Kodėl novelėje „Kova“ J. Savickis gyvenimą vaizduoja kaip teatrą?

Teatras – tai vaidybos meno įstaiga. Joje aktoriai atlieka įvairių personažų vaidmenis
pamėgdžiodami jų charakterį, judėjimo ypatumus ir mąstyseną. Kaip teigė Viliamas Šekspyras
„Gyvenimas – teatras, o žmonės jame yra aktoriai“. Taip jau yra, kad mūsų gyvenimas yra panašus į
pjesę pastatyta teatre. Pjesė turi savo siužetą, aktorius, pradžią ir pabaigą. Taip ir pasaulyje.
Žmogaus gyvenimas tai  siužetas, o pats žmogus yra pagrindinis aktorius savo gyvenimo pjesėje. Jis
užsideda kaukė ir vaidiną.
Tobulai tai yra parodyta XX a. Ekspresionisto Jurgio Savickio novelėje „Kova“. Kūrinio
pavadinimas „Kova“ atitinka kūrinio temą. Pagrindinis šios novelės herojus yra vaikas kuris
bandydamas išgyventi sunkiuose sąlygose kovoja už motiną ir geresnį savo gyvenimą. Autorius
detaliai aprašo skaudžią vaiko kasdienybę. Jis dar mažas, bet jau mąsto kaip suaugęs ir įžvelgia tėvo
ydas: „Bet tėvas girtuoklis“. Dar labiau vaikas žemina savo tėvą teigdamas, kad jis yra silpnavalis
kuris net žmonos negali suvaldyti, o ką jau kalbėti apie blaivų gyvenimą be alkoholio. Herojus
mato, ne tik tėvo būdo ypatybes, bet ir mamos. Jis kaip ir visi vaikai laiko mama geriausių pasaulyje
žmogumi. Tačiau žino, kad ji paleistuvauja ir vertina tokį jos elgesį laikydamas ją durna „Bet kai
pamato kokį kavalierių, ima ir išlėpsta. Dėl to, kad durna!“. Vaikas yra išmintingas ne pagal amžių.
Jis suvokia tiesas, kurių jo tėvai netgi nesuvokia. Berniukas įsitikinęs, kad „su šviesiu protu, viskas
galima“. Jis supranta, kad išgerti galima, bet su saikų. Tada pasitaisytų situacija ne tik namuose, bet
ir darbai bus nudirbti laukuose. Taipogi supranta, kad mamos paleistuvavimas yra nieko gero.
Galima teigti, kad pagrindinis veikėjas gerai suvokia savo realybės dramą ir tai kad jis likimo negali
pakeisti.
Žmogaus silpnumas prieš likimą yra dar vienas teatro ir gyvenimo panašumas. Nei
aktoriai, nei žmonės negali pakeisti savo likimo, kuris yra nulemtas aukštesniųjų jėgų. Berniukui iš
J. Savickio novelės „Kova“ buvo nulemta amorali šeima ir jis to negalėjo pakeisti, nors stengėsi. Jis
kūrė idealios šeimos paveikslą, analizavo savo šeimos narius ir bandė sugalvoti būdą atsikratyti jų
ydų. Vis dėlto jo pastangos buvo beviltiškos.  „Ūkininko šeimynos nariai turės vėl visi greitai
susirinkti į krūvą“ šie žodžiai, ne tik įrodo vaiko pastangų beviltiškumą, bet dar parodo, kad šiai
šeimai toks gyvenimo būdas yra kasdienybė. Vaikui vėl teks užsidėti kaukė ir tęsti aktoriaus darbą
savo pjesėje.
Vienas iš geriausiai pavaizduotų gyvenimo aktorių yra Vinco Mykolaičio-Putino
psichologinio romano „Altorių šešėly“ pagrindinis veikėjas Liudas Vasaris. Jis yra drovus užsidaręs
jaunuolis kuris, nors dvejojo ar kunigo profesija yra jam prie širdies, tapo kunigu dėl to kad
nenorėjo nuvilti savo tėvų. Taip pasiaukojęs, Liudas yra priverstas visa savo gyvenimą vaidinti
kunigo vaidmenį, nors pats norėjo būti nepriklausomu ir nevaržomų kitų. Jis norėjo būti žinomu
poetu, bet ir tai jam nepavyko dėlto, kad aplinkiniai laukė Maironiškos patriotinės kūrybos, o jis
savo poezijoje išliedavo viska kas ji slėgė, todėl jo eilėraščiai buvo kaip refleksija apie gyvenimą.
Jis aplinkiniam visa savo gyvenimą vaidino kunigą, o pats kentėjo skausmą kuri laikė savyje.
Galima teigti, kad Liudo gyvenimas buvo spektaklis apie žmogų, kuris buvo priverstas aplinkybių
gyventi kito žmogaus gyvenimą, o Liudas buvo pagrindinis spektaklio herojus.
Gyvenimas tai viena didele pjesė. Šie du veikėjai parodo, kad kiekvienas žmogus yra
aktorius savo gyvenime, o jo vaidmuo yra tik maža dalelytė pjesės pavadinimų „Žmonių būtis“
kurios scenarijų rašo ir taiso likimas.