Juozas Aputis

Novelės iš knygos „KELEIVIO NOVELĖS“

IŠLAUKIMO MOMENTAS

Viskas buvo žinoma kaip iš rašto: kai sunkvežimis įvažiuoja į ilgojo namo šešėlį (suprantama,
priklausomai nuo metų laiko), reikia signalizuoti – tegul kambariuose esantys žmonės išgirsta iš
anksto ir tegul skuba laiptais, tempdami kibirus, ryšulius ir dėžes. Visą laiką signalizuoti nereikia, su
pertraukom, ne taip smarkiai tada trukdoma miesto rimtis, ir inspekcija yra ištisai signalizuoti
uždraudusi. Paskiau turi sukti į kairę, labai atidžiai, nes iš priekio pasitaiko daug automobilių, gali
atsitikti nelaimė, o kol juos praleidi, įdomu pasižiūrėti į gražius apvalainus bažnyčios bokštus ir
įsivaizduoti, kaip viduje ten viskas aprimę, įspindus vakaro saulei ir prieš miegą švelniai nusiteikus
angelams, moterims, seniams ir vaikams, kurių pilna prilipdyta bažnyčia.
Jau galima ir sukti, o čia reikia vėl paspausti signalą, paskui, įvažiavus į kiemą, sužviegti
garsiau, iš visos sveikatos, nes ir telefonais, ir raštu gauta priekaištų, jog dažnai negalima signalų
išgirsti, reikia suprasti, žmonių yra visokių – neprigirdinčių irgi netrūksta. Sustojus ranka
automatiškai spaudžia mygtuką, automobilio užpakaly subrazda, subilda, ir visokios šiukšlės, visokie
slapčiausi žmonių daiktai lenda į mašinos vidurius; smarkiai geležinių letenų suspausti, jie praranda
formą. Dabar jau taip pat automatiškai galima pasiimti laikraštį, kol subėgs iš tų narvų žmonės,
įmanoma ir pasiskaityti, čia jau numatytas būtinas laukimo laikas, tad Tadeušas skaito anuose
kiemuose pradėtą straipsnį apie gyvenimą ir literatūrą. Ką ir sakyti – Tadeušas mėgo skaityti knygas
ir tai, kas apie knygas parašyta; gali patvirtinti jo pažįstami; ypač mėgo skaityti vaikystėje, kai, ant
kupsto išniręs koją, negydomas liko šlubas. Smarkiai stumtelėtas į šalį nuo įprasto gyvenimo lovio,
ėmėsi ieškotis sau kertelės tarp vargšių knygų ir laikraščių. Čia dar privalu pasakyti, kad ir Tadeušo
motina labai mėgo knygas ir, teisybės dėlei pridursime, stiprius vyrus. Tadeušas irgi buvo nuo tokio
vieno vyro, tačiau tas ne taip svarbu. Bemaž kasdien Tadeušo motina, įkišusi nosį į kambarį,
sakydavo:
– Tadziū, eik palakstyti ar kur pas draugą, aš turėsiu čia tokį pokalbį...
Tadziū žinodavo arba numanydavo, koks bus tas pokalbis, sykį jis, kaip tame pasakojime apie
„Joniuką gudruolį“, buvo pasiūlęs jiems, tai yra motinai, kurios vardas Felė, arba Felicija, ir tam
kitam, eiti pasivaikščioti ir pasikalbėti, tačiau pabūgo ir pakluso, o kai po gero laiko tarpo parėjo,
Felę rado gulinčią ir skaitančią knygą. Įdomus buvo Felės požiūris į gyvenimą. Ji sakydavo: „Pirma
reikia gyventi, o paskui pasitikrinti iš raštų...“ Iš raštų – didžiuma atvejų reiškė iš knygų.
Dabar – prie reikalo, nes laiko daug neturime: šiukšliavežio transporteris jau sustojo, sugrūdęs į
vieną guzą tokių skirtingų, vienas į kitą nepanašių charakterių, likimų ir t. t. žmonių daiktelius.
Tadeušui dabar privalu išlipti iš kabinos ir eiti prie automobilio užpakalio pasidarbuoti beveik
specialia šake, tačiau –po velniais! – kad niekas jokių šiukšlių nė nebandė išnešti! Tadeušas
prisiminė, jog labai daug žmonių buvo per pietus, tai gal dabar nieko ir nebeturi, tad vėl įniko į
laikraštį. Vis dėlto, po galais, smagu būti paprastu žmogum, su motinos pienu įtraukusiu pašaukimą
skaityti, ką rašo rašytojai ir kas rašoma apie pačius rašytojus! Va: „Mūsų rašytojai privalo būti
pačiame gyvenimo sūkuryje, dirbančių, kuriančių žmonių tarpe. Ne kokie inteligentiški, saloniniai
svaičiojimai reikalingi darbo žmogui, o jo kasdienybė, jo kasdieniško darbo prasmė.“ Tai ir bus! Po
galais, tegu pasėdi koks rašytojas Tadeušo vietoje, Tadeušas per tą laiką pasiskaitytų knygelių, tegu
pagyvena Tadeušo pusrūsy, tegu pasižiūri į plikas bobų kojas – nes iš pusrūsio daugiau nematyti, gal
tada ir parašys žmoniškiau. O dabar – pinigais apsivertę, visi jiems lankstosi, tik patys savo tarpe
riejasi kaip šunes. Tikrai dėl kaulo, o ne dėl ko kita... Ne dėl paprasto – dėl dramblio kaulo...
Tadeušas ima juoktis, nei jis pyksta ant tų vargšų rašytojų, nei ką – tik taip lyg smagu, kad ir tuos
vadinamuosius didelius žmones murkdo kaip ir jį, Tadeušą. Toks saldus solidarumo jausmas apima
Tadeušą, kad, jei čia pasitaikytų koks rašytojas, Tadeušas jį gal net išbučiuotų arba pasakytų daug
gražių žodžių.
O tas jo vienintelis rašytojas iš didžiojo namo kaip tyčia irgi nesirodo, nepagamino jokių
šiukšlių, neišneša, kaip ir kiti. Kodėl jį vis spaudžia, baksnoja laikraščiuose ir knygose, kad jis gyvas
vargeta jau ir be to – Tadeušo akis įgudusi, jisai, ko gero, galėtų ir pats rašyti, jei kas būtų kaip
reikiant pamokęs, kur sudėti kablelius. Kita vertus, vienas gudrus Tadeušo pažįstamas, dirbantis
kažkokioj leidykloj ar skaitykloj, seniau yra pasakojęs, jog rašytojai irgi nežino, kur dėti kablelius,
kad juos sudeda redaktoriai. Kad to rašytojo reikalai nekokie, Tadeušas gali tiksliai numatyti iš jo
šiukšlių!
Ak, palikim kol kas tą rašytoją nuošaly, verčiau pakalbėkim apie aspirantą Ag... Kam čia reikia
jo vardo – aspirantas, ir viskas. Jis irgi gyvena tame pačiame name, toks velniškai žvalus, energingas,
dryžuotu kostiumėliu, juodais plaukais, toks raudonskruostis, ties sprandu kažkaip... na, kaip čia
pasakius, na, na – simboliškai apkirptais... Ir nusišnekėjo, kaip kokia moteriškaitė! Kuo čia dėti tie
plaukai? Kerpasi, kaip ir visi... na, aukštesnio rango, na... Šnekėkim, ką jis meta į šiukšlių dėžę!
Nebūtinai jis – jo žmona arba uošvė. Nieko tokio, žinoma, nėra – užkliuvo kelis sykius Tadeušo akis
už mašinėle perrašytų puslapių – tai ten tik citatų citatos, tik nutarimas po nutarimo... Ir kas čia
tokio? Nieko, būna juk ir jaunų žmonių, parašančių disertacijas, būna, mokančių rašyti ir – žinančių,
ką rašyti. Tadeušas garantuoja, kad tai aspiranto Ag... disertacija. Ir šiaip visokios to aspiranto
šiukšlės – velniai žino iš kur, visokie popieriukai, dėžiukai, skuduriukai – vis ne mūsų, tai yra mūsų,
bet ne čia pat daryti, vis atkeliavę per jūreles mareles. Ir to aspiranto batai,– pastebi Tadeušas, kai
aspirantas pats išneša šiukšles ir kai yra apsiavęs ne šlepetes, o dar nespėjęs nusimesti batų, – tokie
riestais galais, išpucinti, blizga, Kad mūsiškiai taip nė neblizgės, pucink nepucinęs. Jei čia jau galima
vėl prisiminti rašytoją, kuris, kaip sakyta, irgi tame name gyvena, tai bus netiesa, jei nepaminėsim,
kad jo batai irgi blizga, netingi žmogelis pucinti, tačiau ne taip; kokios kritikos žodžiais galėtume
pasakyti, kad blizgėjime jaučiamas prakaito kvapas. Blizgėjimui trūksta žaismingumo, grakštumo,
nematyti jokių sąmonės klodų... O jau to rašytojo šiukšlės! Bulvių žievelytės, kokia apskritutė dėžė
nuo skumbrės, kokia didėlesnė popierinė su Elniu ar kokiu Spaliu. Ir dar tą rašytoją vis baksnoja.
Taigi jis mūsiškiausių mūsiškiausias. Negražu spėlioti, bet jau mūsiškesnis už aspirantą...
Aspirantas! Ir kalba jie visai skirtingai. Jaunasis disertantas (sako, jis turi ir neblogą tarnybą)
eina prie šiukšlių automobilio kažkaip laisvai, energingai, tikrai kaip prie šiukšlių, žiūrėdamas į
priekį, ranka mojuodamas pro langą žvelgiančiai atžalai – net iš pačios Japonijos jo pažįstamas
neseniai tai atžalai pargabeno spalvingą drabužėlį, ir nuo to karto senelė atžalą į lauką išveda
daugybę kartų per dieną,– ir pasisveikina jis labai linksmai, kad kiek – patapšnotų Tadeušui per petį:
– Labas! Kaip sekasi?
– Nieko, – sakydavo Tadeušas. – Nieko. Viskas po senovei. Šiukšlių netrūksta.
– Kaip tai nieko? Negali būti! – energingai prieštaraudavo aspirantas. – Kam taip kuklintis.
Kiekviena diena duoda ką nors naujo, kiekviena, mielasis. Tik mes nesugebam pastebėti. Tokiais
tempais lekiame...
– O velniai žino... – sumurmėdavo Tadeušas.
 Smagu turėjo būti gyventi aspirantui! Tadeušas linguodavo galvą – ar imsi čia plačiai aiškintis
prie nekaip kvepiančio automobilio užpakalio, tačiau aspiranto žodžiai vis tiek jį pakylėdavo, ar kaip
čia pasakyti. Tadeušas jau knygose buvo skaitęs, rimtose knygose – jei ką nori pasiekti, turi primesti
savo valią. Dar yra ir kita išeitis: paklusti kieno nors valiai. Betgi čia nekokia išeitis, tai ne
pasiekimas, o pralaimėjimas! O ką gali primesti Tadeušo pažįstamas rašytojas? Maklina pro šalį,
tarsteli labą vakarą – švept, švept! – vos girdėti, kažkaip nedrąsiai iškrapšto tas šiukslytes, susisukęs,
surūgęs, suraukęs kaktą, lyg biesas žino, ką mąstytų, kėblina paskui atgal, nudelbęs akis, kelnių šikna
sulopyta – mat dabar madinga susilopyti sėdynes, o ypač menininkams, tačiau Tadeušas supranta,
kad čia, kaip tame senų laikų italų filme – yra juokingiau negu mes manome... Tam rašytojui mada
bus pasitarnavusi... Nėra to blogo, kad neišeitų į gera.
Olia! Ištupėjo Tadeušas kabinoje septynias minutes, ir niekas neatnešė nė šiukšlelės. Prie kito –
irgi nemažo namo – nebuvo nė žmogaus! Pasiuto! – ėmė juoktis Tadeušas, o čia po trupučiuką,
kukliai ir santūriai, galime pradėti juoktis ir mes, nes jau tikrai yra juokingiau negu mano Tadeušas,
tasai knygų žiurkė. Prie antro namo įsivaręs toliau skaityti straipsnį, Tadeušas irgi nesulaukė nė vieno
žmogaus, prie trečiojo irgi. Prie visų namų negavo jokios šiukšlelės. Į šiukšlyną automobilį jis varė
labai greitai, dar kol kas buvo smagu, brėžėsi viltis: palengvėtų darbas, jei smarkiai sumažėtų
šiukšlių. Labai palengvėtų, vadovybei būtų galima nieko nesakyti.
Vakare, sugrįžęs į savo pusrūsį, kuriame gyveno vienas, – ir dėl to ar tik nebus kaltos knygos,
sugadino jos ne vienam žmogui gyvenimą, – Tadeušas apsiprausė, užkando ir nuvirto į lovą, o paskui
iki išnaktų skaitė knygą, kur buvo parašyta, kaip vienas kvanktelėjęs japonų mokytojas, vabalų
gaudytojas, ilgiausiai gyveno su merga smėlio duobėj. Tai velniava – kodėl smėlio duobėj? Gali kam
nors šauti į galvą parašyti knygą apie gyvenimą šiukšlių duobėj arba ant šiukšlių kalno!
Kitą rytą vėl prasidėjo darbas, ir vėl buvo tas pats – jokios šiukšlelės tie rupkės namų gyventojai
neišnešė. Kai automobiliais didžiuma vežėjų sugrįžo į garažą, Tadeušas vaikštinėjo nuo vieno prie
kito ir abejingai klausinėjo:
– Na, kaip tau?
– Kas?
– Kaip sekėsi?
– Durnius! O kas galėjo nesisekti? Ar kada nors to brudo trūko? Gero reikia paieškoti, o tos
smarvės...
– Taigi, ir aš sakau... – nedrąsiai mikčiojo Tadeušas, kirminiukas jau ėmė tvatinti kažkur prie
šonkaulių savo bjauriais dantimis.
Savaitę Tadeušas atlaikė, ir tai tik dėl to, kad buvo filosofiškų polinkių žmogus. Pirmadienį,
sustabdęs mašiną, jau lėkė į namų laiptines ir spaudė skambučius. Keista, atsitiko toks negirdėtas
dalykas, o niekas dėl to nesijaudino. Kai paskambindavo ir išpiltas prakaito laukdavo, kada prasivers
durys, tikėdamasis kokio neeilinio, nekasdieniško paaiškinimo, – švariai išsiskutę vyrai arba kvapniai
išsikvėpinusios moterys jam ramiausiai postringaudavo:
– Ko čia triukšmauti? Žinot, kažkaip nėra tų šiukšlių... Taip jau stengiamės, vieningai... Kuo
mažiau šiukšlinti... Pastaruoju metu, patikėkit, jų sumažėjo. Ėmėm švariau gyventi. Kai jau bus, mes
būtinai, būtinai. Nenusiminkit, palaukit, atsiras.
Dabar, jei norim, kad Tadeušas mūsų nepaliktų, arba – geriausiu atveju – nemestų tos šiukšlinės
automobilio – pagalvokim, ką darytume mes, dabartiniai šiukšlintojai, būdami Tadeušo vietoje ir
norėdami išlaikyti gyvenime šiokią tokią pusiausvyrą? Šiukšlintume už visus kitus, kad ta lygsvara
išsilaikytų? Tačiau, blaiviai žiūrint, tai neįmanoma! Pabandyk tu prišiukšlinti už kelias dešimtis
tūkstančių žmonių! Sugalvoti kokį nors dirbtinį būdą atitaisyti natūraliai atsiradusiai spragai? Galbūt,
galbūt... Ir Tadeušo galvelė buvo sudaryta panašiai kaip mūsų – iš pradžių jis dabar važiuodavo ne į
miestą, o į užmiestį, į šiukšlyną – tuo metu tenai jo darbo draugų nebūdavo. Garažų sargas jau ėmė
keiktis, kad taip anksti kasryt žadina. Kartą jis neiškentė:
– Matyt, turi gerą chaltūrą, Tadeušai... Neužmiršk, kad be mano leidimo neišvažiuotum kada
nori!
Tadeušas įstumdavo automobilio užpakalį kokioj patogesnėj vietoj – ir kabindavo tais
transporterio kabliais visą sudėtingą ir painų gyvenimo šiukšlyną. Ir dabar pradėdavo daryti viską
atvirkščiai – į kiemus įslinkdavo be jokių signalų, prietemoj, ir išnešiodavo į laiptines šiukšlių
pundus, o popiet švilpaudamas, burzgiant įjungtai mašinai, su šake tas šiukšles tampydavo ir
grūsdavo į automobilio vidurius, kiek dirbtinai keiksnodamas:
– Tai žmonės! Suverčia viską tarpdury, o tu paskui vark!..
Be reikalo jis burbėjo: neblogai sugalvojęs, nenumatė ateities – po savaitės baigės ir tie
džiaugsmai, nes vieną popietę šiukšlių Tadeušas neberado! Nė vienoje laiptinėje. Gali pasiusti,
neatspėsi, kaip tas atsitikdavo, kur šiukšlės pasidėdavo, tačiau jų nebūdavo. Nebūdavo Tadeušui ir
ramybės – priešaušriais nuvežus, reikėdavo saugoti, pasistačius kokioj nuošalioj gatvėj sunkvežimį,
kas išdrįs šiukšles kur nors ištąsyti, bet kol saugodavo, niekas šiukšlių nejudindavo, o kai tik
snūduriuodamas, trindamas nuo nemigos paraudusias akis sėsdavo į savo šiukšliavežį automobilį, kai
išvargęs pusvalandį sudėdavo bluostą, atvažiavęs šiukšlių neberasdavo nė kvapo...
Po velnių! Net mums įdomu ir graudoka, ne vien Tadeušui: kur galėdavo dingti šiukšlės? Ką
reikėjo daryti toliau? Važinėti tuščiu automobiliu ar iš viso liautis dirbus beprasmišką darbą?
Tadeušas važinėdavo tuščiomis, vis laukdamas geresnių laikų, o vakarais ir naktimis dar labiau įniko
į knygas, bet atsakymo tos puslapiuose suspaustos raidelės nedavė. Tad kur, po paraliais, paslaptis,
jei čia tik paprasta paslaptis, o ne koks prakeikimas?
Tadeušas metė paskutinę kortą: vieną vakarą jis paskambino prie aspiranto durų. Pasisekė, nes
atidarė pats aspirantas. Jis buvo labai švarus, koridorius irgi blizgėjo.
– Jus man kažkur matytas, – abejingai pasakė aspirantas.
– Matytas!.. Kas atsitiko, būkit žmogus, jūs mokytas ir, taip sakant, esate prie pačių stumiamųjų
jėgų, pasakykit, man jau nebekaip gyventi... – susigraudino Tadeušas.
– Kas tamstai negerai? Padėsim, prašom, pasakokit... Kas nuo mūsų priklauso... Padėsim, taip
sakant. Mūsų pareiga... Žmogus mums...
– Kas priklauso!.. Šiukšlių nebėra! – vos nesuriko Tadeušas. – Nebegaunu šiukšlių.
Aspirantas išpūtė akis:
– Ak, tai jūs... Prisimenu... Kas čia tokio? Tai visai normalu. Dar daugiau – jums pasakysiu, kad
tam tikrais momentais tai stačiai būtina. Šiukšlių turi mažėti. Kasdien, kiekvieną valandą. Kaip jūs
šito nesuprantat?
Lengva jam pasakyti – kas turi būti, bet kaip Tadeušui gyventi, kai šitaip yra? Kai visa tai jau
buvo!
Rašytojas Tadeušą pasitiko irgi išskėstomis rankomis, Tadeušui pasirodė, kad net lopas ant
užpakalio buvo naujesnis ir švaresnis.
– Nėra šiukšlių, rašytojau! – nepasisveikinęs sucipo Tadeušas.
– Hmm,– atsakė rašytojas.– Tikrai nebėra šiukšlių? Hmm... Kažkokia magija... Kaip čia
pasakius? Matai, jeigu jau taip, tai... Jeigu jau nėra, tai, iš esmės pasakius... Čia reikia įsigilinti, taip
sakant, matyti visą vidinį pjūvį...
– Nėra, sakau, kad nėra!.. Tūno čia tuose narvuose visokie ir ničnieko nesupranta... Net
pašiukšlinti žmoniškai negali...
 Negavęs atsakymo, Tadeušas dar bandė raustis knygose, bet niekas nebelindo į galvą. Vieną rytą
į garažą atlėkė galvą apsirišęs dviem šlapiais rankšluosčiais. Žinoma, dispečeris jo neišleido į
tarnybos liniją, o pavėžino lengvąja už miesto, į pušyną, į baltą namuką, ir ten tuos rankšluosčius
nurišo, o priveržė Tadeušui prie lovos kojas ir rankas. Nesistebėkim, mes irgi taip būtume padarę,
nes Tadeušas, koridoriuje pamatęs pilną šiukšlių dėžę, parkrito ant kelių, apsikabino ją abiem
rankom, o galvą įmurkdė giliausiai į skylę ir kažką palaimingai pasakojo šiukšlėms.
Tadeušui jau geriau, jau vėl jis gauna pasiskaityti knygų, varo jis nuo pradžios iki pabaigos ir
literatūrinį laikraštį, turbūt greitai ir visai pasveiks, nes labai žmoniškai juokiasi, suradęs vietą, kur
pilama į skūrą rašytojams, nes jam tada visai smagu gyventi, pamačius, kad visus likimas baudžia
bene vienodai.
Duok dieve, kad Tadeušas galutinai pasveiktų, o mes, ne sykį sirgę ir pasveikę (kodėl žmoniškai
nepasirgti?), ne sykį bandę matyti ne gyvenimą, o tiktai blausų jo vaizdinį, pabandykime atsakyti į du
klausimus: 1) kodėl taip mįslingai dingo šiukšlės; 2) ką reikėjo daryti Tadeušui, kad nebūtų sulaukęs
tokio nemalonaus likimo?
Atsakymų, be abejo, gali būti daug ir įvairių, niekas čia nenori primesti savo nuomonės, tačiau
kodėl nepabandžius pasamprotauti? Klausimus gavome du, o galutinei išvadai pateikiame tris
prielaidas, kurios galėtų kiek padėti: 1) nepainiokim literatūros su gyvenimu; 2) jeigu sykį žmonės
sumanė apsišvarinti, tai ir apsišvarins; 3) jeigu sykį žmonės nutarė apsišvarinti, tai kada nors nutars ir
apsišiukšlinti.
Taigi – jeigu aplankysite Tadeušą ir norėsite jam pasakyti ką gero, pasakykit: kantrybės,
kantrybės ir dar kartą kantrybės.
Išlaukimo momentas čia itin pabrėžtinas.

Aputis, Juozas. Keleivio novelės: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1985.

NESMAGU, KAD LIEKAT VIENAS

Broniui Radzevičiui

Už nugaros liko vėsi, saulės nušviesta, tačiau jau blėstanti dangaus skiautė, kurią matydavo
veidrodyje, kai pakildavo į kokį kalnelį. Ji siaurėja labai greitai, jis pagalvojo, kad panašiai
siaurėdama išnyksta juosta televizoriaus ekrane, kai nuspaudi mygtuką. Kartu su besibaigiančiu
rausvai geltonu dangaus ruožu už nugaros, už sunkių mašinos ratų ėmė liktis visa praėjusi diena,
pilna žodžių ir žmonių. Priekyje artėjo miškas, kurį jau ryškiai užklojo ateinančio vakaro sparnas,
įstrižai kertamas šalto lietaus lašų.
Priešais atlekiantys sunkvežimiai jau turėjo užsidegti šviesas, pasitikdami jį, mirkčiojo, šviesos
žibėjo bailiai, negalėdamos įsiplieksti, nes to daryti dar neleido bebaigianti aušti diena.
Pradėjo taip smarkiai lyti! Nematė, kad už miško slinko didelis juodas debesis. Rodos, ėmė kas
mėtyti akmenis į sulankstytą sunkvežimio kabinos stogą.
Gūduma, nejauki gūduma. Kai įlėkė į aukštą eglyną, žibintų išplėštos eglių šakos atrodė panašios
į žalius varvančius skarmalus. Galėjai net matyti, kaip nuo eglių spyglių vanduo teka žemėn.
Kai vieną sykį sukosėjo motoras, jis krūptelėjo, šaltis nuėjo per visą kūną. Palikdamas vis toliau
ir toliau nuo savęs praėjusią dieną, jos valandas, tapdamas vis vienišesnis, jis su baime žiūrėjo į
užsidegusią raudoną akelę, kuri žybsi jau nuo tada, kai išvažiavo iš miesto, nieko negavęs kuro
kolonėlėj.
Aiškus žinojimas, kad gali galutinai sustoti kur nors vidury miškų, žadino jame keistą vėsią
baimę, kuri kartu buvo ir baimė, ir kažkoks nenusakomas džiaugsmas, kokia didinga priešprieša
gyvenimui, kurio dar niekada jis nėra keikęs. Nors gyvenimas jam ir neparodė kokios meilesnės
vypsenos.
Geriau nežiūrėti į mirksinčią raudoną akelę, kuri, kai važiuoja lygiu keliu, jau dega ištisai ir
tiktai per duobes markstosi! Bet valia neatsispiria nevalingam akių žvilgsniui, jis pajunta į tą
prakeiktą mirksintį žirnį bežiūrįs dažniau negu į patį kelią, nušviestą murzinų šviesų. Pagaliau, kai
valia visiškai atsisako, jis išjungia motorą, didžiulis sunkvežimis barškėdamas lekia iš inercijos,
gerai, kad pakalnėn, kuriai besibaigiant sustoja; jis mikliai iššoka ir puola stabdyti iš priešingos pusės
artėjančias dvi traiškanotas geltonas akis.
Sustojo. Sustojo, raižydamas žmogų savo nešvariais spinduliais, reikėjo eiti prie to spurdančio,
bet dar nematomo padaro, kuriame sėdėjo žmogus.
– Ar jūs važiavot per?..
– O tai kas? – šlykščiai abejingai atsakė sustabdyto sunkvežimio žmogus.
– Ar tenai?..
– Kas tenai?
– Ar tenai yra kuro?
– Kad tave! Nežinau, neieškojau. Trinktelėjo durimis, nulėkė.
Antras sustabdytasis irgi nežinojo, trečio nebestabdė, nes jau susivokė: kas iš to, kad sužinos –
važiuoti jam būtinai reikia.
Po kurio laiko jis pastebėjo, kad vis mažiau tesutinka iš tos pusės šviesų. Lietus nesiliovė, nuo
blizgančio asfalto įskaudo akys. Mažose stotelėse dar pasitaikydavo žmonių, iš tolo pamatę šviesas,
jie puldavo į plento pakraštį– lyg prie kokio išganymo, tačiau jis negalėjo sustoti, bijojo, kad sustojęs
niekada nepajudės iš vietos.
Ta mergaitė labai tikėjosi, kad jai pasiseks. Ji buvo paėjusi toliau nuo žmonių ir stabdydama taip
dailiai ištiesė ranką, grakščiai pasistiebdama ir persikreipdama, kad nuo jos skėčio tiesiog nušliuožė
vandens srovės. Kai lėkė pro šalį, jis pamatė, koks įžeistas jos veidas: tik užšaldytas padaras negalėjo
suprasti, kad pavežama prašėsi ji, viso pasaulio moteriškoji giminė!
Lyg bjaurybė gąsdinasi motoras, vis dažniau sukrūpčiodamas ir taip pat dažnai atsigaudamas.
Jau pralėkė ir pro tą berniuką, kuris vienų vienas,– matė iš tolo, kai ties posūkiu žibintai apšvietė
pakelės laukus,– tekinas lėkė į plento pusę, vos spėjo iššokti ant žvyruotos paplentės, o kriokdamas
jo sunkvežimis pralėkė pro šalį.
Šoniniame veidrodyje jis pastebėjo, kad berniukas liūdnas nunarino galvą, lydėdamas akimis jo
sunkvežimį, ir tada jis paspaudė stabdžius, pats nežinojo, kodėl paspaudė, vos neįvarydamas
įsibėgusio sunkvežimio į griovį. Berniukas iš pradžių sukluso, paskui palinko į priekį ir puolė lyg
zuikis. Pribėgęs dusdamas jis paklausė:
– Ar jūs dėl manęs?
– O dėl ko dar?
– Ačiū...
Vaiko balse jis išgirdo nuoskaudą.
Motoras vėl kelis sykius sukosėjo.
Berniukas neramus pažiūrėjo jam į veidą, paskui nusiėmė kepurę, ketino išsigręžti, bet nedrįso,
šlapią pasidėjo ant kelių. Jis buvo visai nedidelis, jo šlapi plaukai šviesūs.
 – Išsigręžk.
– A, tiek tos... Jūs labai greitai važiuojat.
– Reikia.
– Motoras čiaudo.
– Baigiasi kuras. O tau ar toli?
– Nelabai. Nuo čia penkiolika, dabar bus gal dvylika.
– Kur skubi susivėlinęs?
– Iš laidotuvių.
– Ką laidojot?
– Sesutę.
– Tavo? – pro motoro čiaudėjimą jis išgirdo savo balsą.
– Aha.
– Ar didelė?
– Mažutukė. Už mane perpus mažesnė. Sirgo, oi, kiek ji prisisirgo, ir numirė.
– Taip vienas ir grįžti?
– Aha. Tėtis pasiliko pas mamą.
– O tu?
– A... Matot, aš gyvenu su tėčiu, o mama atskirai. Onulė... Sesutė irgi su mama gyveno...
– O kai grįši namo, tai vienas būsi?
Berniukas linktelėjo galvą.
– Nebijosi?
– Hmmm...– šyptelėjo berniukas.– Ko gi? Dar reikės gyvulius apeit...– Berniukas suraukė kaktą,
pasidėdamas kairę ranką sau ant kelių, šalia kepurės.
Šlykščiai trūkčioja mašina! Raudonas žirnis... Klaikiai seniai jis dega nemirksėdamas. Abu
palinksta į priekį – vienas prie vairo, kitas šalia, lyg nuo to būtų lengviau motorui.
– O jūs ar toli?
– Toli. Toli, toli.
– Tai sustabdykit kokią pakeleivę mašiną ir gausit kuro.
Jis tyli.
– A!.. Neturit pinigų. O be pinigų... Palaukit... Tėtis davė...
– Nereikia. – Jis paglosto kiek apdžiūvusius berniuko plaukus. Berniukas, vis taip pat rimtai
suraukęs kaktą, žiūri pro šlapią stiklą.
– Kaip žinotės, – lyg suaugęs pasako jis ir daugiau nebekalba, jam jau irgi aišku, kad reikia kaip
nors pasiekti miestelį, tenai yra kuro kolonėlė, nedidukė, bet yra.
Motoras sučiaudi tris kartus ir nutyla. Jie abu dar palinkę į priekį, lyg atsilošę galėtų trukdyti
besibaigiančiam sunkvežimiui.
Iššokęs jis nusikabina iš po mašinos papilvės kibirą ir eina tolyn, berniukas iš pradžių sėlina
nedrąsiai, paskui užsideda kepurę ant galvos ir žengia šalia.
– Jau čia pat, visai čia pat, – kelis kartus pasako jis, pasukęs galvą ir žiūrėdamas į tą, kuris neša
kibirą.
Eina abu šniokštuodami.
– Čia, čia, jau... – šneka pradžiugęs berniukas, šokdamas per griovį ir nukąsdamas pusę žodžio:
išryškėja viela aptvertas plotas. Ant vartų, pro kuriuos turi įvažiuoti mašinos, kabo didžiulė spyna ir
užrašas nelygiomis, tačiau irgi didelėmis raidėmis.
Berniukas nuleidžia galvą.
 – Ar toli tau nuo čia iki namų?
– Man? Visai ne! Va tiktai reikia pereiti miestelį, ir dar koks kilometras... – Berniukas
apsidžiaugė, pamanęs, kad jie eis kartu.
– Tada tu keliauk. Keliauk ir nieko nebijok.
Berniukas tamsoje norėjo pamatyti jo akis.
– O jūs?
– Aš pasiliksiu.
– Ką jūs darysit?
– Pagalvosiu. Aš... Man bus laiko pagalvoti. Tu keliauk.
– Ir aš!.. – vos ne kūkčiodamas bando pasakyti berniukas.
– Tu keliauk. Laimingai keliauk.
Berniukas nusisuka ir dūlina paplente tolyn, merkiamas šalto lietaus.
Laikydamas kibirą rankoje, jis apsigręžia ir eina link nematomo, bet šiluma alsuojančio
sunkvežimio ir tuojau šalia išgirsta ir berniuko alsavimą:
– Man nesmagu, kad jūs liekat vienas.
– Tu keliauk namo. Eik namo, kol dar ne vidurnaktis.
– Nesmagu, kad jūs liekat vienas.
– Eik namo. Kol dar ne vidurnaktis.
Jie eina abu. Tolsta viena nuo kitos šlapios nugaros, didžiajam, rodos, kas nuo šonkaulių plėšia
permirkusius marškinius.

Aputis, Juozas. Keleivio novelės: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1985.

BE PAVADINIMO

Žodis, kuriuo netrukus ketinu pavadinti save, jums gali nelabai patikti. Ne, ne taip: tas žodis
nieko, tiktai jūs tokie geri ir gražūs, kad sakysit – šitaip negalima, tai vien poza, apsimetimas, netiesa
– kas gi nori save tokiu vardu vadinti? Sakykit. Aš pats sau tą žodį tariu aiškiai, be jokios pagiežos,
be nuoskaudos, be keršto šešėlio. To betrūko: keršto! Aš neturiu kam keršyti, nes niekas niekada man
nepadarė bloga. Juokinga – šiandien rodosi, kad netgi negalėjo padaryti, nes aš vis tiek nebūčiau
supratęs... Visada sunkiai skyriau bloga nuo gera. Tai, kas nesuprasta, kaip žinia, neturi ir vertės... Ne
sykį iš manęs stipresni, galingesni yra atėmę pietus, kai per pertrauką išsitraukdavau valgyti, yra
išvertę kišenes ir susirinkę paskutines kapeikas. Kartą... Čia reikėtų galbūt stabtelti... Taigi – kartą
prispyrė nuogai išsirengti ir šokti nuo kranto į duburį. Nerti man buvo vieni juokai, nardydavau kaip
ūdra, nekvėpavęs galėdavau išbūti ilgai, kaip koksai jogas. Ištiesdavau rankas, kad dugną arba,
neduok dieve, kokį akmenį dugne pirma pasiekčiau rankomis, o ne savo taip reikalinga galva. Tačiau
tie, kurie liko ant kranto, kurie ragino mane šokti... Kad būtų jie raginę! Per jėgą jie išrengė mane,
skaudžiai sukaliodami rankas, paskui begėdiškai patikrino.
– Švarios! – tarė vienas. – Kas pasakytų, kad tokio suskio gali būti pagirtinai švarios kelnės!..
Tasai susuktaburnis turėjo ko stebėtis: anksčiau, kol ir jis mane, ir aš jį vadinome draugu, sunkiai
ištverdavau šalia jo – bjauriausiai dvokdavo, nes, kaip vėliau, kraipydama dailią galvą ir žiūrėdama
mėlynomis akimis į mane, įsodintą į tą baisiausią pasaulyje dantų kėdę, pasakė miestelio stomatologė
(pavargom, kol tą žodį išmokom!), susuktaburniui pačioje jaunystėje ėmė pūti dantys. Ir dar vėliau,
kai paaugome ar užaugome, plikai išrengti komisariate negalėjom atsistebėti, kodėl susuktaburnį taip
ilgai užlaikė viena raukšlėtu veidu gydytoja. Sakėm, gal todėl, kad susuktaburnis taikėsi į aviaciją
(mokėjom dar tokią ir dainelę – „so zolotym zubom“...). Paaiškėjo (nugirdo vienas mūsiškių, ką
šnekėjo daktarai), kad užmatė bjaurų puvinį tarpkojy. Apie kokias nelemtas ligas tada dar niekas net
pagalvoti negalėjo, stačiai tas atsitikę jam nuo nešvarumų ir prakaito šuto. Kur jis nesistebės,
vėpsodamas į mano kelnes!
Taigi – tada aš nėriau į duburio dugną. Nėriau! Prieš tai kelios stiprios rankos įsiūbavo mane,
stengėsi sviesti į viršų – įdomiau žiūrėti, kai kas nors iš aukščio krenta žemyn – ir man reikėjo ne tik
ištiesti rankas, bet ir sugebėti kaip tam katinui ore apsiversti, kad nesitėkščiau ant pilvo lyg keptuvė,
o smigčiau žemyn galva. Pasisekė, nunėriau dailiai, iškilau kitame pakrašty ir pamėginau tiems
banditams, erzėjantiems ant kranto, nusišypsoti. Dievai žino kodėl – jie juk galėjo pamanyti, jog tai
darau iš baimės, kad imu gerintis... Todėl užsičiaupiau. Ne vien dėl to – pamačiau ant kranto
stovinčias tris mergaites, mūsų bendrų žygių drauges; jos kvatojosi, o vėjas pūsčiojo jų sukneles, tada
dar ne mokyklines, tada dar niekas uniformų neturėjo – rengėsi kaip kas išsiteko.
Mergaitės ir buvo didžiausia kliūtis, ir aš su siaubu pagalvojau: ką reikės daryti, jeigu jos, tų
prakeiktų sėbrų prišnekėtos ar prigrasintos, stovės šitaip iki... vakaro. Tada daug ko dar nebuvau
patyręs, bet šitiek supratau: jie nori iš manęs ganėtinai smarkiai pasityčioti. Mergaitės vis dar vaipėsi,
ypač ta didnosė, kuri man patiko, nes apie viską kalbėdavo labai aiškiai. Kartais net per daug aiškiai.
– Mano tėvas, – pasakė ji anąsyk, – tikras karvamėšlis.
– Kodėl? – paklausėm vienu balsu, nes dažniausiai būriu eidavom į mokyklą.
– Todėl... Užvakar parėjo baisiai girtas, motina pyko, paskui, kai sugulė, ėmė verkti. Sako, iš
tavęs jokios naudos – nei prie darbo, nei lovoj. Tada ir tėvas pradėjo žliumbti. Tikras karvamėšlis!
Mes vis tiek nesupratom, kodėl toks netikęs didnosės tėvas – mat ir mums kartais pasitaikydavo
išgerti, ir buvo visai suprantama, jog išgėręs sveikatos turi nedaug.
– Todėl, kad tikras vyras nežliumbia!
Kai, eidami iš mokyklos, kartais sušnekdavom apie didesnius daiktus, didnosė visada turėdavo ir
čia labai aiškų atsakymą:
– Plepat apie tą savo istoriją. Grynas mėšlas ir toj istorijoj gyveno: ir vyrai, ir bobos svetimiems
ant kaklo korėsi... Ypač vyrai. Radot, kuo girtis. Istorija!..
Taigi – toji didnosė tąsyk, kai plūduriavau įmestas į duburį, ir vaipėsi iš manęs. Vaipėsi ir dar
dvi mergaitės. Juokėsi susiėmusios pilvus (kokie tie jų pilvai – kaip lentos!). Buvau labai jaunas –
geriau tarus – dar nedidelis – tačiau šį tą, tūnodamas vandeny, sumečiau. Sumečiau, nes reikėjo
sumesti: nuo šalto vandens ėmė mėlynuoti ne tik kojos rankos, mėlyna spalva per pilvą pamažu
kėlėsi aukštyn prie įdubusios krūtinės. Žinojau, kad ilgą laiką didnosei dar gali patikti laikyti mane
tame šlapiame šaltyje. Savo tėvą laikytų, ne tik mane. Surikau:
– Eikit jūs, rupūžės, namo. Eikit velniop. Jau lįsiu iš vandens!..
Jeigu būtų pavykę surikti, gal didnosės kompanija būtų nuėjusi šalin, bet argi aš surikau? Pačiam
direktoriui galėčiau surikti kaip vilkas, bet didnosei?.. Suinzgiau lyg aklas šunytis, mano žodžiuose
nebuvo nei valios, nei jėgos. Žodžiai be valios ir jėgos – bereikšmiai, jiems patiems gėda būti žmonių
susikalbėjimo tarnais. Laimė, kad ji daug anksčiau yra užsiminusi apie savo tėvą ir pavadinusi tuo
negražiu žodžiu – to žodžio iš jos aš nutariau nelaukti: persiyriau per duburį, lyg bebras
gramzdindamas užpakalį, bet į krantą lipau labai drąsiai, spoksodamas į didnosę ir beveik
nematydamas kitų dviejų jos draugių ir visos susuktaburnio kompanijos. Rodėsi, kad akimirką gauja
sutriko, tačiau tik akimirką: kelios stiprios rankos sugriebė visas tris mergaites ir laikė. Dabar jos jau
spiegė. Paspiekit, pravers!.. Buvau visai arti savo drabužių, bjauriai išmėtytų ant kranto, jau siekiau
pasiimti bent pačius reikalingiausius, ir tuo metu man akis užlipdė tikras karvamėšlis – vienas
susuktaburnio bendrų negailestingai drėbė man į veidą mėšlą. Nerdamas atgal į vandenį, spėjau
pamatyti, kaip didnosė stipriai rėžė susuktaburniui delnu per veidą, visos trys jos išsiveržė iš
laikančių rankų ir nubėgo taku prie liepto per upę.
Susuktaburnis bjauriai nusikeikė, bet nesivijo. Tik dabar pamačiau, kokią negražią niekšybę
buvo sumanę: gal dešimtyje vietų jie iš anksto pasiruošė karvamėšlių; mano mėginimai prasibrauti į
krantą buvo beviltiški. Susuktaburnio bendrai tyčia leido išlipti į krantą, o paskui pasipylė jų
paruoštos ,,kulkos“ į veidą ir į pamėlynavusį pilvą.
Galėjau prasibrauti kitoj upės pusėj (jeigu jie nebūtų lieptu nubėgę ir tenai), tačiau prasibrauti
galėjau tiktai nuogas, o iki namų buvo baisiai toli – reikėjo eiti per pievas ir laukus. Nuogas tokį kelią
nenusigausi, tegu bandytumei miškais ir krūmais. O nuo namų iki miško – puskilometrio plynė...
Gražiai atrodyčiau. .. Kaimo Odisėjas... Be to, jeigu drabužius paliksi, tai rytoj ir į mokyklą galėsi eiti
nuogut nuogutėlis – kraitį turėjau nekokį. Galėjau pasiduoti. Ant kranto gauja to tiktai ir laukė –
mačiau iš nusmurgusių veidų, visa jų drąsa ir ryžtas jau blėso. Ir jie jau galvojo apie baigtį. Na,
palaikys dar valandą, o kas iš to? Vylėsi, kad pasiduosiu, kad paprašysiu malonės? Gal kas ir galėjo
viltis, tiktai ne susuktaburnis. Tas mane gerai pažinojo. Jeigu paprašyčiau išlipęs į krantą, visi pultų
man į pamėlynavusi glėbį.
Vis dar kalenau dantimis, paskui panorau išlipti aname krante, atsisėsti ir sėdėti žolėj. Bet tai
būtų pralaimėjimas, nežinojau kodėl, bet pralaimėjimas. (Kokia jaunystės karščio nesąmonė: argi
pralaimėjimas yra blogiau už laimėjimą? Bet šitai supratau daug vėliau, galimas daiktas, dar teks
vienu kitu žodžiu apie tai užsiminti.)
Nusisukau į kankintojus nugara ir laikiau sukandęs dantis, kad ne taip garsiai tarškėtų. Anie ant
kranto pritilo, jau ir jie pavargo, supratau, kad nėra lengva laikytis apgniaužus niekšystės virvę.
Bijodamas, kad maža beliko laiko išbūti nepasidavus, apsisukau, ėmiau irtis į krantą, kur buvo tie
bjaurybės; iš dugno pasisėmiau saują dumblo, ketinau šveisti į akis susuktaburniui, tačiau vėl koks
velnias sulaikė, vėl kažkas pasirodė ne taip, ir dumblą nutėškiau į vandenį, iššokau į krantą,
pripuoliau prie susuktaburnio. Rodėsi, kad trenkiau jam į sprandą labai stipriai, jis susvyravo ir
nulinko prie žolės, rankomis remdamasis į žemę, padarydamas savotišką ,,špagatą“. Tiek ir tespėjau
pamatyti: kelios rankos suėmė mane, vieno kumštis atkragino į dangų mano smakrą, kitas taikėsi
spirti į pačią skaudžiausią vietą. Susuktaburnis vėl stovėjo tiesus, čiuptelėjo sau už skruosto, tačiau
greitai sumetė, kad taip daryti nedera, todėl nukoręs rankas ėjo artyn prie mūsų. Aš stengiausi
išsiveržti iš laikančių rankų, bet nelabai tas sekėsi – jų buvo daug, be to, tūnodamas vandeny, netekau
ir jėgų.
– Paleiskit, po velnių, ir einam! – pro sukąstus dantis iškošė susuktaburnis ir, netardamas
daugiau nė žodžio, pasuko į tą patį taką, kur neseniai nuėjo ir didnosė su savo draugėmis. Vienas iš
susuktaburnio gaujos – tai buvo pats silpniausias žmogeliukas – nueidamas kaire koja paspyrė mano
drabužius.
Atsisėdęs ant duburio kranto, pažiūrėjau į drumzliną vandenį ir kaži kodėl dar pūkštelėjau – gal
norėjau jame pabūti jau savo noru, savo valia; paskui ramus išplaukiau, iš lėto apsirengiau ir nuėjau
tuo pačiu taku, kur jau prieš gerą laiko tarpą buvo nuėję ir jie.
Dar buvo pavasaris, pievose žydėjo pienės, dėl to ir vanduo pošaltis. Bėgau tekinas, kol apšilau.
Spengė galvą, šaltis su karščiu pjovėsi visame kūne. Pusiaukelėj nugriuvau pienių pievoje
kniūbsčias. Man buvo nenusakomai gera, taip gera, kad, aiškiai atsimindamas didnosės žodžius, vis
tiek vos galėjau susilaikyti nepradėjęs bliauti. Po velniais! Gal kas įmanys suprasti, kodėl šitaip buvo;
man atrodė, kad virš nugaros ir žemyn, gelmėse, atsivėrė dideliausia erdvė – virš mano nugaros ir po
mano pilvu – ir kad aš, vaikėzas, kuris ką tik pamėlynavęs tūnojau dubury, kad aš... Kad aš, jei ir
neatkėliau vartų į tą erdvę, tai bent jau tikrai pajutau ją, pajutau visu pamėlusiu, baigiančiu atsigauti
kūnu. Kas atsitiko, kodėl taip neišpasakytai gera, kodėl taip laisva tose erdvėse ir kodėl atrodo, jog
galėčiau pereiti ugnį ir vandenis, įkristi į išmatų, srutų duobes ir neprigerti, ne tik neprigerti, bet ir
nesusitepti? Ėjo balsai iš tolimiausių erdvių, artėjo tėvo ūsai, obliavo lentas senelis, baltos plonos
skiedros, susisukusios lyg paršiukų uodegytės, skraidė ore, driekėsi nuo trobos lango žibalinės
lempos spindulys, atsimušė į daržinės durų ekraną, o tenai juokingai judėjo brolio, motinos, tėvo
galvos... Katinas braukė letenėle per ūsus... Rodės, tuose spinduliuose lyg permatomose geltonose
gyslose pukšėjo kraujas, supratau, kad tai visų žmonių kraujas. Tiktai kodėl jis geltonos spalvos?
Mano motinos galva trūkčiodama perėjo per ekraną, ir aš išgirdau jos dažnai sakomus žodžius:
„Akmenširdi, tu akmenširdi...“ Akmenširdis! Tai kodėl visą laiką prisimenu didnosės žodžius apie
tėvą?
Man lengva buvo eiti... Beje, jūs galit paklausti, kodėl susuktaburnio kompanija mane įmetė į tą
užutekį, tą duburį? Aš čia pasakoju ne kokį romaną, kur viskas paaiškinama – reikia to ar nereikia.
Patylėsiu, nes ir šiandien visą tą velniavą nelengva išnarplioti. Matyt, buvo priežasčių, ir nesakau,
kad aš visai nekaltai atsidūriau tame vandeny! Nesakau!..
Taigi – lengva buvo man eiti. Taip lengva – lyg į kokį palaimingą, amžinąjį gyvenimą. Vienu
tarpu, kai pradingo tos begalinės erdvės pojūtis, spėjau pagalvoti – kas gi čia atsitiko: nejaugi kažką
laimėjau, ir tas laimėjimas mane taip pakeitė? Buvau laimingasis, kurį susuktaburnio bendrai įtrenkė
į duburį ir taškė karvamėšliais! Pavydėkit visi, neįmesti į vandenį ir neišmėšlintieji! Pavydėkit! Ir aš
sau ėjau tolyn, vaikas, kuriam irgi vaikai davė tokį turtą! Ir kitas vaikas, tas susuktaburnis, tas mano
draugas, kuriam dantistė šiek tiek aplopė jo prigimtinę nelaimę, atsiliko nuo būrio, anie nuėjo, jiems
nebuvo lemta suprasti, kas įvyko. Susuktaburnis išlindo pro eglę, žengė du žingsnius link manęs, ir
jeigu būtų pasakęs bent žodį, tai viskas veltui: ir metimas į vandenį, ir didnosės laikymas, ir
drabstymas mėšlais. Bet jis nebūtų mano vaikystės draugas, jei mėgintų ką nors pasakyti, jis tylėjo
sustojęs priešais mane, aš mačiau, kokios geros jo akys ir kaip nuknebusi ir taip kumpa nosis – lyg
senio. Aš ir neketinau praeiti pro šalį, sustojau priešais visai arti, ir abu bijojom padaryti tai, ko
negalėjo pakęsti didnosė. Ir mudu ganėtinai neblogai išsilaikėme – lyg susitarę žengėm vienas paskui
kitą, pirma aš, iš paskos jis, po to pirma jis, o aš iš paskos, ir šitaip kaitėmės tylėdami iki pat jo namų.
Man buvo toliau, ir aš nuėjau vienas.
Ir jau paskui... Didnose, tu gal nė šiandien nežinai, koks didelis tavo vaidmuo mūsų gyvenime. Ir
nežinok: dideliems vaidmenims nereikia reklamos. Ir tas vainikas, kurį atsivežiau ant dviračio
rankenos, kai laidojom susuktaburnį, buvo pats didžiausias vainikas, didžiausias ąžuolo lapų
vainikas, kurį nupynėm vaikystėje. Didesnio jau nenupinsim. Tylėdami prieš kelias dienas ėjome pro
tą duburį, pro tą šventąjį Gangą, kur anais metais mane atgaivino susuktaburnio kompanija, taigi po
dvejų metų ėjome pro užtvanką ir išgirdom baisų sprogimą. Taip smarkiai sudrebėjo žemė, anąsyk
man taip prasivėrusi ir tapusi neužmatoma erdve. Sušlamėjo medžiai, o mes, kai atsitokėjom,
pasileidom į sprogimo pusę, nežinau, ar kiti nujautė, bet aš tikrai žinojau, kaip mėgsta susuktaburnis
visur knibinėtis, pirmas atlėkiau į tą vietą ir pirmas pamačiau: ant šviežiai nučaižytomis šakomis
ąžuolo, ant išlikusios vienos jo šakos kabojo į skutelius sudraskytas susuktaburnio švarkas ir
dešinioji ranka. Sveika sveikutėlė ranka su ilgais susuktaburnio pirštais.
Vainiką nupynėm iš kito ąžuolo lapų – tegu tai bus mūsų medis, mūsų vaikystės medis, jam,
nujaučiu, nelemta būti taip greit nukapotam, galbūt jį paės iš šaknų kokie bjaurūs kirminai, bet lapai
kol kas žali ir gražūs...
Žodis, kuriuo netrukus...
 Ne, to žodžio dar nereikia, dar mes einame iš kapinių. Palaidojome susuktaburnį... Bet tegu jau
viskas būna daug vėliau, kai grįžau atostogų iš miesto, tegu būna vėliau, birželio mėnesį. Didnosė jau
tikra didnosė, jau ji laido gerklę konservatorijoj, yra gal mokslus baigusi, gal dėsto, jau važinėjo po
užsienius, o sugrįžusi parlėkė tiesiai į namus. Jeigu užbėgsime kiek į priekį, turėsime pastebėti, kad
kapinės mano gyvenime vaidina svarbų vaidmenį. Mano senelis, pasakojo motina, su būsimąja savo
žmona susipažinęs kapinėse. Antra vertus, o kam kapinės nevaidina jokio vaidmens, ir kam tas
vaidmuo nesvarbus? Taip: susitikome prie susuktaburnio kapo. Niekada nesitarėme, taip sutapo.
Paminklo nebuvo, stovėjo didelis ąžuolinis kryžius su susuktaburnio vardu ir pavarde. Pastovėjom
tylėdami, o grįždami užsukome į bažnytkaimio bufetėlį, niekas tenai mūsų nepažinojo, jau buvo
prasidėję truputį ir kiti laikai, jau į mažiausią bažnytkaimį vis dažniau užklysdavo svetimų žmonių,
niekas jais labai nesistebėjo. Išgėrėme grynų gryniausios degtinės, nes brangesniam gėrimui
neturėjau pinigų, o didnosė, ar lengvindama mano dalią, ar tikrai taip galvodama, pasakė anų posenių
laikų žodžius:
– Konjakas tikras mėšlas (kad ji tik šitaip tebūtų pasakiusi!), ne gėrimas. Išmaukiam degtinės.
Ir mudu gėrėm. Užsisakėm vieną, antrą ir gal net trečią kartą. Kai gėrėm trečią, pastebėjau, kokie
nežmoniškai ilgi didnosės pirštai, ir pagalvojau, kodėl ją vadinom didnose, o ne ilgapiršte, nors nosis
buvo kaip nosis, o pirštai panašūs gal net į Paganinio...
Tas pagaliau nesvarbu. Svarbu, kad išgėrę ėjom namo, buvo birželis, jau bandė žydėti jazminai,
sakau – bandė, nes iš tikrųjų dar tik skilo žiedų pumpurėliai. Ėjom tuo taku, kuriuo eidavom kadaise.
Vieną sykį, tuo keliu eidamas, dar visai nedidukas, skaičiau rainais viršeliais knygą, kurios
pavadinimas buvo „Don Žuanas“. Ėjau įsispoksojęs į puslapius, kur rašė, kaip vienoje valtyje plaukė
vyrai ir moterys, tikėdamasis, kad greitai turi kažkas įvykti (toje knygoje). Ir įvyko: atsimušiau į
minkštą daiktą, o kai pakėliau akis, priešais pamačiau mūsų gamtos mokytoją – aukštą, tankiai
alsuojančią, žibančiomis akimis. Įdegusiomis rankomis ji paėmė iš manęs knygą, perskaitė
pavadinimą ir nusijuokė:
– Ar žinai, ką tas reiškia?
– Kas? – vos galėjau atgauti kvapą, nes mokytojos viena koja lietė mano kelį, ir mokytoja labai
kvepėjo. Gal net jazminais.
– Tos knygos pavadinimas?
– Žinau: tai vyro vardas...
– Cha cha! – iš pradžių ji nusijuokė kažkaip nenorėdama, paskui labai įdėmiai, vos ne
pasilenkusi pažiūrėjo man į akis ir pratrūko garsiai juoktis. Tikra varna, kad ir mokytoja. Gal ir
paraudau, bala žino. Staiga ji pasilenkė ir pabučiavo man į degančią ausį – kodėl į ausį, nesuprantu ir
šiandien, o tada, kai mane bučiavo, prisiminiau daugybę sykių sėdint ją mokykloje ant pirmo suolo,
nukorusią kojas, taip nukorusią, kad suknelė pasikeldavo aukščiausiai, ir baltos baltos šlaunys
būdavo matyti beveik iki pat tos vietos, kur jos turi sueiti viena su kita.
Dabar, šiandien, pagalvojau, kad jus čia kai kas gali net erzinti: tie susimaišę laikai – vakar,
kadaise, seniau. .. Ką galiu padaryti? Patikinti, kad vieną sykį ims ir jums maišytis!..
Mokytoja į ausį pabučiavo beveik įkąsdama ir šnibždėdama, tikriausiai, ne man, o sau: „Būtumei
tu ne toks mažas...“
Paaugsiu... Būtinai man reikėjo išsiklausinėti, kas yra tas „donžuanas“, nei tėvas, nei motina,
netgi brolis – nė tas nežinojo: jiems irgi atrodė, jog tai vardas!.. Vardą tas žodis reiškė ir
susuktaburniui, dar jis nebuvo, vargšelis, užskridęs ant ąžuolo šakos... Kai ėjom iš mokyklos namo,
jis ir paklausė didnosės, aš nedrįsau. Nedvejodama ji šaute iššovė:
– Tau ir vyrai! Tas yra – skyliamylys! – negražiai paaiškino, matyt, negražiai, nes pati mažumėlę
nuraudo. Iš kur ir koks velnias jai pakišdavo tų visokių žodžių!
Tada mes keliavome su didnose iš kapinių. Jau priėjom kaip sykis tą vietą, kur kadaise skaičiau
„Don Žuaną“ ir kur sutikau gamtos mokytoją, toli palikom bufetuką. (Beje, mokytojos seniai nebėra
gyvos. Ištekėjo ji už agronomo, kuris vaikščiodavo įdomiai apsirengęs, žmonės sakydavo –
„smetonskai“: baltas kelnes – rodos, kad languotas – apsitempęs ilgiausiomis kojinėmis, o kojas
apavęs ilgaauliais pusbačiais. Jiedu vienas kitą labai mylėjo, kaimo žmonės negalėjo atsistebėti,
vaikščiojo susiglaudę, net iš pieninės nešdamiesi bidoniuką su grietinėle. Mylėti mylėjosi, bet iš tos
meilės nebuvo vaikų. Per pažįstamus mokytoja Kaune priėjo prie daktaro, kuris pasakė, kad ji gali
pagimdyti mažiausiai dešimt vaikų, ir, tai sužinojusi, mokytoja nuo agronomo pradėjo šalti, užkibo
ant tokio traktoristo, kuris, kai sėdėdavo ne traktoriuj, lakstydavo motociklu. Traktoristas tai buvo tas
pats iš susuktaburnio gaujos, man gerai pažįstamas – tai jis atsitraukdamas paspyrė mano drabužius.
Miesto gydytojas žodžių tuščiai nelaidė: gamtos mokytoja greitai ėmė pūstis, agronomas nusimovė
ilgąsias kojines, užsivilko jau paprastas, žmoniškas kelnes, bet jam juk buvo liūdna, tad atsigavęs
kaip nepavojingas vis prisitaikydavo prie jaunų mergaičių, net gimnazisčių. Traktoristas sykį vežėsi
mokytoją smarkiai išgėręs, lėkdamas per tiltą trenkėsi į geležinius turėklus, ir mokytoja užmigo
amžinai, traktoristas nulėkė stačiai į upę, išliko gyvas, mokytojos vaikelį augina jos motina.
Traktoristo ir agronomo gyvenimas baigėsi irgi panašiai: traktoristui pasirodė – o gal taip ir buvo –
kad agronomas lenda prie jo mergaitės, tad sykį pasigėręs išsivedė agronomą iš šokių salės į lauką,
pabaksnojo, o paskui – reikia manyti, netyčia, – sudavė traktoriaus vikšro pirštu per galvą, ir
agronomui jau neberūpėjo keltis, žmonės šnekėjo – žinojo ar ne – kad traktoristas irgi niekada
nebesugrįš iš kasyklų į gimtinę.)
Taigi – ta pati vieta, kur tąsyk sutikau mokytoją. Tąsyk, kai skaičiau „Don Žuaną“.
– Pasėdim, – tarė didnosė.
Susėdome, linksmumas, kurį gavom bažnytkaimio bufetėlyje, dar laikėsi. Didnosė pasirėmė man
į petį – net pasvirau į šoną. Ji pasislinko arčiau.
– Kaip užsieniuose? – paklausiau.
– Nieko. Įdomu.
– Kaip sekėsi dainuoti? Laikraščiuose skaičiau, bet laikraščiai laikraščiais.
– Žinoma... Tie laikraščiai... Patiko. Visur patiko.
– Tau?
– Mano dainavimas. Kai koncertavau Italijoj, po koncerto priėjo toks matytas žmogus, pasirodo,
garsus dainininkas... Labai gyrė. Ką tu!.. Paliesk čia mane,– tarė ji, keldama mano ranką sau prie
krūtinės. Liečiau, jusdamas, kaip spurda jos didelės tvirtos krūtys. Pradėjau ir pats spurdėti, tačiau
sakiau, pačioj pradžioj užsiminiau, kad reikės ištarti tą žodį... Prakeikimas! Aš negalėjau atskirai justi
tų didnosės krūtų, atskirai nuo visko kas buvo mūsų gyvenime! Vienu du negalėjome pasilikti: kad
tave, kad tave! – viskas stovi prieš akis: susuktaburnis, gamtos mokytoja, agronomas, traktoristas.
Idiotas, prisiminiau tą pavasario dieną, kai, apšildęs pamėlynavusį kūną, ėjau per pievas ir paskiau
prasmegau toje keistoje erdvėje... Čia virpčiojo didnosė, o man prieš akis driekėsi kažkokios
idiotiškos prasmės siūlai per mūsų kaimo miškus, pievas, per mūsų vaikystę į toliausius kraštus, net į
Romą, Paryžių, džiaugiaus, kad tuos siūlus nutiesė ji, didnosė, liečiau ją, ji tempė mano ranką prie
šventojo kauburėlio, kaip pusiau su bėda yra prasitaręs Selindžeris ar Apdaikas, ant to kauburėlio
šiugždėjo jos drabužis – mano vaikystės avižos.
Ir paskui, kai ėjom tolyn, kur jos namai dar išlikę, o mano jau ne – nugriovė melioruodami
laukus – ji paklausė:
– O kaip tau?
 – Kas? Ar buvo gera?
– Begėdis! Kaip tau sekasi gyventi? Ar greit būsi daktaras?
– Nieko. Sekasi. Turėčiau kada nors būti. Gal ne taip ilgai trukus. Ginsiu daktaro disertaciją.
– Matai, – tarė ji, o aš jutau, kaip į mane ėmė plūsti buvusio laiko viltys ir džiaugsmai; savotiška
stipri jėga, kažkokia didi jėga kėlė mane nuo žemės. – Dieve, kaip gerai, – tarė ji ir sustojo,
spausdamasi prie manęs, aš džiaugiausi ja ir jau įsivaizdavau ją Tokijo salėse ir man, kvailam,
atrodė, kad kiekvienas mano prisilietimas ją kuo greičiau nuneš, puste nupūs – lyg pienės pūką – į tą
Tokiją. Turėdama daug jėgų, ji davė jų ir man, ir aš jau ėmiau vaizduotis esąs vėjas jos vėtrungei!..
Tai kam tada tas žodis, klausiu dabar pats save, kam tas žodis, kurį norėjau pasakyti pradžioj? O
tam, kad viskas pasikeitė. Ne, nesakau, kad jau nieko nebeliko, nesakau, tegu sako kiti. Jei tokie geri,
sakykit ir jūs. O, koks išdrikęs nusitęsė nuo mūsų trobos lango spindulių pluoštas iki tvarto, kaip ant
jų dailiai čiūčiuojasi baltmarškinė mano motina – nedidukė, su mažyte kasele; didnosė, ne, ilgapirštė
ir stambiakrūtė mano žmona irgi retkarčiais nutupia ant šviesos skaidulų, begėdiškai tintaluoja
kojomis, ant to spindulio atsisėda ir mano ūsuotas tėvas, jis plėšia armoniką, matau, kaip nori
sutrepsėti koja, bet ką tu sutrepsėsi, jei po kojom tuščia erdvė...
Žmona jau kelis sykius po pusę metų gyveno Bulgarijoj, Prancūzijoj ir Italijoj, sako, išskėstomis
rankomis jos laukia vos ne visi pasaulio teatrai, mano daktaro disertacijos diplomą baigia sugraužti
pelės brolio namuose – to paties, kuris sakė, kad donžuanas yra vyro vardas...
O, nebandykit išsižioti, kad man nesvarbu niekas! Prieš sakydami, daug sykių apsvarstykit – tai
tokia paprasta tiesa, o vis dėlto sunkiai pritampanti. Nesakykit! Paryčiais, po truputėlį pradedant
atsigauti mano varganam protui, kai, persivertęs kur nors skvere ant kito šono, pro liepų, geriau
sakykim – ąžuolų! – lapus pamatau tekančią saulę... Pavydėkite tada man, pasivadinusiam žodžiu
(jūs patys seniai mane taip pavadinot!), kurį netrukus/turėsiu ištarti, – pavydėkit, nes, atleiskite, jūs
tos saulės taip nematot! Kodėl? Neužsigaukit: kad pamatytum, koks yra pasaulis, ir kad suprastum,
kas tame pasaulyje yra žmogus, turi nieko netekti. Nieko, tiktai ne jausmų ir ne proto. Nepalaikykit
nekuklumu, tačiau turiu prisipažinti, kad šituos du daikčiukus dar išsaugojau. Manote, man gėda
prieiti ir paprašyti iš jūsų dvidešimties ar penkiasdešimties kapeikų? Kas nepatyrė, tas nesupras, kaip
tai lengva, žmogiška, netgi – didinga! Imdamas tą menką pinigą, tu santykiauji su žmogumi! Dar
ilgai atsimeni jo paniekos, gailesčio, pasipiktinimo pilną veidą, net po kelių dienų pagalvoji, kad šitą
mažutėlaitę istoriją parėjęs namo jis papasakojo žmonai ir vaikams, kitą sykį tie atėję prie
parduotuvės arba į geležinkelio stoties krautuvę dairysis, ieškos tavęs kaip kokio didelio žmogaus –
ar tu palyginsi šį pinigų gavimo būdą su tuo, kai grašelius atsiimi kasoj? Jokių žmoniškų santykių,
lyg būtumei gavęs akmenėlių į kišenę, nebent kelias kapeikas numeti kasininkei... Nepriekaištaukit,
neilgai teėmiau nemažus pinigus, be to, tada kasininkei irgi kliūdavo ne kapeikos: niekad nebuvau
šykštus!..
Gerai, paėmiau iš jūsų nelabai dėkingai atkištas kapeikas, paėmiau dar iš vieno. Mano draugai –
gydytojas ir priešgaisrinio bokšto budėtojas (gydytojas kasryt sugeba važinėti traukiniu į kurortą, į
tarnybą) – irgi surenka tam tikrą sumelę, ir mes labai pigiai pradedam dienos gyvenimą. Pabrėžiu
žodį mes tik todėl, kad pasakyčiau, jog esu ne vienas.
Brangiausi man vidudieniai! Pabandykit įsivaizduoti: rytą labai pigiai palinksminęs savo sielą,
palydėjęs vieną draugą į tą prakeiktą kurortą, o kitą į apsaugos bokštą, lieku vienas gyvybe
alsuojančiame, tiesiog plakančiame mieste. Įsitaisau nušiurusio skverelio kertėj, ant nuošalaus
suoliuko, kur esu praleidęs ne vieną naktį; žmonės lipa į traukinius, žmonės eina skaitydami
laikraščius, žmonės nešioja plytas, pieno bidonus, stiklo vatos plokštes, saldainius, mėsą, grūdų
maišus, nešioja duoną ir kruopas, o aš sėdžiu savo kertėj, ir aš nieko prieš, aš nesakau, kad visi turi
taip daryti, tik sakau, kad man atsibodo, iš anksto išėjau į pensiją, man nieko nereikia, aš labai
idiotiškai, neprotingai didžiuojuosi savo namų spinduliu, kadaise dryksojusiu nuo trobos lango iki
tvarto, nuo mano kaimo iki Tokijo... Didžiuojuosi, kad taip viskas įsilieja į civilizacijos srautą, kad
gal ir aš, mažutėlaičio savo kaimo vaikas, galbūt pirmasis pasiekiau tokį lygį, kurį kiti kraštai ar kiti
kaimai, mano žiniomis, jau seniai pasiekę. Pasakykit, mielieji, ar ne gera man šitaip sėdėti
nutriušusiame miesto skvere, laukti draugų ir matyti, kaip per Priegliaus tiltą iš lėto žingsniuoja
palinkęs jaunas Donelaitis, žingsniuoja į katedrą, tenai lipa sraigtiniais laiptais aukštyn,
vargonininkas paskui paspaudžia klavišus, ir giedoriai išsižioja... Matyti, kaip girtas Vienažindys
verkia prie laiško savo mylimajai, kaip vyskupas Baranauskas arkliais važiuoja Peterburkan, kaip
Putinas, išeidamas iš parodos salės, spaudžia ranką jaunam dailininkui... kaip lyte lyja dirbtinės
beletristikos lietus, kaip pripildomi kubilai apgaulės vandens... Ar ne gera man?
Puikiai suprantu, kad ne vienam knieti, gal net ir labai, paklausti: kaip atsitiko, kad atsitiko
šitaip? Kokios priežastys? Atsakyti būtų nei labai lengva, nei labai sunku, tačiau nebenoriu daug
šnekėti apie savo netolimą praeitį. Klausiate, kokios jėgos varė – kaip jūs sakot – žemyn? Bet kodėl
neklausėt, kai ėjau, kaip jūs sakytumėt, – aukštyn? Pagalvokit! Tos pačios, visiškai tos pačios!..
Pasitaikė sykį iš skvero kertės pamatyti ją. Ką? Didnosę. Ji išlipo iš vagono, perone jos laukė
žmonės su gėlėmis, kitoje pusėje nerimavo ištaigingame automobilyje šoferis. Didnosė atrodė labai
gražiai, dar jauna, nors kas ne kas, o aš jos metus gerai žinojau. Ji jau nešėsi glėbį gėlių, atgabentų iš
Kaišiadorių, žmonės jai linkčiojo ir meiliai šypsojosi. Rodos, ji pastebėjo ir mane, tą rytą man buvo
pasisekę, todėl išrodžiau kiek linksmesnis negu paprastai... Tikrai ji mane pastebėjo, akies krašteliu
žvilgtelėjo ir žaibiškai nusigręžė... Dieve mano, visai nebaisu, kad ji nusisuko, taip daro ne vienas
mano pažįstamas, kodėl kitaip turėtų daryti buvusioji žmona, dieve mano sakau ne dėl to, o todėl,
kad ji nusisuko, manydama, jog man bus nepatogu ją pamatyti ar sutikti! Kokia baisiai liūdna
mąstymo ir moralės normų inercija! Ak, jeigu ji, puošni, graži, visam pasauliui pažįstama, ji, kurią
mano namų šviesos pluoštas išsūpavo ant savo skaidulų, būtų atsisėdusi tą rytą šalia manęs, būčiau
papasakojęs daugiau, negu ji matė visuose savo tokijuose ar romose! Nes juk manyje tebesisūpavo
mano vaikystė ir mano kaimas, mano tėvai ir mano proseniai, mano gyvenimo idealai. Buvau tikras,
kad ji nesupranta nė mažiausios judančių žmonelių gyvenimo paskirties ir prasmės, ką čia nesupranta
– jai net į galvą neateina apie tai pamąstyti. Jos mąstymas buvo nelaimingas jos balsas!..
Nepalaikykit šių piktų žodžių pavydo žodžiais.
Ir dabar jau tikrai galėčiau pasakyti ir tą žodį, kurį ketinau pasakyti pradžioje, bet ne aš kaltas,
kad man visą laiką kas nors trukdo. Sutrukdė vėl paprasčiausia lemtis, atsitiktinumas, o gal būtinybė.
Vienas mano draugas, tasai kurorto daktaras, ėmė atsisakinėti mūsų kompanijos, dažnai kelias dienas
visai nebegrįždavo, o jei grįždavo, tai stotyje bijodavo į buteliuką ir pažiūrėti. Belikome tiktai dviese:
neilgtrukus daktaras amžinai apsistojo kurorte ir jokiame skvere niekada nebemiegodavo, o įsikūrė
gražiame bute. Priešgaisrinio bokšto budėtojas, velnias jam neleido mano prašymo paklausyti, naktį
girtas įsiropštė į tą bokštą ir krito iš tokios aukštybės. Žmonės paskui juokavo: jei po lietaus ir žemė
įmirkusi, tai šalia bokšto budėtojas būtų prasmegęs, o pavasarį vėl išdygęs...
Likau vienas. Pabandykit pagyventi vieni!.. Galėjot suprasti, kad gyvenime daug ko išmokau,
tačiau mieste vienatvėj gyventi buvo per sunku. Išvažiavau pas brolį; jis norėjo mane pavaišinti, davė
ganėtinai išgerti, tada nuėjom į savo buvusį gyvenimą, kur anais laikais, kai vaikščiojau į mokyklą ir
kai patyriau didžiausią džiaugsmą, stovėjo namai; jei ne brolis, sodybos būčiau neradęs. Jis, po tuos
kraštus dažniau besisukinėjąs, atpažino iš tamsesnės žolės sodybos plote.
Kai atsistojau ant tos žemės, per kojas nuėjo virpulys, pasijutau tikrai esąs savo gimtinėje.
Žiūrėjau pasilenkęs į sužėlusią žemę, ir žiūrėjau ne veltui: pamačiau surūdijusius vielagalius, čiupau
už jų ir ištraukiau... Ištraukiau surūdijusią lempą... (Seniau esu iš tos žemės ištraukęs surūdijusį
grąžtą. Kol čia vaikščiosiu, dar daug ką iš tos žemelės ištrauksiu!)
– Čia ta mūsų lempa... – pasakiau broliui.
– Ką manai. Gali būti, – abejingai atsakė jis, įdėmiai dėbtelėdamas į mane.
– Nešiuos namo,– tariau.
– Neškis. Bene turi namus... – Viliuosi turėti.
– Kas viliasi, tas... – Brolis nebaigė, suprasdamas, kad kas jau kas, o aš lengvai baigsiu pats.
Toje gimtinėje sodybvietėje brolis atrodė piktas, surūgęs, nepatenkintas, ir negalėjau suprasti
kodėl, nes tikėjausi jam netrukdąs. Tačiau kai parėjom namo ir kai pasakiau iškeliaująs, jis pasidarė
toks mielas, net padėjo nuvalyti rūdis nuo lempos, ir kai jis, norėdamas pagremžti rūdis, paėmė
lempą į ranką, man kažkas... Tas kažkas būtų pridaręs negerumų, jeigu ne mano nesurūdijusi
atmintis, priminusi vieną didnosės žodį, kuriuo ji apibūdino savo tėvelį.
– Esi mano brolis... – tarė jis.
– Esu.
– Duosiu tau pusę karvės pinigų, daktare. Neseniai pardaviau. Jei kada nors...– Brolis čia
pasielgė taip, kaip niekada nebūtų leidusi didnosė... – Jei kokios, mano namus žinai.
– Žinau, broli, ačiū.
Dėkingas paėmiau iš jo drebančios rankos pinigus ir iškeliavau. Kėblinau ilgai, važiavau
sunkvežimiu, paskui autobusu, paskui traukiniu, kol palei bėgius radau tuščią buvusio sargo namelį.
Namelio jau niekam nereikėjo, nebereikalingi ir jokie sargai, tad čia ir apsigyvenau, mieste visko
pasirūpinęs ilgai dienai. Iš namų ir iš kiemo niekur nesirodydavau, ant aukšto radau seno žibinto
stiklą, kuris tiko nuo rūdžių apvalytiems griaučiams, tad naktį turėdavau kuo pasišviesti. Tiesą
sakant, šviesos man nelabai reikėjo, nes nieko nebeskaitydavau: kvaila, žinoma, bet man atrodė, kad
viską, ką reikia, seniai perskaičiau. Šviesos, spingsinčios po sija, reikėjo nebent smalsuoliams, kurie
naktį ateidavo iš tolimiausių kaimų pažiūrėti. Bet tiktai iš pradžių – vėliau apsiprato, ir niekam aš
neberūpėjau. Tiesa, sykį pakėlė žmonės su automatais – mat jie ieškojo pabėgusių kalinių. Bet mano
dokumentai, kaip galite suprasti, be priekaištų, tad nieko ir nesakė, tik paprašė duoti žinią, jeigu
kartais du tokie pasirodytų. Geriau tegu jie nesirodo!
Nesuprasdavau, iš kur atšliauždavo miklus bedantis senis, kuris, trečiąsyk įšliaužęs į mano
kiemą, išdrįso paklebenti duris ir neprašytas smuko į vidų, vos tik tas duris pravėriau. Įėjęs jis
skubriai nusismaukė ausinę kepurę – galva buvo plika ir melsvos spalvos, jis išsižiojo kažką sakyti, ir
aš pamačiau, kad jo burnoje tebuvo tiktai keli dantys.
– Ar tos... neturi? – paklausė jis, ir aš supratau.
Tegu kur galas, kelintą sykį keikiuos, yra ir dėl ko: eidamas čionai, mieste prisipirkau, ir
ganėtinai daug, ir brangesnių, nes brolis juk davė pinigo. Iki to senio atėjimo nė nepaliečiau, ketinau
gyventi kitaip. Ko jis čia vaikščioja, kur gyvena, ko jam reikia?
Atnešiau butelį. Kai išgėrėm, švepluodamas jis pasakė:
– Ar tavęs kartais netraukia kapinės?
Mane išpylė prakaitas.
– O tavęs – ne? Tu gal, kai ateis laikas, gulsi į srutų duobę?
Senis nė kiek nesupyko – tikrai keista: taip stengiausi piktai jam pasakyti.
– Venk jų, žmogau, venk! Cha!..
Ko jam čia reikėjo juoktis? Kamaroje paėmiau dar vieną butelį, o grįždamas nusprendžiau
užmušti senį – gyvenime ne tiek esu blogo padaręs – užmušiu, ir baigta. Pakasiu kur tarp pušelių,
tegu sau miega. Bet... Užuot taip padaręs, su seniu bjauriausiai nusigėriau, žliumbiau visą naktį, net
tada, kai senis paslikas knarkė ant vienintelės geležinės mano lovos.
Neturiu kalendoriaus, o mintinai dienų neskaičiuoju, bet gėrėm šitaip kokią savaitę. Net bjauru
prisiminti. Rytais senis kažkur išeidavo, išrėpliodavo, jei būdavo menkai atsigavęs po išgertuvių. Aš
niekada jo neklausdavau, kur eina, užtat jis kiekvieną sykį suspėdavo priminti:
– Venk kapinių, ir nesivaipyk, kai šitaip sakau. Kapinėse – tavo juoda neviltis.
Kvailys! Idiotas! Lyg kapinėse galėtų būti koksai baltasis džiaugsmas...
Juk dėl to čia taip draskausi, kad senis buvo teisus; kapinių man nepavyko išvengti. Ne
nepavyko, o negalėjau. Senis nesirodė ilgai, kur ir kokią mano lemties smalą jisai virė, nežinau,
dingo kaip į vandenį, įdėjau jam kelis butelius. Man darėsi vis liūdniau, kas kad mintimis bėgiodavau
po Karaliaučių, Tolminkiemį, Peterburgą, Anykščius, Svėdasus, Papilę, kartais – net Vilnių – o gal
kaip tik, kad bėgiodavau,– iš tikrųjų aš juk buvau visiškai vienas.
Ir tada... Kartą sumaniau eiti nuo savo namų kuo toliausiai, eiti ir eiti – apžėlusiais keliais ir
takais, stabtelint ties kokia buvusio gyvenimo plyta. Senio pranašystės... Aptikau kaimo kapines. Tai
buvo nykus, žole apėjęs žemės plotelis, kadaise aptvertas medine tvora, kuri dabar supuvusi vingiavo
kaip numestas virvagalis – kaimo, kuriam kapinės buvo skirtos, jau seniai nebeliko. Nuo tada
slankiodavau po kapines dažnai, išeidavau rytais ir pareidavau vėlų vakarą, o kartais ir naktį,
kapinėse sustodavau galvūgaliuose – taip man atrodydavo – norėdamas pasislėpti nuo mirusiųjų, kad
pasikėlę karstuose arba žemėse, jie manęs iš karto negalėtų pamatyti. Stovėdavau ir vis galvodavau
apie žmones, kurie kadaise taip gražiai suposi ant mūsų namų lempos spindulių. Visai pamiršau
užsukti į kamarą ir pakilnoti kokį butelį. Kartą net nusigandau: priėjęs prie kapinių, pamačiau jose
aukštą juodai apsirengusią moterį, o šalia moteriai į ranką įsikibusią mažutukę mergaitę. Pritūpusi
moteris nurovė nuo vieno kapo kelias žoles, paskui priėjo prie kito, nurovė ir tenai, pakėlė mergaitę
ant rankų, prisispaudė prie savęs ir, man taip atrodė, skubėdama nuėjo taku, dar mačiau jos kojas,
kliudančias aukštas kapinių patvorės žoles, bet greitai moteris dingo iš akių, pasislėpė jauname
pušynėlyje. Buvau ketinęs ją pasekti, bet susigėdau. Kasdien vaikščiojau į kapines gal dvi savaites,
bet juodosios moters su mergaite nebūdavo. Kiauras dienas sėdėdavau ant didelio akmens kapinių
pakrašty, žvelgdamas į pasvirusius kryželius ir į tą pusę, kur tada nuėjo moteris.
Atėjo jos vėl abi. Smulkaus veiduko mergytė tipeno šalia juodosios moters, patempusi apatinę
lūpą – atrodė, ji neseniai buvo verkusi. Mane ji pastebėjo pirmoji, timptelėjo motinai už rankos,
juodoji moteris atsigrįžo, iškart pastebėjo mane, tačiau nė kiek nesutriko. Užtat sutrikau aš. Galėčiau
bandyti čia nupasakoti, koks buvo jos veidas, paskiau, kaip sužinosit, tą veidą matydavau dažnai.
Galėčiau nupasakoti. Bet nesakysiu nė žodžio – tariuosi šitą veidą matęs tik aš vienas, tariuosi, kad
šitaip geriau. Bent jau man. Jos mergytė šypsojosi, tačiau, kiek galėjau suprasti, iš baimės, norėdama
šypsniu prijaukinti mane, o aš tada – visiškai buvau pamiršęs – galėjau atrodyti baisiai, buvau
apšepęs, nuplyšusiais drabužiais, tais pačiais, kuriais vilkėjau, kai gyniausi disertaciją. Moteris
pagaliau irgi šyptelėjo. Visam mano jau nebeilgam amžiui įstrigo ne tik jos veidas, apie kurį bijau
pasakoti, bet ir pirmieji keisti jos žodžiai:
– Jums gera gyventi. Esate laimingas žmogus.
Kas tai buvo? Pasityčiojimas ar kokia aiškiaregystė? Nežinau. Netrukus baigsiu pasakoti, ir jūs
patys galėsit pasakyti. Verčiau pasakykite jūs.
Jos žodžiai atėmė man žadą, lūpos krutėjo, pasakiau tik vieną žodį:
– Kodėl?
– Ar reikia klausti? Yra tiktai taip arba kitaip, – atsakė ji sodriu, stipriu balsu, visai netinkančiu
prie jos juodo drabužio,
Net pats savęs gėdijuos: nuo to karto, kai ji mane užkalbino, prie mano aplūžusios lovos amžinai
liko stovėti nugertas butelis. Ko jis laukia? Galbūt senio, o jo nėra – dingo kaip į vandenį. Bet jis man
juk visiškai nereikalingas, visiškai... Naktimis lyg pamišėlis vaikštinėju po laukus, einu į kapines,
švytruodamas iš savo gyvenimo, iš brolio parsigabentą lempą. Jau žinau, kur jos gyvena, grįždamas
dažnai užsuku, žibintą palieku priemenėj, sėdžiu iki išnaktų, ir kai jau noriu eiti, ji prašo pabūti dar.
Aš pasakoju joms apie tolimą savo kraštą, neužmiršdamas ir to balanduko, kuris nusibaigė mano
rankose, matau, kaip mergaitei akyse tvenkiasi ašaros, ir man pačiam graudu, nes jau nebeatsimenu,
kada mačiau tokias tikras ašaras. Kai vėl ketinu eiti, dabar pabūti prašo jos abi, ir aš čia nenoriu
pasakoti, kokiu balsu prašo juodoji moteris, aš nesakiau, koks jos veidas, nesakysiu ir nieko daugiau.
Kaži, ar tas senis iš kokio savo urvo mato, kaip einu naktį, pasišviesdamas žibintu? Ką jis pasakytų
man dabar? Pradėjau jo net ilgėtis.
Dar po kurio laiko mane apniko įtarimas: ėmiau nežmoniškai baimintis, kad vienąkart pritrūks
žibalo, todėl važinėjau ir važinėjau į miestą, žibalo gauti būdavo sunku, niekas jo beveik ir
nebepirkdavo, krautuvininkas, užkištas miesto pakampy, pykdavo, kad taip dažnai jį kamuoju. Bet
negalėjau kitaip: man atrodė, kad, keliaudamas į miestą žibalo, gelbsčiuosi nuo artėjančios nelaimės,
kad gelbsčiu ne tik save, bet ir jas, pasilikusias tarp miškų. Nuolatinis žibalo pirkimas buvo
savotiškos pastangos amžinai neatitrūkti nuo aplinkos, nuo gyvenimo, neprasmegti nežinioj tarp
pušynų.
– Kokio galo? – sykį visai užpyko krautuvininkas. – Atsivežk bačką ir prisipilk ligi grabo lentos!
Sakiau, kodėl taip dažnai vaikščiodavau į miestą. Atlikdamas tą ritualą, man taip rodėsi, labiau
įprasmindavau mūsų – kieno gi daugiau? – gyvenimą. Ir dar – sakykime bent jau šiomis akimirkomis
teisybę – nujaučiau, kad tomis kelionėmis tolinu nuo savęs, o gal ir nuo mūsų trijų, kažką baisaus.
Kai krautuvininkui pasakiau, jog neturiu jokios panašesnės statinės, jis išrito dideliausią iš daržinės,
atbogino prie cisternos, pripumpavo pilną žibalo, pamojo ranka sunkvežimio šoferiui. Netrukus
statinė jau riogsojo mašinoje, šoferis pasuko į kelią, net nepaklausęs, kur man reikia. Iš kur jis
žinojo? Kai grįžau namo, statinė, kuri čia, menkame gyvenime, atrodė dar didesnė, jau juodavo tarp
pušelių ir ant jos tupėjo nematytas paukštis.
Ak tu dieve! Visados turi kas nors pasitaikyti pačiu nelaiku: dabar, kai senis man buvo visiškai
nereikalingas, Jis pasirodė – praėjo pro moters namus. Gerai, kad buvau troboje. Gerai!.. Juokas!
Kitą dieną jis vėl ėjo pro šalį, sėdėjau kieme ant suoliuko, senis matė; linktelėjau galvą, bet jis nuėjo
lyg aklas, nuėjo sparčiai ir įlindo į jauną pušyną. Kodėl jis čia nevaikščiodavo anksčiau?
– Kodėl? – perklausė mane moteris. – Tau vis kodėl? Argi tai svarbu?
– Svarbu, bet nelabai...
Mergaitė juokdavosi, kad su žibintu ateidavau ir dieną, ir netgi vasaros dienomis ir kad jį
atsargiai kabindavau po sija priemenėj.
– Ar jums kas negerai? – sykį paklausė ji, pliaukštelėdama delnuku man per ranką, – Ar negerai?
– antrą kartą sudavė labai skaudžiai, supratau, kad ji pyksta. – Ar negerai? – sudavė trečią sykį.
Motina pablyško, metė piktą žvilgsnį į mergaitę, paskui atlaidžiai žvilgtelėjo į mane ir
nusišypsojo. Jau mokėjau suprasti jos šypsnį: jis reiškė, kad mergaitė pati susigalvojo šitaip
paklausti, kad motina niekada nėra davusi jai kokios panašios užuominos.
– Kodėl negerai? – bandžiau juokauti. – Kodėl taip manai?
– O kam tą žibintą dieną deginat ir nešiojatės?
– Kad būtų šviesiau. Sakai – dieną! Bet juk ateis naktis. Ar ne?
– Hmmm... Vai, vai!.. – mergytė net spardėsi iš juoko.
Dar po daugybės dienų, žibintui degant priemenėj po sija ir mergaitei vėl kažko krykštaujant,
moteris paėmė mano ranką ir tarė:
 – Uždėk man ant peties.
Uždėjau. Petys kelis sykius nervingai krūptelėjo. Nuo to laiko dažnai jai sakydavau: ,,Mažyte“,
ir mergaitė, išgirdusi tuos žodžius, springdavo iš juoko.
O šit dabar jos mergaitė sėdi ant suoliuko, nežinau, ar ji gerai viską supranta, apvilkau ją ilgais
motinos kailiniais, mergaitė atsistoja, jai užtirpo kojos, o motinai nešalta: išblyškusi ji guli ant ilgo
stalo, užkloto lovatiese, karstą per dieną, visą laiką linksmai švilpiniuodamas, padarė bedantis senis.
Ir puikių eglinių lentų jis turėjo užtektinai; sakė, į valias ir užmokesčio, vynas buvęs labai geras,
neatmenąs, kada šitokio gėręs.
Neseniai sėdėjau šalia mergaitės. Žiūrėjau į išblyškusią jos motiną, senis buvo atėjęs du kartus,
jis atnešė mums kruopų sriubos – kareiviškame senų laikų katiliuke. Nelabai benoriu ką šnekėti, vis
žiūriu į baltą moters veidą. Baisoka, kad blogai susigaudau, beveik nieko taip staigiai negaliu suprasti
– kartais net matau vietoj jos gulintį save, nei man gaila tos moters, nei gaila savęs. Nei man gaila
laiko, o rodos, kad jis čia ir guli ant to ilgo stalo, visai ne ta pablyškusi moteris. Mirė tiktai praėjęs
laikas, sakau kelintą sykį, mirė praėjęs laikas, ir šypsausi gana kvailai: jeigu praėjęs, tai ir miręs, argi
man tas iki šiol buvo nesuprantama? Ar gali būti gyvas praėjusysis laikas?
O dabar sakau mergaitei, kad ji pabūtų viena, žibintas dega priemenėj, sakau, pabūk viena, aš
greitai, aš labai labai greitai, nebijok, kur tu eisi su manim, tokia pūga, šitiek sniego, jeigu kas
paklebens į duris, nebijok, niekas daugiau negali ateiti, netgi žibalo pardavėjas, jei kas paklebens,
nebijok, gali ateiti tiktai senis. O juk žinai, koks jis geras... Jis gražiai nuobliavo lentas. Nebijok,
matai, dega mūsų žibintas, mūsų lempa, matai, kaip šviečia. Pažiūrėk, kad kokia įbėgusi katė
nenuverstų žvakės...
– O ko jūs einat?
– Aš greitai. Einu eglaičių. Rytoj papuošime roges.
Klampoju į mišką. Pirmą kartą einu be žibinto, žibintą palikau priemenėj, kad nebūtų taip baisu
mergaitei.
Man baisiai gaila, man baisiai gaila, man baisiai gaila tų eglaičių, kurias kertu. Čekšt čekšt čekšt.
Kodėl man jų taip gaila? Dieve – kodėl man jų taip gaila?
Eik tu, didnose, – ką, man ir eglių negalima gailėtis? Eik tu!..
Roges daržinėj mačiau, bet iš kur paimti arklį? Jeigu ateis senis, dviese patempsim. Turėtų ateiti.
Ko jam neateiti? Gal jis moka ir giedoti? Ai, dantų tai neturi!..
Kodėl man jų taip gaila, tų eglyčių?
Žodžio, kurį pažadėjau parašyti pavadinimo vietoj, jau nebus. Nebevadinsiu savęs taip, kaip
maniau. Užtenka man ir be to. Jeigu norit – vadinkit jūs.
Gal ateis senis, dviese nesunkiai patempsim, o jeigu ne – tempsiu vienas.

Aputis, Juozas. Keleivio novelės: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1985.