Professional Documents
Culture Documents
ŽMOGAUS TEISIŲ APSAUGA - Odt
ŽMOGAUS TEISIŲ APSAUGA - Odt
Sudėtinės dalys:
Pagal Pakto 4 str. įsteigtas Žmogaus teisių komitetas. Jo funkcijos skirstomos į tris grupes:
1. Komitetas nagrinėja valstybių pranešimus apie Pakto įgyvendinimą. Valstybė,
tapusi Pakto dalyve, privalo per vienerius metus praneši apie priemones, kurių ji
ėmėsi savo įsipareigojimams pagal Paktą įgyvendinti. Kas 5 m. teikiami eiliniai
pranešimai, jie svarstomi dalyvaujant valstybių atstovams. Komitetas gali pateikti
bendrus komentarus, apsvarstęs pranešimą.
2. Komitetas gali nagrinėti tarpvalstybinius skundus dėl žmogaus teisių ir
laisvių, įtvirtintų Pakte, pažeidimų, tačiau tik su sąlyga, kad abi valstybės
(skundžiama ir besiskundžianti) padarė secialų pareiškimą pagal Pakto 41 str., jog
pripažįsta Komiteto kompetenciją tokius skundus nagrinėti. Kita skundų nagrinėjimo
sąlyga — jie gali būti nagrinėjami tik tada, kai nukentėję asmenys panaudojo visas jiems
prieinamas vidaus teisinės gynybos priemonės valstybėje, kurios veiksmai skundžiami.
Komitetas, nagrinėdamas skundą, teikia savo geras paslaugas abiems valstybėms, kad jos
pasiektų susitarimą draugiškumo dvasia, remdamosi pagarba žmogaus teisėms. Jeigu toks
susitarimas nepasiektas, Komitetas parengia pranešimą, kuriame išdėstomi ir įvertinami
faktai. Komitetas teisminių ar arbitražinių funkcijų neatlieka, todėl teisiškai jo
pranešimas yra rekomendacnio pobūdžio.
3. Komitetas gali nagrinėti individualias peticijas dėl Pakte įtvirtinamų teisių
pažeidimų, tačiau su sąlyga, kad valstybė, prieš kurią nukreipta peticija, yra 1966 m.
Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto Fakultatyvaus protokolo dalyvė.
● 1966 12 16 Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto fakultatyvusis
protokolas (I fakultatyvinis protokolas) – JT Žmogaus teisių komiteto kompetencija
nagrinėti individualias peticijas;
Šiuo fakultatyviu protokolu valstybės atsižvelgdamos į tai, kad toliau siekiant Pilietinių ir
politinių teisių pakto tikslų ir įgyvendinant jo nuostatas reikėtų suteikti Žmogaus teisių
komitetui galimybę priimti ir svarstyti, kaip numatyta šiame Protokole, privačių asmenų,
teigiančių, kad jie yra Pakte išdėstytų teisių pažeidimų aukos, pranešimus.
Protokolo šalys pripažįsta Komiteto kompetenciją priimti ir svarstyti jos jurisdikcijai
priklausančių privačių asmenų pranešimus, kuriuose teigiama, kad toji valstybė, šio
Protokolo Šalis, yra pažeidusi tam tikras Pakte išdėstytas jų teises. Komitetas nepriima jokio
pranešimo, susijusio su valstybe, Pakto Šalimi, kuri nėra šio Protokolo Šalis. (1 str.)
Asmuo, kurio teisės buvo pažeistos ir kuris išbandė ir panaudojo visas turimas vidaus
teisinės gynybos priemones, gali kreiptis į Komitetą su rašytiniu pranešimu, kad Komitetas
jį išnagrinėtų. (2 str.) Komitetas gali atmesti anoniminius pareiškimus ar tokius, kuriais
piktnaudžiaujama teise pateikti tokius pranešimus, arba kurie yra nesuderinami su Pakto
nuostatomis. (3 str.)
Šį Protokolą ratifikuoja kiekviena valstybė, ratifikavusi Paktą ar prisijungusi prie jo.
Ratifikavimo dokumentai deponuojami Jungtinių Tautų Generaliniam Sekretoriui. Prie šio
Protokolo gali prisijungti kiekviena valstybė, ratifikavusi Paktą ar prisijungusi prie jo.
Prisijungiama prisijungimo dokumentą deponuojant Jungtinių Tautų Generaliniam
Sekretoriui. (8 str.)
● 1989 12 15 Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto fakultatyvusis
protokolas mirties bausmei panaikinti (II fakultatyvinis protokolas)
Šiuo fakultatyviu protokolu valstybės tikėdamos, kad mirties bausmės panaikinimas padeda
kelti žmogaus orumą ir skatina laipsnišką žmogaus teisių plėtotę, prisimindamos Visuotinės
žmogaus teisių deklaracijos 3 straipsnį (Kiekvienas turi teisę į gyvybę, laisvę ir asmens
saugumą.) ir Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 6 straipsnį (Kiekvienas
žmogus turi neatimamą teisę į gyvybę. Šią teisę saugo įstatymas. Negalima savavališkai
atimti niekieno gyvybės), pažymėdamos, kad Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 6
straipsnyje apie mirties bausmės panaikinimą kalbama taip, jog yra aišku, kad mirties bausmę
pageidautina panaikinti, įsitikinusios, kad visos priemonės mirties bausmei panaikinti turėtų
būti laikomos pažanga naudojantis teise į gyvybę, norėdamos šiuo Protokolu prisiimti
tarptautinį įsipareigojimą panaikinti mirties bausmę. (preambulė)
Susitarta, kad Valstybių jurisdikcijoje niekam negali būti įvykdyta mirties bausmė ir kad
kiekviena Valstybė Šalis imasi visų būtinų priemonių mirties bausmei savo jurisdikcijoje
panaikinti.
Šį Protokolą gali pasirašyti bet kuri valstybė, kuri yra pasirašiusi Paktą. Jį privalo
ratifikuoti kiekviena Valstybė, kuri yra ratifikavusi Paktą arba prie jo prisijungusi.
Ratifikavimo dokumentai deponuojami Jungtinių Tautų Generaliniam Sekretoriui. Prie šio
Protokolo gali prisijungti kiekviena Valstybė, kuri yra ratifikavusi Paktą arba prie jo
prisijungusi. Prisijungiama deponuojant prisijungimo dokumentą Jungtinių Tautų
Generaliniam Sekretoriui. (7 str.)
● 1966 12 16 Tarptautinis ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas –
universali tarptautinė sutartis (rezultato įsipareigojimai – valstybės “įsipareigoja … visais
turimais ištekliais imtis priemonių …, kad laipsniškai būtų visiškai įgyvendintos Pakte
pripažįstamos teisės”);
Daugeliui Pakto straipsnių, įtvirtinančių konkrečias teises, būdinga tai, kad kartu numatomos
tam tikros priemonės, reikalingos šioms teisėms įgyvendinti. Tai teisė į darbą, šeimos,
motinystės, kūdikystės ir vaikystės apsauga, teisė į pakankamą gyvenimo lygį, sveikatos
apsaugą, mokslą, teisė dalyvauti kultūriniame gyvenime, naudotis mokslo pažangos
laimėjimais ir teisė į autoriaus teisių apsaugą. Kiti straipsniai, nors ir nenumato tam tikrų
priemonių, yra gana išsamūs.
Paktas įpareigoja valstybes pateikti ECOSOCui pranešimus pagal šios Tarybos patvirtintą
programą. Pranešimuose turi būti įvardinti sunkumai, su kuriais susiduria valstybės,
įgyvendinančios Paktą. ECOSOC gali perduoti pranešimus JT žmogaus teisių komisijai, o ji
gali teikti rekomendacijas.
<plačiau apie paktą 4 pagrindinis klausimas>
● 2008 12 10 Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto
fakultatyvusis protokolas – steigiamas panašus į Žmogaus teisių komitetą JT
Ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių komitetas (valstybių pareiškimų ir individualių
peticijų nagrinėjimas)
P.S. Žmogaus teisės pagal savo prigimtį lieka individualios „neatskiriamos nuo žmogaus
asmenybės“ ir priklausančios atskiram žmogui, o ne kolektyvui (išimtis tautų apsisprendimo
teisė). Be abejo, žmogus savo teisėmis gali naudotis kartu su kitais, tačiau nuo to jos netampa
kolektyvo teisėmis.
Žmogaus teisės nėra siejamos su pilietybe. Išimtis čia yra teisė į rinkimus bei teisė dalyvauti
savo valstybės valdyme, pasireiškianti asmens teise eiti valstybines pareigas. Su pilietybe taip
pat siejama teisė įvažiuoti į savo šalį, kaip teisės kilnotis sudedamoji dalis. Bendroji TT
nepripažįsta teisės įvažiuoti į užsienio valstybę.
Visuotinė žmogaus teisių deklaracija nenustato jokios teisių ir laisvių viršenybės. Ji taip pat
neskirsto teisių į absoliučias ir teises, naudojimasis kuriomis gali būti apribotas, kitų asmenų
teisių apsaugos, viešosios tvarkos, valstybės saugumo, moralės ar visuomenės sveikatos
sumetimais. Bet apsauginė formulė įtvirtinta 29 str., kur sakoma, kad kiekvienas turi pareigas
bendruomenei, kurioje vienintelėje yra galimas laisvas ir visokeriopas jo asmenybės
vystymasis, kiekvienam, kuris naudojasi savo teisėmis ir laisvėmis, gali būti taikomi tik tokie
apribojimai, kokie yra nustatyti įstatymo, tik tam, kad būtų užtikrintas kitų teisių ir laisvių
pripažinimas ir pagarba joms ir kad demokratinėje visuomenėje būtų laikomasi teisėtų
moralės, viešosios tvarkos ir visuotinės gerovės reikalavimų, šiomis teisėmis ir laisvėmis
jokiais atvejais negali būti naudojamasi tam, kas prieštarauja Jungtinių Tautų tikslams ir
principams.
● Pagal turinį:
1. Elementarios teisės – neatimamos ir neribojamos, be kurių žmogaus asmenybė
negalima (EŽTK 2, 3 str. (Konvencijos šerdis) – teisė į gyvybę, apsauga nuo kankinimų ir
nežmoniško elgesio; EŽTK 4 str. – vergijos ir priverčiamojo darbo draudimas; 6 ir 13
Protokolai (mirties bausmės panaikinimas), 4 Protokolo 1 str. (draudimas atimti laisvę dėl
sutartinės prievolės nevykdymo), EŽTK 14 str. ir 12 Protokolas (diskriminacijos
draudimas))
2. Teisė į laisvę ir saugumą – EŽTK 5 str. (leidžiami teisėti laisvės apribojimo
pagrindai ir garantijos sulaikytiesiems)
3. Teisminės garantijos – teisė į teisingą teismą, baudžiamojo proceso garantijos
(įskaitant teisę į apeliaciją ir žalos atlyginimą), nullum crimen sine lege ir ne bis in idem,
teisė į veiksmingą gynybos priemonę (EŽTK 6, 7, 13 str., 7 protokolo 2, 3, 4 str.)
4. Privataus ir šeimos gyvenimo neliečiamybė – pagarba privačiam ir šeimos
gyvenimui, būsto ir korespondencijos neliečiamybė, teisė į santuoką ir sutuoktinių
lygiateisiškumas, teisė į mokslą (EŽTK 8, 12 str., 1 Protokolo 2 str., 7 Protokolo 5 str.)
5. Pagrindinės laisvės – demokratijos, kaip Europos viešosios tvarkos, pagrindas:
minties, sąžinės ir religijos, saviraiškos, susirinkimų ir asociacijų, rinkimų laisvės (EŽTK
9, 10, 11 str., 1 Protokolo 3 str.)
6. Nuosavybės teisė – socialinė jos paskirtis (1 Protokolo 1 str.)
7. Kilnojimosi laisvė ir garantijos prieš savavališką išsiuntimą – judėjimo laisvė,
draudimas išsiųsti piliečius, draudimas kolektyviai ar savavališkai išsiųsti užsieniečius (4
Protokolo 2, 3, 4 str., 7 Protokolo 1 str.)
● Pagal apimtį:
1. Absoliučios – besąlyginės ir neribojamos – elementarios teisės: teisė į gyvybę,
kankinimų ir vergijos draudimas, nullum crimen sine lege, ne bis in idem (EŽTK 2, 3 str.,
4 str. 1 d., 7 str., 7 Protokolo 4 str.)
2. Ribojamos – EŽTK nustatyti ribojimo pagrindai, nėra valstybių nuožiūros laisvės:
teisė į laisvę (EŽTK 5 str., 4 Protokolo 1 str.)
3. Sąlyginės – ribojamos valstybių nuožiūros laisvės (margin of appreciation) ribose
atsižvelgiant į individualias politines, istorines, socialines ir ekonomines sąlygas, EŽTK
nenustato ribojimo pagrindų, tik sąlygas ir kriterijus: privataus ir šeimos gyvenimo
neliečiamybė, pagrindinės laisvės, nuosavybės teisė, kilnojimosi laisvė ir draudimas
savavališkai išsiųsti užsieniečius (EŽTK 8, 9, 10, 11, 12 str., 1 Protokolo 1, 2, 3 str., 4
Protokolo 2 str., 7 Protokolo 1, 5 str.)
1. pagarba žmogaus teisėms principas; nediskriminacijos principas; pozityvi ir negatyvi
diskriminacija
Pagarba prigimtinėms žmogaus teisėms pati savaime yra neatsiejama Lietuvos konstitucinės
tapatybės dalis.
Esminiai teiginiai: žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės, o ne valstybės suteikia teises ir
laisves. Jas įgyja pačiu gimimo faktu. Išplaukia iš žmogaus prigimtinio orumo ir turi esminę
reikšmę.
Pozityviosios pareigos eina toliau nei tik žmogaus teisių paisymas.
Visuotina reikšmė – ten kur yra šiurkštūs pažeidimai nuo to taikai yra blogiau. Žmogaus
teisės nėra vidaus reikalas. Atsakomybė ginti doktrina, antrinė pareiga ginti – tarptautinės
bendrijos. Dėl to tai nėra tik valstybės vidaus reikalai.
Pagarba žmogaus teisėms ir orumui, taip pat laisvės, demokratijos, lygybės ir teisinės
valstybės principai – bendros visų Europos Sąjungos (ES) valstybių narių vertybės. Jomis
grįsta ES veikla tiek šiapus, tiek anapus jos sienų.
Žmogaus teisės yra universalios, priklausančios be išimties kiekvienam žmogui. Jų riboti
negali nei teisinė valstybės sistema, nei kiti vietiniai veiksniai. Tokias žmogaus teises kaip
teisė į gyvenimą, laisvę, asmens neliečiamybę, pilietines ir politines laisves gina Jungtinių
Tautų Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, Europos Tarybos priimta Žmogaus teisių ir
pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau -Europos žmogaus teisių konvencija), kitos
tarptautinės sutartys ir priimti teisės aktai.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) yra tarptautinis teismas, galintis nagrinėti asmenų,
organizacijų ir įmonių, teigiančių, kad buvo pažeistos jų teisės, įtvirtintos Europos žmogaus
teisių konvencijoje, skundus. Konvencija yra tarptautinė sutartis, kuria didelė dalis Europos
valstybių susitarė užtikrinti tam tikras pagrindines žmogaus teises.
Europos Sąjunga yra įsipareigojusi, palaikydama savo išorės santykius, remti demokratiją ir
žmogaus teises, laikydamasi pagrindinių laisvės, demokratijos, taip pat pagarbos žmogaus
teisėms ir pagrindinėms laisvėms principų bei teisinės valstybės principo. ES siekia įtraukti
žmogaus teisių klausimus į visų sričių politiką ir programas ir, vykdydama konkrečius
veiksmus, taiko įvairias žmogaus teisių politikos priemones, įskaitant konkrečių projektų
finansavimą naudojant ES finansines priemones.
Europos Sąjungos sutarties (ES sutarties) 2 straipsnis dėl ES vertybių. „Sąjunga yra
grindžiama šiomis vertybėmis: pagarba žmogaus orumui, laisve, demokratija, lygybe, teisine
valstybe ir pagarba žmogaus teisėms, įskaitant mažumoms priklausančių asmenų teises.“
ES sutarties 3 straipsnis dėl ES tikslų. „Palaikydama santykius su platesniu pasauliu“, ES
prisideda prie „skurdo panaikinimo ir žmogaus, ypač vaiko, teisių apsaugos, taip pat prie
griežto tarptautinės teisės, įskaitant Jungtinių Tautų Chartijos principus, laikymosi ir jos
plėtojimo“.
Teisinės valstybės principo elementais (vienas iš jų pagarba žmogaus teisėms. Jų ribojimas
galimas tik įstatymo numatytais atvejais, kai tai būtina demokratinėje visuomenėje, laikantis
proporcingumo principo. Pagal Konstituciją žmogaus teises ir laisves galima riboti, jeigu yra
laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje,
siekant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat
konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais negali būti paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei
jų esmė; turi būti laikomasi konstitucinio proporcingumo principo.
Proporcingumo principas žmogaus teisių ribojime reiškia tai, kad įstatyme numatytos
priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti
būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai
laibiau, negu reikia šiems tikslams pasiekt. (Tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra).
1. Nuolatiniai apribojimai. Tai yra bendri apribojimų reikalavimai: jie galimi tik
toms teisėms ir laisvėms, kurių apribojimus leidžia pati Konvencija, jie turi būti „įstatymo
numatyti“ ir „būtini demokratinėje visuomenėje“. Įstatymas turi nustatyti, kokiomis
sąlygomis ir kokiais pagrindais, pvz., gali būti ribojama teisė pasinaudoti taikių
susirinkimų laisve.
Apribojimai gali būti skirti visuomeninei tvarkai palaikyti.
Pagrindas. Taikomi ir nepaprastosios padėties, ir įprastinėmis sąlygomis.
Apribojimai taikomi ribojamoms ir sąlyginėms teisėms. Ribojamoms pagrindus nustato
tarptautinė teisė, taikomi būtinumo ir proporcingumo kriterijai. O sąlyginėms - nustato
valstybė nuožiūros laisvės ribose.
Įstatyminis ribojimų pagrindas - apribojimai nustatomi įstatymu (viešumas).
Tikslas - valstybės ir visuomenės saugumas, ekonominė gerovė, viešoji tvarka, nusikaltimų
prevencija, žmonių sveikatos ar moralės apsauga, kitų asmenų teisių ir laisvių apsauga.
Būtinumas demokratinėje visuomenėje - visuomeninis imperatyvas.
Apribojimai turi būti proporcingi visuomeninimams tikslams ir nedaryti pačios teisės tik
teorine galimybe. Valstybės turi tam tikrą vertinimo laisvę spręsdamos, kokios gali būti šių
apribojimų nustatymo ir taikymo ribos.
1. Laikinieji apribojimai. Šie apribojimai galimi karo ir nepaprastosios padėties
atveju. Taip, pvz., karo metu valstybė gali griežtai riboti susirinkimų laisvę. Tačiau ir
tokiomis sąlygomis valstybė negali riboti elementarių žmogaus teisių (15 str. 2 d.):
teisės į gyvybę, teisės į apsaugą nuo kankinimų arba žiauraus, nežmoniško ar žeminančio
elgesio ar bausmės, vergijos draudimo; valstybė taip pat, pasinaudodama karo ar
nepaprastąja padėtimi, negali taikyti baudžiamojo įstatymo atgal (naudoti bausmių
atgalinį taikymą arba taikyti naujai įvestas griežtesnes bausmes atgal).
Pagrindas – karo ar kitokia nepaprastoji padėtis, dėl kurios kyla grėsmė valstybės (tautos)
gyvavimui.
EŽTK 15 str. - Kilus karui ar susidarius nepaprastajai padėčiai, dėl kurių iškilo grėsmė
tautos gyvavimui, kiekviena Aukštoji susitarianti šalis gali imtis priemonių, kuriomis
nukrypstama nuo įsipareigojimų pagal šią Konvenciją tik tiek, kiek to reikalauja padėties
kritiškumas, su sąlyga, kad tokios priemonės neprieštarauja kitiems jos įsipareigojimams
pagal tarptautinę teisę.
Ribojimų kriterijai – būtinumas ir proporcingumas (tiek, kiek reikia dėl susidariusios
padėties).
Ribojimų sąlygos – neprieštaravimas kitiems tarptautiniams įsipareigojimams (pvz., dėl
prievartinių dingimų draudimo) ir nediskriminuojantis pobūdis.
Procedūrinis reikalavimas – depozitaro (ET ar JT Generalinio sekretoriaus) informavimas
apie priemones ir jų priežastis bei jų nutraukimą
Pagal EŽTK:
● 8 str. - Kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos
gyvenimas, būsto neliečiamybė ir susirašinėjimo slaptumas.
● 9 str. - Kiekvienas turi teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę; ši teisė apima
laisvę keisti savo religiją ar tikėjimą, taip pat laisvę išpažinti ir skelbti savo religiją ar
tikėjimą tiek vienam, tiek kartu su kitais, viešai ar privačiai, laikant pamaldas, atliekant
apeigas, praktikuojant tikėjimą ar mokant jo.
● 10 str. - Kiekvienas turi teisę į saviraiškos laisvę. Ši teisė apima laisvę turėti savo
nuomonę, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas valdžios institucijų netrukdomam ir
nepaisant valstybės sienų.
● 11 str. - Kiekvienas turi teisę į taikių susirinkimų laisvę, taip pat laisvę jungtis į
asociacijas kartu su kitais, įskaitant teisę steigti ir stoti į profesines sąjungas savo
interesams ginti.
● 8. 9, 10, 11 straipsnių valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi
šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus ir, kai tai būtina demokratinėje
visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės saugos ar šalies ekonominės gerovės
interesams, siekiant užkirsti kelią viešos tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat
žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti.
1. Žmogaus teisių apsaugos mechanizmas pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių
laisvių apsaugos konvenciją (toliau - EŽTK) ir jos protokolus. Europos Žmogaus Teisių
Teismo (toliau - EŽTT) nagrinėjamų bylų rūšys; peticijų pagal EŽTK ir jos protokolus
priimtinumas; žmogaus teisių apsauga pagal EŽTK ir jos protokolus. EŽTT reformų
apžvalga. EŽTT sprendimų vykdymas
EŽTK yra daugiašalė tarptautinė sutartis, skirta žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių
apsaugai Europoje, pasirašyta 1950 m. Romoje Europos Tarybos valstybių (tuo metu 12), o
įsigaliojo 1953 m. Lietuva prie konvencijos prisijungė 1993 m., o ratifikuota buvo 1995 m.
Tai buvo pirmoji tarptautinė sutartis, kurioje buvo kodifikuotos žmogaus teisės. Žmogaus
teisės pavestos konkrečiais teisiniais įsipareigojimais. Žmogaus teisių apsauga yra pagrindinė
Europos Tarybos, kurios rėmuose sudaryta Konvencija, veiklos sritis.
Dabar žmogaus teisių kontrolės mechanizmą sudaro specialioji institucija – Europos žmogaus
teisių teismas (EŽTT) ir viena bendroji institucija – Ministrų Komitetas (MK). Taip pat
mechanizme dalyvauja Plenarinė Asamblėja (tik renkant EŽTT teisėjus) ir ET generalinis
sekretorius.
EŽTT veiklos teisinis pagrindas – ne tik pati Konvencija (keista protokolais), bet ir jos
Protokolas Nr. 4, ir Teismo reglamentas. Teismą sudaro tiek Teisėjų, kiek yra ET narių (47,
po vieną iš kiekvienos). Juos renka Plenarinė Asamblėja iš VN pasiūlytų kandidatų sąrašo.
Teismo nariai dirba savo vardu, negali eiti kitų pareigų, nesuderinamų su jų
nepriklausomumu, nešališkumu, teisėjo pareigų reikalavimais. Teisėjai renkami 6 m., kas 3
m. pakeičiama pusė.
ET generalinis sekretorius yra EŽTK, kaip ir kitų ET parengtų ir priimtų konvencijų bei
susitarimų, depozitaras. Jam perduodami valstybių dalyvių ratifikaciniai raštai, išlygos pagal
EŽTK 57 str., teritoriniai pareiškimai pagal EŽTK 56 str., jis turi būti informuojamas apie
laikinus valstybių nukrypimus nuo įsipareigojimų pagal Konvenciją pagal EŽTK 15 str., jis
atsako už informacijos, susijusios su EŽTK galiojimu ir taikymu, teikimą (57-59 str.). Taip
pat galimi ET generalinio sekretoriaus paklausimai Konvencijos šalims pateikti paaiškinimus,
kaip jos vidaus teisėje užtikrinamas Konvencijos nuostatų įgyvendinimas (52 str.).
Teismo kompetenciją apima visus Konvencijos ir jos protokolų aiškinimo bei taikymo
klausimus (32 str.). Pagal EŽTK Teismas nagrinėja tarpvalstybines bylas (33 str.) ir bylas
pagal individualias peticijas (34 str.). Tarpvalstybinės bylos tai tokios bylos, kai viena
Konvencijos dalyvė kreipiasi į Teismą dėl kitos Konvencijos dalyvės padaryto Konvencijos
ar jos protokolų nuostatų pažeidimo. Antrosios rūšies bylos nagrinėjamos pagal individualias
peticijas, kurias gali pateikti fiziniai asmenys, nevyriausybinės organizacijos ar asmenų
grupės, kad jos tapo Konvencijos dalyvės padaryto Konvencijos ar jos protokolo pažeidimo
auka.
Iki įsigaliojant Protokolui Nr. 11 (1998 m. lapkričio 1 d.) žmogaus teisių laikymosi kontrolės
mechanizmą sudarė Europos žmogaus teisių komisija ir EŽTT, taip pat MK, PA ir
Generalinis sekretorius kaip bendrosios institucijos. Iki tol Komisija būdavo institucija, kuri
pirmoji gaudavo ir nagrinėdavo valstybių pareiškimus ir individualias peticijas (tarsi filtras
EŽTT atžvilgiu). Nuo šio protokolo įsigaliojimo EŽTT tapo nuolatine institucija. EŽTT
jurisdikcija būdavo fakultatyvi (individualias peticijas galėjo nagrinėti tik jeigu skundžiama
valstybė padarė specialų pareiškimą, kad pripažįsta Komisijos ir Teismo kompetenciją
nagrinėti peticijas, nagrinėdavo tik jam perduotas bylas), bylos nagrinėjamos uždaruose
posėdžiuose Komisijos ir MK. Teismas būdavo aukščiausioji instancija iš EŽTK institucijų.
Dabar Teismas yra nuolat funkcionuojanti institucija, turinti privalomąją jurisdikciją nagrinėti
individualias peticijas ir valstybių pareiškimus. Reformos tikslas buvo padidinti žmogaus
teisių ir pagrindinių laisvių gynybos Konvencijos institucijose veiksmingumą, supaprastinant
bylų nagrinėjimo procedūras ir išlaikant aukštą žmogaus teisių apsaugos lygį.
Teismui pateiktas bylas nagrinėja vieno teisėjo Teismas (27 str.), komitetai (3 teisėjai; 28
str.), kolegijos (7 teisėjai; 29 str.) ir Didžioji kolegija (17 teisėjų; 30, 31 str.). Teismo
struktūra įtvirtinta EŽTK 20-26 str.
27 straipsnis.
Vieno teisėjo Teismo kompetencija:
1. Vieno teisėjo Teismas gali paskelbti, kad pagal 34 straipsnį pateikta peticija yra
nepriimtina, arba išbraukti ją iš Teismo bylų sąrašo, jei toks nutarimas gali būti priimtas
neatliekant tolesnio nagrinėjimo.
2. Šis nutarimas yra galutinis.
3. Jeigu vieno teisėjo Teismas nepaskelbia, kad peticija yra nepriimtina, arba neišbraukia jos,
jis perduoda ją toliau nagrinėti komitetui arba kolegijai.
Bylos nagrinėjamos viešai, nebent Teismas nuspręstų kitaip (40 str.). Viešai skelbiami
galutiniai sprendimai (tai Didžiosios kolegijos sprendimai ir kolegijos sprendimai 44 str.
numatytais atvejais).
Visi Teismo sprendimai ir nutarimai privalo būti motyvuojami, teisėjams sudaryta galimybė
skelbti atskirasias nuomones (45 str.). EŽTT sprendimai daro didelę įtaką Europos teisės
formavimui ir plėtrai žmogaus teisių srityje, Konvencijos valstybių nacionaliniai teismai
kasdienėje praktikoje iš esmės vadovaujasi Teismo sprendimais. EŽTT sprendimai yra
galutiniai ir neskundžiami. Galutinis Teismo sprendimas perduodamas MK, kuris prižiūri
sprendimo vykdymą. Jei sprendimo vykdymui trukdo su jo aiškinimu susijusi problema, MK
kreipiasi į Teismą dėl išaiškinimo. Jei MK mano, kad Konvencijos dalyvė nevykdo
sprendimo byloje, kurios šalis yra, jis oficialiai įspėjęs šalį gali perduoti šį klausimą nagrinėti
Teismui. Jei nustatomas įsipareigojimų nesilaikymas, MK svarsto, kokių priemonių imtis (o
jei nenustatomas, MK užbaigia bylą). (46 str.).
Kaip jau minėta, pagal EŽTK Teismas nagrinėja tarpvalstybines bylas (33 str.) ir bylas pagal
individualias peticijas (34 str.). Tarpvalstybinės bylos tai tokios bylos, kai viena Konvencijos
dalyvė kreipiasi į Teismą dėl kitos Konvencijos dalyvės padaryto Konvencijos ar jos
protokolų nuostatų pažeidimo. Valstybė gali pateikti pareiškimą dėl Konvencijos pažeidimų,
kuriuo siekiama ginti nebūtinai savo piliečius, t. y. valstybė gali ginti asmenis, valstybė gali
ginti asmenis, neesančius jos piliečiais ir nukentėjusius nuo EŽTK pažeidimų, įskaitant ir
pažeidusios Konvenciją valstybės piliečius. Pareiškėja net neprivalo nurodyti konkrečių
nukentėjusių asmenų, jei valstybės įstatymų leidyba ar administracinė praktika neatitinka
EŽTK nuostatų. Tokiu atveju pats tariamo pažeidimo faktas yra pakankamas pagrindas imtis
veiksmų ir pateikti pareiškimą Teismui.
Antrosios rūšies bylos nagrinėjamos pagal individualias peticijas, kurias gali pateikti fiziniai
asmenys, nevyriausybinės organizacijos ar asmenų grupės, kad jos tapo Konvencijos dalyvės
padaryto Konvencijos ar jos protokolo pažeidimo auka. Pabrėžtina, kad EŽTK veikla susijusi
tik su individo ir valstybės institucijų ar pareigūnų santykiais (t. y. peticija galima tik dėl
tokių pažeidimų, už kuriuos gali būti laikoma valstybės institucija ar pareigūnas). EŽTK
neskirsto fizinių asmenų pagal veiksnumą, todėl peticijas gali paduoti bet kuris fizinis asmuo,
kurio teisės pagal Konvenciją buvo pažeistos. Asmuo negali paduoti peticijos in abstractio
dėl valstybės vidaus teisės normų ar praktikos, kuri yra susijusi ne su konkrečiomis jo
teisėmis, o su kitais asmenimis.
Pagal 35 str. 1 d. Teismas gali priimti bylą nagrinėti tik po to, kai pagal visuotinai pripažintus
tarptautinės teisės principus buvo panaudotos visos valstybės vidaus teisinės gynybos
priemonės, ir ne vėliau kaip per šešis mėnesius (4 mėn., jei įsigalios Protokolas Nr. 15) nuo
tos dienos, kai buvo priimtas galutinis sprendimas (šios dvi sąlygos yra bendros priimtinumo
sąlygos, jos galioja ir valstybių pareiškimams, ir individualioms peticijoms).
Atvejai, kai Tesimas nepriima nagrinėti peticijos numatyti 35 str.: tai yra, kai peticija
anoniminė (1), kai pagal savo esmę tokia pati peticija jau buvo Teismo svarstyta arba
perduota kitai institucijai ir peticijoje nėra bylai reikšmingos naujos informacijos (2). Taip pat
Teismas paskelbia nepriimtina individualią peticiją, jei mano, kad peticija nesuderinama su
Konvencija ir jos protokolais, yra aiškiai nepagrįsta ir pateikta piknaudžiaujant individualios
peticijos teise (1) arba pareiškėjas nepatyrė didelės žalos, išskyrus atvejus, kai iš pagarbos
žmogaus teisėms pagal Konvenciją ir jos protokolus peticiją reikia nagrinėti iš esmės, ir jokia
byla negali būti atmesta šiuo pagrindu, jei jos tinkamai neišnagrinėjo valstybės teismas (2)
(antroji išimties dalis „ir jokia byla negali būti atmesta šiuo pagrindu, jei jos tinkamai
neišnagrinėjo valstybės teismas“ panaikinama Protokolu Nr. 15).
Teismas gali teikti konsultacines išvadas Konvencijos ir jos protokolų nuostatų aiškinimo
klausimais (47 str.). Dar neįsigaliojusiame Protokole Nr. 16 numatytas Konvencijos
papildymas nuostatomis, leidžiančiomis Teismui teikti konsultacines išvadas Konvencijos
dalyvių aukščiausiųjų teismų ir tribunolų prašymu. Protokole aptariamos tokio prašymo ir
išvados teikimo sąlygos bei procedūra.
Kalbant apie žmogaus teisių apsaugą pagal EŽTK būtina aptarti ir jos tiesioginį veikimą.
Nors daugelyje Europos valstybių Konvencija taikoma tiesiogiai, pati Konvencija
neįpareigoja valstybių ją įtraukti į vidaus teisę. Pati valstybė nustato, kaip jos vidaus
teisėje įgyvendinama Konvenciją. Visoms valstybėms galioja viena taisyklė – valstybės
turi tarptautinę teisinę pareigą užtikrinti, kad normos, įtvirtintos Konvencijoje, būtų
taikomos valstybių vidaus teisėje. Tokia taisyklė išplaukia iš Konvencijos 1 str., kuriuo
visos Konvencijos dalyvės įsipareigoja kiekvienam jų jurisdikcijai priklausančiam
asmeniui užtikrinti Konvencijos I skyriuje apibrėžtas teises bei laisves, ir 13 str., pagal
kurį „kiekvienas, kurio teisės ir laisvės, nustatytos šioje Konvencijoje, yra pažeistos, turi
teisę pasinaudoti veiksminga teisinės gynybos priemone kreipdamasis į valstybės
instituciją nepriklausomai nuo to, ar tą pažeidimą asmenys padarė eidami savo oficialias
pareigas“.
Lietuvos teisėje Konvencija taikoma tiesiogiai ir turi įstatymo galią. Esant prieštaravimui
tarp Lietuvos teisės akto (išskyrus Konstituciją) ir Konvencijos atveju pirmenybė turėtų
būti teikiama Konvencijai.
ES yra prisijungusi prie Konvencijos. Iki 2010 metų pagrindinės teisinės kliūtys, dėl kurių
ES negalėjo prisijungti prie EŽTK, inter alia, buvo Sąjungos prisijungimo kompetencijos
trūkumas ir faktas, kad EŽTK buvo atvira prisijungti valstybėms, bet ne tarptautinėms
organizacijoms. Lisabonos sutartis ir Konvencijos 14 protokolas pašalino šias kliūtis.
EŽTK 59 str. 2 d. dabar numatyta, kad „ES gali prisijungti prie šios konvencijos“, o ES
sutarties 6 str. 2 d. įtvirtintas teisinis imperatyvas – „Sąjunga prisijungia prie EŽTK“.
Bylos:
JT Žmogaus teisių komiteto bylos:
1. Hammel prieš Madagaskarą (pranešimo Nr. 155/1983), 1987 m. balandžio
3 d. išvada.
Bylos esmė:
Maitre Hammel, Prancūzijos pilietis, 19 m. Madagaskare dirbo advokatu, jis daugiausia gynė
politinius nusikaltėlius. 1980m. ir 1981m. jis buvo sulaikytas politinės policijos ir paleistas
po visą dieną trukusios apklausos. 1982m. vasario 11 d. buvo priimtas sprendimas išsiųsti jį
iš šalies, kuriame buvo numatyta, kad asmuo po sprendimo įsigaliojimo šalyje gali likti dar
24h . Taigi Hammel šalyje galėjo likti iki vasario 12d. 2h, nes sprendimas įsigaliojo 11d. 2h.
Tačiau jis buvo išsiųstas tos pačios dienos vakarą, davus jam 2h ir prižiūrint politinės
policijos pareigūnams susipakuoti daiktus. Kadangi tai buvo vienintelis lėktuvas, kuriuo jis
galėjo išskristi iš šalies nepažeisdamas termino. Hammel tvirtina, kad jis tapo Tarptautinio
pilietinių ir politinių teisių pakto 9, 13, 14 str. auka.
Komisijos išvados:
Pareiškėjas tapo Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 13 str. auka, kuriame teigiama,
kad užsienietis teisėtai esantis kurios nors valstybės, šio Pakto Šalies, teritorijoje, gali būti
išsiųstas tik vykdant pagal įstatymą priimtą sprendimą, ir jeigu imperatyviais valstybės
saugumo sumetimais nereikalinga kitaip, jis turi galimybę pateikti argumentus prieš savo
išsiuntimą ir kad kompetentinga institucija arba tokios institucijos specialiai paskirtas asmuo
ar asmenys iš naujo peržiūrėtų jo bylą ir tam tikslui jis būtų atstovaujamas. Nors Hammel ir
buvo ištremtas vykdant pagal įstatymus priimtą sprendimą, tačiau kaip numatyta 13 str. jam
nebuvo suteikta galimybė pateikti argumentus prieš savo išsiuntimą, kad jo byla būtų
peržiūrėta iš naujo. Toks staigus išsiuntimas ir neleidimas su niekuo kontaktuoti per tą 2h
laikotarpį atėmė iš Hammel galimybę pasinaudoti šia teise. Valstybės institucijos specialiai
susitarė ir priėmė sprendimą išsiųsti jį iš šalies būtent dieną ir tokiu laiku, kad jis negalėtų
pasinaudoti teisės aktuose nustatyta teise apskųsti tokį sprendimą. Suinteresuota šalis
nenurodė įtikinamų priežasčių, kad ši teisę būtų buvę galima atimti.
Taip tat buvo pažeista 9 str. 4 dalis, kurioje teigiama, kad kiekvienas asmuo, kuriam laisvė
atimta jį areštavus ar sulaikius, turi teisę kreiptis į teismą, kad šis nedelsdamas priimtų
sprendimą dėl jo sulaikymo teisėtumo ir įsakytų jį paleisti, jei sulaikymas neteisėtas, kadangi
nuo jo suėmimo momento iki sprendimo išsiųsti priėmimo Hammel buvo laikomas vienutėje
ir jam nebuvo leista nei susirašinėti su advokatu nei su kunigu, nei su šeimos nariais, Hammel
nebuvo leista nei gauti, nei rašyti, nei siųsti laiškų. Jam buvo uždrausta kontaktuoti su bet kuo
Skundas:
Autorius teigia, kad buvo pažeisti Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnio
1 ir 2 dalys, 15 straipsnis bei 25 straipsnio a, b ir c punktai. 3.2 Autorius mano, kad jo
skundas turi būti pripažintas priimtinu dėl to, kad: a) jis pateikė jį 2011 m. birželio 24 d., taigi
Europos Žmogaus Teisių Teismui 2011 m. sausio 6 d. priėmus sprendimą Nr. 34932/04
nedelsė kreiptis į Komitetą, ir b) kadangi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos
konvencija ratione materiae aspektu neapima teisės būti renkamam prezidentu, Europos
Žmogaus Teisių Teismas šio klausimo nenagrinėjo.
Autorius tvirtina, kad Konstitucinio Teismo nutarimu Nr. 24/04 jam nustatytas draudimas
visą gyvenimą būti renkamam ir užimti pareigas, kuriose reikia duoti konstitucinę priesaiką,
grindžiamas Pakto 14 straipsnio 2 daliai prieštaraujančia kaltės prezumpcija, ir šis draudimas
buvo jam pritaikytas atgaline data, taip pažeidžiant Pakto 15 straipsnį.
Išvada:
● Komitetas pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas 2011 m. sausio 6 d.
sprendime (peticijos Nr. 34932/04) konstatavo, jog dėl to, kad autoriui visam laikui ir
negrįžtamai buvo atimta teisė eiti parlamento nario pareigas, buvo pažeista jo teisė būti
renkamam parlamento nariu. Autorius ginčija vėlesnį Konstitucinio Teismo 2012 m.
rugsėjo 5 d. nutarimą, tvirtindamas, kad juo atsisakoma vykdyti Europos Žmogaus Teisių
Teismo sprendimą. Komitetas pažymi, kad pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių
apsaugos konvencijos 46 straipsnio 2 dalį galutinių Europos Žmogaus Teisių Teismo
sprendimų vykdymą prižiūri Europos Tarybos Ministrų Komitetas, ir mano, kad šiuo
metu šis klausimas yra aktyviai nagrinėjamas pagal kitą tarptautinio tyrimo ar ginčų
sprendimo procedūrą. Todėl Komitetas mano, kad šiomis aplinkybėmis pagal
fakultatyvaus protokolo 5 straipsnio 2 dalies a punktą pranešimo dalis, susijusi su
draudimu autoriui visą gyvenimą eiti parlamento nario pareigas, yra nepriimtina.
● Komitetas pažymi, kad kiti autoriaus skundai Europos Žmogaus Teisių Teismui,
susiję su draudimu eiti kitas, ne parlamento nario, pareigas, buvo paskelbti ratione
materiae nesuderinami su Europos žmogaus teisių konvencijos nuostatomis.
Dėl tariamo draudimo būti renkamam į savivaldybių tarybas dėl 2008 m. rugsėjo 15 d.
priimtų Vietos savivaldos įstatymo pataisų Komitetas atkreipia dėmesį į valstybės,
Pakto Šalies, argumentą, kad šios pataisos neturi įtakos autoriaus teisei būti
renkamam į savivaldybių tarybas, nes naujiems savivaldybių tarybų nariams nustatyta
priesaika skiriasi nuo konstitucinės priesaikos, kurią autoriui draudžiama duoti.
Komitetas mano, kad autorius nepakankamai pagrindė savo teiginius dėl savivaldybių
tarybų rinkimų ir skelbia šį skundą nepriimtinu pagal fakultatyvaus protokolo 2
straipsnį.
2) Dėl kardomojo kalinimo: Teismas išaiškino, kad pagal 5 str. 1 d. laikyti asmenį suimtą be
konkretaus teisinio pagrindo ir aiškių normų stokos, kai asmeniui gali būti atimta laisvė
neribotam laikotarpiui be teisminės sankcijos, yra nesuderinama su teisinio aiškumo ir
apsaugos nuo savavališkumo principais, kurie yra bendras Konvencijos ir teisės viršenybės
koncepcijos bruožas. Kadangi nebuvo galiojančio pagal vidaus teisę sprendimo pareiškėjo
kardomajam kalinimui pateisinti, todėl Konvencijos 5 str. 1 d. buvo pažeista.
3) Dėl antrojo kardomojo kalinimo: Apygardos teismas savo sprendime nepasakė, kad jis
paskiria naują kardomąją priemonę, tačiau šio sprendimo reikšmė, kad pareiškėjas turi likti
suimtas, turėjo būti aiški visiems dalyvavusiems posėdyje, įskaitant pareiškėjo advokatą.
Teismas nerado, kad apygardos teismas būtų neteisingai pritaikęs bylai reikšmingus vidaus
įstatymus, todėl Konvencijos 5 str. 1 d. nebuvo pažeista.
2)Dėl suėmimo trukmės: Teismas išaiškino, kad pagrįsto įtarimo, kad sulaikytas
asmuo padarė nusikaltimą, buvimas yra būtina besitęsiančio suėmimo teisėtumo
sąlyga, bet praėjus tam tikram laiko tarpui ji nebėra pakankama. Taigi įtarimas, jog
jog pareiškėjas įvykdė nužudymą, iš pradžių galėjo būti pateisinti jo suėmimą, bet jis
negalėjo būti reikšmingas ir pakankamas pagrindas 15 mėnesių sulaikymui, todėl
Konvencijos 5 str. 3 d. buvo pažeista.
„Kiekvienas asmuo, kuriam atimta laisvė jį sulaikius ar suėmus, turi teisę kreiptis į teismą,
kad šis greitai priimtų sprendimą dėl kalinimo ir, jeigu asmuo kalinamas neteisėtai,
nuspręstų jį paleisti.”
1)Dėl apskundimo galimybės: Teismas išaiškino, kad pareiškėjo pareikštas civilinis ieškinys
kalėjimo administracijai nėra reikšmingas Konvencijos 5 str. 4 d. prasme, nes civiliniai
teismai nebuvo kompetentingi paleisti pareiškėją, kaip galėtų reikalauti ta nuostata. Bet
kokiu atveju, nagrinėdami pareiškėjo civilinį ieškinį, teismai tik patikrino, ar buvo formalios
nutartys, sankcionuojančios suėmimą, nenagrinėdami šių nutarčių pagrindu paskirto
suėmimo teisėtumo. Iš to seka, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė ginčyti procesines ir
materialines sąlygas, esmines jo kardomojo kalinimo (suėmimo) teisėtumui. Taigi buvo
pažeista Konvencijos 5 str. 4 d.
Taigi, EŽTT konstatavo EŽTK 5 str. 1, 3, 4 d. pažeidimus ir priteisė, kad Valstybė atsakovė
turi sumokėti pareiškėjui per tris mėnesius tokias sumas: 60 000 LTL neturtinei žalai atlyginti
bei 40 000 LTL bylinėjimosi išlaidoms padengti.
Bylos esmė:
Pareiškimai spaudai:
1997 m. rugpjūčio 15 dieną „Lietuvos ryte“ buvo išspausdintas straipsnis „Seimo Pirmininkas
neabejoja A. Butkevičiaus kaltumu“: „Paklaustas, ar jis neabejoja, kad A. Butkevičius paėmė
kyšį, Seimo Pirmininkas sakė: „Mano turimos medžiagos pagrindu abejonių neturiu.“
Seimo Pirmininkas, pacituotas „Lietuvos ryto“ 1997 m. rugpjūčio 20 dienos straipsnyje „A.
Butkevičiui bus iškelta baudžiamoji byla“: „Vienas ar du faktai buvo ir yra įtikinami. A.
Butkevičius paėmė pinigus, žadėdamas nusikalstamas paslaugas.“
„Lietuvos ryto“ 1998 m. spalio 6 dienos straipsnyje „A. Butkevičiaus gynėjai sugeba
politizuoti kyšininkavimo bylą“ buvo pacituotas Seimo Pirmininkas, sakęs, kad „Centro ir
Naujoji sąjungos koordinuoja kyšių ėmėjo gynybą“ ir kad šios partijos bando vilkinti procesą
bei dirbtinai „padaryti A.Butkevičių auka.“
Vyriausybė atsakydama į skundą, teigė, kad ginčijami teiginiai nepažeidė nekaltumo
prezumpcijos. Ginčijami teiginiai turi būti interpretuojami kaip paaiškinantys visuomenei
baudžiamosios bylos iškėlimo poreikį, o ne kaip pareiškimai, kad jis yra kaltas dėl
nusikaltimo.
Teismas pažymėjo, kad nekaltumo prezumpcija yra vienas iš teisingo baudžiamojo proceso
elementų. Ji bus pažeista, jei pareigūno teiginys, susijęs su asmeniu, kuriam pareikšti
kaltinimai dėl nusikaltimo, atspindės nuomonę, kad jis yra kaltas, prieš tai, kai tai bus įrodyta
pagal įstatymą. Pakanka, kad būtų tam tikri samprotavimai, leidžiantys daryti išvadą, kad
pareigūnas laiko kaltinamąjį kaltu. Be to, nekaltumo prezumpciją gali pažeisti ne tik teisėjas
ar teismas, bet ir kitos valdžios institucijos.
Pareiškėjas remiasi dviem Generalinio prokuroro teiginiai, kad jis turi „pakankamai svarių
[pareiškėjo] kaltės įrodymų“, o antrasis, kai jis kvalifikavo pareiškėjo „nusikaltimą kaip
pasikėsinimą sukčiauti“. Nors šie teiginiai, ypač nuoroda į pareiškėjo kaltę, kelia
susirūpinimą, bet Teismas sutinko, kad jie gali būti interpretuojami tiesiog kaip Generalinio
prokuroro tvirtinimas, kad yra pakankamai įrodymų, kuriais remdamasis teismas galėtų
pripaţinti kaltę, ir tai pagrindţia kreipimąsi į Seimą dėl sutikimo iškelti baudžiamąją bylą.
Svarbesni buvo Seimo Pirmininko išsakyti teiginiai, kad jis neabejoja, kad pareiškėjas paėmė
kyšį, ėmė pinigus „žadėdamas nusikalstamas paslaugas“ ir buvo „kyšio ėmėjas“. Šiuo
požiūriu Teismas ypač atsižvelgė į tai, kad Seimas atėmė iš pareiškėjo Seimo nario asmens
neliečiamybę, kad būtų galima jam iškelti baudžiamąją bylą. Žiniasklaida ir visuomenė prieš
nuteisiant pareiškėją dažnai interpretuodavo kaip „kyšininkavimą“. Vyriausybė netvirtino,
kad konstatuodamas, jog pareiškėjas buvo „kyšio ėmėjas“, Seimo Pirmininkas nekalbėjo apie
šią baudžiamąją bylą. Todėl, Teismo nuomone, ši pastaba gali būti interpretuojama kaip
patvirtinanti Seimo Pirmininko nuomonę, kad pareiškėjas padarė nusikaltimus, dėl kurių jam
buvo pareikšti kaltinimai.
Nors ginčijamos Seimo Pirmininko pastabos visais atvejais buvo trumpos ir išsakytos
skirtingomis progomis, Teismo nuomone, jos buvo valstybės pareigūno pareiškimai dėl
pareiškėjo kaltės, kurie skatino visuomenę tikėti jo kaltumu ir suformavo nuomonę dėl faktų
anksčiau, negu juos įvertino kompetentingos teisminės institucijos. Todėl Teismas
konstatavo, kad buvo pažeista Konvencijos 6 straipsnio 2 dalis.
pagal EŽTK 41str. ir įpareigojo atlyginti pareiškėjui patirtą žalą, priimant pagal
Civilinio kodekso 2.27 str. reikalingą specialų įstatymą dėl lyties pakeitimo per 3
mėnesius nuo sprendimo įsigaliojimo tuo atveju, jei įstatymas per numatytą laikotarpį
nebūtų priimtas, sumokėti 40.000 eurų turtinei žalai bei 5000 eurų neturtinei žalai
atlyginti.
Bylos esmė:
Tel Avive gyvnantis Izrealio pilietis kreipėsi atkurti nuosavybės teisę į pastatą, kuris
priklausė jo giminaičiams prieš sovietų nacionalizaciją. Jo prašymas buvo atmestas, remiantis
tuo, jog jis nėra Lietuvos Respublikos pilietis ir negyvena Lietuvoje. Terminas pateikti
prašymą atkurti nuosavybės teises baigėsi 2001m. gruodžio 31d., tačiau to, jis negalėjo
padaryti, ens tuomet dar neturėjo Lietuvos Respublikos pilietybės, kuri jam išimties tvarka
buvo suteikta 2003 m. balandžio 11d.
Teismo išvada:
Europos Žmogaus Teisių Kovencijos 1 protokolo, 1 straipsnis teigia: ,,Kiekvienas fizinis ar
juridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe. Iš niekieno negali būti
atimta jo nuosavybė, išskyrus tuos atvejus, kai tai yra būtina visuomenės interesams ir tiktai
įstatymo numatytomis sąlygomis bei vadovaujantis bendraisiais tarptautinės teisės principais.
Tačiau ankstesnės nuostatos jokiu būdu neriboja valstybės teisės taikyti tokius įstatymus,
kokie, jos manymu, jai reikalingi, kad galėtų kontroliuoti nuosavybės naudojimą
atsižvelgdama į bendrąjį interesą arba, kad garantuotų mokesčių, kitų rinkliavų ar baudų
mokėjimą.“
Tačiau šioje byloje Teismas konstatavo, kad pareiškėjas iki 2001 m. gruodžio 31 d.
nepriklausė asmenų, pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo
įstatymą turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, kategorijai, kadangi jis nebuvo Lietuvos
Respublikos pilietis. Pareiškėjui Lietuvos Respublikos pilietybė išimties tvarka suteikta 2003
m. balandžio 11 d. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas pilietybės suteikimo išimties tvarka
procesą inicijavo tik 2002 m., tai yra pasibaigus terminui paduoti prašymus dėl nuosavybės
teisių atkūrimo, nors objektyvių kliūčių atlikti šiuos veiksmus anksčiau nebuvo. Teismas
padarė išvadą, kad pareiškėjas iki 2001 m. gruodžio 31 d. neturėjo teisės teikti prašymą dėl
nuosavybės teisių atkūrimo ir nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas praleido terminą
tokiam prašymui paduoti, o tuo pačiu ir terminą atnaujinti.
Sprendimo reikšmė:
Šioje byloje Teismas dar kartą pažymėjo, kad Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnis nesukuria
Susitariančiosioms Šalims bendro pobūdžio pareigos atkurti nuosavybės teises į nuosavybę,
eksproprijuotą prieš joms ratifikuojant Konvenciją, ir negarantuoja nei pačios teisės atkurti
nuosavybę, nei riboja valstybės laisvę nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo apimtį ir sąlygas.
Taip pat EŽTT pažymėjo, kad Konvencija negarantuoja teisės gauti pilietybę ir
Susitariančiosios Šalys gali laisvai nustatyti reikalavimus ir procedūras prašymams dėl
pilietybės suteikimo
2. Jasinskij and others v. Lithuania (no. 38985/97, 1998 09 09) / I Pr. 1 str.
Pareiškėjai skundėsi dėl Lietuvos atsisakymo išpirkti TSRS obligacijas ir dėl su tuo
susijusių teismų sprendimų, kai tokie valstybės/jos pareigūnų ir organų veiksmai, anot
pareiškėjų, pažeidė jų nuosavybę. Komisija pabrėžė, kad nors ekonominę vertę
turintys vertybiniai popieriai ir gali būti laikomi „nuosavybe“, Lietuvos Respublika
nėra Sovietų Sąjungos teisių perėmėja, todėl neatsako už jos skolas. Todėl ši
pareiškimo dalis yra aiškiai nepagrįsta. Šioje byloje taip pat buvo pabrėžta svarbi
nuostata, kad Konvencija negarantuoja teisės į diplomatinę gynybą.