Vytautas Mačernis (1921-1944) - jauniausias lietuvių klasikas, bendraamžių vadintas

genijumi, poetas „žemininkas“, naujosios lietuvių poezijos pradininkas, lietuvių

literatūrą priartinęs prie europinės egzistencialistinės problematikos.
„Jeigu kas nors vertingo yra tiek šiapus, tiek anapus,- tai aukštosios akimirkos, kurių
metu žmogus išsiskleidžia Visatos pilnatvėje.“ ¹ (V. Mačernis)
¹ Šie žodžiai- iš poeto laiško mylimajai B. (Bronei) Vildžiūnaitei. Jame V. Mačernis
rašo, kad trokšta visus išmokyti geisti aukštųjų akimirkų.
Trumpa biografija, bet didelis likimas
Leonas Vytautas Mažernis (du poeto vardai rašomi visuose dokumentuose, nors pats
pasirašinėjo tik Vytautu) kaip ir J. Mačiulis- Maironis- žemaitis. V. Mačernis gimė
pačioje Žemaitijos gilumoje, Plungės rajone, netoli Žemaičių Kalvarijos, Šarnelės
kaime, senoje žemaičių sodyboje, prisimenančioje kelias kartas.Manoma, kad poeto
tėvas buvo nusigyvenusių žemaičių bajorų ainis.
Namuose išmokęs skaityti, V. Mačernis lankė Sedos progimnaziją, 1935m. ją baigė.
Vėliau mokslus tęsė Telšių gimnazijoje.
1938 m. jaučio subadytas mirė tėvas, ir motina liko su 2 paaugusiais bei 5
mažamečiais vaikais.
Būdamas vos aštuoniolikos „Ateities“ žurnalui nusiuntė straipsnį, kuriame ragino
bendraamžius pažinti save, atrasti gyvenimo kelią, susivokti pasaulyje, siekti suprasti
savąjį laiką.
Baigęs Telšių gimnaziją, 1939m. įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą
studijuoti anglų kalbą ir literatūrą, o nuo 1940m. pradėjęs mokytis Vilniaus
universitete, pasirinko studijuoti filosofiją.
Universitete poetas priklausė literatų draugijai „Šatrija“.
Hitlerininkams uždarius Vilniaus universitetą, 1943m. kovo mėnesį, pasiskolinęs
svetimą pažymėjimą, V. Mačernis grįžo į tėviškę- taip išvengė grėsmės būti paimtam
į nacių armiją.
Grįžęs, Šarnelėje jis daug dirbo- skaitė astronomijos ir fizikos veikalus, F. (Fiodoro)
Dostojevskio ir L. (Levo)Tolstojaus romanus, gilinosi į K. (Karlo) Jasperso filosofiją,
susipažino su A. (Aleksandro) Bloko ir B. (Boriso) Pasternako kūrybą, vertė į
lietuvių kalbą mylimo poeto O. (Oskaro) Milašiaus lyriką.
Vos 23-ejų sulaukęs poetas žuvo 1944m. spalio mėnesį: traukiantis į Vakarus, visai
netoli gimtinės, Žemaičių Kalvarijoje, vienitelio tą dieną kritusio sviedinio skeveldra
nuskynė „karalių gėlę iš Žemaitijos pelkių“- taip poetiškai pavadina V. Mačernį prof.
V. (Viktorija) Daujotytė.
Giminės palaidojo V. Mačernį paskubomis, ne Žemaičių Kalvarijoje, nes miestelis
buvo bombarduojamas, o tėviškės kalnelyje, kurį jis taip mėgo, prie upeliuko, tarp
aukštų pušų, eglių ir ąžuolų.
Ryšulėlyje, V. Mačernio pasiimtame iš namų, buvo keli sąsiuviniai, prirašyti
eilėraščių, kuriuos išsaugojo aktorius Donatas Banionis, paskutinis poeto
bendrakeleivis. Nuo to laiko V. Mačernio lyrika, nuolat nusirašinėjama, keliavo po
Lietuvą.

Asmenybė
Žemaitiškumas poetui visada buvo svarbus. Jis mėgo su artimiausiais draugais
šnekėtis žemaitiškai. Gal tą meilę įkvėpė „babūnė“, su kuria poetą siejo labai gilus
dvasinis ryšys ir kuri vėliau senolės pavidalu atgimsta „Vizijose“.
Poetas labai mylėjo savo gimtinę. Tėviškė- sodyba, sodas, laukai, mylimas kalnas,
kelias, pelkės- visos kraštovaizdžio detalės atsispindi poezijoje.
Sakoma, poetu gimstama: kaip ir A. Baranauskas ar V. Mykolaitis- Putinas, Vytautas
Mačernis nuo pat vaikystės buvo kitoks: tylus, nelinkęs prie ūkio darbų. Daug skaitė,
mėgo būti vienas. Jautėsi nemylimas motinos (V. Mačernis buvo antrasis vaikas
šeimoje ir ji laukė dukters).
Su šeima ryšys nebuvo artimas- jautrios sielos Vytautui gruboki brolių juokeliai
nepatiko.
Mokydamasis Telšių gimnazijoje, poetas išsiskyrė iš kitų bendraamžių talentu ir
ypatingu rimtumu, kurio priežastis buvo ne nedrąsa, o gilus mąstymas, gal ir savo
išskirtinumo pajutimas. Jau mokydamasis gimnazijoje V. Mačernis pajuto, kad
dvasinio gyvenimo intensyvumas- jo išskirtinė savybė.
Jis savjojo studijuoti Sorbonos universitete ( Vilniaus universitete jam bebuvo likę
keli baigiamieji egzaminai ir prof. V. (Vosylius) Sezemanas V. Mačerniui, kaip itin
gabiam studentui, rekomendavo studijuoti Sorbonoje), todėl kantriai mokėsi prancūzų
kalbos.
Kai 1944m. vasarą jų sodyboje prisiglaudė sužeistas rusų lakūnas, Vytautas per tris
mėnesius išmoko rusiškai. Dvidešimt trejų metų jaunuolis jau mokėjo septynias
kalbas: vokiečių, anglų, prancūzų, italų, rusų, lotynų, graikų. „Dar išmoksiu hebrajų,
ir gana“,- sakė motinai.
Kūrybos bruožai

Mačernis dažnai rašė apie: namų, gimtinės svarbą, tiesos ir gyvenimo prasmės
ieškojimą.

V. Mačernis buvo gamtos žmogus, mėgo rudenį, galėjo dienų dienas klaidžioti
laukais. Apie tai rašė.

V. Mačernio lyrikoje svarbus kūno judėjimo motyvas.

V. Mačeris- asmenybė, subtiliai jaučianti gamtos vyksmą, poeto lyrikoje atsekamas
šiaurės motyvas, kurį paryškina net garsynas (aliteracijos l-p-š-k-v-ž).
Eilėraščiuose ryškūs pasąmonės vaizdiniai- sapnai,regėjimai.
Nuolat akcentuojamas siekis ieškoti, pažinti ir namuose slypinti išmintis.
Kūryba
Vizijos - tai – reikšmingiausias V. Mačernio eilėraščių ciklas. Poetas jį rašė labai
jaunas, vos aštuoniolikos – dvidešimt vienerių metų (1939 – 1942). Jame atkakliai
ieškojo atsakymų į jaunystėje iškilusius klausimus: kodėl žmogus ateina į šį pasaulį,
kokia gyvenimo prasmė? Mąstyti jam padėjo skaitytos knygos. Vizijų ciklas 
sudarytas iš įžangos, septynių regėjimų ir pabaigos. Svarbus skaičius septyni –
mistinis, magiškas.

Į žemę piktas vakaras atėjo,

Toks baisiai svetimas ir neramus,
O ten už lango blaškosi klajoklis vėjas
Ir lyg keleivis beldžias į duris.

Kita labai svarbi Vytauto Mačernio kūrybos fazė – tai sonetų rinkinys Metai.  Šį rinkinį sudaro 4
dalys, metų laikai: ruduo, žiema, pavasaris ir vasara. Sonetuose parodomas žmogaus noras pažinti
savo sielą, atskleidžiama skaudi vienatvės tema. Lyrinis „aš“ ieško galimybių, kurios padėtų suvokti
save, nuraminti savo vidų, bet jos yra ribotos. Ir nors sonete nėra keliami klausimai, bet galima
teigti, kad jis visas yra vienas klausimas apie žmogaus būtį.
Kas yra žemininkai?

ŽEMININKAI – išeivijos poetų sąjūdis, 1951 m. JAV išleidęs naujosios lietuvių

išeivių poezijos antologiją „Žemė“. Žemininkams dažniausiai priskiriami penki
poetai: Juozas Kėkštas, Kazys Bradūnas, Alfonsas Nyka-Niliūnas, Henrikas Nagys ir
Vytautas Mačernis. Šie kūrėjai formavosi ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje,
Lietuvoje spėjo išspausdinti pirmuosius poetinius bandymus, tačiau visu kūrybiniu
pajėgumu atsiskleidė jau išeivijoje. Žemininkai organiškai sujungė nepriklausomybės
metų ir egzodo poeziją. Egzodas žemininkams – tai ne vien tiesiog namų, gimtojo
krašto netekimas, bet egzistencinis išbandymas. Jis ryškiau nei kas kita atskleidžia
žmogaus situaciją, žmogaus likimą pasaulyje. Egzodo poetiką atpažįstame ne tik iš
ypatingo poezijos suartėjimo su filosofija, bet ir iš pamėgtų žanrų (soneto, elegijos,
vizijos, simfonijos). Kitas esminis žemininkų kūrybos aspektas susijęs su
valstietiškąja kultūra. Egzistencinių prasmių išryškinimas žemės temoje, galutinai
perkėlė ją iš liaudiškosios kultūros plotmės į individualiąją. Žemė šiems poetams – ne
tiek prarastas gimtasis kraštas, kiek žmogiškasis pasaulis apskritai. Kokia žmogaus
buvimo šiame pasaulyje prasmė, – tai pagrindinis žemininkų kūryboje keliamas
klausimas. Žemininkai pratęsė neoromantikų pradėtą lietuvių lyrikos modernėjimo
procesą, 1952–1959 m. jie drauge su kitais rašytojais, literatūros kritikais bei
filosofais leido vienintelį išeivijoje grynai literatūrinį žurnalą „Literatūros lankai“ ir
dėl to neretai vadinami dar ir lankininkais, arba žemininkais-lankininkais. Esminis
žemininkų įnašas į lietuvių literatūrą – poetinės kalbos reforma, suardžiusi dainingąjį
eilėraščio tipą, pakeitusi jį modernaus teksto struktūromis, semiantis patirties
daugiausia iš prancūzų ir austrų – vokiečių lyrikos, kuriant modernaus teksto klasiką.
Kai kalbame apie žemininkus, apibendrintai visus vadime išeiviais. Tačiau Vytautas
Mačernis nespėjo juo tapti. Karo metais Mačernis kaip ir Nagys, Niliūnas bei
Bradūnas studijavo Vilniaus universitete. Čia jis bene pirmasis pradėjo garsėti kaip
talentingas poetas. Jo poezijos temos – gimtieji namai, gimtoji žemė, kurių vertė
suvokiama tik juos praradus, artimos kitų žemininkų kūrybai. Ankstyvąją žemininkų
poeziją su Mačernio eilėraščiais, ypač „Vizijomis“, sieja ir pasakojimo elementai,
ilgos eilutės, panaši eilėraščio intonacija.

Apibendrinimas
Vytautas Mačernis - jauniausias lietuvių klasikas, vienas pačių reikšmingiausių savo
kartos poetų, poetas „žemininkas“, kuris rašė apie: namų, gimtinės svarbą, tiesos ir
gyvenimo prasmės ieškojimą. Jis lietuvių literatūrą priartino prie europinės
egzistencialistinės problematikos. Viename laiške V.Mačernis rašė: “Aš esu didelis
svajotojas ir fantastas. Vizija- tai mano praeitis, dabartis ir ateitis. Be jų aš nieko ir
nenoriu...”