroji kliūtis, kurią turėdavo
pramušti. Visada tai jiems pavykdavo ir vėl grįždavo į kasdienybę. Bet tai jų nesustabdė toliau svajoti
ir būti laisviems.

249 žodžiai