Pagonybė ir krikščionybė

Parengė 4d klasės mokinys

Marijus Nečiūnas
 Įvadas
Darbo tikslas – išsiaiškinti, kaip lietuvių literatūroje buvo vaizduojamos dvi Lietuvos istorijoje
dominavusios religijos – krikščionybė ir pagonybė. Darbo uždaviniai – remiantis pasirinktais
kūriniais, jų autorių biografijomis bei moksliniais šaltiniais išsiaiškinti, kokią įtaką darė šios dvi
religijos individualiu bei valstybės atžvilgiu Lietuvai. Šiai temai tirti pasirinkti šie metodai:
rašytojų biografijų apžvalga, mokslinių šaltinių nagrinėjimas ir kūrinių analizė.
 2 užduotis
Krikščionybė - religija, pagrįsta Kristaus Jėzaus išpažinimu
Pagonybė - pirmykštė religija
Pagonybės kitimas Krikščionybės svarba Krikščionybės
Į Krikščionbę progresuončiai tautai, nauda žmogui
Lietuvos istorijoje. priežastys atsisakyti Juozas Tumas-
Vincas pagonybės. Vaižgantas. ,,Dė
Krėvė. ,,Skirgaila“ Martynas dės ir dėdienės“
Mažvydas. ,,Katekizma
s“

Krikščionybės Pamaldumas - svarbus

nesuderinamumas doro lietuvio bruožas
su žmogiška Kristijonas
prigimtimi Donelaitis. ,,Metai“
Vincas Mykolaitis
Putinas „Altorių
šešėly“

3 užduotis

Asmuo, šeima Bendruomenė Tauta / tėvynė / valstybė /

pasaulis
Krikščionybė gali Pagonybė yra dalis mūsų tautinio
žmogui būti naudinga identiteto, tačiau ją pakeitusi 4
kaip moralinis ramstis. krikščionybė Lietuvių tautai
buvo naudinga politiškai.
Juozas Tumas-
Vaižgantas. ,,Dėdės ir Vincas Krėvė. ,,Skirgaila“
dėdienės“
Krikščionybės priėmimas yra
Dvasininko profesijos svarbus kiekvienai
pasirinkimas niveliuoja progresuojančiai Europos
asmenybę, slopina valstybei.
kūrybiškumą,
saviraišką. Martynas
Mažvydas. ,,Katekizmas“
Vincas Mykolaitis
Putinas „Altorių šešėly“

užduotis
Autorius Perifrazė
Juozas Tumas-Vaižgantas Lietuvos rašytojas, spaudos
darbuotojas, literatūros istorikas,
kritikas, visuomenės veikėjas,
pedagogas, kunigas.
Vincas Krėvė XX a. Lietuvos prozininkas,
dramaturgas, lietuvių literatūros
klasikas, profesorius, politinis
veikėjas.
Kristijonas Donelaitis Kunigas, Mažosios
Lietuvos lietuvių grožinės
literatūros pradininkas.
Kūrinio epizodas
„Dėdės ir dėdienės“
Mykoliuko senatvė, jo
apsilankymai bažnyčioje
„Skirgaila“
Skirgailos vidinis konfliktas,
nenoras išpažinti krikščionybės ir
supratimas, kad Lietuvos
paskelbimas krikščionišku kraštu
yra vienintelis būdas valstybei
išlikti.
„Metai“
Baudžiauninkų santykis su
religija,

5 užduotis

Vincas Krėvė

 Vincas Krėvė gimė 1882 m. spalio 19 d. Subartonyse

 Lietuvos prozininkas, dramaturgas, lietuvių literatūros klasikas, profesorius, politinis
veikėjas.
 1909–20 gyveno Baku, priklausė eserų partijai, dirbo rusų kalbos ir literatūros mokytoju,
dalyvavo miesto visuomeniniame gyvenime, padėjo organizuoti liaudies universitetą,
skaitė paskaitas apie budizmą ir kitas religijas. Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę
1918–20 Lietuvos konsulas Azerbaidžane.
 1920 grįžęs į Lietuvą buvo Švietimo ministerijos Knygų leidimo komisijos sekretorius,
redagavo žurnalą Švietimo darbas. Prisidėjo prie Lietuvos universiteto steigimo Kaune,
nuo 1922 jame dėstė, 1925–1927 redagavo fakulteto Raštus, 1926–1937 vadovavo
leidyklai Universitas
 1922–1924 Lietuvos šaulių sąjungos pirmininkas
 1922–1923 rengė Klaipėdos krašto sukilimą (Vokietijoje rūpinosi ginklais ir tarptautine
parama). 1924 08 įkūrus Lietuvių tautininkų sąjungą tapo jos pirmininku
 Dėl nesutarimų su A. Voldemaru ir A. Smetona 1926 buvo išstumtas iš Lietuvių
tautininkų sąjungos ir Lietuvos Respublikos politinio gyvenimo.
 Redagavo tęstinius leidinius Skaitymai, Tauta ir žodis, Gaisai, Mūsų tautosaka, Darbai ir
dienos ir kitus.
 1929–1940 buvo Lietuvių draugijos SSRS tautų kultūrai pažinti vienas vadovų. 4
dešimtmečio viduryje suartėjo su kairiaisiais inteligentais, siekė glaudesnių SSRS ir
Lietuvos kultūrinių ryšių.
 1936 tapo nelegalios Lietuvos komunistų partijos legalaus žurnalo Literatūra oficialiuoju
redaktoriumi.
 1936–40 buvo marksistinės studentų draugijos Scientia vienas globėjų. 1939–40 Lietuvių
rašytojų draugijos pirmininkas.
 1940 buvo vadinamosios Liaudies vyriausybės ministro pirmininko pavaduotojas ir
užsienio reikalų ministras (teigė, kad ji sudaryta teisėtai, kad SSRS įvedė savo
kariuomenę tik Lietuvos saugumui sustiprinti). 1940  parvykęs iš Maskvos (kur įsitikino
SSRS ketinimais) bandė atsistatydinti. V. Krėvė dalyvavo priimant Liaudies seimo
rinkimų įstatymą, 1940 1908 buvo paskirtas Lietuvos užsienio reikalų ministerijos
likvidacinės komisijos pirmininku.
 1940–1943 dėstė Vilniaus universitete. Prisidėjo prie Lietuvos mokslų akademijos
įsteigimo, tapo jos prezidentu. SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatas. Per SSRS–
Vokietijos karą naciams okupavus Lietuvą 1942 paskelbė viešą atsišaukimą, kuriuo
pasmerkė SSRS veiksmus Lietuvoje 1940.
 1944 pasitraukė į Austriją. 1947 išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas, dėstė slavistiką
Pensilvanijos universitete, rengė spaudai savo kūrinius. Parašė politinius atsiminimus
apie 1940 SSRS įvykdytą Lietuvos okupaciją ir savo veiklą vadinamojoje Liaudies
vyriausybėje.
 Vincas Krėvė kūrinį Skirgaila išlėido 1922m. Rusų kalba. Ir tik 1925 jį perleido
Lietuviškai. Kūrinio veiksmas vyksta 1386-1392 metais.

Kristijonas Donelaitis

 Gimė laisvųjų valstiečių šeimoje 1714 m. sausio 1 d. Apie 1731 m. įstojo į Karaliaučiaus

Knypuvos katedros mokyklą, kurią baigė 1736 m. 1736–1740 m. Karaliaučiaus
universitete studijavo teologiją, lankė lietuvių kalbos seminarą.
 Laisvalaikiu rašė poeziją tiek lietuvių, tiek vokiečių kalbomis, kūrė muziką.
 Pagrindinį savo kūrinį, poemą „Metai“, K. Donelaitis rašė veikiausiai 1765–1775 m.,
tiksli data nežinoma.
 K. Donelaitis davė pavadinimus tik atskiroms poemos dalims: „Pavasario linksmybės“,
„Vasaros darbai“, „Rudenio gėrybės“ ir „Žiemos rūpesčiai“.
 . Pavadinimas „Metai“ pirmą kartą pavartotas Liudviko Rėzos parengtame pirmajame K.
Donelaičio poemos leidime. Pats K. Donelaitis savo kūrybos nespausdino.
 Pirmasis K. Donelaičio raštų leidėjas buvo Liudvikas Rėza, „Metus“ jis
paskelbė 1818 m. Ciklo dalis L. Rėza kiek patrumpino, paredagavo, sujungė į vieną
kūrinį ir išleido kartu su vertimu į vokiečių kalbą.
 Žinome, kad Donelaitis buvo skaitęs Virgilijaus "Georgikas" bei Hesiodo "Darbus ir
dienas". Galimas daiktas, kad abi šios poemos paskatino jį parašyti ir lietuvių kalba
panašų kūrinį. Tačiau, palyginę minėtas poemas su Donelaičio "Metais", terandame tarp
jų tik tematinį giminingumą ir bendrą eiliavimo formą, būtent — hegzametrą. Nors
Hesiodas bei Virgilijus savo poemose apdainuoja žemės ūkio darbus per keturis metų
 laikus, bet jokiu būdu negalima tvirtinti, kad Donelaitis jais sekė, išskyrus hegzametrą,
kurį jis bene pats pirmasis pritaikė lietuvių kalbai. Visi trys autoriai savo poemose
retkarčiais mini tuos pačius naminius bei laukinius gyvulius, paukščius ir gamtos
reiškinius, bet koks skirtingas jų atvaizdavimas! Kiekvienas autorius regi šiuos dalykus
savo vizijose savaip, bet autentiškai.

Juozas Tumas-Vaižgantas

 Juozas Tumas Vaižgantas gimė 1869 m. rugsėjo 8 d. Malaišių kaime (Svėdasų vlsč.,
Anykščių r.). Mokėsi Kunigiškių pradinėje, Dinabarko realinėje mokykloje, 1893 m.
baigė Kauno kunigų seminariją, kurioje priklausė slaptai lietuvių draugijai, įsitraukė į
draudžiamos lietuviškos spaudos platinimą.
 1894–1914 m. kunigavo įvairiose Latvijos ir Lietuvos vietose, – bažnytinė vyresnybė
nemėgo impulsyvaus ir aktyvaus patrioto, nuolat kėlė iš vietos į vietą. Įsteigė, redagavo,
leido ir platino Tėvynės sargą, redagavo Žinyčią. Juose tautiškumo pagrindu stengtasi
jungti įvairių pažiūrų autorius, priešinamasi rusifikacijai ir polonizacijai, rūpinamasi
švietimu.
 1902 ir 1906 m. pasirodė pirmosios Vaižganto knygelės Vaizdeliai, Šis tas bei Sceniškieji
vaizdeliai – trumpi didaktiniai-alegoriniai pasakojimai, tęsiantys Valančiaus tradiciją.
 1907–1911 m. Vaižgantas gyveno Vilniuje ir aktyviai dalyvavo inžinieriaus Petro
Vileišio inicijuotame Vilniaus lietuvinimo sąjūdyje, 1907 m. bendradarbiavo pirmajame
lietuviškame dienraštyje Vilniaus žinios bei drauge su Antanu Smetona redagavo Viltį.
Ieškodamas gabaus jaunimo, skleisdamas tolerancijos dvasią, rašydamas įvairiais
klausimais, iškilo kaip vienas įdomiausių ir skaitomiausių publicistų.
 1911 m. tapo Laižuvos klebonu ir tais metais išvyko į JAV rinkti lėšų „Saulės“ rūmams
(mokytojų seminarijai) Kaune, lankė lietuvių kolonijas, rašė ir grįžęs 1912 m. išleido
apybraižų knygą Ten gera, kur mūsų nėra.
 1914 m. prasidėjus karui pasitraukė į Rygą, redagavo tenykščių lietuvių leidžiamą Rygos
garsą
 1915 m. rudenį persikėlė į Petrogradą, įsijungė į Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl
karo šelpti veiklą, atstovavo Rusijos lietuvių seime Tautos pažangos partijai, vis daugiau
rašė, nedidelėmis knygelėmis leido dramas ir prozą.
 Prisidėjo prie valstybės atkūrimo. Lenkijai okupavus sostinę, pasitraukė iš Vilniaus į
Kauną, įsteigė laikraštį Nepriklausoma Lietuva, nuo 1920 m. buvo paskirtas Švč.
Mergelės Marijos ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčios rektoriumi.
Suremontavęs apleistą šventovę, čia dirbo iki gyvenimo pabaigos (iki 1932).
 Tapo mėgstamiausiu ir mylimiausiu Kauno klebonu, nuskriaustųjų, atstumtųjų,
nesuprastųjų užtarėju, aktyviu visuomenininku, griežtu suponėjusių valdininkų kritiku,
ryškia nepriklausoma asmenybe.
 Šaltiniai
http://www.xn--altiniai-4wb.info/index/details/1089
https://www.aidai.eu/index.php?
option=com_content&view=article&id=3732:li&catid=248:196403&Itemid=285
https://www.bernardinai.lt/dvi-krikscionybes-puses/
http://www.xn--altiniai-4wb.info/index/details/1050
https://www.edukamentas.lt/wiki/literatura/vincas-kreve-skirgaila/
 Krikščionybė ir pagonybė
Darbo tikslas: Pasikartoti vienuoliktos klasės privalomo literatūros sąrašo kūrinius,
išmokti rinkti mokslinę kritinę medžiagą, papildančią nagrinėjamą temą.
Darbo uždaviniai: Remiantis lieteratūra, autorių biografijomis bei moksline kritine
medžiaga atskleisti temą „Pagonybė ir krikščionybė“, Išsiaiškinti kokią įtaką žmonių
gyvenimui turėjo religijų kaita Lietuvoje

Įvadas

Lietuvos istorijoje vyravo dvi religijos - krikščionybė ir pagonybė. Jų įtaka

Lietuvos raidai yra milžiniška. Keičiantis religijoms keitėsi visuomenės santvarka,
švietimo lygis ir aplinkinių valstybių požiūris į lietuvių tautą. Tačiau religijos kitimas
Lietuvoje nebuvo lengvas. Lietuviams reikėjo išsižadėti dalies savo tautinio identiteto,
bet nepaisant to, Lietuvai krikščionybė atnešė daug teigiamų naujovių - rašto ir kultūros
plėtrą, geresnius santykius su kitomis Europos valstybėmis ir lietuvių tautos tobulėjimą
įvairiose gyvenimiškose srityse. Taip pat asmeniniame lygyje krikščionybė pasitarnavo
žmonėms kaip moralinis ramstis sunkiais gyvenimo laikotarpiais.
Šio pristatymo metu aš norėčiau pasigilinti į tai, kaip lietuvių literatūroje
vaizduojamas religijų kitimas lietuvoje, kokios naudos atsispindi autorių kūriniuose ir
kokios žalos buvo padarytos keičiant lietuvos religiją.

Religijų kitimo Lietuvoje nauda ir žala

Visų pirma aš, remdamasis Vinco Krėvės kūriniu Skirgaila norėčiau aptarti
neigiamus padarinius nutikusius dėl priverstinio lietuvių religijos kitimo. Pradžiai
daugiau apie autorių..
Vincas Krėvė buvo XX a. Lietuvos prozininkas, dramaturgas, lietuvių literatūros
klasikas, profesorius, politinis veikėjas, kūrinyje „Skirgaila“ aprašęs religines permainas
XIV a. pab. Lietuvoje. Kūrinyje pagoniškus įsitikinimus puoselėjantis Lietuvos valdovas
susiduria su dilema - spaudimas iš aplinkinių valstybių jį skatina krikštyti savo tautą.
Skirgaila privalo išsižadėti savo tautinio identiteto, kad užtikrintų šalies saugumą ir gerus
santykius su kaimyninėmis valstybėmis. Žiūrint retrospektyviai, krikščionybės priėmimas
Skirgailos pozicijoje buvo protingas sprendimas, atnešęs Lietuvai naudos įvairiose
srityse, tačiau Skirgailos nenoras išsižadėti savo įsitikinimų ir puoselėti svetimas
tradicijas, išlikęs po valstybinės religijos pasikeitimo, yra labai žmogiškas. Skirgaila matė
pagonybę kaip lietuviško identiteto dalį, kurios netekę žmonės nebebus ta pačia tauta.
Negana to, naujoji religija Skirgailai atrodė svetima, o ją jam brukantys užsieniečiai –
klastingi ir savanaudiški. Šis vidinis Skirgailos konfliktas lemia tolimesnius jo veiksmus.
Skirgaila pradeda visur įžvelgti klastą, nepasitikėti net artimiausiais savo pavaldiniais ir
galų gale žlunga ir kaip žmogus, ir kaip valdovas.
 Skirgaila yra pirmasis lietuvių dramaturgijos kūrinys, kuriame atskleidžiama
žmogaus dvasinio žlugimo drama, parodomas savigriovos procesas. Šiuo požiūriu Krėvės
Skirgaila labiausia priartėja prie šekspyriškojo tragizmo esmės, kurią Andrew Bredlis,
vienas žymiausių Šekspyro kūrybos tyrinėtojų, pastebi atsirandant tuomet, kai „žmogaus
mintys, paverstos veiksmu, tampa savo pačių priešingybe. Iš visko, ką jis svajojo
padaryti, jis pasiekia tai, apie ką mažiausiai svajojo – savo paties destrukciją.“ Šią citatą
lengvai galima susieti su kūriniu. Skirgaila troško prasmingo gyvenimo, tačiau patiria
gyvenimo beprasmybę, jo energingas rūpestis valstybe virsta apatišku neveiklumu,
aistringas Dievo ieškojimas – demoniškumu, pasitikėjimas savimi – paniška
pralaimėjimo baime.
Šis lietuvių klasiko kūrinys vaizduoja neigiamą religijos kitimo poveikį
asmeniniame lygmenyje. Būtent jis sužlugdė Skirgailą ir kaip žmogų ir kaip valdovą.
tačiau politiniu atžvilgiu šis pokytis suteikė daugiau privalumų. Anksčiau užsienio
valstybių matyta kaip barbarų šalis, Lietuva tapo pažangia europietiška valstybe.
Nepraėjus 200 metų po knygoje aprašomų įvykių, buvo pradėtos spausdinti knygos
lietuvių kalba, Lietuvoje buvo įkurtas pirmas universitetas, šalis tapo saugesnė ir
užmezgė artimus santykius su kaimynine Lenkija. Christianizacija lietuvių tautai padėjo
ne tik išlikti, bet ir vystytis. Religijos pokytis individui buvo sunkus, tačiau įsigalėjus
krikščionybei ji pasitarnavo ir asmeniniame lygmenyje. Krikščionybė suteikdama
asmenims moralinę atramą lengvindavo jų dalią, suteikdavo vilties sunkioje paprasto
lietuvio buityje.

Krikščionybės kaip moralinės atramos nauda

krikščionybės naudą asmeniniame gyvenime galima įžvelgti tiek iš literatūros,

tiek iš gyvenimiškų pavyzdžių. Bažnyčia, kurdama aplink save tikinčiųjų bendruomenę,
yra viena populiariausių vietų, į kurią pagalbos gali kreiptis žmogus, praradęs viltį,
paklydęs gyvenimo kelyje ir norintis atsikratyti jam kenkiančių įpročių, pvz. alkoholizmo
ar narkomanijos.
Krikščionybės kaip moralinės atramos tema atsispindi lietuvių literatūroje.
Ir dabar norėčiau pristatyti rašytojus kuriu kuryba remsiuosi
Krikščionybės kaip moralinės atramos tema atsispindi lietuvių literatūroje.
Kristijonas Donelaitis poemoje „Metai“ aprašė XVIII a. lietuvių baudžiauninkų
gyvenimą. Knygos veikėjai, privalėję dirbti sunkius, purvinus fizinius darbus, savo dalią
pateisindavo krikščionišku mokymu – „viežlybi“ valstiečiai turėję atpirkti pirmykščių
žmonių - Adomo ir Ievos - nuodėmes sunkiu darbu, kad po mirties patektų į Rojų ir
gautų Dievo malonę. Taip krikščionybė jiems pasitarnavo kaip moralinė atrama,
skatinusi juos dirbti, nepalūžti sunkiose gyvenimiškose situacijose.
Krikščionybės kaip moralinio ramščio pavyzį taip pat pateikia lietuvių rašytojas,
literatūros kritikas bei istorikas Juozas Tumas-Vaižgantas romane „Dėdės ir dėdienės“.
Romano antroje dalyje jau pasenęs pagrindinis veikėjas Mykoliukas, dėl jaunystėje
išgyventos nelaimingos meilės tapęs vienišu, užsidariusiu senoliu, laimę vis dar patiria
lankydamasis mišiose. Aplinkiniai pastebėdavo, kaip per apeigas Mykoliukas
nušvisdavo, jo nuotaika pakylėdavo, kadangi tuomet Mykoliukas pajusdavo dėkingumą
Dievui už galimybę pažinoti savo jaunystės simpatiją – Severiutę bei išgyventi meilę,
nors ir nelaimingą. Šiuo atveju krikščionybė pasitarnavo ne kaip motyvacijos šaltinis, o
kaip užuoveja nykios egzistencijos akivaizdoje, padėjusi žmogui nepaskęsti vienatvėje.

Taigi iš šių dviejų literatūros pavyzdžių galime matyti krikščionybės naudą

atsispindinčią Lietuvių literatūroje. Veikdama kaip Motyvacijos šaltinis arba moralinis
ramstis krikščionybė padėdavo Lietuviams sunkiais gyvenimo epizodais, suteikdavo
stiprybės, įkvėpimo

Išvada

Apibendrinant galima teigti, jog krikščionybės ir pagonybės įtaka įvairiose

lietuvių gyvenimo srityse buvo milžiniška. Senoji lietuvių religija buvo pakeista
krikščionybe - šis pokytis sukėlė daug nepasitenkinimo daugeliui lietuvių. Žmonės turėjo
keisti savo įsitikinimus, tradicijas ir socialinę tvarką. Tačiau įsigalėjus Švenčiausiosios
Trejybės garbinimu paremtai religijai Lietuva tapo modernesne valstybe - kartu su
krikščionybe atkeliavo daug naujovių, kurios turėjo daug įtakos Lietuvos istorijos raidai –
rašto kultūra, švietimo sistemos pagrindai, integracija į europietišką, krikščionišką pasaulį
bei aplinkinių valstybių pripažinimas, padėjęs lietuvių tautai neišnykti. Taip pat naujasis
tikėjimas buvo naudingas tuo, jog lietuviams suteikė moralinės paramos juos
motyvuodama, sukurdama saugią erdvę nuskriaustiesiems ir paklydėliams.