Mart__nas Mažv__das „Katekizmas“ – pirmoji lietuviška knyga*

Reformacijos s__j__dis ir Lietuva. XVI a. Europoje pradėjus reikštis reformacijos s__j__džiui,

s__kusiam reform__ti katalik__b__, susidarė s__l__gos raš__tinei lietuv__ kalbai plisti, nes protestant__zmo
įk__r__jas Martynas Liuteris reikalavo tik__j__mą skleisti tauti̇n ̀ __mis kalbomis. Tačiau to meto
katal__kiškoje Lietuvoje kalbinė situacija raš__tinei gimtajai kalbai nebuvo palanki: išsilavinus__ žmon__ rašto
kalba buvo lot__n__, tarpusavio susikalb__j__mo – lenk__. Todėl švies__liai, pasišovę paraš__ti pirm__sias
l__tuviškas kn__gas, trauk__si į protestant__šką kraštą – Maž__j__ Lietuvą, t. y. Pr__sijos kunigaikšt__stę. Jos
valdovas kunigaikštis Albrechtas __škojo žmon__, galinčių protestantų tik__jimą lietuviams valst__čiams
skleisti jų gimt__ja kalb__. Kunigaikščio pakv__stas į Pr__siją atv__ksta ir Mart__nas Mažv__das, pirmosios
lietuviškos kn__gos k__r__jas.
Pirmosios lietuviškos knygos autor__stė. Mokydamasis Karaliaučiaus universitete M. Mažv__das,
remiamas Albrechto, 1547 m. išleidžia „Katekizmą“ – pirm__j__ lietuvišk__ knyg__. Ši knyga turėjo ne tik
pagon__s lietuvius išmok__ti protestantiško tikėj__mo tiesų, bet ir reiškė lietuvių rašt__jos pradžią, kult__rinę
brandą. M. Mažv__das „Katekizmo“ nepasirašė, tačiau kn__gos autor__stę patvirtina du faktai: pirma,
l__tuviškoje prakalboje 3–19 eilučių prãdžios sudaro autoriaus vard__ ir pavard__, antra, autor__stę vienoje
savo kn__gų patvirtino M. Mažv__do pusbrolis bei bendradarbis Baltramiejus Vilentas.
„Katekizmo“ sandara. „Katekizmą“ sudaro šešios dal__s: dedikacija LDK, lot__niška prakalba,
lietuviška prakalba – pirmasis liet__viškas eil_raštis, elementorius, katek__zmas ir giesm__nas. Knygelės
sk__rimas Didž__jai Lietuvai verčia man__ti, jog „Katekizmo“ autorius greičiausiai vylėsi abi Lietuvas
suj__ngti tiek protestantišku tikėj__mu, tiek liet__višku raš__tiniu žodž__. Iš visų šeš__ knygel__s dal__
svarbiausia lietuv__ška prakalba, kurią santykinai galima suskirst__ti į tr__s dal__s: pirmoji – tai
personifik__tos knygel__s praš__mas imti ją ir skait__ti, antroji dalis primena kalbančiojo ir valst__čio dialogą,
treč__j__ sudaro nurod__mai kun__gams.
„Katekizmo“ lietuv__ška prakalba. Kaip min__ta, liet__viška prakalba prasid__da
knygel__s kreipimusi į visą tautą: „Broliai seserys, imkit mane ir skaitykit...“. Prašoma ne tik kn__gą
skait__ti, bet ir tuo skaitym__ džiaugtis, nes iki tol pats žmogus savarank__škai tik__jimo t__sų be tarpin__nko
kunigo negal__jo gauti – tam pr__štaravo katal__kų tik__jimas. O protestantų rel__gija remiasi savarankišku
švent__j__ knyg__ studijav__mu ir, kad b__tų aiškiau paprastam žmogui, tos knygos turi b__ti
parašytos gimt__j__ kalb__. Dabar šventa kn__ga turi b__ti kiekvienam prieinama. Religinės t__sos čia
suprantamos kaip nuolat__nis pažin__mas ir sav__s kūr__mas: juk Dievas vienu žodžiu suk__rė pasaulį, tai
kod__l juo sekdamas žmogus negal__tų kurti sav__s? Todėl tas, kuris „nenorėtų to mokslo žinoti ir mokėti, /
Tasai amžinosu tamsybėsu tur būti.“ M. Mažvydas čia atkreip__ d__m__sį į žodžio gal__bę – žodis skirtas ne
tik sak__ti, bet ir kurti. Deja, liet__vis valst__tis, iki šiol išpažin__s pagonišk__j__ tik__jimą, nesupranta knygų
skait__mo reikšmės, nevertina naujo tikėjimo, todėl kalbant__sis nuoširdžiai __tikinėja žemdirb__, kad
knyg__ skait__mas nė kiek ne prastesnis užs__mimas nei žemdirb__stė. Pamokęs lietuvį žemdirbį,
kalbant__sis atsigr__žia į kunigus ir pasaulio galing__sius praš__damas nenuilstamai skleisti Dievo žod__ ir
taip prie paprasto žmogaus artinti Dievo karal__stę. Prakalboje itin gausu retorin__ klaus__mų ir, jei
paž__rėtume plačiau, klaus__mai yra bet kokio mokslo ir pažinimo pradž__.
 Mikalojaus Daukšos „Postilė“ ir „Prakalba į malonųjį skaitytoją“*

M. Daukšos „Postilės“ reikšm__. Suklest__jus kontrreformacijos judėj__mui, skirtam reformacijos

padariniams likvid__ti, didelė reikšm__ tenka M. Daukšai – stambiam Katalikų bažn__čios veik__jui. Jis,
globojamas vyskupo Merkelio Giedraičio, išleidžia pirm__s__s lietuviškas kn__gas LDK. Knygos turėjo
sustabd__ti protestantų tikėj__mą bei reformacijos plit__mą. V__na reikšmingiaus__ M. Daukšos knyg__ –
„Postilė“, verstin__ pamoksl__ rinkin__s, kuriame, be lot__niškos prakalbos, skirtos M. Giedraičiui pad__koti,
yra itin reikšminga lenk__ kalb__ parašyta „Prakalba į malonųjį skaitytoją“. 1599 m. Vilniaus universiteto
spaustuv__j__ išleista „Postilė“ dėl lenkiškos prakalbos į__jo į lietuvių kult__ros istoriją kaip lietuvių kalbos
g__n__mas, paraš__tas itin men__škai. Prakalba parašyta lenkiškai dėl to, kad ją geriau suprast__ nutautėj__
lietuvių bajorai ir did__kai. Po Liublino un__jos, Lietuvai nusilpus ir tapus beveik provincija, dal__s turtingų
Lietuvos pil__čių ima kalb__ti lenkiškai, taip lenkų kalba tampa did__menės kalb__.
Gimtoji kalba turi tapti valst__bin__. M. Daukša prakalboje s__lo valst__binės kalbos __dėją,
tei__damas, kad gimt__j__ kalba reikia kalbėti vis__se gyvenimo srit__se („bažn__čioje, tarn__boje, nam__“),
be to, lietuvių kalba turinti tapti ir ofic__lia valst__bės dokument__ kalba (ja buvo rusėnų kalba). Lietuvių kalba
turi tapti valst__bine, nes b__tent gimtoji kalba yra valst__bės saugot__ja.
Renesanso laikų tautos s__mprata. Prakalboje pasireiškia ir renesansinė tautos s__mprata: „Kurgi,
sakau, pasaulyje yra tauta, tokia prasta ir n__kinga, kad neturėtų šių tr__jų savų ir tarsi __gimtų dal__kų: tėv__
žemės, papročių ir kalbos?“ Taigi tautą turi v__nyti papročiai, tėvų žem__ ir kalba, iš kurių svarbiausia – kalba,
nes b__tent ji geriausiai sutelk__ į viena tautos žmon__s.
D__viška žmogaus prigimt__s ir gamta. Nor__damas paremti gimtosios kalbos svarb__ valst__bės
g__ven__me, M. Daukša atsigr__žia į žmogaus prigimt__ ir į gamtos d__snius. Kadangi pasaulis s__kurtas
D__vo, vadinasi, K__rėjo valia reiškiasi per visą k__rin__ją, šiuo atv__ju per gamt__ ir žmogaus prigimt__.
Gamtos tvarka tobula, d__viška, todėl joje chaosas ne__sivaizduojamas: „Kas per keisten__bės b__tų tarp
gyv__lių, jeigu varnas užsiman__tų suokti kaip lakštingala, o lakštingala – krankti kaip varnas, ož__s – staugti
kaip liūtas, o liūtas – bliauti kaip ož__s? Dėl tokio savo b__do pakeit__mo pran__ktų savit__mas, beveik
pran__ktų ir tokių __vairių gyv__lių esm__ ir prigimt__s.“ Pagal prigimt__s d__snius turi g__venti ir žmogus,
nes kitaip D__vo pasaul__je kils sumaišt__s: „... galime suprasti, koks sum__šimas ir netvarka k__la, kai
žmogus, dėl kitos tautos kalbos savo gimt__j__ visiškai pan__kinęs, taip pamėgsta svetim__j__ (pamiršdamas
sav__j__, kuria D__vas ir gamta l__pia kalb__ti), lyg pats b__tų ne to krašto ir kalbos.“ Taigi, anot M. Daukšos,
prigimtis pirmiausia pasireiškia kaip gimtosios kalbos vartojimas. Atsisak__ti gimtosios kalbos – tol__gu eiti
prieš prigimtį, ard__ti valst__bės pamatus ir griauti D__vo tvarką.
Nesusikalb__j__mas – chaoso pradžia. M. Daukša prakalboje primena biblinę Babelio bokšto
leg__ndą: susimaišiusios kalbos neleido žmon__ms pabaigti bendro darbo – pastat__ti statin__, pril__gstantį
D__vo did__bei. Žmon__s persp__jami, kad didžiausia nesantaika gali kilti iš nesusikalb__j__mo. Gimtosios
kalbos n__kinimą M. Daukša __vard__ja kaip didžiausią negerov__, visokios sumaišt__s šaltinį: „Visos
nesantaikos tarp taut__, visi šmeižtai, vienos tautos n__kin__mas kitos, visa tai k__lo iš kalbų skirtingumo, kaip
iš visokio s__myšio šaknų.“ Todėl atsisak__ti gimtosios kalbos – tol__gu žmogaus ir tautos sav__griovai,
or__mo ir garb__s prarad__mui.
 Jonas Radvanas „Radviliada“*

„Radviliados“ parašymo tikslas. XVI a. LDK poetas Jonas Radvanas didik__ Radvil__ draugo
Abromavičiaus b__vo paprašytas sukurti karved__ Radvil__ Rud__j__ šlovinantį kūrinį. Taip gim__
hegzametru parašytas 3 300 eilučių hero__nis epas „Radviliada“ lotyn__, to meto išsilavinusių žmonių, kalba.
K__r__n__s išleistas 1592 m. Vilniuje, pra__jus daugiau nei 20 met__ po Liublino unijos, t. y. po Lietuvos
susijung__mo su Lenkija. Nė v__nas iš Radvilų gimin__s narių susijung__mo akto nepasirašė, negana to, slapta
vyl__si gr__žinti LDK buvusią šlov__ ir did__bę. Mat po Liublino unijos Lietuva prarado dal__ žemių,
negal__jo rinkti savo kunigaikščio, tapo provincija. Istorinis pasakojimas apie Lietuvos did__bę turėjo
atl__ginti politinius ir kult__rinius praradimus, žadinti tautin__ savigarb__, tik__jimą valst____ės orumu,
herojų garbingum__. Taip gimė k__r__n__s apie galing__ Lietuvos valstyb__ ir tėvynės g__n__ją Radvilą
Rudąjį – vieną garsiausių visų laikų karv__džių.
Radvilos Rudojo paveikslas. Hero__nį epą sudaro keturios dal__s, kur__se pavaizduotas pagrindinio
epo herojaus Radvilos Rudojo gyvenimas nuo gimimo iki mirt__s. Nuo pat mažens b__imą karv__dį
aukl__tojas M__sãjas moko m__lėti tėvyn__, b__ti garbingą ir atsidavusį savo šal__: „... žiūrėk Lietuvos kuo
pirmiausia!.. / Savo tėvynei tarnauk...“ Tap__s kariuomen__s vadu Radvila išgyvena svarbiaus__ savo
gyvenimo m__šį – susir__mimą su Maskvos valstyb__s caro Ivano Rū__čiojo kar__menės dalimi, susiruošusia
pulti Viln__. Mūš__s prie Ulos up__s tampa didžiausiu LDK karv__džio laimėjim__ – apie šimt__ metų
Maskvos valst__bės kar__menė nepuls Lietuvos. Itin meniškai „Radviliadoje“ vaizduojamas karv__džio
sapnas prieš lem__mą mūš__. Radvila Rudasis susapnuoja Vytautą Did__j__, nusiminusį ir nelaimingą.
Pasirodo, kunigaikšt__ net kap__se slegia negandos, užgulusios Lietuvą: „Lietuvos nelaim__s mane
sugraudino.“ Labai svarbu tai, jog Vytautas Didysis kreip__si ne į ką kitą, o į karvedį, tuo parod__damas
pasitik__jimą ne silpn__ valdov__, o garbingos giminės didik__ – Radvila Ruduoju. „Štai kas svarbu:
nugali__k!“ – ragina kunigaikštis karv__dį ir vadina Radvilą v__nintele Lietuvos viltim__ ginant šalį nuo
Maskvos kar__menės.
Radvilos Rudojo sk____das. Į svarbiausią gyvenimo mūšį Radvilą Rud__j__ lydi auks__ iškaltas
sk__das. Sk__dą puošia garbinga Lietuvos praeit__s: gars__s mūšiai su Rytų ir Vakarų kaim__nais, Lietuvos
valdovai ir v__nintelis karalius Mindaugas. Ant sk__do puik__jasi ir dv__jų legendų siuž__tai: v__nas b__loja
apie lietuvių kilm__ iš rom__nų, kitas – apie Ged__mino sapn__. Mitin__ lietuvių kilm__ iš rom__nų leido
susisaist__ti su v__na karingiausių taut__ ir __siraš__ti į Vakarų Europos kult__ros žem__lapį. O legenda apie
Vilniaus įk__r__mą įdomi tuo, jog Ged__minas nelaikomas Vilniaus įk__rėj__, tiesiog jo vald__mo laikotarp__
Lietuvos sostin__ tapo gars__ ir diding__ daug__kult__rės valst__bės miest__: „Čia miestas iškils
pagarsėjęs“,/taria žynys Lizdeika, ir lemtingi žodžiai pagimdo/Vilnių – globėją tautų, ir kadaise stovėjusios
lūšnos,/kėlusios juoką kitiems, į didingą sostinę virsta:/miestams didžiausiems dabar ji prilygsta dėl galios
lietuvių.
Lietuvos gamta „Radviliadoje“. Didelis vaidm__ „Radviliadoje“ tenka gamtai. Kadangi per ją
reišk__si Dievo valia, nieko keista, kad Lietuvos peizažas turi didel__ __taką žmogaus
charakteriu__. Lietuvos klimatui neb__dingas šveln__mas, nerasi čia nauding__j___ iškasenų – viso to
„išmintinga gamta paš__kštėjo“. Gamta elgiasi kaip gr__žta motina – styg__mi, tr__k__mu ji auklėja
ambicingus, narsius, ištvermingus Lietuvos karius. Kita vertus, čia gausu girių, žv__rių, upių.
Upių katalogas reiškia ne tik gamtos g__v__b__ng__mą, bet ir susij__s su istorija – skaitytoju__ išvard__jamos
up__s nuo Juodosios iki Baltijos j__rų turėjo tikslą atkurti Vytauto Didžiojo Lietuvos laik__ peizažą, kokio jau
sen__ nebuvo. Šis įvair__s gamtovaizdis tur__jo kelti lietuvių savivertę ir skatinti atkurti dingus__ Lietuvos
did__bę. Didžiausiame savo k__r__n__je poetui J. Radvanui pav__ko __amžinti poetizuotos Lietuvos
gamtovaizdį ir sukurti hero__šką t__v__n__s gyn__jo Radvilos Rudojo paveikslą.

Mikalojus Kazimieras Sarbievijus*

 Barokinė mint__s krizė. M. K. Sarbievijus – garsiausias XVII a. Europos poetas, raš__s lot__niškai. Jis gyveno
ir k__rė baroko epochos laikotarpiu, t. y. tuo metu, kai žmonija suvokė pažin__mo galim__bių ribas, g__venimo trap__mą
ir trump__mą, ne__stengė suprasti d__viškosios tvarkos, bijojo lemt__s. Ne veltui šį laikotarpį apib__dina tokie posakiai,
kaip: „Memento mori“, „Siste, viator“ („Atmink, kad mirsi“, „Sustok, keleivi“ (lot.) – žmogus jaučiasi laik__nas šios
žemės keleivis, lyg mažas laiv__lis, klajojąs po neapr__piamą g__venimo vanden__ną). Barokinė mint__s krizė __vairiai
reiškiasi men__, taip pat ir M. K. Sarbievijaus k__r__boje.
Biografija. M. K. Sarbievijus, kil__s iš Lenkijos, didž__j__ gyvenimo dalį praleido LDK: anksti __stojo į
j__zuitų ordiną, mok__si Vilniuje, Braunsberge (tuomet__je Pr__sijos karal__stėje), d__stė poetiką Kražiuose bei Pòlocke
(m__stas dab. Baltarusijoje), v__liau buvo pr__mtas į Vilniaus universit__tą, po poros metų išs__stas t__sti teologin__
studijų į Rom__. Čia netrukus išgars__jo kaip labai talentingas poetas. Pasakojama, kad net pats pop__žius Urbonas VIII
M. K. Sarbievijų apdovanojęs laurų vain__ku. M. K. Sarbievijaus poezijos knygos buvo leidžiamos įvair__se Europos
m__stuose, ir ypač įdom__, kad vienam poezijos rinkiniui antraštinio lapo eskizą nup__šė gars__s flamandų dailininkas P.
P. Rubensas. Įdom__ ir tai, jog vienu metu poeto k__r__ba buvo įtraukta į Oksfordo universiteto studijų program__ v__toj
garsaus antikos poeto Horacijaus, kur__ pats M. K. Sarbievijus neretai sekė. Be poezijos, M. K. Sarbievijus gars__jo ir
kaip puikus literat__ros teoretikas, paraš__s knygą „Apie aštrų ir šmaikštų stilių“ („De acuto et arguto“), ir kaip
talentingas pamokslininkas. Dėl pastarosios priežast__s g__ven__mo pabaigoje jis tapo ATR valdovo Vladislovo IV
Vazos dvaro pamokslinink__. Varginančios pareigos sunkino poeto g__ven__mą ir nualino sveikatą – 1640 m. jis mir__
Varšuvoje.
Barokinės mint__s kriz__s apraiškos M. K. Sarbievijaus poezijoje. Labiausiai poezijos žmogų g__sdina
aplinkos nepastov__mas: „Viskas laikina žemėj šioj,/Ką materija čia sukuria nerangi“ („Telefui Likui“), „Kintanti
sėkmė, nepastovios lemtys/Savo valdžioje laiko vargšą žmogų...“ („Krispui Levinijui“). Lik__mo rankose visi lyg__s: ir
paprasti žmon__s, ir valst__bės, ir Visatos objektai tampa __noringos lemt__s žaislais (etinėje odėje „Telefui Likui“
teigiama: „... lemties ranka/Grobia miestus,/tautas ir varganoj tėkmėj/Nugramzdina ji karalius“). Žmogus negali vald__ti
nei laiko, nei lik__mo, tod__l nesustabdomai bėgantis laikas ir nepastovi lemtis jį baugina: „Dešine dosnia valanda ką
davė,/Vėl kita pagrobs apgaulia kairiąja...“ („Krispui Levinijui“). Poezijos subjektas yra amžinas vaikas ne tik
dėl lemt__s žaid__mų, bet ir dėl žmogui nepavaldžios pasaulio tvarkos. Žmogaus menk__mą sustiprina n__lat
besisukantis lemt__s ratas: lik__mas žmog__ apsvaigina laikina s__kme, bet netrukus viską iš jo atima (etinėje odėje
„Telefui Likui“ n__lat pasikartoja žaidimo žmog__mi mot__vas: „Žaidžia ratas lemties, žaidžia mumis, deja.“).
Baroko žmogaus moralin__s atramos. Nepaisant barokinės mint__s kriz__s apraiškų, M. K. Sarbievijaus
poezijoj__ atsiskleidžia dvi moralin__s atramos: tik__jimas į D__vą ir stoikų filosofinės t__sos. Priklaus__damas
j__zuitų ordinui, išpaž__ndamas katalikų tik__jimą, M. K. Sarbievijus poezijoje k__ria subj__ktą, gyvenimo teatrą
patikintį D__vui: „Mane tik viena jaudina: kaip aš pats/Atliksiu savo vaidmenį dramoj šioj,/Ar bus patenkinta Dievybė,/Ar
pasitiks jį karštais plojimais“ („Janui Libinijui“). Kukl__mas, dievobaiming__mas saugo poezijos žmogų nuo laikin__
malon__mų, nes „Kuo nuo žmonių toliau,/Tuo [...] rečiau pasieks pavydas...“ („Janui Libinijui“). D__vas pasirodo ne tik
kaip žmogaus elg__sio moralinis vertintojas, bet ir kaip Visatos lik__mo l__m__jas: „Valandoms visoms šio pasaulio
Viešpats/Uždeda sparnus per visatą skristi...“ („Krispui Levinijui“). Žmogus nesupranta d__viškosios tvarkos, tačiau turi
j__ pasitik__ti, jei nori išsaugoti dvasios ram__bę.
Kita moral__nė žmogaus atremtis M. K. Sarbievijaus poezijoje – stoikų filosofija. Ji s__lo žmogui, atsid__rusiam
r__binėje situacijoje, elgtis sant__riai. Veik__jų stojiška laik__sena – stoikų moral__s principų: saiko, kukl__mo,
or__mo, nuolank__mo tam, ko negali pakeisti, laik__masis. Ypač svarbus saikas. Jis reikalingas tam, kad žmogus,
nesaikingai, nesant__riai elgdamasis, negriaut__ d__viškosios pasaulio tvarkos, neardyt__ vidin__s harmonijos. M. K.
Sarbievijaus poezijoje s__loma saikingai džiaugtis greitai praeinančiais mater__liais dal__kais („Krispui Levinijui“),
__temptą mokslą kaitalioti su poilsio valandomis („Pauliui Kozlovijui“), patariama saikingai ged__ti („Publijui
Munacijui“).
Ne veltui M. K. Sarbievijus vadinamas krikščionišk__ju arba sarmatų (šiuo terminu, žinomu iš antikos laikų, buvo
vadinami visi Lenkijos ir Lietuvos valstybių gyventojai) Horacijum__ – tiek krikščionybė, tiek sekimas antika (ypač
Horacijumi) mokė vertinti tokias dor__bes, kurios nepavaldžios nei lik__mui, nei laikui.

Kristijonas Donelaitis „Metai“

 Gamta. Klasicizmui b__dingą keturių metų laikų vaizdav__mą Kristijonas Donelaitis aptaria kaip
gamtos ir žmogaus s__sają. Gamta, nuo kurios priklauso b__rų g__venimo ir darbų ciklas, suasmen__nama,
mitologiz__jama. Besikeičiantis „Metų“ gamtos pasaul__s judr__s, skamb__s. Poemos dalių pavad__nimai
(„Pavasario linksmybės“, „Vasaros darbai“, „Rudenio g__rybės“ ir „Žiemos rūpesčiai“) nusako žmogaus
n__taiką, darb__s, egzistenc__ją (gimimą, b__vimą ir mirtį), visa tai k__kvienais metais vis kartojasi.
Skirtingi met__ laikai ne tik dikt__ja žmogaus darbus (sėją, sodin__mą, šienapj__tę, m__šlavežį, bulv_kasį,
k__limą, g__rybių rink__mą ir apsirk__pinimą ž__mai), bet ir poilsį, švent__s (vestuvių apeigas, apraš__tas
„Rudenio g__rybėse“). Žinoma, skirtingais metų laikais gamtos vaizd__niams suteikiamas i__kirtinis
dėmesys: pavasarį saul__ kopia į dangų ir džiau__smingai praneša apie atgim__mą („Jau saulelė vėl atkopdama
budino svietą“), rudenį ji jau vaizd__jama melancholiškai besiritanti tol__n („Ant saulelė vėl nu mūs atstodama
ritas/Irgi palikusi mus greita vakarop nusileidžia“). Alegorinis žmogaus ir gamtos gretin__mas nusako,
kad D__vo nustat__ta tvarka aiški gamtoje: gandrai sutvarko lizdą, v__liau pasisotina ir padėkoja d__vui,
kuklios išvaizdos ir saikinga maisto lakštingala savo čiulb__siu, panašiu į g__smę, garbina D__vą. Įasmeninti
gyv__nai d__koja D__vui už k__kvieną suteiktą malon__mą („Ak, šlovings Dieve, kaip dyvins tavo
sutaikyms!“). Ne tik D__vas, bet ir gamta yra valst__čio g__venimo mok__toja („Tu niekings žmogau!
mokykis čia pasikakint,/Kad tav kartais tropijas skūpai prisivalgyt./Į paukščius žiūrėk!“), b__ties
pagrindas („Taigi matai, kaip žmogiškas trumpintelis amžis/Žydinčioms ir krintančioms prilygsta žolelėms.“).
Žmogus ne visada nori gamtos ir D__vo tvarkai pakl__sti, b__rams dažnai primenami darbai, moral__s normos.
Valst__tis yra gamtos, kuri s__ja bendr__menę, dalis, jam svetimas m__stas, o žemdirbiškas
kolekt__višk__mas padeda iš kartos į kartą puosel__ti prot__vių g__venseną.
Žmogus. K__rinio pasakotojas n__ra pats K. Donelaitis ar pastorius, tai poeto išgalvotas asmuo, kartais
pamokslauja teig__mi poemos veik__jai. Jie gyvena Vyžlaukio valsčiuje (Mažojoje Lietuvoje), yra skirstomi
į b__rus ir ponus, tautin__ pož__riu – lietuv__s ir kitatauč__s. B__rai – lietuvių valst__čių bendr__menė,
einanti baudž__vą, pagal moralin__ vertinim__ skirstomi į „viežl__buosius“ ir „nenaud__lius“.
Donelaičio „viežlybai“ apib__dintas žmogus yra doras, darbšt__s, pamald__s, pador__s, kukl__s,
neišsižadantis prot__vių gyvensenos, papročių, kalbos. Šių princip__ neatitinkant__s b__rai turi __vairių __dų
ir yra vadinami „nenaudėliais“. Veik__jų paveikslai n__ra individualiz__ti, tačiau kaip „viežlybieji“
apib__dinami Lauras, Selmas, Krizas, „nenaudėliais“ vadinami Slunkius, Dočys, Plaučiūnas, Pelėda. Labiausiai
aptartas poemos veik__jas Pričkus – tarpininkas tarp ponų ir b__rų – moka __tikti ponams, bet nenuskriaudžia
ir b__rų. Sunkiai g__venime dirb__s Pričkus k__rinio pabaigoje miršta ne d__l senatv__s („Štai ir Pričkus jau
parčiuožęs iš Karaliaučiaus,/Ale dūsaudams ir liguostas jam pasirodė;/Nės jau žilas buvo žmogus ir sirgdavo
tankiai“), o dėl v__no smulkaus pinigo – šilingo – ding__mo. Š__kštuolio pono sumuštas bendruomenės
seniūnas taip ir neatsigavo.
Poemoje vaizd__jami ponai vardų neturi, akcent__jamos kai kurios j__ blogosios sav__bės: nedarbas,
apsirij__mas, saiko netur__jimas, š__štumas ir žiaur__mas. Kolonistai ponai pat__s nedirba, šaiposi iš j__ms
dirbančių b__rų: „Daug yr ponpalaikių, kurie, pamat__dami b__rą,/Spjaudo nei ant šuns ir jį per drimelį laiko.“
K__rin__je minimas tik v__nas geras ponas, nors jis pernai mir__.
Poemoje atskleisti Apš__tos amžiaus pamok__mai buvo ypač svarb__s žmogui, kuriam darbas –
egzistencijos pagrindas. K. Donelaitis teig__, kad „viežlybumu“ reikia kovoti su socialin__mis negerovėmis.
Apšv__tos epocha vadinamas XVIII a. skleidė tik__jimo ir mokslo žinias. Žymiausias šios epochos
atstovas Lietuvoje – lietuvių grožin__s literat__ros pradininkas, klasikas Kristijonas Donelaitis (1714–1780).
Kil__s iš nagingų lietuvių valst__čių šeimos, b__simas poetas Karaliaučiaus universitete studijavo teologiją,
mok__si retorikos, antikinės literat__ros ir kalbų (lot__nų, graikų, hebrajų, pranc.__zų), lankė lietuvių kalbos
seminarą, mok__si muzikos, dom__josi gamtos mokslais ir filosofija. Po studijų baig__mo poetas dirbo
Mažojoje L__tuvoje: trejus metus Stalupėnuose – choro vadovu, vėliau Tolmink__myje – bažn__čios klebonu,
evangelikų liuteronų pastor__mi. Pietizmo id__jų paveiktas K. Donelaitis tarnavo lietuvių tautai ir kult__rai.
Manoma, kad ilgą laiką poeto kurtas (1765–1775) ir iš sakyklos dalimis skait__tas k__rinys išleistas tik po K.
Donelaičio mirt__s – poemą sudarė, pavadino „Metais“, išvertė į vok__čių kalbą ir 1818 m. išleido
Karaliaučiaus universiteto profesorius Liudvikas Rėza. Hegzametru sukurtas k__rin__s „Metai“ vadinamas ir
filosofine poema, ir didaktiniu epu. 1977 m. UNESCO „Metus“ įtraukė į Europos literat__ros šedevrų s__rašą.
Tautišk__mas. Kristijonas Donelaitis gyveno Mažojoje L__tuvoje, Tolmink__myje, kur lietuvių buvo
maž__ma, tačiau skaitė pamaldas ir lietuviškai. Tautišk__mas atskleidžia žmogaus prigimtį ir yra s__jamas su
moral__s normomis, nes, išsižad__damas savo papročių, kalbos ir rel__gijos, žmogus griauna D__vo
nustat__tą tvarką. XVIII a. lietuv__bė Mažojoje L__tuvoje neišn__ko, nors daug__jo kolonistų (vokiečių,
pranc.__zų, šveicarų), kurie __sitvirtindavo tarp v__tinių ir kartais „kožnas Lietuvą“ girdavo. Tačiau dažniau
pav__zdį iš svetimtaučių imdavo b__rai, primiršę tautinę savastį: „Ogi dabar, žėlėk dieve, tikt gėda žiūrėti,/Kad
lietuvninkai, prancūziškai pasirėdę,/Į bažnyčią vos išgirst ką kyšteria galvas,/O paskui tuo žaist ir šokt į karčemą
bėga.“ Beje, dėl kolonistų kalt__s tarp lietuvių pl__to __dos. Per svetimus papročius buvo ardoma
bendruomen__s moralė, kurią g__nė Selmas. Kad b__rų g__venimas kito, įrodo retrospektyvus požiūris: „Ak,
kur dingot jūs, lietuviškos gadynėlės!/Kaip dar prūsai vokiškai kalbėt nemokėjo/Ir nei kurpių, nei sopagų dar
nepažino,/Bet vyžas, kaip būrams reik, nešiodami gyrės.“ Tautišk__mo stoka s__jama su neteisinga
gyvens__na, tradicij__ negerbim__. Aptardamas Krizo dukters vestuv__s, K. Donelaitis vaizd__ja kelias
b__rų moteris, apsirengusias lietuviškai: „Ale ne vokiškai, kaip kelios jau prasimanė,/Ne, lietuviškai kožna tarp
jų susiglamžė./Juk žinai, kaip mūs lietuvninkės dabinėjas,/Kad viešėt ar į česnis nukeliaut užsigeidžia.“ Pagaliau
svarbus ir tautinis or__mas: skiriasi papročiai, valgymo __pročiai, tačiau dorov__ bendra skirting__ tautų
atstovams: „Mes, lietuvninkai, barščius ir šiupinį skanų/Su lašiniais gardžiais išvirtus girdami valgom;/<...>/Kad
prancūzpalaikis, riebių varlių prisiėdęs,/O lietuvninks, žirnių bei lašinių prisivalgęs,/Kaip krikščionims reik,
dosningo n’atmena Dievo,/Tai taip viens, kaip kits neverts, kad plutą nukąstų.“ Tokia n__stata išreiškia ne tik
tautinę, bet ir humanistinę pasaul__ž__rą. K. Donelaitis mok__damas tautiškumo akcentavo kalbos ir papročių
svarbą, tautiškumą siejo su dorov__.
Socialinis teising__mas. K. Donelaitis poemoje „Metai“ nurodo, kad iš prigimt__s visi žmonės yra
lyg__s, tačiau pagal luominę pad__ti ponai yra auk__čiau už b__rus. Poemoje lyg__bės principas minimas
kelis kartus, ypač kai kalbama apie vaik__s, tarp kurių n__ra jokio kilm__s skirt__mo. Dėl valst__tiškos kilmės
ir prastos socialin__s padėt__s b__ras turi eiti baudžiavą, yra priverstas paklusti ponui: „Tai, broleliai, tai visa
šio svieto malonė!/Tiek nusipelnom, kad viernai atliekame slūžbą!/Juk jau, kas tikt nor, tas būrišką
nabagėlį/Stumdo šen ir ten nei kokį šunį nevertą“, – taip po Pričkaus mirt__s, dėl kurios buvo kaltas ponas, teigė
k__rinio pasakotojas. K__rin__je d__kaduoniai ponai dažniausiai vaizd__jami kaip tautišk__mo ardytojai,
__dų puosel__tojai, išnaudotojai. Visų šių blog__bių mokosi ir b__rai. V__nintelis socialinis kriterijus,
leidžiantis b__rams būti pranašesn__ms už ponus, yra moralė, „viežlybumas“.
Socialinis teising__mas apibr__žiamas kaip teisių samprata, grindžiama privalomomis atlikti
pareigomis, viena jų – darbas. Steb__damas ponų moralinį nuopuolį, Pričkus mok__jo __tikinti b__rus darbo
reikaling__mu dėl sotesnio gyven__mo: „Jums garbė, kad vindas jūsų, sukriai besisukdams,/Pakulų bei linų
kuodelį nupeša greitai;/<...>/Jums garbė, kad audeklėliai, jūsų nuausti,/Ant margų lankų kaip sniegs pavasario
blizga“, – šie žodžiai buvo skirti liet__vėms aud__joms. Pričkus primena, kad žmon__ms skiriama D__vo
bausmė už Ievos ir Adomo, kurie paragavo uždrausto vaisiaus nuo Pažin__mo medžio, nuod__mę. Siekti
socialinio teising__mo b__rui sunku – baudžiavos pavergtas valst__tis labai priklausomas nuo kilm__s ir
socialinio statuso.

ROMANTIZMAS
 Romantizmas – tai filosofijos ir meno kr__ptis, kaip atsakas Apšvietos racionalizmui išplitusi Europoje ir
Amerikoje XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje. Romantikai gr__žta prie viduramžių mistikos ir religingumo, jiems
svarbu išlaisvinti individual__bę, atskleisti nekasd__nišką, neretai promet__jišką charakterį, išreikšti laisv__s id__ją,
dvasios maišting__mą. Romantizmas pasireiškia ir kaip tautų išsivadavo__mas iš per__spaudos. Form__jasi nauji
bendruomenių r__šiai, pirmiausia tautiniai.
Romantizmo žmogui b__dingas: jausming__mas (sud__tingą žmogaus vidinį pasaulį geriausiai atskleidžia
jausmai, ypač meilė), k__r__biškumas (didžiausias d__mes__s tenka poetui, k__r__jui, nes jis geriausiai geba išreikšti
savo vidinį pasaulį), original__mas (iš poeto reikalaujama original__mo, vaizduot__s žaismės – kopij__ti, sekti
autoritetais nebeužtenka).
Romantinė tautišk__mo __dėja skatino dom__tis ir remtis: gamtiniu kraštovaizdžiu kaip tautos formavimo
faktoriumi, savitu tautos istorijos keliu, tautos dvasia, palaikoma kalbos ir tautosakos.

Adomas Mickevičius – vienas iškiliausių romantizmo atstovų

Adomas Mickevičius – vienas garsiausių Europos romantikų. Romantizmo pradžia Lietuvoje ir Lenkijoje – tai A.
Mickevičiaus poezijos knygel__s publikacija 1822 m. Vilniuje. Programiniame eil__raštyje „Romantika“ poetas
atskleidžia jausmų dominavimą: „Širdį turėk, žvelk į širdį.“ Tai reiškia: užjausk kit__, nes vienintelė žmonių jungtis –
jausmai. V__liau Vilniuje išleidžiama poema „Vėlinės“ (kai kurios dal__s), poetinė ap__saka „Gražina“. Jau tremt__je
parašomos poemos: „Konradas Valenrodas“, „Ponas Tadas“, sonetai ir kt.
A. Mickevičius, vienas garsiausių Europos romantikų, gimė istorin__je Lietuvoje (Naugarduke, dab. Baltarusija),
baigė Vilniaus universitetą, mok__tojavo Kaune, lenkų kalba rašė apie istorin__ Lietuv__, rėm__si pil__tine tapat__be,
susijusia su buvusios LDK tradicijomis (istorija, statutu). Už veiklą slaptoje filomatų draug__joje ištremtas iš Lietuvos į
Rusiją, v__liau emigravo į Europą. Taigi neatsitiktinai jo k__r__boje atsiranda iš__jimo iš t__v__n__s, jos praradimo
temos ir mot__vai. Klaj__no atskaitos tašku, orient__ru tampa prarasti namai.
T__v__n__s, kaip prarasto rojaus, tema atsiskleidžia sonete „Akermano stepės“ (eilėraštis iš rinkinio „Krymo
sonetai“). Gr__žta soneto forma atveria išorinio ir vidinio peizažų susip__nimą. Išorinis svetimas (Ukrainos) gamtovaizdis
leidžia išgirsti ir pamat__ti vidinį prarastos Lietuvos peizažą. Svetimos šal__s blizgant__s orientyrai: Dnestro vanden__s
ir šv__turio šv__sos, klaidina žmogų – jis pakelia galvą į žvaigž__s, aukštesn__sius orient__rus: ieško danguje Aušrinės,
su namais susijusio simbolio (krikščion__bėje Aušrinė simboliškai reiškia Mergelę Mariją, Dievo Motiną). Klausos
mot__vas liudija per__jimą į kitą – prisimin__mų, prarastos t__v__n__s – erdvę. Girdimi balsai iš Lietuvos: skrendančios
gerv__s, žol__je besisupantis žiogas, šliaužiantis žalt__s (žalčio mot__vas – prarasto rojaus, t. y. t__v__n__s, elementas).
Šis sonetas – tai t__v__n__s ilgesio raiškos modelis, kuriame susiduria du peizažai: išorinis ir vidinis, t. y. realus
(Ukrainos stepių) ir atgaivintas vaizd__tės, prisiminimų (Lietuvos gamtovaizdis).
T__v__n__s praradimas – sunki liga. Poemos „Ponas Tadas“ invokacijoje T__v__n__s praradimas suvokiamas
kaip sunki liga – nostalgija. Šią ligą gali išg__dyti tik stebuklas – D__vo Motinos Marijos įsikišimas: „... tu ir mus grąžinsi
į tėvynę mielą.“
Ne veltui minimos net tr__s kulto vietos, susijusios su minėta d__vybe ir tarsi sujungiančios buvusias LDK
žem__s, mat v__na kulto v__ta yra Vilniaus Aušros vartai, kitos – dabartinėse Lenkijos ir Baltarusijos teritorijose. Dej__,
ste__klas neįvyksta, tačiau galimas ir dalinis gr__žimas į t__v__nę – tai prisiminimų atk__rimas žodžiu: taip menas
__gyja g__dančią grožio galią. Žodžiais atkuriama prarasta t__v__n__, ji pirmiausia suprantama kaip peizažas. Lietuvos
kraštovaizdis kuria grožio perteklių: čia daug spalv__, derlingų lauk__, prieš akis veriasi plačiai banguojantis Nemunas,
susij__s tiek su g__v__bingumu, tiek su istorija, tiek su prab__gusiu laiku (pagal Pasaulio medžio horizontalę vanduo
susij__s su praeitimi). Taigi poemos „Ponas Tadas“ __žangoje prarasta t__v__n__s gamta (tas prarastas rojus) yra
savarankiškas veik__jas, ne tik provok__jantis poeto k__r__bines galias, bet ir g__dantis sužeistą sielą.
Reikšm__. A. Mickevičiaus k__r__ba padarė didelį poveikį lietuvių raš__tojams, __pač romantikams, nes visus
juos s__jo ta pati LDK kult__ros tradicija. Šios tradicijos elementus: istorinę atmintį, gimtin__s peizažo ir žmogaus ryšių
svarbą – per__mė ir interpretavo garsiausias lietuvių romantikas Maironis.

Antanas Baranauskas – miško metaforos lietuvių literat__roje __prasmintojas

 Antanas Baranauskas – XIX a. vidurio lietuvių poetas romantikas, dvasininkas, kalbininkas,
vertėjas, matematikas. Jo plunksnai priklauso poema „Anykščių šilelis“, religinės giesmės, lietuvių kalbos
gramatika, nebaigtas Biblijos vert__mas, matematikos studija ir kt.
Poemos „Anykščių šilelis“ n__taika. Lemtingas 20-mečio A. Baranausko susitik__mas su žemaičių
poete Karolina Praniauskaite ne tik pakeit__ jo g__venimą (jis rado sau artimą sielą, jos šeimos paremtas
__stojo į kunigų seminariją), bet ir neginč__tinai turėjo __takos svarbiausio poeto k__rinio, poemos „Anykščių
šilelis“, nuotaikai. Nors meil__s bei draug__stės temos poemoje nel__čiamos, tačiau k__rin__s apie gamtos
grožį ir iš jo k__lančią k__r__bos galią net__siogiai nulemtas sant__kių su Karolina. Poema paraš__ta per dvi
atostogų vasaras, prab__gusias An__kščiuose, t__viškėje. Pirma „Anykščių šilelio“ dalis atveria gamtos grožio
perteklių, iš kurio gimsta k__r__ba („g__smės imas“), antroje dal__je (parašytoje po Karolinos mirt__s)
nuskamba ne tik gamtos ir žmogaus abipusio r__šio tema, bet ir vartojimo mot__vas, suabejojama grožio,
k__r__bos prasming__mu.
Romantiko A. Baranausko pož__ris į gamtą. Vartotojų kult__roje gamta – žmogui abejingas,
svetimas objektas. Tačiau, anot romantikų, pasaulis (šiuo atveju – gamta) – g__vas organizmas. Ne veltui A.
Baranauskas rašo: „Tartum miškas kvėpuoja nelyginant žvėris...“ .
Gr__bų, kr__mų, medžių, paukščių ir kt. katalogai kuria pertekliaus pasaulį, savotišką biblinį rojaus sodą
žem__je. Gyv__binis gamtos perteklius yra grožis, transformuojamas į k__r__bą. Taigi poemoje
atskleidžiamas gamtos (ant__ros) ir kult__ros g__v__binis ratas. Deja, k__rinio pabaigoje prasiveržia abejonė
grožio, k__r__bos galiomis – ta ap__taka sutrinka, nes grožis negali __veikti blogio (savanaudišk__mo,
vartotojiško pož__rio į aplinką).
Meno tema poemoje „Anykščių šilelis“. Prieš skait__tojo akis – ne realus šilelis, bet jo vizija.
(Romantikų k__r__boje ši tema – žodžiu susigr__žinama praeitis – dažna: ji atsiskleidžia Adomo Mickevičiaus
poemoje „Ponas Tadas“, sonete „Akermano stepės“, Maironio eilėrašč__se, pavy__džiui, „Vakaras (Ant ežero
Keturių Kantonų)“.)
Grožio tema poemoje „Anykščių šilelis“. Jau poemos pradžioje poetas pateikia planelį, kaip bus
vaizduojamas šil__lis – per jusl__s (regą, uoslę, klausą) ir jausmus.Neatsitiktinai žmogų pribloškia d__viško
grožio perteklius: „Dažnai miške lietuvis, ko verkia, nežino.“ Šilelis – tai savotiška bažn__čia, per kurią
reiškiasi Dievo valia. Tai, kas gražu, yra kartu ir dieviška („Ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?!“).
Meno (grožio) galia yra g__danti. Kad žmonėms grožio reikia, rodo n__lat atsodinamas iškirstas
mišk__lis. Poetas šil__lį „atsodina“ žodžiais. Deja, poema pabaigiama pesimistiškai: atsiranda gal__bė, kuri
iškerta šil__lį, ta pati gal__bė nulaužia poeto g__smę – atima k__r__bos galias, tik__jimą, kad grožis gali b__ti
pasaulio gelb__tojas. Naikinančios gal__bės interpretacijos gali b__ti kelios: ir nelaisvė, carinės Rusijos
okupacija, ir pat__s lietuviai vartotojai, už kelis skatikus kertant__s ir parduodant__s savo šil__lį.

Vincas Kudirka ir jo reikšmė

 „Aušros“ __taka. XIX a. lietuvių kult__rinį gyvenimą galima skirst__ti į dvi dalis: prieš Jono
Basanavičiaus laikraštį „Aušra“ (1883–1886) ir po jo. Ne v__nam šv__suoliui laikraštis padarė didelę __taką –
Vincas Kudirka vienas jų. V. Kudirkos (1858–1899) gyvenimas simboliškai sutampa su tautos atgim__mo
istorija. Kaip ne vienas inteligentas V. Kudirka labai asmeniškai išgyveno savo kult__rinės tapat__bės
susidvejinimą. Tą savo gyvenimo tarpsnį jis v__šai išpaž__sta laikraštyje „Varpas“ (1893 m. Nr. 3). Taigi
„Aušros“, pirmo l__tuviško laikraščio, poveikis didž__lis – jį skait__damas, V. Kudirka atgauna prarastą
lietuvišką tapat__bę. Apm__stydamas praeitį, V. Kudirka supranta, kad tauti̇ ̀nės tapat__bės pamatas – gimtoji
kalba. Prasideda naujas gyvenimas – s__moningai apsisprendusio kult__rininko tarnavimas tautai.
Lietuviška kult__rinė V. Kudirkos veikla. Nors oficialiai V. Kudirka __gijo gyd__tojo special__bę, iš
tiesų buvo produkt__viausias lietuvių publicistas, vienas iš laikraščio „Varpas“ (1889–1905) įk__rėjų, jo
redaktorius ir pagrindinis žurnalistas, be to, k__rė sat__ras, kritikuojančias visuomenės g__venimą
(„Viršininkai“, „Lietuvos tilto atsiminimai“, „Cenzūros klausimas“, „Vilkai“), rašė eilėraščius (rinkinys
„Laisvos valandos“), k__rė naujos Lietuvos kult__ros projektą („Lietuvos“ draugijos __statai), vertė F. Šilerio,
Dž. Bairono ir kt. raš__tojų k__rinius, rinko ir harmonizavo lietuvių liaud__s dainas, parengė eiliavimo
pagrindų knyg__lę „Tiesos eilėms rašyti“ ir kt.
Laikraštis „Varpas“: tautos programa ir pož__ris į literat__rą. Publikacijos „Varpe“ ir laikraščio
redagavimas – reikšmingiausia visuomen__nė V. Kudirkos veikla. S__kiama tokių vert__bių, kaip: demokratija,
tolerancija, veikl__mas, racional__mas. Daug d__mesio skiria pačiai lietuvių kalbai: imasi ją norminti, kalbą
vertina kaip pasipr__šinimo per__monę rusinimo politikai (tuo metu Lietuvoje buvo spaudos draudimo
laikotarpis).
V. Kudirkos poezija. Nedidelį poezijos pluoštą V. Kudirka sudėjo į eil__raščių rinkinį „Laisvos
valandos“. Rinkinio pavadinimas skamba kiek paradoksaliai: laisvos valandos – tai ne laisvalaikis, kaip turėt__
b__ti, bet sunkus darbas, eilėraščių, skirtų aukšt__ms idealams __tvirtinti, k__rimas. Vadinasi, net ir laisvalaikis
– darbas visuom__nei. V. Kudirkos kurta oratorinė poezija turi v__ną adresatą – tautą – ir yra paremta etiniais
principais: __sipareigojimu dirbti t__v__n__s ir tautos labui, aukštų __dealų s__kimu, tarnavimu t__v__nei
(eil__raščiai „Varpas“, „Labora“ ir kt.). __pač prasmingas proginis eil__raštis „Varpas“, skirtas pirmajam
žurnalo „Varpas“ numeriui.
Kad rytą saulė spinduliu pirmiausiu
Apreiškė žemei tekėjimą savo,
Užgaudė varpas liepimu aiškiausiu,
Tarytum jisai žmogaus lūpas gavo:
Kelkite, kelkite, kelkite, kelkite...
Šiame posme simboliškai išreiškiama mintis, kad J. Basanavičiaus „Aušros“ prad__tą darbą t__s
laikraštis „Varpas“.
Raš__damas „Tautišką g__smę“, V. Kudirka žinojo, kad kuria himną. __domu tai, kad šis eil__raštis
turi panaš__mų su krikščionių malda: pradžia „Lietuva, t__v__ne m__sų...“ primena „Tėve m__sų“, o pabaigoje
„Vardan tos Lietuvos...“ asocij__jasi su maldos pabaiga „Vardan Dievo tėvo...“ Taigi V. Kudirkos poezija
id__jiniu požiūriu – jo publicistikos t__sinys.
Išvada. „Neužilgo susiž__davau su Lietuvos literat__ra ir iki šiai dienai savo suž__duotinės
neapleidžiu“, – tai V. Kudirkos žodžiai „Iš mano atsiminimų keletas žodelių“. Tuo metu kurti lietuvių
literat__rą reiškė kurti naują Lietuvą. Carinės Rusijos okupacijos metais, lietuviškos spaudos draud__mo
laikotarpiu naujos Lietuvos k__rimas buvo itin pavojingas užsi__mimas, tam reik__jo konkretaus politinio
apsisprendimo. V. Kudirka visu savo gyvenimu ir k__r__ba parodė promet__jišką apsisprendimą tarnauti
Lietuvai ir jos žmon__ms.
Maironis – T__v__n__s m__lėtojas
 Maironis – garsiausias lietuvių romantikas. Poeto Jono Mačiulio-Maironio (1863–1932) g__venimo ir k__r__bos
pradžia – tautinio atgimimo laikas, kai Lietuva vadavosi iš carinės Rusijos sudėt__s, kai nelegaliai buvo platinama
lietuviška spauda. Vadinasi, poeto k__r__bą formavo tautinio atgimimo s__jūdis. Maironio k__r__ba – tai ne kartą
papild__tas eil__raščių rinkinys „Pavasario balsai“, poemos, istorin__s dramos.
Svarbiausia „Pavasario balsų“ tema – t__v__n__s ir individo/tautos sant__kis. Šios temos svarbiausi aspektai
tokie:
 t__v__nė suprantama kaip poetiz__tas kraštovaizdis,
 t__v__nės kraštovaizdis neats__jamas nuo gimtosios kalbos,
 kraštovaizd__je ypač svarb__s t__v__n__s istoriniai ir kult__riniai centrai (Vilnius, Trakai ir kt.), atskleidžiant__s
garbingos praeit__s ir n__kios dabart__s kontrastą,
 tikima t__v__n__s ateitimi, __pač jos kult__riniu atgimimu.
T__v_-nė – tai Lietuvos kraštovaizdis ir jo žmon__s. Maironio eil__raščiuose atsiskleidžia poetinė Lietuvos
geografija, tačiau t__v__n__s grožis itin pastebimas iš tolo. Eil__raštyje „Vakaras (Ant ežero Keturių
Kantonų)“ atsiskleidžia dvi erdv__s: svetima (Šveicarijos) ir sava (Lietuvos). Svetimos šal__s peizažas tampa
per__žastimi individo tautišk__mui atsiskleisti – išorinis svetimas peizažas leidžia išgirsti ir pamat__ti vidinį Lietuvos
kraštovaizdį. Svetimo krašto gamta veikia, žadina visas jusl__s: regą – matomas ežero žalias smaragdas, klausą – girdimi
bažn__čios varpai, uoslę – iš kalnų atsklinda rožių kvapas; jusl__s perauga į t__v__n__s atsiminimą. Tačiau svetimas
peizažas susting__s – nėra žmonių, tik l__rinis herojus. O Lietuvos gamta pilna g__v__bės, t. y. kupina v__riškų ir
moteriškų elementų: ses__čių, brol__lių, personifikuotų g__lių. G__v__bingą t__v__n__s vidinį peizažą sustiprina
Dub__sos upė, kuri čia susijusi ir su laiku (galima palyginti su A. Mickevičiaus poemos „Ponas Tadas“ __žangoje minima
Nemuno upe). L__rinis herojus, atsimin__s t__v__nę, verkia (tai eilėraščio kulminacija), nes t__v__n__s peizažas
susij__s su individo praeitimi. T__v__nė graži dėl to, kad brangi, susijusi su jaun__stės prisiminimais. Taigi meilė
t__v__nei išg__venama asmeniškai.
T__v__nė – tai kalba. Maironio eilėraščiuose įtvirtinama moderni etninė tapat__bė – lietuvis tas, kuris ne tik
gyvena Lietuvoje, bet ir kalba liet__viškai. To meto visuomen__je tai buvo naũja. Atgimstančią savo tautą poetas
__sivaizduoja visur ir visada kalbančią gimt__j__ kalba (galima prisiminti Mikalojaus Daukšos „Postilės“ „Prakalbą į
malon__j__ skaitytoją“). Kadangi apie tautos atgimimą Maironis neretai prab__la pasitelkdamas gamtos vaizdus,
ant__ralu, kad l__rikoje dažnai gamta sus__jama su lietuvių kalba. Įdomu tai, kad dãžnos kraštovaizdžio detal__s –
up__s: kur pasirodo upės (g__v__bės, laiko motyvai), ten atsiranda ir kalbant__s lietuviai. Prie Šešupės ir Nemuno,
Lietuvos upių, gyvena lietuviškai kalbant__s žemdirbiai – teigiama eilėrašt__je, o Birutės daina gali būti ir lietuvių
kalbos metafora, ir užuomina į garbingą lietuvių praeitį, kuriai čia atstovauja pati kunigaikšt__nė („Kur bėga Šešupė...“).
Simbolinė istorinių ir kult__rinių Lietuvos centrų vertė. Istoriniai ir kult__riniai Lietuvos kraštovaizdžio centrai
– tai Vilnius, Trakai, Kaunas, Palanga ir kt. Eil__raščiai atskleidžia tiek jų simbolinę vertę, tiek garbingos Lietuvos
praeit__s ir n__kios dabart__s kontrastą. __pač svarbi Lietuvos sostinė. Maironis vaizd__ja Vilnių kaip Gedimino
miestą, kurį g__nė kunigaikštis Vytautas Didysis, globojo Šv. Mergelė Marija, niokojo carinės Rusijos okupacija: taip
garsiausio Lietuvos romantiko poezijoje Vilnius, senoji ir amžinoji sostinė, emociškai sus__jama su istorija ir
__sispaudžia į tautos atmintį. Maironis patriotin__se eilėrašč__se didelį d__mesį skiria Lietuvos sostin__s Vilniaus
istoriniams __vykiams. Eilėraštyje „Kur bėga Šešupė“ vaizd__jama sostinės praeit__s, galinga, didinga bei garsi LDK
laikais, kai valdė kunigaikštis Vytautas Didysis: primindamas galingiausią Lietuvos laikotarpį, Maironis m__gina pakelti
lietuvių savivertę. Eil__raštyje „Šv. Aušros vartų Marijai“, kaip ir „Kur bėga Šešupė“, minimas dar vienas Lietuvos
kunigaikštis – Ged__minas. Kaip Ged__mino miestas, Vilnius __vardijamas ir eil__raštyje „Pirmyn į kovą“, kur__me
lietuviai skatinami ginti savo šalį, b__ti krašto patriotais. Eilėraštyje „Oi neverk, matušėle!“ apverkiami kritę kariai, čia
Vilnius – kovotojų kraštas. Kartais eilėse nuskamba dar vienas mot__vas – kreipiamasi į Dievo Motiną Mariją, namų
glob__ją, prašoma jos stebuklo – gr__žinti Vilnių Lietuvai. Kad tikima Vilniaus atgavimo stebuklu, parodo
eilėraštis„Vilnius (prieš aušrą)“. Čia vedama paralelė tarp Vilniaus netekt__s – rusų okupacijos – ir tamsios jį apsupusios
nakt__s. Kalbant__sis skaudžiai išgyvena visos Lietuvos netektį, jos prarastą gal__bę, todėl šis laikotarpis vaizdingai
apib__dinamas m__gančio m__sto metafora. Viltis susigr__žinti Vilnių ir Lietuvą išreiškiama aušros patek__jimu ryt__se
– šv__sa, keičiančia tamsą. Vadinasi, Maironis eil__raštyje „Vilnius“ apžvelgia sostinę trimis laiko aspektais: istoriškai
didingos praeit__s, tuometės tamsios dabart__s ir kupinos vilties ateit__s. Taigi Maironis eil__raščiuose Vilnių supranta
istoriškai, didž__jasi jo praeitimi, savo eil__mis skatina lietuvius ginti sostinę, išreiškia Vilniaus netekt__s skausmą ir
svarbą.
 Tik__jimas tautos ateitimi. Ne veltui Maironio poezijoje skamba garbingos praeit__s mot__vas – praeitis turi
kelti lietuvių savivertę, žadinti naujam gyvenimui. Meilė tėv__nei čia suprantama kaip veikli ir energinga – tai darbas
dėl t__v__n__s ateit__s. Ypač akcent__jamas kult__rinis g__venimas, nes kult__ra – tautos gyvast__s išraiška, kult__ros
k__rimas neats__jamas nuo tautos ateit__s. Naują Lietuvą turi kurti išsilavinę žmon__s („Šarvuoti mokslu atkakliu!“), o
arklo, knygos ir lyros metaforos – tai žemdirb__stė, mokslas, menas. Kreipin__s „broliai“ liud__ja lietuvių viening__mą
dirbant t__v__n__s labui. Darbas t__v__nei, akt__vi t__v__n__s meilės forma, v__nija tautos žmon__s. Meilė t__v__nei
išreiškiama kaip universalus, visą tautą vien__jantis jausmas, išg__venimas.
Reikšmė. Maironio vardas jau seniai yra tap__s tautos dainiaus sinonimu. Maironis pirmasis suk__rė __patingą
poetinę kalbą vidiniam žmogaus pasauliui perteikti, pirmasis vartojo silabotoninę eilėdarą, poezijai teikiančią daugiau
skamb__sio galim__bių. Poetas k__r__bingai prat__sė LDK istorinio pasakojimo tradiciją, perkeldamas ją į lietuvių
kalbą.

Mano moksladraugiams

Mano gudrūs draugai greit į žmones išėjo;

Žemės išmintį gilią suprato;
Išsiblaivė sapnai! Nebegaudo jau vėjo;
Iš aukštybių ir žiūri, ir mato!

Kaip tie mainos laikai! Rodos, vakar tai buvo,

Kad, nuo mokslo nuvargę, ant galo
Uždainuodavom Lietuva. Gerklės mums džiūvo,
Bet krūtinės garavo, nešalo.
Ko tada nesvajota! Ar ko nežadėta!
Kaip didvyriai tik laukėm karionės.
Pasišvęsti ir vargti už žemę mylėtą
Buvo obalsis mūsų kelionės.
O dabar? Nebe taip!.. Vyrai sveiko jau proto
Turi saliūnus aukštus! Ko reikia?!
Neišriš be naudos kapšo, rubliais kuproto!
Viską sprendžia iš aukšto... ir peikia!
Prie kreidos ir stalelio per naktį darbuojas;
Važinėjas po vaišes kaštanais;
Prieš jaunimą nauda pasipūtę didžiuojas,
Jį vadina „gudriai“ litvomanais.
Mano gudrūs draugai greit į žmones išėjo;
Žemės išmintį gilią suprato:
Išsiblaivė sapnai! Nebegaudo jau vėjo,
Iš aukštybių ir žiūri, ir mato!
Nuo Birutės kalno
Išsisupus plačiai vakarų vilnimis,
Man krūtinę užliek savo šalta banga
Ar tą galią suteik, ko ta trokšta širdis,
Taip galingai išreikšt, kaip ir tu, Baltija!
Kaip ilgėjaus tavęs, begaline, plati!
Ir kaip tavo išgirst paslaptingų balsų
Aš geidžiau, tu pati vien suprasti gali,
Nes per amžius plačių nenutildai bangų!
Liūdna man! Gal ir tau? O kodėl - nežinau;
Vien tik vėtrų prašau, kad užkauktų smarkiau:
Užmiršimo ramaus ir tarp jų nematau,
Betgi trokštu sau marių prie šono arčiau.
Trokštu draugo arčiau: juo tikėti galiu;
Jis kaip audrą nujaus mano sielos skausmus;
Paslapties neišduos savo veidu tamsiu
Ir per amžius paliks, kaip ir aš, neramus.

J. Biliūnas – lyrinės prozos pradininkas*

 Jonas Biliūnas (1879–1907) – XX a. pradžios rašytojas, realizmo atstovas. Nuo vaik__stės tėvai jį aukl__jo
pagal krikščionišką pasaul__jautą, tik__josi, kad bus kunigas. Nepaklus__s tėvų val__, be to, jiems anksti mirus, J.
Biliūnas prag__veno iš privač__ pamok__ ir baigė Liepojos gimnazij__. Mok__si Dorpato (Tartu universitete).
Susipažin__s su b__sim__j__ žmona Julija Janulaityt__, J. Biliūnas raš__ straipsnius, k__rė eilėraščius, vert__si iš
privač__ pamok__. Vakar__ Europos (Leipcigo ir Ciuricho) universitetuose J. Biliūnas studijavo literat__rą, suk__rė
pirm__s__s novel__s. Lietuvoje ir Lenkijoje gydydamasis džiov__, rašytojas atsiribojo nuo daugelio darb__, bet
__temptai k__rė ir __šleido pirm__s__s knygel__s. Likus kelioms savait__ms iki mirt__s, J. Biliūnas laišk__ teigė, kad
„brangiausias ir švenčiausias daiktas žmogui yra Tik__j__mas. Jisai tik žmog__ nuramina ir laiming__ padaro“.
Liga ir mirtis nutraukė vaisingiaus__ J. Biliūno kūr__binį laikotarp__.
Aptar__s realizmui būdingus bruožus, J. Biliūnas atsisakė šiai meno kr__pčiai b__dingo moralizavimo, išsam__
apraš__m__ ir or__ntavosi į žmogaus moral__s, filosofijos bei psichologijos analiz__.  Kūrinių veik__jas
yra pasakotojas, o ne iš šal__s įvykius stebintis asmuo. Be to, J. Biliūnas vadinamas l__rinio pasakojimo lietuvių
literat__roje pradininku.  Moralo neb__v__mas leidžia kiekvienam skait__tojui apm__styti įv__kius, pagal savo
moral__s principus įvertinti susiklosčius__ situacij__ ir padar__ti išvadas.

Skriaudos, s__žin__s, atjautos temos J. Biliūno kūr__boj__

Jonas Biliūnas modernizavo realistin__ pasakojim__.  J. Biliūno vaizd__jamas žmogus n__ra laisvas, bet geba
priimti moral__s, atsaking__s sprendim__s. Novelių veik__jai dažniau pat__s patiria skriaud__ (novel__s
„Lazda“ veik__jas tėvas, novel__s „Ubagas“ veik__jas Petras Sabal__nas, ap__sakos veik__ja Juozapota), nors kartais
ją padaro kit__ms (novel__s „Kliudžiau“ veik__jas vaikas, novel__s „Brisiaus galas“ veik__jas šeimininkas), tačiau ne
neteis__b__, o jos išg__venimas yra pasakojimo pagrindas. Novel__je „Kliudžiau“ vaizduojama skriauda, padaryta
vargš__ katyt__, skatina vaiko, vėliau ir suaugusio žmogaus kanč__. Be to, Jok__bas etiniu pož__riu patiria panaš__
išg__venim__ dėl jaun__st__je įv__kusios istorijos (novel__ „Vag__s“): nenor__damas pat__rti skriaudos, saugodamas
m__gstamą kumel__ ir savo gyv__b__, pagrind__nis veik__jas nužudo vag__, išveža ir išmeta j__ „paravėn“. Dėl
žmogžud__st__s, įv__kd__tos ginant turt__ ir saugant savo g__v__b__, veik__jas gailisi vis__ g__venim__: „O vienok ir
dabar dažnai dažnai tas pats kirminas mano širdį griaužia. Ir nežinau dar, ką pasakys man už tą Visagalis...“. Kalt__ dėl
nužud__mo ir negal__j__mo prisipažinti teis__saugai virsta nuolatin__ s__žin__s – vidin__s žmogaus teis__jos –
graužatimi. Jok__bas pasirink__mo neturi, jis baudžia sav__ moral___ ir kaip krikščionis, o skait__tojui leidž__ma
pasirinkti, ar smerkti Jok__b__ dėl žmogžud__st__s, ar pateisinti jo poelg__, nes tai buvo
sav__g__na. Human__stinis pož__ris svarbus vertinant moralin__s aspektus (kalt__, skriaud__), anot J. Biliūno,
„kriterijus vis__ms mano darbams – s__žinė“.
Kalt__ žmogus gali išg__venti ir nenusikalt__s. Novelės „Ubagas“ pasakotojas, gr__ž__s į brolio namus,
sutinka senel__, kur__ anksčiau gerai pažinojo. Pasakotojas jaučia kalt__, kad tik duonos r__kę gali pad__ti Petrui
Sabal__nui, kadaise vaikus medaus kor__s vaišindavusiam. Beje, svarbesnis moral__nis veiksn__s – kaltės jut__mas už
netinkam__ vaikų elges__ su tėvais: „Jaučiau, kad dal__ amžinos vaik__ kalt__s ir aš sav__je nešioju.“ Pasakotojas
pris__ma kalt__ už P. Sabaliūno s__n__, kuris išvarė tėv__ iš nam__, atsiprašo senolio, kuriam nedaug kuo gali pad__ti, ir
b__damas jautr__s __rodo, kad nėra moral__ degradavo__s. Toks yra ir tėvas (novelė „Lazda“), kuris po baudžiavos
panaikinimo pr__ma dvaro pr__vaizdą Dumbrauck__ gyventi savo namuose. Po skriaud__jo išsikraustymo t__vas
neleidžia vaikams deg__nti dovanotos obelin__s lazdos, kuria kitados Dumbrauckas smark__ sumuš__ tėvą. Pateisin__s
buvusio prievaizdo elges__, tėvas pagarbos moko savo vaikus. Be to, šiose novel__se svarbus ir
atjautos mot__vas: pasakotojas yra jautrus P. Sabal__no lik__mui ir išg__venimams, o tėvas atleidžia Dumbrauckui už
skriaud__. Atjauta yra susijusi su gail__stingumu, kito suprat__mu, palaik__mu, kančios pasidalij__mu.
Skriaudos mot__vas r__škus ap__sakoje „L__dna pasaka“, kurios pasakotojas perteikia vargš__s Juozapotos
išg__ven__mus. Moteris per 1863 m. sukilim__ neteko dėl socialinio teisingumo kovojusio vyro, prarado sveikat__,
k__dikį, namus. Pamišusi, kampinink__ tapusi moteris kelias dešimtis met__ ieško vyro („Ar nežinai tamsta, kur mano
Petriukas?..), bet, anot pasakotojo, nežinia, ar suprato, kur jis. Tikra „L__dna pasaka“, kai žmogus patiria ne tik
socialin__, moralin__, bet ir egzistencin__ skriaud__.

Juozas Tumas – Vaižgantas, „Dėdės ir dėdienės“*

 Juozo Tumo-Vaižganto (1869–1933) biografija ir kūryba. Iš Aukštaitijos kil__s rašytojas po studij__
Kauno kun__gų seminarijoje aktyviai k__rė lietuvišką rašt__ją, spaudos draud__mo metais ne tik prisid__jo
prie laikraščių leid__bos, bet ir pats juos slapta gabeno per sieną į Lietuvą. Dr__sus, tolerantiškas, altruistiškas
Vaižgantas s__jamas su bažn__čios mok__mu, spauda ir k__r__ba, akademine veikla Vytauto Didžiojo
universitet__. Be to, Vaižgantas darė be galo didel__ poveik__ visuomenei, panašiai kaip Antanas Baranauskas,
Vincas Kudirka, Maironis, Vincas Mykolaitis-Putinas. Vaižgantas realistiškai kalb__jo apie lietuvių tautą ir
kult__rą bei žmonių priklaus__mą nuo socialinių, etinių ir asmen__nių tragedijų. „Aš pats jaučiuos esąs
Lietuvos romantikų išaukl__tas“, – teigė Juozas Tumas, kurio k__r__ba priskiriama neoromantizmui dėl
tautišk__mo, atsigr__žimo į tautosaką ir mitologiją (mitologinis ir Vaižganto slap__vardis), atviro žmogaus
išg__venimų vaizdavimo. Kalbėdamas apie tautą, pirmiausia išskirdavo ger__sius bruožus, kurių
kaip deimančiukų ieškojo lietuvių charakter__je.
Ap__saka „Dėdės ir dėdienės“.  Ap__sakoje apie dėd__s kalbama ne kaip apie atskirą socialinį
v__netą – šeimą, bet kaip apie priglaust__sius prie esamų brolių šeimų. K__rinio veiksmo laikas apima tr__s
dešimt__s metų: svarbus istorinis, t. y. baudžiavos, ir biografinis laikas (M__koliuko ir Severjos atveju nuo
jaunystės iki brandos, Rapolo – nuo brandos iki mirt__s). Apysakoje pavaizd__ti tr__s skirtingų likimų
pagrindiniai veik__jai (Mykolas Šiukšta, Severja Pukštaičia, Rapolas Geišė) yra susiję lietuviams b__dingais
br__žais. Beveik trisdešimtmetis Mykoliukas vaizduojamas ram__s, jautr__s, bet tvirtas ir be galo darbšt__s
(„Dirba tikrai už du, už tris.“), m__gstantis vienatv__, gamt__ ir muzik__. Darbu dvare, brolio ūkyje ir šeimoje
(prižiūri brolio vaikus) jis gyvas, nes savo vietos neturi ir yra n__lankus, baudžiavos paveiktas žmogus.
__prastas Mykolo g__venimas (darbai, gamta, muzika) neskatino m__styti apie egzistenciją, tačiau meilė
Severjai privertė vyr__ pagalvoti apie ateit__, nepriklaus__mą nuo brolio, tik Mykolas pav__lavo ką nors keisti
– Severja ir Geišė susižad__jo („Silpo jam nariai, nebebuvo jokios energijos, nei tos kojos bežingsniavo
savaime, nei rankos besitiesė ko paimti.“). Po Severjos apsilank__mo, pras__mo „jis grojo Severijai, tai, kuriai
grodavo paraistėje, tai, kuri taip brangiai jam užmokėjo už muziką, vieną vienatinį kartą per visą amžių
pamylavo, pamylėjo, tai, kurią jis vieną vienatinę per visą amžių mylėjo, tebemyli ir niekados niekados nesiliaus
mylėjęs.“ Vėliau, po trisdešimt__s metų, tap__s „Dzidoriumi artoju“, Mykolas tapo uždaresnis, piktesnis,
religingesnis, susitaikė su savo likim__. Kitaip vaizduojama Severja: tvarking__mu ir darbšt__mu išsiskyrusi iš
bendruomenės Severja žavisi Mykoliuk__, tačiau pirmiausia moterišką Severjos prigimtį sužadina akt__vesnis,
valdingesnis Geišė. Ištek__jusi Severja tapo gera žmona, tačiau, panaikinus baudžiavą, dvare tij__nui nebeliko
v__tos. Rapolas ir Severja prisiglaudė Dovydų nam__se. R__pinimasis tinginiu ir senu vyru, Dovydienės
užgauliojim__ kupinas g__venimas ir nesibaigiantis darbas Dovydų nam__se Severjai nesuteikė g__venimo
pilnatv__s ir po vyro mirties ketur__sdešimtmet__s moters g__venimas tapo __dingas, pr__štaringas, mažiau
priklausomas nuo bažn__čios ir daugiau nuo „karčemos“, nors k__rinio pabaigoje pasakoma, kad Severja
atsidavė bažn__čiai ir darbui. Rapolo Geišės g__venimas taip pat smarkiai kito: tarn__stė dvarui, tij__no darbas
Rapolui buvo skirtasis, o suvedžiota jauna mergina ir asmen__nė laimė taip pat buvo svarbu, tačiau po
baudžiavos panaik__nimo, apsigyven__s Dovydų namuose, Geišė tingėjo, seno ir darėsi n__kam nereikalingas,
išsk__rus brolio vaiką Adomuką, kurį Geišė mokė. Apsin__dijęs žiurkių n__dais Rapolas mirė, jo mirtis
sujaudino ir vertė keistis Severją.
Apibendrinimas. Vaižgantas ap__sakoje vaizduoja priklausomą nuo darbo lietuvį: Mykoliukui darbas
visą g__venimą teikia moralinės stipr__bės, Severjai – išskirtin__mo, ypač jaun__stėje dėl klėties ir išvaizdos
tvarking__mo, Geišės darbas – skirst__ti darbus kit__ms, nes pats dirbti neišmoko. Be to, svarbus Severjos ir
Mykolo religing__mas, tačiau net jis nesuteikė veik__jams ryžto kovoti už asmenin__ laim__. Pagaliau svarbi
baudžiava ir jos poveikis veik__jams. Asmeninės laimės neturint__s Severja ir Mykolas tapo dėde ir dėdiene,
kurie priklausė nuo darbo, Dievo ir giminių.

Vincas Krėvė-Mickevičius ir valdovo deheroizavimas dramoje „Skirgaila“*

 Vinco Krėvės-Mickevičiaus (1882–1954) biografija. Iš Dzūkijos kil__s rašytojas nuo mažens buvo rengiamas
kunig__stei, tačiau pašalintas iš Vilniaus dvasinės akademijos dėl pašaukimo stokos, o gal dėl per didelio apsiskait__mo,
kovos už demokratiją. V. Krėvė studijavo filosofiją ir kalbotyrą Ukrainoje, mokytojavo ir dom__josi Rytų kult__ra
Azerbaidžane. Gyvendamas Baku, V. Krėvė k__rė, o vasaromis, gr__žęs į Lietuvą, raš__tojas domėjosi tautosaka. 1920
m. V. Krėvė gr__žo į Lietuvą, dirbo Lietuvos universitet__se, rinko ir publikavo tautosakos rinkinius, rašė straipsnius apie
kult__rą. Be to, V. Krėvė buvo susij__s ir su politika, 1940 m. buvo ministr__ pirminink__. Per Antrąjį pasaulinį karą V.
Mickevičius emigravo į Austriją, vėliau į JAV, dirbo dėstytoj__ Pensilvanijos universitete, tačiau JAV nepritapo ir norėjo
b__ti palaidotas Lietuvoje.
Kūryba. V. Krėvė slap__vardį pasirinko pagal ankstesnę senelio gyvenam__j__ vietą, kur Mickevičiai buvo
vadinami Krėvėmis. Raš__tojo gyvenimas buvo susij__s su skirtingomis kult__romis, tačiau svarbiausi k__r__bos
šaltiniai ir sukurti k__riniai buvo s__jami su tautosaka ir tradicinės kaimo g__vensenos apraš__mu. Romantizmo id__jų
paveiktas, neoromantizmo kr__pčiai priskiriamas rašytojas k__rė maištingą, tačiau nuo tradicijų priklausantį veik__ją,
atsižvelgė į mitinę pasaulio s__ntvarką, vaizdavo __vairius istorijos periodus, ypač viduramžius, ir kult__ros __patumus,
kalb__jo apie laisvės s__kį.
Drama (tragedija) „Skirgaila“. Manoma, kad __maus Lietuvos didžiojo kunigaikščio Skirgailos nurod__mu
1382 m. Krėvoje buvo nužud__tas K__stutis, be to, žinoma, kad Skirgaila buvo Jogailos pagalbininkas. B__tent
antrasis aspektas apraš__tas ir tragedijoje „Skirgaila“. 1924 m. sukurta drama dėl r__škaus konflikto, stipr__jančios
__tampos vadinama pirm__j__ tikra lietuvių drama. K__kv__noje tragedijos dal__je („Tarp dv__jų pasaulių“, „Aistrų
s__kury“, „Pal__žusios sielos“, „Bedugnė“) stipr__ja __tampa, pl__tojamas žmogaus ir valdovo konfliktas, paremtas
proto ir šird__s pr__špr__ša.
Lietuvos did__sis kunigaikštis Skirgaila vaizd__jamas kaip valdovas, tragiškasis herojus, kurio pečius užgulusi
sunki našta: pagon__ška Lietuva jau pakrikšt__ta, tačiau daugelis žmonių, ir pats Skirgaila, tiki pagon__be, nors valdovas
supranta, jog pagonišką tautą ištiktų prūsų lik__mas. Valdovas promet__jiškai atsakingas už tautą: „Aš visuomet noriu
gero, bet nemoku jo pasiekti.“ Siekdamas žemių v__ntisumo, nenor__damas atiduoti lenkams Jogailos pažad__tų
Voluinės ir Podolės žemių („Aš myliu Lietuvą ir skaldyti jos dalimis niekam neleisiu <...>“), Skirgaila pagrobia Lydos
kunigaikšt__tę Oną Duonutę ir __kalina ją savo pil__je. Moteris yra lyg politinis __rankis, kuriuo manipul__ja Skirgaila,
lenkai ir Kryž__čių ordino atstovai: lenkai iš pradžių bandė Oną Duonutę išlaisvinti, bet v__liau s__kė ją ištekinti už
Skirgailos, vok__čių tikslas – sukiršinti lenkus su lietuviais. Be to, ironiškas ir netinkamos valdovo sutik__mas siutina
atvyk__lius, kurie, prisidengę krikščioniška misija, bando s__kti sau nauding__ tiksl__.
Skirgailos, Onos Duonutės ir Kelerio likimai. Kalb__damas su Ona Duonute, Skirgaila vertina ją už
principingum__ ir dr__są, v__liau už šias sav__bes vertina ir Keler__. Tačiau kryžiuočių atstovas taip pat pr__štaringa
asmen__bė: iš pradžių Keleris tikisi pasinaudoti Ona Duonut__ kaip ir kitomis moterimis, tačiau v__liau
Skirgailos pr__šininkas Oną Duonutę __simyli ir net p__ukoja dėl jos g__v__bę. Kol Keleris moraliai stipr__ja, Skirgaila
– dvasiškai ir moraliai žlunga kaip žmogus ir valdovas: jis ruošiasi pr__varta vesti Oną Duonutę, o kai pajunta jai taurius
jausmus, ji valdovą iškeičia į Kelerį, Skirgaila primiršta šal__s interesus ir ima kerštauti: „Jei tau jisai tiek patinka, pažadu
padovanoti jo galvą.“ Iš pradžių Skirgailai patikęs Oną Duonutės dr__sumas, orumas, v__liau kunigaikštį p__kdo. Be to,
jį paveikė lenkų sumeluotas pagoniško tik__jimo ir papročių g__nėjo Stardo apsikrikštijimas. Nusivyl__s dvasiniu
autoritet__, Skirgaila kreipiasi patarimo į Skurdulį, tačiau filosofinis aiškinimas apie Praamžių ir kovos prasmę Skirgailą
dar labiau suglumina. Šalia proto ir jausmo be galo svarbus religinis ir politinis valdovo konfliktas. Kulminaciją pas__kęs
konfliktas susijęs su pasirinkim__: Keleris renkasi tarp g__v__bės ir garbės, o Skirgaila – tarp žmonišk__mo ir
keršto.
Valdovo deheroizavimas. Tragiškasis herojus n__lat buvo priverstas rinktis. Per didelė atsakom__bė už Lietuvą
ir asmenin__s laim__s trošk__mas vertė Skirgailą maištauti, kent__ti. Dvasinis ir moralinis nuosm__kis neleidžia
Skirgailos heroiz__ti: pasiaukoj__s ir mir__s Keleris verčia moral__ juo žav__tis, kerštą __vykdęs Skirgaila moraliai
pralaimi, praranda tur__tą galią, kerštauja, nuo valdovo nusisuka net savi. Tai dvasinis ir moralinis valdovo bei žmogaus
žl__gimas.

Individo brandos kelias „Altorių šešėly“ (Vincas Mykolaitis-Putinas)

Biografija. Vincas Mykolaitis-Putinas, b__simas raš__tojas, pakluso tėvų norui – baigė Seinų kunigų seminariją
bei Peterburgo dvasinę akademiją, taigi tapo k__nigu. Vėliau Šveicarijoje studijavo filosofiją ir meno istoriją, o
Vokietijoje (Miunchene) – literat__rą. B__damas užs__nyje ypač pajuto savo (kunigo ir poeto) padėt__s dv__l__pumą,
tačiau kunig__stės oficialiai atsisakė tik 1935 m. (b__damas 42 m.). Jau trisdešimtmetis V. Mykolaitis-Putinas – žinomas
raš__tojas: jo plunksnai priklauso simbolistin__s poezijos rinkin__s „Tarp dviejų aušrų“
(1927), psichologinis intelektualinis romanas „Altorių šešėly“ (1931–1933) ir kt. Tuo metu raš__tojas profesoriauja
Kauno Vytauto Didžiojo universitete, o nuo 1940 m. skaito paskaitas Vilniaus universitete. Jo studentais buvo Salomėja
Nėris, Bronius Krivickas, Vytautas Mačernis (Vilniuje). Antrosios sov__tų okupacijos metu (nuo 1944 m.) Putinas, lik__s
Lietuvoje, atstovauja Nepriklausomos Lietuvos, dingusios istorijos s__kuryje, kult__rai. Putino eil__raštis „Vivos plango,
mortuos voco“ („Gyvuosius apverkiu, mirusiuosius šaukiu“) tapo pasipr__šinimo režimui manifestu. Rašytojas 1967 m.
amžinojo poilsio atgulė į Vilniaus Rasų kapin__s.
Romanas „Altorių šešėly“. Šis romanas atskleidžia individo vidin__s brandos kelią. Laikomasi pož__rio, jog
žmogus paž__sta sav__ ir kitus pamažu, n__latos, ir šis procesas trunka vis__ gyvenim__. O patį individo likimą l__mia
vidiniai apsispr__ndimai, o ne išoriniai veiksniai.
Romanas, nors iš pirmo žvilgsnio glaudžiai s__jasi su raš__tojo g__venimu, nėra autobiografinis, greičiau turi
autobiografinių elementų.  Liudą Vasarį kankinę klaus__mai taip pat yra autobiografinio pob__džio.
Romanas turi du siužetus: išorinį ir vidinį. Išorinį sudaro tr__s romano dal__s, susijusios su trim__s Liudo
Vasario g__venimo etapais: pirmoje dal__je („Bandymų dienos“) atskleidžiamas pagrindinio veik__jo g__venimas
kunig__ seminarijoje, pirm__ji k__r__biniai band__mai, meilė Liucei; antroje dal__je („Gyvenimas eina“) – darbas
Kalnynų parapijoje, susid__rimas su kunigu-__kininku Platūnu bei kunigu-prek__bininku Stripaičiu, draug__stė su
baron__ne Rainakiene; trečioje dal__je („Išsivadavimas“) – gr__žimas į Lietuvą iš užs__nio, Liucės savižud__bė,
draug__stė su Aukse, apsisprendimas pasitraukti iš kunigų l__mo. Daug svarbesnis vidinis romano siužetas – Liudo
Vasario vidiniai išg__venimai ir jų apm__stymas. Šis romanas vadinamas psichologiniu, nes k__rinyje pateikiama
psichologinė pagrindinio veik__jo išg__venimų analizė. Tai pirmas toks brandus psichologinis romanas lietuvių
literat__roje, nes V. Mykolaitis-Putinas pirmasis taip __taigiai pavaizdavo jauno žmogaus vidinį dramatizmą, k__lantį iš
supratimo, jog einama ne tuo g__venimo keliu.
Taigi svarbiausia individui pasirinkti savo g__venimo kelią. Tačiau tai n__ra paprasta, nes jaunas žmogus dažnai
pats nežino savo galim__bių, o Liudo Vasario atveju v__toj jo spr__ndžia tėvai. Sūn__s s__žiningai m__gina tėvų
sprendimą pritaik__ti savo g__venimui: čia lemia n__lankumas tėvams, prasta savivertė (nepasitik__jimas savimi,
nuolatinis abejojimas), intravertiškas b__das (uždarumas, polinkis į savianalizę). Be to, Liudas Vasaris tiki
Maironio, poeto ir kunigo, autoritet__. Tiki, kad galės g__venti kaip Maironis – tarnauti tautai. Dej__, kunigų luomo
real__bė kitokia, todėl Vasaris vis labiau nusivilia savimi, nes nejaučia pašauk__mo, o dirbti be __patingo Dievo
pajaut__mo negali – mano apgaudinėjąs kitus. Kunigo ir poeto kelių nedermė verčia išg__venti vidinę dramą.
Romanas siejasi su V. Mykolaičio-Putino simbolistine poezija, nes tiek rinkinyje „Tarp dviejų aušrų“, tiek
romane „Altorių šešėly“ d__mesio centre atsiduria individo vidinio pasaulio raida. Be to, tiek Liudas Vasaris, tiek Putino
lyrikos žmogus – intravertiški, ieškant__s, į laisvę besiveržiant__s individai.
Itin svarbi romane meilės tema. Visos moter__s – Liucė, katedros Nepaž__stamoji, baron__nė Rainakienė, Auksė
– brandina Liudą Vasarį kaip asmen__bę, leidžia išv__sti savo netobulumą ir keistis. Poetas su moterimis visada išgyvena
__patingą sant__kį – jos jo m__zos, įkv__p__jos, k__r__bos galių skatintojos. Svarbiausia jų – Liucė, ne veltui jos
gyvenimo istorija plėtojama visame romane. Ji ne tik pirmoji Liudo Vasario romantiška meilė, amžinas moteriškumo
__sik__nijimas, bet ir svarbiausia gyvenimo moteris.
Romano reikšmė. Pirmą kartą lietuvių literat__roje rašoma apie tai, jog individo g__venimas pats savaime
yra vert__bė. Tai pirmas intelektualinis psichologinis, erotinis romanas lietuvių literat__roje.

SIMBOLIZMAS

Simbolizmas. Simbolizmas, kaip meno kr__ptis, susiformavo XIX a. pabaigoje. Lietuvoje simbolizmas
prasid__jo vėliau – apie antr__j__ XX a. dešimtmetį. Lietuviams didelį poveikį darė rusų simbolistai. Ši
literat__ros kryptis paneigia racionalizmą, yra __vardijama kaip viena pirm__j__ modernizmo kr__pčių, kuriai
b__dinga romantizmo __dėjų t__sa. Daug panašumų simbolizmas turi su neoromantizmu, impresionizmu.
Pagrindiniai simbolizmo br__žai:
 analizuoti paslaptingus žmogaus s__los r__šius su visata, kai pasaulis suvokiamas ne protu,
o intuit__viai, emocingai;
 pasaulis išg__venamas per simbolius, tai lyg raktas, per__monė, norint pažinti pasaulį;
 begalinis idealizmo trošk__mas.
Simbolistai vertina dailę, ypač M. K. Čiurlionio, bet didžiausią poveikį jausmams daro muzika.

Vinco Mykolaičio – Putino simbolistinė poezija

V. Mykolaitis-Putinas (1893–1967) ir simbolizmas. Pirmasis poeto eil__raštis „Sursum corda“,

pasirašytas Putino slap__vardžiu, buvo išspausdintas Seinų laikraštyje „Šaltinis“. Putinui poveikį darė studijos
Rusijoje, Šveicarijoje, Vok__tijoje. Filosofijos ir meno istorijos išman__mas leido rašytojui jungti __vairių
menų mot__vus ir juos vaizd__ti poezijoje. Poetą paveikė romantikų vaizd__jamas maištas, bodėjimasis
kasd__n__e, idealo ilges__s. Lyrikoje kuriamas dualus pasaulis: kasd__n__bė ir __dealas, amžin__bė ir
laikin__mas, harmonija ir maištas, g__venimas ir mirtis, žemumos ir aukštumos... Šias per__špr__šas poetas
s__ja, derina tarpusav__je. Refleksijos paveiktas lyrinis subjektas sumiš__s, abejojantis ir neužtikrintas,
išg__venantis tragizmą ir dramatizmą. Iki senatvės k__rusio poeto lyrikos idėjos, meninė forma ir k__r__bos
principai kito, tačiau Putinas visą laiką buvo __vard__jamas kaip filosofinės, meditacinės l__rikos pradininkas
lietuvių literat__roje. Pagaliau Putino negalima ats__ti nuo istorijos: labai didelį poveikį poeto l__rikai padarė
Antrasis pasaulinis karas.
Lyrika. „Tarp dviejų aušrų“ (1927) – tai ž__miausias ir labiausiai su simbolizmu s__jamas Putino
l__rikos rinkinys. Eilėrašč__se vaizduojamas dv__l__pis žmogus neranda sau v__tos, ieško atsak__mų į
b___ties klaus__mus. L__rinis subjektas m__sto apie žemę ir dangų, g__venimą ir mirtį, protą ir s__lą.
Skirtingos erdv__s, išorinis pasaulis, gamta yra tai, kas paveikia v__nišo, kenčiančio ir su savimi
nesusitaikančio l__rinio subjekto b__tį. Eilėraštyje „Tarp dviejų aušrų“ atskleidžiamas noras suvokti pasaulio
sandarą, atrasti visatos paslaptį ir žmogaus menkumą: „Tarp dviejų aušrų pasaulis kaip pasaka./<...>/ir jų
regėjimais žaviesi tu pats,/patirdamas tolimą,/paslaptingąją,/nesibaigiamąją/vientisą būtį“, bet „Tavo paties
būtis/nykiais aidėjimais skrenda atgalios, –/ir tau be galo liūdna“. L__rinis subjektas naktį žavisi paslaptingu
pasauliu, regi jo tobulum__, nori suvokti visatos paslaptį, kurią galima pajusti s__la, ne protu. Į liaudies dainą
panašus eil__raštis „Rūpintojėlis“ atskleidžia l__rinio subjekto dvasinius r__šius su D__vu. L__rinis subjektas
nakt__ grožisi dangumi, tačiau kalba apie sunkų žmogaus g__venimą: „Prie lygaus kelio, kur vargų vargeliai /
Vieni per dienas dūsaudami vaikšto“. Klajoklis trokšta b__ti priglaustas Rūpintojėlio (D__vo).
K__r__bos apibendrinimas V. Mykolaičio-Putino žodžiais. „K__r__ba yra n__latinis atsinaujinimas,
n__latinė kova su apsileidimu, su sustingimu. K__r__ba yra n__latinis __škojimas ko nors geresnio ir gražesnio.
Dėl to ji yra ir n__latinė kančia – promet__jiška pastanga sau d__višką paveikslą ir panašumą laim__ti. Bet
tokia pastanga yra verta gyvenimo!“

Žmogaus prigimt__s tema J. Savickio novel__se

Biografijos __patumai ir k__r__bos bruožai. Jurgis Savickis – daugiabriaunė asmenybė: Maskvoje ir

Krokuvoje studijavo dail__, buvo Nepriklausomos Lietuvos diplomatinis atstovas Skandinavijos šal__se, prasidėjus
Antrajam pasauliniam karui atstovavo Lietuvai Tautų S__jungoje, visapusiškai išsilavin__s, mokėjo daug kalb__, buvo
kosmopolitiškos prigimt__s. Be to, didži__j__ gyvenimo dal__ praleido ne Lietuvoje, todėl gimtin__ mat__ iš Europos
žmogaus perspekt__vos.
J. Savickis – modernistas, vienas lietuvi__ prozos atnaujintoj__. Daugiausia k__rė apsak__mus, kur__se
netradiciškai atskleidž__ma pasakojimo sandara, individo b__ties samprata bei stilius. Novel__s dažnai nedidel__s
apimt__s, primena teatro dekoracijas, tarp kurių veikia teatro kauk__s d__vint__s personažai. Veik__jams b__dinga
kauk__s, kai n__kas nemato, nusimesti ir parodyti savo tikr__j__ prigimt__. Pasakotojas, pristatantis siužet__, yra taip arti
veik__jo, kad kartais neaišku, kas kalba – personažas ar pasakotojas. Autorius nevertina įv__kių – interpret__ti leidžia
pačiam skaitytojui, nors tekstai dažnai daug__prasmiai. Negana to, skaitytojas neretai apsigauna, nes __prasti siužetai
„apverčiami“: pavyzdžiui, iš apsakymo „Ad astra“ tikimasi dvasingumo, nes pavadinimas yra lot__niško posakio „Per
kančias į žvaigždes“ nuotrupa, tačiau k__rin__je pasakojama ironijos nuspalvinta šuns paskandinimo istorija. Ne__prastai,
moderniai paži__rima į __vairias temas: nuvainikuojamas kaimas kaip lietuvių dor__bi__ puosel__tojas (įprastas
poži__ris tradicin__je literat__roje), į žmogaus prigimt__ žvelgiama ironiškai ir pan.
Negat__vi individo prigimtis, vaizduojama įvair__se J. Savickio apsak__muose. Kaip J. Savickio k__r__boje
pasireiškia demoniška žmogaus prigimtis? Apsakyme „Vagis“ – tai pasiturinčio, visų kaime gerbiamo ūkininko žiaurumas
jau sumuštam, surištam, todėl negalinčiam pasipr__šinti arkliavagiui. Tačiau ūkininkas atsiskleidžia tik tada, kai niekas iš
aplinkinių nemato (iš kur jis gali žinoti, kad jo žiaurum__ stebi mažas sūnelis). Apsakyme „Ad astra“ apnuoginamas dar
vieno veikėjo, turtingo ūkininko Dalbos, žiaurumas, atvirai neišsiverž__ priekaištai kaim__nams. Privengdamas
kaimyn__, nenor__damas su jais pyktis, Dalba išl__ja susitvenkus__ pykt__ kitaip – paskandina savo sen__ šun__.
Apsak__me „Jono Graužos nuotykiai“ pagrindinis veik__jas, Vakaruose dirbantis inžin__rius, iš pirmo žvilgsnio
išsilavin__s, plačių paž__rų, draugiškas, išprus__s, Kaune šeimą turintis lietuvis. Tačiau iš susitikimo su ponia Račien__
paaiškėja, kad Grauža – lovelasas, linksmybes pamėg__s, bijantis kam nors __sipareigoti paviršutiniškas žmogelis, o
rūpinimasis patrauklia išvai__da, lanksčiu kūnu reikalingi tik tam, kad pritraukt__ vis naujas aukas – naivias, patiklias
moteris. Apsakyme „Kova“ negat__vi prigimtis atsiskleidžia kaip vergavimas savo instinktams: šeimos motina
(„mamanka“) m__gsta triukšmingas svetim__ vyr__ draugijas, jos vyras jaučiasi nelaimingas, todėl geria. Abu neatsakingi
šeimos tėvai dažnai lankosi smukl__je „Laisvė“ – pats užeigos pavadinimas skamba ironiškai, nes skaitytojui kelia
įvair__ minč__: brandžiam žmogui laisvė visada susijusi su atsakom__be, o šiuo atveju paleistuvė motina ir
girtuoklis tėvas jaučiasi laisvi nuo pareig__ savo augančiam sūnui. Apsakyme „Fleita“ autorius
panaudoja transformacijos princip__ ir „apverčia“ nuo antikos laikų žinomą pasak__čią apie skruzd__s ir žiogą.
Lengvab__dis pasak__čios žiogas apsakyme tampa nelaimingu menininku Žiogu, o darbštuol__s skruzd__s – godžiais ir
žiauriais giminaičiais Viksvomis (viksva – pik__žolė). Visą gyvenimą paskyręs žmon__ms, senatv__je Žiogas,
nor__damas išsaugoti sveikatos likučius, privalo atsisakyti fleitininko profesijos. Naiviai tikėdamas kaime gyvenanč__
giminaič__ Viksv__ gerum__, pasiprašo priglaudžiamas. Tačiau Viksvos, sužinoj__, kad Žiogas skurdžius, priverčia
sergant__ meninink__ eiti uždarbiauti ir pasiunčia jį tiesiai į mirtį. Taigi negat__vi individo prigimtis J. Savickio
apsakymuose pasireiškia kaip žiaurumas, paviršutiniškumas, nebrandumas, godumas, vartotojiškumas,
vergavimas instinktams.
Stojiška veikėjų laik__sena – atsvara negat__viai prigimčiai. J. Savickio apsakymai nėra beviltiškai ni__r__s,
nes negat__viai prigimčiai kai kurie apsakymų veik__jai per__šinasi laikydam__si stojiškai, t. y. oriai. Jie padaro viską,
ką gali, ir susitaiko su tuo, ko negali pakeisti. Toks yra ūkininko sūnus iš apsak__mo „Vagis“. Netyčia pamat__s tėvo
žiaur__mą, nusivilia autoritetu (niekaip nesupranta, kodėl gerasis tėvelis muša vagį). Sukr__stas artimo žmogaus
žiaurumo, subr__sta tiek, kad ima savarankiškai veikti – ryžtasi išlaisvinti arkliavagį. Tačiau berniukas niekaip nereaguoja
į žin__ apie vakare vėl sugaut__ vag__ – vaikas padarė visk__, ką galėjo, tolesni įvykiai nuo jo nebepriklauso. Stojiškai
savo likim__ pasitinka apsakymo „Kova“ veik__jas – mažasis instinktų valdomų tėvų sūnelis. Jis nekaltina savo
gimd__toj__, bet beviltiškai m__gina juos gelbėti iš instinktų valdžios. Nepav__kus susitaiko su esama pad__timi.
Negana to, visada laukia tėvų sugr__žtant, nes darni šeima – vaiko svajonė (apie tai byloja ir paskutinė apsak__mo scena –
vaiko žvilgsnis, pakeltas į žvaigžd__s, užuomina į aukštesn__ vertyb__ ilg__sį). Ori veikėjų laik__sena – visų pirma, jų
brandumo ženklas.

Neoromantizmas
 Ši literat__ros kr__ptis Lietuvoje s__jama su XX a. pradžia. Neoromantizmas dažnai __vard__jamas
kaip romantizmo tąsa ir modernizmo pradžia. Neoromantizmas s__kia apimti tai, kas nematoma (žmogaus
vidinius išg__venimus, pas__monės pasaulį, trošk__mus), nepas__kiama (visatos tolius), neišsprendžiama
(svarstoma tikėjimo problema). Anot neoromantikų, kūryba, ypač poezija, yra įkvėpta ne mokslo, o Dievo.

Jonas Aistis

Jono Aisčio (1904–1973) biografija ir kūryba. Jonas Aleksandravičius (tikroji pavardė) gimė netoli
Rumšiškių. Nuo 1927 m. Kauno universitete studijavo lituanistiką, nuo 1936-ųjų gyveno ir studijavo pranc__zų
kalbą bei literat__rą Prancūzijoje, nuo 1946 m. gyveno JAV. Pirmąjį eilėraščių rinkinį „Eilėraščiai“ 1932 m.
išleidęs poetas pasivadino Jono Kossu-Aleksandravičiaus vardu, vėliau – Kuosa-Aleksandriškiu, o
g__vendamas JAV – Aisčiu. G__vendamas Lietuvoje, poetas suk__rė ir išleido šiuos poezijos rinkinius: „Imago
mortis“ (1934), „Intymios giesmės“ (1935), „Užgesę chimeros akys“ (1937). Be to, J. Aistis k__rė ir išeivijoje.
J. Aistis ir neoromantizmas. J. Aistis, kaip ir Salomėja Nėris, Antanas Miškinis, Bernardas
Brazdžionis, priskiriami antrajai neoromantikų kartai. Šie poetai t__sia romantinį išg__venimų vaizdavimą,
tačiau modernioje lyrikoje atsiranda poetinių transformacijų, daugiau ironijos. J. Aisčio k__r__binė pradžia
vertinama kaip tradicijų t__simas ir transformavimas, kai nesilaikoma __prastų eil__vimo taisyklių, žaismingai
ir ekspres__viai kuriamas netikėtumas, paradoksas. Kuo toliau, tuo J. Aisčio kūryba darėsi asmenišk__snė,
dramatišk__snė, elegišk__snė.
Lyrikos aptar__mas. Pasak J. Aisčio, „Poezija man dingojosi kaip nuostabi, akinamai žydinti ir
liepsnojanti šalis.“. Kurdamas poetas pasitelkia tautosakos, pasaulinės kult__ros mot__vus, vaizd__ja ne tik
lyrinio subjekto išg__venimus, bet ir išskirtinę meninę tikrovę, kurią galima __vardyti kaip pasaką. B__tent
pasakos motyvas labai aktualus visiems l__tuvių neoromantikams. Pasaka – atsiriboj__mas nuo
kasd__nybės, ieškojimas __dealaus, geresnio pasaulio. Tačiau pasaka ne tik ramina, ji perteikia žmogaus
išg__venimus.
Teigiama, kad J. Aistis – lyrinio, eleginio eil__raščio kūrėjas. Tokiame eil__raštyje dominuoja lyrinio
subjekto dramatizmas ir kančia. Eil__raštyje „Katarsis“ atskleidžiama k__r__binė kančia („Nusiplauk
nekruvinos aukos katarsiu, / Mano, žodžio kruvina auka.“), dvasinis apsival__mas, kai lyrinis subjektas išsako
savo išg__venimus ir kurdamas aukojasi. Be to, kartais nuo kančios, tikrovės bandoma atsiriboti,
kuriama distancija tarp tikrovės ir iliuzijos. Ne viskas, kas sukurta, yra realu, juk k__r__ba – tai vaizduotės
vaisius, kartais ironiškas tikrovės vaizdavimo b__das: „Deja, nebuvo vakaro, nei antakių.../Tai vakaras
netikras – mano sukurtinis,/Bet tu klajosi mano meilės sentakiu,/Nuėmęs knygą nuo lentynos.“ („Atėjo
vakaras“). K__r__ba, kaip gyvenimas ir mirtis, lyriniam subjektui sukelia labai dramatiškus išg__venimus.
Taigi pasaka ar kitokios formos distancija leidžia poetui suvaidinti gyvenimą.
Dramatizmą skatina J. Aisčio lyrika, susijusi su t__v__n__s vaizdavimu. Ypač visa tai aktualu
emigracijoje raš__tuose eil__raščiuose, kur v__rauja ne tik elegiška nuotaika, bet ir ilg__sio, kaltės mot__vai.
Juose ypač svarbus patriotinis aspektas, primenantis Maironio lyriką: „Vienų vienas žodis būt tave apgynęs, /
Bet varge jo vieno tu pasigedai, / Nors visi žadėjom mirti už tėvynę – / Liko netesėti mūsų pažadai...“
Vietoj apibendrinimo. „Mane jis prislėgė ir nuplėšė, ir taip nuvargino, / O vis su tokia didele aistra aš jį
nešu. / Ir nyksta smulkmenos – tie rudenys ir darganos, / O tas gyvenimas toks didelis, malonus ir gražus!..“

Henrikas Radauskas – menų ekspertas

 Henriko Radausko (1910–1970) biografija ir kūryba. H. Radauskas gimė Krokuvoje, vaik__stę
praleido nedideliame Gikonių kaimel__je, esančiame Panevėžio apskrit__je, per Pirm__j__ pasaulinį karą kartu
su šeima buvo Rusijoje, vėliau gr__žo į Lietuvą, baigė gimnazij__, mokėsi Panevėžio mok__tojų seminarijoje,
Vytauto Didžiojo universitete studijavo lietuvių ir vok__čių filologiją. 1944 m. poetas išv__ko į Vok__tiją,
1949 m. – į JAV, ten dirbo fizinius darbus, kol gavo darbą Vašingtono Kongreso bibliot__koje. Poetas mok__si
iš rusų, Europos moderniosios literat__ros, todėl jo k__r__ba yra kitoniška, pal__ginti su kitų neoromantikų. Be
to, didelį poveikį darė H. Radausko ir v__liau jo žmonos pasaulėž__ra: dom__jimasis impresionistine daile,
baroko muzika, literat__ra, teatru ir kinu, literat__ros skait__mas įvairiomis kalbomis. Kadangi uždaro b__do
poetą menas domino labiau nei g__venimas, H. Radauskas buvo vadinamas „menų alkoholiku“.
H. Radauskas ir neoromantizmas. H. Radauską mažiausiai iš 4-ojo deš. L__rikų paveikė
neoromantizmo id__jos: išpažintinė l__rika, patr__tiškumo, istorinių ir biografinių mot__vų vaizdavimas,
visuomeniniai __sipareigojimai. Dėl savo pasaulėž__ros ir estetinių nuostatų H. Radauskas laikomas
estet__zmo atstovu. Poeto k__r__bą veikia meno, kult__ros simboliai, atsiribojama nuo tradicinių vaizdavimo
b__dų, stiliumi eil__raštis atitinka klasic__zmo principus.
L__rikos aptarimas. H. Radauskas Lietuvoje išleido tik v__ną eil__raščių rinkinį „Fontanas“ (1935),
kiti rinkiniai pasaulį išv__do išeivijoje. Literat__ros kritikų nuomone, visi rinkiniai labai panaš__s estetin__mis
n__statomis. Pirmojo rinkinio „Fontanas“ eil__raščiais H. Radauskas vaizduoja tikrovės ir pasakos konfliktą,
kur viską valdo siurrealistinis, iracionalus g__venimo matmuo, paremtas menu (muzika, dail__). Eilėrašt__je
„Pasaka“ nusakoma v__na iš kelių poeto k__r__bos s__mpratų: Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu. Poeto
k__r__boje dažnas poetinis maištas, kūrybin__ erdve tampa g__venimo teatras, kuriame žmonės yra tik
veik__jai. Eil__raščio lyrinis subjektas neišsako savo išgyvenimų, dažnai yra tik stebėtojas, pasakotojas.
Teigiama, kad H. Radausko kūrybai būdinga estetinė distancija, kai atsiribojama nuo konkretaus laiko, vietos,
biografijos, vaizduojamu aspektu reikia grož__tis, kurti poetinę tikrovę. Žaismingumas yra vienas svarbiausių
„vykstančio“ eil__raščio bruožų.
Kūrybos proceso vaizdavimas. Antrajame eil__raščių rinkin__je, išleistame JAV, yra daug eilėraščių,
sukurtų dar Lietuvoje. Įdomus eil__raštis „Dainos gimimas“, kur atsiribojama nuo visuomeninių idealų,
kuriamas savitas pasaulis: „Aš nestatau namų, aš nevedu tautos,/Aš sėdžiu po šakom akacijos baltos.“ Apie
poeto eilėraščius sakoma, kad juose istorija ne pavaizd__ta, o dar v__kstanti, gyva. Minėto eilėraščio l__rinis
subjektas klausosi gamtos melodijos, užrašo ją, groja, dain__ja ir kurdamas meninę tikrovę įaudrina skait__tojų
vaizd__tę. Visiškai kitokia kūr__ba apraš__ta eilėraštyje „Poetai arba Katastrofa“, kur nusakomas bohemiškas
poetų g__venimas ir eil__s, k__lančios kaip tokio g__venimo padarin__s: „Ir kaip žarijos žėri strofos/Tarp
peteliškių ir gėlių,/Bet nieks nemato katastrofos,/Kuri ateina iš eilių.“
Gamtos ir meno grož__s. H. Radausko k__r__boje daug d__mesio skiriama pasaulinei kult__rai.
Kult__ros ženklai dažnai aiškiai atpaž__stami, pavy__džiui, eil__raštyje „Homero jaun__stė”. Eilėraštyje
„Kaštanas pradeda žydėt“ gamta vaizd__jama kaip kūrybos šalt__nis („O medžiuos dega tylios žvakės
–/Baltuos žieduos rausvi taškai, –/Ir pareini namo apakęs,/Ir plunksna rašalą taškai“) ir lyg__vertis veik__jas
(„Velniop nueina aukštas menas,/Ir nebegalima liūdėt,/Kada pavasarį kaštanas/Už lango pradeda žydėt“).
Eil__raščio lyrinis subj__ktas perteikia gamtos grož__, kuris yra poetinė medžiaga bet kurio poeto kuriamam
menui: „plunksna rašalą taškai“. Be abejo, poetas į gamtos ir kūrybos paralel__ įtraukia ir žmon__s, ypač tada,
kai nusakomos bendražmogiškos vert__bės: „O, koks vanduo platus, kokia naktis gili!/O tu nemoki skrist ir
plaukti negali./Aš nieko nesakau, tu nieko nesakai,/Tiktai kaip sniegas byra iš dangaus laiškai“ („Oro paštas“).
Gyvenimo ir meno gretinimas H. Radausko kūr__boje žmogui suteikia dorovin__ (nebūti aktoriumi – gyventi)
ir estetinį (grož__jimosi) poreikį.

Salomėja Nėris „Prie didelio kelio“

 Situacija. Paskutinis Salomėjos Nėr__s eilėraščių rinkin__s nebuvo išleistas nei tokios sudėt__s, nei
tokio pavadinimo, apie kokį poetė svajojo. Karo metų l__rika buvo išleista ideologiškai perdirbta ir pakoreguota
pavadinimu „Lakštingala negali nečiulb__ti“. N__ko keista, nes poetė, nors ir kolaboravo su sov__tine valdžia,
tai valdžiai nurodin__ti negalėjo. Paskutinis rinkin__s, kokio pageidavo poetė, iš__jo tik 1994 m. pavadin__mu
„Prie didelio kelio“.
Garsiausia neoromantikė. Salomėja Nėris priklausė antrajai neoromantikų kartai (kaip ir J. Aistis,
B. Brazdžionis, A. Miškinis). Svarbiausias šios kartos uždavin__s – susieti modern__mą ir tradiciją.
Tradicijai priklaus__tų tautosakos ir Biblijos mot__vai, d__mesys individo išg__venimams, emocing__mas,
trejopas peizažo vaidm__ (ir realus gamtovaizdis, ir fantazijos vaisius, ir žmogaus jausmų atspindys),
modern__mui – katastrofizmo tema, žmogaus menk__mas istorinių pervartų ak__vaizdoje, gr__žtos skirties
tarp kult__ros ir nat__ros (gamtos) neb__vimas.
„Prie didelio kelio“ tematika. Salomėjos Nėries gyvenimas vertinamas nev__nareikšmiškai, nes
garsiausia to laikotarpio poetė l__rikė, 1940 m. sov__tams okupavus Lietuvą, apsisprendžia savo g__venimą ir
k__rybą sus__ti su okupantais. Po metų su s__numi pasitraukusi į Rusijos gil__mą, Salomėja Nėris išgyvena
nostalgiją prarastai t__v__nei. Visas mažo žmogaus dramatizmas pasaulin__ pervartų sūk__ryje atsiskleidžia
paskutiniame poetės eil__raščių rinkin__je „Prie didelio kelio“.
Poezijos rinkinį sudaro karo metų (1941-1944) eil__raščiai, atrinkti pačios poetės. Kadangi Salomėjos
Nėries k__rybą be jos b__grafijos suprasti sudėtinga, o gal ir ne__manoma, svarbu žinoti, kad poetė Antrojo
pasaulinio karo metais, okupavus Lietuvą Vok__tijai, kartu su sov__tų valdžia pasitraukė į Rytus: iš pradžių į
Maskvą, po to – į Sibirą. Todėl neatsitiktinai po eil__raščiais paraš__tos poetės sustojimo vietos: Maskva, Ufa,
Penza. Taip į eil__raščius ateina klaj__no, prarad__sio namus, tema. Svetimo krašto ir gimt__j__ namų
antitezė atskleidžia indiv__do dramatizmą. Svetima žemė (Sibiro taiga, stepės, skurdus peizažas, klampios
pelkės, rudenė dargana) yra realus gamtovaizdis, kuris lyrin__ subjektą l__dina, verčia išg__venti širdgėlą,
namų ilg__sį:
T__v__nė, kaip ir romantikams, pirmiausia suprantama kaip gamta. Prarasta t__v__nė taip ryškiai
__sivaizduojama, kad išgyvenama __vairiomis juslėmis – rega, klausa ir jausmais. Dažnai naudojami tautosakos
ar pasakos mot__vai leidžia individui atramų __škoti t__viškės kraštovaizd__je.
Eil__raščių žmogui, jautriai išg__venančiam savo kelius ir kl__stkelius, kyla abejonių, ar t__v__nė
pr__ms, ar neatstums. O gal v__toj duonos bus pad__tas akmuo („Maironis“)? Akmuo, šiuo atveju biblinis
mot__vas, reiškia susvetim__jimą, atst__mimą, kaltinimą. Iš nepasitik__jimo, abejonių ir nežinojimo gimsta
savigaila: „Kaip sunku, kaip sav__s aš gailiuos.“ („Savęs aš gailiuos“). Tokiu atveju reikia ne tik tėvynės
kraštovaizdžio, bet ir savos kult__ros autorit__tų. Tad neatsitiktinai rinkin__je yra tr__s eilėraščiai, skirti
lietuvių kult__ros korifėjams: Maironiui („Maironiui“), Donelaičiui („Donelaitis“) ir M. K. Čiurlioniui
(„Viltis“). Ypač individualiai išgyvenamas sant__kis su garsiausiu lietuvių romantiku Maironiu. Maironis –
vardas, reiškiantis t__v__nės laisvę, kartu tai pačios Lietuvos metafora. Ne veltui eil__raščio žmogus šiam
autoritetui teisinasi.
Tarsi b__tų maža atgailos, kitame eil__raštyje prisimenamas biblinis mot__vas, susij__s su Marija
Magdaliete („Tolimas sapnas“). Taigi eilėraščių žmogus tikisi suprat__mo, atleidimo ir svajoja gr__žti į
t__v__nę.
Poezijos rinkinio žmogaus nuolatinė jausena – benamio, našlaičio („Dideliam name maži našlaičiai, /
Svetimose gatvėse paklydę.“ („Dideliam name“), graužiamo širdgėlos, abejojančio, ar pr__ms tėvynė.

Balys Sruoga „Dievų Miškas“

 Romano priešistorė. Poetas, dramaturgas, prozininkas Balys Sruoga, Vilniaus universiteto
profesorius, 1943 m. su kitais inteligentais buvo išvežtas į Štuthofo koncentracijos stov__klą ir tapo pr__vartos
sistemos l__dininku. Gr__žęs iš nacių pragaro, per porą m__nesių parašė memuarus „Dievų miškas“, nes s__kė
išsilaisvinti iš slegiančios absurdiškos patirt__s. Iš tiesų Sov__tų Sąjunga ir nacistinė Vok__tija iš esmės buvo
tokios pačios totalitarinės valst__bės, žlugdžiusios bet kokią laisvą ir originalią mintį. „Dievų miškas“ pas__kė
skait__tojus tik pra__jus dešimčiai metų po raš__tojo mirt__s, 1957 m., vadinamuoju „atšilimo“ laikotarpiu.
Ironijos reikšm__. Romanas originalus tuo, kad koncentracijos stov__klos patirtis perteik__ma juoko
forma. Juoko vaidm__ „Dievų miške“ labai svarbus. Ką reiškia, anot P. Cvirkos, „sruogiškas juokas“? „Dievų
miško“ juokas – pirmiausia ironija. Ironija – pasl__pta, pikta pajuoka, kurios prasmė yra pr__šinga sakomam.
Ironija romane pateikiama trejopai: pirma, kaip meninė pr__monė (pavy__džiui, esesininkai vadinami
„narsuoliais“, „karž__giais“); antra, kaip stiliaus ypat__bė, kaip aplinkos vertinimo pr__monė, kuria
pasinaudojus vaizduojama žmogišk__mą žlugdanti koncentracijos stov__klos sistema, budeliai profesionalai ir
„mėg__jai“; trečia, ironija memuarų kn__goje veikia kaip sk__das, saugantis pasakotojo or__mą,
žmogišk__mą nuo visiško beprasm__bės poj__čio.
Juoko formos. „Dievų miškas“ – dokumentinė knyga, tačiau grožiniu k__riniu ją paverčia ironiškas
stilius. Juokas memuarų romane įvair__s: humoras (pav__zdžiui, tik atvykusius į stovyklą kalinius esesininkai
„pasveikina“ lazdomis; ironija (pav__zdžiui, pats romano pavadinimas ironiškas, nes ten, kur kadaise g__veno
mitiniai d__vai, dabar __sikūrė nacių budeliai); sarkazmas (sarkastiškai p__šiami budelių paveikslai); groteskas
(pav__zdžiui, lavonų gabenimas: „Smilksta, rūksta lavonėliai, visą lagerį spirginamos gumos garais užliedami.
Degintojai su šakėmis aplink duobę šokinėja it velniai, Valpurgijų naktį su raganomis besitąsydami!“).
Juoko esmė – sukurti __sivaizduojamą nuotolį tarp praeit__s ir dabart__s įvykių, kad atstumas mažintų
__tampą. Taip pat s__kiama, kad sumaž__tų __tampa tarp dramatiškų lagerio g__venimo __vykių bei patyrusio
tuos __vykius pasakotojo.
Nužmoginanti totalitarizmo sistema. Dirbdamas koncentracijos stov__klos raštin__je, galėdamas
prieiti prie lagerio dokumentų, B. Sruoga rinko medžiagą savo b__simam romanui. Jam buvo __pač svarbu
suvokti, kaip nužmoginimo sistema veikė žmon__s: tiek tikruosius nusikalt__lius, tiek belaisvius. __pač sunku
šioje nužmoginimo aplinkoje ištverti inteligentui, ne veltui Sruoga rašo: „Ko vertos visos mano knygos, jei
dvidešimtojo amžiaus viduryje civilizuotas Europos žmogus staiga žmogėdra darosi?“.
Uniforma ir numeris. Lageryje uniformos yra dv__jų r__šių: SS karininkų (budelių) ir kalinių. B__tent
uniforma tik ir sk__ria nacių kar__škius nuo nusikalt__lių. Jei ne ji, manytum, jog darb__jasi aršiausi
nusikaltėliai. Kaliniai taip pat turi savo uniformą, ją „p__šia“ numeris. Skaičiais pažym__ti net numirę kaliniai
(„Vieni gulėjo užsimerkę, kiti – su praviromis akimis, nuogi, su numeriu, chemišku pieštuku ant krūtinės ir ant
pilvo užrašytu. Visai kaip ant siuntinio.“). Taip pabr__žiama, kad totalitarin__je nužmoginimo sistemoje
žmogus praranda savo identitetą, tampa tik uniforma, skaičiumi (palygink su A. Škėmos romanu „Balta
drobulė“).

Antanas Škėma „Balta drobulė“

 Biografijos nuotrupos. Antanas Škėma – itin savitas dramaturgas, prozininkas, m__sto kult__ros rašytojas. Draugai A.
Škėmą, kaip nepritampantį prie aplinkos, dar Lietuvoje vadino emigrantu – raš__tojas kurdamas stengėsi b__ti atviras, ne__škojo
patogių aplink__bių savo meniniams __škojimams. __pač nepritarė sentimentaliai patr__tinei k__r__bai bei m__sčioniškumui
emigracijoje. Manė, kad tikr__ji kovotojai pasiliko Lietuvoje, todėl sentimentalus pož__ris į t__v__nę gal ir išreiškia tikr__sius
jausmus, bet n__ko bendra su menu neturi. Nepritap__lio pozicija atskleidžiama egzistencialisto A. Škėmos autobiografiniame romane
„Balta drobulė“.
Romanas „Balta drobulė“ (parašytas 1954 m., išleistas 1958 m., nes niekas nenorėjo šokiruojančio k__rinio leisti). „Balta
drobulė“ – tai vienas ž__miausių XX a. lietuvių romanų. Garsiausias A. Škėmos k__rin__s išsiskiria originaliu stiliumi, kompozicija
bei veikėjo jausenomis.
Kompozicija ir stilius. Pirma, k__rinio veiksmas – beveik para: Antanas Garšva eina į darbą (dirba didžiausiame Niujorko
v__šbutyje), yra vienas iš keltuvininkų, gr__žęs namo patiria pr__puolį ir išprotėja. Antra, be dabart__s siužeto, yra pristatomas
Garšvos d__noraštis, kurį v__liau jis perduoda Elenai. Trečia, pasakotojas taip pat pristato Garšvos praeit__s įvykius. Visi šie tr__s
pasakojimai supinami į v__ną ir pateikiami kaip s__monės srauto technika, kaip literat__rinis koliažas, nuspalvintas ironijos, nes
fragmentuotas pasakojimo b__das tinka šizofreniškos, susiskaidžiusios asmen__bės b__senoms atskleisti.
Egzistencinė krizė. Pagrindinis romano veik__jas išg__vena egzistencinę modernaus žmogaus krizę. Ji susijusi su vert__bių
pérkainojimu ir pirmiausia pasireiškia kaip tik__jimo krizė, kai žmogus, nors ir išsiilg__s D__vo, nebetiki jo gailesting__mu. Antano
Garšvos abejon__s bažn__čios ritualų bei religinių tiesų prasming__mu. Žmogus vertinamas tiek, k__k jis paklusnus tikėjimo
dogmoms. Toks aklas paklusn__mas netenkina modernaus žmogaus. Be to, dangiškasis teismas yra kito, žem__škojo teismo, kurį
surengė Garšvai sov__tų NKVD darbuotojai (saugum__čiai), s__kdami priversti jį bendradarbiauti, atspind__s. Savotiškai pasaulio
pabaigai pril__gsta okupacinio režimo žiaur__mai: Garšva taip sumušamas ir pažeminamas, kad netrukus atsiduria beprotnam__je.
Egzistencinę krizę pag__lina s__žinės teismas, kuris Garšvą persekioja dėl karo pradžioje nužud__to ruso. Ši žmogžud__stė
pr__štarauja Garšvos humanistinėms vert__bėms, todėl verčia jaustis kaltą (Juozapas iš J. Biliūno „Vagies”). Taigi tr__s teismai:
enkavėdistų, biblinis pasaulio pabaigos bei paties veikėjo s__žinės, byloja apie žmogaus žiaur__mą, apie pasaulį be D__vo. Tik
pasaulyje be D__vo (be moralinių vert__bių), anot Garšvos, gali v__kti nesuvokiamas žmonių naikinimas. Sistemos žiaurumui
Garšva m__gina pasipr__šinti b__gdamas iš Lietuvos, tačiau s__žinės balso n__kas negali nuslopinti.
Tapatybės krizė. Politinis emigrantas, modernus poetas Antanas Garšva, atsid__ręs didžiausiame Niujorko v__šbutyje, dirba
keltuvininku. Su j__kinga, anot veik__jo, operetine uniforma, su baltomis, pasak Garšvos, chirurgin__mis pirštin__mis jis jaučiasi
prarad__s savo tapat__bę. Martyno Mažvydo, pirmosios lietuviškos kn__gos autoriaus, pamin__jimas leidžia suprasti, jog Antanas
Garšva save priskiria lietuvių kult__rai. Kita su lietuvių kult__ra, šiuo atveju istorija, susijusi detalė – iš motinos paveld__tas
senelės ž__das, menantis romantišką meilę ir 1863 m. sukilimą, po kurio buvo uždrausta lietuviška spauda. Deja, ž__dą, individo
identiteto ženklą, dengia baltos pirštinės, ir, kaip prasitaria pats Garšva, žuvį prarijo l__tas (žuvis čia – motinos bajorės herbo detalė, o
liūtas – Niujorko v__šbučio emblema). Niujorkinę d__kumą, t. y. dvasinį v__nišumą, išgyvenantis veik__jas save lygina su
persodintu akacijos kr__mu (k__rėjo emigranto metafora), kur augalas niekaip neprigyja svetimoje žem__je. Poetas vartotojų
pasaulyje tampa žmogumi skaičiumi – tik menku žmogėnuku daug__milijoniniame Niujorke. Su kauku save tapatinantis Garšva
pastebi, kad mitinė baltų b__tybė tuoj bus aprengta lininiais drabuž__liais – šis veiksmas, remiantis tautosaka, turi pavergimo prasmę:
kauką amžinai užvaldo tas, kuris jį aprengia drab__žiais iš lino. Kita vertus, mãžai tautai atstovaujantis poetas Garšva Niujorke,
viename iš pasaulio megapolių, jaučiasi kaip didžiulio mechanizmo sraigtelis („... man belieka būti rato dantimi keltuve.“), tą
patvirtina ir samplaika „ranka rankena“, n__roda į technikos užgožtą žmogų. Vakarų kult__rai atstovaujančiam menininkui tokia
jausena pril__gsta mirčiai. Juk absurdo žmogus Garšva ir kuria tam, kad galėtų pasipr__šinti neb__čiai. Deja, vartotojų pasaulyje jis
reikalingas ne kaip k__r__binga asmenybė, bet kaip techninis darb__tojas.
Geriausiai individo beprasm__bę išreiškia keltuvininko darbo pal__ginimas su Sizifo mitu: pats gyvenimas žmogui
tampa bausme, nes, sukr__stas karo žiaurumų, Garšva nebetiki egzistencijos prasmingum__. Absurdo žmogus pasaulį mato be jokių
pagr__žinimų, jokių dekoracijų, tačiau vis tiek m__gina gyventi, bando savo n__kiai egzistencijai suteikti bent kiek prasmės. Ta
mažyte prasm__ šizofrenija sergančiam Garšvai tampa k__ryba, tačiau ž__do sraigtelio gyvenimas, todėl poetas priverstas tenkintis
n__kinga egzistencija. Tačiau, matydamas savo bej__giškumą, protestuoja prieš sistemą – nebegeria vaistų, nes bijosi prarasti
s__vastį.
Išvada. Antanas Garšva – XX a. vidurio žmogus po katastrofos. Visų pirma, pozit__vi egzistencialisto A. Škėmos romano
pabaiga ne__sivaizduojama, nes Garšvos liga – pirmiausia XX a. žmogaus po katastrofų metaforiška b__sena (karas, emigracija,
savo tapat__bės praradimas, sav__s kaip menininko nerealizavimas). Šizofrenija sergantis žmogus mato fragment__ą,
neatitaisomai suskilusį pasaulį – tokį pasaulį matė egzistencialistai, tokį pasaulį matė jų pagrindiniai veik__jai – absurdo
žmonės (individai, m__ginantys oriai gyventi beprasmį g__venimą beprasmiame pasaulyje).

Justinas Marcinkevičius – tautos budintojas (drama „Mažvydas“)

 Justinas Marcinkevičius (1930–2011) – v__nas ž__miausių XX a. antrosios pusės lietuvių k__r__jų
(poetas, prozininkas, dramaturgas), vert__jas, S__jūdžio iniciat__vinės grupės narys, akt__vus vis__menės
veik__jas. Nuo vaik__stės lyd__jusi žemdirbių kult__ra, sakralumas formavo poeto humanistinius __dealus,
lituanistikos studijos – profesionalumą, moral__mas – prasmingą egzistenciją. Tautos poetu vadinamas k__rėjas
tekstais ir gyvenimo pav__zdžiu atskleidė begalinę meil__ tėv__nei, jos kalbai, istorijai, kiekvienam žmogui.
Just. Marcinkevičiaus k__ryba žanriniu pož__riu labai __vairi: eil__raščiai, poemos, dramos. Prad__jęs
kurti, poetas rodė prisitaik__mą prie s__ntvarkos, tačiau dramatiški l__rinio subjekto išg__venimai, vert__binės
n____tatos neleido eil__raščio žmogui būti socialiai angažuotam. Poeto eil__s primena romantikų ar
neoromantikų tekstus, nors yra modernesn__s, paveikesnės, atkleidžiančios refleksiją. Tradicijų motyvų
(krašto istorijos, gimtosios kalbos, liaudies kūr__bos ir mitologijos, žmogaus ir gamtos paralel__s, namų)
vaizdavimas žmogui suteikia dvasin__s stipr__bės. Just. Marcinkevičiaus tekstai n__ra avangardiniai, juose
atskleisti l__rinio subjekto išg__venimai artimi k__kvienam lietuviui. Tai viena iš prieža__čių, kodėl pagal Just.
Marcinkevičiaus eil__s sukurta daug dainų.
Lietuvių tautos istorijos ir kult__ros rekonstravimas – vienas svarbesnių mot__vų Just.
Marcinkevičiaus epinėje ar draminėje kūr__boje. Lietuvos valst__bės, rašto, meno k__rimas rašytojui leido
interpretuoti ir kurti istorinį meninį tekstą. Be to, Mindaugą, Martyną Mažvydą, Motiejų Kazimierą Sarbievijų,
Kristijoną Donelaitį, Lauryną Stuoką-Gucevičių Just. Marcinkevičius vaizd__ja kaip tautos kult__ros k__rėjus,
lietuvišk__sius prometėjus. Draminė trilogija yra nacionalinis epas apie Lietuvos valst__bę, jos kult__rą ir
žmon__s. „Mindaugas“ (1968), „Katedra“ (1971) ir „Mažvydas“ (1977) – tai tautiniais bei herojiniais
siužetais paremta trilogija, kurioje kalbama apie valst__bės k__rimą, kult__ros, meno reikšmę, rašto ir kn__gos
svarbą.
Poetinė drama „Mažvydas“. Tai kūrin__s apie pirmosios lietuviškos kn__gos „Katekizmas“ (1547)
autorių Martyną Mažvydą. Anot Justino Marcinkevičiaus, kalb__damas apie M. Mažvydą, k__rėjas atskleidė
„nacionalinės pareigos __dėją“. Juk M. Mažvydo g__venimas kūrin__je poetizuojamas, apie pirmosios
lietuviškos kn__gos autorių mažai kas žinoma. Poetinėje dramoje svarbus ne per__šingų jėgų susid__rimas, o
asmens dvas__nis konfliktas, kurį kiekv__nos dal__s pradžioje pristato Milkaus, vėliau ir kitų „špitolninkų“
kuriama g__smė apie M. Mažvydą.
Siužetas. Dramos veiksmo laikas – 1562 m., kai „Katekizmas“ jau išspausdintas, o Mažvydas
pastoriumi dirba Ragainės parapijoje, yra ved__s Benigną, __kūręs špitolę, kurioje r__pinasi dvasiniu, religiniu
„špitolninkų“ išpr__simu, jų buitimi. Pagrindinis veik__jas yra paskend__s darbuose (pastoriaus darbas, šeimos
(žmonos Benignos ir jos brolio Kristupo), špitolės ir „špitolninkų“ išlaik__mas, aukl__jimas, buities darbai),
tačiau svajoja, nuolat ž__ri į Nemuną, skiriantį Maž__j__ ir Didž__j__ Lietuvą. Pirmoje poetinės dramos
dal__je apraš__tas Nemunu atplukdyto __žuoliuko sodinimas yra svarbus didaktiniu („špitolninkų“ mok__mas,
darbų skirst__mas) ir sakraliniu (g__vybės medžio, pagon__bės ir krikščion__bės sankirtos) aspektu. Dramos
už__mazgoje vaizd__jamas Kristupas, kurį Mažvydas nori išleisti į k__nigus ir kuris ištraukia iš Nemuno
sk__stantį Kasparą (sūnų Mažvydo ir Marijos). Mažvydui perduotame Kasparo motinos ž__de išgraviruoti
žodžiai „Dabar ir visados. Martynas“ sujaukia pagrindinio veik__jo egzistenciją. Antrosios dramos dal__s
pradžioje vaizduojamas veiksmas, vyk__s 1542 metais. Iš g__smės sužinoma, jog Vilniuje, Rotušės aikštėje,
Mažvydas dal__vavo vaid__nime, kuriame buvo kritik__jamos bažnyčios negerovės ir žmonių __dos.
V__nuolyno požemiuose uždar__tą Mažvydą išlaisvino Marija, kuri jį g__dė, juo r__pinosi ir atsisakė mylimojo
dėl kilnių Mažvydo tikslų. Drama pas__kė kulminaciją, kai Mažvydas sužinojo, jog Kasparas yra jo s__nus.
Trečioje dramos dalyje aprašytas Mažvydo ir Kasparo konfliktas. Mažvydas nori __sūnyti Kasparą, bet
atklydėlis nesutinka, nes smerkia tėvą dėl bailumo ir ner__žtingumo, susijusio su nesantuokinio sūnaus
pripažinimu. Pasirodo kareiviai, suima Kasparą, nes šis, kerš__damas už motinos kaltinimą raganavimu ir mirtį,
nužudė prievaizdą. Kasparas buvo išvestas, o Mažvydo asmeninė tragedija t__sėsi. V__nintelė Mažvydo
paguoda, vaizduojama dramos epiloge, „špitolninkų“ iš „Katekizmo“ sk__menimis perskaitytas žodis
„Lietuva“.
Pareiga. Be kalt__s ir atgailos jausmo, kankinančio Mažvydą, svarbesnė yra veikėjo pareiga Lietuvai,
lietuvių kalbai ir raštui, D__vui, meilei. Altruistiškai dėl pareigos Lietuvai Mažvydas paaukojo meilę Marijai
(jos namuose parengė „Katekizmą“, išvyko jo spausdinti ir mokytis į Karaliaučių, tapo pastoriumi ir Ragainėje
vedė Benigną). Paaukoj__s asmeninę laimę dėl Lietuvos, Mažvydas svarstė, kokia didelė našta užgulė jo pečius.
Pareigą Lietuvai, jos kalbai ir raštui pagrindinis veik__jas, kalbėdamas su pusbroliu Vilentu, __vardijo kaip
Sizifo darbą. Tačiau visuomeninis pareigos jausmas buvo stipresnis ir už asmeninę pareigą (r__pinimąsi savo ir
Benignos gerove), prasmingesnis net už religinį mok__mą. Tikėjimo t__sų, mokslo žinių ir darbo bei gyvenimo
mokymas pagrindiniam veik__jui buvo tie atramos taškai, kurie skatino aukotis dėl Lietuvos, jos rašto ir kalbos.
Vis__meninė pareiga kaip dorovinis įstat__mas Just. Marcinkevičiaus poetizuojamam Mažvydui buvo
svarbesnė už d__kingumą Prūsijos kunigaikščiui, asmeninę gerov__ ir amžin__ meilę.

Justino Marcinkevičiaus poezija

Gimtinės tema. Just. Marcinkevičiaus kūrybos centras – Lietuva. Lietuvišk__mas – visų pirma etninė,
žemdirbiška kult__ra, kurioje užaugta ir kuria pasitikėta. Taip poetas išaukština tėvišk__, gimt__j__ kalbą,
namus, žemdirbio darbą.
Eilėraščių rinktinės „Amžino rūpesčio pieva“ (2005) įžangoje poetas rašo: „Esu kaimiškosios (agrarinės)
kult__ros augintinis. [...] Meldžiausi kalboje, virš kurios dar nek__bojo griausmingas kitos kalbos debes__s.
Kaip dabar suprantu, gyvenimas neb__vo lengvas. Bet man atrodo, buvau laimingas. [...] Tikriausiai
skait__tojui bus nesunku pasteb__ti, kaip namai, gimtinė, žemė, peizažas prisipildo Lietuvos, kaip ji užima ne
vieną mano eil__raštį, kaip jos likimas tampa mano likimu. Einu į jos istorij__, į kalb__, į gamt__ ir kultūr__
tarytum į amžin__ savo žem__.“
Just. Marcinkevičiaus lyrikoje gausu gimtinės __vaizdžių, kurie yra ne atskiros detalės, o kuriant__s
harmoniją, artumo, gerumo jausm__. Kaimo (gimtin__s) pasaulis kupinas t__rumo, ram__bės, vidinės
darnos, jis yra socialinių ir etninių vert__bių saugotojas. Eil__raštyje „Lopšinė gimtinei ir motinai“ tėv__nė
ir motina pristatomos kaip pagrindinės g__venimo vedlės. Tai stipriausia, nesunaik__nama k__kv__no
žmogaus atrama. Tėv__nė lyg švent__vė, lyg mažas žibur__lis, vedantis dorovės link. Tėv__nė susikuria
žmogų sau, todėl žmogus eina, k__la, veržiasi į ją ir nesvarbu, kur jis b__tų. N__kur kitur žmogus negal__tų
b__ti tikru žmogumi. Jis neatskir__mas nuo gimtinės.
Kalbos tema. Kalba – svarbiausias tautos turtas ir didžiausia žmogiškoji vert__bė, perd__dama iš kartos
į kartą. Kalba jungia žmon__s. Žodis atskleidžia vidinį pasaulį, jo tikr__j__ savastį. Gimtoji kalba priartina prie
žem__s, leidžia ją paj__sti pažinti, tod__l art__damas prie gamtos žmogus art__ja prie sav__s. Žemdirbio
g__venimas dar nenutol__s nuo gamtos ritmo, todėl apčiuopiamo, ne tiek s__moningai, kiek intuityviai
__vardijančio pasaulį l__tuviško žodžio ilgimasi kaip paprastos darnos, santarv__ su b__timi ir pačiu sav__mi.
Kaip sakė poetas: „jeigu žodžiai yra žmonių k__nai, tai dar daugiau – jie yra žmonių sielos. Aš girdžiu tav__
kalbant ir galiu pasakyti, kas tu esi“. Kiekvieno pareiga puosel__ti gimt__j__ kalbą – vengti
tušč__žodžiavimo, nes už jį daug iškalbingesnė t__la. Tyla – prarasta kalba. Tauta, praradusi kalbą, ž__sta.

Marius Katiliškis „Miškais ateina ruduo“

 Biografija. Marius Katiliškis (Albinas Marius Vaitkus) gimė Gruzdžiuose, Šiaulių apskrit__je. Augo
gausioje šeimoje (buvo devintas iš vien__likos vaikų). Tėvai turėjo žemės ir __kininkavo Žagarės valsčiuje,
Katiliškių kaime (labai gražioje ir miškingoje vietoje), kur Marius dirbdavo __vairius __kio darbus. Baig__s
progimnaziją ir atitarnavęs kariuomen__je, M. Katiliškis dirbo Pasvalio bibliotekoje (jį traukė kn__gos, nes
anksti pajuto k__rėjo galią). Iš šeimos raš__tojas per__mė palinkimą prie kult__ros, pom__gį skaityti, o iš
Katiliškių kaimo išsinešė meilę gamtai, r__šio su žeme ir mišku jausmą. Po Antrojo pasaulinio karo (1944), kaip
ir kiti egzodo raš__tojai, pasitraukė į Vakarus. Ten vedė Zinaidą Nagytę (H. Nagio seserį, poetę, žinomą Liūnės
Sutemos slapyvardžiu), o kad išlaikyt__ šeimą, daug ir sunkiai dirbo. Prigimtinį poreikį b__ti arčiau žem__s
patenkino __sigijęs sklyp__lį Lemonte, netoli Čikagos, kuriame pats pasistatė namą ir prisodino medž__, tačiau
gimtosios žemės ilges__s nedingo. Šioje sod__boje raš__tojas g__veno iki pat mirt__s.
Romanas „Miškais ateina ruduo“ (1957) išleistas išeivijoje ir laikomas brandžiausiu jo literat__riniu
darbu. Romane vaizduojamas tarpukario Lietuvos kaimo (Basiuliškių vienkiemio) gyvenimas. L__ginant su
kitais dv__m jo romanais – „Užuovėja“ ir „Išėjusiems negr__žti“ – „Miškais ateina ruduo“** išsiskiria
kalbėjimu apie nuod__mę, tautinės lietuvio tapatybės su mišku n__kimą** (kaip ir S. Daukanto, A. Baranausko
kūriniuose), trad__cinio kaimiško gyvenimo nuosmukį. Lietuviškos epikos tradiciją, sujungtą su lyrinių vizijų
intonacija, M. Katiliškis perk__lė į XX a. globalinių sukrėtimų situaciją, modernizavo, nušv__tė egzistencinės
įtampos jausmu.
Žmogaus ir gamtos ryš__s. M. Katiliškis savo prigimtimi buvo tikras „miško tautos“ atstovas. Nuo
mažumės jis jautė __patingą meilę miškui, medžiams. Gamtos vaizdai (kaip ir prarastos tėv__nės žmonių
g__venimas) yra M. Katiliškio k__rybos pagrindas. Gamta čia yra didysis būt__s objektas, st__ksantis virš
atskirų likimų, viską apglėbiantis, nesikeičiantis ir neišardomas. M. Katiliškis gėrisi žmogaus prigimtimi,
kurią išbudina pavasario ledonešis ir atvėsina ruduo. Mylintis Tilius ir mylinti Agnė yra gamtos vaikai,
apsikabinę v__ną audringą vasaros naktį pagal neatšaukiamą jos lėmimą. Amžinas gimimo, br__ndimo ir
nykimo ciklas M. Katiliškiui yra galutinis visų problemų sprend__mas. Gamtos mot__vui priklauso ir
nesibaig__ntis žemdirbio darbų ciklas, ir svaiginantis jausmo pražyd__jimas. Miško vaizdai – kompozicinė
romano jungt__s. Jie pasakoja apie metų laikų kaitą, atskleidžia veik__jų charakterius, metaforiškai kalba apie
žmogaus dvasios permainas. Labiausiai nuo gamtos ritmo priklausomas pagrind__nis romano veik__jas – Tilius
Gelažius. Tilius labai gamtiškas, pakl__stantis prigimt__s balsui, o jo gyvenimas tarsi pakartoja visos „miško
tautos“ epopėją.
Meilės tema romane v__na r__škiausių, s__janti visus ketur__s pagrindinius romano veik__jus –
Tilių, Agnę, Moniką ir Doveiką. Užsimezgę meil__s trikamp__ (tarp Tiliaus, Agnės ir Monikos bei tarp
Tiliaus, Monikos ir Doveikos) išpranašauja tragišką romano baigtį (Tilius ž__sta nuo Doveikos kulkos). Tyra,
pavasario polėkio (kilimo aukšt__n motyvas) kupina Tiliaus ir Agnės meilė yra visiška priešing__bė Tiliaus ir
Monikos r__šiui, kuris, kaip ir brandi vasara, pilnas aistros, geismo, k__niškumo (smukimo žem__n vertikalė –
„jie sruvo pakalnėn, jie puolė baisiu greičiu“). N__ko nepaisanti, lyg l__psna agres__vi Monikos meilė,
išprovokavusi Petro Doveikos savininkišką pav__dą, pražudo ir ją, ir Tilių. Veik__jų vidiniai išg__venimai,
jausmai neišpildo jų meilės troškimo l__kesčių, neatneša laim__s (pavy__džiui, Agnė užsisklendžia, tampa
racionalesnė). Lemtingai romano atomazgai turi __takos Tiliaus nesugeb__jimas suvaldyti instinktų, Doveikos
mater__lizmas, intelekto bei moral__s tr__kumas. Veik__jai stokoja dvasingumo, jie pasiduoda aukštesn__
jėgai, likimui, aplink__bėms.

Juozas Aputis, novelės

 Biografija ir k__r__ba. 1960 m. baigė lituanistikos studijas Vilniaus universitete, dirbo literat__ros
laikra__čių ir žurnalų redakcijose, vertė kn__gas. 1986 m. novelių rinktinė „Gegužė ant nulūžusio beržo“ buvo
įvertinta Nacionaline literat__ros premija. Reikšmingiausi k__riniai – novelių rinkiniai „Horizonte bėga šernai“,
„Sugr__žimas vakarėjančiais laukais“, „Keleivio novelės“, ap__sakų knyga „Tiltas per Žalpę“, ap__saka
„Skruzdėlynas Prūsijoje“, romanas „Smėlynuose negalima sustoti“. XX a. 7–9 deš. lietuvių proza modern__ja:
kinta k__rinių tematika (vis labiau atsigr__žiama į moralines individo problemas), ieškoma naujų vaizdavimo
formų. Šio laikotarpio prozoje domin__ja ne __vykiai, o b__senos apraš__mas, visa vertinanti pasakotojo
pozicija. J. Aputis, dom__damasis vidiniu žmonių g__venimu, __tvirtino lyrinę pasaul__jautą, asociatyvų
kalb__jimą, kūrė s__lygišką tikrovę. Be to, jo k__riniams b__dinga Ezopo (užuominų) kalba, leidžianti išsakyti
t__są ir išvengti cenz__ros.
J. Apučio prozoje kaimas išk__lo kaip svarbiausias žmogiškų vert__bių centras. Novel__se
„Susipažinimas su žilagalviu senuku“, „Šūvis po Marazyno ąžuolu“ kalbama apie senojo kaimo n__kimą,
kol__kyje g__venančio žmogaus praradimus, dvasinių vert__bių kaitą. Kaip atsvara amoralumui iškyla
n__širdumas, atjauta, dom__jimasis senosiomis tradicijomis, sant__kis su gamta, g__venimo ir gyv__bės
vertė. Novelėje „Šūvis po Marazyno ąžuolu“ kel__mas retorinis klausimas „Kodėl taip dažnai tuos, kurie savo
vikšrais negailestingai važiuoja per mūsų nugaras, paliekame nejudinę, pr__mame juos kaip savaime
privalomus, lyg pats dievas juos tokius mums būtų siuntęs?“ l__dija žmonių abejingumą, nesipr__šinimą
sov__tų invazijai, nekovojimą už tikr__sias vert__bes.
G__rio ir blogio sankirta lemia etinį veik__jų pasirinkimą, kuriame vis__met ryškus __sipareigojimas
saugoti gėrį. Pavyzdžiui, novelėje „Autorius ieško išeities“ studentas, susid__ręs su smurtu, siekia žūtb__t
nepasiduoti blogiui: „Turiu tik vieną išeitį – užrakinti, geležimi apkaustyti amžiną neapykantą...“. Novelėje
pabrėžiama, kad apsisprendimas yra žmogaus valioje, kad __manoma nepasiduoti blogiui ir likti ištikimam savo
moralin__ms principams.
Atsisveikinimas su vaikyste – pagrindinis nov__lių „Vakarėjant gražios dobilienos“, „Erčia, kur gaivus
vanduo“, „Dobilė. 1954 metų naktį“ motyvas. Vaik__stės ir jaun__stės išg__venimai neišvengiamai veda
vidinės brandos link, kuri visada susijusi su atsakomyb__, r__pestingumu, suvokimu, kad žmogus n__ra
pavaldus laikui. Vaikas novelėje „Vakarėjant gražios dobilienos“ r__pinasi savo tėvu, dr__siai elgiasi
suaugus__j__ pasaulyje ir nepraranda stojiškos laikysenos. Panaši situacija regima ir novelėje „Dobilė. 1954
metų naktį“, kurioje Martynas tampa šeimos galva: jis r__pinasi sergančia motina, nugali audros baimę ir iš
laukų parveda šeimos maitintoją – karvę Dobilę. Labai svarbu išsiugdyti geb__jimą or__ntuotis dažnai
negailestingame pasaul__je, neprarasti savast__s, nepamiršti namų ir šeimos. Gr__žimas į vaik__stę –
pagrindinė J. Apučio k__rinių veiksmo ir išg__venimų trajektorija.
Dažnoje J. Apučio novelėje ryški __tampa tarp mater__lėjančio dabart__s pasaulio ir žmog__škumo.
Akcentuojama tokių vert__bių kaip jautrumas ir empatija svarba – teigimas vert__bių, kurios gl__di žmoguje
kaip nat__ralus jutimo b__das ir jo kasd__nės buit__s t__sa (pavyzdžiui, dviejų nepaž__stamųjų susitik__mas
novelėje „Vieniša sodyba“). A. Zalatorius apie J. Aputį rašo: „Iš jo novelių plaukia kitokia išvada: viskas
priklauso nuo to, kiek tu esi išsaugoj__s žmogiškumo, kiek sugebi pajusti menkiausius smurto pasireiškimus ir
kiek turi nat__ralaus poreikio smurtui pr__šintis. Užtat kiekv__noje novelėje lyg koks __dealas iškyla begalinis,
t__siog mimoziškas žmogaus jautrumas, geb__jimas akimirksniu pastebėti menkiausią melą ir klastą, didžiulė
simpatija kito žmogaus taurumui, mok__jimas pers__mti jo kančia, pajusti jo emocijos virptel__jimą, baimė jį
__skaudinti ar pan__kinti, kartu nepataikaujant jam ir pačiam nevaidinant.“.

Sigitas Geda, eilėraščiai

 Biografija. Sigitas Geda – iš kaimo kilęs poetas. Jis gimė Pateruose, Lazdijų rajone. Anot jo pat__s,
„labai mažoje trobelytėje ant Teiraus ežero kranto“. Lyrika – svarbiausia jo k__rybos dal__s, kurioje dar gana
daug valst__tiškos kult__ros ženklų, bet išnyk__s gamtos idealizavimas, gamtos ir žmogaus gretinimas. S.
Gedos l__rikoje pasirinkti agrarinės kult__ros __vaizdžiai, tautosakos stilistika derinami su epiška ir
intelektual__ kalb__sena – vyrauja metaforinė kalba. Vis dažniau kalbama ne apie jausmus, kiek perk__riama
tikrovė – svarb__s mito elementai.
S. Geda lietuvių literat__ros padang__je iškilo XX a. 7-ąjį deš., debiutuodamas eil__raščių rinkiniu
„Pėdos“ (1966) ir poema „Strazdas“ (1967). Išskirtinis lyrikos br__žas – tautosakin__s ir avangardinės
stilistikos dermė. Kartais lyrikos žmogus kalba keliais balsais, slepiasi už veik__jo, pasakoja. Tuometei
vis__menei toks poeto kuriamas pasaulis atrodė itin original__s, netgi keistas. Dažnai buvo sakoma, kad tokia
lyrika sud__tinga, nesuprantama.
Kaimas (gimtinė). Kitaip nei 4-ojo deš. poetų karta (J. Degutytė, Just. Marcinkevičius), Sigitas Geda
kaimo nelaiko prarastu roj__mi, apie kurį kalbėti reikia ilgesingai. Anot jo, kaimas – v__ta, kur galima rasti
universal__ mitinį m__stymą, o lyrika – b__das tai užraš__ti. Poetui buvo svarbi Lietuvos kult__ra, jis
stengėsi perprasti jos tradiciją – priartėti prie savo ištakų, kilmės. K__ryboje Lietuva pasirodo tarsi iš
pirm__kščių, seniausių klodų.
Ištiško geltona arba
Šviesa danguje Arkliai siūbuoja žalią horizontą,
Ir plaukia giedodamos Stačiom galvom iš žemės lenda vyturiai, Išsikėtė
Žuvys į ją. beržai Ir laukia žalio žaibo –
Raudonas ir žalias, Senoji Šiaurė.
Kuprotas kaip krabas Molio Lietuva.
Pašoka į viršų (iš ciklo „Sugrįžimas iš Kaukazo“)
Lietuviškas kraštas.
(„Lietuvos atsiradimas“)

Tokio universalaus m__stymo ištakų, anot poeto, yra visur, todėl naudojami įvair__s kultūriniai
kontekstai (tautosaka, Biblija, senoji lietuvių literat__ra, mitologija), iš kurių jį b__tų galima atkurti.
Kalba. Dažnai eilėraštis – pradžios ieškoj__mas. Dom__jimasis seniausiais tekstais sutampa ir su
poetinėmis etimologijomis, savotišku __jimu į kalbos ištakas, kur sl__pi svarbiausia informacija apie pasaulį.
Rinkinys „Babilono atstat__mas“ (1994) __rodo S. Gedos s__kį atstatyti Babiloną – atkurti pirm__j__ kalbą,
prokalbę, nuval__ti nuo kalbos viską, kas ant jos susikaupę. Poetui labai svarbi kilmė – pradžių pradžia, tod__l
jis bando atrasti arba sukurti, bet pateikti kaip tikrą atskiro žodžio, gramatinės formos atsiradimą.
Čia kriaušaitė, čia serbentas,
Čia kažkas... vėl, Dieve
šventas!
Sveikinas: lenkia galvelę
Rausvas mėlynas žiedelis.
(„Mistinis aukojimo stalas“)
Sud__tingi poeto tekstai įrodo, kokia galinga yra kūr__binė vaizd__tė ir kokios jos versmės slypi m__sų
kalboje. Visa tai leido apie kalbą ir gimtinę kalb__ti kitoniškai, moderniai.

VALSTYBINIS
Šatrijos Raganos „Sename dvare“. Vaikų ir tėvų santykių grožis
 Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos (1877–1930) biografija. Iš Žemaitijos bajorų kilusią moter__
vaik__stėje nam__se mokė samdyti mok__tojai. Nuo vaik__stės M. Pečkauskaitę traukė krikščioniškos t__sos,
skait__mas, muzika ir jodin__jimas. Povilo Višinskio paskatinta moteris mok__si nebuitinės lietuvių kalbos, rašė
lietuviškai laiškus. Rašytoja Varšuvoje lankė bitinink__stės kursus, mirus tėvui, praradusi namus M. Pečkauskaitė
dvaruose dirbo mok__toja, Šveicarijoje studijavo vok__čių ir pranc.__zų kalbas, klausėsi filosofijos, pedagogikos,
teologijos ir kitų paskaitų, pažino Europos kult__rą. V__liau Vilniuje rašytoja __steigė knyg__ną, Marijampol__je
mergaičių progimnazijoje mokė merginas lietuvių kalbos, jas aukl__jo. Prasid__jus Pirmajam pasauliniam karui,
moteris išvyko į Žemaitiją, kur Židikuose k___rė, mokė vaikus ir r__pinosi labdaringa veikla.
Kūr__ba. Pasirinko Šatrijos Raganos slap__vardį pagal Šatrijos kalną. Gyvendama Židikuose Šatrijos
Ragana suk__rė apysaką „Sename dvare“, apsak__mą „Irkos tragedija“ ir kitų kūrin__lių.
Apysaka „Sename dvare“. Šį k__rinį iš kitų to meto kūrinių išskiria lyrinis Šatrijos Raganos kalb__jimo
b__das, raš__mas pirm__ju asmeniu, d__noraščių forma, praeit__s ir dabart__s gretinimas, psichologinių,
pedagoginių, katalikiškų ir kitų __dėjų vaizdavimas. Apysaka pradedama epigrafu, Johano Volfgango Gėtės
žodžiais („Visa, kas praeina,/Simbolis tėra“), reiškiančiais filosofinę mintį apie laikin__mą ir amžinumą. Ši tema
pl__tojama ir kūrin__je, kai mamatė su vaikais kalba apie g__venimą ir mirt__ arba kai suaugusi Irutė kalba apie
g__venimo laikinum__ ir dvasinių r__šių tarp šeimos narių amžinumą. __domus aspektas, kad apie kūrin__je
vaizduojamą dvaro gyvenimą kalba dvi pasakotojos: suaugusi Irutė kalba apie savo dabart__ ir prisimena save
praeit__je, kai buvo maža mergaitė (veiksmo laikas), ir mamatė, kurios int__mi pozicija aprašyta d__noraščio forma.
V__ro ir žmonos santykiai. Ap__sakos pagrindą sudaro vaizd__jamos šeimos (vyro Liudviko, žmonos
Marijos ir trij__ vaikų: Irut__s, Nikos ir Jonelio) gyvenimas bei santykis su dvaro aplinka, giminėmis. Mamatė
yra religinga, jausminga, meniškos prigimt__s moteris, ji jaučia be galo stipr__ r__šį su gamta, r__pinasi vaikų
gerov__ ir aukl__jimu, atl__ka žmonos pareigas, tačiau jai svetima dvaro ponios pozicija. Dvaro reikalais ir buitimi
r__pinasi Liudvikas. Dėl skirtingos pasaulėž__ros vyro ir žmonos sant__kiuose jaučiamas atšalimas: „Ar aš kalta,
Liudvikai, kad nesvajojame dviese!“, „Ne už ūkininko tau reikėjo ištekėti...“ Be to, nesuprasta vyro, mamatė jaučia
simpatij__ Jonavičiui, su kuriuo kartu muzik__ja, bet neužmiršta motinos ir žmonos pareigų.
Tėvų ir vaikų sant__kiai. Ap__sakoje apraš__tas pagarba pagr__stas tėvų ir vaikų sant__kis. Liudvikas
r__pinasi dvaro reikalais, nepamiršta vaikų, stengiasi juos tinkamai aukl__ti. Tėvo pož__riu, aukl__jimas yra
susij__s ir su bausm__mis, tačiau vaikai jaučia begalinę meil__ tėveliui, nors jo žodžius __simena (atvejis, kai Irutė
pabučiavo gražią Domeikienę, nors tėvelis sakė, kad nepadoru buč__ti darbininkus). Vaikai daug laisviau elgiasi su
mama, nes moteris neskirsto žmonių pagal socialin__ sluoksnį, tačiau kritik__ja smulkiuosius bajorus per Paulinos
vestuv__s dėl įvairių pretenzijų, pož__rio į lietuvių ir lenkų kalbas. Mamatė stengiasi ugd__ti vaikų kūr__biškumą,
pasaulio pažinimą, žmoniškumą ir kitas ger__sias savyb__s, kuriomis turi išsiskirti žmogus. __pač stiprus mamatės
ryš__s su Irute, svarb__s jų pokalbiai apie gyvenimą ir mirtį, gamtą, tėv__nę, D__vą, menus bei dor__bę. Mamatė
neša laukneš__lį ir vedasi vaikus pas bobutę, kuri moka daug pasakų, vežasi į tėv__škę Kalnėnuose, kur gyvena
tetos, dėdė ir „bočelis“, į Paulinos vestuv__s ir kitas v__tas, kur vaikams gera ir smagu. Ypač svarbu mamatei
ugd__ti vaikų vaizd__tę, todėl ji pati seka pasakas, pavyzdžiui, apie Parsifalį, kuris atrado Švent__j__ Gralį, vaikai
klauso bobut__s pasakų, Levanardos pasakojimų, klausia apie ilgesingą muzik__, s__di kartu ir džiaugiasi v__ni
kitais. Galiausiai svarbus akcentas vaizduojamas k__rinio pabaigoje, kur ašt__nerių metų Irutę teta Karusia nori
vežtis į miestą mokyti. Tėvelis pasiūl__mu džiaug__si, o mamatė iš visų jėg__ kovojo ir teigė, kad svetima aplinka ir
žmon__s „iškreips mūsų vaiko sielą“. Vaikai su mamate jaučiasi saug__s, suaugusi Irutė atskleidžia, koks svarbus
dukters ir mamos sant__kis: „Tikiu: vėl kada nors paglostys mano veidą / rankelės tavo švelnios, kvapios kaip tos
rožės, / ir tavo liūdnos akys man šypterės laimingai.“ Meilė yra stipriausia, kas gali s__ti vaikus ir tėvus.

Egzistencializmas
 Laikotarpio apibūdinimas. Prasid__jus Antrajam pasauliniam karui žmonišk__mas ir __prastos moral__s
normos pradėjo gr__ti. XX a. vid. kūryba buvo vadinama katastrof__ literat__ra. Ji __škojo tinkamo turinio ir raiškos
žodžiams ir išg__venimams perteikti. Katastrof__ literat__ra Lietuvoje kasd__niškai l__dijo apie totalitarizmo
nusikalt__mus arba ieškojo __roniško, modernaus kalb__jimo b__do. K__r__jai neatsisakė tautinių mot__vų, tačiau
__prastinį kalb__jimą paveikė egzistencinis dramat__zmas, klaus__mų filosofišk__mas, iš nevilt__s k__lantis sarkazmas.

Vytautas Mačernis

`Vytauto Mačernio (1921–1944) biografija. V. Mačernis vaik__stę praleido Žemaitijoje. B__simu poetu
gimtojoje Šarnel__je labiausiai r__pinosi senolė, kuri, kaip ir gimt__ji namai, tapo poeto __kvėpimo šaltin__, svarbiais
k__r__bos mot__vais. Pamald__mu, rimt__mu, svajing__mu išsiskiriantis jaun__lis dar mokykloje m__stė filosofiškai.
Baigęs gimnazij__, 1939 m. Kaune Vytauto Didžiojo universitet__ V. Mačernis pasirinko anglų kalbos ir literat__ros
studijas, v__liau Vilniuje – filosofijos studijas. Tuo metu poezijoje v__ravo neoromantinė l__rinė išpažintis, o V. Mačernį
domino egzistenc__lizmo __dėjos. Poetas k__rė filosofinius eil__raščius, „Vizijas“. 1943 m. uždarius Vilniaus
universitetą, poetas pasitraukė į gimt__j__ Šarnelę, kur k__rė „Metų“ sonetus, kitus eil__raščius, v__liau apsilankė
Vilniuje, kur puikiai buvo __vertintos „Vizijos“. 1944 m. intelektualaus ir apsiskaičiusio k__r__jo nam__se Šarnelėje
glaud__si ne vienas menininkas, buvo daug diskut__jama. Poetas m__stė apie emigraciją, kad galėt__ laisvai kurti,
studij__ti Vakarų Europoje, tačiau mirė nuo atsitiktinės artilerijos sv__dinio skeveldros. Nuorašais plitusios poeto eil__s
buvo išspausdintos po jo mirt__s, be to, JAV 1951 m. V. Mačernio k__r__ba buvo išspausdinta išeivių poezijos
antologijoje „Žemė“.
„Vizijos“. Tai vienintelis poeto visiškai baigtas k__r__bos ciklas, kurį sudaro „Įžanga“, sept__ni eil__raščiai
(regėjimai) ir „Pabaiga“. Nakt__s reg__jimuose, paremt__se prisiminimais, l__rinis subjektas apm__sto buvimo žemėje
prasmę: jį veikia gimt__ji namai, kurie yra kontrastas miesto aplinkai, l__riniam subjektui be galo brangus senolės
prisiminimas ir daroma __taka, taip pat kalbama apie skirtingas kartas, bet t__siamus darbus. Netradicinės formos
daug__sluoksniame eil__raštyje aprašomos žmogui svarbios vert__bės, susijusios su gimtaisiais namais, aukl__jimu ir
pastovum__, kurio reik__tų „katastrofų“ laikotarp__.
Egzistencinių id__jų sonet__se analizė. Egzistencialistinė pasaulėjauta paremta teorija, kad pasaulis nepažinus,
kad n__ko __ėra pastovaus, o žmogaus g__venimo var__klis – nuolatinė kova, nusiv__limas ir kančia. V. Mačernis
„Vizijose“ vaizd__ja tradicinius namus, statišką vaizdą, konkrečius aspektus, tačiau nebaigtame „Metų“ sonetų cikle
poetas aptaria egzistencinius aspektus: kančia dėl realybės ir svajonės, tradicijos ir kitimo nesuderinam__mo, pažin__mo,
kuris nesibaigia, ir humanistinių vert__bių, kurios, ištikus tragedijai, virsta šipuliais. Sonetai paremti klasicizmo motyvu
(metų laikų vaizdavimu) ir yra gr__žtos struktūros, bet svarbiausia, kad lyrinis subjektas apm__stymais ieško atsakymų
į egzistencinius klaus__mus („Aš klausiau kunigų ir filosofų –/Atsakė jie, išdėstė viską išsamiai./Bet man širdis ir
šiandien lygiai sopa:/Kodėl pasaulis ir žmogus, ir visa tai?“). Norint suprasti b__tį, pirmiausia ieškoma ne tik atsak__mų,
nuolatiniais klausimais analiz__jama tapat__bė („Kodėl kas nors yra? Kodėl aš pats esu/Didžiausia paslaptis visatos
slėpinių?“), nevengiama kl__stkelių, maištaujant įg__jama patirt__s („Neatimki, Dieve, iš manęs klydimo teisės,/Noriu
pats surasti tavo kelią.“). Laisvė yra asmens __škojimo prasmė: „Bet dabar man duoki mano dalią – laisvės turtą,/Aš jau
pats, aš pats bandysiu savo laimę kurti.“ Lyrinis subjektas dažnai yra v__nišas, abejojantis, s__loje ieškantis atsak__mų.
Klajoklį l__rinį subjektą kankina nežinom__bė, nerimas, nusiv__limas savimi ir pasauliu. Sonetų žmogus nepasid__da
(„Mirsiu aš, mirs kovos troškulys“), nors gyvenimas yra kančia, ji žmogui padeda kovoti: „Bet būk didelis ir
vienkartinis,/Pažymėtas didžiųjų kančių, –/Skausmo platumos – mano tėvynė:/Jas išplėsk begalybėn, meldžiu!“ Kartais
abejojama D__vo sukurta tvarka, tačiau V. Mačernio pamald__mas neleidžia nepasitikėti D__vu ar vert__bėmis:
„Tėviškame tavo veide suspindės,/Tu sušuksi: – Grįžo štai sūnus paklydęs –/Ir ilgai, saldžiai priglausi prie širdies.“ (K.
Donelaičio Dievas – tėtutis)

Partizanas Bronius Krivickas

 Biografija. Bronius Krivickas (1919-1952) – vertė__jas, literat__ros kritikas, partizanas,
ž__miausias pokario rezistencijos poetas. Studijavo Kauno Vytauto Didžiojo bei Vilniaus universitetuose
literat__rą. Studij__damas susipažino su raš__tojų karta, v__liau pavadinta žemininkais (V. Mačernis ir kt.),
lankė B. Sruogos vadovaujamą Teatro seminarą, priklausė literatų grupei, kuriai vadovavo V. Mykolaitis-
Putinas. Po studijų prad__jo dirbti Biržų gimnazijoje mok__toju. B. Krivickas 1945 m. prisijungė prie partizanų
b__rio, kur jau partizanavo du jo broliai (dėl vaikų partizanų poeto t__vai buvo išvar__ti iš namų, jų sod__ba
sudeginta). V__liau B. Krivickas vedė mok__toją Marytę Ziemelytę, susilaukė s__naus. Partizanaudamas
išvertė daug J. V. Gėtės eil__raščių, redagavo laikraščius. 1952 m. išduotas savo b__rio vado, su draugais ž__vo
per susišaud__mą. Jo ir bendraž__gių k__nai buvo rasti tik po metų ir slapta perlaidoti Putiliškių kapin__se
(Panevėžio rajonas). Lietuvai atgavus nepriklausom__bę, 1998 m. poetas po mirt__s apdovanotas Vyčio
Kryžiaus ordino Komandoro didž__j__ kryžiumi. Tai vienas aukščiausių Lietuvos valst__bės apdovanojimų už
didv__rišką narsą ir ištvermę, ginant Lietuvos Respublikos laisvę ir nepriklausom__bę.
K__r__bos br__žai. B. Krivicko k__r__ba priklauso XX a. vidurio katastrofų literat__rai. Jo poezijos
žmogus – pirmiausia kar__s, partizanas, t__v__n__s gyn__jas. Svarbiausios vert__bės – garbė, s__moningas
pasirinkimas ginti tautos laisv__, t. y. promet__jiškas aukoj__masis. B. Krivicko poezijoje atsiskleidžia
filosofo F. Nyčės id__ja, kad žmogus yra laisvas rinktis savo kelią, nesvarbu, kokią kainą tenka už tai
sumokėti. Nors B. Krivicko poezijoje atsiskleidžia dramatiškos partizanų gyven__mo realijos, tačiau
s__moningai pasirinktas t__v__n__s g__nėjo kelias suteikia j__gų. Poezijos žmogui svarbus garbingas,
orus g__venimas. Garbingas g__venimas, pasak poeto, tas, kurį žmogus ištveria, kad ir kokia sunkia moralin__
ar fizin__ našta jis užgultų. Eilėraščiuose dažnai gr__žiamasi į D__vą kaip į moralinį autorit__tą, stebintį,
kaip ginamos vert__bės. Todėl poezijos moto: mirti baisu, bet dar baisiau negarbingai g__venti, o r__žtas
apginti vert__bes labai svarbus. Garbingas g__venimas didina savivert__, todėl t__v__n__s g__nėjas
gr__smės ak__vaizdoje elgiasi stojiškai. V__nas iš dažniausių poezijos mot__vų – ruduo – įg__ja dvejopą
reikšmę: jis ir graži, bet mirštanti gamta, be to, ruduo metaforiška prasm__ tampa nuoroda į neišvengiamą
t__v__n__s g__nėjo lemtį.
B. Krivicko poezijos s__sajos su kitų autorių k__r__ba. Kario, pasir__žusio garbingai ginti t__v__nę,
paveikslas aptinkamas ne tik B. Krivicko poezijoje, bet ir J. Radvano herojiniame epe „Radviliada“. Sto__ška
individo laik__sena grėsmės akivaizdoje perteikiama ne tik B. Krivicko poezijoje, bet ir garsiausio XVII a.
Europos poeto M. K. Sarb__vijaus etinėse od__se. __sipareigojimai t__v__nei ir tautai, kuriuos išg__vena B.
Krivicko eilėraščių žmogus, atskleidžiami daugelyje lietuvių literat__ros k__rinių: Maironio, V. Kudirkos
poezijoje, V. Krėvės tragedijoje „Skirgaila“, poetinėje Just. Marcinkevičiaus dramoje „Mažvydas“ ir kt.

Marcelijus Martinaitis
 Biografija. Marcelijus Martinaitis gimė Paserbentyje 1936 metais. Jis svarbus ne tik lietuvių l__rikai,
bet buvo ir literat__ros, tautosakos t__rinėtojas, eseistas, publicistas, aktyvus S__j__džio veik__jas. Poetas
visoje k__r__boje liko ištikimas kaimišk__jai prigimčiai, savo ištakoms – žemdirbio kult__rai.
Kaimiškosios kult__ros atspindžiai. M. Martinaitis į literat__rą atėjo iš kaimo, kuriame svarbiausios
agrarinės kult__ros vert__bės. L__rikoje žemdirbio pasaulėjauta perteikiama tautosakos mot__vais, __vairių
tautosakos žanrų (balad__s, pasakos, raudos) stilizavim__ – stengtasi atkurti mitinį m__st__mą. Jį
įk__nija veik__jai: „trečiojo – nebylio – brolio sesuo“ Severiutė eilėrašt__je „Severiutės rauda“, Onulė
eilėrašt__je „Kvailutės Onulės rauda“. R__škiausias tautosakinis veik__jas – žemaitis Kukutis („Kukučio
baladės“). Šių veikėjų misija itin svarbi, nes akivaizd__, kad tradicijos grim__ta užmarštin: „Neišnyk,
lakštingala,/poetų vienų nepalik tu“, eil. „Daina, kad neišnyktų A. Baranausko lakštingalos“).
Atmintis – n__kstančios kult__ros __amžinimas. M. Martinaičio lyrika – band__mas __amžinti
n__kstančią žemdirbišk__j__ kult__rą. Žmogui svarbios pastangos i__augoti, išlaik__ti, nors kartais jos atrodo
beprasm__s.
Eil__raščiuose dažnai fiksuojama dvasinė b__sena žmogaus, tolstančio nuo gimtin__s, kurios
neb__ra, nuo prigimtin__s (valst__tiškosios) kult__ros. Dėl šios priežast__s __pač svarbi tampa atmintis, ji
leidžia p__iškinti g__venimo prasmę, tampa patirt__s atsvara, skatina neprarasti vilt__s, išlikti oriam
beprasm__me pasaul__je.
XX a. antroje pusėje daugumai lietuvių literat__ros k__r__jų, ne išimtis ir M. Martinaitis, kaimas –
prarastas rojus. Po 1990-ųjų, pasikeitus Lietuvos politinei situacijai, M. Martinaitis kaimą vertino dvejopai: ši
erdv__ ne tik ugdanti k__r__biškumą, bet ir ribojanti.
„Per knygas įgij__s platesnį pasaulio supratim__, pajutau – vis d__lto kaimas, kad ir kaip aš jį dabar
savo prisiminim__se garbinčiau, negalėjo palaik__ti gilesnių intelekto pajautų ar jų ugd__ti, greičiau jų
nesuprato ar jas slopino. Tai gerai jaučiau jau p__uglystėje. Gražu tenai augti, išmokti kalbą, bet kartais turi iš
ten išeiti, kartais – suvisai.“ („Mes gyvenom“, 2009)
Sąj__džio laikotarpiu bei Nepriklausom__bės metais dar labiau išr__škinama atminties tema, nes
manoma, kad esi tik tiek, k__k gali atsiminti, kiek tai, ką atsimeni, g__vena, tiesia nematomus kelius iš to, kas
buvo („Tai ir buvo, kas niekad negr__žta, / ką visą gyvenimą gelia“), į tai, kas dar bus. Visa tai perteikiama jau
__prastais tautosakiniais mot__vais, greta jų derinamas sud__tingesnis, intelektualesnis ir atviresnis
kalb__jimas (atsisakoma ezopinės kalbos).
Kūrybos reikšmė. M. Martinaičio l__rika nulemta žemdirbių kult__ros ir tautosakos tradicijos, joje
r__ški atmint__s ir prisiminimų tema, susip__nusi su literat__rine atmintimi bei pagarba g__venimui.

Česlovas Milošas – Nobelio premijos laureatas

 Biografija. Česlovas Milošas gimė Lietuvoje, bet 1937 m. išv__ko į Lenkiją. Po Antrojo pasaulinio karo
dirbo Lenkijos diplomatin__se atstovybėse Jungtin__se Amerikos Valstijose bei Pranc__zijoje, kur 1951 m. ir
apsig__veno. Nuo 1961-ųjų g__veno ir dirbo JAV.
Poeto pašaukimas. Anot Č. Milošo, l__rika – tikrov__s __škojimas, pril__gstantis t__sos
pa__škoms, laikotarpio l__dytoja. XX a. vidur__s – dramatiškų __vykių laikas, tod__l poetas tur__tų sak__ti
t__są apie pasaul__je vykstančius dal__kus ir kartu suteikti vilt__s, tik__jimo. Tokia l__rika reikalinga: ji –
žmogaus dvasinė atsvara. Č. Milošas vylėsi ir tik__jo, kad b__tent tai gali pad__ti žmon__ms suvokti save,
išsaugoti tapatyb__ („Iš poezijos tiek naudos, kad mums primena nuolat,/kaip sunku išlikti yra tuo pačiu
asmeniu“, eil. „Ars poetica?“).
Atmintis. Poeto pareiga ne tik sakyti t__są, bet savo k__r__ba išsakyti __patingą asmeninę (savojo
laiko) ir istorinę (pra__jusio laiko) patirtį. Jei ištrinama istorinė atmint__s, žmogus tampa silpnas ir
pažeidž__mas. Poetas privalo pasipr__šinti užmarščiai ir savo k__r__ba ginti amžin__s__s žmogišk__s__s
vert__bes. Eilėraštyje „Campo di Fiori“ – dvi erdvės: Romos aikštė, kur buvo sudegintas Renesanso filosofas
Džordanas Brunas, ir karuselės aikšt__lė prie degančio ž__dų geto s__nos Varšuvoje Antrojo pasaulinio karo
metais. Deja, laužo nepastebi nei v__no, nei kito m__sto gyventojai: „Romos, Varšuvos liaudis/Prekiauja,
mylisi, žaidžia/Ir net nepastebi laužo“. Tik poetas „po daugelio metų,/[...]/Maištą įžiebs“, t. y. įžiebs maištą
prieš užmaršt__s kult__rą, vertinančią tik vartoj__mą ir linksm__bes. Atmintis – atsakom__bė, kurios privalu
imtis poetui.
Lietuvos prisiminimai. Didžiąją dalį gyvenimo praleid__s įvair__se pasaulio šal__se, Č. Milošas sav__
vadino lenkiškai kalbanč__ lietuviu ir n__kada nepamiršo savo šaknų: „Gera yra mažoje šalyje, kur gamta yra
žmogiško masto, kur per šimtmečius drauge gyveno įvairios kalbos ir religijos. Aš kalbu apie Lietuvą –
padavimų ir poezijos kraštą“. Gimtinė ir „žmogiško masto“ gamta – įkv__pimo erdvė („Tas kraštas ir aš, nors
buvom toli kits nuo kito,/Nukrėsdavom lapus daug metų tuo pačiu laiku,/Užpustydavo mudu, ir mudviejų vis
mažėjo./Ir štai mudu drauge, vienoj senatvėj“, eil. „Sodyba“). Eil__rašč__se vaik__stės pasaulis – prarastas
rojus:
Niekad tavęs, mieste, negalėjau palikti,
Ilgos buvo mylios, tačiau stūmė mane atgal it šachmatų figūrą.
Bėgau žeme, kuri sukosi vis greičiau, Bet visados atsidurdavau ten: su knygom drobinėj terbekėj,
Įbedęs akis į bronzines kalvas už Šv. Jokūbo bokštų [...]. („Niekad tavęs, mieste“)

Gr__žtama prie pirminių vaizdinių, suform__tų dar vaik__stėje ir jaun__stėje, gyvenant Vilniuje. Pasak
M. Kvietkausko, „Č. Milošas buvo poetas, kuriam visada išliko svarbus ryšys su bendrija, su savuoju žmonių
ratu, ir realiu, ir gyvuojančiu tik atminty, kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ar dingusio Vilniaus
bendruomenė“.
K__r__bos reikšmė. Č. Milošo lyrika kupina tolerancijos, darnos su kitais žmon__mis ir gamta. Jo
k__r__ba XXI a. žmogų skatina apm__styti savo tapat__bę global__me pasaul__je ir puosel__ti atmintį bei
brangiausias v__tas.

Judita Vaičiūnaitė – miesto poetė

 Biografija. Judita Vaičiūnaitė gimė (1937) Kaune, augo inteligentiškoje aplinkoje, tarp aukštų polėkių ir didelių
k__r__binių užmojų žmonių. Vilniaus universitet__ studijavo lituanistiką, po studij__ liko Vilniuje. J. Vaičiūnaitė –
dv__jų didž__j__ Lietuvos m__stų (Kauno ir Vilniaus) kult__ros ir architekt__ros išugd__ta k__r__ja, ypač išsiskir__nti
agrarinės kult__ros paveiktoje lietuvių literat__roje.
Judita Vaičiūnaitė – miesto poetė. Pirmasis poetės eil__raščių rinkin__s „Pavasario akvarelės“ pasirodė 1960
metais. XX a. antrosios pusės lietuvių literat__roje J. Vaičiūnaitė, kaip Sigitas Geda, Justinas Marcinkevičius, Marcelijus
Martinaitis, steng__si iš esmės moderninti ir individualizuoti l__riką, išvaduoti ją iš pokarinio politizavimo gniaužtų, per
simbolius, istorinius personaž__s, metaforas žadinti skait__tojų savimonę, tautinį s__moningumą, pasipr__šinimą
dehumanizuotai sov__tinei ideologijai. 8-ąjį deš. literat__ra laisvinosi iš totalitarizmo gniaužtų dar labiau: gyvenimo
patirtis, vis__meninė situacija, estetiniai idealai vertė jaunus poetus __škoti savito sant__kio su tuometės l__rikos
tradicijomis. Vaikystės kaimo prisiminimai, t__viškės, kaip vert___bių centro, ilges__s, buv__s atramos tašku iš kaimo
kilusių poetų kartai, – J. Vaičiūnaitė buvo išimtis, nes ji gimė m__ste. Jos k__r__bai daugiausia impulsų davė m__sto
kult__ra, todėl ji dažnai apib__dinama kaip m__sto poetė. Pati poetė v___name interviu sakė: „Turbūt iš t__sų mano
poezija turėtų b__ti urbanistinė. Per__žastis labai paprasta: iš mamos pusės esu trečia karta nuo žagrės; kaimas mane
baido, kaim__čių kult__ra man svetima. Be to, juk aš nuo pat vaik__stės esu tikra m__stietė.“ Jos k__r__boje ryški miesto
erdvė, architekt__ra. Poetės l__rikoje fiksuojamas ją sudomin__s koks nors patrauklus reljefas, architekt__ros detalė,
išgirstas muzikos akordas, t. y. tai, kas aplinkui. Tačiau tai __patingas steb__jimas – ji nematydavo, kas bjauru, nešvaru ar
nemalonu, o tik tai, kas gražu, suteikia vilt__s, __kvepia k__r__bai. J. Vaičiūnaitės m__stas – darni meną ir kult__rą
sauganti erdvė, m__stas – ant__rali ir jauki žmogaus aplinka, namai.
Vilniaus tema. Poetės k__r__boje itin išskirtinė Vilniaus m__sto tema. Ji suk__rė __taigų Vilniaus, tapusio
poetine savastimi, vaizdinį. Eil__raščiuose atg__ja Vilniaus senamiesčio k__mai, skersgatviai, bažn__čios, kavinės,
interjerai. Viename interv__ ji yra sakiusi: „Atrodo, niekad nerašau specialiai apie Vilnių, bet taip jau savaime išeina, kad
m__stas, kuris kasd__n g__vena už tavo Muz__jaus gatvės [dabar – Vokiečių] lango, m__stas, kuriame augini vaikus,
rašai kn__gas, perki d__ną, dirbi visus moteriškus namų darbus, vaikštai į koncertus, dailės parodas – tavo širdy ir
k__r__boje lyg paukštis nutūp__s...“
Vilnius – m__stas, tarsi gim__s iš gamtos, iš __patingos gamtin__s aplinkos: upių santakos, kalvų, miškų, slėnių.
Todėl eilėrašč__se, gretindama m__sto kult__rą ir gamtą, poetė nes__kia miesto parod__ti kaip gamtos per__šybės
– abu dal__kai dera, tarsi papildo v__nas kitą. Žolė, prasikalusi pro m__sto grindinį, kaštonas prie bažn__čios,
kambarinė gėlė – tokios jų sug__venimo formos. Eil__raštyje „Saulėgr__ža“ vaizduojamas jaun__stės miestas.
Saulėgr__ža tarsi kilminga dama išk__la virš to meto gr__vėsių, n__laužų, „išmėtytų nuolaužų“ ir suteikia jam žavumo.
Visuomet atsisukusi į saulę, sugerianti jos spindulius, neužgožiama sukilusių dulkių debesų saulėgr__ža tarsi tampa saule
šiame m__ste. Ji – saulės simbolis žemėje, šv__čianti, skleidžianti šilumą, kurią jaučia ir l__rinis „aš“. Saulėgr__žos
įvaizdis padeda suvokti m__stą, jo vertę. Pati poetė daug kartų sakė, kad „m__stas, kuriame g__venu, tartum g__vas
organizmas, jaučiu jo buitį ir b__tį. Suvokiu Vilnių kaip meno k__rinį, kaip šedevrą“.
Istorinė tematika. Eilėrašč__se istorija ne aprašoma, o išjaučiama. Praeitis – lyrinio „aš“ pat__rimas,
atskleidžiamas vaizd__jant ne didžiuosius __vykius, o konkrečią detalę – pasteb__tą senovinio koklio n__laužą, paveikslą.
Vaizd__jamos istorinės asmen__bės, sudominusios savo žmogišku likimu, likusios šeš__lyje (kunigaikščio K__stučio
broliai, Vytauto duktė). Poetę ypač domino talentingos, išskirtinio likimo moter__s (ciklai „Kanonas Barborai
Radvilaitei“, „Senos fotografijos“). Eilėrašt__je „Barbora Radvilaitė“ vaizd__jama už kar__nos spindesio esanti trapi,
emocinga, graži, savo kraštą mylinti moteris („Ne karūnavimui išvežę, bet ištrėmę/vėl parvežė./Ir prisikėliau, žemės
prisilietus“).
L__rinis „aš“. Netradicinis, t__siogiai nekalbantis apie savo jausmus. Dažniau į save ž__rima iš šal__s,
kreipiamasi antruoju asmeniu. Dažnai kreipiamasi į kitą asmenį, apie jį kalbama visiškai sav__s neminint. Slepiamasi už
literat__rinio veik__jo kaukės: pav__zdžiui, cikle „Keturi portretai“ apie meilę kalbama keturių Homero „Odisėjos“
moterų l__pomis. Eil__raščiuose gausu beasmenių gramatinių konstrukcijų.
Lyrikos savitumas. XX a. antrosios pusės lietuvių l__rikoje, __škančioje grožio ir __kvėpimo gamtoje bei
agrarinėje kult__roje, J. Vaičiūnaitės k__r__ba – savita ir __domi, persmelkta naujų temų ar kitokio pož__rio. Dažnai
miesto kult__ros elementai – ne tik erdvės detalės, šiais __vaizdžiais apib__dinama lyrinio subjekto vidinė b__sena,
n__taika.
Aidas Marčėnas
 Maištininkų karta. Aidas Marčėnas (g. 1960), kaip ir S. Parulskis bei G. Grajauskas, priklauso tai lietuvių poetų kartai, kuri
gimė XX a. 7-ajame deš. ir užaugo klaus__dama maištingos roko muzikos, todėl šie k__r__jai linkę save laik__ti maištininkais, nes,
anot jų pačių, nepretend__ja į v__šai pripažintus menininkus. Nepriklausom__bės laikų poetai vengia sentimentalumo, pakilaus tono,
perd__to optimizmo – jiems r__pi poezijoje aptarti egzistencinius klausimus, žmogaus sant__kį su istorija ir gimt__ju kraštu,
apsvarst__ti poezijos, žmogaus paskirtį kintančiame pasaulyje.
Eilėraščių rinktinė „Eilinė“. Pats rinktinės pavadinimas yra žodžių žaismas: „eilinė“ ir ta, kuri sudėta iš eilių/eilėraščių, ir
ta, kuri n__kuo neišsiskiria iš kitų, paprasta, eilinė knyga. „Autoriaus žodyje“ poetas pamini S. Spilbergo filmą „Gelbstint eilinį
Rajeną“ ir atskleidžia poezijos galią išgelbėti žmogų ir pasaulį. Taigi poezija suvokiama kaip galim__bė pasipr__šinti š__laikinio
pasaulio chaosui ir jį suvald__ti.
K__r__bos temos ir br__žai
1. Eilėdara. A. Marčėno eil__raščiams dažnai b__dinga ištobulinta, harmoninga poetinė forma, nes ritmas kuria išorinio
grožio __spūdį. Čia grožį išsaugo tik eil__dara, mat eilėraščio turin__s tą estetiškumą išardo, apnuogina b__ties skaudulius:
„Siaurukas čia suka į saulę,/į rūką panyra. Ir kas/pasaulis yra? Tik apgaulė/pro grimztančių medžių šakas (eil. „Siaurukas čia suka į
saulę“). Realybės detalė – į r__ką nyrantis siaurukas, g__venimo metafora, – priverčia suabejoti pasaulio, real__bės tikrumu ir
išgyventi egzistencinę mirt__s n__jautą. Eilėdara ir turin__s kontrast__ja ir kituose eil__raščiuose.
2. Vaikystė. A. Marčėnas itin dažnai naudoja vaik__stės patirt__s temą. Beveik kiekv__nam žmogui vaik__stė – tai laikas,
kuris gali tapti atrama sunkią valandą. Per individualias vaik__stės patirtis atveriama tai, kas bendra daug__mai. Eilėrašt__je „Mano
Neris“ upė, prie kurios praleistas vaik__stės metas, tampa prab__gusio laiko metafora. Vaik__stės laikų už__vėja – klevas mok__klos
k__me, į kurį ne kartą kabarotasi žaidžiant slėp__nių, tampa stipria apsauga dabart__s pasaul__je, erdv__je, kurioje v__nišas individas
neturi beveik jokių atramų („Klaida“).
3. K__rėjas. Labai svarbus pat__s k__r__jo vaidmuo: nors poetas dažnai suvokiamas kaip juokdar__s (eil. „Vargšas
Jorikas“), kartu jis – antrasis šio pasaulio grožio k__r__jas (pirmasis – Dievas). Poeto __vaizdis ir deheroizuojamas, ir
sakralizuojamas. Tradicinė poeto, kaip D__vo tarpininko, samprata veriasi eil__rašt__je „Kartais abejoju autoryste“: „antrą naktį
staiga/vienas po kito/ateina šeši invalidai/eilėraščiai, tereikia/teisingiau užrašyt“. Tokiais atvejais kalba tampa diktatù aukštesnėms
jėgoms perd__dant poetinę ištarmę. Tačiau kartais iš autoriaus pasišaipoma, jis desakralizuojamas: „veidrody/išsprogusiomis
akimis/spigina į mane/klaiki pasišiaušusi/ilganosė – štai šitas/šitas tai jau tikrai/mano sukurtas, šitas/aidas, šitas marčėnas“ (eil.
„Kartais abejoju autoryste“).
4. Kalbos tema. Poetinė kalba – menininko ir skait__tojo dialogo per__žastis: „o kažkur kažkas randa žodyną/nesuprantamos
mano kalbos/ir tada pro lakštingalų krūmą/jam nušvinta žvaigždynas – gelmėj/tos sekundės išnyksta atstumai/ir laike, ir beribėj
erdvėj“ (eil. „Aš esu“). Kalba – poetinio pasaulio k__rimo per__monė, dažnai gimusi iš subjekto n__stabos, nes kalba, kaip k__r__bos
__rankis, poetą priartina prie D__vo: „Ištarsi – spalis. Ir staiga / prieš pat akis pageltęs lapas. / Ištarsi – šiaurė. Ir – taiga, / kirtavietė,
senelio kapas…“ (eil. „Du bandymai“). K__r__ba yra __sipareigojimas kalbai, poezijai, kurias reikia saugoti: „jei mirs poezija
vynas/taps vandeniu/ir niekada vanduo/vynu jei mirs poezija/tai bus ženklas/kad Dievo nėra/ženklas/kad niekados nesulauksime
teismo“ (eil. „Jei mirs poezija“).
5. Žodžių žaismas. Tai __prastas A. Marčėno poetinio kalb__jimo būdas, suteikiantis eil__raščiui papildomų prasmių ar
intertekstualumo (ryšių su svetimais tekstais). Pav__zdžiui, eilėrašt__je „Second Hand“ žodis „talentas“ reiškia geb__jimą ką nors
padar__ti už kitus geriau, antra, turi antikos laikų piniginio v__neto reikšmę („jūsų dėvėtais drabužiais dangstau savo sielą“).
6. Ironija ir autoironija. Ironiz__jama ir aplinka, ir savo paties b__sena. Pav__zdžiui, eilėrašt__je „Maxima“ ironiz__jama visa
vartotojų kult__ra: tiek pati sistema („Maxima“ – užuomina į didžiausią prekybos tinklą Lietuvoje), tiek vartotojai lyginami su
neišrankių vištų pulku, ieškančiu nupigintų prekių. Tačiau eil__rašt__je nestinga ir autoironijos: gali rinktis kitokias, vardines prekes
ar klasikinę, o ne populiar__j__ literat__rą, tačiau vis tiek tu – vartotojų sistemos dalis.
7. Palimpsestas. Tai vienas iš modernaus kalbėjimo būdų, tikroji šio termino reikšmė – perrašytas papirusas. D__vėtų eilėraščių
metafora rodo __takas, kurias patiria šių dienų postmodernus žmogus: atrodo, kad n__ko originalaus ne__manoma sukurti, bet galima
perkurti. Poetinis perraš__mas, perkūrimas atsiskleidžia eil__rašt__je „Plikledis Katedros aikštėje“: matomi tr__s istorijos etapai: XIX
a. (A. Mickevičiaus laikų Lietuva), sov__tmetis (poeto jaun__stė) ir dabartis, sutampanti su subjekto branda. Trys skirtingi istoriniai
laikotarpiai atskleidžia vis kitokius individo ir istorijos sant__kius – nuo nostalgijos prarastai t__v__nei iki visiško abejingumo. Taigi
palimpsestas atskleidžia skirtingus ž__ros taškus, skirtingas __takas ir kuria skirtingas teksto prasm__s.
8. Poetinės transformacijos principas. Tai real__bės perk__rimo principas, perimtas iš H. Radausko. Poetinės kalbos
per__monėmis perkuriama asmeninė, individuali poeto patirt__s tampa nauja tikrove (čia ta pati meninė tikrovė, apie kurią H.
Radauskas rašė: „Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu.“). Poetinės transformacijos principas ypač atsiskleidžia eil__raštyje „Radausko
nužud__mas“.
Išvada. Taigi miesto kult__ros poetui A. Marčėnui rūpi vaik__stės tema, d__voieška, poezijos paskirtis, sov__tinė ir
posov__tinė tikrovė, grožio patirtis, b__gantis laikas, žmogiškų r__šių trap__mas.

Jurgis Kunčinas, „Tūla“

 Jurgis Kunčinas (1947–2002) – poetas, vert__jas, publicistas, prozininkas (sept__ni romanai, daug__bė apsak__mų).
Dirbo __vairiausius darbus, bet svarbiausia – steb__jo g__venimą. Pavaizdavo žmogaus situacijos dramatizmą totalitarin__je
vis__menėje. Nors reikšmingiausius k__rinius J. Kunčinas parašė per pirm__j__ Nepriklausom__bės dešimtmetį, tačiau v__na
pagrindinių k__rinių temų – sov__tmetis.
Autobiografinis romanas „Tūla“ paraš__tas 1991 m., išleistas 1993 metais. Jį dauguma kritikų laiko geriausiu J.
Kunčino k__riniu, atskleidžiančiu valkatos, bohem__čio, paraštės žmogaus g__venimą.
Protestas per__š sistemą. Romano veiksmas vyksta sov__tmečiu. Pagrindinis k__rinio veik__jas – valkata. (Pirmą
kartą literat__roje bastūno tipas atsiranda XIX a. prancūzo Šarlio Bodlero kūryboje.) J. Kunčino romano protagonistas –
žmogus, neturintis n__latinio darbo ir n__latinės g__venamosios v__tos, – taigi, tvarkingo pasaulio pož__riu, veltėdis.
Totalitarin__je visuomenėje veltėdžiavimas, kaip nusikaltimas, buvo oficialiai baudžiamas laisvės at__mimu. Tiesa, romano
protagonistas n__ra visiškas valkata, nes r__šiai su aplinkiniais, draugais, paž__stamais n__ra visiškai nutraukti. Neretai iš
paž__stamų pasakotojas sulaukia pagalbos: nakv__nės, drabužių, bendravimo. Tačiau ryš__s su kitais žmon__mis dažniausiai
yra atsitiktinis, nes valkatos g__venimas – nesibaigiantis n__tykis. Išsiskyręs su komunistų partijai simpatiz__jančia neištikima
žmona (partijai ji prijaučia dėl karjeros, nen__širdžiai), pasakotojas praranda r__šį su s__numi, netenka namų, tenkinasi
atsitiktiniu uždarb__. Jis n__kada iš anksto nežino, kur nakvos, su kuo bendraus, kaip baigsis jo diena. Valkatavimas tampa
savotišku protestu prieš sistemą, iš kurios ne__manoma ištr__kti.
Kad lengviau ištvertų valkatos g__venimą, pagrindinis romano veik__jas nuolat geria. Alkoholis – neats__jama jo
g__venimo dalis. Kita vertus, sov__tmečiu buvo geriama ir tod__l, kad b__tų galima užmiršti sistemos absurdą. Be to, alkoholis
suartina valkataujantį inteligentą su __vairiausiais žmon__mis, bet apsunkina r__šius su tvarkingu pasauliu. Todėl valkatos
g__venimas kupinas chaoso, pavojingų nuot__kių, nežinom__bės. Vienos pačių žiauriausių romano vietų – gyd__mo(si) nuo
alkoholizmo scenos tiek psichiatrin__je ligoninėje, tiek vadinamajame girt__klių kal__jime. Tačiau visų pirma toks
g__venimas suteikia ber__bę laisvę, išvad__ja iš sistemos gniaužtų. Deja, romano protagonistas – silpnavalis žmogus,
nepris__mantis atsakom__bės, vengiantis __sipareigoti, todėl artimesnių sant__kių su aplinkiniais neužmezga.
Meilės tema romane „Tūla“. Kad protagonistas nepraž__sta, lemia jo meilė Tūlai. Tūla artima pasakotojui, nes, kaip
ir jis, nepritampa prie sistemos: dailininkė dirba nemėgstamą darbą žaislų fabrike, serga depresija, tėvai mėgina jai pripiršti
„tvarkingą, padorų“ jaun__kį. Aplinkinis pasaulis pernel__g žiaurus trãpiai Tūlai, todėl neatsitiktinai ji praž__sta – neaiškiomis
aplink__bėmis sudega pirt__je. Tačiau b__tent ši moteris nušv__čia protagonisto g__venimą __patinga šv__sa. Jie atsitiktinai
susitinka kavin__je, bet iš karto pajunta s__lų artumą: „Buvom tik kažkur pasimetę... Dabar štai susiradom – pasakė ji
užėjusiam broliui.“ Pats pasakotojas pripaž__sta, kad ši moteris jam __patinga: „Juk tai ji privertė mane atsispirti kojom nuo
dumblino dugno, pasipurtyti ir bent apsidairyti aplinkui.“ Jie bendrauja tik savaitę, tačiau prisiminimai apie Tūlą yra
vertingiausia valkatos g__venimo dalis. Pasakotojas nesusitaiko su Tūlos neb__timi dėl kelių per__žasčių. Pirma, tai
gražiausia, kas buvo jo g__venime, antra, kadangi laikas prisiminimus tik pagražina, tai romantizuotas, poetizuotas Tūlos
paveikslas pas__kia pasakotoją __vairiais pavidalais – kadangi ji jam beveik nereali, tapusi tik prisiminimu, vos ne mitine
b__t__be, protagonistui m__limoji „vaidenasi“ visokiais pavidalais: vilnele, driežu, Vilniaus senam__sčio namo detale.
Bene įsp__dingiausia meilės scena romane – varnalėšų nakt__s, Tūlos ir pasakotojo atsitiktinis susitikimas po
sept__nerių metų. Žemiška aistra, kuriai pasiduoda abu įsimyl__jėliai, nors susijusi su purvu, Užupio s__vartynu, tačiau tampa
per__žastimi mat__ti gražesnį pasaulį (ne veltui Tūla kalba apie apsival__mą; kita vertus, purvą, besimaišantį su versme, galima
trakt__ti kaip biblinį tvaną, kuris nuskaidrina jųdv__jų pasaulį). Tuo tarpu tikram įsim__lėjėlių jausmui per__šinamas
stereotipinis gyven__mas, kur žmonės __vardijami kaip šeš__liai, kur gyvenama pagal gr__žtus kanonus, taisykles. Tik meilė
sutaurina individo egzistenciją. Versmė, ištr__škusi iš po įsim__lėjėlių k__nų, skelbia gyv__bingumą, apsival__mą, jausmų
stipr__mą, tikr__mą. Volioj__masis purve ir versmės atsiv__rimas reiškia žemiškos, k__niškos meilės virtimą dvasin__ meile,
neužmirštamu, itin retai pasitaikančiu r__šiu.
Apibendrinimas. Nors valkatavo__mas – tai protesto forma prieš totalitarinę sistemą, tačiau bohema__čio g__venimas
turi ir pranašumų, ir tr__kumų: jis visiškai išlaisvina individą nuo pareigų sociumui, tačiau neleidžia užmegzti ilgalaikių r__šių
su aplinkiniais žmon__mis, trukdo __sipareigoti m__limam žmogui. Net meilė neišvad__ja pasakotojo nuo chaotiško
g__venimo. O pats autorius m__limam žmogui sugeb__jo __sipareigoti, tod__l pakeitė savo, bohema__čio, lik__mą.

Marius Ivaškevičius – šiuolaikinis dramaturgas

 Santykis su istorija. Marius Ivaškevičius (g. 1973) – prozininkas, dramaturgas, žurnalistas, teatro ir
kino režisierius. Raš__toją labiausiai domina individo bei tautos sant__kis su istorija, tačiau tas sant__kis yra
netradicinis, transform__tas. Istorinė tema pl__tojama dramose „Madagaskaras“, „Mistras“, „Išvarymas“. Čia
kalbama apie tautai svarbius dal__kus atsisakant išankstinių n__statų, šaipantis iš to, kas neteko g__vast__s,
s__lant naują, netradicinį pož__rį.
Pjesė „Madagaskaras“: Lietuvos mito išardymas. Jau senojoje literat__roje b__vo formuojamas mitas
apie Lietuvą kaip __patingą šalį, kurioje gyveno nars__s, darbšt__s, t__v__nę mylint__s žmonės. Mitą (pasaką,
legendą) sudarė tokios sudedamosios dal__s: lietuvių kilmė, lietuvių charakteris, lietuvių kalba, t__v__nė
Lietuva, agrarinė kult__ra. Pasakojimas apie n__stabią Lietuvą ir puikius jos žmon__s ėjo iš kartos į kartą. Mito
reik__jo lietuvių savivertei pakelti sunkiausiais istoriniais laikotarp__s (J. Radvanas, K. Donelaitis, Maironis, J.
Tumas-Vaižgantas). Šių dienų menininkas M. Ivaškevičius k__rė pjesę, prieš akis turėdamas tikslą priminti
lietuviams prarastą sav___garbą, mat__damas, kokią savinieką išg__vena daug istorinių sukr__timų patyrusi
tauta, kaip lietuviams neleidžia (net laisv__je) oriai g__venti __vairios jų pačių praeit__s baimės ir komplèksai.
Tačiau XXI a. reikia kito kalb__jimo, kito stiliaus nei praeit__s Lietuvos bei jos žmonių heroizavimas bei
Lietuvos poetizavimas. Taip ironija, šių dienų bene svarbiausias pasaulio mat__mo b__das, tapo M.
Ivaškevičiaus „Madagaskaro“ stiliumi. Raš__tojas išardo mitus, nor__damas, kad jo taut__čiai pamiltų save
tokius, kokie yra, be jokių pagražinimų, nes pagražinimų reikia t__ms, kurie bijo real__bės, kurie gyvena
praeit__s baimių labirintuose. Dr__sti pamatyti save ne__dealizuotą, deheroizuotą, numitintą gali tik pasveikusi
tauta, t. y. išsivadavusi iš saviniekos gniaužtų.

Lietuvos
Mitas tradicinėje literatūroje
mito
(kartais net tradicinėje literatūroje mitas Išardytas mitas M. Ivaškevičiaus pjesėje
sudedamoji
išardomas, nors, žinoma, nedažnai)
dalis
Lietuviai kilę iš romėnų, tą patvirtina lietuvių Lietuviai kilę iš mistinės Atlantidos; pasakiška sala,
1. Lietuvių karingumas, be to, taip įsirašoma į Europos kultūros neišlaikiusi lietuvių didybės, nuskendusi. Negana to,
kilmės mitas istoriją. (J. Radvano herojinis epas „Radviliada“, M. didieji graikų filosofai: Platonas, Sokratas, buvę
K. Sarbievijaus etinė odė „Pauliui Kozlovijui“) lietuviai.
Kilmė iš mįslingiausios salos, tapatinimasis su
Kilmė iš karingos ir galingos Europos tautos
Raiška didžiausiais graikų filosofais ironizuojama,
heroizuoja ir poetizuoja lietuvius.
išjuokiamas mažos tautos poreikis susireikšminti.
tingūs, neūkiški, bijo naujovių (Pokšto tėvai)

narsūs ir karingi (J. Radvano „Radviliada“, Maironio nekenčia kitų („Vasarą mūsų tautiečiai linkę nekęsti
eilėraščiai) lenkų, žiemą jie linkę nekęsti aptariamos žiemos.“)

2. Lietuvių labai darbštūs, dievobaimingi, saugantys lietuvybę, neatsargūs, naivūs (Salės pasitikėjimas komunistais)
charakterio bet kartais pasitaiko ir tingių, neveiklių (K.
mitas Donelaičio poema „Metai“, J. Tumo-Vaižganto nemyli savęs (pasak M. Ivaškevičiaus, norėdami
apysaka „Dėdės ir dėdienės“) atsipalaiduoti, kariasi arba kapoja kaimynus)
agresyvūs (visur mato priešus)
bijo naujovių, neūkiški (V. Kudirkos „Varpas“)
myli Lietuvą, bet neįsivaizduoja joje gyvenimo
(beveik visi pjesės veikėjai)
Raiška Nors tradicinėje literatūroje lietuvio charakterio Nors M. Ivaškevičius parodo, kad lietuviai myli
mitas buvo intensyviai kuriamas (J. Radvanas, K. tėvynę, tačiau jųcharakterio jis neidealizuoja, todėl
Donelaitis, Maironis, Vaižgantas), bet vis tiek pagrindinė meninė priemonė lietuvio charakteriui
charakterio trūkumai sulaukė kritikos (K. atskleisti –ironija
 Lietuvos
Mitas tradicinėje literatūroje
mito
(kartais net tradicinėje literatūroje mitas Išardytas mitas M. Ivaškevičiaus pjesėje
sudedamoji
išardomas, nors, žinoma, nedažnai)
dalis
Donelaitis, V. Kudirka, Vaižgantas)
M. Mažvydas, pirmosios lietuviškos knygos autorius,
M. Daukša, pirmųjų lietuviškų knygų autorius LDK,
K. Donelaitis, lietuvių grožinės literatūros
M. Mažvydas, pirmosios lietuviškos knygos pradininkas, pakylėja lietuvių kalbą į ypatingas
autorius, M. Daukša, pirmųjų lietuviškų knygų aukštumas, jų kūryba – lietuviškumo paliudijimas.
autorius LDK, K. Donelaitis, lietuvių grožinės Romantikas S. Daukantas, laikydamas kalbą tautos
literatūros pradininkas, pakylėja lietuvių kalbą į sąmonės išraiška, džiaugdamasis, kad ji vis dar gyva,
3. Lietuvių
ypatingas aukštumas, jų kūryba – lietuviškumo rašė: „kalba it žalia bruknelė, nuo speigų apšarmojusi,
kalbos mitas
paliudijimas. Romantikas S. Daukantas, laikydamas ligi šiai dienai tebežaliuoja“. M. Ivaškevičius vartoja
kalbą tautos sąmonės išraiška, džiaugdamasis, kad ji XX a. tarpukario laikotarpio kalbą, kurią dabartinis
vis dar gyva, rašė: „kalba it žalia bruknelė, nuo skaitytojas gana sunkiai supranta, nes kalba, palyginti
speigų apšarmojusi, ligi šiai dienai tebežaliuoja“. su dabartine, pasikeitusi. Pjesės autorius tarsi nori
parodyti, kad mūsų kalba nuolat kinta – ji itin nutolusi
nuo tos, kurią vadiname seniausia indoeuropiečių
kalba, todėl jis kalbos neidealizuoja.
Juoką keliantys, dabar nevartojami žodžiai ar jų dalys
Lietuvių kalba, siejama su lietuvybe, tautiškumu, (neitralus, ananas, neprigulmingumas, vidujiniai,
Raiška
tautos savastimi, identitetu, idealizuojama. jednak, kafė...), žaidimas žodžiais paneigia
nekintančios kalbos mitą.
Tradicinėje literatūroje Lietuva rodoma kaip
didžiausia ir galingiausia, ne veltui gręžiamasi į
4. Tėvynės Nuolatinė baimė prarasti Lietuvą ugdo nepakantumą
Vytauto Didžiojo laikų Lietuvą (J. Radvanas,
Lietuvos kaimynams, pagaliau patys pjesės personažai
Maironis). Ji verta apsaugos, nes yra nuolatiniame
mitas neįsivaizduoja gyvenimo Lietuvoje, nors visi ją myli.
pavojuje (A. Baranauskas, Maironis, B. Krivickas,
Just. Marcinkevičius).
Raiška Idealizavimas, poetizavimas, romantizavimas. Ironizuojamos perdėtos baimės.
5. Agrarinės Agrarinė kultūra pristatoma kaip nekintantis,
Noras išsaugoti kintančią kultūrą formuoja atsilikimą,
kultūros amžinas pasaulis (K. Donelaitis, Maironis, Just.
tamsumą, konservatyvumą (Pokšto tėvai).
mitas Marcinkevičius, M. Martinaitis, R. Granauskas).
Senoji agrarinė sankloda idealizuojama, dažnai
Raiška Ironizuojamas praeities kultūros idealizavimas.
rodoma kaipnekintanti, amžina.