„Erčia, kur gaivus vanduo“

Iš pat ryto visi buvo liūdnai ramus. Kalbėjo nedaug, tik motina kartais paklausdavo dukterį, ar ji ko nepamiršusi. Paskui
taip greit neparlėksi, jei paliksi. Tėvas susirado priemenėj kirvį ir nuėjo į skiedryną, išjudino žemėn giliai įsmigusią trinką,
perkėlė į kitą vietą ir ėmė kapoti pavasarį parvežtus alksnius. Pro žalias egles tarpais prasiverždavo vėjūkštis, ir gėlės jau
padvelkdavo artėjančiu rudeniu. Saulė blykčiojo pro medžių šakas, judino ganykloje trijų ąžuolų lapus. Ploniausią alksnį tėvui
dabar reikėjo kirsti kelis kartus, prieš savaitę tokį pavytusį medelį įveikdavo vienu, daugiausia — dviem kirčiais. Duktė vis dar
buvo pasilenkusi prie lagamino, dar tikrino daiktus, ilgais pirštais atsargiai perdedamą juos iš vienos vietos į kitą.
Motina, pati gerai nežinodama ko, užlipo ant aukšto, priėjo prie mažyčio langelio ir ilgai žiūrėjo į senas egles, daugiau iš
čia beveik nieko nebuvo matyti, dar viena ąžuolo šaka, ir kiek toliau, ant nedidelės kalvelės pamiškėj, nenupjauti, gyvulių ir
žmonių išmindžioti, pajuodavę dobilai ir keli lubinų stiebai, kur sirpdavo žemuogės ir kartais net avietės. Pro šitą langelį ji dažnai
matydavo dukterį su mažąja, kartais išsigąsdavo, kai duktė, apsivilkusi trumpą suknelę, pasilenkdavo žemuogių, o tuo tarpu
miško takeliu pasitaikydavo praeiti žmogui, ypač vyrui. Ji ne sykį matė, kaip mažoji puldavo seseriai į glėbį ir kaip ta mažąją
apkabindavo, pakeldavo nuo žemės ir imdavo sukti aplink save; mažosios įdegusios kojytės kliūdavo už violetinių dobilų.
Motinai pasidarė graudu, buvojau beeinanti atgal, tik pamatė pastogėj ant vinies pakabintą išaugtinę dukters suknelę,
priėjo prie jos ir įsikniaubė, suėmė išdėvėtą drabužėlį rankomis. Už mažo langelio, žemai, į burokų vagą paptelėjo — nukrito
pernokęs obuolys. Prie pat stogo viršaus, įsipainiojusi į voratinklį, blaškėsi didelė taškuota peteliškė. Tėvas tebebuvo skiedryne,
dar vis kapojo alksnius. Paskui ji išgirdo, kaip jis įkirto įrankį į trinką, suprato, kad dabar krapštosi kišenėse, ieškodamas primos
ir degtukų, bet netrukus pro langelį ji pamatė, kaip tėvas palei vyšnias nuėjo prie ąžuolų ir patraukė tiesiai į eglyną. Tenai buvo
jų didžioji eglė, į kurią dar tėvo tėvas prieš senus laikus įkėlė koplytėlę ir beržinį Dievuką. Jei žmogui pasitaikydavo pro eglę
važiuoti ar eiti pėsčiam, nukeldavo kepurę, nors beržinio Dievuko jau nebebuvo — jisai dailioj mašinėlėj išvažiavo į miestą.
Motina glostė dukters suknelę, paskui nukabino ją, gražiai sulankstė ir pasiėmė. Vilkdama kojas per spaliais užpiltas
lubas, ji nuėjo prie kopėčių.
Mažoji kieme ant kalakutžolių voliojosi prie šuns būdos, apsikabinusi pailsusį ir labai ją mylintį šuniuką. Jam jau aiškiai
su mergaite voliotis buvo nusibodę, pagavęs laisvą akimirką, jis liūdnom akim žiūrėdavo pro dobilieną į mišką, bet mergaitė
stverdavo jį pusiau ir versdavo į kalakutžoles, ir pražilęs šuniukas nuduodavo linksmą ir vartydavosi, nenorėdamas mergaitės
įžeisti.
Netrukus kieme pasirodė ir sesuo. Iš kambario ji išėjo tuo metu, kai motina, slėpdama išdėvėtą suknelę, lipo žemyn
kopėčiomis. Prie sesers bematant puolė mažoji, paliko dabar jau nebereikalingą šunį, kuris taip pat daug naivių vilčių dėjo į
seserį, bet toji šuns net nepamatė, ir šuniukas dabar turėjo gražios progos, likęs vienas, pagalvoti apie savo šunišką likimą.
— Ar jau einam? Ar einam? — griebdama sesers ranką, klausė mažoji, o sesuo nieko nesakė, mažoji ir be sakymo suprato,
kad jau eina.
Motina buvo nulipusi nuo aukšto ir dabar vaikščiojo po kambarį, su neaiškia baime žiūrėdama į pasienyje pastatytą
lagaminą ir violetinį skėtį; žvilgtelėjo pro langą į nueinančias dukteris ir į inkščiantį dėl savo likimo ir dėl storos grandinės
šuniuką. Mergaitės pro daržinę pasuko prie klegančio upelio, mažoji stvarstė alksniukų šakas ir vis griebdavo per liemenį seserį,
o toji šįsyk su ja nebežaidė.
Prie užtvankos, kurią prieš daugelį metų padarė tėvas, abi išsirengė nuogai, sesuo šoko nuo kranto į vidurį ir paniro,
mažoji brido atsargiai, ji dar nemokėjo gerai plaukti.
Motina tuo metu kambaryje būti jau negalėjo, ji pravėrė duris, ir šuo dabar paskutines abejotinas viltis sudėjo į ją, ir ne
veltui. Moteris ėjo tiesiai prie būdos, paglostė įkaitusį šuns kailį, apsidairė po kiemą ir ėmė čiupinėti prie gyvulio kaklo, ties
šuniukui gerai pažįstama vieta, kur buvo išpešioti plaukai ir matyti melsva taškuota oda. Dar nespėjo skambtelėti ant būdos
užmetama grandinė, o šuniukas jau buvo kiemo vidury, nugriuvo ir voliojosi žolėj, paskui nėrė į darželį, ėmė uostyti gėles ir
norėjo kažką daryti, keldamas vienintelę baltą koją, kitos buvo juodos, bet persigalvojo ir nudūmė per dobilieną tėvo pėdom.
Motina nuėjo iš paskos, tik ne į mišką, o į ganyklą, kur po ąžuolu pririšta stovėjo karvė. Suspaudusi rankoje, ji dar nešėsi
išblukusią dukters suknelę.
Įvairiose miško erčios vietose buvo keturi žmonės — trys suaugę, vienas mažas, dar pėdas uostinėjo kažkur miške
šuniukas, stovėjo po ąžuolu karvė, ir, ištiesusios dulkėtus sparnus, po bulvių lapais vagose snapus žiodino vištos.
Sesuo vis nardė ir nardė duburkyje, ilgos jos kasos šlapios tįsojo per nugarą, mažoji tiesdavo į ją rankas, prašydama
prilaikyti ir tempti į vidurį, bet sesuo tik vieną sykį šitaip padarė — atmestinai ir be meilės. Iš suaugusiųjų šios miško erčios
žmonių ji buvo vienintelė, beveik negalvojanti apie praeitį. Nuplaukusi į aną užtvankos pusę, ji atsisėdo ant didelio akmens, per
pečius nusvarinusi šlapias kasas, ir su keista baime, tarytum pirmą sykį, žiūrėjo į įdegusias krūtis ir nežymiai aukščiau kelių
subraižytas kojas. Vėjūkštis ir čia atnešdavo laukinių jurginų kvapą, keistas, graudžiai viliojantis nujautimas supo ją, sėlino
kažkas nebaugus, bet vis dėlto keliantis virpulį. Neaiškiame, prieš akis banguojančiame būsimo laiko tarpe ji matė didelę, gražią
jėgą, kuriai būtinai reikės paklusti. Didelė, nemateriali jėga siautė kažkur toli, bet ji su baime suprato, kad toji jėga ją jau mato
ir jos siekia.
— Tu negera, — pasakė mažoji. Tikras vaikas. Mažytė, nuoga, įdegusi ir susibraižiusi kojas mergaitė. — Visą laiką tu
buvai gera, o dabar ne. Ir važiuok, kad nori. Aš pati sau būsiu gera ir dar išmoksiu plaukti.
— Ko pyksti? — iš reikalo paklausė sesuo, prisiversdama neužmiršti mažosios, kuri iki pusės sėdėjo vandeny aname
užtvankos krašte, ištiesusi į šalis rankas. — Aš gera. Pati žinai, kad gera, — švelniai pasakė sesuo, bet neaiškus ilgėjimasis jos
nepaliko. Ji nebegalėjo būti tik čia. Prisiliesdama prie savo kūdikystės ir vaikystės daiktų, prie nuolat tekančio ir gargiančio
vandens ir prie maurais apaugusių akmenų, ji pajuto, kaip kartu pati atsispiria, amžinai nutraukdama natūralius ryšius ir tą pačią
akimirką uždarydama viską atmintyje, kad po daugelio metų galėtų jais maitinti beprasmišku, gal net bjauriu tampantį savo
gyvenimą, kad rastų čia atspirtį pavargime.
Tėvas po daugelio metų vėl buvo jaunas ir sėdėjo po stora didžiąja egle. Jis buvo tvirtas žmogus, pats žinojo, nereikėjo
niekam ir sakyti, jis suprato, kad yra net šiek tiek nevyriška dabar, tą tikrai bendražmogišką atsisveikinimo valandą, paskęsti
praeity, bet kitaip negalėjo. Galbūt šis laikas bus atsispyrimo taškas naujai iliuzijai, naujoms miško erčioms, bet kažin, kažin,
nusišypsojo jisai. Vienišas, jausdamas, rodos, tikrą šaukimą paskęsti savyje, jis tylus bastėsi po žmones, vengdamas vienodai ir
moterų, ir vyrų, kurių daugelis jam atrodė pilni bukos jėgos ir isteriško drąsumo. Seniau čia buvo juodas miškas, kurio viduryje
jis iškirto didelę kvadratinę erčią, iš medžių pasistatė namus, tik dobilienoj paliko keturis ąžuolus, paskui užtvenkė upelį ir jau
buvo pradėjęs malūną ir pirtį, kokios aplinkui niekas nežinojo, — ji turėjo stovėti ant storų ąžuolinių rąstų virš upelio srovės, o
karštas vanduo pasitikti kiekvieną pakeleivį. Tos pirties pamatai daug metų riogsojo virš vandens, nes jam kažkas pasidarė, visi
darbai vieną pavasarį pasirodė juokingi ir menki, žmogus ėmė neberasti sau vietos, ledai trankydamiesi pasigriebė nematytosios
pirties pamatus ir nusinešė, o jis tų pat metų pavasarį, gyvenimo būtinybę, prieš kurią nuolat naiviai sukyla tiktai žmogus,
šaukiant medžiams, žolėms ir paukščiams, išjojo iš savo iškirstos miško erčios ir vakare parsinešė ant arklio tą, kuri dabar,
parėmusi smakrą, kita ranka suspaudusi išaugtą dukters suknelę, stovėjo po vienu iš tų ąžuolų ir žiūrėjo gromuliuojančiam
gyvuliui į akis. Gyvulio ramumas, pastovumas ir, rodos, keistas, bet aiškus kažko žinojimas ją gražiai ramino. Ji taip pat buvo
praeity; moteris net nepagalvojo, ar po šios dienos dar bus naujų iliuzijų ir atspirties taškų, kaip šypsodamasis suspėjo pagalvoti
jisai, nusiėmęs kepurę sėdintis po egle, ji matė tik savo dukterį ir išaugtą jos suknelę, girdėjo dukters žodžius, pasakytus tarytum
visai neseniai. Parėjo ji tada nuo ąžuolo, nešina motinos išausta linine drobule, ir atsisėdo ant suolo palei sieninį.
— Taip greit parėjai.
Dukters akys buvo įsmeigtos į nedidelį virtuvės langą.
— Tau negerai po ąžuolu?
Ji nuleido akis ir pasidarė kažkokia nedrąsi.
— Mama, man labai gerai po ąžuolu. Man tik baisu. Kai jis ošia, aš labai juntu, kaip eina laikas. Taip tikrai juntu, kas yra
laikas ir kaip jis eina.
Motiną nupurtė šis liūdnas dukters jutimas, jos pačios jau seniai pergyventas, tik niekada taip aiškiai neišsakytas. Ji priėjo
prie dukters, uždedama ranką jai ant galvos.
Ąžuolų lapuose ošė praeinantis laikas.
Dabar ji gniaužė rankoje išaugtą dukters suknelę, nuo kurios išaugimo laiko tekėjimas pasidarė dar baisesnis.
Netrukus iš laiko ošimo į jų erčią atėjo mažoji.
Ji dar tebesėdėjo vandeny, ištiesusi rankas ir nusisukusįjį nedaug ką galėjo suprasti, kas dedasi šioje miško erčioje, bet
ne visada nesupratimas yra lengviau už supratimą. Stengdamasi nusikratyti minčių apie ją stebinčią ir jos ištroškusią jėgą, sesuo
pakilo nuo akmens, atplaukė prie mažosios, pakėlė ją ir ėmė bučiuoti, o ši žodžiais greitai pasakė tai, ko sesuo labai nenorėjo:
— Tik jau neimk verkti. Žliumbti reikia mums, nes tu išvažiuoji.
Prie užtvankos pūtuodamas atlėkė šuniukas, kūlvirsčiais jis puolė nuo kranto ir ėmė lakti vandenį, o mažoji privertė jį
išsimaudyti.
Netrukus iš trijų pusių į namus sugrįžo tėvas, motina ir dukterys. Išsimaudęs šuniukas vėl voliojosi kieme, o mažoji sesers
paklausė:
— Ar tu pas mus dažnai atvažiuosi? Mokysies, mokysies, pavargsi ir atvažiuosi į užtvanką išsimaudyti?
Šuniukas tuo metu sukluso, galimas dalykas, jis kai ką ėmė suprasti, vanduo labai pagyvina smegenis. Sesuo mažajai
atsakė:
— Žinoma, atvažiuosiu.
Tai buvo gana liūdnas atsakymas. Kai ką turbūt aiškiai suprato ir ji pati: kad nebegalima išvažiavus sugrįžti taip pat; kad
ji jau niekada nebebus tokia pat nei ant kalvelės, kur auga žemuogės ir kartais prisirpsta avietės, nei gaivioje užtvankoje, nors
šita tyli erčia ir trauks ją, metams bėgant, galbūt vis labiau ir labiau, tačiau kiekvienas toks sugrįžimas reikš sugrįžimą tik į praeitį
— prie violetinių dobilų, prie užtvankos akmens, prie kalakutžolių kieme, nes tų dalykų gyvenime jau niekada jai nebebus.
Pirmasis taku, kaip ir pridera, ėjo tėvas. Jis nešė dukters lagaminą, paskui jį sekė duktė, motina, mažoji ir šuniukas.
Paėjusi iki ąžuolų, motina sulakstė atgal, basom kojom mušdama žole apžėlusį taką, ant tvoros ji paliko išaugtą dukters suknelę
ir atnešė iš darželio gėlę, duktė ją paėmė, perduodama motinai skėtį. Šuniukas kartais užbėgdavo per dobilieną visiems už akių,
norėdamas pasigirti, kad kelią ir jisai žino.
— Šitoj vietoj kadaise taip pat stovėjo didelis ąžuolas, tik sykį trenkė į jį perkūnas, ir medis nudžiūvo. Paskui iš jo
padariau stalą ir lieptą per upelį. Liko tik trys ąžuolai.
— Pasakojai, tėti.
— Kur dabar dobilai, anais metais šernas nudūrė mūsų šuniuką.
— Šnekėjai, mama.
— Tau gerai, tu išvažiuoji. O aš turiu pasilikti, — aplenkusi motiną, prie sesers pribėgo mažoj i ir įsikibo į ranką.
— Greit išvažiuosi ir tu.
— Ai, dar negreit.
— Prabėgs laikas, nepajusi.
— Tu išvažiuoji, ir tau taip dabar atrodo.
Prie įkaitusio asfalto žmonės iš miško erčios atėjo greitai, o autobuso laukti ilgai nereikėjo, sustojo aikštelėje,
kriuksėdamas ir pūtuodamas lyg didelis šernas. Tėvas padėjo įkelti lagaminą, motina padavė dukteriai skėtį pamatydama, kokiom
akim į jos vaiką spoksojo jaunas šoferis, mažoji pasiliko kitoje griovio pusėje, nusisuko ir visai į mašiną nežiūrėjo. Greit
autobusas pasijudino, nuo asfalto papūsdamas pro dūmus mėlyną smėlį, ir pasilikusieji, važiuojant mašinai, dar pamatė, kad
mergaitė jiems šypsojosi ir laikė motinos nuskintą gėlę. Šuniukas viduje, matyt, pritarė mažajai — jis iššoko į plentą ir, piktai
viauksėdamas, bandė autobusą pavyti ir įkąsti į tekinį.