Vaiko kelias į dvasinę brandą

Poetas Justinas Marcinkevičius yra pasakęs: „Visa ko pradžia yra ten, toli vaikystėje, kur žmogus
pirmą kartą supranta, kad pasaulyje jis gyvena ne vienas, kad jo rankos ir širdis privalo ką nors
pridengti nuo skausmo, prievartos, melo, kad jis privalo būti žmogumi. Tai aukščiausia ir sunkiausia
pareiga“. Žmogaus kelias į dvasinę brandą prasideda vaikystėje. Socialinė aplinka, klaidos, skaudi
patirtis bei šeima, kurioje auga vaikas formuoja jauno žmogaus moralines vertybes. Asmenybės
formavimąsi aprašė ne vienas lietuvių literatūros autorius, tačiau šiandien, remdamasi tokiais lietuvių
rašytojais kaip Šatrijos Ragana, Jurgis Savickis bei Jonas Biliūnas, papasakosiu apie vaiko kelią į
dvasinę brandą.

Vaikas, augantis mylinčioje bei darnioje šeimoje įgyja gerąsias vertybes. Oskaras Vaildas yra pasakęs:
„ Patikimiausias būdas gerai išauginti vaikus — tai padaryti juos laimingus.“ Laimingą vaiką galime
matyti ir XIX a. pabaigos - XX a. pradžios lietuvių rašytojos, lyrinės psichologinės prozos pradininkės
Šatrijos Raganos (Marijos Pečkauskaitės) apysakoje Sename dvare. Apysakoje vaizduojama dvaro bei
dvaro gyventojų gyvenimas aštuonerių metų mergaitės Irusios ir jos motinos akimis. Irusia gyvena
apsupta motiniškos meilės ir globos. Ji turi du jaunesnius broliukus bei materialine gerove
besirūpinantį tėtį. Namuose jai miela, ramu. Irusia laimingas vaikas, ji gyvena vaikiškomis svajonėmis
ir mintimis, neretai nuklysdama į fantazijų pasaulį. Irusia stengiasi elgtis taip, kad Mamatė būtų
laiminga. Mergaitė mamą myli tyra, vaikiška meile. Ji rūpinasi, kad mama visada būtų laiminga,
jaudinasi, kad tik ji neliūdėtų. Mama Irusiai yra ypatingo, neįprasto grožio bei gėrio įsikūnijimas.
Irusios mama turėjo itin jautrią bei menišką sielą. Ji buvo vargšų globėja, lietuvybės gynėja, gamtos
mylėtoja, sąžininga bei gailestinga. Ji norėjo, kad jos vaikai užaugtų gerais žmonėmis, skiepijo jiems
gerąsias vertybes. Cituoju mamos žodžius: „– Taip, vaikeliai. Kiekviena graži mintis, kiekvienas geras
darbas, kiekvienas susivaldymas auksu ir vaivorykšte varsoja jūsų sielų sparnelius.“ Matydama tokį
pavyzdį mergaitė taip pat buvo turtinga vidumi. Šeima, gėris bei meilė kitiems jai buvo didžiausios
vertybės. Taigi, gyvenimas mylinčioje bei darnioje šeimoje suformuoja vaiko dvasines vertybes.

Vaikas, augantis problematinėje aplinkoje, išmoksta kovoti už savo gyvenimą, kritiškai žvelgti į
gyvenimą. Tokį vaiką matome XX a. pradžios lietuvių rašytojo, moderniosios literatūros kūrėjo Jurgio
Savickio novelėje „Kova“. Pasakojama apie berniuką, kurio tėvas yra girtuoklis, motina - paleistuvė. Jis
turi gyventi kone suaugusiųjų gyvenimą, susidoroti su skaudžia bei skurdžia kasdienybe. Berniukas
trokšta, kad jo šeima būtų normali, kad tėvas nebūtų „paprastas girtuklėlis“, o „mamanka“ nebūtų
tokia graži. Motinos grožis ir palankumas vyriškiams – viena pagrindinių šeimos problemų. Savo
elgesiu ji rodo blogą pavyzdį vaikui. Dvasinės vertybės suformuojamos vaikystėje labai priklauso nuo
mamos vaidmens. Atvykęs su tėvais į miestą ir beslankiodamas gatvėmis vaikas sutinka žyduką.
Berniukui rūpi sužinoti, ar jo naująjį pažįstamą tėvas taip pat muša. Jis nustemba, kad ne tik nemuša,
o dar myli ir rūpinasi. Nusivylęs vaikas primuša žyduką – taip reaguodamas į savo skausmą bei
neteisybę. Rašytojas leidžia vaikui ne tik būti nelaimingam, bet ir kritiškai matyti savo tėvus. Savickis
skaitytojui leidžia suprasti, jog vaikas yra paliktas likimo valiai. Pagaliau berniukas ateina į smuklę.
Joje – įsilinksminusi vaiko motina, kalbinama vyrų, ir nugirdytas tėvas. Jis ragina motiną važiuoti
namo, bet vyrai vedasi moterį, vienas net skaudžiai įspiria vaikui batu. Motinos prigimtis tampa
stipresnė už meilę ir rūpestį vaikui. Berniukas nori sustabdyti vežimą su išvažiuojančia motina, bet
ratas jį parbloškia ir jis pralaimi kovą. Taigi, vaiko kelias į dvasinę brandą gali būti skaudus, bet ir
prasmingas – vaikas jau žino, jog gyvenimas ne visada yra teisingas ir kad darni šeima – didžiausia
vertybė.

Taigi, viską apibendrindama noriu pasakyti, jog vaiko kelias į dvasinę brandą priklauso nuo socialinės
aplinkos, patirtų išgyvenimų, klaidų, o ypatingai šeimos, kurioje jis auga. Mylinti bei darni šeima
suformuoja vaiko dvasines vertybes. Vaikas augantis problemiškoje šeimoje išmoksta kovoti už save,
supranta, jog gyvenimas ne visada gali būti teisingas ir kad didžiausia vertybė yra darni šeima.
Skaudžio klaidos bei skaudi patirtis vaikystėje, neleidžia suklysti tolesniame gyvenime.