Jono Biliūno

Novelė „Lazda“

Buitinis konfliktas būna tik šeimoje. Lazdoje konfliktų kaip ir nėra, bet

vyresnysis brolis sako, kad lazdą reikia sudeginti, o tėvas sako, kad to
daryti nereikia, kad būtų atminimas. Tai labiau tik skirtingi požiūriai.

Socialinis konfliktas tarp socialinių sluoksnių, galima kalbėti apie

baudžiavą. Konfliktas tarp dvaro prievaizdo Dumbrausko ir
baudžiauninkų, t.y. tėvo. Konfliktas tame, kad tėvas nepasiklausė, ar gali
pašerti pono dobilų ir duoti jaučiui, todėl jis buvo sumuštas lazdas, nes
vogė.

Moralinis konfliktas — konfliktas žmogaus viduje, sąžinėje. Moralės

konflikto tarp tėvo ir Dumbrausko nėra, kad dėl kažko jautiesi blogai,
labiau tiktų novelei Vagis. Bet gali būti moralinis konfliktas Lazdoje, kad
apmąsto tėvas, ar priimti Dumbrauską į namus, nes jis paliko be darbo
po baudžiavos, tai jis liko nebereikalingas.

Pagrindinė mintis, patarlė:

Lazda turi du galus.
Gėrio, blogio pažinimas. Kiekvienas žmogus daro tai, kuo atsakingas.

Novelės pavadinimas tarsi įprasmina patirtą tėvo skriaudą ir patyčią. Juk lazda- tai įrankis,
su kuriuo niekas neglosto. O skliausteliuose esanti pastaba “ Mano draugo pasakojimas” –
pabrėžia novelės tikroviškumą. Svarbiausias J.Biliū no prozos savitumas - pasakojimas
pirmuoju asmeniu. Rašytojo kū ryba labai autobiografiška: dažnai vaizduojama jo vaikystės
aplinka, taip ir ši novelė- turi autobiografiškumo elementų. 
Ištraukos kompozicija- koncentrinė-linijinė. Centre- vienas ar keli veikėjai; kiti veikiantys
asmenys plačiau vaizduojami, yra šalutiniai, epizodiniai. Š ioje ištraukoje yra septyni
veikėjai. Dumbrauckas ir tėvas- pagrindiniai,tikroviški, dinamiški ir aktyvū s. Kiti-
epizodiniai, tikroviški ir pasyvū s. Ištraukos laikas- tikroviškas ir prisiminimų. Tikroviškas
laikas apima “dvejus metus “, “visą vasarą ir žiemą”, prisiminimų laikas- prasideda kai tėvas
ima pasakoti : “Tai jau seni laikai..<>..mudu su motyna dar buvova jaunu.” Š ioje ištraukoje
daugiau dėmesio skiriama pasakotojo vidiniam pasauliui, o ne detaliam aplinkos aprašymui,
todėl galime teigti, kad tai psichologinis pasakojimas. Novelės pasakotojas pasižymi
dvasingumu: jis atidžiai įsižiū ri į aplinką, ieškodamas žmogiškumo apraiškų, žmonių
santykiuose pabrėžia dorovės klausimus, kiekviename žingsnyje reiklus sau, nuolat jaučia
kaltę dėl kitų nelaimių. Pasakotojo moralinė nuostata - gailėtis nelaimingojo ir atleisti netgi
skriaudėjui : “ tegu šitoj lazda lieka tarp jū sų ; į ją žiū rėdami, atmįsite, kad ir jū sų tėvai
 skaudžiai buvo baudžiami. Atsimindami tą, nepyksite, kad ir mudu su motyna jums kartais
žabeliu suduodava”. Toks požiū ris tiesiogiai siejasi su krikščioniškomis vertybėmis- atleisti
priešui. 
Sakinyje: “bet išgirdus, kad jisai išvažiuoja…” – jungtukas “bet” įgyja priešingą reikšmę,
prieš tai buvo kalbama koks žiaurus yra mokytojas ir kad turi “ prievaizdos pirštus”, bet
išgirdus, kad jis išvyksta, jo pagailima ir sukyla liū dni jausmai. Net žmogus, jį nežinia kur
išsivežęs, pavadinamas “šlėktunu”. 
Dumbrauckas- “Buvo tai senas aukštas žmogus, jau visai žilas ir vienai vienas, be šeimynos.
Vedęs jis niekados ir nebuvo, sū nų tečiaus jau suaugusį turėjo.” Lošėjas, pralošęs savo
turtus. Piktas ir negailestingas. Tėvas Dumbraucką vertina gana teigiamai bei su pagarba. Jis
priėmė tą lazdą, su kuria pats kažkada buvo muštas, su pagarba ir mandagiai padėkojo, sakė
vaikams, kad nereikia pykti ant Dumbraucko, nes ir pastarasis yra nukentėjęs maišto metais
nuo kazokų. Tėvas jį priėmė gyventi, norėdamas parodyti, kad jau pamiršo skriaudą ir tuos
lazdos smū gius. Motina- jautresnė ir širdgėla dar išlikusi jos širdyje.Jai Dumbrauckas tik
vyras, kažkada mušęs jos brangų žmogų. Vaikai vertina skaudžiausiai- sesuo apsiverkia,
vyresnysis brolis pasiū lo sudeginti lazdą. Pasakotojas palaiko tėvo pusę.Tarp eilučių galima
perskaityti moralą, kad neverta pykti ant tų, kurie tave baudė, norėdami tik gero.
pasakojimo pradžia primena pasaką : “Tai jau seni laikai..<>..mudu su motyna dar buvova
jaunu; jū sų visų ir ant svieto dar nebuvo..” Š iame jo pasakojime, tėvas atsiskleidžia kaip
jautrus gyvulių atžvilgiu ir turintis “blogų minčių”. 
Leitmotyvo ( tai pagrindinė mintis, dažnai kartojama ir pabrėžiama tekste) “ liū dnai
nusišypsoti” reikšmė- skriaudos atleidimas. Liū dni prisiminimai slopinami šypsena. Tėvas,
gavęs dovanų lazdą, su kuria pats buvo muštas, susigraudino, nes niekada nemanė, kad tas
ponas, kuris jį baudė, kada nors jam ją padovanos. Tai tarsi abipusis susitaikymas be
žodžių. 
J.Biliū no kū riniuose atsiskleidžia sugebėjimas jautriai ir kartu su išmintinga rimtimi žvelgti į
pasaulį. Taip ir šioje novelėje- mokoma atleisti tam, kuris tave įskaudino, pažvelgti giliau į
sielą, pakelti akis nuo kasdienybės, mąstyti apie gyvenimo prasmę ir tikslą

Novelė ,,Lazda“ – autorius vaizduoja žmonių santykius baudžiavos laikais,

atskleidžia skirtingus požiūrius į patirtą skriaudą, reikšmina atleidimo motyvą.

Biliū nas apsakyme „Lazda“ vaizduoja situaciją nutikusią baudžiavos laikais, pasakojama kaip
prižiū rėtojas lazda sumuša baudžiauninką - tėvą, dėl to, kad šis išbadėjusiems jaučiams paima
kuokštelį dobilų iš pono lauko. Tačiau tėvas nesmerkia smurtautojo, atvirkščiai, lazdą laiko
namuose. Tėvas moko savo vaikus sąžiningumo, teisybės, nes vagystė - pati didžiausia
nuodėmė. Taigi šiuo apsakymu Biliū nas atskleidžia, kad reikia atleisti, suprasti kitų žmonių
poelgius, jausti atsakomybę už savo veiksmus.

„Lazda“ (1906 m.)  

Tai Biliūno pasakojimas, kurį Biliūnas įvardina, kaip „mano draugo pasakojimas“. Šiame kūrinyje matomas
sodžius ir tame sodžiuje dirbantis tėvas, kurį nuolat engia dvaro prievaizdas Dumbrauckas. Tėvas nuolatos
kenčia jo replikas, yra mušamas lazda, kuri minima pavadinime. Tačiau tėvas taip elgiasi dėl to, jog
supranta, kad būtent toks yra jo darbas. Tačiau kūrinyje pamažu viskas ima kisti, susidarius nepalankioms
sąlygoms dvaras bankrutuoja, o Dumbrauckas lieka be nieko – netgi be namų. Tad kūrinyje pasakojama,
kaip tėvas priima Dumbraucką ir kaip svetingai bei maloniai su juo elgiasi, nepaisant savo šeimos
priešataravimų tokiam tėvo elgesiui. Tai yra krikščioniškųjų vertybių paisymas ir labai svarbus bei labai
 reikšmingas gestas tikinčio žmogaus, šiuo atveju – tėvo gyvenime. Kai Dumbraucko nebelieka, lieka lazda –
kaip atminimas.  
 

Veikėjai 
Juozapas (tėvas). Tėvas – tai pagrindinis kūrinio veikėjas, kuris yra nuoširdžiai, atkakliai ir ypač atsakingai
dirbantis žmogus. Jis skirtingai nei daugelis kitų, sugeba pakelti gyvenimo sunkumus ir vadovautis
krikščioniškomis gyvenimo nuostatomis. Pirmiausia jis atleidžia už skriaudas Dumbrauckui, nuolat jį
mušusiam lazda, o vėliau ir priima gyventi į savo namus, taip parodo savo atlaidumą ir meilę artimui. Ir
tėvas niekad nesiskundžia ir rodo teisingą dorovingo žmogaus pavyzdį.  
 
Dumbrauckas. Tai kadaise buvęs labai įtakingas žmogus, kuris prižiūrėjo darbininkų darbą. Jis senas,
aukštas, turintis autoritetą žmogus. Tačiau vieną dieną jis visko netenka ir tampa priklausomas nuo kitų. Jis
ima elgtis paprastai, žmogiškai, nuoširdžiai.  

Temos 
1. Krikščioniškosios vertybės.  
2. 2. Gailestis ir atgaila.  
Pvz.: „Kas daro žmogų žmogumi?“, „Kaip žmogus kuria tobulesnį pasaulį?“ ir kt.