Absurdas tai teiginys, į kurį galima žvelgti teigiamai ir neigiamai.

Remiantis šia sąvoka, prigimtinė

visatos beprasmybė gali būti laisvės ir kūrybiškumo šaltinis, bet kitu atveju, gali sukelti
beviltiškumą. Bet kodėl gi pasiringau pakalbėti apie absurdą? Mano domėjimasis išorinio pasaulio
veikla, būtent mokslinėmis, su astonomija susijusiomis, išvadomis privertė susimąstyti, - kokia
yra gyvenimo reikšmė, koks mano tikslas, kodėl mes visi esame čia? Veliau supratau, kad
iškeldama tokius klausimus neigiu pačiam esminiam faktui, kad mano, visų aplinkinių žmonių
būtis yra visiškai atsitiktinė, žvelgiant visos visaktos mąstu beprasmiška. Tad iškėliau klausimus:
ar remiantis absurdo sąvoka, galima rasti gyvenimo prasmę? Kodėl pasaulio beprasmybė gali
padėti žmogui siekti savo tikslų, o, ne atvikščiai, atsisakyti gyvenimo?

Kasdieniam supratimui pati absurdo sąvoka gana abstrakti, nes kasdienėje buityje su absurdu,
kaip tokiu, nesusiduriame, negalime jo pamatyti, paliesti, jo neįkūnija joks materialus daiktas. Net
tais retais atvejais, kai vartojame žodį „absurdas“, turime omenyje kažką, kas neturi jokios sąsajos
su tikrąja filosofine absurdo sąvoka, būties beprasmybe ir žmogaus gyvenimo betiksliškumu.
Prancūzų rašytojo Alberto Kamiu kūryboje žodis „absurdas“ turi kitą prasmę. Pagal ją, absurdas –
tai pasaulio dėsnis, kada protas susiduria su pasaulio iracionalumu ir maištingai piktinasi, nes jo
proto sfera yra išmintingai motyvuota. Absurdo žmogus – ne beprotis, priešingai, tai protingas
žmogus, turįs absurdo patirtį. Pagaliau, paties Kamiu žodžiais tariant, absurdas – tai
„iracionalumo ir aiškumo pašėlusio geismo – jo šauksmas aidi pačiose žmogaus sielos gelmėse –
akistata“.

Anot Alberto Kamiu, žmonės nuolat ieško gyvenimo prasmės ir tikslo, tačiau galiausiai susiduria
su supratimu, kad visata iš esmės yra beprasmė. Jo parašytam romane ,,Svetimas“ pagrindinis
veikėjas yra žmogus, kuris atsisako naiviai tikėti tuo, kuo tiki visuomenė, - laisvės formulėmis,
ritualais, privalomais jausmais. Žmogus susimąsto: kodėl individas vykdo automato funkcijas?
Kitas atvejis, kada atsiranda absurdiškumo jausmas, viskas gali pasirodyti beprasmiška, – kai vieną
kartą pasijunti esąs kažkoks taškas laiko kreivėje, kuri būtinai baigiasi mirtimi, neišvengiama ir
nuo žmogaus nepriklausančia nebūtimi po buvimo. Kamiu manymu, absurdo jausmas kiekvienu
momentu gali pasibelsti į sąmonę, tuomet nustembame ir pradedame mąstyti. Tik sąmonės dėka
žmogus gali išeiti iš beviltiškos aklavietės. Taigi, Kamiu tikėjo, kad šio absurdo akivaizdoje individai
turi du pasirinkimus: susitaikyti su savo likimu ir rasti savo gyvenimo prasmę arba nusižudyti, kad
pabėgtų nuo beprasmės egzistencijos. Jis tvirtino, kad suvokiant gyvenimo absurdą ir priimant
savo laisvę kurti savo tikslą yra vienintelis būdas rasti bet kokią prasmę.

Tačiau svarbu pažymėti, kad nors absurdas gali būti vertinamas kaip įgalinantis, jis taip pat gali
būti vertinamas kaip slegiantis ir nihilistinis požiūris. Tai tam tikrais atvejais gali sukelti nevilties
jausmą, o kraštutiniais atvejais – demotyvacija pačiam gyvenimui, o tai yra priešinga Kamiu
ketinimui.
Patyręs absurdą ir pasirinkęs gyvenimą, o ne savižudybę, žmogus ypatingai vertina kiekvieną
būties akimirką. Jis siekia gyventi kuo ilgiau, kuo giliau pajusti gyvenimo aistrą: kiekvieną akimirką
jausti egzistavimo momento džiaugsmą. Taigi peršasi tokia išvada: absurdo patirtis žmogaus
neišstumia iš gyvenimo ir nepasmerkia jo laisvai pasirinktai mirčiai, priešingai, grąžina žmogų
gyvenimui.

Alberto Kamiu „Sizifo mite“ parodoma, kad savižudybė negali būti tinkamas sprendimas, kadangi
jei gyvenimas yra tikrai absurdiškas, tai kovojimas su absurdu yra dar didesnis absurdas; todėl
žmogus turėtų gyventi susitaikydamas su faktu, kad gyvena pasaulyje, neturinčiame tikslo. Jeigu
gyvenimas nevertas pastangų gyventi, tai lieka tik nusižudyti, o žmonės vis dėlto gyvena. Kodėl
taip yra? Kamiu manymu, absurdo pasekmė – maištas, tačiau ne bet koks, o kylantis iš laisvo
apsisprendimo. Apsisprendimą, norėdamas pabrėžti naują to žodžio prasmę, filosofas vadina
„absurdo laisve“. Tai laisvė žmogaus, pajutusio ir įsisąmoninusio absurdą. Citata iš Alberto Kamiu
eše ,,Sizifo mitas“ - ,,Laimė ir absurdas – du tos pačios žemės vaikai. Jie neatskiriami. Klaidinga
būtų tvirtinti, jog laimė būtinai atsiranda suvokus absurdą. Vis dėlto būna ir taip, kad absurdo
jausmas kyla iš laimės.“

Vienas iš būdų, kaip Absurdizmas gali suteikti gyvenimo prasmę, yra asmeninės laisvės ir
autonomijos svarbos pabrėžimas. Pripažindami, kad gyvenimas neturi įgimtos prasmės ar tikslo,
individai gali laisvai susikurti savo prasmę ir gyventi savo gyvenimą jiems autentišku būdu. Tai gali
sukelti savęs atradimo ir pilnatvės jausmą, nes asmenys gali siekti savo tikslų ir vertybių, o ne būti
varžomi visuomenės lūkesčių ar tradicinių įsitikinimų.

Kitas būdas, kuriuo Absurdizmas gali sukurti gyvenimo prasmę, yra gyvenimo dabarties akimirkos
svarbos pabrėžimas. Pripažindami, kad pasaulis galiausiai yra neracionalus ir kad viskam nėra
galutinio paaiškinimo, žmonės gali sutelkti dėmesį į juos supančio pasaulio grožį ir stebuklą bei
rasti džiaugsmą ir pasitenkinimą mažuose dalykuose.

Absurdizmas taip pat skatina asmenis suabejoti savo įsitikinimais, kritiškai mąstyti ir suabejoti
status quo, o tai gali padėti giliau suprasti save ir savo vietą pasaulyje. Tai gali suteikti gyvenimo
tikslo ir krypties pojūtį, nes asmenys gali ištirti savo interesus, vertybes ir įsitikinimus.

Be to, gyvenimo beprasmiškumo ir neracionalumo priėmimas taip pat gali paskatinti gilų meno,
literatūros ir muzikos vertinimą, nes tai gali padėti atspindėti žmogaus patirtį ir taip pat gali būti
saviraiškos ir tyrinėjimo išėjimas.

Svarbu pažymėti, kad gyvenimo prasmės kūrimas per absurdizmą gali būti sunkus ir asmeniškas
procesas, nes jis nepateikia gairių ar taisyklių, kaip reikėtų gyventi. Tai veikiau skatina žmones
atrasti savo prasmę ir tikslą, o tai gali pareikalauti noro rizikuoti ir mąstyti netradiciškai.